2017-05-22 Nr. AB-10767-3-61-3-03736-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-404-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03736-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 14 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. buvo konvojuotas techninių reikalavimų neatitinkančiomis transporto priemonėmis, asmenys vežti nesilaikant reikalavimų (2 kv. m kamerose vežti 7-9 žmonės). Dėl vietos trūkumo asmeninius daiktus tekdavo laikyti ant kelių. Šaltuoju metu automobiliuose buvo šalta, drėgna, vasarą – karšta, nebuvo ventiliacijos. Automobiliuose buvo nešvaru, susipurvindavo rūbai. Automobiliuose nebuvo saugos diržų, nesudarytos galimybės pasinaudoti tualetu. Be to, pareiškėjas etapavimo metu patirdavo psichologinį smurtą iš kitų kalinių, nes atsisakė laikytis „subkultūros“. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas teigė jautęs nesaugumą, pilvo ertmės skausmus ir kojų tirpimą, kūno peršalimą ir baimės jausmą. Etapavimas, trukdavęs 1,5-2 val., virsdavo tikra kančia.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovo teigimu, konvojavimas vykdytas techniškai tvarkingais automobiliais, juose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Asmenys konvojuojami vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyrius visam Tarnybos specialiajam transportui atliko dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimus dėl automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Šių patikrinimų metu nenustatyta, kad šių automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Atsakovas pabrėžė, kad Tarnyba besąlygiškai laikėsi nuostatų dėl konvojuojamų asmenų skaičiaus. Atsakovas taip pat paaiškino, kad nuteistieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose, patiems prašant, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu. Apie tai daromas įrašas kelionės žiniaraštyje. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl nežmoniško elgesio konvojavimo metu į pareigūnus nesikreipė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo T. Š. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad, pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei buvo sėdimų bei gulimų vietų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas planinio konvojaus maršrutu Pravieniškės-Vilnius-Pravieniškės buvo etapuotas 2014 m. sausio 8 d. ir 22 d., 2014 m. vasario 19 d., 2014 m. kovo 5 d., 2014 m. balandžio 11 d. ir 16 d., 2014 m. spalio 2 d. ir 8 d., 2014 m. lapkričio 19 d. bei 2014 m. gruodžio 5 d; maršrutu Kaunas-Pravieniškės-Vilnius-Pravieniškės-Kaunas – 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. gegužės 16 d. ir 23 d., 2014 m. liepos 4 d., 2014 m. lapkričio 12 d., 2014 m. gruodžio 12 d. bei 2015 m. sausio 16 d.; maršrutu Pravieniškės-Vilnius-Pravieniškės-Kaunas – 2014 m. liepos 11 d. ir 2015 m. sausio 23 d. Etapai buvo vykdomi automobiliais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Teismui pateikti kelionių žiniaraščiai ir konvojuojamųjų sąrašai patvirtino, jog pareiškėją konvojuojant minėtais laikotarpiais, automobiliuose konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatytas galimas konvojuojamųjų skaičius, t. y. dviem, trimis specialiaisiais automobiliais etapuojant nuteistuosius, jų bendras skaičius neviršijo galimo vežti nuteistųjų skaičiaus. Taigi, šios nustatytos aplinkybės paneigė pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad etapavimo metu 2 kv. m kamerose buvo konvojuojami 7-9 asmenys, trūko vietos, tirpo kojos.

Teismas akcentavo, jog Konvojavimo taisyklių 137 punkte be kita ko nustatyta, kad įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Minėta nuostata suteikė teisę konvojuojamajam, turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, skundu ar prašymu kreiptis į konvojų. Byloje nebuvo duomenų ar atitinkamų įrašų žiniaraščiuose, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.

Teismas iš atsakovo pateiktų ventiliacijos efektyvumo matavimo tyrimų nustatė, jog automobiliuose įrengta vėdinimo sistema atitiko Konvojavimo taisyklių normatyvą, t. y. ne mažiau nei 15 kub. m / val. lauko oro vienam asmeniui: automobilyje Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas (kub. m / val.) vienam asmeniui buvo 37,74 (1 358,74 ventiliacijos našumas automobilyje / 36 vietų), automobilyje Nr. (duomenys neskelbtini) – 43,41 (1259 / 29), automobilyje Nr. (duomenys neskelbtini) – 17,90 (334,37 / 19), automobilyje Nr. (duomenys neskelbtini) – 31,80 (381,63 / 12), automobilyje Nr. (duomenys neskelbtini) – 20,20 (383,85 / 19), automobilyje Nr. (duomenys neskelbtini) – 20,26 (384,96 / 19). Iš šių duomenų matyti, kad automobiliuose nebuvo viršytas Konvojavimo taisyklėse numatytas vėdinimo normatyvas vienam asmeniui, todėl pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo laikytini nepagrįstais.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas pateikė Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Tuvlita“ išduotas Techninės apžiūros rezultatų korteles, įrodančias, jog automobiliai, kuriais etapuotas pareiškėjas, visiškai atitiko techninius reikalavimus. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad automobiliuose nebuvo saugos diržų, jie neturėjo šildymo sistemos, ventiliacijos, tačiau konkrečių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, o atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai nesudarė pagrindo abejoti, jog pareiškėjo konvojavimas buvo vykdomas techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis.

Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į pateiktus kelionės žiniaraščius, faktas, jog, pareiškėjas būtų buvęs konvojuotas techniškai netvarkingu transportu, jam automobiliuose būtų neužtekę vietos ar jis būtų buvęs etapuotas kaip nors ypatingai suspaustas, nepasitvirtino, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo etapavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, jog teisės aktai nenumatė, kad transporte, kuriuo konvojuojami nuteistieji, turi būti įrengtas tualetas. Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Į tualetą vedama pasikeitimo punktuose. Žiniaraščiuose nebuvo įrašų, kad pareiškėjas būtų prašęsis į tualetą ir jam tokia galimybė nebūtų buvusi sudaryta. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas vertintinas kaip neįrodytas.

Teismas nenustatė, kad etapavimo metu kaip nors išskirtinai būtų buvusios pažeistos pareiškėjo teisės, garbė, orumas, ar kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikyta teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus etapavimo metu, nuostatų. Nenustačius būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas dėl žalos priteisimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas T. Š. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu ir prašo patenkinti jo skundą.

Pareiškėjo nuomone, teismų praktikoje dažnai nustatoma, kad Tarnybos konvojavimui naudojamos transporto priemonės yra idealios būklės, tvarkingos, nes atsakovas pateikia melagingus argumentus, siekdamas nuslėpti pažeidimus ir išvengti teisingumo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas atsiliepime nurodė automobilių numerius, bet teismui nepateikė jų pavadinimų, techninio paso kopijų, pagaminimo datų. Teismas negalėjo atmesti pareiškėjo skundo, nes nėra jokių įrodymų, kuriais būtų galima remtis. Teismui taip pat nebuvo pateikti konvojavimo automobilių pervežimo kamerų išmatavimai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, materialinių ir proceso teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui T. Š., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimai nepagrįsti.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamai duomenų tokiam sprendimui priimti.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Tarnybos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad konvojavimo automobiliuose jam trūko vietos (sėdėti ir pasidėti daiktams), buvo nekontroliuojama oro temperatūra (žiemą būdavo šalta, vasarą – karšta), trūko ventiliacijos, nebuvo saugos diržų, tualeto, buvo nešvaru, pareiškėjas nebuvo apsaugotas nuo psichologinio smurto.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konvojavimo taisyklių 109 punkte numatyta, jog specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimų, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas konvojavimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl jų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Tarnyba pareiškėjui užtikrino tinkamas konvojavimo sąlygas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2015 m. vasario mėn.) buvo etapuotas 19 kartų, nė vieno iš šių etapų metu konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei automobilyje (automobiliuose) esamų sėdimų bei gulimų vietų skaičius. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (išrašas iš Tarnybos Kauno dalinio kelionių žiniaraščio, b. l. 17-68), su šiomis nustatytomis aplinkybėmis sutinka. Pastebėtina, jog, skirtingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, teismui pateiktos automobilių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemos (b. l. 72-73, 79-80, 90, 93, 96, 99, 106), kuriose nurodyti kamerų ir suolų išmatavimai bei iš kurių matyti, kad vienoje kameroje galėjo būti susodinti 7-9 asmenys (neatsižvelgiant į numanomai skirtingus kalinių kūno sudėjimus). Remdamasi tuo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas buvo konvojuotas nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimų.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės aktai nenumato pareigos konvojavimui skirtose transporto priemonėse įrengti vietas bagažui ar atsižvelgti į konvojuojamųjų turimus daiktus skirstant į konvojaus kameras. Nepaisant to, iš automobilių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų matyti, kad kai kuriuose automobiliuose buvo įrengti bagažo skyriai. Taigi, pareiškėjo nusiskundimai dėl turėjimo daiktus laikyti ant kelių atmestini.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Konvojavimo taisyklių 126.4 punktą, konvojuojamieji konvojavimo metu privalo palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte ir laikino sulaikymo kamerose). Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo automobiliai buvo nešvarūs ir todėl jis susitepė rūbus, tačiau nepaaiškino, kuo nešvara pasireiškė, kurios automobilių ar jose esančių kamerų dalys buvo nešvarios, kokiu mastu jo drabužiai buvo supurvinti. Pareiškėjas taip pat nenurodė konvojuotojų prašęs suteikti valymo priemones (šluostę ar pan.) nešvarioms vietoms nuvalyti ar skundęsis, kad kiti konvojuotieji netinkamai vykdė Konvojavimo taisyklių 126.4 punkte įtvirtintą pareigą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl konvojavimo automobiliuose buvusios nešvaros atmestini kaip deklaratyvūs ir nekonkretizuoti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentus, kad dėl atsisakymo laikytis „subkultūros“ jis iš kitų konvojuojamųjų patyrė psichologinį smurtą. Pareiškėjas detaliai neįvardijo, kuo šis psichologinis smurtas pasireiškė, kokie veiksmai buvo atlikti jo atžvilgiu (tai pasireiškė grasinimais, įžeidinėjimu ar kitaip), kada ir iš kiek asmenų jis šį psichologinį smurtą patyrė. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų skundęsis kitų konvojuojamųjų elgesiu, prašęs būti perkeltas į kitą konvojavimo kamerą ar vienutę. Taigi, teismui nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas konvojavimo metu patyrė psichologinį ar kitokį smurtą, išrašuose iš kelionių žurnalo jokie įrašai apie pareiškėją taip pat nėra padaryti, beveik visi etapai buvo įvykdyti be incidentų, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip abstraktūs ir neįrodyti.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų konvojavimo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamos ventiliacijos, oro temperatūros, tualetų ir saugos diržų neįrengimo, konvojavimo automobilių neatitikimo techniniams reikalavimams yra nepagrįsti. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2015 m. vasario mėn.) buvo konvojuotas 19 kartų, etapai truko 1,5-2 val. (pareiškėjo teigimu). Byloje nenustatyta, kad kurio nors iš šių etapų metu Konvojavimo taisyklių ar kitų teisės aktų nuostatos būtų buvusios pažeistos. Teismui taip pat nepateikti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas etapų metu ar po jų dėl galbūt netinkamų konvojavimo sąlygų būtų reiškęs prašymus, skundus Tarnybai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Vadovaudamasi byloje konstatuotomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarnyba pareiškėjo atžvilgiu veikė taip, kaip buvo įpareigota teisės aktų, t. y. institucija neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad atsakovo deliktinei atsakomybei (įskaitant pareigą atlyginti neturtinę žalą) kilti yra būtina nustatyti visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, ir tuo, kad šiuo atveju buvo nustatytas vienos iš šių būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų – neegzistavimas, sprendžia, kad atsakovui deliktinė atsakomybė nekilo, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą atmestinas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog, pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.; žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-832-492/2016). Atsižvelgiant į ribotas kalinamų asmenų galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-28-602/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių jo apeliacinio skundo teiginius, kad atsakovas teismui pateikė klaidingus duomenis, nekonkretizavo, kurios iš atsakovo nurodytų aplinkybių neatitiko tikrovės. Be to, priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtino pareiškėjas, atsakovas teismui pateikė automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, kėbulo kamerų išmatavimus (schemas) (b. l. 72-73, 79-80, 90, 93, 96, 99, 106), techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas) (b. l. 76, 83, 92, 95, 98, 101, 108) ir kitus dokumentus (registracijos liudijimus, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus patikrinimų protokolus), kuriuose nurodyti automobilių pavadinimai, pirmosios registracijos datos ir kita aktuali informacija. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamai duomenų teisingam sprendimui priimti, yra nepagrįsti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė