4f003d5b-3258-4dc9-8cee-3d28f855bb13 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2-1519-516/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01295-2014-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.1.; 3.2.8.3. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. lapkričio 24 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa GudžiÅ«nienė teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla Nr. 2-1976-262/2016 pagal ieÅ¡kovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ ieÅ¡kinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui (tretieji asmenys – restruktÅ«rizuojama uždaroji akcinė bendrovė „VKK Investicija“, uždarosios akcinės bendrovės „VKK Vilnius“, „VKK Kaunas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, notarės R.

Å ., R. J. ir A. K.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, ir n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Ginčas byloje kilo dėl bylos nutraukimo, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo.IeÅ¡kovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vicus“ kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento: 2007 m. kovo 14 d.

UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytÄ sutartį Nr. 2007-030220, nuo 2007 m. kovo 14 d. UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytÄ sutartį Nr. 2007-030283 ir nuo 2007 m. lapkričio 7 d. UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytÄ sutartį Nr. 2007-100628; taikyti restitucijÄ â€“ priteisti ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės AB SEB banko 933 566,58 Lt, 6 procentų metines procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas; taip pat pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento UAB „Vicus“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytÄ hipotekos sandorį (hipotekos identifikavimo kodas Nr. 02/20070009146).

Atsakovė AB SEB bankas prašė ieÅ¡kinį atmesti, nurodydama, kad byla apskritai turėtų bÅ«ti nutraukta, nes Å¡alių ginčas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra iÅ¡nagrinėtas, sprendimas įsiteisėjęs. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmėVilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi civilinę bylÄ nutraukė ir priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovei 1 000 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, o valstybei 6 063 Eur dydžio žyminį mokestį.Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovė sutinka, jog civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 buvo nagrinėjamas ieÅ¡kinys tarp tų pačių Å¡alių ir dėl to paties dalyko, tačiau nesutinka, jog ieÅ¡kiniai bylose buvo reiÅ¡kiami tuo pačiu pagrindu.Teismas pažymėjo, kad vienu iÅ¡ naujų sandorių negaliojimo pagrindų ieÅ¡kovė nurodo tai, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti nesilaikant privalomos notarinės formos ir taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6.393 straipsnio 1 dalies reikalavimai, tačiau ieÅ¡kinyje, kurį ieÅ¡kovė buvo pateikusi civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013, irgi nurodoma, kad iÅ¡perkamosios nuomos sutartys pripažintinos negaliojančiomis dėl notarinės formos nesilaikymo, o Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendime, atmesdamas UAB „Vicus“ ieÅ¡kinį, pasisakė ir dėl nesilaikytos privalomos notarinės sandorio formos.Kitas ieÅ¡kovės nurodomas naujas sandorių ginčijimo pagrindas yra imperatyvių Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMÄ®) nuostatų nesilaikymas, tačiau, teismo vertinimu, iÅ¡ civilinės bylos Nr. 2-1087-640/2013 medžiagos matyti, kad ir minėto įstatymo taikymo klausimai buvo iÅ¡kilę toje byloje.Teismas akcentavo, kad nors ieÅ¡kovė teigia, jog tik Å¡ioje byloje nurodė, kad ginčo sandoriai prieÅ¡taravo jos veiklos tikslams bei neatitiko protingumo principų, visos ieÅ¡kovės nurodytos aplinkybės jai turėjo bÅ«ti žinomos jau teikiant ieÅ¡kinį byloje Nr. 2-1087-640/2013, todėl jos, teismo vertinimu, ir turėjo bÅ«ti nurodytos minėtoje byloje.

Tai, kad tam tikros aplinkybės nebuvo nurodytos teikiant ieÅ¡kinį ankstesnėje byloje, teismo įsitikinimu, negali bÅ«ti pakankamu pagrindu vėl nagrinėti tÄ patį tarp Å¡alių kilusį ginÄÄ . Teismas akcentavo, kad tiek Å¡ioje, tiek civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 ieÅ¡kovė nurodė, jog ginčo sandoriai prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normoms, minėtÄ bylÄ pirma ir apeliacine instancija nagrinėję teismai tikrino tiek Å¡iÄ , tiek kitas sandorių negaliojimo sÄ lygas, tačiau nei vienos jų nenustatė ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais nebuvo nustatyta, kad sandoriai pažeistų kuriuos nors įmonių veiklos tikslus ar CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus, t. y. ginčo sandoriai yra galiojantys.Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad sandorių ginčijimo Å¡ioje byloje pagrindai iÅ¡ esmės sutampa su pagrindais jau iÅ¡nagrinėtoje byloje, o ieÅ¡kovės nurodomi skirtumai yra nežymÅ«s ir formalÅ«s.III.

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentaiIeÅ¡kovė UAB „Vicus“ atskirajame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Nesutampant Å¡alims arba bent vienam iÅ¡ ieÅ¡kinio elementų, ieÅ¡kinys nelaikomas tapačiu. Byloje nekyla ginčo, kad tiek ieÅ¡kinio, kuris pateiktas civilinėje byloje Nr. 2-1976-262/2016, tiek pateikto civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013, Å¡alys yra tos pačios.

Taip pat iš dalies sutampa ieškinio dalykas. Tačiau skiriasi ieškinio faktinis pagrindas. Civilinėje byloje Nr. 2-4872-262/2014 pareikšto ieškinio pagrindas yra naujas, byla teismuose šiuo pagrindu nėra išnagrinėta. Naujai reiškiamu ieškiniu ne tik remiamasi kitomis įstatymo nuostatomis, tačiau ir kitomis faktinėmis aplinkybėmis.Civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 nagrinėto ieškinio pagrindas – ginčo sutartys pripažintinos grįžtamojo lizingo sutartimis, o žemė negali būti lizingo sutarties dalyku.

Būtent šias aplinkybes savo procesiniuose sprendimuose analizavo visų instancijų teismai, konstatavę, kad šalių sudarytos sutartys turi būti kvalifikuojamos ne lizingo sutartimis, bet pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimis. Savo ruožtu civilinėje byloje Nr. 2-1976-262/2016 ieškinys grindžiamas tuo, kad perkvalifikuotos į pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys sudarytos nesilaikant notarinės formos, kai įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį.

Å iuo metu nagrinėjamoje byloje taip pat nurodyta, kad ginčo pirkimo–pardavimo iÅ¡simokėtinai sandoriuose žemės Å«kio paskirties žemės sklypų kaina nurodyta su PVM, o tai prieÅ¡tarauja PVMÄ® įtvirtintam imperatyvui – PVM neapmokestinamas žemės pardavimas. Taigi, ieÅ¡kinio antras pagrindas – sandoriai pripažintini niekiniais ir negaliojančiais remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi bei PVMÄ® 32 straipsnio 2 dalimi. Teismas nepagrįstai iÅ¡vadÄ , kad Å¡is pagrindas buvo aptarinėtas civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013, padarė remdamasis aplinkybe, jog prie minėtos bylos buvo prijungtas AB „SEB lizingas“ 2010 m. liepos 13 d. raÅ¡tas Nr. 02-4273, kuriame atsakoma į užklausimÄ apie PVMÄ® 32 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymÄ , nes bylos Å¡alys savo pozicijos negrindė minėto raÅ¡to turiniu, teismai savo sprendimų Å¡iuo raÅ¡tu taip pat negrindė.

Minėtoje byloje PVMÄ® nuostatos nebuvo iÅ¡ viso taikomos. Be to, raÅ¡te kalbama ne apie konkrečiai Å¡ioje byloje ginčijamų sandorių atitikimÄ PVMÄ® normoms.Trečias Å¡ios bylos ieÅ¡kinio pagrindas – ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais, nes jie prieÅ¡tarauja UAB ,,Vicus“ veiklos tikslams – produktyviai, efektyviai ir pelningai vystyti bendrovės Å«kinę komercinę veiklÄ bei CK 2.82 straipsnio 4 dalies, 2.87 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo imperatyvioms normoms, draudžiančioms bendrovės valdymo organams priimti sprendimus ir atlikti veiksmus, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ir yra prieÅ¡ingi bendrovės veiklos tikslams, yra rizikingi ir aiÅ¡kiai nenaudingi arba nuostolingi bendrovei.

Å iuo pagrindu praÅ¡oma pripažinti negaliojančiu ir UAB „Vicus“ bei AB „SEB lizingas“ sudarytÄ hipotekos sandorį. Jau iÅ¡nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2-1087-640/2013 ir Nr. 2A-578/2014 hipotekos sandorio teisėtumo klausimas iÅ¡ viso nebuvo nagrinėtas.Ketvirtas ieÅ¡kinio pagrindas – ginčo pirkimo–pardavimo iÅ¡simokėtinai sutarčių 16.6.3, 16.6.3 ir 16.6.4 punktų sÄ lygos prieÅ¡tarauja teisingumo, proporcingumo ir sÄ Å¾iningumo principams (CK 1.5 straipsnis) bei įtvirtina esminę Å¡alių nelygybę.

Tai sudaro pagrindÄ pripažinti, kad pirkimo–pardavimo iÅ¡simokėtinai sutartys prieÅ¡tarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra pripažintinos negaliojančiomis ab initio. Nors iÅ¡nagrinėtos bylos teismų procesiniuose sprendimuose yra pažymėta, kad ginčo sutartys nepažeidžia imperatyvios įstatymo normos, tokia iÅ¡vada padaryta siejant jÄ su tuo metu nagrinėto ieÅ¡kinio pagrindu, todėl nesutiktina, jog teismai įvertino visas ginčo sutarties sÄ lygas ir padarė iÅ¡vadÄ , kad apskritai nenustatytas imperatyvios įstatymo normos pažeidimas.Trečiasis asmuo UAB „VKK Vilnius“ atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o apeliantės skundÄ tenkinti.

Atsiliepime nurodomi iÅ¡ esmės analogiÅ¡ki atskirajame skunde iÅ¡dėstytiems argumentai, pažymint, kad teismas, identifikuodamas ieÅ¡kinio dalykÄ , nevertino, ar bylose egzistuoja tų pačių asmenų ginčas dėl analogiÅ¡ko materialinio santykio, bet lygino pareikÅ¡tų ieÅ¡kinio reikalavimų formuluotes ir formalų byloje dalyvaujančių asmenų procesinį statusÄ . Trečiasis asmuo akcentavo, kad civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 teismai atskirai nevertino, ar pirkimo–pardavimo iÅ¡simokėtinai sandoriai sudaryti laikantis notarinės formos, ar Å¡ie sandoriai neprieÅ¡taravo PVMÄ® imperatyvioms nuostatoms, ar prieÅ¡taravo juridinio asmens tikslams, taip pat teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principams, nes Å¡ie klausimai nepateko į iÅ¡nagrinėtos civilinės bylos ribas.Trečiasis asmuo RUAB „VKK Investicija“ atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o atskirÄ jį skundÄ tenkinti.

Atsiliepime nurodomi iÅ¡ esmės analogiÅ¡ki atskirajame skunde iÅ¡dėstytiems argumentai, papildomai akcentuojant, kad iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 ginčo sandoriai buvo ginčijami kaip apsimestiniai, skirti pridengti tikruosius sandorius, kurie yra prieÅ¡taraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negaliojantys, tačiau teismas nevertino, ar sandoriai sudaryti nepažeidžiant PVMÄ®, juridinio asmens tikslų, taip pat teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principų.Atsakovė AB SEB bankas atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

Atsiliepime nurodomi Å¡ie pagrindiniai argumentai:Atskirajame skunde reikalavimų tapatumÄ bandoma paneigti lingvistinių reikalavimo formuluočių skirtumu, nors reikalavimas savo esme tapatus jau iÅ¡nagrinėtoje byloje pateiktam reikalavimui – pripažinti sutartis negaliojančiomis. Teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos bÅ«das sutampa.Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad iÅ¡nagrinėtoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl ginčo sandorių notarinės formos, nes iÅ¡nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl sandorių prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti sandorių prieÅ¡taravimÄ imperatyvioms normoms.

Aplinkybę, kad minėtoje byloje sandoriai buvo įvertinti visais aspektais, susijusiais su prieÅ¡taravimu imperatyvioms normoms, patvirtina ne tik nurodyta teismo iÅ¡vada, bet ir tai, jog teismas vadovavosi kasacinio teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-7-2/2013 ir 3K-3-154/2013, kuriose pasisakoma ir dėl notarinės pirkimo–pardavimo iÅ¡simokėtinai sutarties formos neprivalomumo, kai pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos notariÅ¡kai.Kadangi iÅ¡nagrinėtoje byloje jau pasisakyta dėl ginčo sandorių pagrįstumo, neprieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms, sandorių teisėtumo klausimas jau iÅ¡spręstas, o tai, kad byloje detaliai neįvardijamos įstatymo normos, kurių kontekste buvo atlikta sandorių teisėtumo patikra, įvertinus, jog kai keliamas klausimas dėl prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms, teismui suteikiama galimybė iÅ¡eiti už reikalavimų ribų, preziumuojama, jog teismas, konstatuodamas sandorių teisėtumÄ , įvertino visas faktines aplinkybes, kurias dėstė ieÅ¡kovė byloje, o Å¡ios aplinkybės buvo analogiÅ¡kos Å¡ioje byloje jos iÅ¡dėstytoms.IÅ¡nagrinėtoje byloje ieÅ¡kovės pateiktas patikslintas ieÅ¡kinys pagrindžia, kad sandorių prieÅ¡taravimas imperatyvioms įstatymo normoms buvo grindžiamas analogiÅ¡komis aplinkybėmis ir net analogiÅ¡kais raÅ¡ytiniais įrodymais, kurie pateikti ir į Å¡iuo metu nagrinėjamÄ bylÄ .

IeÅ¡kovė iÅ¡nagrinėtos bylos teisminio proceso metu pateikė 2013 m. balandžio 2 d. praÅ¡ymÄ dėl dokumentų iÅ¡ AB SEB banko iÅ¡reikalavimo, kurio antrame lape antroje pastraipoje teismui nurodoma nuoroda į tai, kad remiantis PVMÄ® 32 straipsniu žemės Å«kio paskirties žemė PVM neapmokestinama ir todėl ginčo sandoriams netinkamai pritaikytas PVM. Ä® iÅ¡nagrinėtÄ ir Å¡iuo metu nagrinėjamÄ bylÄ pateikti įrodymai pagrindžia, kad PVM taikymo klausimas buvo keliamas ir analizuojamas, tačiau teismas, konstatuodamas sandorių teisėtumÄ , turėdamas duomenis apie skirtingai traktuojamÄ PVM apskaitymÄ ginčo sandoriams, nelaikė to prieÅ¡taravimu imperatyvioms normoms.IÅ¡nagrinėtoje byloje surinktais įrodymais taip pat paneigiami apeliantės teiginiai, kad byloje nebuvo analizuotas sandorių prieÅ¡taravimas įmonės tikslams.

IeÅ¡kovės atstovė į iÅ¡nagrinėtÄ bylÄ buvo pateikusi UAB „Vicus“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolÄ , kuriame dėstomi analogiÅ¡ki motyvai, susiję su ginčo sandorių žalingumu įmonei. Taip pat buvo pateikta specialisto iÅ¡vada, kurioje dėstomi motyvai ir skaičiavimai dėl neva sandorių žalingumo įmonei. Teismo posėdžio metu ieÅ¡kovės atstovė sandorius apibÅ«dino kaip nenaudingus, nuostolingus.IeÅ¡kovės patikslintame ieÅ¡kinyje, teiktame iÅ¡nagrinėtoje byloje, taip pat buvo analizuojami ir įkeitimo teisiniai santykiai bei patiekti hipotekos lakÅ¡tai.

Nors ieÅ¡kovė nebuvo suformulavusi atskiro praÅ¡ymo pripažinti hipotekos sandorius negaliojančiais, tačiau teismui pripažinus, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiais pirkimo–pardavimo sandorius, tai savaime sudarytų pagrindÄ pripažinti negaliojančiais ir juos užtikrinančius sandorius, kurie negali egzistuoti atskirai nuo pagrindinės prievolės.Naujai ieÅ¡kovės pradėtoje byloje nebuvo pateikti jokie papildomi įrodymai ar motyvai, kurie leistų teigti, jog atsirado poreikis sandorių teisėtumÄ ir pagrįstumÄ dar kartÄ analizuoti.

Pagal ieškovės formuojamus reikalavimus matyti, kad skundu nesukuriama jokių abejonių dėl priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nesukeliama abejonių, kad jau išnagrinėtoje byloje teismas, pasisakydamas dėl ginčo sandorių teisėtumo ir pagrįstumo, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. Teismask o n s t a t u o j a :IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl bylos nutraukimo pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ pagrįstumo ir teisėtumo.Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ teismas nutraukia bylÄ , jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių Å¡alių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Taigi, Å¡iuo pagrindu civilinė byla gali bÅ«ti nutraukta tik konstatavus nagrinėto ir nagrinėjamo ieÅ¡kinių tapatumÄ , o ieÅ¡kinių tapatumas įstatyme siejamas su trimis kriterijais (požymiais) – tomis pačiomis Å¡alimis, tuo pačiu ieÅ¡kinio dalyku ir tuo pačiu ieÅ¡kinio pagrindu.Byloje iÅ¡ esmės nėra ginčo dėl Å¡alių ir dalyko civilinėse bylose Nr. 2-1087-640/2013 ir Nr. 2-1976-262/2016 tapatumo, tačiau apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Å¡ioje byloje jos pareikÅ¡to ieÅ¡kinio pagrindas taip pat tapatus civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 iÅ¡nagrinėto ieÅ¡kinio pagrindui.IeÅ¡kinio pagrindÄ sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieÅ¡kovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasacinio teismo klausimu, susijusiu su ieÅ¡kinio pagrindo tapatumo įvertinimu, iÅ¡aiÅ¡kinta, kad naujas ieÅ¡kinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku iÅ¡nagrinėtoje byloje. IeÅ¡kinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-284/2012; 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinių bylų medžiagas ir iÅ¡analizavęs minėtose bylose ieÅ¡kovės pareikÅ¡tų ieÅ¡kinių pagrindus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nutraukti visos Å¡ios bylos nagrinėjimÄ pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ , kadangi civilinė byla Nr. 2-1087-640/2013 nebuvo iÅ¡nagrinėta visa Å¡iuo metu ieÅ¡kovės pareikÅ¡tame ieÅ¡kinyje nurodyto pagrindo apimtimi.Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo sandorių atitikimas teisės normoms, reguliuojančioms privalomÄ notarinę sandorio formÄ , jau buvo įvertintas civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 (ir, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, aplinkybė, kad ieÅ¡kovė minėtoje byloje Å¡iuos sandorius buvo įvardijusi kaip apsimestines lizingo sutartis, nesudaro pagrindo jų atitikimÄ notarinės formos reikalavimas vertinti iÅ¡ naujo, kadangi teismas sprendime jau buvo juos kvalifikavęs kaip pirkimo–pardavimo iÅ¡simokėtinai sandorius (iki jų formos vertinimo) bei konstatavęs, jog konkrečiu atveju Å¡alių sudarytoms ginčo sutartims buvo privaloma tik paprasta raÅ¡ytinė forma) ir todėl Å¡ioje dalyje ieÅ¡kovės naujo ieÅ¡kinio pagrindas iÅ¡ tikrųjų sutampa su iÅ¡nagrinėtoje byloje pareikÅ¡tu, kiti ieÅ¡kovės Å¡iuo metu nagrinėjamoje byloje nurodyti sandorių ginčijimo juridiniai pagrindai ir su jais susijusios faktinės aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku ankstesnėje byloje.Kaip matyti iÅ¡ Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 turinio, ginčo sandorių prieÅ¡taravimas imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) buvo vertinamas tik ieÅ¡kovės nurodomos aplinkybės, kad Å¡ie sandoriai iÅ¡ tikrųjų kvalifikuotini lizingo sutartimis, kurių dalyku pagal imperatyviÄ normÄ negali bÅ«ti žemė ir todėl tokios lizingo sutartys pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, kontekste.Nei PVMÄ® 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos imperatyvumas, nei ginčo sandorių atitikimas Å¡iai normai nei pirmosios instancijos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 priimtame sprendime, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-578/2014 nebuvo nagrinėtas.

Minėta norma apskritai neminima pirmiau nurodytų bylų galutiniuose procesiniuose sprendimuose, o sandorių neprieÅ¡taravimas imperatyvioms normos vertintas, kaip matyti iÅ¡ sprendimų turinio, tik pirmiau nurodyto ieÅ¡kovės argumento (žr. 21 punktÄ ) prasme.Vien tik ta aplinkybė, kad ankstesnę bylÄ iÅ¡nagrinėję teismai, apibendrindami savo iÅ¡vadas, nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti sandorių prieÅ¡taravimÄ imperatyvioms teisės normoms, prieÅ¡ingai nei interpretuoja atsakovė savo atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ ir nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, neleidžia teigti, jog teismai įvertino sandorių atitikimÄ visoms imperatyvioms teisės normoms ir atlikta visapusiÅ¡ka, ieÅ¡kinio reikalavimų ribas peržengianti, sandorių teisėtumo patikra.

Tiek pirmosios instancijos teismo spendime, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomi teiginiai, iÅ¡vados turi bÅ«ti vertinami, atsižvelgus į visÄ dokumento turinį, prieÅ¡ tai nurodytus motyvus, o ne atskirai iÅ¡traukiant iÅ¡ konteksto tam tikrus sakinius. Teismo sprendimÄ sudaro įžanginė, apraÅ¡omoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys, kurios negali bÅ«ti vertinamos atsietai viena nuo kitos (CPK 270 straipsnis), savo ruožtu, kaip minėta, tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas iÅ¡nagrinėtoje byloje aiÅ¡kiai nurodė, kad ginčo sutartys negali bÅ«ti kvalifikuojamos kaip finansinio lizingo sandoriai ir bÅ«tent todėl jos nelaikytinos prieÅ¡taraujančiomis imperatyviai normai, nustatančiai, jog lizingo objektu negali bÅ«ti žemė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad bylų tapatumÄ pagrindžia ta aplinkybė, jog iÅ¡nagrinėtoje byloje buvo prijungtas ieÅ¡kovės pateiktas AB „SEB lizingas“ 2010-07-13 raÅ¡tas Nr. 02-4273, kuriame ieÅ¡kovei atsakoma į užklausimÄ dėl PVMÄ® 32 straipsnio 3 dalies taikymo. Kaip matyti iÅ¡ civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 priimtos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutarties, pirmosios instancijos teismas atsisakė ieÅ¡kovės praÅ¡ymu iÅ¡reikalauti informacijÄ , ar AB „SEB lizingas“ sutarčių su ieÅ¡kove pagrindu sumokėto PVM dydžiu sumažino mokėtinÄ Ä¯ biudžetÄ ar padidino grÄ Å¾intino iÅ¡ biudžeto PVM sumÄ , nurodydamas, kad informacija apie PVM nėra susijusi su Å¡ios bylos dalyku.

Esant paties teismo konstatavimui, kad byloje nagrinėti klausimai niekaip nesusiję su PVM (atitinkamai PVMÄ®), vien tik epizodinis Å¡io įstatymo ir Å¡io mokesčio paminėjimas bylos medžiagoje, kai, kaip minėta, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas savo sprendimuose su PVMÄ® normomis susijusių klausimų neanalizavo, minėtu raÅ¡tu nesirėmė ir net nepaminėjo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad PVMÄ® 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos imperatyvumo vertinimas ir sandorių atitikimas Å¡iai normai buvo civilinės bylos Nr. 2-1087-640/2013 (ar bylos Nr. 2A-578/2014) teisminio nagrinėjimo dalyku.Pirmiau nurodytus argumentus patvirtina ir civilinėje byloje Nr. 2-1087-640/2013 pateikto ieÅ¡kovės patikslinto ieÅ¡kinio turinys (2 t., 61–74 b. l.), kuriame nėra aptarinėjimas joks kitas sandorių prieÅ¡taravimas imperatyvioms normoms, kaip tik tas, kad, ieÅ¡kovės nuomone, sandoriai iÅ¡ tikrųjų yra lizingo sutartys, kurių dalyku negali bÅ«ti žemė ir kurios, be kita ko, turėjo bÅ«ti sudarytos notarine tvarka.Civilinėse bylose Nr. 2-1087-640/2013, Nr. 2A-578/2014 teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose taip pat nėra analizuojamas ginčo sandorių atitikimas UAB „Vicus“ veiklos tikslams, o taip pat ieÅ¡kovės Å¡ioje byloje nurodomų sutarčių punktų (16.6.3., 16.6.4.) atitikimas protingumo, sÄ Å¾iningumo, sutarties Å¡alių lygybės principams.

Reikalavimas įvertinti ginčo sandorių atitikimÄ ieÅ¡kovės veiklos tikslams bei CK 2.82 straipsnio 4 dalies, 2.87 straipsnio ir Akcinių bendrovių įstatymo normoms nėra nurodytas ir ieÅ¡kovės patikslintame ieÅ¡kinyje, pateiktame iÅ¡nagrinėtoje byloje. Kaip matyti iÅ¡ patikslinto ieÅ¡kinio turinio, ginčo sandorių naudingumas (nenaudingumas) ieÅ¡kovei vertinti tik restitucijos taikymo galimybės, pripažinus sandorius niekiniais dėl žemės negalėjimo bÅ«ti lizingo sutarties dalyku, kontekste.

BÅ«tent dėl Å¡ios priežasties, t. y. vertinant restitucijos taikymo galimybę, o taip pat ieÅ¡kovei siekiant pagrįsti tikruosius ginčo sutarčių sudarymo tikslus ir tokiu bÅ«du įrodyti, jog iÅ¡ tikrųjų buvo sudarytos lizingo sutartys, buvo teikiami ir atsakovės atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ akcentuojami ieÅ¡kovės dokumentai – 2011-08-08 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, specialisto iÅ¡vada, o ne įrodinėjant sandorių prieÅ¡taravimÄ Ä¯monės veiklos tikslams ir jų negaliojimÄ CK 1.82 straipsnio pagrindu.

Todėl atsakovės argumentas, kad ieÅ¡kovė į naujai užvestÄ bylÄ teikia tuos pačius įrodymus, kurie buvo teikiami ir ankstesnėje byloje, Å¡iuo atveju nėra pakankamas ieÅ¡kinių bei teisminių nagrinėjimų objektų tapatumui konstatuoti. Pažymėtina ir tai, kad iÅ¡ atsakovės nurodomo 2013 m. gegužės 2 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, jog pats atsakovės atstovas pateiktus ieÅ¡kovės įrodymus (protokolÄ ir specialisto iÅ¡vadÄ ) vertino kaip neatitinkančius įrodymų sÄ sajumo su byla taisyklės. Vien tik tai, kad ieÅ¡kovės atstovė minėto posėdžio metu, aiÅ¡kindama ginčo sutarčių sudarymo tikslus, nurodė, jog minėti sandoriai įmonei buvo nenaudingi, nereiÅ¡kia, kad teisminio nagrinėjimo dalykas sutapo, nes, kaip minėta, teismas nevertino Å¡ių sandorių, be kita ko ir Å¡ioje byloje ieÅ¡kovės nurodyto hipotekos sandorio, atitikimo konkrečiai įmonės veiklos tikslams (CK 1.87 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad ta aplinkybė, jog ieÅ¡kovė galbÅ«t žinojo visas Å¡iuo metu nagrinėjamame ieÅ¡kinyje nurodytas aplinkybes ir juridinius sandorių negaliojimo pagrindus dar sprendžiant civilinę byla Nr. 2-1087-640/2013, tačiau jų savo ieÅ¡kinyje ar apeliaciniame skunde teismui nenurodė, savaime nesudaro pagrindo taikyti CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ , nes, kaip jau buvo iÅ¡aiÅ¡kinta, bylos nutraukimas Å¡iuo pagrindu galimas iÅ¡imtinai tik tuo atveju, kai konstatuojamas ieÅ¡kinių ir atitinkamai teisminio nagrinėjimo dalykų tapatumas, o ne tai, ar ieÅ¡kovė pasirinktÄ gynybos bÅ«dÄ galėjo panaudoti ir anksčiau.

Civilinėje byloje galioja dispozityvumo principas, suteikiantis teisę pačioms Å¡alims pasirinkti kokius reikalavimus reikÅ¡ti, kokiomis faktinėmis ir (ar) teisinėmis aplinkybėmis juos grįsti.Remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo iÅ¡vadÄ , jog sandorių ginčijimo pagrindai iÅ¡ esmės sutampa su jau iÅ¡nagrinėtoje byloje nurodytais pagrindais, o skirtumai tik formalÅ«s ir nežymÅ«s, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria civilinė byla Nr. 2-1976-262/2016 nutraukta, naikintina ir civilinė byla pagal ieÅ¡kovės UAB „Vicus“ ieÅ¡kinį Å¡ioje nutartyje nurodyta apimtimi grÄ Å¾intina teismui nagrinėti iÅ¡ esmės. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ esmės. Teisėja                                                                  Rasa GudžiÅ«nienė