2013-06-27 Nr. AB-3069-3-61-3-01727-2010-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-908/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-01727-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. (V. Ž.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 66) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2010 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) sprendimą Nr. 1D-3349 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš VRM nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 22 362,81 Lt.

Nurodė, kad 2008 m. sausio 22 d. VRM sprendimu jam buvo paskirta 1 118,81 Lt dydžio pareigūno pensija. Atsakovas, taikydamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinas įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažino paskirtą pareigūno pensiją nuo 1 118,81 Lt iki 466,61 Lt. Sumažintą pareigūno pensiją atsakovas pradėjo mokėti nuo 2010 m. vasario 28 d., todėl mėnesinė pensijos nepriemoka yra 652,21 Lt. Pažymėjo, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimą ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 48-49, 73-74) nurodė, kad Lietuvos teisinėje sistemoje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tol, kol Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama valstybinė pensija, nepripažintos prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Todėl Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Atsakovas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, pensija buvo perskaičiuojama ir išmokama pagal galiojančių ir teisėtų norminių teisės aktų nustatytą tvarką. Atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, todėl išnyko teisinis pagrindas mažinti pensiją pareiškėjui dėl to, kad jis atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 39-40, 87-88) nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., skaičiuojant ir išmokant pensijas už 2012 m. rugsėjo mėn., pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, pensijos nemažinamos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė V. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 15 304,48 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; administracinės bylos dalį, kuria buvo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 1D-3349-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę, įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. birželio 9 d. (b. l. 1-5), t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Įvertinęs teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pripažino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nebuvo galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigė tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 15 304,48 Lt, o ne 22 362,81 Lt, kaip nurodė skunde pareiškėjas, nes, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo tenkino iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl atsakovo kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina ne iš VRM, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas neišmokėtos pensijos dalį pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Nustatė, kad iš pareiškėjo prašymo panaikinti Sprendimą turinio matyti, kad jis tik prašė informuoti, kokiu pagrindu jam buvo sumažinta pensija, todėl skundžiamas Sprendimas (raštas) buvo prašytos informacijos suteikimas, jis jam jokių subjektinių teisių nesukėlė ir jo teisių nepažeidė. Teismas konstatavo, kad pagal jau nusistovėjusią teisminę praktiką, toks raštas negalėjo būti skundo administraciniam teismui dalykas. Šią bylos dalį nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 106-107), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 112-114) nurodoma, kad:

1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, todėl turi būti panaikintas. Nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką.

2. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d. nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda (b. l. 113-114) prie apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo negaliojimo atgal argumentu bei antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo pasikeitimu paties įstatymų leidėjo valia.

Dėl atsakovų argumento, kad antikonstituciniu pripažintas teisinis reguliavimas paties įstatymų leidėjo valia buvo pakeistas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 (kurios faktinės aplinkybės labai panašios į šios bylos aplinkybes), išdėstytus argumentus, jog vien tik Laikinojo įstatymo atitinkamų nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai nepašalina asmens, kurio atžvilgiu šios nuostatos buvo taikomos, teisių pažeidimo pasekmių. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje sprendė, jog nepašalinus pareiškėjo teisių pažeidimo, pasireiškusio jo turtiniu praradimu, t. y. dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusia valstybinės pensijos nepriemoka, teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Sprendžiant dėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo teisiniams santykiams, atsiradusiems iki tokio nutarimo įsigaliojimo, paminėtinas Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuota, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

Minėtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 įsigaliojimo – 2010 m. sausio 1 d., iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir turi būti pašalintas, priteisiant neišmokėtos pensijos dalį už minėtą laikotarpį.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.

Todėl atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniai skundai netenkintini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Stasys Gagys