4ef89e8a-6596-4c7c-b9c8-43ed96fec2fc · Vilniaus apygardos teismas

?CivCiv. b. Nr. e2-2596-262/2018 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00412-2017-2 (S) Procesinio dokumento kategorijos: 2.6.2.2; 3.2.6.1 VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. lapkričio 13 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė, Sekretoriaujant S. A., dalyvaujant atsakovo atstovei advokatei E. N. vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo A. P. ieÅ¡kinį atsakovui AB SEB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo A.

P., n u s t a t ė: IeÅ¡kovas ieÅ¡kiniu prašė: pripažinti 2007 m. balandžio 17 d. tarp AB SEB banko ir A. P. sudarytÄ laidavimo Nr. 04/07113 sutartį negaliojančia, priteisti iÅ¡ atsakovo bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad 2007 m. balandžio 17 d. ieÅ¡kovas A. P. su atsakovu AB SEB banku, sudarė Laidavimo sutartį Nr. 04/07113 (toliau – Laidavimo sutartis), kuria ieÅ¡kovas įsipareigojo laiduoti už kredito gavėjÄ â€“ trečiÄ jį asmenį A. P. dėl jos įsipareigojimų pagal kredito sutartį Nr. 0460718070950-38.

Kredito sutartis Nr. 0460718070950-38 tarp atsakovo ir A. P. buvo sudaryta 2007 m. vasario 26 d. (toliau – Kredito sutartis), kuria A. P. buvo suteiktas ne didesnis nei 900 000 Lt (260 658,02 Eur) kreditas komercinių patalpų pirkimui ir jų įrengimui. Atsakovas, sudarydamas Laidavimo sutartį, tačiau neįvertinęs laiduotojo mokumo, pažeidė imperatyviÄ Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ finansų įstaigos pareigÄ , prieÅ¡ priimant sprendimÄ skolinti, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, todėl sudaryta Laidavimo sutartis yra niekinė CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

IeÅ¡kovas pasiraÅ¡ydamas Laidavimo sutartį iÅ¡ esmės suklydo, nes nebuvo supažindintas su laidavimo sutarties pasekmėmis, be to, buvo skubiai iÅ¡kviestas pasiraÅ¡yti sutartį, nesuteikiant laiko susipažinti su jos turiniu bei apsvarstyti joje iÅ¡dėstytų sÄ lygų ir jÄ pasirašė tik dėl pasitikėjimo tiek savo motina, tiek banko darbuotojais. Taigi, Laidavimo sutartis galėtų bÅ«ti pripažįstama negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovas atsiliepimu į ieÅ¡kinį praÅ¡o jį atmesti.

Nurodė, kad Laidavimo sutartis neprieÅ¡tarauja nei vieÅ¡ai tvarkai, nei gerai moralei, nei jokioms imperatyvioms įstatymo normoms. IeÅ¡kovas neteisingai aiÅ¡kina Finansų įstaigų įstatymÄ (toliau - FĮĮ), todėl prieina prie neteisingos iÅ¡vados, kad Laidavimo sutartis tariamai buvo sudaryta pažeidžiant FĮĮ. IeÅ¡kovas neįrodė CK 1.90 str. taikymo pagrindų. Jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieÅ¡kovo teiginių, kad pasiraÅ¡ydamas laidavimo sutartį su atsakovu jis tariamai nesuprato, kÄ daro, ir pasirašė Å¡iÄ sutartį tik dėl to, kad kreditas buvo suteiktas ieÅ¡kovo motinai.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė ieÅ¡kinio netenkinti. IeÅ¡kinys atmetamas. Byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 17 d. ieÅ¡kovas A. P. su atsakovu AB SEB banku, sudarė Laidavimo sutartį Nr. 04/07113 (toliau – Laidavimo sutartis), kuria ieÅ¡kovas įsipareigojo laiduoti už kredito gavėjÄ â€“ trečiÄ jį asmenį A. P. dėl jos įsipareigojimų pagal kredito sutartį Nr. 0460718070950-38. Kredito sutartis Nr. 0460718070950-38 tarp atsakovo ir A. P. buvo sudaryta 2007 m. vasario 26 d. (toliau – Kredito sutartis), kuria A.

P. buvo suteiktas ne didesnis nei 900 000 Lt (260 658,02 Eur) kreditas komercinių patalpų pirkimui ir jų įrengimui. Dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 str. pagrindu IeÅ¡kovas teigia, kad Laidavimo sutartis turi bÅ«ti pripažinta negaliojančia remiantis CK 1.80 str. pagrindu. Teismas su Å¡iuo ieÅ¡kovo teiginiu nesutinka. Teismo nuomone, ieÅ¡kovas neteisingai aiÅ¡kina Finansų įstaigų įstatymÄ (toliau - FĮĮ), todėl daro neteisingÄ iÅ¡vadÄ , kad Laidavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant FĮĮ.

Tiek vadovaujantis FĮĮ, tiek aktualia teismų praktika, laiduotojas nėra laikomas banko klientu, kurio atžvilgiu galiotų banko pareiga įvertinti mokumÄ ar įsitikinti, jog laiduotojas turi pakankamai turto įvykdyti savo mokėjimo įsipareigojimams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad „FĮĮ 2 straipsnio 39 dalyje nurodyti finansų įstaigos klientų, t. y. jos finansinių paslaugų gavėjų tarpusavio ryÅ¡iai, sudarantys pagrindÄ tokiais ryÅ¡iais susijusius klientus vertinti kaip vienÄ grupę.

Nurodytoje teisės normoje nėra nuostatų apie asmenų (įskaitant laiduotojus), negaunančių finansų įstaigos paslaugų, pripažinimÄ jos klientais, o aiÅ¡kinimas kitaip iÅ¡kreiptų teisės normai įstatymo leidėjo suteiktÄ turinį ir paskirtį“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-301/2014). Kadangi laiduotojas nėra laikomas banko klientu, atsakovas neturėjo imperatyviose įstatymo normose nustatytos pareigos tikrinti atsakovo turtinės padėties.

Todėl atmetami ieÅ¡kovo argumentai, susiję su jo turtinės padėties patikrinimu. Nesant ieÅ¡kovo nurodomų FĮĮ pažeidimų, nėra ir jokių geros moralės ar vieÅ¡os tvarkos pažeidimų, todėl nėra pagrindo CK 1.80 ar 1.81 str. taikymui. Dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 str. pagrindu IeÅ¡kovas taip pat teigia, kad Laidavimo sutartis turi bÅ«ti pripažinta remiantis ir 1.90 str. pagrindu. Teismas ir su Å¡iuo teiginiu nesutinka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartÄ nurodyta, jog:

„tam, kad sandoris bÅ«tų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, Å¡alies suklydimas sudarant sandorį turi bÅ«ti esminis. Vertinant, ar suklydimas gali bÅ«ti kvalifikuojamas kaip esminis, bÅ«tina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio Å¡alies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sÄ lygų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009 ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka Å¡aliai, kuri praÅ¡o dėl suklydimo sudarytÄ sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12, 178 str.). Tačiau jokie įrodymai nepatvirtina ieÅ¡kovo teiginių, kad pasiraÅ¡ydamas laidavimo sutartį su atsakovu, jis nesuprato, kÄ daro, ir pasirašė Å¡iÄ sutartį tik dėl to, kad kreditas buvo suteiktas ieÅ¡kovo motinai. Laidavimas – tai vienas iÅ¡ dažniausiai taikomų ir versle itin įprastų, kasdienių sandorių:

Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad laidavimo sutartys, nėra specifinės, tik su bankais sudaromos; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialiųjų finansinių, investavimo ar panaÅ¡ių žinių. Taigi ieÅ¡kovas galėjo ir privalėjo suprasti, kokiÄ rizikÄ prisiima pasiraÅ¡ydamas laidavimo sutartį, o jei ne – privalėjo sutartimi ir jos pasekmėmis pasidomėti. Kadangi ieÅ¡kovas to nepadarė jam pačiam tenka tokio aplaidumo ir nerÅ«pestingumo rizika.

Be to, kaip matyti iÅ¡ byloje esančių dokumentų, ieÅ¡kovas yra sudaręs ne vienÄ sutartį su kredito įstaigomis, todėl jis nepagrįstai teigia, kad Laidavimo sutartis jam buvo neaiÅ¡ki ir nesuprantama, arba kad jis nežinojo, kaip elgtis, prisiimdamas įsipareigojimus. IeÅ¡kovas neįrodė, jog jis bÅ«tų ėmęsi kokių nors veiksmų, prieÅ¡ pasiraÅ¡ydamas Laidavimo sandorį, siekdamas įsitikinti, su kokia atsakomybe tai susiję. Nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių galimÄ ieÅ¡kovo suklydimÄ , taip pat neįrodytas ir atsakovo siekis ieÅ¡kovÄ kaip nors suklaidinti ar apgauti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „prieÅ¡ atlikdamas bet kokį veiksmÄ , asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu Å¡alims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieÅ¡ sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgys, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali bÅ«ti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio Å¡alies neapdairumo, neatidumo ar nerÅ«pestingumo.

Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio Å¡alies amžių, iÅ¡silavinimÄ , sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio mėn. 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011 ir kt.). Taigi, pasiraÅ¡ydamas Laidavimo sutartį, ieÅ¡kovas turėjo į jÄ Ä¯sigilinti, o to nepadaręs, jis elgėsi ypatingai neapdairiai ir nerÅ«pestingai, dėl ko jam ir tenka tokio elgesio pasekmės. IeÅ¡kovas galėjo ir privalėjo numatyti, kokias pasekmes gali sukelti Laidavimo sutarties pasiraÅ¡ymas, ir, jei tokia sutartis jam bÅ«tų buvusi nepriimtina, ieÅ¡kovas turėjo visas galimybes tokios sutarties nepasiraÅ¡yti.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, jog jis Laidavimo sutartį sudarė dėl suklydimo. Todėl nėra pagrindo taikyti ir CK 1.90 str. Dėl išvardintų priežasčių ieškinys atmetamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų Atmetus ieškinį iš ieškovo atsakovui priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 3000 Eur (CPK 93, 98 str.). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 3 d. nutartimi buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio 1498 Eur sumokėjimas.

Kadangi ieÅ¡kinys buvo atmestas, 1498 Eur žyminis mokestis iÅ¡ ieÅ¡kovo priteisiamas valstybei (CPK 84, 96 str.). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės: atsakovui uždrausta pradėti priverstinio skolos pagal laidavimo Nr. 04/07113 sutartį iÅ¡ieÅ¡kojimo veiksmus iÅ¡ atsakovui priklausančio turto. Kadangi ieÅ¡kinys atmestas, nėra pagrindo toliau taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, todėl sprendimui įsiteisėjus, panaikinamos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263 str., 270 str., n u s p r e n d ž i a: IeÅ¡kinį atmesti. Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui AB SEB bankui (į. k. 112021238) 3000 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų. Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo A. P. valstybei 1498 Eur žyminio mokesčio. Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartimi pritaikytas laikinÄ sias apsaugos priemones. Sprendimas per 30 (trisdeÅ¡imt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos teismÄ .

Teisėja Ona Gasiulytė