4ef897b2-e1a1-453b-ba27-4fd59c5b1e19 · Lietuvos apeliacinis teismas

1Baudžiamoji byla Nr. 1A-391-398/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35583-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.3.2.; 1.1.3.3.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1; 1.1.8.3.; 1.2.3.1.1.LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. liepos 14 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų SvajÅ«no Knizlerio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,nuteistajam P. M. ,jo gynėjai advokatei Irinai KarÅ¡ul, vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų.Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, BK 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų su 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, P. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė: P. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 28 d., apie 17 val., Vingio parke, esančiame M. K. Čiurlionio g. Vilniuje, vietoje, kuri yra apie 300 metrų atstumu nuo įėjimo prie Geležinio Vilko ir Gerosios Vilties gatvių sankirtos, tyčia sudavė kumščiu A. Å . (A. Å . ) į veidÄ , padarydamas pastarajam veido sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį masyvia kraujosruva veide, kairiojo skruostikaulio dvigubu lūžiu, virÅ¡utinių žandikaulių dvigubu lūžiu, pereinančiu į kaukolės pamato priekines ir vidurines daubas, kraujo iÅ¡siliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virÅ¡ abiejų galvos smegenų pusrutulių, galvos smegenų sumuÅ¡imu, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, koma, posthemoragine anemija, plaučių uždegimu, Å«miu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, dėl ko 2016 m. rugpjūčio 6 d.

Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje A. Å . mirė. Taip P. M. nužudė A. Å . . Apeliaciniame skunde nuteistasis P. M. praÅ¡o pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. nuosprendį, jo nusikalstamus veiksmus iÅ¡ BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnį ir paskirti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį atitinkančiÄ ir teisingumui neprieÅ¡taraujančiÄ , t. y. kuo Å¡velnesnę, bausmę.Nuteistasis P. M. teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra formalus, nepagrįstas, neparemtas faktinėmis bylos aplinkybėmis, priimtas neteisingai pritaikius baudžiamÄ jį įstatymÄ , dalyje dėl bausmės aiÅ¡kiai per griežtas, prieÅ¡taraujantis teisingumo principui ir bausmės paskirčiai.

Pasak apelianto, jau iÅ¡ kaltinimo formuluotės matyti, kad faktiÅ¡kai jo veiksmai apraÅ¡yti kaip neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 straipsnis), o ir įrodymų, patvirtinančių, kad jis A. Å . gyvybę atėmė tyčia, byloje nėra. Surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad A. Å . buvo suduotas tik vienas smÅ«gis į veidÄ , kuris dėl nelaimingos įvykių kloties tapo mirtinu. Joks vidutinio protinio iÅ¡sivystymo žmogus (kuris yra teisinis matas nustatant konkretaus asmens gebėjimus ir pareigÄ suvokti tam tikras aplinkybes), smÅ«giuodamas kitam žmogui į veidÄ delnu neturi ir negali suvokti, kad taip jis kėsinasi į to žmogaus gyvybę.

PrieÅ¡ingu atveju dėl pasikėsinimo nužudyti reikėtų kaltinti visų muÅ¡tynių dalyvius, nes nei vienose jų neapsieinama be smÅ«gių į galvÄ . Joks vidutinio protinio iÅ¡sivystymo žmogus, o gal net ir profesionalus medikas negali nuspėti, kad smÅ«gio į veidÄ pasekmė gali bÅ«ti kaukolės lūžis ir nukentėjusiojo mirtis. Å iuo atveju tai, kad jis pataikė į tÄ veido dalį, kuri ribojasi su kaukolės pamatu, dėl ko, lūžus veido kaulams, lūžio linijos nuėjo į kaukolės pamatÄ ir vėliau sukėlė tokias sunkias pasekmes, buvo visiÅ¡kas atsitiktinumas.

Nors smÅ«gis nukentėjusiajam buvo suduotas tyčia, numatyti, kad nuo smÅ«gio jam lÅ«Å¡ kaukolė ir per 9 dienas trauma komplikuosis galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, koma, posthemoralginė anemija, plaučių uždegimų, Å«miu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, ir juo labiau tam sÄ moningai leisti atsitikti, jis negalėjo. Be to, byloje nėra nustatyta, kad mirtinos komplikacijos iÅ¡ tikrųjų yra tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su suduotu smÅ«giu, nes A. Å . ligoninėje praleido devynias dienas, ir yra tikimybė, jog komplikacijos galėjo atsirasti dėl netinkamo gydymo.Nuteistasis P. M. nurodo nesutinkantis su teismo medicinos eksperto teiginiais, kad smÅ«gis plaÅ¡taka yra stipresnis nei suduodant kumščiu.

Apelianto teigimu, teismo medicinos ekspertas neturi kompetencijos vertinti rytų kovos menų naudojamų smÅ«gių technikÄ , neturi tam reikalingų specialių žinių. Be to, paminėtas eksperto teiginys neatitinka tikrovės. Vien iÅ¡ fiziologinės pusės smÅ«gis kumščiu yra daug stipresnis ir pavojingesnis, kadangi tinkamai jį atliekant naudojama visos kÅ«no virÅ¡utinės dalies kinetinė energija, be to, sÄ lytis įvyksta krumpliais, kurie yra kaulai. Tuo tarpu plaÅ¡takos smÅ«gis, nors ir yra staigesnis, tačiau gerokai silpnesnis, nes jį atliekant naudojama tik peties ir rankos sugeneruota kinetinė energija, o pati plaÅ¡taka tokio smÅ«gio metu, nors ir yra kieta, tačiau, skirtingai nei krumpliai, yra minkÅ¡tas audinys.

Tokius smÅ«gius kovotojai naudoja siekiant neutralizuoti prieÅ¡ininkÄ , padarant jam kuo mažiau žalos. Pavyzdžiui, savigynos instruktoriai pataria tokį smÅ«gį į smakrÄ ar į nosį naudoti prieÅ¡ užpuolikÄ , kurio kėsinimasis nėra aiÅ¡kus. Todėl ir Å¡ioje konkrečioje situacijoje, nors jis ir neturi jokio ryÅ¡io su rytų kovos menais, toks smÅ«gis buvo pasirinktas ne atsitiktinai ir nesiekiant sunkių padarinių, o prieÅ¡ingai – norint greitai neutralizuoti neblaivų asmenį, padarant jo sveikatai minimaliÄ Å¾alÄ .

Ir tik dėl apmaudaus atsitiktinumo, pataikius į netinkamÄ veido vietÄ , nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl ko Å¡is vėliau mirė.Visos Å¡ios aplinkybės, apelianto teigimu, patvirtina, jog teismo iÅ¡vados, kad jo veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su A. Å . mirtimi ir kad jis sÄ moningai leido tokioms pasekmėms atsirasti, nepagrįstos, jo veiksmai patys savaime nebuvo tiek pavojingi, kad juos galima bÅ«tų kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.Nuteistasis P. M. teigia, kad, skirdamas bausmę, apygardos teismas prioritetÄ teikė iÅ¡imtinai baudžiamajai bei izoliacinei bausmės funkcijoms ir ignoravo auklėjamÄ jÄ bei prevencinę bausmės funkcijas.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl padarytos žalos ir jau padarė iÅ¡vadas, todėl siekiant, kad jis nebenusikalstų ar ateityje nebedarytų panaÅ¡ių klaidų, nėra bÅ«tina skirti griežtÄ bausmę. Dėl savo veiksmų jis pilnai prisipažino, veikÄ padarė iÅ¡provokuotas neblaivaus nukentėjusiojo, pats veiksmas nepasižymėjo dideliu pavojingumu ir tik nelaimingai susiklosčius aplinkybėms sukėlė sunkius padarinius. Apeliantas pažymi, kad jis turi nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ ir mylimÄ jÄ , atlikęs bausmę iÅ¡ karto įsidarbintų ir turėtų legalų pragyvenimo Å¡altinį.

Teismo paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė Å¡iuo atveju neatitinka bausmės paskirties ir ja nebÅ«tų pasiekti bausmės tikslai. Dėl tokios griežtos bausmės jis bÅ«tų izoliuotas nuo artimųjų, negrįžtamai sugriÅ«tų jo socialinis gyvenimas, atlikus bausmę bÅ«tų sunku resocializuotis, susirasti darbÄ , negalėtų sukurti Å¡eimos.Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis P. M. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo P. M. apeliacinį skundÄ atmesti.Nuteistojo P. M. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl P. M. kaltės tyčia nužudžius A.

Å . , kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo P. M. apeliaciniame skunde.Kaip matyti iÅ¡ apeliacinio skundo turinio, nuteistasis P. M. neneigia apygardos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis byloje nagrinėjamo įvykio metu sudavė A. Å . vienÄ smÅ«gį ranka į veido sritį, padarydamas pastarajam veido sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį masyvia kraujosruva veide, kairiojo skruostikaulio dvigubu lūžiu, virÅ¡utinių žandikaulių dvigubu lūžiu, pereinančiu į kaukolės pamato priekines ir vidurines daubas, kraujo iÅ¡siliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virÅ¡ abiejų galvos smegenų pusrutulių, galvos smegenų sumuÅ¡imu.

Apeliantas nesutinka su Å¡ių nustatytų jo veiksmų teisiniu vertinimu ir teigia, kad jie atitinka BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, t. y. neatsargaus gyvybės atėmimo, požymius, nes smÅ«gis buvo nestiprus, suduotas siekiant greitai neutralizuoti prie jo priekabiavusį neblaivų nukentėjusįjį, padarant jo sveikatai minimaliÄ Å¾alÄ . Tai, kad jis pataikė į tÄ veido dalį, kuri ribojasi su kaukolės pamatu, dėl ko, lūžus kaulams, lūžio linijos nuėjo į kaukolės pamatÄ ir vėliau sukėlė tokias sunkias pasekmes, buvo visiÅ¡kas atsitiktinumas.

Numatyti tokius padarinius ir juo labiau sÄ moningai leisti jiems atsirasti jis negalėjo. Be to, nuteistasis teigia, jog byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad mirtinos komplikacijos yra tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su jo suduotu smÅ«giu. A. Å . devynias dienas buvo gydomas ligoninėje, taigi, nepaneigta, kad komplikacijos galėjo atsirasti dėl netinkamo gydymo. Teisėjų kolegija Å¡iuos nuteistojo P. M. apeliacinio skundo argumentus neigiant priežastinį ryšį tarp suduoto smÅ«gio ir nukentėjusiojo mirties bei netiesioginę tyčiÄ nužudyti, atmeta kaip nepagrįstus. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitÄ Å¾mogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimÄ kyla tada, kai tarp kaltininko veiksmų ir atsiradusių padarinių (mirties) yra bÅ«tinasis priežastinis ryÅ¡ys. Priežastinio ryÅ¡io nustatymas yra loginis procesas, nes sprendžiant šį klausimÄ , iÅ¡ esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga iÅ¡vadai padaryti, ar yra ryÅ¡ys tarp veikos ir padarinių. Nužudymo bylose nustatant priežastinį ryšį turi bÅ«ti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo bÅ«tina sÄ lyga mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė.

Taip pat teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smÅ«gio į galvÄ ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, pripažįstama, kad tarp veikos ir pasekmių yra priežastinis ryÅ¡ys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-292-498/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.). Byloje surinktais įrodymais, t. y. paties nuteistojo P. M. , liudytojų S. C. (S. C. ), A. T. , D. R. , K. C. parodymais nustatyta, kad 2016 m. liepos 28 d., apie 17 val., Vingio parke, nuteistasis P. M. kartu su draugais S. C. , A.

T. ir D. R. , o taip pat su parke sutiktu nukentėjusiuoju A. Å . , kurio iki įvykio nė vienas nepažinojo, eidamas link išėjimo iÅ¡ parko, greta jo ėjusiam nukentėjusiajam sudavė vienÄ smÅ«gį ranka į veidÄ , deÅ¡inę jo pusę. Nuo Å¡io smÅ«gio A. Å . aukÅ¡tielninkas krito ant žemės, jam iÅ¡ burnos ir nosies pasipylė kraujas, jis prarado sÄ monę ir liko gulėti iki buvo iÅ¡vežtas į ligoninę, o P. M. pasiÅ¡alino iÅ¡ įvykio vietos (t. 2, b. l. 1-13, 94-111, t. 3, b. l. 66-70).

IÅ¡ pirmiau paminėtų liudytojų, nukentėjusiosios A. Å . , prieÅ¡ šį įvykį bendravusios su buvusiu sutuoktiniu A. Å . telefonu, parodymų, duotų teisme, liudytojo An. T. , iÅ¡ kurio namų nukentėjusysis nuėjo į Vingio parkÄ , parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo balsu perskaityti teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio tvarka, taip pat matyti, kad A. Å . įvykio dienÄ buvo neblaivus, tačiau sveikata nesiskundė ir iki susitikimo su P. M. bei jo draugais sužalotas nebuvo (t. 1, b. l. 138, t. 3, b. l. 101-102).

Specialisto iÅ¡vada Nr. M1017/2016(01) bei jÄ davusio teismo medicinos eksperto JÅ«rio Plentos paaiÅ¡kinimais, duotais teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad nukentėjusysis A. Å . mirė 2016 m. rugpjūčio 6 d. 10.10 val. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Mirtis įvyko nuo veido sumuÅ¡imo, pasireiÅ¡kusio masyvia kraujosruva veide, kairiojo skruostikaulio dvigubu lūžiu, virÅ¡utinių žandikaulių dvigubu lūžiu, pereinančiu į kaukolės pamato priekines ir vidurines daubas, kraujo iÅ¡siliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virÅ¡ abiejų galvos smegenų pusrutulių, galvos smegenų sumuÅ¡imais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, koma, posthemoragine anemija, plaučių uždegimu, Å«miu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu.

Å is nustatytas sužalojimas, vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, padarytas kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu į veidÄ ir yra bÅ«dingas smÅ«gio sudavimui, pvz., suduodant koja, kumščiu ar pan., taip pat ir delno vidine puse. SmÅ«gis Å¡iuo atveju galėjo bÅ«ti suduotas tiek į kairę, tiek ir į deÅ¡inę veido pusę. Be to, teismo medicinos ekspertas J. Plenta teismui paaiÅ¡kino, kad nukentėjusiajam suduotas smÅ«gis buvo labai stiprus. Tai patvirtina ne tik nustatyti skruostikaulio bei virÅ¡utinių žandikaulių lūžiai, bet ir galvos smegenų sužalojimo apimtis, masyvÅ«s galvos sumuÅ¡imo židiniai, kraujo iÅ¡siliejimai virÅ¡ smegenų.

Po tokio smÅ«gio nukentėjusysis turėjo prarasti sÄ monę ir jos nebeatgauti, kokių nors savarankiÅ¡kų veiksmų atlikimas po tokio sužalojimo neįtikėtinas (t. 1, b. l. 33-44, t. 3, b. l. 99-100). Pirmiau aptarti vienas kitÄ papildantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad įvykio dienÄ nukentėjusiojo A. Å . atžvilgiu fizinį smurtÄ naudojo vienas asmuo, t. y. nuteistasis P. M. , ir tai pasireiÅ¡kė vieno labai stipraus smÅ«gio ranka sudavimu nukentėjusiajam į veidÄ . BÅ«tent dėl Å¡io nuteistojo veiksmo nukentėjusysis patyrė veido sumuÅ¡imÄ , vertinamÄ sunkiu sveikatos sutrikdymu, nuo kurio, praėjus nuo įvykio nepilnoms devynioms paroms, ligoninėje mirė.

Taigi, P. M. suduotas smÅ«gis į veidÄ buvo bÅ«tina sÄ lyga, be kurios nukentėjusysis nebÅ«tų patyręs veido sumuÅ¡imo, nuo kurio netrukus po įvykio mirė. Be to, akivaizdu, kad sudavus labai stiprų smÅ«gį nukentėjusiajam į veidÄ , t. y. gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no vietÄ , tokie padariniai buvo dėsningi, o ne atsitiktiniai, kaip kad teigiama apeliaciniame skunde, ir tarp smÅ«gio sudavimo ir kilusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris bÅ«tų turėjęs įtakos A.

Š. mirčiai. Esant tokių aplinkybių visumai, pagrįsta apygardos teismo išvada, kad tarp nuteistojo P. M. nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. M. ginčija teismo medicinos eksperto J. Plentos paaiškinimus, duotus teisme, dėl galimybės suduoti labai stiprų smūgį vidine delno puse, tačiau, kaip jau minėta, aplinkybę, kad A. Š. suduotas smūgis buvo labai stiprus, patvirtina objektyviai nustatyti sužalojimai.

Apklaustas teisme specialisto iÅ¡vadÄ davęs teismo medicinos ekspertas nurodė konkrečius požymius, kurie Å¡iuo atveju patvirtina buvus labai stiprų smÅ«gį. Abejoti teismo medicinos eksperto J. Plentos kvalifikacija ir tuo pačiu jo paaiÅ¡kinimais, duotais teisiamajame posėdyje, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Juolab, kad smÅ«gio stiprumÄ patvirtina ir įvykio vietoje buvusių liudytojų S. C. , A. T. bei D. R. parodymai, jog nukentėjusysis, nukritęs nuo smÅ«gio, faktiÅ¡kai iÅ¡ karto prarado sÄ monę, jam iÅ¡ burnos ir nosies gausiai pasipylė kraujas, bei įvykį iÅ¡ toliau stebėjusio liudytojo K.

C. parodymai, kad nukentėjusysis po jam suduoto smÅ«gio krito staiga, kaip pakirstas (t. 3, b. l. 67). Aptarti teismo medicinos eksperto paaiÅ¡kinimai bei juos atitinkantys liudytojų parodymai paneigia P. M. teiginius, kad smÅ«gis buvo nestiprus, suduotas siekiant neutralizuoti prie jo priekabiavusį neblaivų nukentėjusįjį, padarant jam kuo mažiau žalos. Be to, ir aplinkybių, kad A. Å . įvykio metu elgėsi įžūliai, t. y. kabinėjosi prie P. M. , tampė už marÅ¡kinėlių, viena ranka stvėrė jam už kaklo, o kita mojavo jam prieÅ¡ veidÄ , kaip kad teigė nuteistasis, ar atliko dar kokius nors netinkamus veiksmus, dėl ko P. M. bÅ«tų kilęs poreikis jį „neutralizuoti“, nepatvirtino nė vienas iÅ¡ įvykio vietoje buvusių liudytojų, o smÅ«gio sudavimo momentÄ matęs liudytojas D.

R. parodė, kad P. M. sudavė A. Å . tiesiog eidamas Å¡alia pastarojo (t. 2, b. l. 1-4, 7, t. 3, b. l. 69-70). Apeliantas teigia, kad Å¡iuo atveju mirtinas komplikacijas galėjo sukelti ne jo smÅ«gis, bet netinkamas nukentėjusiojo gydymas ligoninėje, tačiau jokie faktiniai bylos duomenys tokio nuteistojo teiginio nepatvirtina. Be to, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į teismų praktikoje suformuotÄ nuostatÄ , kad tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas (kaip kad nustatyta Å¡iuo atveju), atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimÄ atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir, kad nesant Å¡ių aplinkybių, mirties galbÅ«t buvo galima iÅ¡vengti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-112/2014, 2K-292-489/2015 ir kt.).

Priežastinis ryÅ¡ys gali bÅ«ti paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (pvz., gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidÄ buvo pavartoti ne tie vaistai, į avarijÄ pateks greitosios automobilis, kuriuo sužalotas asmuo buvo gabenamas į ligoninę, ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-443/2014, 2K-410-489/2016 ir kt.). Å iuo atveju tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Pirmiau paminėtoje specialisto iÅ¡vadoje Nr. M1017/2016(01), be kita ko, buvo nurodyta, kad nors mažai tikėtina, bet kategoriÅ¡kai neatmetama galimybė, jog veido sumuÅ¡imas A.

Å . galėjo bÅ«ti padarytas jam nukritus. Kita vertus, teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Plenta kategoriÅ¡kai nurodė, kad A. Å . mirties priežastis buvo smÅ«gis į veidÄ nosies aukÅ¡tyje. Jis paaiÅ¡kino, kad atlikdamas A. Å . kÅ«no tyrimÄ nežinojo jokių įvykio aplinkybių. Kadangi, pavyzdžiui, ant kėdės stovinčiam žmogui griÅ«nant veidu į priekį ir atsitrenkiant į kažkokį minkÅ¡tÄ lovos kraÅ¡tÄ gali bÅ«ti padaryti panaÅ¡Å«s sužalojimai, jis neatmetė tikimybės, kad sumuÅ¡imas galėjo bÅ«ti padarytas nukritus.

Tačiau pagal byloje nustatytas įvykio aplinkybes A. Å . nustatytas sužalojimas negalėjo atsirasti jam nukritus. TokiÄ galimybę paneigia tai, kad lūžio linijos nuėjo į pamato daubas, nes griÅ«nant lūžio linijos paprastai lokalizuojasi vietoje. Be to, tyrimo metu pakauÅ¡yje nebuvo nustatyti jokie griuvimui bÅ«dingi sužalojimai (t. 3, b. l. 99-100). Å iuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei bÅ«tų nustatyta, jog nukentėjusysis mirtį sukėlusį sužalojimÄ patyrė krisdamas ir atsitrenkdamas į kietÄ pavirÅ¡ių, t. y. asfalto dangÄ , tai, įvertinus aplinkybę, kad jis krito nuo P. M. suduoto smÅ«gio į veidÄ , nepaneigtų bÅ«tinojo priežastinio ryÅ¡io tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių.

Jeigu Å¡iuo atveju mirtį bÅ«tų sukėlęs atsitrenkimas į kietÄ pavirÅ¡ių, tai, vadovaujantis teismų praktika, bÅ«tų vertinama kaip tarpinė, bet dėsninga grandis tarp smÅ«gio į veidÄ ir nukentėjusiojo mirties. BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali bÅ«ti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK 15 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas – tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir numatymas pavojingų savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų Baudžiamajame kodekse.

Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realÅ«s ar net neiÅ¡vengiami. Taigi kaltininkas supranta, kad savo veikimu (neveikimu) pradeda priežastingumo ryšį, vedantį prie padarinių, nors numatomi veikos padariniai kaltininkui nereikalingi ar yra Å¡alutinis rezultatas siekiant tikslo, kuris gali ir nebÅ«ti daromos nusikalstamos veikos sudėties požymis. ApibÅ«dinant netiesioginės tyčios valinį turinį (momentÄ ) pažymėtina, kad kaltininkas, nors savo pavojingos veikos padarinių nesiekia ar net jų nenori, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukia, jo nekeičia.

Kaltininkas nemÄ sto, kaip iÅ¡vengti galimų pavojingų padarinių. Todėl ir nėra kaltininko valinių pastangų iÅ¡vengti padarinių. Jei kaltininkas vis tik tikisi, kad jo pavojingos veikos padarinių nebus, tai tokia viltis yra niekuo nepagrįsta arba remiasi tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu, prietarais ir pan. Tokia kaltininko intelektinė valinė veikla iÅ¡ esmės rodo jo abejingumÄ galimiems savo pavojingos veikos padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčiÄ atribojant nuo neatsargumo.

Taigi, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neiÅ¡vengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki iÅ¡vengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016).

Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimÄ dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerÅ«pestingumui. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiÅ¡kai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerÅ«pestingumas), arba suvokia tik rizikingÄ savo veiksmų pobÅ«dį ir lengvabÅ«diÅ¡kai tikisi iÅ¡vengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-/2012,2K-438-222/2015, 2K-322-511/2016 ir kt.).

Be to, pagal teismų praktikÄ kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamÄ veikÄ , iÅ¡aiÅ¡kinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobÅ«dį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymÄ ir kokių padarinių Å¡ia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rÅ«Å¡is, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir iÅ¡orinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbÅ«s organai), nusikalstamų veiksmų pobÅ«dį ir intensyvumÄ , jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieÅ¡ nusikalstamus veiksmus, Å¡ių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2012, 2K-P-498-746/2015, 2K-587-697/2015, 2K-129-976/2016, 2K-7-193-895/2016, 2K-9-697/2017 ir kt.).

Kaip jau minėta, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis P. M. sudavė vienÄ labai stiprų smÅ«gį ranka nukentėjusiajam A. Å . į veidÄ , tuo padarydamas pastarajam veido sumuÅ¡imÄ , pasireiÅ¡kusį masyvia kraujosruva veide, kairiojo skruostikaulio dvigubu lūžiu, virÅ¡utinių žandikaulių dvigubu lūžiu, pereinančiu į kaukolės pamato priekines ir vidurines daubas, kraujo iÅ¡siliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virÅ¡ abiejų galvos smegenų pusrutulių, galvos smegenų sumuÅ¡imais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, koma, posthemoragine anemija, plaučių uždegimu, Å«miu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, dėl ko nukentėjusysis, praėjus nuo įvykio nepilnoms devynioms paroms, ligoninėje mirė.

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad P. M. veiksmas, smÅ«giuojant A. Å . į veidÄ , buvo apgalvotas ir kryptingas, to iÅ¡ esmės neneigia ir pats nuteistasis. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningÄ teismų praktikÄ , savo nutartyse ne kartÄ yra pabrėžęs, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama kÅ«no dalis, todėl normalaus protinio iÅ¡sivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smÅ«gį kitam žmogui į galvÄ daro veikÄ , keliančiÄ pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei.

Tai suvokdamas kaltininkas numato, kad nuo tokio smÅ«gio nukentėjusiajam gali bÅ«ti padaryti sveikatos sužalojimai, iÅ¡ jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2010, 2K-22/2013, 2K-41-697/2015, 2K-513-697/2015, 2K-7-193-895/2016 ir kt.). Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes P. M. , tyčia suduodamas labai stiprų smÅ«gį ranka A. Å . į veidÄ , privalėjo suvokti ir neabejotinai suvokė, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų A. Å . sveikatai ir gyvybei bei numatė, kad dėl jo suduoto smÅ«gio nukentėjusiajam gali bÅ«ti padarytas sužalojimas, taip pat ir toks, dėl kurio jis gali mirti.

Nuteistasis P. M. , duodamas parodymus, taip pat savo apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis nenorėjo nužudyti A. Å . . IÅ¡ tiesų, byloje nėra tokį nuteistojo tikslÄ patvirtinančių duomenų, tai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir apygardos teismas. Kita vertus, pasirinkdamas tokį pavojingÄ veikimo bÅ«dÄ â€“ suduodamas labai stiprų smÅ«gį nukentėjusiajam į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no vietÄ , nuteistasis galimoms savo veiksmų pasekmėms, t. y. nukentėjusiojo mirčiai, buvo abejingas.

Tai, be aptartų aplinkybių, patvirtina ir P. M. elgesys po panaudoto fizinio smurto. A. Å . nuo suduoto smÅ«gio nukritus ir praradus sÄ monę, jam iÅ¡ burnos ir nosies pasipylus kraujui, nuteistasis nesiėmė jokių priemonių, kad nukentėjusiajam bÅ«tų suteikta medicinos pagalba ir iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino. Esant tokių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad apygardos teismas teisingai nustatė tyčinę P. M. kaltę atėmus A. Å . gyvybę ir teisingai nuteistojo veiksmus kvalifikavo kaip nužudymÄ pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Vertinti P. M. veiksmus kaip neatsargų gyvybės atėmimÄ nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Jau minėta, kad esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiÅ¡kai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerÅ«pestingumas), arba suvokia tik rizikingÄ savo veiksmų pobÅ«dį ir lengvabÅ«diÅ¡kai tikisi iÅ¡vengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Tokios aplinkybės, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Å¡ioje byloje nenustatytos.Apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam P. M. paskirtos bausmės taip pat yra pagrįsta ir teisėta.

BK 41 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvenimÄ (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iÅ¡ svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Individualizuojant bausmę, visoms Å¡ioms aplinkybėms turi bÅ«ti skiriama vienoda teisinė reikÅ¡mė, nė vienai iÅ¡ jų neturi bÅ«ti suteikiama iÅ¡skirtinė dominuojama reikÅ¡mė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-477-746/2015, 2K-68-942/2016, 2K-129-976/2016, 2K-184-746/2016, 2K-55-699/2017 ir kt.). Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtik­rinti, kad ji bÅ«tų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už Å¡iÄ veikÄ nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, turi bÅ«ti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra.

Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kuriÄ paskyrus gali bÅ«ti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobÅ«dį, aplin­ky­bes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-391/2013, 2K-556/2013, 2K-95/2014 ir kt.). Be to, teismų praktikoje ne kartÄ konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas.

Ne mažiau svarbus Å¡ia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai jÄ skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iÅ¡ jų nesuteikiama prioritetinė reikÅ¡mė. Skiriant bausmę negali bÅ«ti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje.

Pernelyg Å¡velni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniÅ¡kumo principÄ , nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-55-699/2017, 2K-137-693/2017 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam P. M. , pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo reikalavimų bei teismų praktikoje suformuotų nuostatų nepažeidė.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nusikaltimÄ Å¾mogaus gyvybei, numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuriuo buvo sukelti neatkuriami padariniai – atimta žmogaus gyvybė. Å is nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir už jo padarymÄ numatyta tik griežta laisvės atėmimo bausmė – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Teismas įvertino, kad nuteistasis nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, mirtinas sužalojimas nukentėjusiajam padarytas vienu trauminiu poveikiu, nusikaltimo padarymui nepanaudoti jokie grėsmingi įrankiai.

Teismas taip pat atsižvelgė į P. M. charakterizuojančius duomenis – jis praeityje net aÅ¡tuonis kartus teistas, taip pat ir už nužudymÄ , už kurį teistumas naujo labai sunkaus nusikaltimo padarymo metu nebuvo iÅ¡nykęs ar panaikintas (t. 2, b l. 157-160). Å ios aplinkybės rodo didesnį P. M. asmenybės pavojingumÄ ir patvirtina, kad pastarasis jokių iÅ¡vadų iÅ¡ ankstesnių teistumų nepadarė. Be to, iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad P. M. baustas administracine tvarka, nuo 2015 m. gegužės 19 d.

įraÅ¡ytas į priklausomybės ligų įskaitÄ (psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, priklausomybės sindromas), niekur nedirbo (t. 2, b. l. 151-153, 154-156, 195). Ä®vertinęs aptartus nuteistÄ jį neigiamai charakterizuojančius duomenis, taip pat jo padaryto nusikaltimo pobÅ«dį ir juo sukeltus padarinius, teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, kad asmuo teismo gali bÅ«ti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu turėdamas neiÅ¡nykusį teistumÄ už labai sunkų nusikaltimÄ , padaro naujÄ labai sunkų nusikaltimÄ , pripažino jį pavojingu recidyvistu.

Teismas taip pat nustatė ir įvertino vienÄ P. M. atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę – nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Taigi, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje iÅ¡vardytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, o taip pat BK 56 straipsnio nuostatÄ , kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimÄ skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytÄ nusikaltimÄ nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam P. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta Å¡io baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas, kuri savo dydžiu kiek virÅ¡ija sankcijoje nustatytÄ Å¡ios bausmės vidurkį, nėra aiÅ¡kiai per griežta.

Tokia bausmė yra teisinga, adekvati jo padaryto nusikaltimo pavojingumui, kaltei, asmenybei ir kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Dar kartÄ atsižvelgti į tai, kad P. M. sužalojo nukentėjusįjį suduodamas vienÄ smÅ«gį, taip pat į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, bei dėl to Å¡velninti paskirtÄ bausmę teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis turi nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , mylimÄ jÄ , bei kad ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė neigiamai paveiks jo socialinius ryÅ¡ius, jÄ atlikus jam bus sunku resocializuotis, susirasti darbÄ , taip pat nesudaro pagrindo Å¡velninti paskirtÄ bausmę.

Kaip jau minėta, bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo nuosprendžiu nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ padariusiam asmeniui, paskirties įgyvendinimas nėra ir negali bÅ«ti siejamas vien su kaltininko interesais, juo labiau suteikiant jiems prioritetÄ .Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Nuteistojo P. M. apeliacinį skundÄ atmesti.

Teisėjai                                                                  Svajūnas Knizleris Aloyzas Kruopys Daiva Pranytė-Zalieckienė