2016-05-24 Nr. AB-11491-3-61-3-02636-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-95-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02636-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 29.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3, 47), prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 10-8-IL-1976;

2) įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį);

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2008 m. įsigijo mažos galios revolverį ME 38 Compact-G, kal. 380 ME GUM, Nr. 020165. Ginklo įsigijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintos teisės normos pareiškėjo turimą ginklą priskyrė prie D kategorijos ginklų, kurių įsigijimui leidimas nebuvo reikalingas. Nebuvo taikomi ir nepriekaištingos reputacijos kriterijai. Nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai pareiškėjo laikomas ginklas buvo priskirtas prie C kategorijos ginklų, kurių laikymui yra būtinas leidimas ir nustatytas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas. Iki 2011 m. kovo 1 d. galiojęs Įstatymas nepriekaištingos reputacijos konstatavimą siejo ne tik su padaryto nusikaltimo sunkumu ir kaltės forma, kaip šiuo metu galiojantis Įstatymas, bet ir paskirtos bausmės dydžiu bei teistumo išnykimu. Taigi šiuo metu galiojantis Įstatymas nepagrįstai pablogina pareiškėjo padėtį, kadangi yra vertinami 15 metų senumo pareiškėjo netinkamą elgesį patvirtinantys faktai, nors baudžiamosios teisės doktrinos ir baudžiamojo kodekso prasme pareiškėjas yra laikomas neturinčiu teistumo. Nuo 1999 m. pareiškėjas daugiau teistas nebuvo, teistumas šiuo metu yra išnykęs, pareiškėjas laikosi įstatymų, gerbia visuomenėje nusistovėjusius papročius ir nedaro naujų nusikaltimų. Atitinkamai, pareiškėjui neturi būti taikomi Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni apribojimai.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 22-24, 162-163) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog 1999 m. vasario 19 d. Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 272 straipsnio 2 dalį (plėšimas). Pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, nustatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl nėra teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo naujos redakcijos 2 straipsnio 4 dalies išlygos, t. y. šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsakovas savo poziciją grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 12 d. ir 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2012 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis byloje Nr. A-662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. nutartis byloje Nr. A-492-233/2013).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu (b. l. 59-64) pareiškėjo D. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 10-8-IL-1976 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 29 d. pateikė Vilniaus AVPK prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d. 2013 m. balandžio 29 d. ginklų paėmimo aktu iš pareiškėjo paimtas laikinam saugojimui mažos galios revolveris ME 38 Compact G, ginklo kal. 9, 380 ME GUM, Nr. 020165.

Pažymėta, kad pareiškėjas 1999 m. vasario 19 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (BK straipsnis galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.), bausmė – laisvės atėmimas 2 metams; pritaikius BK 471 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. Varėnos rajono policijos komisariate 2002 m. rugpjūčio 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (turto sunaikinimas ar sužalojimas tyčia), tačiau 2002 m. gruodžio 11 d. baudžiamoji byla nutraukta. Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 9 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 1 dalį (neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas turint tikslą realizuoti ar realizavimas), skirta bauda.

Vilniaus AVPK 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu nusprendė pareiškėjui neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ir neregistruoti dujinio pistoleto (revolverio), senovinio ginklo ar nedidelės galios ginklo, įsigyto iki 2011 m. kovo 1 d., pateiktą mažos galios revolverį realizuoti įstatymų nustatyta tvarka, apie priimtą sprendimą pranešti pareiškėjui. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes pareiškėjas buvo teistas ir nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Byloje esanti medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas Vilniaus priklausomybės ligų centre ir VŠĮ Centro poliklinikos Vytenio filialo Psichikos sveikatos klinikoje neįrašytas. Teismui pateikta charakteristika iš UAB „Turbo centras“.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamo ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, galiojęs iki 2011 m. vasario 28 d. ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymas (2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146), redakcija galiojusi nuo 2011 m. kovo 1 d. (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis įsigijo ginklą 2008 m., t. y. tuo metu, kai leidimo jam nereikėjo (nes jis buvo priskiriamas D kategorijai), todėl atsakovas negalėjo pritaikyti jam griežtesnių pasikeitusio Įstatymo reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje ginčo nekyla, jog įsigijimo momentu paminėtas ginčo ginklas buvo priskirtas D kategorijai, kurių įgijimui, laikymui ir nešiojimui leidimas nebuvo būtinas. Atitinkamai, nagrinėjamoje byloje yra aktualus Įstatymo 18 straipsnio aiškinimas bei tai, kuri šios materialinės teisės normos redakcija (ar galiojusi iki 2011 m. vasario 28 d., ar įsigaliojusi po šios datos) turėtų būti taikoma konkrečioje situacijoje.

Situacija dėl Įstatymo 18 straipsnio redakcijos, įsigaliojusios nuo 2011 m. kovo 1 d., taikymo laike yra specialiai aptarta (sureglamentuota) Įstatymo pakeitimo įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 2 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį, galiojusią skundžiamo sprendimo priėmimo metu, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra aptarta situacija, kaip turi būti legalizuoti tie ginklai (tarp jų ir nagrinėjamam ginčui aktualus ginklas), kuriems pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją leidimai juos įsigyti ir turėti nebuvo reikalingi, o po nurodytos datos (pagal 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakciją) tapo būtini. Pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d.

Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, galiojusią skundžiamo sprendimo priėmimo metu, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, pateikę prašymus išduoti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus iki šio straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos, turi teisę laikyti ginklus ar juos nešiotis be leidimo, iki nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas dėl leidimo išdavimo.

Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad įstatymų leidėjas griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitinka dvi sąlygas:

1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo;

2) asmuo ginklą įsigijo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Be to, nors anksčiau pareiškėjo turimam ginklui leidimo nereikėjo, tačiau įsigaliojus Įstatymo pataisoms turėjo imperatyvią prievolę šiuos ginklus legalizuoti, t. y. nustatyta tvarka gauti leidimą juos laikyti ar nešioti.

Byloje esanti medžiaga patvirtino, kad pareiškėjas 2008 m. lapkričio 4 d. iš UAB „Sidabrinė kulka“ įsigijo ginklą ME-38 Compact, kurio Nr. 020165. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Tačiau sprendžiant ginčą taip pat analizuojama, ar aplinkybės, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, ar po Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Bylos dalyką sudarė pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos vertinimas sprendžiant klausimą dėl jo teisės gauti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

Teismas pažymėjo, jog ginčijamas Vilniaus AVPK sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas 1999 m. vasario 19 d. Varėnos r. apylinkės teismo sprendimu nuteistas už tyčinį nusikaltimą. Pareiškėjas Varėnos rajono apylinkės teismo 1999 m. vasario 19 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, nors ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 272 straipsnio 2 dalį (plėšimas) (BK, galiojęs iki 2003 m. gegužės 1 d.). BK 225 straipsnio 2 dalyje (galiojusioje iki 2003 m. gegužės 1 d.) nustatyta, kad piktybinis chuliganizmas, tai yra tie patys veiksmai, pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios tvarkos apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą. Už šią veiką asmuo baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pareiškėjui pagal BK 225 straipsnio 2 dalį skirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams, pritaikius BK 471 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.

Pagal Įstatymo, galiojusio iki 2011 m. vasario 28 d.,17 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisė įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojama asmenims, nesantiems nepriekaištingos reputacijos. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmuo nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos. Pagal Pakeitimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą apribota teisė įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis asmenims, nesantiems nepriekaištingos reputacijos. Pakeitimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Lyginant šias dvi skirtingų redakcijų Įstatymo formuluotes, teismas daro išvadą, jog ankstesnė redakcija buvimą nepriekaištingos reputacijos siejo su dviem sąlygomis: teistumo neturėjimu ir papildomu terminu, kada toks teistumas išnyko, o vėlesnė redakcija buvimą nepriekaištingos reputacijos susiejo tik su viena sąlyga – teistumo neturėjimu. Teismo nuomone, Pakeitimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose apibrėžtos aplinkybės, kurių taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas.

Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Todėl pareiškėjo atstovo argumentas, kad jau nebūtina atsižvelgti į praeities įvykius, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas neatitinka vienos iš griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymui keliamų sąlygų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui taikytinos griežtesnės Pakeitimo įstatymo nuostatos. Teismo nuomone, įstatymų leidėjas Pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kuomet asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Tokiu įstatyme nustatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pagal Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, nustatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, todėl nėra teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies išlygos.

Pareiškėjas teismui pateikė charakteristiką iš darbovietės, tačiau ši charakteristika nevertintina kaip viską lemianti, nes charakterizuoja asmenį tik darbiniuose santykiuose. Byloje esanti medžiaga liudija, kad pareiškėjo minimas nuteisimas yra ne vienintelis su neteisėtomis veikomis susijęs faktas; atsakomybės už neteisėtas veikas klausimas buvo sprendžiamas eilę kartų ir tai paneigia teiginius, kad pareiškėjas laikosi įstatymų ir nedaro naujų nusikaltimų. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Vertindamas byloje esančius įrodymus sistemiškai teismas darė išvadą, kad Vilniaus AVPK padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, ir, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, neterminuotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus pagrįstai išduotas nebuvo, pagrįstai neregistruotas nedidelės galios revolveris ME 38 Compact G, kal. 380 ME GUM, Nr. 020165. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, atmestinas ir pareiškėjo išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį).

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismui konstatavus, kad atsakovo Vilniaus AVPK 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas, nes pareiškėjas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnis).

III. Pareiškėjas D. K. apeliaciniu skundu (b. l. 68-71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamais šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjo manymu, tiek atsakovas, tiek teismas neteisingai aiškino ir taikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normas, reglamentuojančias leidimo ginklams išdavimo tvarką. Pareiškėjas ginklą įsigijo 2008 m. lapkričio 4 d. Tuo metu ginklas buvo priskiriamas D kategorijos ginklams, kuriems leidimo nereikėjo. Kadangi įstatymo galia nukreipiama tik į ateitį, vėliau įsigaliojusios nuostatos pareiškėjui neturi būti taikomos.

2. Naujai įsigaliojusi Įstatymo redakcija nustato griežtesnius reikalavimus, o tai blogina pareiškėjo padėtį (pagal LVAT praktiką, naujai įsigaliojusio įstatymo nuostatos, bloginančios asmens padėtį, taip pat neturi būti taikomos). Vadinasi pažeidžiamas lex retro non agit principas, o tokia situacija prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

3. Pareiškėjas atitinka Įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus, pagal kurias naujai įsigaliojusios Įstatymo redakcijos nuostatos dėl nepriekaištingos reputacijos netaikomos asmenims, kurie 1) ginklus įsigijo iki Įstatymo įsigaliojimo ir 2) aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi, teismas neteisingai taikė Įstatymą bei nesivadovavo LVAT praktika, įtvirtina 2012 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-1561/2012), kurioje esant analogiškoms aplinkybėms pareiškėjo skundas buvo tenkintas.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 79-82) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, taip pat remiasi šiame sprendime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 10-8-IL-1976 teisėtumo ir pagrįstumo bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigos išduoti pareiškėjui D. K. neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatas pagrįstai neišdavė pareiškėjo prašomo leidimo, kadangi jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nekyla ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas ginklą įsigijo 2008 m., t. y. tuo metu, kai leidimo jam įsigijimui, laikymui, naudojimui nereikėjo (nes jis buvo priskiriamas D kategorijai), tačiau pasikeitus teisiniam reguliavimui pareiškėjo laikomas ginklas buvo priskirtas prie C kategorijos ginklų, kurių laikymui leidimas yra būtinas. Tarp proceso šalių taip pat nekyla ginčo, kad ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta pareiškėjui neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ir neregistruoti dujinio pistoleto (revolverio), senovinio ginklo ar nedidelės galios ginklo, įsigyto iki 2011 m. kovo 1 d., nes pareiškėjas buvo teistas ir nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Šiuo atveju ginčas kyla dėl nurodytų aplinkybių teisinio vertinimo, t. y. bylai reikšmingo teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su prašymu išduoti nurodytą leidimą kreipėsi 2013 m. balandžio 29 d. (b. l. 26), o ginčijamas įsakymas buvo priimtas 2013 m. gegužės 30 d. (b. l. 6), todėl turi būti taikomos būtent ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusios teisinio reguliavimo nuostatos. Taikant ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, svarbi yra teisinio reguliavimo raida, kuri plačiau aptartina.

Visų pirma aptariant ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą pažymėtina, jog, įsigaliojus naujai, 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146 patvirtintai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai dujiniai pistoletai (revolveriai), senoviniai ginklai, šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra nuo 2,5 J iki 7,5 J, buvo priskirti didesnio pavojingumo C kategorijos ginklams (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 str. 21 d., 5 str. 6–8 p.) bei nustatyta, kad šiuos ginklus įsigyti, laikyti ir nešiotis galima tik turint leidimą (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 str., 32 str. 2 d.). Šių ginklų įsigijimo, laikymo ir nešiojimosi tvarka taip pat buvo sugriežtinta, t. y. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, inter alia nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Palyginus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju iki tol galiojusios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos (2002 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-705 redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) 2 dalyje matyti, kad 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti griežtesni negu iki tol galiojusios redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje kriterijai, kuriuos atitinkantis asmuo pagal šį įstatymą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pagal naujai įtvirtintą teisinį reguliavimą, ne tik teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu, bet ir pats asmens nuteisimo už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, neatsižvelgiant į laiko tarpą, praėjusį nuo asmens teistumo išnykimo ar panaikinimo, yra laikomas pagrindu asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. To paties pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi, minėtoje Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijoje buvo nustatytas tam tikras pereinamasis laikotarpis, kuriuo asmenims buvo suteikta laiko prisitaikyti prie sugriežtinto leidimo įsigyti ginklus išdavimo, jų laikymo ir naudojimo sąlygas ir tvarką nustatančio teisinio reguliavimo. Pagal aptartąjį pereinamąjį teisinį reguliavimą asmenys, turintys iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) įsigytų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų ir pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), iki 2014 m. sausio 1 d. galėjo nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti (nešiotis) tokius ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių asmenys nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), nes tokiems asmenims iki nurodytos datos neturėjo būti taikomi griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.

Tačiau 2012 m. birželio 29 d. buvo priimtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo inter alia buvo pakeista Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija). Šis įstatymas įsigaliojo 2012 m. liepos 12 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Taigi nuo 2012 m. liepos 12 d. (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo) asmenims, 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus ir turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie juos įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis (nors tokiais buvo laikomi pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą), atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), nebegalėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) šiuos ginklus, nes tokiems asmenims turėjo būti taikomi griežtesni apribojimai, nustatyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje. Vadinasi, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai minėtiems asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, pradėti taikyti ne nuo 2014 m. sausio 1 d., kaip buvo numatyta 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu, bet nuo 2012 m. liepos 12 d.

Pastebėtina, kad 2013 m. gruodžio 23 d. buvo priimtas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, terminas leidimui laikyti (nešiotis) šiuos ginklus buvo gauti pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas su prašymu išduoti jam neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d., kreipėsi į atsakovą 2013 m. balandžio 29 d. (b. l. 13). Prašyme pareiškėjas nurodė, jog prašo išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti iki 2011 m. kovo 1 d. įsigytą ir turėtą ginklą – ME 38 Compact-Gum kal. 9mm, ginklo paskirtis – savigynai. Tokiu būdu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu po 2012 m. liepos 12 d. (t. y. 2012 m. birželio 29 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo), tačiau iki 2014 m. sausio 1 d. (t. y. 2010 m. lapkričio 18 d. redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjo reputacija neatitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, nes pareiškėjas 1999 m. vasario 19 d. Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimu nuteistas už tyčinį nusikaltimą. Pareiškėjas Varėnos rajono apylinkės teismo 1999 m. vasario 19 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį, nors ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 272 straipsnio 2 dalį (plėšimas) (BK, galiojęs iki 2003 m. gegužės 1 d.). BK 225 straipsnio 2 dalyje (galiojusioje iki 2003 m. gegužės 1 d.) buvo nustatyta, kad piktybinis chuliganizmas, tai yra tie patys veiksmai, pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios tvarkos apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą. Pareiškėjui pagal BK 225 straipsnio 2 dalį buvo skirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams, pritaikius BK 471 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.

Nurodyto teisinio reguliavimo ir faktinių aplinkybių kontekste svarbu tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), svarstydamas dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (2012 m. birželio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), 2016 m. vasario 2 d. nutarime konstatavo, kad teisinis reguliavimas, nevienodas traktavimas, kai asmenys, atsižvelgiant į kreipimosi dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo laiką, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų grėsmės žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui aspektu nėra tokių skirtumų, t. y. kai asmenims, nustatytąja tvarka pateikusiems prašymą iki 2012 m. liepos 11 d., galėjo būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) nurodytus šaunamuosius ginklus, o prašymą pateikusiems nuo 2012 m. liepos 12 d., toks leidimas nebegalėjo būti išduotas, nėra objektyviai pateisinamas.

Pagal Seimo 2010 m. lapkričio 18 d. priimtu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą, asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kad, jiems nustatytąja tvarka pateikus prašymą ir įgaliotajai institucijai sprendžiant klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus, kuriuos jie įsigijo iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), išdavimo, griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai bus netaikomi iki 2014 m. sausio 1 d.

Todėl Seimo 2012 m. birželio 29 d. priimtu įstatymu nustačius teisinį reguliavimą, kad griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai taikytini ne nuo 2014 m. sausio 1 d., bet nuo 2012 m. liepos 12 d., buvo nesilaikyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, inter alia reikalavimo nedaryti pereinamojo teisinio reguliavimo pakeitimų, kuriais asmenų teisinė padėtis būtų pabloginta. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarime pripažino, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, o ne nustatytieji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2002 m. sausio 15 d. redakcija) 18 straipsnio (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) 2 dalyje, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina tai, kad, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta tam tikrą norminį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas, spręsdamas konkretų ginčą ir priimdamas sprendimą, šio norminio akto (jo dalies) netaiko ir juo nesivadovauja net ir tais atvejais, kai skundžiamo administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jei Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas pagal šią individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą arba asmuo dėl savo teisių, kylančių iš Konstitucijos, gynimo į teismą kreipėsi per įstatymų nustatytus terminus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-12-219/2004, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22).

Kaip minėta, skundžiamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimas Nr. 10-8-IL-1976, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d., grindžiamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu (b. l. 6). Atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarimu pripažino, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis (2012 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją asmenims, turintiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, jeigu jie šiuos ginklus įsigijo ir aplinkybės, dėl kurių jie pagal šį įstatymą nelaikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.), ir 2011 m. vasario 28 d. neturėjusiems leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus, nuo 2012 m. liepos 12 d. turi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. iš esmės pripažinta, kad pirmiau nurodytiems asmenims iki 2014 m. sausio 1 d. neturi būti taikomi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai, pirmiau minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas. Nors pareiškėjas pateiktu skundu prašo pareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), tačiau atsakovas taip pat turi įvertinti, ar egzistuoja visos teisės aktuose numatytos sąlygos išduoti ginklą. Atitinkamai, atsakovas įpareigotinas spręsti pareiškėjo 2013 m. balandžio 29 d. pateiktą prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį).

Atsižvelgus į priimamą teismo sprendimą kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra aktualūs ginčo sprendimui ir atitinkamai dėl jų siekiant tikslingumo plačiau nepasisakytina (b. l. 68-71).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė aktualų teisinį reguliavimą. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, naikinant priimtą administracinį sprendimą ir įpareigojant atsakovą spręsti 2013 m. balandžio 29 d. pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Teisėjų kolegija, priėmusi naują teismo sprendimą, taip pat pažymi, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti jam patirtas 2 000 Lt (579,24 Eur) bylinėjimosi išlaidas (b. l. 46-48). Pabrėžtina, jog nors, kai prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų pateikiamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, yra užtikrinamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo operatyvumas įgyvendinant įtvirtintą teismo pareigą paskirstyti bylinėjimosi išlaidas galutiniame sprendime dėl bylos esmės kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 5 dalies 2 punktas, tačiau toks prašymo atlyginti išlaidas išsprendimas paprastai yra sąlygotas būtinumu asmeniui, kuris pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra pakankamai aiškus, t. y. pareiškėjas prašo, be kita ko, priteisti 500 Lt (144,81 Eur) už kliento atstovavimą, bet tiksliai nenurodo, kokio pobūdžio atstovavimo paslaugos buvo teikiamos, t. y. ar atstovavimas pirmosios instancijos teisme, kitose institucijose ar pan. Atitinkamai, atsižvelgusi į pateiktą prašymą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi operatyvumo principu, neturi faktinio, teisinio pagrindo išspręsti pateikto prašymo iš esmės, jį palieka nenagrinėtu ir išaiškina pareiškėjui teisę per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo priėmimo pateikti pirmosios instancijos teismui detalų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo (ABTĮ 45 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo D. K. skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 10-8-IL-1976 ir įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatą spręsti pareiškėjo D. K. 2013 m. balandžio 29 d. pateiktą prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešioti) ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis