2023-05-17 Nr. AB-10330-3-61-3-02101-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-16-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02101-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-829-815/2022 pagal pareiškėjos R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. R. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcija, dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (3.0)-AD5-9697 (toliau – ir Sprendimas) ir Departamento Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. balandžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN16-2/2021 (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja 2021 m. balandžio 24 d. gavo Inspekcijos 2021 m. balandžio 20 d. raštą Nr. (18.7)-AD5-6414, kuriame nurodyta, kad Inspekcija atliko tyrimą pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2021 m. vasario 8 d. pranešimą dėl galimai neteisėtai įrengtų barikadų Meros upėje. Tyrimo metu nustatyti aplinkosaugos pažeidimai, kuriems pašalinti duotas Privalomasis nurodymas, kuriame nurodyta: 1) išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas ir atstatyti natūralų upės vandens lygį; 2) perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio upės Mera-Kūna; 3) Privalomąjį nurodymą įvykdyti iki 2021 m. gegužės 20 d. Inspekcija pateikė Privalomąjį nurodymą be priedų, kurie paminėti Sprendime ir Privalomajame nurodyme.

2.2. Pagal 2021 m. vasario 10 d. gautą skundą Inspekcijos pareigūnai atliko patikrinimą dėl (duomenys neskelbtini) šalia sodybos, sumūrytų barikadų ir tvora aptverto sklypo prie Meros upės. Apžiūros metu pareiškėja pateikė paaiškinimą apie upėje įrengtą slenkstį nuo erozijos – reguliatorių. Šiam įrenginiui įrengti 2003 m. buvo paruoštas projektas akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Vilniaus hidroprojektas“, kuris suderintas pagal teisės aktų reikalavimus. Žemiau šio statinio yra savavališkai įrengta upės patvanka (užtveriant iš upės krantų betoniniais statiniais tėkmę ir pakeliant vandens lygį). Statinys vienoje pusėje yra žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o iš kito kranto sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (LKS koordinatės (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). Tikrinant upę buvo aptikta dar viena savavališkai valstybinėje žemėje įrengta analogiška patvanka (užtveriant iš upės krantų betoniniais statiniais tėkmę ir pakeliant vandens lygį), abu statiniai įrengti valstybinėje žemėje. Šalia abiejų patvankų įrengti vandens įrenginiai, kuriais užtikrinamas savaiminis vandens patekimas į pareiškėjai priklausančius tvenkinius. Žemiau tilto abu sklypai palei upę yra užtverti metaline tvora (tinklu) 1–2 m atstumu nuo vandens. Statybos darbai, Inspekcijos žiniomis, atlikti 2001–2006 metais.

2.3. Dėl 1996–1998 m. buvusių pavasarinių potvynių upės vingiuose prasidėjo krantų erozija, nukentėjo upės slenkstis, todėl kreipėsi suprojektuoti du slenksčius – vandens reguliatorius: vieną pataisant apirusį, kitą žemiau prie vingio. 2003 m. projektas buvo gautas ir per porą metų įrengtas slenkstis – vandens reguliatorius, kuris padeda prisotinti vandenį deguonimi, stabdo posūkyje esančių krantų eroziją. Projekte nurodyta, kad išilginį nuolydį reguliuojantis slenkstis nuo erozijos gamtinei aplinkai neigiamos įtakos neturės, nes aukščių skirtumas bus tik 51 cm, o krantų griovimas namų valdoje bus sustabdytas. Minimas projektas 2003 m. sausio 29 d. suderintas su Aplinkos apsaugos agentūra.

2.4. Pagal užsakytą ir 2003 m. AB „Vilniaus hidroprojektas“ parengtą projektą įrengti du slenksčiai nuo erozijos – vandens reguliatoriai. Pirmasis prie pirties atstatytas ant buvusio slenksčio likučių, antrasis slenkstis – reguliatorius – įrengtas žemiau pagal tėkmę už 30 m. Būtent šis slenkstis yra įrengtas pagal teismui teikiamą projektą, todėl reikalavimas jį nugriauti yra nepagrįstas. Abiejų slenksčių aukštis (sudėjus) nesiekia leistino projektinio aukščio – 51 cm. Slenksčiai, kaip nurodyta projekte, neigiamos įtakos aplinkai neturi. Abu jie yra namų valdos teritorijoje, slenkstis pakelia vandens lygį trumpame ruože tik 20–30 cm, be to, įrengti upės dalyje, kurioje riba eina upės viduriu, pati upė šiose vietose teka per pareiškėjai priklausančius žemės sklypus.

2.5. Pareiškėja 1991 m. buvo viena pirmųjų ūkininkių rajone, įkūrusi tėvų žemėje ūkį. Pagal 1991 m. parengtą planą Švenčionių melioracija numelioravo žemes, suformavo namų valdą, joje iškasė tvenkinį, namų valdą aptvėrė. Viskas buvo padaryta pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Namų valdos riba eina upelio Mera-Kūna viduriu, už valdą kasmet moka žemės mokestį. Tarp upelio ir tvoros yra pakankamas praėjimas – nuo 2 iki 5 m, priklausomai nuo reljefo. Siauriausia, 2 m atstumu nuo upelio, tvora tęsiasi apie 23 m namų valdoje, kadangi čia aptverti du tvenkiniai apsisaugant nuo ūdrų ir brakonierių. Tvora tame siaurame ruože negali būti atitraukta toliau nuo upelio, nes neliks galimybės su technika prižiūrėti tvenkinius. Iš abiejų namų valdos pusių po kelis kilometrus nėra jokių tvorų. Pats upelis šioje vietoje poilsiui netinkamas, apaugęs brūzgynais, visai negilus, vandens ne aukščiau kelių.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog Privalomajame nurodyme buvo nustatytas įpareigojimas išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas ir atstatyti natūralų upės vandens lygį, taip pat perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio – upės Mera-Kūna. Pareiškėja skunde neneigia, kad jai priklausančiame žemės sklype esančios patvankos ir tvora pastatyta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, tokia vykdoma ūkinė veikla pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančias teisės normas negalima. Draudimas tverti tvoras pakrančių apsaugos juostose įtvirtintas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, įsigaliojusio 1993 m. lapkričio 24 d., 20 straipsnio 4 dalies 1 punkte ir Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Sąlygos). Priešingai nei teigia pareiškėja, pagal 2003 m. projektą, parengtą AB „Vilniaus hidroprojektas“, buvo leidžiama įrengti vieną slenkstį nuo erozijos – vandens reguliatorių, o ne du. Pareiškėja papildomų duomenų ar įrodymų, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas visiškai ar iš dalies su teismui pateiktu skundu nepateikė, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja Privalomojo nurodymo neįvykdė.

5. Pareiškėjos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje pažymėjo, kad teisės aktų taikyti atgal negalima, patvankų įrengimui buvo daryti projektai, viskas suderinta, o tai, kad projektas dėl vienos iš patvankų neišsaugotas, nereiškia, kad jo nebuvo. Tvenkiniu naudojosi dvi šeimos ir jis iškastas ne pareiškėjos šeimos, o kaimynų. Vanduo prateka 10 cm storio vamzdžiu. Pareiškėjos šeima naudojasi vandeniu, už kurį mokami mokesčiai. Dėl tvorų nurodė, jog atstumas yra 5 m, tvenkinių kraštai aukšti, dėl atsargumo reikėjo atitverti tvora, pats upelis neturi jokios visuomeninės reikšmės, tvoros užima tik 40 m ilgio tarpą. Pareiškėjos atstovas, be kita ko, pažymėjo, kad priešingai nei teigia atsakovas, pareiškėja nėra pripažinusi, kad slenksčius įrengė nesilaikydama reikalavimų, pats Privalomasis nurodymas yra neaiškus, jame nėra aiškiai suformuluotų reikalavimų pareiškėjai, nuo kokio vandens lygio pakelti, kokiu atstumu tvoras perkelti ir pan.

6. Trečiojo suinteresuoto asmens Inspekcijos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje pažymėjo, kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos pastabas, kartu ir Inspekcijai susipažinus su pareiškėjos atstovų minimu erozijos-reguliatoriaus projektu, tačiau laikant, kad patvankos ir tvoros įrengtos neteisėtai, neturint galiojančių leidimų, o papildomai pateikta vaizdinė medžiaga tik patvirtina pareiškėjos veiksmų neteisėtumą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Teismas nustatė ginčui aktualias faktines aplinkybes, be kita ko, kad Departamentas nagrinėjamu atveju konstatavo Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir SŽNSĮ) 98 straipsnio 7 punkto ir 99 straipsnio 12 punkto reikalavimų pažeidimą. Teismas taip pat apžvelgė SŽNSĮ 98 straipsnio 7 punkte ir 99 straipsnio 12 punkte, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 31 straipsnyje, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 2 straipsnio 6 dalyje, 4 straipsnio 1 punkte ir 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

9. Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėja įpareigota perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna), vadovaujantis SŽNSĮ 99 straipsnio 12 punktu. Teismas akcentavo minėto straipsnio 12 punkto a–c dalyse įtvirtintus atvejus, kai 12 punkte nustatyti reikalavimai tvoroms netaikomi. Teismas, pateikęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintame Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos apibrėžimą, nustatė, kad greta pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų yra Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre įregistruota upė Mera-Kūna (kodas šiame kadastre – (duomenys neskelbtini)). Šią upę Švenčionių rajone galima pamatyti internetinėje svetainėje www.maps.lt. Pareiškėjos žemės sklypams taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 21 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktuose žemės savininkams nustatytas pareigas.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjos nesutikimo su Privalomuoju nurodymu argumentai neatitinka faktinės situacijos ir yra neteisingi, kadangi teismui pateiktų įrodymų visuma, taip pat patikrinimo metu darytos fotonuotraukos patvirtina, kad pareiškėjai priklausantys žemės sklypai yra aptverti metaline tinkline tvora 1–2 m atstumu nuo upės Mera-Kūna. Taip pat nustatyta, kad statybiniai darbai atlikti 2001–2006 metais. Vadovaujantis Sąlygų skirsnio „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“ 126.1 papunktyje nustatytu reglamentavimu, tvoros pastatymas palei upę 1–2 m atstumu neteisėtas bei neatitinka teisės aktų reikalavimų, dėl to šie padariniai šalintini įstatymo nustatyta tvarka, šiuo atveju vykdant įgaliotos institucijos Privalomąjį nurodymą – perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Pareiškėja turi pareigą leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis.

11. Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėja taip pat įpareigota išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas, atstatant natūralų upės vandens lygį, vadovaujantis SŽNSĮ 98 straipsnio 7 punktu. Teismas šiuo aspektu apžvelgė Sąlygų XXVIII skirsnio „Vandens telkiniai“ 124.3 papunktyje, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą ir nustatė, kad AB „Vilniaus hidroprojektas“ 2003 m. parengė projektą, kuriuo leidžiama įrengti slenkstį nuo erozijos – vandens reguliatorių (duomenys neskelbtini). Minėto projekto aiškinamajame rašte ir darbų žiniaraščiuose nurodyta: „Hidroįtvaras suprojektuotas tuo tikslu, kad Meros upėje, tam tikroje atkarpoje (apie 100 m ilgyje) pakelti vandens horizontą ir sumažinti upėje išilginį nuolydį“. Byloje esantis Aplinkos apsaugos agentūros 2003 m. sausio 29 d. raštas Nr. 11-4-79 patvirtina, jog minėtas projektas suderintas su agentūra, tačiau projektu buvo leidžiama įrengti tik vieną slenkstį nuo erozijos – vandens reguliatorių.

12. Teismas ŽĮ 21 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste nurodė, kad pareiškėja objektus statė neturėdama įstatyme nustatyta tvarka gautų leidimų, todėl pareiškėjos veiksmai kvalifikuotini kaip savavališka statyba. Teismas priėjo prie išvados, kad Inspekcija pagrįstai surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėjai nurodė perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna) bei išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas, atstatant natūralų upės vandens lygį. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl Privalomojo nurodymo, jį tenkinti atsisakė pagrįstai. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos skundo argumentus, jog skundžiami Privalomasis nurodymas ir Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Iš skundo turinio, papildomų paaiškinimų, pareiškėjos pastabų atsakovui teismas nustatė, jog Privalomasis nurodymas jai buvo aiškus, priimtas laikantis tokio pobūdžio nurodymui keliamų reikalavimų, organizuojant ir vykdant prevencinę veiklą.

III. 13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

14. Pareiškėja apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

14.1. Tvora pastatyta pagal 1991 m. projektą 1992 m. kovo–balandžio mėn. laikotarpiu. Melioracijos darbų projektas įrodo, kad tvora buvo suprojektuota ir pastatyta vadovaujantis 1989 m. liepos 4 d. įstatyme Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ įtvirtintais reikalavimais. Tvoros vieta liko nepakeista iki šių dienų, tarpas šiuo metu nuo upelio kranto yra pakankamas praeiti žmonėms. Nei vienas teisės aktas neįpareigojo iki Sąlygų įsigaliojimo, t. y. 1992 m. rugpjūčio 1 d., pastatytų tvorų ar kitų statinių, kurių statymas apsaugos zonose ar juostose draudžiamas naujai įsigaliojusiu Vyriausybės nutarimu, nugriauti ar perstatyti kitoje vietoje. Tiek patikrinimo akte, tiek Privalomajame nurodyme yra konstatuota, kad praėjimas yra nuo upės 1–2 m siauriausioje vietoje. Apžiūra atlikta tuo metu, kai upės vanduo pavasario metu yra pakilęs į aukščiausią lygį, kai tuo tarpu matavimai pagal įstatymą atliekami esant vidutiniam vandens lygiui. Pareiškėja apie apžiūros laiką nebuvo informuota ir apžiūroje nedalyvavo, todėl negalėjo pateikti pastabų dėl matavimų. Tvora pastatyta namų valdos ribose, žmonių vaikščiojimas upelio pakrante namų valdos teritorijoje pažeidžia pareiškėjos šeimos teises į privatų gyvenimą, neužtikrina pusiausvyros tarp viešo ir privataus intereso. Viešajam interesui užtikrinti 1991 m. projektu suformuotas praėjimas yra pakankamas ir nėra jokio pagrindo įpareigoti pareiškėją tvorą perkelti.

14.2. Pareiškėja, akcentuodama Inspekcijos 2021 m. kovo 25 d. akte, Privalomajame nurodyme, jos skunde Departamentui, Departamento Sprendime, pareiškėjos 2002 m. kreipimosi į AB „Vilniaus Hidroprojektas“, 2003 m. AB „Vilniaus Hidroprojektas“ projekte, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus 2002 m. lapkričio 28 d. rašte nurodytas aplinkybes, pabrėžė, kad nei viena upės Meros patvanka jos nebuvo pastatyta savavališkai – viena jau stovėjo nuo sovietinių laikų, antroji, kurią įpareigojama pašalinti, įrengta pagal projektą. Priimant sprendimą dėl pirmosios patvankos pašalinimo neįsigilinta į pateiktą projektą, kuris paruoštas pagal 2003 m. galiojusią tvarką. Pašalinus bent vieną patvanką namų valdos ribose, bus pakenkta gamtai ir pareiškėjos, kaip namų valdos savininkės, interesams ir turtinėms teisėms. Priimant sprendimą dėl antrosios patvankos pašalinimo neatkreiptas dėmesys į faktinę aplinkybę, kad visus darbus dėl tvenkinio iškasimo organizavo bei tvenkiniu naudojosi kitas fizinis asmuo, o pareiškėja patvankos neįrengė ir net nesidomėjo, ar tokia patvanka yra.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.

16. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja neneigė, kad jai priklausančiame žemės sklype esančios patvankos ir tvora pastatyti nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Tokia vykdoma ūkinė veikla pagal aplinkos apsaugą reglamentuojančias teisės normas negalima. Tenkinus skundo reikalavimus, nebūtų apgintas viešasis interesas aplinkosaugos srityje, o pareiškėjos argumentų, jog pagal parengtą melioracijos projektą buvo galima tverti tvorą, Departamentas nekvestionuoja. Tačiau tokie darbai turi būti atliekami vadovaujantis teisės aktais. Prie apeliacinio skundo pridedamuose „Ūkininkės R. R. žemės melioracijos darbo projekto“ dokumentuose rašoma apie 3 eilių tvorą, o statybinių medžiagų suvestinėje apie lygią ir spygliuotą vielą, „plane nurodytose vietose įrengti 3 eilių tvorą“, pareigūnų darytose nuotraukose tvora yra tinklinė. Taip pat dokumentuose fiksuojama „Keros upelio apsaugos juosta 5 m palikti “, „paliekama natūrali 5 m apsaugos zona prie Meros up.“. Pareiškėja jokių pagrįstų argumentų, patvirtinančių teismo sprendimo nepagrįstumą, nepateikė, taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad Privalomasis nurodymas yra visiškai įvykdytas.

17. Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepimo nurodė, kad atsakovo teiginys, jog pareiškėja neneigė, kad jai priklausančiame žemės sklype esančios patvankos ir tvora pastatyti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, neatitinka tikrovės. Atsakovas pripažįsta, kad draudimas statyti tvoras prie upelio arčiau nei 5 m nuo vandens įsigaliojo tik nuo 1992 m. gegužės 12 d., priėmus Vyriausybės nutarimą, bei nuo 1993 m. lapkričio 24 d., priėmus įstatymą. Atsakovas nekvestionuoja, jog pagal parengtą melioracijos projektą buvo galima rengti tvorą. Tvoros vieta nepakeista ir ji išliko toje pačioje vietoje nuo 1991 metų. Tvora jokio poveikio aplinkai nesukelia. Tvoros tvėrimas 5 m nuo upelio šiuo metu yra reglamentuojamas ne dėl aplinkos apsaugos, o dėl to, kad žmonėms būtų užtikrintas priėjimas prie vandens. Tvora apie 2 m nuo upelio kranto tęsiasi tik apie 30–40 m, yra namų valdos teritorijoje, ir paliktas pakankamas tarpas žmonėms praeiti. Rekreacijai šioje vietoje upelis nėra patrauklus, slenksčių įrengimas taip pat neigiamo poveikio aplinkai neturi. Atsakovas nepagrįstai kaip blogą pareiškėjos elgesį nurodė aplinkybę, kad nepateikti įrodymai, jog Privalomasis nurodymas yra įvykdytas. Tačiau Privalomasis nurodymas yra sprendimas, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra skundžiamas, o nepriėmus galutinio sprendimo dėl Privalomojo nurodymo, nereiškia kad nurodymas yra pagrįstas ir turi būti vykdomas.

IV. 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 9 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

19. Teismas pažymėjo, jog tiek Sprendimas, tiek Privalomasis nurodymas priimti įgyvendinant viešosios (aplinkos) teisės nuostatas, dėl to pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ šiai bylai nėra aktualus, jis netaikomas. Teismo vertinimu, nagrinėjamai bylai svarbu yra tai, kad tiek Sprendimas, tiek Privalomasis nurodymas yra priimti saugant viešojo intereso objektus, konkrečiai upės Meros-Kūnos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą, ir kurios kadastro numeris yra (duomenys neskelbtini), apsaugos juostą ir pačią upės vagą.

20. Teismas nustatė, jog pareiškėja nurodė, kad tvoros pastatytos dar 1992 m. kovo-balandžio mėn., o tuo metu, esą, nebuvo draudimo upės apsaugos juostoje statyti tvorų. Šiame kontekste Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo, įsigaliojusio 1990 m. kovo 11 d., 42 straipsnyje buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečiai privalo saugoti gamtą, tausoti jos turtus, kurti sveiką gamtinę aplinką. AAĮ, įsigaliojusio 1992 m. sausio 30 d., 12 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, jog išskirtinio naudojimo objektai yra saugomos teritorijos, be kita ko, apsauginės zonos bei juostos. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento įstatyme, įsigaliojusiame 1990 m. liepos 13 d., be kita ko, buvo nustatyta, jog Departamento uždaviniai yra užtikrinti valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą ir valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje, išsaugoti Lietuvos Respublikai būdingą kraštovaizdį, atskiras teritorijas, ekosistemas, gamtos objektus, turinčius mokslinę, pažintinę bei istorinę kultūrinę reikšmę (7 str.), Departamentas, spręsdamas pavestus uždavinius, įgyvendina valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos politiką ir, be kita ko, reglamentuoja ir kontroliuoja veiklą saugomose teritorijose (8 str. 4 p.).

21. Teismas sprendė, jog nurodytos viešosios teisės nuostatos, kuriose dominuoja imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, t. y. pagal šį metodą tiek viešosios institucijos, tiek privatūs asmenys gali atlikti tik leistinus veiksmus, reiškia, jog upių apsaugos juostos yra saugomos teritorijos, kuriose bet kokia veikla yra griežtai reguliuojama, kad valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę šiose teritorijose atlieka Departamentas. Teismas pažymėjo, kad Valstybiniame žemės nuosavybės akte Nr. 30, išduotame 1991 m. spalio 18 d., pareiškėjai apie žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti, be kita ko, nurodoma, jog specialios žemės naudojimo sąlygos yra Meros upės pakrantės apsaugos juostoje laikytis priežiūros nuostatų, o prie apeliacinio skundo pridedamuose „Ūkininkės R. R. žemės melioracijos darbo projekto“ dokumentuose, parengtuose 1991 m., nurodoma, kad „želdinius palei Meros upelį 5 m juostoje palikti natūralioje būklėje“, „Meros upelio apsaugos juostą 5 m palikti natūralią“.

22. Teismas sprendė, jog paminėtos nuostatos aiškiai įpareigojo pareiškėją jau nuo 1991 m. tausoti Meros upės apsaugos juostą, neleido statyti jokių statinių toje juostoje, todėl pareiškėja 1992 m. kovo-balandžio mėn. statydama tvoras Meros upės apsaugos juostoje nesilaikė AAĮ 12 straipsnio 1 punkto nuostatų bei jos sklypui nustatytų specialių žemės naudojimo sąlygų, susijusių su Meros upės pakrantės apsaugos juosta. Teisėjų kolegija, vertindama, jog pareiškėjos padarytas pažeidimas yra trunkamasis laike, t. y. neatitikęs ir neatitinkantis galiojusių ir tebegaliojančių teisės aktų, be kita ko, Saugomų teritorijų įstatyme, Sąlygų, SŽNSĮ, AAĮ, Aprašo nuostatų, kurias savo sprendime tinkamai išaiškino pirmosios instancijos teismas, nekartodama pirmosios instancijos teismo padarytų pagrįstų išvadų, kad pareiškėja neteisėtai savo sklypuose pastatė tvorą arčiau negu 5 m iki Meros upės kranto, pritarė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo teisę reikalauti perkelti tvoras 5 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna), nes priešingu atveju reiktų teigti, jog aplinkos apsaugą atliekančios valstybės institucijos negali vykdyti savo funkcijų, be kita ko, numatytų AAVKĮ, susijusių su trunkamuoju pažeidimu. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos argumentai, jog matavimai buvo atlikti netiksliai, kai buvo didelis Meros upės patvinimas, nėra niekuo pagrįsti.

23. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja nesutiko, kad patvankos įrengtos savavališkai, tai įrodinėdama 2003 m. projektu, parengtu AB „Vilniaus hidroprojektas“. Visgi teismas nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie dvi savavališkai įrengtas patvankas, atliktu faktinių aplinkybių vertinimu. Teismas pažymėjo, kad 2003 m. projekto, parengto AB „Vilniaus hidroprojektas“, pavadinime yra aiškiai nurodyta, kad „priešerozinis slenkstis – vandens reguliatorius (duomenys neskelbtini)“. Dėl to teismas sprendė, jog pareiškėja neįrodė, kad patvanką su abiem slenksčiais jai buvo leista statyti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog patvanka, dėl kurios pareiškėja kėlė ginčą, yra analogiška pirmajai patvankai ir nors antroji patvanka yra ne pareiškėjos žemės sklype, bet yra pastatyta teikti vandenį tvenkiniui, esančiam pareiškėjos sklype. Taigi, teismo vertinimu, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo darė pagrįstą išvadą, kad ši patvanka yra pareiškėjos pastatyta (suorganizuota jos statyba), o pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių patvankos statybos teisėtumą.

V. 24. Pareiškėja prašo atnaujinti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. eI3-4005-631/2021 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. eA-829-815/2022 nagrinėjimą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo.

25. Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

25.1. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

25.2. Nagrinėjamu atveju tvora, kurią nuo Meros upelio didesniu atstumu atitraukti pareiškėja yra įpareigota, užtverta pagal Valstybės įmonės Švenčionių melioracijos įmonės projektą, vadovaujantis įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ 8 straipsnio 2 dalimi, pagal Švenčionių rajono valdybos patvirtintą užduotį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 32 punkte pažymima, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ šiai bylai nėra aktualus, jis netaikomas. Visgi tvoros užtvėrimo 1992 m. balandžio mėnesį pagal 1991 metų projektą, rengtą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, galiojusia tvoros užtvėrimo metu ir suderintą su aplinkos apsaugos atsakinga institucija, galiojusieji tvoros užtvėrimo metu teisės aktai turi būti taikomi ir situacija vertinama visų galiojusių teisės aktų kontekste. Dėl to, pareiškėjos vertinimu, nutarties išvada, kad šis įstatymas bylai neaktualus ir netaikomas, iš esmės pažeidžia materialiosios normos taikymą.

25.3. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 33 punkto išvada, jog tvoros tvėrimo metu galioję teisės aktai neleido upelio apsaugos juostoje statyti jokių statinių, o pareiškėja 1992 m. kovo–balandžio mėn. statydama tvoras Meros upės apsaugos juostoje, nesilaikė AAĮ 12 straipsnio 1 punkto nuostatų bei jos sklypui nustatytų specialių žemės naudojimo sąlygų, susijusių su Meros upės pakrantės apsaugos juosta, yra netinkamai taikyta materialinės teisės norma, t. y. aiškus materialiosios teisės normos pažeidimas. AAĮ, galiojusio nuo 1992 m. sausio 1 d., kuomet jau buvo suderintas su reikiamomis institucijomis, su aplinkos apsaugos atsakingu pareigūnu bei patvirtintas melioracijos darbų projektas vadovaujantis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ normomis, 12 straipsnio 1 punkte nebuvo tokios nuostatos, kuri yra cituojama teismo nutarties 33 punkte.

25.4. Teismo nutartyje yra išvardinta eilė galiojančių teisės normų, kurios yra sietinos su Departamento kompetencija, gamtos išteklių naudojimu, ekosistemų išsaugojimu bei draudimais vykdyti ūkinę veiklą saugomose teritorijose. Visgi nei viename teisės akte nėra pasisakyta, kad tvoros tvėrimas yra susijęs su gamtos niokojimu. Šiuo metu galiojančio SŽNSĮ 99 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama tverti tvoras, kitais statiniais, įrenginiais ir (ar) įveisiamais želdiniais, medžių ir krūmų liekanomis kliudyti pakrante praeiti asmenims paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalyje, apimančioje 5 metrus nuo vandens (kranto) linijos (esant vidutiniam vandens lygiui). Šis reglamentavimas aiškiai įtvirtina, kad tvoros tvėrimas prie upelio galimas tik toks, kad kiekvienas asmuo turėtų laisvą praėjimą upelio pakrante.

25.5. Pareiškėja, gavusi iš pagal valstybės nustatytą tvarką sutvarkytą žemės sklypą valstiečių ūkio įsteigimui, turėjo ir turi aiškius lūkesčius, kad valstybės lėšomis, pagal suderintą projektą atlikti žemės sklypo sutvarkymo darbai, melioracijos įrenginių vieta, sklypo aptvėrimo nuo žvėrių vieta, išliks stabili net tuo atveju, jei valstybė kitiems asmenims ateityje nustatys kitokias tvorų tvėrimo sąlygas ir nebus pažeistas bendrasis teisės principas ir aktai, bloginantys asmens padėtį, atgal negalios. Dėl to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 9 d. nutartyje nepasisakė, nors iš bylos dokumentų visiškai aišku, kad tvora pastatytoje vietoje jau stovi 30 metų ir iki šiol niekas dėl jos stovėjimo vietos pretenzijų nereiškė.

25.6. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

25.7. Pareiškėja nurodė aplinkybę, kad ji įpareigota išardyti slenkstį, kuris įrengtas pagal projektą, ir pirmosios instancijos teismui, ir apeliacinės instancijos teismui. Tačiau teismai nenurodė motyvų, kodėl pareiškėja įpareigojama išardyti būtent tą slenkstį, kuris pastatytas pagal projektą tikslu apsaugoti upelio krantus nuo erozijos ir plytimo į namų valdos žemę upelio vingyje, kuriame vanduo per potvynius graužia krantus ir liejasi į namų valdos teritoriją. Teismai nepaaiškino, kokiais įrodymais grindė, kad būtent šis slenkstis turi būti išardytas, taip pat nenurodė argumentų, kuo remiantis atmetė pareiškėjos pateiktus įrodymus – projekto brėžinį dėl slenksčio įrengimo, kurio vieta sutampa su nuotraukose fiksuota to paties slenksčio vieta, kurį privalomuoju nurodymu nurodoma išardyti. Aplinkos apsaugos specialistas, surašydamas dokumentus, neįsigilino į pateikto leidimo statyti patvanką brėžinius ir nesugebėjo nustatyti, kurioje vietoje yra pagal išduotą leidimą pastatyta patvanka, todėl be tinkamo įvertinimo šiuo metu pareiškėja įpareigota išardyti patvanką, kuriai įrengti išduotas leidimas. Apeliacinės instancijos teismas tik nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Tai yra dėl esminio dalyko, kad nurodymu nurodyta be teisinio pagrindo išardyti priešerozinį slenkstį, kuris pastatytas pagal suderintą su reikiamomis institucijomis projektą teismai neargumentavo. Dėl to Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis šioje dalyje yra aiškiai nemotyvuota. Teismų sprendimuose motyvų, kodėl pareiškėja yra atsakinga už valstybinėje žemėje įrengtą patvanką, nėra.

25.8. Teismai turėjo vertinti esamus dokumentus ir paaiškinimus, nes šie įrodymai yra betarpiškai susiję su ginčo dalyku, visgi motyvų, kodėl atmetami paaiškinimai dėl sovietiniais metais įrengto slenksčio ir Žemės ūkio skyriaus derinimo raštas dėl dviejų priešerozinių slenksčių įrengimo, teismų sprendimuose nėra. Dėl to teismų sprendimai šioje ginčo dalyje taip pat nemotyvuoti. Be to, nepasisakyta, koks teisės aktas suteikė teisę aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui surašyti privalomąjį nurodymą, jei patikrinimo metu nebuvo nustatytas nei vienas pažeidimas, išvardintas AAVKĮ 18 straipsnio 1–9 punktuose. Teismas privalėjo patikrinti, ar dėl Privalomajame nurodyme nurodytų įpareigojimų pareigūnas turėjo kompetenciją duoti Privalomąjį nurodymą, dėl kurio kilo ginčas šioje atnaujinti prašomoje byloje. Inspekcija neturėjo kompetencijos pateikti Privalomąjį nurodymą, o pateikdama viršijo jai teisės aktais suteiktus įgaliojimus. Šiuo atveju pareiškėja yra įpareigota perstatyti tvorą ir nugriauti (išardyti) upelio patvankas. Teisės aktuose terminas „patvanka“ nėra naudojamas, Lietuvių kalbos žodyne sąvoka „patvanka“ aiškinama kaip vandens horizonto pakėlimas pastačius užtvanką. Teisės aktuose patvanka įvardijama kaip užtvanka.

26. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.

27. Atsakovas atsiliepimą į prašymą grindžia šiais argumentais:

27.1. Dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindo – tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė faktines ir teisines aplinkybes ir pateikė teisinius argumentus, dėl kurių padarytos išvados, jog pareiškėjai duotas Privalomasis nurodymas yra pagristas ir teisėtas. Akivaizdu, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniame sprendime atliktu vertinimu. Teismas visapusiškai vertino bylos medžiagą, nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi priimdamas nutartį, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių atmestas pareiškėjos skundas, negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu.

27.2. Dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindo – iš prašymo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu byloje ir su tuo sieja prašymo nagrinėjimo procedūros klausimus. Visgi pareiškėja iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad šis ABTĮ pagrindas nenumato galimybės atnaujinti procesą siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, jog teismas įvertino pareiškėjos argumentus, kurie kartojasi prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje, o naujų aplinkybių neatsirado.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 28. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-829-815/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindais.

29. Visų pirma, pažymėtina, jog proceso atnaujinimo administracinėje byloje institutas yra išimtinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015).

30. Pagal įstatymą šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016).

31. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

32. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-829-815/2022, be kita ko, pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Pareiškėja prašymą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ netaikymu, AAĮ taikymo klaida ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimu.

33. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018).

34. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

35. Vertindama pareiškėjos argumentus, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 9 d. nutartyje nepagrįstai nesivadovavo įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtos nutarties 32 punkte aiškiai pažymėta, kad nagrinėjamai bylai šis įstatymas nėra aktualus, nes bylai reikšminga tai, kad Sprendimas ir Privalomasis nurodymas yra priimti saugant viešojo intereso objektus. Atkreiptinas dėmesys, jog šio įstatymo preambulėje, apibrėžiant įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ taikymo sritį, buvo nurodyta, jog įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ nustato ekonomines, organizacines bei socialines steigiamo valstiečio ūkio veiklos sąlygas ir teisinius pagrindus.

36. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 9 d. nutartyje pateikė argumentus, grindžiančius atsisakymą vadovautis minėtu įstatymu, pažymėdamas šiuo atveju esminę aplinkybę, konkrečiai – jog aktai yra priimti saugant viešojo intereso objektus ir nėra susiję su ekonominėmis, organizacinėmis bei socialinėmis steigiamo valstiečio ūkio veiklos sąlygomis ir teisiniais pagrindais. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį, nes šios materialiosios teisės normos, kaip minėta, teismo apskritai nebuvo taikomos, o prašyme atnaujinti procesą, nurodydama abstraktaus pobūdžio argumentus, pareiškėja nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ netaikymas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

37. Kaip minėta, grįsdama prašymą atnaujinti procesą, pareiškėja taip pat dėsto argumentus, susijusius su klaida, padaryta taikant AAĮ, ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimu.

38. Atkreiptinas dėmesys, jog vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo (šiuo atveju – pareiškėja), prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; 3) pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016 ir kt.).

39. Susipažinusi su pareiškėjos argumentais, teisėjų kolegija sutinka, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutarties 33 punkte yra netiksliai nurodomas teisinis reguliavimas, nes AAĮ 12 straipsnio 1 punkte atitinkamos teismo cituojamos nuostatos nebuvo. Vis dėlto, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų akivaizdu, jog priimdamas nutartį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išvadą grindė, be kita ko, Saugomų teritorijų įstatyme, Sąlygose, SNŽSĮ, Apraše įtvirtintomis materialiosios teisės normomis, taip pat referavo į pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame aiškiai ir tiksliai išdėstytas sprendimą grindžiantis teisinis reguliavimas. Taigi, šiuo atveju įvertinus, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį grindė ne vien šio įstatymo nuostatomis, nėra pagrindo pagrįstais pripažinti pareiškėjos argumentus, jog dėl išdėstytų aplinkybių buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį ir priimti neteisingą teismo sprendimą bylą išnagrinėjus iš esmės.

40. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, pažymi, jog pareiškėja dėsto su administracinės bylos ginču ir jo nagrinėjimu iš esmės susijusius argumentus, tačiau kaip akivaizdu iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutarties, atitinkami pareiškėjos argumentai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo vertinami, dėl ginčijamų aktų pagrįstumo ir teisėtumo sprendžiant viešosios teisės normų kontekste. Taigi, prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje su tuo susiję argumentai negali būti analizuojami iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl šie pareiškėjos argumentai sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą yra nereikšmingi.

Dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

41. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-829-815/2022, be kita ko, pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

42. Procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-65-756/2019, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-9-415/2023).

43. Nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019). Asmens, prašančio atnaujinti procesą, netenkinantys teismo procesinio sprendimo motyvai negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-26-602/2017).

44. Vertindama pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 9 d. nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, tačiau, pareiškėjos vertinimu, dėl esminio dalyko, kad be teisinio pagrindo nurodyta išardyti priešerozinį slenkstį, kuris pastatytas pagal suderintą su reikiamomis institucijomis projektą, apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų. Be to, pareiškėjos vertinimu, teismas turėjo vertinti esamus dokumentus ir paaiškinimus, nes šie įrodymai yra betarpiškai susiję su ginčo dalyku, tačiau motyvų, kodėl atmetami paaiškinimai dėl įrengto slenksčio ir Žemės ūkio skyriaus derinimo raštas dėl dviejų priešerozinių slenksčių įrengimo, nėra.

45. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip pažymėta Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92)). Taigi, šiuo atveju aplinkybė, jog dėl tam tikrų įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 9 d. nutartyje referavo į pirmosios instancijos teismo sprendimą, neleidžia spręsti, jog teismo nutartis yra be motyvų. Priešingai, įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, akivaizdu, jog šioje nutartyje yra dėstomos reikšmingos faktinės aplinkybės ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančios teisės nuostatos.

46. Be to, pareiškėjos argumentai, susiję su atskirų, pareiškėjos nuomone, esminių įrodymų vertinimu, neleidžia spręsti, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartis yra be motyvų, nes iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų galima suprasti, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė savo išvadas. Dėl to prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens, pareiškėjos, netenkinantys ar neišsamūs, netinkami teismo nutarties motyvai negali būti prilyginami motyvų nebuvimui, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vien tam tikrų proceso dalyvio argumentų neaptarimas teismo sprendime ar nutartyje savaime nereiškia teismo motyvų nebuvimo teismo sprendime ar nutartyje apskritai (žr., pvz., 2019 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-520/2019, 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1188-756/2022).,

47. Įvertinusi pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą dėl to, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai, kaip minėta, iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo instituto prigimčiai ir tikslams bei res judicata principui. Atsižvelgus į išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-829-815/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindais yra nepagrįstas, dėl to atsisakoma atnaujinti procesą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. R. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-829-815/2022 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-829-815/2022 pagal pareiškėjos R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. R. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcija, dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė