2017-01-30 Nr. AB-2470-3-61-3-00008-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-57-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00008-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. K. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–5), prašydama: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9352(11) (toliau – ir VRM sprendimas); 2) priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį (13 108,75 Lt). Pareiškėja taip pat teismo prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išnagrinės bylas Nr. 12/2013 ir Nr. 21/2013.

2015 m. gegužės 22 d. teismo nutartimi buvo priimta pareiškėjos skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti VRM sprendimą bei priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Pareiškėja skundą grindė Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Nurodė, kad valstybinės pensijos mažinimu buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai. Pareiškėja nurodė, kad 2012–2013 metais valstybinių pensijų mažinimo pratęsimas buvo neteisėtas. Pažymėjo, kad jos pensijos mažinimas turėjo didelio masto požymį.

Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai. 2015 m. spalio 14 d. teisme gautas pareiškėjos prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Minėtame prašyme pareiškėja teismo prašė atsižvelgti į tai, kad dėl sveikatos būklės pareiškėja išleidžia dideles pinigų sumas vaistams. Nurodė, kad valstybinės pensijos sumažinimas, pritaikius 0,8 koeficientą, anot pareiškėjos, turėjo didelį mastą (pareiškėja tuo metu niekur nedirbo). Prie prašymo pareiškėja pridėjo medicininių dokumentų, apibudinančių pareiškėjos sveikatos būklę, kopijas.

VRM atsiliepime (b. l. 41) nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka. Pažymėjo, kad VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra teisėtas, nes šios teisės normos atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai nepaneigta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) pateikė dokumentų, susijusių su pareiškėjos pensijos skyrimu ir mokėjimu, patvirtintas kopijas, atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjos A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra pareiškėjos valstybinės pensijos sumažinimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumas bei VRM sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl minėto valstybinės pensijos sumažinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. gruodžio 2 d. pažymos duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta valstybinė pensija. Dėl nepriemokos išmokėjimo pareiškėja 2014 m. lapkričio 13 d. prašymu kreipėsi į VRM, kuri pareiškėjai atsakė ginčijamu VRM sprendimu. VRM pareiškėjai nurodė, kad išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką neturi teisinio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje, siekiant įvertinti skundžiamo VRM sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pareiškėja pagrįstai reikalauja išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Teismas vertino ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija darė išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjai skaičiavo ir mokėjo valstybinę pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjai priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, jog pareiškėjai iki pritaikyto valstybinės pensijos sumažinimo mokėtos pensijos dydis (1 538,54 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sumažėjo iki 1 250,99 Lt per mėnesį arba 18,69 proc. (b. l. 7), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Atitinkamai, teisėtu ir pagrįstu nagrinėjamoje byloje pripažintas ginčijamas VRM sprendimas.

III. Pareiškėja A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70–71), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą tenkinant apeliaciniame skunde išdėstytus reikalavimus.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pažymi, kad nei viename nutarime Konstitucinis Teismas ar Lietuvos Respublikos Seimas nepateikė sąvokos „dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos“ išaiškinimo. Mano, jog kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti, ar jam taikytinas valstybinės pensijos sumažinimas, pritaikius 0,8 koeficientą, turėjo didelį mastą ar ne. Taip būtų įvertintas socialinio teisingumo principas. Pažymi, kad asmeniui, kuris gaudamas valstybinę pensiją dirbo, buvo lengviau iškęsti ekonominės krizės padarinius, nes be darbo užmokesčio jis dar papildomai gaudavo valstybinės pensijos dalį, nors ir sumažintą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja A. K. 2014 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9352(11); 2) priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (13 108,75 Lt).

2015 m. gegužės 22 d. teismo nutartimi buvo priimta pareiškėjos skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti VRM sprendimą bei priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Minėtu laikotarpiu valstybinė pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjai, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 ir 2013 metais, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą Konstitucinio Teismo praktiką, neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjos teisės buvo pažeistos.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016, 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėja, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjos, nėra duomenų, kad pareiškėja buvo diskriminuojama. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Kadangi pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės neskundžia teismo sprendimo dalies dėl atsisakymo panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-9352(11), teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies plačiau nepasisako.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius