2018-12-05 Nr. AB-22420-3-61-3-03636-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1868-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03636-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. V. ir L. M.-V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. V. ir L. M.-V. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys: valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, M. A. K., K. S., E. U., V. J. T., R. S.) dėl sprendimo panaikinimo, termino atnaujinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai K. V. ir L. M.-V. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2016 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. csprl-198 (toliau – ir Sprendimas); 2) atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialas (toliau – ir teritorinis registratorius) 2013 m. kovo 8 d. sprendimo įregistruoti M. A. K. nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) perduoti klausimą dėl teritorinio registratoriaus 2013 m. kovo 8 d. sprendimo panaikinimo Komisijai spręsti iš naujo.

2. Pareiškėjai teigė 2016 m. liepos 7 d. kreipęsi į Komisiją, prašydami atnaujinti terminą skundui dėl teritorinio registratoriaus 2013 m. kovo 8 d. sprendimo paduoti, tokį prašymą grįsdami tuo, kad apie savo, kaip gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų bendrasavininkių, teisių pažeidimą ginčijamu teritorinio registratoriaus sprendimu jie sužinojo tik po to, kai jų atstovas advokatas R. R. 2016 m. birželio 7 d. ir 28 d. susipažino su namo, esančio (duomenys neskelbtini) ir buto (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylomis, o 2016 m. liepos 4 d.

– su Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento archyve esančiu palėpės įrengimo projektu, kuriame nerasta jokių projektinės dokumentacijos sprendinių ir bendrasavininkių sutikimų, susijusių su dalies laiptinės prijungimu prie buto (duomenys neskelbtini). Susipažinimas vien tik su nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylomis neleido daryti išvados, kad bendro naudojimo koridoriaus dalis 2013 m. kovo 8 d. sprendimu buvo įregistruota kaip buto Nr. 20 savininkės nuosavybė, nes kadastro byloje esančiame mansardos plane, sudarytame 1979 m. kovo 16 d., buvo užfiksuoti pakeitimai dėl dalies laiptinės prijungimo prie buto Nr. 20 ir pakeitimų data buvo nurodyta 1979 m. kovo 15 d. ir 1984 m. kovo 13 d.

Tik susipažinus su Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento archyve saugoma 1995 m. rugpjūčio 5 d. parengta palėpės įrengimo projektine dokumentacija, kurioje laiptinės prijungimas prie buto Nr. 20 nenumatytas ir kurioje esantis gyvenamojo namo 3 aukšto planas patvirtina, kad tuo metu laiptinės dalis prie buto Nr. 20 dar nebuvo prijungta, tapo aišku, jog bendro naudojimo koridoriaus dalis įregistruota kaip buto Nr. 20 savininkės nuosavybė būtent ginčijamu teritorinio registratoriaus sprendimu ir tai padaryta neturint tam reikalingų bendraturčių sutikimų.

Pareiškėjų nuomone, Komisija, Sprendime atsisakydama atnaujinti skundo padavimo terminą, nepagrįstai rėmėsi 2014 m. gruodžio 23 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties nuostatomis (dalis bendro naudojimo laiptinės buvo prijungta prie buto Nr. 20 atliekant šio buto rekonstrukciją 1997–2000 metais, todėl prijungimo faktas ir jo pasekmės pareiškėjams neva turėjo būti žinomos dar iki sutarties sudarymo), nes ši sutartis nustato tik pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio teises ir pareigas, ji negali būti aiškinama kaip bet kokių galimų pretenzijų tretiesiems asmenims atsisakymas.

Komisija sprendime pati įvardijo priežastį, dėl kurios pareiškėjai iš VĮ Registrų centro turimų dokumentų negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, ir tuo pačiu patvirtino, kad tai yra objektyvi, nuo jų valios nepriklausanti aplinkybė, dėl kurios jie neturėjo galimybės paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjai tvirtino iš įrašų registro duomenyse preziumavę, jog buto Nr. 20 rekonstrukcija, prijungiant prie jo dalį bendros laiptinės, yra teisėta. Sprendime nenurodyti jokie motyvai, kodėl Komisija laikė, jog pareiškėjai turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, nepaisant to, kad jiems nebuvo žinoma apie dalies laiptinės prijungimo prie buto Nr. 20 neteisėtumą.

Taip pat nepasisakyta dėl pareiškėjų argumentų, kad jie buvo suklaidinti dėl buto Nr. 20 rekonstrukcijos laiko ir neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad bendro naudojimo koridoriaus dalis kaip buto Nr. 20 savininkės nuosavybė buvo įregistruota teritorinio registratoriaus 2013 m. kovo 8 d. sprendimu. Pareiškėjų vertinimu, Sprendimas yra nemotyvuotas, juo yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, jis prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, taip pat Lietuvos teismų praktikai analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009 pateiktiems išaiškinimams).

3. Atsakovas VĮ Registrų centras (toliau – ir atsakovas, centrinis registratorius) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjai nuo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Juridinis pagrindas – 2014 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 4840, kurios 5.2 papunktyje nurodyta, jog „Šalys patvirtina, kad prieš sudarant ir pasirašant šią sutartį, Pirkėjai kartu su Pardavėjais apžiūrėjo Daiktą jo buvimo vietoje. Pirkėjai susipažino su Daikto būkle, kokybe, naudojimo sąlygomis, kitomis savybėmis, nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais ir jokių pretenzijų dėl jo techninės būklės, kokybės, naudojimo sąlygų, kitų savybių ar dokumentų Pardavėjams neturi“. Namo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro duomenų byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad dalis laiptinės yra atskirta įrengiant atskirą patalpą 20-1 ir ją prijungiant prie buto Nr.

20. Patalpa buvo prijungta 1997–2000 metais atliekant buto Nr. 20 rekonstrukciją, t. y. iki pareiškėjams įsigyjant butą Nr. 21, todėl tiek prijungimo faktas, tiek jo pasekmės (pareiškėjų skunde nurodytos apšvietimo sąlygos) jiems turėjo būti žinomi dar iki sutarties sudarymo, apžiūrėjus perkamą daiktą ir susipažinus su dokumentais. Duomenys apie buto Nr. 20 rekonstrukciją (tarp jų – apie laiptinės dalyje įrengtos patalpos 20-1 prijungimą prie buto) namo kadastro duomenų byloje užfiksuoti 1999 m. spalio 12 d., o registro duomenų byloje yra 2000 m. sausio 26 d. statinio priėmimo naudoti aktas Nr. 057, kuris vienareikšmiai patvirtina šios rekonstrukcijos teisėtumą.

Kiti namo bendraturčiai nei pačios rekonstrukcijos, nei VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo, kuriuo buvo tik paviešintas teisėtai atliktos rekonstrukcijos faktas, neskundė ir neginčijo. Atsakovo nuomone, pareiškėjai visus klausimus dėl rekonstrukcijos arba dėl skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo turėjo galimybę išsiaiškinti ir sužinoti sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį bei faktiškai apžiūrėję įsigytą turtą. Pareiškėjai tvirtino, kad jie apie teritorinio registratoriaus 2013 m. kovo 8 d. sprendimą sužinojo tik po to, kai jų atstovas 2016 m. birželio 7 d. susipažino su namo registracijos dokumentais, bet nenurodė svarbių, objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių jie arba jų atstovas negalėjo susipažinti su šiais dokumentais prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį arba iškart po jos sudarymo.

Kadangi pareiškėjai prašyme atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą nenurodė svarbių, objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių jie negalėjo pateikti skundo per vieną mėnesį nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie rekonstruoto buto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 23 d., Komisija neturėjo pagrindo tenkinti jų prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

5. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai skunde teismui kaip naują argumentą nurodo tai, jog Sprendime nurodyta faktinė aplinkybė, t. y. kad registro duomenų byloje yra 2000 m. sausio 26 d. statinio priėmimo naudoti aktas Nr. 057, kuris vienareikšmiai patvirtina šios rekonstrukcijos teisėtumą, neva patvirtina, kad pareiškėjai negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą ir tai yra objektyvi, nuo jų valios nepriklausanti aplinkybė, dėl kurios jie neturėjo galimybės paduoti skundą per įstatymo (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo) nustatytą terminą.

Šį teiginį pareiškėjai aiškino tuo, kad iki 2016 m. liepos 4 d. dėl įrašų registro duomenyse jie manė („preziumavo“), kad buto Nr. 20 rekonstrukcija, prijungiant prie jo dalį laiptinės, yra teisėta, tačiau, 2016 m. liepos 4 d. susipažinę su Vilniaus m. savivaldybės Miesto plėtros departamento archyve saugoma 1995 m. rugpjūčio 5 d. parengta palėpės įrengimo projektine dokumentacija, jie ėmė manyti (ir konstatuoti), kad buto rekonstrukcija yra neteisėta. Atsakovas su tokia pozicija nesutiko ir akcentavo, kad 2000 m. sausio 26 d. statinio priėmimo naudoti aktas Nr. 057 yra oficialus viešojo administravimo subjekto nustatyta tvarka priimtas dokumentas, kuris patvirtina buto rekonstrukcijos teisėtumą nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjai mano, kad rekonstrukcija yra teisėta, ar ne.

Palėpės projektinė dokumentacija, su kuria jie susipažino 2016 m. liepos 4 d., taip pat ir bendraturčių sutikimai dėl bendro naudojimo patalpų rekonstrukcijos, teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo (ir nėra) teikiama VĮ Registrų centrui, o buvo (ir yra) teikiama leidimą rekonstruoti išduodančiai institucijai (leidimo rekonstruoti butą išdavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ 4.5.2. p., 4.5.4. p.). 2000 m. sausio 26 d. akte nurodyta, kad buto Nr. 20 rekonstrukcija buvo vykdoma pagal 1997 m. birželio 4 d. statybos leidimą ir kad ji atitinka visus nustatytus reikalavimus, kas reiškia, kad visi reikalingi dokumentai, tarp jų – ir bendraturčių sutikimai, buvo gauti.

Dokumentų, patvirtinančių, kad 2000 m. sausio 26 d. aktas yra nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu, pareiškėjai nepateikė, todėl atsakovas jų teiginius apie buto rekonstrukcijos neteisėtumą laikė subjektyvia jų nuomone. Tai, kad pareiškėjai iki 2016 m. liepos 4 d. buto rekonstrukciją vertino kaip teisėtą, o nuo 2016 m. liepos 4 d. ėmė ją vertinti kaip neteisėtą, negali būti vertinama kaip objektyvi, nuo jų valios nepriklausanti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad jie apie galimą teisių pažeidimą, susijusį su teritorinio registratoriaus priimtu sprendimu, sužinojo tik tuomet, kai jų atstovas 2016 m. birželio 7 d. ir 28 d., 2016 m. liepos 4 d. susipažino su atitinkamais dokumentais. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas sutiko su Sprendime padaryta išvada, kad 2014 m. gruodžio 23 d. sudarant sutartį, pareiškėjams jau buvo žinoma apie daugiabučiame name esančių bendro naudojimo patalpų faktinę būklę. Pareiškėjai su gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro dokumentų bylomis, saugomomis VĮ Registrų centro Vilniaus filiale, susipažino dar 2016 m. balandžio 28 d. (K. V. 2016 m. balandžio 28 d. susipažino su archyvinėmis bylomis ir skaitmeniniame dokumentų archyve esančiais dokumentais, gavo pageidaujamų dokumentų kopijas). Nepaisant to, pareiškėjai į centrinį registratorių kreipėsi tik 2016 m. liepos 7 d., nenurodydami jokių svarbių, objektyviai nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių teritorinio registratoriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimą apskųsti per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie galimą teisių pažeidimą momento. Be to, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas abejojo, ar pareiškėjai išvis turi teisę skųsti šį teritorinio registratoriaus sprendimą, ir manė, jog termino atnaujinimo klausimas turėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne į pareiškėjų, o į buvusių savininkų, perleidusių pareiškėjams savo teises ir pareigas, sužinojimo apie 2013 m. kovo 8 d. sprendimą momentą.

8. Trečiasis suinteresuotasis asmuo M. A. K. atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

9. M. A. K. nuomone, skundas yra grindžiamas motyvais, neigiančiais pareiškėjų pareigą būti atidžiais ir rūpestingais, ignoruojama aplinkybė, kad būstas buvo įgytas ne vartojimo, o verslo reikmėms, kas lemia dar aukštesnio bonus pater familias standarto taikymą. Ji paaiškino, kad rekonstrukcija ir jos registracija buvo visiškai atlikta iki pareiškėjams įgyjant nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė eliminuoja bet kokį pareiškėjų materialinį suinteresuotumą, susijusį su VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo įregistruoti turtą galiojimu, nes jie, įsigydami butą, įsigijo bendros nuosavybės dalį be trečiojo aukšto laiptinės. M. A. K. tvirtino, kad buvę savininkai (kaip ir kiti kaimynai) jai pretenzijų nėra pareiškę, todėl naujieji savininkai – pareiškėjai – neturi teisės ginčyti registraciją, o atlikta rekonstrukcija nepažeidžia kitų asmenų nuosavybės teisių. Tokių trukdžių nenurodo ir pareiškėjai. Taip pat nėra aišku, kokių konkrečių pasekmių pareiškėjai tikisi, jeigu jų skundas būtų tenkintas. M. A. K. atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai bute, esančiame (duomenys neskelbtini), niekada negyveno. Šis būstas skirtas trumpalaikei nuomai. Tariamas rekonstrukcijos neteisėtumas pareiškėjus pradėjo dominti tik po to, kai buvo nesėkmingai bandyta išvengti privalomų įmokų už stogo keitimą. M. A. K. vertinimu, pareiškėjai apie registraciją galėjo domėtis bei gauti atitinkamus duomenis anksčiau nei realiai tai buvo padaryta. Pareiškėjai nenurodė konkrečių, nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, sukliudžiusių laiku pateikti skundą.

10. Tretieji suinteresuoti asmenys K. S., E. U., V. J. T. atsiliepimų į skundą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjų K. V. ir L. M.-V. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2016 m. liepos 7 d. VĮ Registrų centrui pateikė skundą, kuriame nurodė nesutikimo su VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. kovo 8 d. sprendimu motyvus, paaiškino, kad, nors teritorinio registratoriaus sprendimas buvo priimtas 2013 m. kovo 8 d., jie apie savo kaip bendrasavininkių teisių pažeidimą sužinojo tik po to, kai jų atstovas 2016 m. birželio 7 d. ir 28 d. susipažino su namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylomis, bei 2016 m. liepos 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės archyve susipažino su palėpės įrengimo projektu, tvirtino, jog tik susipažinus su Vilniaus miesto savivaldybės archyve saugomais dokumentais tapo aišku, kad bendro naudojimo koridoriaus dalis įregistruota neturint reikalingų bendraturčių sutikimų.

13. Komisija ginčijamame 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendime Nr. cspr1-198 nustatė, jog pareiškėjai nuo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Buto pirkimo-pardavimo sutarties 5.2 papunktis patvirtino, jog „prieš sudarant ir pasirašant šią sutartį, Pirkėjai kartu su Pardavėjais apžiūrėjo Daiktą jo buvimo vietoje. Pirkėjai susipažino su Daikto būkle, kokybe, naudojimo sąlygomis, kitomis savybėmis, nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais ir jokių pretenzijų dėl jo techninės būklės, kokybės, naudojimo sąlygų, kitų savybių ar dokumentų Pardavėjams neturi“. Namo bendraturčiai ginčo registracijos ir rekonstrukcijos neginčijo. Pareiškėjai ginčo registracijos ir rekonstrukcijos aplinkybes turėjo galimybę išsiaiškinti ir sužinoti prieš sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį bei faktiškai apžiūrėję turtą. Komisijos nuomone, pareiškėjai nenurodė jokių svarbių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių jie negalėjo pateikti skundo per vieną mėnesį nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie rekonstruoto buto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 23 d. Atsižvelgdama į tai, Komisija atmetė pareiškėjų prašymą dėl termino atnaujinimo ir atsisakė priimti jų skundą.

14. Teismas sutiko su pareiškėjų pozicija, kad 2014 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis nustato tik sutarties šalių teisės ir pareigas (sutarties uždarumo principas). Tačiau teismas pažymėjo, jog šios sutarties 5.2 papunkčio nuostata yra svarbi ir nagrinėjamoje situacijoje, t. y. ši sutarties nuostata patvirtina, jog pareiškėjai vėliausiai sutarties sudarymo metu žinojo visas aplinkybes apie įsigyto daikto teisinį statusą, priklausančią bendrąją dalinę nuosavybę ir pan. Teismas akcentavo, kad toks aiškinimas nereiškia, jog byloje dalyvaujantys asmenys įgyja kažkokias teises ar pareigas, kildinamas iš 2014 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties. Be to, tai nereiškia, jog pareiškėjai atsisako galimų pretenzijų ir neturi teisės reikšti skundo centriniam registratoriui ar teismui. Minėta nuostata tik patvirtina, jog sutarties sudarymo metu buvo žinoma apie ginčo registracijos teisėtumą ar neteisėtumą. Todėl vėliausiai nuo šio termino turi būti skaičiuojamas teritorinio registratoriaus sprendimo apskundimo terminas. Teismas laikė, pareiškėjų teiginiai, kad apie ginčo teritorinio administratoriaus sprendimo neteisėtumą jie sužinojo 2016 m. liepos 4 d., prieštarauja pirkimo-pardavimo sutartyje (5.2 p.) nurodytiems patvirtinimams. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo išvadai, jog ginčo registracija ir su ja susijusios aplinkybės pareiškėjams nebuvo žinomos 2014 m. gruodžio 23 d., o apie tai jie sužinojo tik 2016 m. liepos 4 d. Taigi, skundo padavimo termino pradžia skaičiuotina nuo 2014 m. gruodžio 23 d. Kita vertus, pareiškėjai ir netvirtino, jog jie nepraleido skundo padavimo termino. Konstatuota, kad 2016 m. liepos 7 d. skundas Komisijai buvo pateiktas praleidus terminą.

15. Teismo vertinimu, skundo teiginiai, jog tik susipažinus su Vilniaus miesto savivaldybės archyve saugomais dokumentais pareiškėjai nustatė, kad ginčo registracija yra neteisėta, patvirtina, jog terminas iš esmės praleistas dėl nuo pareiškėjų valios priklausančių aplinkybių, t. y. pareiškėjai patys pasirinko kada nuvykti į Vilniaus miesto savivaldybės archyvą. Nebuvo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai su atitinkamais archyviniais dokumentais negalėjo susipažinti anksčiau. K. V. teismo posėdžio metu tvirtino iki 2016 m. liepos 4 d. manęs, kad ginčo registracija yra teisėta. Ši aplinkybė taip pat patvirtina ne objektyvias termino praleidimo aplinkybes, o K. V. subjektyvų situacijos vertinimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog jie skundo padavimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Priešingai, byloje nustatyta, kad pareiškėjai apie bendrosios dalinės nuosavybės teises (jų apimtį) žinojo jau 2014 m. gruodžio 23 d. Kitos aplinkybės grindžiamos pareiškėjų subjektyviais veiksmais ir neveikimu bei valiniu pasirinkimu domėtis ar nesidomėti su registracija susijusiais dokumentais. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjai pasirinko iki 2016 metų nesidomėti ginčo registracija. Taigi, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios pareiškėjams objektyviai trukdė kreiptis į centrinį registratorių, prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą grindžiamas išimtinai tik subjektyviomis, nuo pareiškėjų valios priklausančiomis aplinkybėmis. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog 2000 m. sausio 26 d. statinio priėmimo naudoti aktas Nr. 057 (iš kurio neteisėtumo kildinamas ginčo registracijos neteisėtumas) yra panaikintas.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjų argumentai, jog Sprendime nepasisakyta dėl to, kad mansardos plane, sudarytame 1979 m. kovo 16 d., buvo užfiksuoti pakeitimai dėl dalies laiptinės prijungimo prie buto Nr. 20 ir pakeitimų data nurodyta 1979 m. kovo 15 d. ir 1984 m. kovo 13 d., dėl to pareiškėjai buvo suklaidinti dėl buto Nr. 20 rekonstrukcijos laiko, nesudaro pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą, nes tokie argumentai patvirtina tik subjektyvias, nuo pareiškėjų valios priklausančias aplinkybes (tam tikros situacijos įsivaizdavimą).

17. Teismas nesutiko, kad nagrinėjama administracinė byla ir civilinė byla Nr. 3K-3-554/2009, kurioje priimtoje 2009 m. gruodžio 9 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad žinojimas apie daiktinių teisių registraciją nereiškia, jog jis žinojo ar turėjo žinoti, kad teisinė registracija yra neteisėta, yra analogiškos. Minėtoje civilinėje byloje nustatyta, jog nuosavybės teisės neteisėtai įregistruotos į daiktą, kuris negali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Minėtoje byloje daikto teisinis statusas buvo patvirtintas ir prejudiciniais faktais, kurie nustatyti kitoje civilinėje byloje. Šioje byloje pareiškėjai nekėlė ginčo, jog ginčui aktualus daiktas iš esmės negali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Be to, šioje byloje nėra duomenų apie ginčui aktualaus daikto dalies teisinio statuso konstatavimą kitose bylose nustatytais prejudiciniais faktais, pavyzdžiui, byloje nėra duomenų, jog būtų panaikintas administracinis aktas, kuris buvo pagrindu įregistruoti M. A. K. nuosavybės teises.

18. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą (atitinkamai ir kreiptis į centrinį registratorių) negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, bet kada ir bet kaip. Europos Žmogaus Teisių Teismas pareiškėjų cituotose bylose pažymėjo, jog reikia laikytis nustatytos skundų padavimo tvarkos. Teismas atmetė abstrakčius pareiškėjų argumentus, kad Sprendimu pažeidžiamos jų teisės, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintas teisinio apibrėžtumo principas.

19. Teismas nusprendė, kad ginčijamas Komisijos 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. cspr1-198 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti bei atnaujinti skundo padavimo terminą.

III. 20. Pareiškėjai K. V. ir L. M.-V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

21. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada, kad 2014 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties 5.2 papunkčio nuostata patvirtina, jog pareiškėjai sutarties sudarymo metu žinojo apie ginčo registracijos teisėtumą ar neteisėtumą, todėl vėliausiai nuo šio termino turi būti skaičiuojamas teritorinio registratoriaus sprendimo apskundimo terminas. Nei apžiūrėjus minėta sutartimi įsigyjamą butą, nei susipažinus su jo nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjams negalėjo būti žinoma, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. kovo 8 d. sprendimas yra neteisėtas.

Tai paaiškėjo tik 2016 m. liepos 4 d., susipažinus su Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento archyve saugomais dokumentais. Pareiškėjai, Komisijos prašydami atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodė aplinkybes, kurios gali būti vertinamos kaip patvirtinančios sužinojimo apie 2013 m. kovo 8 d. sprendimą ir su jo neteisėtumu susijusias aplinkybes laiką, t. y. ginčijamo teritorinio registratoriaus sprendimo apskundimo termino eigos pradžią, o šių aplinkybių konstatavimas yra pagrindas tenkinti jų skundą teismui, nepriklausomai nuo to, ar jie tvirtino nepraleidę termino, ar ne.

Pareiškėjai taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad jų nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra subjektyvios. Pareiškėjai pabrėžia, kad jie neturėjo pareigos domėtis archyviniais dokumentais, nes nebuvo jokio akivaizdaus pagrindo manyti, jog iš jų paaiškės su 2013 m. kovo 8 d. sprendimu susijusios aplinkybės. Pareiškėjai savo reikalavimų negrindė 2000 m. sausio 26 d. statinio priėmimo naudotis akto Nr. 057 neteisėtumu. Tačiau pastarajame akte nurodyta, kad juo priimama naudoti palėpė, o 2013 m. kovo 8 sprendimu prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), prijungta bendros laiptinės dalis, tam nesant bendrasavininkių sutikimo.

Pareiškėjai šiuo aspektu atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001 pateiktą išaiškinimą, kad tam tikro daikto ir (ar) daiktinių teisių į jį įregistravimas Nekilnojamojo turto registre gali būti panaikintas ir nenuginčijus nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo pagrindo, jeigu nustatoma, kad teisinė registracija atlikta nesant teisinio pagrindo arba pažeidžiant įstatymų, kitų teisės aktų nustatytą tvarką. Pareiškėjai akcentuoja, jog tai, kad kadastro byloje esančiame mansardos plane, sudarytame 1979 m. kovo 16 d., buvo užfiksuoti pakeitimai dėl dalies laiptinės prijungimo prie buto Nr. 20, o pakeitimų data buvo nurodyta 1979 m. kovo 15 d. ir 1984 m. kovo 13 d., patvirtina, kad kadastro byloje esantys duomenys yra prieštaringi ir iš jų negalima spręsti apie tikslų pakeitimų laiką ir įregistravimo pagrindą – tai nėra pareiškėjų įsivaizdavimas.

Be to, pareiškėjai nesutinka su teismo pozicija, kad nagrinėjama administracinė byla ir civilinė byla Nr. 3K-3-554/2009 nėra analogiškos, pabrėždami, kad tai, jog ginčui aktualus daiktas negali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre, yra tik viena iš daugelio priežasčių, dėl kurių daikto registracija Nekilnojamojo turto registre gali būti pripažinta neteisėta; tai, kad minėtoje byloje daikto teisinis statusas buvo įrodinėjamas būtent prejudiciniais faktais, nereiškia, kad minėtoje byloje pateikti išaiškinimai negali būti taikomi bylose, kuriose daikto teisinis statusas ar aplinkybės, turinčios reikšmės registracijos teisėtumui, yra įrodinėjamos kitais leistinais įrodymais.

22. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą apžvelgia bylos aplinkybes, pakartoja daugelį savo atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad mansardos plane, sudarytame 1979 m. kovo 16 d., nėra užfiksuotas joks laiptinės dalies prijungimas prie buto Nr. 20 (prijungimas užfiksuotas 1999 m. spalio 12 d. plane po buto rekonstrukcijos) ir tai patvirtina faktiniai-grafiniai duomenys, įbraižyti 1979 m. kovo 16 d. plane bei įrašyti kadastro duomenų formose. Pareiškėjas patys iš pradžių nurodo kadastro duomenų bylos neatitinkančius (kaip pagrįstai nurodė teismas – įsivaizduojamus) duomenis, o po to šių tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindu daro išvadas apie kadastro duomenų byloje esančių duomenų prieštaringumą, tai pateikia kaip objektyvią priežastį praleisti skundo padavimo terminą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai neginčija 2000 m. sausio 26 d. statinio priėmimo naudoti akto Nr. 057, bet patys (be atitinkamo teismo sprendimo) konstatuoja, kad šio galiojančio oficialaus dokumento pagrindu įteisinta rekonstrukcija yra neteisėta, tai vėlgi nurodo kaip objektyvią priežastį praleisti skundo padavimo terminą. Be to, VĮ Registrų centras neturi teisės vertinti, ar viešojo administravimo subjekto pagal teisės aktų reikalavimus surašyti dokumentai yra išduoti teisėtai ir pagrįstai. Atsakovo nuomone, 2000 m. sausio 26 d. statinio priėmimo naudoti akte Nr. 057 esantys duomenys patvirtina, kad prie buto Nr. 20 (palėpėje įrengto buto) buvo teisėtai prijungta buvusi bendro naudojimo laiptinės dalis (5,15 kv. m patalpa, plane pažymėta Nr. 20-1). Pareiškėjai, įsigydami butą Nr. 21 bei dalį name esančių bendro naudojimo patalpų, šios patalpos dalies neįsigijo, kadangi jos statusas ir faktinė būklė teisėtai pakeisti iki 2000 m. Teritorinio registratoriaus 2013 m. kovo 8 d. sprendimu buvo tik paviešinti duomenys apie teisėtą statybą, patalpos Nr. 20-1 prijungimo prie buto Nr. 20 pasekmės (apšvietimas, galimybė pateikti ant stogo ir kt.) visiems namo bendraturčiams buvo matomos ir žinomos nuo 2000 m., o pareiškėjams – nuo buto Nr. 21 įsigijimo 2014 m. gruodžio 23 d.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas sutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kad tik nuo pačių pareiškėjų valios priklausė, kada nuvykti į Vilniaus miesto savivaldybės archyvą susipažinti su dokumentais. Su atitinkamais dokumentais pareiškėjai galėjo susipažinti anksčiau nei teigė susipažinę. Pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, kurios objektyviai būtų trukdžiusios anksčiau kreiptis į centrinį registratorių, o prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą yra grindžiamas išimtinai subjektyviomis, nuo jų valios priklausiusiomis aplinkybėmis.

26. Trečiasis suinteresuotasis asmuo M. A. K. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. M. A. K. nesutinka su pareiškėjų pozicija, kad termino skundui paduoti praleidimas buvo nulemtas objektyvių priežasčių, kad pareiškėjai neturėjo pareigos domėtis archyviniais duomenimis, ir pastebi, kad net tuo atveju, jei šie apeliacinio skundo teiginiai būtų pagrįsti, pareiškėjai nepaaiškino, kodėl savo teisėmis ir interesais susidomėjo tik 2016 m. liepos mėn. Tam tikros pareigos neturėjimas nėra objektyvi kliūtis, trukdanti susipažinti su tariamą pažeidimą patvirtinančiais dokumentais. M. A. K. neginčija, kad pareiškėjai negalėjo sužinoti apie teritorinio administratoriaus 2013 m. kovo 8 d. sprendimą jo priėmimo dieną, bet jie su šio akto turiniu galėjo susipažinti įsigydami būstą (susipažindami su buto ir namo dokumentacija). Teismo posėdžio metu pareiškėjai pripažino, kad jie profesionaliai užsiima trumpalaike nuoma, turi kitų nuomojamų butų, todėl pirkimo-pardavimo sandoryje jie laikytini verslininkais, jų atžvilgiu taikytinas bonus pater familias principas. M. A. K. pabrėžia, kad pareiškėjai nenurodė konkrečių nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių savalaikiai pateikti skundą, neteigė, kad iki 2016 m. birželio 7 d. nebuvo domėtasi įsigyto buto dokumentacija. M. A. K. taip pat pakartoja savo atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentus dėl pareiškėjų subjektiškumo (teisės ginčyti atliktą registraciją). M. A. K. nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad nagrinėjamai bylai yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009, nes minėtoje civilinėje byloje rekonstrukcijos atlikimo ir registravimo metu ieškovas jau buvo ginčo turto savininkas (dalininkas).

28. Trečiasis suinteresuotasis asmuo K. S. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

29. K. S. nuomone, teismas turėjo išsiaiškinti, kada yra skundo dėl teritorinio registratoriaus veiksmų padavimo termino pradžia, bet to nepadarė. Iš pareiškėjų pateiktų argumentų akivaizdu, kad, nesusipažinus su VĮ Registrų centre esančiais dokumentais ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento archyve esančia projektine dokumentacija nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad teritorinio registratoriaus veiksmai yra neteisėti, t. y. atlikti nesant tam būtino bendraturčių sutikimo ir atitinkamos projektinės dokumentacijos. Pareiškėjams perkant butą, šios aplinkybės jiems negalėjo būti žinomos, jos išeina už protingo domėjimosi perkamu turtu ribų. Be to, K. S. teigimu, teismas nepagrįstai nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009 pateikto išaiškinimo, kad žinojimas apie statinio teisinę registraciją nereiškia žinojimo, jog ši registracija yra neteisėta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Komisijos sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakyta skundą priimti, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2016 m. liepos 7 d. VĮ Registrų centrui pateikė skundą, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą, bei nurodė, kad jie apie savo kaip bendrasavininkių teisių pažeidimą sužinojo tik po to, kai jų atstovas 2016 m. birželio 7 d. ir 28 d. susipažino su namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylomis, bei 2016 m. liepos 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės archyve susipažino su palėpės įrengimo projektu, tvirtino, jog tik susipažinus su Vilniaus miesto savivaldybės archyve saugomais dokumentais tapo aišku, kad bendro naudojimo koridoriaus dalis įregistruota neturint reikalingų bendraturčių sutikimų.

34. Ginčijamu sprendimu atsakovas konstatavo, kad pareiškėjai prašyme dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo nenurodė svarbių objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių jie negalėjo pateikti skundo per vieną mėnesį nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie rekonstruoto buto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre.

35. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pagal šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalį skundas centriniam registratoriui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo dienos. Taip pat numatyta, kad suinteresuotam asmeniui praleidus šio įstatymo numatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias Centrinis registratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas Centrinio registratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas.

36. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis teismų praktikos, pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama ne nuo sprendimo priėmimo, o nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimą. Laikytasi nuoseklios nuostatos, kad, sprendžiant klausimą, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, turi būti įvertinta, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Pažymėta, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios.

37. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą pareiškėjai apskundė 2016 m. liepos 7 d. Kadangi savo reikalavimą pareiškėjai kildino iš nuosavybės teisės, pagrįstai nuspręsta, kad šios teisės turinį pareiškėjai turėjo suprasti sudarydami 2014 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį, todėl pagrįstai skaičiuojant ginčijamo sprendimo apskundimo terminą nuo sutarties sudarymo momento, konstatuota, kad įstatymo nustatytas terminas skundui paduoti praleistas.

38. Teisėjų kolegija, nekartodama motyvų, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjai nenurodė aplinkybių, kurios objektyviai jiems trukdė nustatytu terminu kreiptis su skundu į Centrinį registratorių. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas pagrindė tinkamai įvertinęs reikšmingas ginčui aplinkybes, aiškinęs ir taikęs reikalingas teisės normas.

39. Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų K. V. ir L. M.-V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė