2020-07-08 Nr. AB-13293-3-61-3-02356-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1394-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02356-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas)), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. ir nuo 2016 m. sausio 30 d. iki 2017 m. sausio 27 d. Paaiškino, kad kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas nuo Lukiškių TI-K pareigūnų bei kitų nuteistųjų, pareiškėjas negalėjo tenkinti savo lytinės aistros. Dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, kuriuos vertina 2 000 Eur suma ir prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

5. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas turėjo tiesioginę įtaką pareiškėjo nurodytai žalai atsirasti. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, prašomos priteisti žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo dalies atlyginti neturtinę žalą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. sausio 26 d., kitą skundo dalį tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinės žalos dėl laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d., nuo 2016 m. sausio 30 d. iki 2016 m. vasario 7 d., nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. ir 2017 m. sausio 27 d. neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu.

7. Teismas iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7223-244/2016 (teismo proceso Nr. 3-61-3-01813), kuris įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 15 d., buvo spręstas klausimas dėl pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo jį laikant Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. Minėtame skunde pareiškėjas teismo prašė įvertinti aplinkybes dėl to, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kurias teismas įvertino. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų taip pat matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2410-629/2017 (teismo proceso Nr. 3-61-3-00393-2017-8) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2190-261/2018 (teismo proceso Nr. 3-61-3-00393-2017-8), kuri įsiteisėjo 2018 m. spalio 24 d., buvo spręstas klausimas dėl pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo jį laikant Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. sausio 26 d. neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

8. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo pareikštas reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. sausio 26 d. yra išnagrinėtas administracinių teismų įsitesėjusiais procesiniais sprendimais. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, teismas administracinės bylos dalį dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. sausio 26 d. nutraukė. Teismas nagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d., nuo 2016 m. sausio 30 d. iki 2016 m. vasario 7 d., nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. ir 2017 m. sausio 27 d. (iš viso 243 paros).

9. Teismas rėmėsi CK 6.250 ir 6.271 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš to, jog Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, kameros duryse buvo stebėjimo akutės, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu. Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, taip pat ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

11. Teismas pažymėjo, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, jog naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę, net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida.

12. Lukiškių TI-K neneigia aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Iš Lukiškių TI-K paaiškinimų matyti, kad kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti sienele ir užuolaida. Teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Lukiškių TI-K nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika bei atsakovo atstovo pateikta informacija, vertino, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K dažnai buvo laikomas kamerose vienas, taigi jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu iš dalies buvo užtikrintas.

13. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo kalinimo įstaigas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Eur suma dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu, kurią priteisė iš atsakovo. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašomą priteisti 2 000 Eur sumą nelaikė adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 14. Pareiškėjas K. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino privatumo pažeidimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio kontekste. Taip pat pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jo privatumas buvo užtikrintas iš dalies. Pareiškėjo teigimu, privatumas buvo užtikrintas arba neužtikrintas, negali būti užtikrintas iš dalies. Teismas nenurodė ir nenustatė, kada pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, todėl visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai ir sprendžiama, kad vienas kameroje jis nebuvo laikomas.

16. Pareiškėjas nesutinka su sprendimo argumentais, kad jis nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo laikymo sąlygų, kadangi ir be jo prašymo Lukiškių TI-K privalo užtikrinti teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Be to, pareiškėjas nebuvo supažindintas su teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, todėl negalėjo prašyti jas užtikrinti.

17. Pareiškėjas teigia, kad faktas, jog jis dėl patirtų išgyvenimų nesikreipė medicininės pagalbos nepatvirtina, kad jo psichikai nebuvo padaryta žala. Pareiškėjo nuomone, teismas rėmėsi ne faktinėmis aplinkybėmis, bet prielaidomis, todėl mano, kad teismas sprendimą priėmė šališkai, atstovaudamas Lukiškių TI-K interesus. Pareiškėjo vertinimu, jam priteista neturtinės žalos suma nepakankama kompensuoti jo patirtus išgyvenimus. Adekvati suma, kurią pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo, yra 2 000 Eur.

18. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

19. Atsiliepime nurodo, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje nustatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio pobūdžio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Ši žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.

20. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo prašomos priteisti žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, jis tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokią faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

21. Vilniaus PN teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

23. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aklų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirta neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus laktus, reikšmingus nustatant lokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

24. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.

25. Lukiškių TI-K teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

26. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, vadovautis jo nurodytais argumentais.

27. Nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių pažeidimų, kuriuos priimdamas sprendimą padarė pirmosios instancijos teismas. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo Lukiškių TI-K, pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl pareiškėjui priteisia neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

28. Nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, kadangi pagal EŽTT praktiką, pareiškėjas neprivalo pateikti tokių įrodymų.

29. Pareiškėjas papildomai pateiktame atsikirtime į Vilniaus PN atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą bei Vilniaus PN atsiliepime nurodytus argumentus atmesti, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 30. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl privatumo pareiškėjui neužtikrinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. sausio 26 d. Kitą skundo dalį, nustatęs, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino privatumo pažeidimo Konvencijos 3 straipsnio kontekste, nepagrįstai konstatavo, jog jo privatumas buvo užtikrintas iš dalies, nenurodė ir nenustatė, kada pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, todėl visos abejonės turėjo būti aiškinamos jo naudai ir sprendžiama, kad vienas kameroje jis nebuvo laikomas, be to, teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir priteista neturtinės žalos suma nepakankama kompensuoti jo patirtus išgyvenimus.

33. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad sprendime teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad pagal byloje pateiktus įrodymus apie pareiškėjo buvimą Lukiškių TI-K, nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo 209 dienas, o ne 243, kaip skundžiamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas, iš jų vienas kameroje buvo laikomas 48 dienas.

36. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Konvencijos jo atžvilgiu pažeidimu neužtikrinant privatumo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė suformuotą teismų praktiką dėl sanitarinių mazgų įrengimo tardymo izoliatorių kamerose ir pagrįstai ja rėmėsi. Tačiau sutiktina su pareiškėju, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.

37. Pažymėtina, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose ir yra ne kartą pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m aukščio sienele nuo likusio kameros ploto nepažeidžia nacionalinėje teisėje įtvirtintų reikalavimų (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p.), tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (tiek toje pačioje kameroje laikomi asmenys, tiek prižiūrėtojai) gali matyti ten esantį asmenį. Pagal EŽTT praktiką kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu. Nors pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į tai, kad dalį laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, taip pat buvo išvykęs iš įstaigos, teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis šios nutarties 36–37 punktuose nurodyta EŽTT praktika, privatumo pažeidimas yra konstatuojamas ir tais atvejais, kai asmuo kamerose būna vienas, nes jis gali būti stebimas pareigūnų. Taigi sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį, t. y. 209 dienas.

40. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas pažeidimas yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio, kuris garantuoja asmens teisę į privatumą, pažeidimą. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

41. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, nepagrįsti.

42. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymi, jog teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-257-629/2020).

43. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių skundžiamą sprendimą priėmusio teisėjo (teismo) suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo šališkumo vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas.

44. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

45. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

46. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą S. prieš Italiją). EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

47. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas), mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, nors pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai nenustatė pareiškėjo atžvilgiu Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo, tačiau pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė, todėl mažinama, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Priteisti pareiškėjui jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą nėra jokio pagrindo.

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinant iki 250 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui K. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Skirgailė Žalimienė