2016-09-28 Nr. AB-18544-3-61-3-01659-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-1155-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01659-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. gegužės 29 d. jo laisvės ir teisės periodiškai buvo apribojamos pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. konvojuojant jį iš/ į Lukiškių tardymo izoliatoriaus (ių)-kalėjimo (-ą), iš/ į Marijampolės pataisos namų (-us). Pažymėjo, jog konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų. Konvojavimo metu turėjo sėdėti ant lentos arba visai nebūdavo vietos atsisėsti. Šiuose automobiliuose nebuvo šildymo sistemos, ventiliacijos, dėl ko pradėdavo skaudėti nugarą, kojas, sutriko rega. Pažymėjo, jog kameros dydis buvo apie 2 kv. m., į kurią talpinami 9 asmenys su asmeniniais daiktais. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė kančias, nepatogumus, buvo stipriai pažemintas jo orumas.

Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visam specialios paskirties transportui, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų specialios paskirties automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo, kaip nereglamentuoja, kad specialiajame transporte būtų įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad bylos duomenys, t. y. su pareiškėju 2013 m. liepos 11 d. (b. l. 17-20), 2013 m. spalio 3 d. (b. l. 21-24), 2013 m. gruodžio 5 d. (b. l. 25-29), 2013 m. gruodžio 12 d. (b. l. 30-33), 2014 m. gegužės 22 d. (b. l. 34-37), 2014 m. gegužės 29 d. (b. l. 38-42), 2013 m. rugpjūčio 8 d. (b. l. 75-78), 2013 m. rugpjūčio 22 d. (b. l. 79-82), 2013 m. rugsėjo 26 d. (b. l. 83-86) vežamų žmonių skaičius įrodo, jog Konvojavimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos, taip pat teismas nenustatė jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeidžiami keleivių saugos reikalavimai, nes automobiliai, kuriuose buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentą, kad nebuvo vietos, kur atsisėsti, teko sėdėti ant žemės, teismas atmetė kaip neįrodytą.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas įrodinėja, jog 2 kv. m. konvojavimo kameroje buvo sutalpinami 9 asmenys ir kiekvieno asmens po 30 kg turimų daiktų, tačiau Konvojavimo taisyklėse nėra nustatyta, kiek asmuo su savimi gali vežtis daiktų, taip pat minėtos taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnams. Dokumentacijoje konvojuojamojo pareiškėjo nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas privalėjo pretenzijas reikšti, nes šiuo atveju jis nepateikė ne tik Viešojo saugumo tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų, bet ir žalos įrodymų.

Dėl spec. sunkvežimiuose neįrengtų vėdinimo ir šildymo sistemų teismas nurodė, kad į bylą surinkti įrodymai patvirtina, jog automobilių apšvieta tikrinimo metu atitiko reikalavimus (b. l. 43, 48, 54, 60, 65), ventiliacija taip pat atitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, į bylą surinkti įrodymai patvirtina, kad visuose minėtuose spec. automobiliuose yra įrengta šildymo ir vėdinimo sistema (b. l. 44, 51, 62, 67, 70). Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai, jo nuomone, oro temperatūra automobiliuose neatitiko reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų patvirtinti.

Atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino: spec. automobiliais nekonvojuojamas per didelis skaičius asmenų, vienoje kameroje yra įrengta pakankamai sėdimų vietų; spec. automobiliuose įrengtos ir patikrinimo metu veikė vėdinimo sistemos, o jų galia atitiko reikalavimus, spec. automobiliuose įrengtos šildymo sistemos, o pareiškėjas nepateikė net minimalių įrodymų, kad jos šaltuoju metų laiku jį konvojuojant neveikė.

Dėl saugos diržų teismas pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkto 4 dalyje nėra nustatyta, jog specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Saugos eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių 10 punkto reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog nėra įrodyta atsakovo kaltė. Viešojo saugumo tarnyba neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl nepatogumo atsakovui, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jam sukeltus sveikatos sutrikimus. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytus faktus ir argumentus, neatsižvelgė, jog byloje buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys sukeltus sveikatos sutrikimus.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d., sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo K. D. skundas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuri, pareiškėjo teigimu, kilo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. gegužės 29 d.: 2 kv. m. patalpoje buvo konvojuojami 9 asmenys, nebuvo vietos atsisėsti, taip pat vėdinimo ir šildymo sistemos, saugos diržų.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis jo konvojavimo sąlygomis, atlyginimą, todėl teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo konvojuotas sprendime nurodytais maršrutais specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo, šildymo sistemų. Atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Konvojavimo taisyklių 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas, atlikus specialaus transporto patikrą, pastabų nėra nurodyta, nuteistųjų skundų dėl konvojavimo sąlygų ar sveikatos sutrikimų neužfiksuota. Konvojavimo taisyklės taip pat nenustato reikalavimo specialiajame transporte įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino su skundu pateiktų įrodymų apie pareiškėjo būklę. Iš šių dokumentų matyti, kad pareiškėjo sveikatos būklė 2012 metais buvo gera (b. l. 2–4).

Pirma, nors pareiškėjas teigia, kad netinkamos konvojavimo sąlygos sukėlė pareiškėjui sveikatos sutrikimų, tačiau pareiškėjas į bylą nepateikė šį faktą patvirtinančių dokumentų, neįvardino konkrečių susirgimų. Antra, net ir esant tam tikriems pareiškėjo sveikatos sutrikimams, byloje turi būti nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai tam, jog būtų galima spręsti apie egzistuojantį priežastinį ryšį tarp pareiškėjui kilusioms žalos sveikatai ir neteisėtų atsakovo veiksmų. Kaip jau buvo konstatuota, tokių atsakovo veiksmų (neveikimo) nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo nagrinėti žalos, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, kilimo faktoriaus.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino bylai reikšmingas aplinkybes bei vadovavosi aktualiomis ginčui teisės aktų nuostatomis, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas