2026-02-25 Nr. AB-4247-3-61-3-05873-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-31-415/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05873-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės Vilniaus atliekų sistemos administratoriaus prašymą atsakovui R. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas savivaldybės įmonė (toliau – ir SĮ) Vilniaus atliekų sistemos administratorius (toliau – ir pareiškėjas, VASA) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. M. (toliau – ir atsakovas) 152,51 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava, Rinkliava) nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. ir 4,21 Eur delspinigių.

2. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. valdė nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, todėl jis turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą, atsakovui buvo siunčiami mokėjimo pranešimai ir priminimai, bet jis per nustatytą terminą nesumokėjo 152,51 Eur vietinės rinkliavos sumos, todėl nesumokėta suma ir delspinigiai turėtų būti priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas R. M. atsiliepime į prašymą prašė atmesti pareiškėjo prašymą.

4. Atsakovas tvirtino, kad nėra pagrindo iš jo priteisti nurodytą sumą, nes jam netaikytina vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas nėra atliekų turėtojas, pas jį nesusidaro atliekos ir jis neperduoda atliekų, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, rodančių priešingai. Atsakovas taip pat nėra priėmęs konteinerio. Be to, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo, kurį jis įgyvendina arba kuris yra privalomas atsakovui (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 6 p.). Nenustačius, koks konkretus menamas sprendimas turėtų būti įgyvendinamas, nėra pagrindo teigti, kad atsakovui taikytina rinkliava, taip pat nėra pagrindo jam taikyti likusias Nuostatų nuostatas. Atsakovas pažymėjo, kad jis gyvena kitoje savivaldybėje. Vien tai, kad atsakovas turi nekilnojamojo turto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, nesudaro pagrindo laikyti jį atliekų turėtoju ir taikyti jam vietinę rinkliavą.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 9 d. sprendimu tenkino pareiškėjo SĮ Vilniaus atliekų sistemos administratoriaus prašymą, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo R. M. 152,51 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. nepriemoką ir 4,21 Eur delspinigių.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo, Nuostatų ir kitų teisės aktų nuostatas. Teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai, esantys (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, jog iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

7. Teismas, atsakydamas į atsakovo argumentus, jog jis nesukūrė atliekų, nes gyvena kitoje savivaldybėje, akcentavo, kad Nuostatai nustato asmenims galimybę būti atleistiems nuo kintamosios vietinės rinkliavos dalies mokėjimo. Tam, kad lengvata būtų suteikta, asmuo turi pateikti prašymą bei prašymą pagrindžiančius dokumentus, nurodytus Nuostatuose. Atsakovas teismui nenurodė, kad jis kreipėsi į pareiškėją su prašymu dėl lengvatos taikymo. Teismas konstatavo, kad atsakovas yra laikytinas aptariamos vietinės rinkliavos mokėtoju ir jis turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

8. Teismas nurodė, kad susidariusio vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir pareiškėjo prašomos priteisti sumos dydį patvirtina atsakovui suformuoti ir siųsti mokėjimo pranešimai bei priminimai sumokėti įsiskolinimą. Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota remiantis Nuostatuose patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą. Teismas nenustatė, kad atsakovas jau sumokėjo visą įsiskolinimą, todėl pareiškėjo prašymą pripažino pagrįstu.

9. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nesilaikė įstatymuose nustatytos pareigos mokėti vietinę rinkliavą laiku, pareiškėjo prašymas priteisti delspinigius, skaičiuojant nuo kiekvieno ketvirčio pradelstos dienos 0,03 proc., taip pat laikytinas pagrįstu.

III. 10. Atsakovas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo SĮ Vilniaus atliekų sistemos administratoriaus prašymą, o netenkinus šio skundo reikalavimo – perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, taip pat prašo priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

11. Atsakovas teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, nenustatė ir neištyrė visų reikšmingų aplinkybių. Atsakovas nurodo, kad Nuostatai pasikeitė, todėl taikytina ir naujausia jų redakcija. Atsakovas pakartoja savo poziciją, kad, siekiant taikyti ir apskaičiuoti jam vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, pirmiausiai turi būti nustatytas komunalinių atliekų turėjimas, jų turėtojas, surinkimas ir tvarkymas, tačiau nagrinėjamoje byloje tai nebuvo padaryta. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovas yra įrašytas į pareiškėjo registrą, bei konkretaus sprendimo, kuriame įrašyti atsakovo vardas, pavardė ir duomenys.

12. Atsakovas tvirtina, kad jam turėtų būti taikoma Nuostatų 73.2 punkte nurodyta lengvata, nes atsakovas nesinaudoja nurodytais nekilnojamojo turto objektais. Teismo aiškinimas šiuo aspektu yra nelogiškas ir nepagrįstas, nes nėra aiški deklaravimo tvarka, kokie konkretūs dokumentai turėtų būti pateikti, kai nėra elektros, vandens ar kt. tiekėjų. Teismas nenustatė ir netyrė, kad pareiškėjas nepagrįstai netaiko lengvatos atsakovui, nors pareiškėjas žino, kad nėra naudojamasi visu nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto atitinkamu laikotarpiu komunalinės atliekos neturi būti surenkamos (be kita ko, atsakovas neturi konteinerio). Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai perkėlė jam pareigą įrodinėti sąlygas lengvatai gauti, kai objektai faktiškai nenaudojami, o pareiškėjui yra taikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai.

13. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo jam priteisti vietinę rinkliavą, nes, pagal teisinį reguliavimą, tokia rinkliava turi būti mokama į savivaldybės biudžetą ir savivaldybės naudai (Rinkliavų įstatymo 131 str. 1 d. ir kt.). Pareiškėjas neįrodė savo reikalavimo teisės (prašymas pareikštas netinkamo pareiškėjo). Šiuo aspektu akcentuojamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1340-643/2019.

14. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai neištyrė ir nepasisakė dėl skirtingų Nuostatų redakcijų, jų prieštaravimo įstatymams (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 str. 1 d., 3 str. 9 d., 16 str. 2 d., 16 str. 2 d. 37 p., 16 str. 6 d., 16 str. 7 d., Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str., 25 str., Rinkliavų įstatymo 11 str., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str., 13 str., 131 str. 1 d., 14 str. 1 d., 16 str. 2 d., Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 str., 3 str., 4 str., 5 str., 6 str.). Atsakovo įsitikinimu, vien tik už nekilnojamojo turto buvimą ar jo turėjimą, valdymą, disponavimą negali būti taikoma privaloma rinkliava, ar vien tik už nuosavybės teisėmis priklausantį daiktą (nekilnojamąjį turtą) apmokestinama rinkliava; be kitų išlygų, vienareikšmiškai tapti rinkliavos mokėtoju negalima.

15. Atsakovas akcentuoja, kad nekilnojamojo turto objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nėra deklaruota gyventojų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos mokėjimo neatitinka Nuostatų 1 priedo nuostatų. Atsakovo gyvenamoji vieta yra deklaruojama kitu adresu nuo 2010 metų. Tai reiškia, kad atsakovas negali būti laikomas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų prasme.

16. Atsakovas teigia, kad teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad visais atvejais savivaldybės taryba pirmiau priima vienokį ar kitokį sprendimą, kuris tiesiogiai sukeltų teisines pasekmes atsakovui, o atsakovui privalo būti sudarytos sąlygos apskųsti atitinkamą sprendimą (tai garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kt.), o tik po to būtų galima atsakovui apskaičiuoti mokestį, nes to reikalauja VAĮ. Pareiškėjo bendrai tik formalios išraiškos formuluotėmis surašytas prašymas teismui nėra pakankamas, pareiškėjas nepateikė jokio savivaldybės tarybos sprendimo. Teismas neišreikalavo atitinkamų sprendimų, jų nepatikrino ir netyrė, o bylą išsprendė tik formaliai, nesigilino į esmę ir neatskleidė pareiškėjo daromų įstatymo pažeidimų.

17. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas neįrodinėjo ir neįrodė, kad atsakovas yra atliekų turėtojas, kuris atsikrato atliekomis. Atsakovas nėra komunalinių atliekų turėtojas, nes jis neturi komunalinių atliekų, pareiškėjui nėra ką surinkti ir tvarkyti. Be to, įstatymas neapriboja galimybės tvarkyti atliekas pačiam, jeigu jos susidarytų.

18. Atsakovas teigia, kad šiuo atveju skola faktiškai apskaičiuota tik dėl to, jog jam priklauso nekilnojamasis turtas, todėl, prisidengiant neva vietine rinkliava, jam yra taikomas nekilnojamojo turto mokestis, tokiu būdu pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir dubliuojant mokesčius už tą patį nekilnojamojo turto objektą. Pareiškėjas neturi įgaliojimų atlikti veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turo mokesčiu, todėl pareiškėjas, tvirtindamas, sudarydamas mokėjimo pranešimus ar reikšdamas reikalavimus, veikia ultra vires (viršijant įgaliojimus).

19. Atsakovas nurodo, kad teismas ignoravo jo prašymą dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo. Vertinant, ar atsakovo prašymas tenkintinas, tikslinga atlikti preliminarų teisinio reguliavimo įvertinimą, inter alia (be kita ko), ar toks norminis aktas taikytinas šioje byloje ir ar jame įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia ginčo šioje byloje procesinę baigtį.

20. Pareiškėjas SĮ Vilniaus atliekų sistemos administratorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

21. Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir nurodo, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, nustatė ir ištyrė visas ginčui išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, o priešingi atsakovo argumentai apeliaciniame skunde nepagrįsti. Pareiškėjas, vadovaudamasis Rinkliavų įstatymo, Nuostatų ir kitų teisės aktų nuostatomis bei jas aiškinančia teismų praktika (be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020), tvirtina, kad atsakovui taikytina vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes jam priklauso nekilnojamojo turto objektai, esantys Vilniuje, ir atsakovas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti pareigą mokėti tokią vietinę rinkliavą, ar ne.

Vietinės rinkliavos mokėtojas gali būti atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka, tačiau šiuo atveju atsakovas nepasinaudojo tokia galimybe, t. y. atsakovas nedeklaravo nesinaudojimo aptariamais nekilnojamojo turto objektais fakto, šio fakto neįrodė ir nagrinėjant bylą, o atsakovo teiginiai, kad nėra asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą šiuose nekilnojamojo turto objektuose, nelaikytini turinčiais įtakos teismo sprendimui. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo argumentai, kad teismas nepagrįstai perkėlė atsakovui įrodinėjimo pareigą ir kad pareiškėjas be teisinio pagrindo skaičiuoja atsakovui vietinę rinkliavą, teikia nepagrįstus reikalavimus, yra nepagrįsti nei teisės aktais, nei teismų praktika (šiuo aspektu nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A525-471/2010, Nr. A556-334/2014, Nr. eA-2196-415/2018 ir Nr. A-2486-602/2016).

Teismų praktikoje pateikti išaiškinimai taip pat paneigia pareiškėjo argumentus, kad tik Vilniaus miesto savivaldybė, kaip naudos gavėja, gali reikšti tokio pobūdžio reikalavimą (šiuo aspektu nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-497-624/2023, 2023 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-1460-662/2023, 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-226-575/2022). Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo teiginiai dėl nepriskirto konteinerio neturėjo esminės reikšmės teismo sprendimui, nes, pagal teisinį reguliavimą, šis faktas neturėjo įtakos vietinės rinkliavos apskaičiavimui, t. y. aptariamos vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės rinkliavos mokėtojui suteikimu, o šiuo atveju atsakovui buvo sukurtos visos galimybės naudotis atliekų tvarkymo sistema, įskaitant galimybę kreiptis į pareiškėją dėl individualaus mišrių atliekų konteinerio priskyrimo vietoj bendrojo naudojimo konteinerio.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad analogiška situacija dėl atsakovo jau buvo išnagrinėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eTA-379-602/2023, kurioje atsakovo apeliacinis skundas atmestas.

22. Atsakovas R. M. 2026 m. vasario 11 d. pateikė paaiškinimus ir prašymą priimti papildomus įrodymus. Atsakovas paaiškinimuose teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškiai sieja vietinę rinkliavą su: 1) komunalinių atliekų turėjimu; 2) realia galimybe naudotis sistema. Teismas sprendime nevertino: 1) ar atliekos faktiškai susidaro; 2) ar sudarytos objektyvios sąlygos jomis atsikratyti; 3) ar paslauga realiai teikiama; 4) ar reali galimybė naudotis sistema egzistavo ir ar buvo galimybė ja naudotis pagal protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir logiškumo kriterijus. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 26 d. atliko patikrinimą ir pats nustatė, kad objektas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nenaudojamas, atliekos nesusidaro ir nėra išvežamos. Tai reiškia, kad šiuo atveju kintamosios dalies taikymas pažeidžia patį jos paskirties principą – padengti kintamąsias sąnaudas, susijusias su realiu atliekų surinkimu. Atsakovas nurodo, kad, sprendžiant dėl pastoviosios rinkliavos dalies būtina įvertinti: 1) egzistuojančią sistemą dėl konkretaus nekilnojamojo turto objekto; 2) realų infrastruktūrinį ryšį; 3) proporcingumą. Šiuo atveju nėra infrastruktūrinio ryšio su objektu, esančiu (duomenys neskelbtini), nes jam priskirta aikštelė yra (duomenys neskelbtini), esanti kitame mikrorajone, atstumas iki jos yra daugiau nei 1,2 km (eiti apie 18 min.), todėl tokios sąlygos nelaikytinos realia, proporcinga ir pagrįsta galimybe naudotis sistema. Objektas, esantis (duomenys neskelbtini), yra negyvenamoji patalpa – slėptuvė, tačiau pareiškėjas šį objektą nepagrįstai traktavo kaip butą, priskyrė jam aikštelę, nepateikė jokių įrodymų apie šio objekto realų naudojimą ar atliekų susidarymą ir pan. Atsakovas pakartoja, kad šiuo atveju jam nepagrįstai perkelta įrodinėjimo pareiga, nes būtent administracinį sprendimą priėmęs subjektas privalo pagrįsti ir įrodyti jo teisėtumą, pagrįstumą, be to, negalima reikalauti įrodyti neigiamą faktą („atliekų nėra“). Atsakovas teigia, kad, jei rinkliava taikoma vien dėl nuosavybės fakto, nesant atliekų, naudojimosi sistema, realios infrastuktūros, tuomet tokia rinkliava faktiškai tampa turto turėjimo mokesčiu. Atsakovas taip pat prašo taikyti senaties terminą, jeigu paaiškėtų, kad senaties terminas suėjęs.

23. Atsakovas R. M. 2026 m. vasario 17 d. pateikė prašymą, kuriame prašo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas). Atsakovo vertinimu, ginčas peržengia individualaus mokestinio santykio ribas ir liečia: 1) rinkliavos instituto teisinę prigimtį; 2) jos atribojimą nuo mokesčio; 3) proporcingumo principo taikymą; 4) viešojo administravimo individualizavimo pareigą. Skirtingose bylose formuojama praktika dėl pastoviosios rinkliavos dalies taikymo esant vien tik nekilnojamojo turto buvimo faktui kelia abejonių dėl rinkliavos kaip atlyginimo už paslaugą esmės. Nustatytos aplinkybės (objekto nenaudojimas, atliekų nesusidarymas ir kt.) leidžia kelti klausimą, ar rinkliava nepraranda savo kompensacinio pobūdžio ir netampa teritorinio pobūdžio privaloma įmoka. Šiuo atveju yra keliamas sisteminio pobūdžio klausimas, aktualus plačiam asmenų ratui, todėl nagrinėjimas išplėstinės kolegijos sudėtyje būtų pagrįstas. Be to, atsakovas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atliekų tvarkymo įstatymo, Rinkliavų įstatymo ir jų pagrindu patvirtintų savivaldybės nuostatų aiškinimo tiek, kiek jie leidžia vietinę rinkliavą taikyti vien dėl nekilnojamojo turto nuosavybės fakto, nesiejant šios rinkliavos su realia paslaugos teikimo galimybe. Kyla abejonių, ar toks reguliavimas neprieštarauja: 1) Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai (mokesčius nustato įstatymas); 2) konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) proporcingumo principui; 4) teisingumo ir asmenų lygybės principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 152,51 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. ir 4,21 Eur delspinigių priteisimo pareiškėjui SĮ Vilniaus atliekų sistemos administratoriui iš atsakovo R. M..

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 43 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Šio įstatymo nustatytais atvejais bylas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gali nagrinėti vienas teisėjas. Teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma trijų teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms nustatytas vienasmenis nagrinėjimas. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teismo plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai teismo teisėjų.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašymo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai argumentus, nustatė, kad bylos ginčo dalyko aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gana nuoseklią praktiką. Administracinėje byloje nurodomi argumentai ir keliami klausimai nėra nauji ir / ar itin išskirtiniai, kad jiems išspręsti būtų būtina sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją. Pažymėtina, kad kiekvienoje tokio pobūdžio byloje yra vertinama individuali situacija. Tai, kad atsakovui kyla abejonių dėl panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktų teisės aiškinimo taisyklių ir padarytų išvadų teisingumo, savaime nėra pagrindas šią situaciją laikyti išskirtine. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindų siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šiai bylai nagrinėti.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2026 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-280-822/2026; kt.). Akcentuotina, kad ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

29. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

30. Atsakovas 2026 m. vasario 11 d. pateikė prašymą priimti papildomus įrodymus ir prie šio prašymo pridėjo: 1) VASA „2026 45. vasaris 19 19.“ pranešimą „Dėl duomenų pateikimo“ administracinėje byloje Nr. eI-14200-484/2025, kuriuo VASA, vykdydama teismo įpareigojimą, pateikė informaciją apie nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), (be kita ko, apie atsakovo nuosavybės teisės laikotarpius, objektų priskyrimą, individualių konteinerių neturėjimą) bei paaiškinimus dėl pareikšto reikalavimo priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą nuo 2024 m. spalio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.; 2) 2025 m. gruodžio 2 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini); 3) „Google Maps“ žemėlapio nuotrauką, kurioje matyti maršrutas nuo „(duomenys neskelbtini)“ iki „(duomenys neskelbtini)“; 4) atsakovo R. M. 2026 m. sausio 13 d. repliką administracinėje byloje Nr. eI-14200-484/2025; 5) ekrano nuotrauką, kurioje matyti atidarytas 2025 m. vasario 28 d. elektroninis laiškas iš adreso info@vasa.lt, skirtas „aš“, kuriuo šio elektroninio laiško adresatas informuojamas, jog atsižvelgiant į tai, kad prašymas pateiktas 2025 m. vasario mėn., bei į 2025 m. vasario 26 d. atliktą faktinį „NTO“ patikrinimą, priimtas sprendimas neskaičiuoti kintamosios vietinės rinkliavos dedamosios dalies už „NTO“, esantį (duomenys neskelbtini), nuo 2025 m. vasario 1 d. iki 2026 m. kovo 1 d., o „NTO“, esančio (duomenys neskelbtini), nebuvo galimybės patikrinti.

31. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovo prie 2026 m. vasario 11 d. prašymo pridėti dokumentai buvo parengti po tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (2025 m. sausio 9 d.) ir jie yra susiję su vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymu atsakovui dėl tų pačių atsakovui nuosavybės teise priklausančių objektų – nekilnojamojo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, nenustatė procesinių kliūčių pridėti prie bylos atsakovo pateiktus naujus dokumentus.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Konstitucijoje, kurios 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos.

33. Vietos savivaldos įstatymo (ir originali redakcija, ir 2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1268 redakcija) 6 straipsnyje yra išvardytos savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybių funkcijos, tarp jų – vietinių rinkliavų nustatymas (2 p.). Pagal Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą (originali redakcija), savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

34. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio (2021 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XIV-702 redakcija) 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose nustato: 1) vietinės rinkliavos dydį ir, jeigu ji pasirenka šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 ir (ar) 3 punktuose nurodytus leidimus išduoti organizuodama viešąjį konkursą, viešojo konkurso organizavimo ir vietinės rinkliavos dydžio nustatymo tvarką; 2) vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką; 3) vietinės rinkliavos lengvatas; 4) vietinės rinkliavos grąžinimo tvarką; 5) delspinigių dydį, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir atleidimo nuo delspinigių atvejus; 6) vietinės rinkliavos, nustatytos šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, mokėtojui numatytos teikti paslaugos kokybės reikalavimus ir (ar) teikimo sąlygas (apimtį, asortimentą, terminus, periodiškumą ir kita), taip pat kriterijus ir subjektą, įgaliotą vertinti (nustatyti), ar yra (nėra) pažeisti šios paslaugos teikimo kokybės reikalavimai ir (ar) teikimo sąlygos.

35. Pagal Rinkliavų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, be kita ko, nustato konkretų valstybės rinkliavos objektų sąrašą bei šios rinkliavos dydžius, taip pat patvirtina valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtino Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisykles (toliau – ir Taisyklės).

36. Taisyklių (2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 redakcija) 2 punkte nurodyta, kad taisyklėmis vadovaujasi savivaldybės, nustatydamos įmokos dydį Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka. Taisyklių 17 punkte nustatyta, kad, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą vietinę rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas, nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas arba kiti asmenys, kaip nustatyta Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalyje. Taisyklių 21 punkte įtvirtinta, kad įmokos dydis turi būti toks, kad iš nekilnojamojo turto objektų savininkų arba jų įgaliotų asmenų surinktomis lėšomis būtų apmokėtos visos būtinosios sąnaudos. Pagal Taisyklių 22 punktą, taikoma dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų.

37. Taisyklių 25 punkte nurodyta, kad pastovioji įmokos dedamoji nustatoma pagal vieną iš šių kintamųjų pasirinktinai: 25.1. nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas; 25.2. nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius; 25.3. gyventojų / darbuotojų skaičius. Taisyklių 26 punkte nustatyta, kad savivaldybės kiekvienos kategorijos nekilnojamojo turto objektams gali pasirinkti tik vieną šių taisyklių 25 punkte nurodytą pastoviąją įmokos dedamąją. Taisyklių 27 punkte įtvirtinta, kad pastovioji įmokos dalis turi būti nustatoma vienodo dydžio visiems tos pačios kategorijos nekilnojamojo turto objektams.

38. Taisyklių 28 punkte nurodyta, kad kintamoji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas. Taisyklių 29 punkte įtvirtinta, kad kintamąją įmokos dalį moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo paslauga ir atliekų tvarkymo paslauga. Komunalinių atliekų paėmimo paslauga suprantama kaip faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas iš nekilnojamojo turto objekto savininko. Taisyklių 30 punkte, be kita ko, nustatyta, kad kintamosios įmokos dedamosios nemoka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, savivaldybių nustatyta tvarka deklaravę, kad tam tikrą laikotarpį (ne trumpesnį kaip vienas metų ketvirtis ir ne ilgesnį kaip vieneri metai) nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu ir iš šio objekto tuo laikotarpiu komunalinės atliekos nebus surenkamos. Pagal Taisyklių 33 punktą, nustatant kintamąją įmokos dedamąją visų kategorijų nekilnojamojo turto objektams, kurių savininkai naudojasi kolektyviniais konteineriais (tai yra neturi konkrečios kategorijos nekilnojamojo turto objektams priskirtos įrengtos ir (arba) tik tos kategorijos nekilnojamojo turto objektams naudotis skirtos konteinerių aikštelės), gali būti taikoma viena iš šių kintamųjų pasirinktinai: 33.1. nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas; 33.2. nekilnojamojo turto paskirtis ir objektų skaičius; 33.3. gyventojų / darbuotojų skaičius. Taisyklių 34 punkte nustatyta, kad už kiekvienos kategorijos nekilnojamojo turto objektus, kurių savininkai naudojasi kolektyviniais konteineriais, mokėtina kintamoji įmokos dalis turi būti išdalyta (apskaičiuota) pagal vieną iš šių taisyklių 33 punkte nurodytų kintamųjų pasirinktinai.

39. Taisyklių 18 punkte, be kita ko, nurodyta, kad nekilnojamojo turto objektai suskirstomi į kategorijas savivaldybių sprendimu pasirinktinai pagal nekilnojamojo turto objekto rūšis ir (ar) jų paskirtį ar kitus kriterijus, vadovaujantis nekilnojamojo turto objektų rūšių sąrašu, kurį pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalį nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, pavyzdžiui: daugiabučiai namai ir įmonės, ūkinei veiklai naudojančios daugiabučių namų patalpas; sodų bendrijų nariai, kurie naudojasi kolektyviniais konteineriais, ir sodų bendrijų nariai, kurie naudojasi individualiais konteineriais. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2013 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D1-150 patvirtino Nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, rūšių sąrašą. Šio sąrašo (2017 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. D1-1039 redakcija) 1 punkte nurodyta: nekilnojamojo turto paskirtis – gyvenamosios paskirties pastatai; nekilnojamojo turto objektai – pastatai, naudojami gyventi vienam ar daugiau asmenų, vienai ar daugiau šeimų, įvairių socialinių grupių asmenims (individualūs namai, butai, bendrabučiai, vaikų namai, prieglaudos, globos namai, šeimos namai, vienuolynai, nakvynės namai, socialinis būstas, kiti panašios paskirties objektai); 17 punkte nurodyta: specialiosios paskirties pastatai – pastatai, naudojami specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti panašios paskirties objektai); ir kt.

40. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytą diskreciją, 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Nagrinėjamam ginčui, kilusiam dėl 2022 m. balandžio 1 d.–2024 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio, yra aktuali 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 1-226 redakcija, įsigaliojusi 2020 m. sausio 1 d. Nuostatai taip pat buvo išdėstyti nauja redakcija Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 1-1555, tačiau atsakovas apeliaciniame skunde nepagrindė ir teisėjų kolegija nenustatė, kad šioje byloje yra taikytini ir naujausios redakcijos Nuostatai.

41. Pagal Nuostatų 6.6 punktą, vietinės dvinarės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėtojas – Rinkliava apmokestinamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba kitas atliekų turėtojas, kuriam Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti Rinkliavą. Nuostatų 8 punkte yra išvardyti subjektai, laikomi Rinkliavos mokėtojais, tarp jų – nekilnojamojo turto objekto savininkas (8.1 p.); nekilnojamojo turto objekto savininko įgalioti asmenys – Rinkliava apmokestinamų patalpų nuomininkai, kiti asmenys, valdantys nekilnojamojo turto objektą panaudos ar kitais pagrindais, kai atitinkama daiktinė teisė įregistruota Nekilnojamojo turto registre – pagal nuomininkų, kitų asmenų, valdančių nekilnojamojo turto objekto panaudos ir kitais pagrindais, pateiktus prašymus (8.3 p. (2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 1-775 redakcija)). Nuostatų 10 punkte yra nurodytos Rinkliavos mokėtojo pareigos, be kita ko, pareiga laiku mokėti jam apskaičiuotą Rinkliavą (10.1 p.).

42. Nuostatų 39 punkte nurodyta, kad Rinkliava susideda iš pastoviosios ir kintamosios Rinkliavos dedamųjų. Pagal Nuostatų 52 punktą, mokėjimo pranešime už kiekvieną apmokestinamą nekilnojamojo turto objektą nurodoma pastovioji bei kintamoji Rinkliavos dalys: 52.1. pastovioji Rinkliavos dalis nekilnojamojo turto objektui, kuriam galima nustatyti tikslų plotą, apskaičiuojama objekto bendrą plotą (kv. m) padauginus iš pastoviosios Rinkliavos dalies dedamosios per mėnesį pagal nekilnojamojo turto objekto rūšį (2 priedo 1 lentelės B stulpelis) bei mokestinio laikotarpio mėnesių skaičiaus (12 mėn.).

43. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog aptariamą vietinę rinkliavą turi mokėti visi asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-79-442/2024; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; kt.).

44. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovo argumentus, kad pareiškėjas turėjo pateikti sprendimą, kuriame yra įrašyti atsakovo vardas, pavardė ir duomenys. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kuriuo nustatė rinkliavą ir rinkliavos nuostatus – 2017 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 1-818, kuriuo buvo patvirtinti Nuostatai ir jų priedai, įskaitant 2 priedą „Rinkliavos dydžiai pagal nekilnojamojo turto objektų kategorijas“ (2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 1-775 redakcija), kuriame išdėstyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatyti pastoviosios ir kintamosios Rinkliavos dedamųjų dydžiai. Atsakovas yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal Nuostatus, nes jis atitinka Nuostatuose nustatytas sąlygas – jis yra apmokestinamų nekilnojamojo turto objektų savininkas. Atsakovas, manydamas, kad jis buvo nepagrįstai priskirtas prie vietinės rinkliavos mokėtojų pagal Nuostatus ir jam nepagrįstai apskaičiuota vietinė rinkliava, turi teisę nesutikti su pareiškėjo reikalavimu sumokėti apskaičiuotą vietinę rinkliavą, ir jis šia teise pasinaudojo nagrinėjamoje administracinėje byloje.

45. Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo argumentus dėl vietinės rinkliavos skaičiavimo metodo, pažymi, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Vis dėlto, remiantis tuo, jog Atliekų tvarkymo įstatymas, be kita ko, yra skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų inter alia (be kita ko) 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva 2006/12/EB) taikymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 4 d.), siekiant įvertinti paminėtų atsakovo argumentų pagrįstumą, nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę.

46. Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes.

47. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosios Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (žr. ESTT 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimo byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt., C-254/08, EU:C:2009:479, 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (žr. ESTT 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinio sprendimo byloje Commune de Mesquer, C-188/07, EU:C:2008:359, 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali, atitinkamos valstybės narės pasirinkimu, būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs ESTT, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu ESTT nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr. ESTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimo Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt., C-254/08, EU:C:2009:479, 48–50 p.).

48. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet siejamas su atliekų turėtojo turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2025 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-181-1188/2025; kt.).

49. Kaip minėta, paprastai būna labai sunku ir (ar) brangu nustatyti tikslų atliekų turėtojo perduotų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, todėl nėra draudžiama mokestį taikyti atsižvelgiant į atliekų turėtojo nekilnojamojo turto plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pastebėjo ir tai, jog vien aplinkybė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Iš tiesų atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1369-575/2020; kt.).

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas teisės aktų normas ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendžia, kad šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl tiesiogiai byloje taikytinų teisės aktų (tarp jų – ir Nuostatų), pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą siejančių su nekilnojamojo turto atitinkamos savivaldybės teritorijoje valdymu, naudojimu ir / ar disponavimu, o tokios vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą – su valdomo, naudojamo ir / ar disponuojamo nekilnojamojo turto naudojimo paskirtimi ir plotu, atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Atsakovas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, neatsižvelgė į atsakovo argumentus dėl taikytinų teisės aktų prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams (įskaitant Konstituciją) ir teisės viršenybei, šiuo aspektu nenurodo jokių teisinių argumentų, kad aptariamos vietinės rinkliavos skaičiavimas pagal nekilnojamojo turto plotą prieštarauja Konstitucijai, o apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais, kad toks skaičiavimas yra neteisėtas, nepagrįstas, prisidengiant vietine rinkliava faktiškai renkamas nekilnojamojo turto mokestis ir pan. Tokie abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos paskirtas subjektas – pareiškėjas (Nuostatų 5 ir 6.1 p.) – turėjo teisės aktuose, kurie ginčui aktualiu laikotarpiu buvo galiojantys ir tarpusavyje suderinami (nepažeidžiantys teisės aktų hierarchijos), įtvirtintus įgaliojimus apskaičiuoti, atsižvelgdamas į nekilnojamojo turto objekto plotą, ir rinkti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje.

51. Teisėjų kolegija dėl įrodymų vertinimo pažymi, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2219-520/2020; kt.).

52. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 5 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; kt.)

53. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė pakankamus įrodymus, sudarančius pagrindą išvadai, kad atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas pagal Nuostatus. Byloje nėra ginčo, kad nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. atsakovas nuosavybės teise valdė nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovas nesumokėjo apskaičiuotos vietinės rinkliavos už nurodytą laikotarpį arba nebuvo atleistas nuo vietinės rinkliavos (visos rinkliavos ar kintamosios jos dalies) mokėjimo.

54. Atsakovas nesutikimą su pareiškėjo reikalavimu priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą ir delspinigius iš esmės grindžia pozicija, kad nurodyti nekilnojamojo turto objektai yra nenaudojami, juose nėra deklaruotų gyventojų, nesusidaro atliekos, jos nėra surenkamos ir atiduodamos. Atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių konkrečių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, patvirtinančių, kad nurodyti nekilnojamojo turto objektai faktiškai nėra naudojami (pvz., kaip nurodyta Nuostatų 78 p., viešojo vandens tiekėjo pažymą apie per deklaruojamą laikotarpį sunaudotą vandens kiekį, elektros tiekėjo išduotą pažymą apie per deklaruojamą laikotarpį sunaudotą elektros energiją ar kitus dokumentus, pagrindžiančius paslaugos teikimo poreikio nebuvimą / nekilnojamojo turto objekto nenaudojimo faktą). Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas žinojo, jog nurodyti nekilnojamojo turto objektai nėra naudojami, tačiau tokie atsakovo teiginiai yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti. Tai, kad atsakovui nebuvo išduotas individualus konteineris, savaime nereiškia, kad atsakovas nesinaudojo komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sistema (pvz., bendraisiais konteineriais). Atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai sudaro pagrindą preziumuoti, kad atsakovas buvo atleistas nuo kintamosios Rinkliavos dalies mokėjimo už nekilnojamojo turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo 2025 m. vasario 1 d. iki 2026 m. kovo 1 d., tačiau šie dokumentai nepatvirtina, kad prielaidos taikyti lengvatą atsakovui egzistavo ir ginčui aktualiu laikotarpiu (2022 m. balandžio 1 d.–2024 m. rugsėjo 30 d.). Pareiga įrodyti tokias prielaidas tenka būtent atsakovui, siekiančiam, kad jam būtų pritaikyta lengvata arba kita išimtis, dėl kurios jis būtų atleistas nuo vietinės rinkliavos (visos rinkliavos ar kintamosios jos dalies) mokėjimo, o, atsakovui nepateikus tokių įrodymų, jam tenka neigiamos to pasekmės (negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas).

55. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, konstatuoja, kad nėra pagrindo nelaikyti atsakovo vietinės rinkliavos mokėtoju pagal Nuostatus arba atleisti atsakovą nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios ginčo laikotarpiu, (visos rinkliavos ar kintamosios jos dalies) mokėjimo.

56. Teisėjų kolegija dėl atsakovo argumentų, susijusių su pareiškėjo teise kreiptis į teismą su tokio pobūdžio prašymu, pažymi, jog Nuostatų 5 punkte nustatyta, kad rinkliavos apskaičiavimą, apskaitą, surinkimo kontrolę ir nesumokėtos Rinkliavos ir priskaičiuotų delspinigių išieškojimą vykdo VASA. Pagal Nuostatų 90 punktą, nesumokėtą Rinkliavą VASA (Administratorius) išieško Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, įskaitant galimybę vykdyti neteisminį ir teisminį skolų išieškojimą, naudojantis skolų išieškojimo įmonių ir antstolių paslaugomis. Be to, ABTĮ 23 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad <...> dėl rinkliavų išieškojimo paslaugas teikiančios organizacijos kreipiasi į administracinių ginčų komisiją arba administracinį teismą su prašymais.

57. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis teisės normomis, atmeta atsakovo teiginius, kad pareiškėjas, pasikreipdamas į teismą su nagrinėjamu prašymu, veikė ultra vires ir peržengė savo kompetencijos ribas. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė nesumokėtą vietinę rinkliavą ir delspinigius būtent pareiškėjui. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuris formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 15 str. 1 d.), jurisprudenciją kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3684-438/2016; 2023 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-266-552/2023; kt.).

58. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde prašo taikyti senaties terminą, jeigu paaiškėtų, kad senaties terminas suėjęs. Atsakovas pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimų dėl senaties termino, o apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kuriais grindžiamas toks jo prašymas.

59. Pažymėtina, kad Nuostatuose nėra nustatytas senaties terminas, susijęs su nesumokėtos vietinės rinkliavos ir / ar delspinigių išieškojimu. Atsižvelgiant į tai, pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas, – jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-35-502/2024; 2026 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-23-602/2026; kt.).

60. Šiuo atveju pareiškėjas su prašymu priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. į teismą kreipėsi 2024 m. spalio 20 d., todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepraleido minėto termino.

61. Dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėtina, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

62. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarimus ir kt.).

63. Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė, dėl kokios konkrečiai įstatymo normos, kuri yra taikytina šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, ir nenurodė teisinių argumentų, kuriais remiantis yra grindžiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šioje byloje taikytinų įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

64. Nors atsakovas iš dalies kvestionuoja Nuostatuose įtvirtintas taisykles, jis nenurodo teisinių argumentų ir konkrečių teisės aktų normų, dėl kurių ištyrimo turėtų būti kreipiamasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, vadovaujantis ABTĮ 113 straipsniu. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jo prašymą kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, tačiau teisėjų kolegija nenustatė, kad atsakovas buvo aiškiai suformulavęs ir pateikęs atitinkamą prašymą pirmosios instancijos teismui, todėl tokie apeliacinio skundo teiginiai laikytini nepagrįstais.

65. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

66. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne atsakovo naudai, jis neįgyja teisės gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1.), todėl atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis