2018-12-06 Nr. AB-689-3-61-3-03585-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1489-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03585-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 14.2.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Dakaras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Dakaras“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Dakaras“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2016 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. (28.5)-A4-8550 „Dėl Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašto Nr. (28.5)-A4-8164 „Sprendimas dėl taršos leidimo išdavimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 8550); 2) panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. (28.5)-A4-8551 „Sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūrų atlikimo ir motyvuoto atsisakymo išduoti taršos leidimą (toliau – ir Sprendimas Nr. 8551); 3) įpareigoti Aplinkos apsaugos agentūrą perduoti (įteikti) pareiškėjui UAB „Dakaras“ įstatymų ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį taršos leidimą Nr. TL-U.5-15/2016, išduotą pagal 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (28.5)-A4-8164 (toliau – ir Sprendimas Nr. 8164).

2. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Agentūrą pateikdamas Paraišką leidimui gauti (ūkinės veiklos objektas – pareiškėjo atliekų laikymo aikštelė Visagino sav., Skrytelių k., Dvarvietės g. 3). Atsakovas pareiškėjui pateikė Sprendimą Nr. 8164, kuriame nurodė, kad pareiškėjui išduodamas taršos leidimas Nr. TL-U.5-15/2016 (toliau – ir Taršos leidimas), ir kurį pareiškėjas galėtų atsiimti Agentūros Poveikio aplinkai vertinimo departamento Panevėžio ir Utenos skyriuje. Vėliau dėl pareiškėjui nesuprantamų priežasčių, jam buvo įteiktas Sprendimas Nr. 8550, kuriuo pareiškėjas informuotas apie tai, kad, atsižvelgiant į tai, jog Taršos leidimas yra nepasirašytas, Sprendimas Nr. 8164 laikomas negaliojančiu ir Sprendimas Nr. 8551, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad dėl nurodytos planuojamos ūkinės veiklos reikia atlikti atrankos dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras, kurios reikalingos siekiant nustatyti ir įvertinti galimą poveikį dirvožemiui, gruntui, požeminiam vandeniui, aplinkos orui ir kitiems komponentams. Tuo pagrindu Agentūra priėmė sprendimą atsisakyti išduoti Taršos leidimą. Sprendime taip pat buvo nurodyta, kad Taršos leidimas bus išduotas atlikus ir užbaigus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Dėl Sprendimo Nr. 8550 neteisėtumo nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 (toliau – ir Taisyklės) 40 punkto nuostatomis, laikė, kad Taršos leidimą ir visas iš jo kylančias teises ir pareigas pareiškėjas įgijo nuo Sprendimo Nr. 8164 priėmimo. Pagal taisyklių 40 punktą, leidimas yra laikomas išduotu ne nuo jo pasirašymo, o nuo Sprendimo Nr. 8164, kuriuo nuspręsta išduoti Taršos leidimą, priėmimo. Paties Taršos leidimo faktinis pasirašymas yra tik formalumas. Pareiškėjas kritiškai vertino atsakovo Sprendime Nr. 8550 išdėstytą motyvą, kad dėl to, jog Taršos leidimas yra nepasirašytas, tariamai egzistuoja galimybė pripažinti sprendimą Nr. 8164 negaliojančiu. Tokį argumentą vertino kaip nesąžiningą ir neteisėtą.

3. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad remiantis Taisyklių 40, 42 punktais, Taršos leidimas yra laikomas išduotu su visomis iš jo kylančiomis teisėmis ir pareigomis, o tai reiškia, kad jo panaikinimas galimas taip pat tik Taisyklėse ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 192 straipsnio 9 dalyje numatytais pagrindais. Pažymėjo, kad pagal Taisyklių 53 punktą, apie tai, kad Taršos leidimą ketinama naikinti, atsakovas pareiškėją turėjo įspėti prieš 20 darbo dienų, kartu nurodant išduoto Taršos leidimo panaikinimo pagrindus. Pareiškėjas apie tai informuotas nebuvo. Sprendimas Nr. 8164 ir jo pagrindu išduotas Taršos leidimas buvo panaikinti pažeidžiant pareiškėjo teises ir pareigas. Sprendimas Nr. 8550 buvo nemotyvuotas, todėl neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.

4. Dėl Sprendimo Nr. 8551 neteisėtumo, pareiškėjas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog turėtų būti panaikintas anksčiau priimtas sprendimas Nr. 8550, turėjo būti panaikintas ir Sprendimas Nr. 8551. Nurodė, kad tai, jog pareiškėjo Taršos leidimo išdavimui nebuvo privalomos pagal Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą (toliau – ir PŪVPAVĮ) numatytos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, patvirtina tai, kad Sprendimu Nr. 8164 Taršos leidimas pareiškėjui buvo išduotas. Taršos leidimas buvo išduotas jau įvertinus visas būtinas sąlygas apie poveikio aplinkai vertinimo procedūrų privalomumą ir neprašant tokių procedūrų atlikti. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo planuojama ūkinė veikla nebuvo įrašyta į PŪVPAVĮ priedų Nr. 1 ir 2 sąrašus, taip pat nagrinėjamu atveju nebuvo PŪVPAVĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatytų privalomo poveikio aplinkai vertinimo pagrindų ir sąlygų, todėl atsakovas nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjo atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras.

5. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas Nr. 8164 nėra Taršos leidimo sudedamoji dalis. Tuo tarpu Taršos leidimo nepasirašius ir nepatvirtinus spaudu, kaip numatyta Taisyklių 37 ir 42 punktuose, nepaisant to, kad Taršos leidimui buvo suteiktas registracijos numeris, buvo laikoma, kad joks administracinis aktas nebuvo priimtas. Atsižvelgiant į tai, kad Taršos leidimas nebuvo pasirašytas, Agentūra turėjo teisę priimti Sprendimą Nr. 8550 ir informuoti pareiškėją dėl Sprendimo Nr. 8164 laikymo negaliojančiu ir tai, kad administracinė procedūra dar nėra baigta.

7. Atsakovo teigimu, nesutikus su pareiškėjo argumentais dėl Sprendimo Nr. 8551 neteisėtumo, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais nurodė, kad Agentūra turi diskreciją, atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, nuspręsti, ar konkrečiu atveju tokia atranka reikalinga. Todėl ir šiuo atveju buvo priimtas sprendimas, kad dėl pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos pobūdžio yra reikalinga atlikti atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Pareiškėjas ruošėsi laikyti didelį kiekį degių atliekų, todėl pagrįstai buvo atsisakyta išduoti Taršos leidimą ir nuspręsta atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą.

8. Atsakovas akcentavo, kad Sprendimai buvo priimti esant tam pagrindui, taip pat Sprendimai atitinka VAĮ nuostatas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. (28.5)-A4-8550 „Dėl Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašto Nr. (28.5)-A4-8164 „Sprendimas dėl taršos leidimo išdavimo“ ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. (28.5)-A4-8551 „Sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūrų atlikimo ir motyvuoto atsisakymo išduoti taršos leidimą“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Aplinkos apsaugos agentūrą perduoti (įteikti) pareiškėjui UAB „Dakaras“ įstatymų ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį Taršos leidimą Nr. TL-U.5-15/2016, išduotą pagal 2016 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (28.5)-A4-8164.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 5 d. pateikė Agentūrai paraišką Taršos leidimui gauti. Agentūros Poveikio aplinkai vertinimo departamentas 2016 m. liepos 8 d. raštu Nr. (28.5)-A4-7043 kreipėsi į Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentą pateikti pastabas ar pasiūlymus dėl Taršos leidimo išdavimo. Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas 2016 m. liepos 14 raštu Nr. (17.8)-s-2323 pateikė pastabas. Agentūros Poveikio aplinkai vertinimo departamentas 2016 m. liepos 20 d. raštu Nr. (28.5)-A4-7418 pareiškėjui nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog atliekų tvarkymo aikštelę planuojama įrengti 0,55 ha plote, reikalinga atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo. Pareiškėjas 2016 m. liepos 25 d. pateikė patikslintą paraišką, kurioje nurodė sumažintą planuojamų laikyti atliekų kiekį ir aikštelės, kurioje bus laikomos atliekos plotą. Agentūra 2016 m. rugpjūčio 5 raštu Nr. (28.5)-A4-7987 pareiškėją informavo, kad priimamas sprendimas priimti Paraišką Taršos leidimui gauti, o 2016 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. (28.5)-A4-8164 pareiškėją informavo, kad Agentūra priima sprendimą išduoti pareiškėjui Taršos leidimą Nr. TK-U.5-15/2016 atliekų laikymo aikštelei, adresu: Visagino sav., Skrytelių k., Dvarvietės g. 3. Šiame rašte taip pat nurodė, kad leidimą pareiškėjas galės atsiimti Agentūros Poveikio aplinkai vertinimo departamento Panevėžio ir Utenos skyriuose. Pareiškėjas elektroniniu paštu gavo Agentūros 2016 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. (28.5)-A4-8550, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad Agentūros 2016 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. (28.5)-A4-8164 panaikinamas ir tos pačios dienos raštą Nr. (28.5)-A4-8551, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo veiklos pobūdį ir kitus ypatumus, vadovaujantis PŪVPAVĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis priimamas sprendimas, jog reikalinga atlikti atrankos dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Tuo pagrindu Taršos leidimą pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti. Rašte taip pat buvo nurodyta, kad leidimas bus išduotas atlikus ir užbaigus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras.

12. Pareiškėjas nesutiko su priimtais sprendimais Nr. 8550 ir Nr. 8551 ir su skundu kreipėsi į teismą. Akcentavo, kad Taršos leidimo išdavimui nebuvo įpareigojimo pagal PŪVPAVĮ nuostatas atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Tokią išvadą darė atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui jau buvo išduotas Sprendimas Nr. 8164. Taršos leidimo, suteikiančio teisę eksploatuoti įrenginius išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo tvarką reglamentuoja Taisyklių nuostatos (1 punktas). Taisyklėmis buvo privalu vadovautis veiklos vykdytojams, eksploatuojantiems Taisyklių 4.4 papunktyje apibrėžtus įrenginius, Aplinkos apsaugos agentūrai, išduodančiai leidimus, peržiūrinčiai leidimų sąlygas, keičiančiai leidimus ir panaikinčiai leidimų galiojimą ir Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentui (RAAD), teikiant pastabas ir (ar) pasiūlymus dėl paraiškų leidimams gauti ar pakeisti ir kontroliuojant leidimų sąlygų laikymąsi (3 punktas).

Taisyklių 4.1 punkte nustatyta, kad veiklos vykdytojas – fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar šio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, kuris eksploatuoja arba kontroliuoja visą įrenginį arba tokio įrenginio dalį, kuriam nuosavybės teise priklauso įrenginys arba kuris naudoja, valdo įrenginį nuomos, panaudos, patikėjimo teise arba eksploatuoja kitu teisiniu pagrindu ir atsako už įrenginio eksploatavimo ir techninio funkcionavimo kontrolę; įrenginys – stacionarus technikos objektas, kuriame vykdoma vienos arba kelių rūšių Taisyklių 1 priede išvardintus kriterijus atitinkanti veikla ir bet kuri kita toje pačioje vietoje vykdoma tiesiogiai susijusi veikla, galinti sukelti aplinkos teršimą ir (arba) kitokias pasekmes ar poveikį aplinkai (4.4 punktas).

Veiklos vykdytojas, eksploatuojantis įrenginį, atitinkantį vieną ar kelis Taisyklių 1 priede nurodytus kriterijus, privalo turėti leidimą (6 punktas). Leidimą pagal veiklos vykdytojo pateiktą paraišką išduoda, pakeičia ir jo galiojimą panaikina Agentūra (8 punktas). Veiklos vykdytojas leidimą naujam įrenginiui eksploatuoti privalo gauti iki įrenginio eksploatavimo pradžios (10 punktas). Taršos leidimui gauti veiklos vykdytojas Agentūrai turi pateikti paraišką, kurios rengimo reikalavimai įtvirtinti Taisyklių IV dalyje. Paraiškos leidimui gauti teikimo ir derinimo tvarka pateikta Taisyklių V dalyje.

Nustačius, kad paraiška Taršos leidimui gauti ar pakeisti atitinka Taisyklių reikalavimus, RAAD neturi pastabų ir (ar) pasiūlymų paraiškai ir kartu su paraiška pateiktiems dokumentams arba per Taisyklių 31.2.1 papunktyje nustatytą laikotarpį RAAD neatsako ir jei pakanka dokumentų ar informacijos leidimo sąlygoms nustatyti, Agentūra priima sprendimą priimti paraišką, kurią surašo ant Agentūros blanko (Taisyklių 31.1.2. punktas). Pagal Taisyklių 3 priede pateiktą formą leidimą rengia Agentūra (Taisyklių 33 punktas). Kokie būtinieji rekvizitai turi būti nurodyti Taršos leidime įtvirtinta Taisyklių 36-39 punktuose.

Leidimas išduodamas ar pakeičiamas, arba motyvuotai atsisakoma jį išduoti ar pakeisti Agentūros sprendimu, kuris surašomas ant Agentūros blanko (Taisyklių 40 punktas). Agentūra parengia 3 leidimo ar jo pakeitimo egzempliorius (1-asis veiklos vykdytojui, 2-asis Agentūrai, 3-iasis RAAD). Kiekvienas egzempliorius patvirtinamas Agentūros spaudu, leidimui suteikiamas registracijos numeris (Taisyklių 42 punktas). Iš aptartų teisės nuostatų buvo matyti, kad Taršos leidimas, tai atskiras dokumentas su atitinkamais rekvizitais, kurį veiklos vykdytojas privalo gauti iki veiklos vykdymo pradžios.

Nagrinėjamu atveju nebuvo ginčo, kad Taršos leidimas, tokios formos, kaip nurodyta Taisyklių 36-39, 42 punktuose (su atitinkamais rekvizitais), pareiškėjui realiai nebuvo išduotas. Agentūra Sprendimu Nr. 8550 pareiškėją informavo, kad Taršos leidimas, apie kurio išdavimą pareiškėjas buvo informuotas Sprendimu Nr. 8164, buvo nepasirašytas. Tuo tarpu pareiškėjas įrodinėja, kad Taršos leidimas jam buvo išduotas, nes apie tai jis buvo informuotas Sprendimu Nr. 8164.

13. Aukščiau aptartų Taisyklių nuostatų kontekste, teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pagal Taisyklių 40 punktą, Taršos leidimas laikytinas išduotu ne nuo jo pasirašymo, o nuo Sprendimo Nr. 8164, kuriuo nuspręsta išduoti Taršos leidimą, priėmimo, o paties Taršos leidimo pasirašymas yra tik formalumas. Teismas pažymėjo, jog, tam, kad veiklos vykdytojas galėtų eksploatuoti įrenginį, jis privalo turėti Taršos leidimą, t. y. atskirą dokumentą, kaip jis apibrėžtas Taisyklių 36-39 punktuose. Būtent Taršos leidimas suteikia teisę vykdyti atitinkamą veiklą, o ne sprendimas, kuriuo veiklos vykdytojas informuojamas apie tai, kad jam toks leidimas bus / yra išduodamas. Šiuo atveju pareiškėjui Taršos leidimas nebuvo išduotas, atitinkamai pareiškėjas jokių teisių ir pareigų, kylančių iš Taršos leidimo, neįgijo.

14. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo minima AAĮ 192 straipsnio 9 dalies nuostata reglamentuoja būtent Taršos leidimo panaikinimo pagrindus. Kaip jau buvo nustatyta, Taršos leidimas pareiškėjui nebuvo išduotas, atitinkamai ši nuostata, esamoje faktinėje situacijoje, nebuvo taikoma. Sprendimu Nr. 8550 buvo pripažintas negaliojančiu Sprendimas Nr. 8164, kuriuo pareiškėjas buvo tik informuotas, kad jo atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl Taršos leidimo išdavimo.

15. Teismas nurodė, jog Sprendimas Nr. 8550 pareiškėjui buvo pateiktas kartu su Sprendimu Nr. 8551, kurio turinys tvirtino, kad Taršos leidimą pareiškėjui atsisakoma išduoti, kol nebus atliktos poveikio aplinkai vertinimo procedūros. Sprendime Nr. 8551 taip pat buvo nurodyta, kad išvada dėl procedūros atlikimo buvo priimta atsižvelgiant į pareiškėjo veiklos mastą, pobūdį ir kitus ypatumus. Sprendimo Nr. 8551 priėmimo pagrindas iš esmės buvo suprantamas. Todėl vien abstraktus argumentas, kad Sprendimas Nr. 8550 neatitinka VAĮ nuostatų reikalavimų, teismo nebuvo vertintas, kaip esminis, kurio pagrindu Sprendimas Nr. 8550 turėtų būti panaikintas. Vien Sprendimo Nr. 8550 panaikinimas tuo pagrindu, kad šis sprendimas galimai neatitiko VAĮ nuostatų, pareiškėjo teisinės reikšmės nebūtų pakeitęs, nes jo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas Nr. 8551 dėl Taršos leidimo neišdavimo, kol nebus atlikta poveikio aplinkai vertinimo procedūra.

16. Teismas nustatė, kad pagal PŪVPAVĮ 3 straipsnio 3 dalį, visi planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyviai turi teisę reikalauti, o atsakinga institucija, atsižvelgdama į planuojamos ūkinės veiklos mastą, pobūdį ar vietos ypatumus, nuspręsti, kad atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo būtų atliekama ir planuojamai ūkinei veiklai, kuri neįrašyta į šio įstatymo 1 ir 2 prieduose nurodytus sąrašus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas šią teisės nuostatą yra išaiškinęs, kad net ir tais atvejais, kai konkreti planuojama ūkinė veikla nei į PŪVPAVĮ 1 priede esantį Planuojamos ūkinės veiklos, kurios poveikis aplinkai privalo būti vertinamas, rūšių sąrašą, nei į 2 priede esantį Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą, neįrašyta. Bet kuris planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyvis, taip pat ir suinteresuota visuomenė, turi teisę reikalauti atsakingos institucijos, kad būtų sprendžiama dėl atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo būtinumo. Diskrecija nuspręsti, ar konkrečiu atveju tokia atranka reikalinga, suteikta atsakingai institucijai (žr., pvz., 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-901/2014). Iš Sprendimo Nr. 8551 turinio buvo matyti, kad atlikti poveikio aplinkai vertinimą nuspręsta atsižvelgiant į pareiškėjo ūkinės veiklos mastą (planuojamas didžiausias vienu metu laikyti atliekų kiekis 50 000 t), veiklos pobūdį (atliekų laikymas) bei vietos ypatumus (laikymas atviroje aikštelėje). Agentūra nusprendė, jog būtina nustatyti ir įvertinti galimą poveikį dirvožemiui, gruntui, požeminiam vandeniui, aplinkos orui ir kitiems aplinkos komponentams, taip pat laikymo sąlygų tinkamumą. Buvo paminėta, jog teisės aktais Agentūrai suteikta diskrecijos teisė nuspręsti, ar konkrečiu atveju asmens veiklos tikrinimas galimo neigiamo poveikio aplinkai aspektu yra reikalingas. Agentūrai diskrecijos teisė suteikta net ir tuo atveju, jei toks tikrinimas pagal PŪVPAVĮ nuostatas nebuvo privalomas. Agentūra savo kompetencijos ribose turėdama tikslą užtikrinti prevencijos principo aplinkos apsaugos srityje įgyvendinimą bei siekiant užtikrinti kompleksinę aplinkos apsaugą, turėjo pagrindą nuspręsti dėl poveikio aplinkai vertinimo būtinumo.

17. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime Nr. 8551 nurodytas reikalavimo atlikti poveikio aplinkai vertinimą pagrindas buvo pagrįstas poveikio aplinkai vertinimo tikslais, kurių siekė tiek nacionalinių įstatymų leidėjas, tiek Europos Sąjungos teisėkūros subjektai ir todėl naikinti Sprendimą Nr. 8551 nebuvo teisinio pagrindo. Agentūra, aptart teisinio reglamentavimo, ir teismų praktikos apimtyje, tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus, kuriuos naikinti skunde išdėstytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo.

III. 18. Pareiškėjas UAB „Dakaras“ apeliaciniame skunde (II t., b. l. 31–43) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai, neteisingai, neišsamiai ir klaidingai vertino byloje surinktus įrodymus, inter alia (be kita ko) atsakovo Sprendimą Nr. 8164, Sprendimą Nr. 8550 ir Sprendimą Nr. 8551 bei jų turinį.

20. Pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai ir neteisingai aiškino Taisyklių 6, 8, 10, 40 punktus, AAĮ 1 straipsnio 24 punktą, 192 straipsnio 2 dalį ir kitas nuostatas, bet ir visiškai nepagrįstai du atskirus skirtingas teisines pasekmes sukeliančius atsakovo priimamus individualius administracinius aktus (t. y. Sprendimą Nr. 8164 ir Taršos leidimą) apjungė, teikdamas teisinę reikšmę tik Taršos leidimui, ignoravo pirmąjį atskirą atsakovo Sprendimą Nr. 8164 ir jo sukeliamas savarankiškas teisines pasekmes, nepagrįstai kvalifikavo jį kaip „informacinį dokumentą“, tinkamai jo netyrė ir nevertino, padarė nurodytam teisiniam reglamentavimui bei aptariamų individualių administracinių aktų turiniui ir prasmei prieštaraujančias išvadas, ginčo situaciją nepagrįstai vertino tik per Taršos leidimą ir jo įteikimo / neįteikimo atsakovui faktą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalis, 86 straipsnio 1 ir 2 dalys, 146 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnis), dėl ko buvo neteisingai išspręsta ši administracinė byla.

21. Pareiškėjas teigia, kad jo atžvilgiu buvo priimtas atskiras individualus administracinis aktas, t. y. Sprendimas Nr. 8164, kuris sukėlė skirtingas nuo Taršos leidimo savarankiškas teisines pasekmes, t. y. suteikė teisę pareiškėjui gauti ir reikalauti jam įteikti Taršos leidimą, o atsakovui nustatė pareigą vykdyti tolimesnius Taisyklėse nustatytus veiksmus ir tinkamai parengti bei perduoti / įteikti visus reikalavimus atitinkantį Taršos leidimą pareiškėjui. Kaip paaiškėjo vėliau, atsakovas ne tik nurodytų savo pareigų neteisėtai ir nepagrįstai neįvykdė, tačiau ir remdamasis tuo panaikino Sprendimą Nr. 8164.

Aplinkybę, kad Sprendimas Nr. 8164 yra atskiras individualus administracinis aktas, sukeliantis nurodytas savarankiškas teisines pasekmes, patvirtina ir tai, kad pats atsakovas vėliau tokį Sprendimą Nr. 8164 panaikino / pripažino negaliojančiu vėlesniu Sprendimu Nr. 8550. Panaikinimo motyvų (Sprendime Nr. 8550), priešingai nei teigiama skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, nebuvo, juo labiau dėl tariamo poreikio atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Būtent tik vėlesniu Sprendimu Nr. 8551 atsakovas nusprendė, kad reikia atlikti atrankos dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras ir todėl atsisakė išduoti Taršos leidimą.

Sprendimo Nr. 8551 atsakovas teisiškai negalėjo priimti tol, kol nebuvo panaikintas Sprendimas Nr. 8164 ir tokiu būdu panaikintos juo sukeliamos teisinės pasekmės. Dėl šios priežasties atsakovas priėmė tarpinį visiškai nemotyvuotą Sprendimą Nr. 8550. Atsakovo Sprendimų priėmimo laike eiliškumą, o tuo pačiu ir paeiliui sukeliamas skirtingas teisines pasekmes, patvirtina ir šių sprendimų numerių seka didėjančia tvarka Nr. 8164 > Nr. 8550 > Nr. 8551. Kaip jau minėta, Sprendimo Nr. 8551 atsakovas teisiškai negalėjo priimti tol, kol nebuvo panaikintas Sprendimas Nr. 8164, t. y. nebuvo priimtas Sprendimas Nr. 8550.

Todėl Sprendimo Nr. 8550, kuris buvo būtinas pagrindas Sprendimo Nr. 8551 priėmimui, panaikinimas, priešingai nei konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, savaime reikštų tai, kad išvestinis Sprendimas Nr. 8551 turi būti taip pat naikinamas vien jau dėl šios priežasties. Atsakovo Sprendimas Nr. 8550 pažeidžia ne tik pareiškėjo teises ir interesus, bet ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi jis yra visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas, neišsamus ir neaiškus, jame nenurodytos jokios objektyvios, pagrįstos teisinės ir faktinės priežastys panaikinti Sprendimą Nr. 8164 ir jo pagrindu pareiškėjo įgytą teisę į Taršos leidimą.

Kadangi Sprendimas Nr. 8550, kuriuo buvo panaikintas ankstesnis Sprendimas Nr. 8164 ir jo pagrindu įgyta pareiškėjo teisė į Taršos leidimą, yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas, darytina išvada, jog vėlesnis išvestinis Sprendimas Nr. 8551 savaime taip pat yra laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu vien jau dėl šios priežasties.

22. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino visų atsakovo Sprendimų Nr. 8164, Nr. 8550, Nr. 8551 ir Taršos leidimo kaip atskirų individualių administracinių aktų, sukeliančių skirtingas savarankiškas teisines pasekmes.

23. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai nenustatė ir neidentifikavo atsakovo Sprendimų Nr. 8164, Nr. 8550, Nr. 8551 ir Taršos leidimo sukeliamų skirtingų savarankiškų teisinių pasekmių ir šių individualių administracinių aktų priėmimo laike aplinkybių, neteisingai pasisakė dėl juose užfiksuotos informacijos ir duomenų. Padarė bylos medžiagoje esantiems įrodymams ir aktualiam teisiniam reglamentavimui prieštaraujančias išvadas.

24. Atsakovas negalėjo be jokio teisinio ar faktinio pagrindo, nemotyvuotai, nesant jokių pasikeitimų dėl planuojamos ūkinės veiklos, pakeisti savo poziciją ir sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio vertinimo. Atsakovas dar priimdamas pareiškėjo paraiškas, o vėliau ir Sprendimą Nr. 8164, įvertino planuojamą ūkinę veiklą, jos mastą, pobūdį, vietos ypatumus ir poreikį atlikti tokios veiklos poveikio aplinkai vertinimą bei nustatė, kad tokios procedūros pagal PŪVPAVĮ nagrinėjamu atveju nėra reikalingos. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo išvados yra nepagrįstos, padarytos netinkamai aiškinant ir taikant PŪVPAVĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, tinkamai, išsamiai ir teisingai neįvertinus byloje esančių įrodymų bei atsakovo priimto Sprendimo Nr. 8551 PŪVPAVĮ 3 straipsnio 3 dalies ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų kontekste (ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalis, 86 straipsnio 1 ir 2 dalys, 146 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 147 straipsnis).

25. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. Dl-259, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatas. Padarė proceso teisės ir materialinės teisės normų pažeidimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnis), dėl ko buvo neteisingai išspręsta ši administracinė byla.

26. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime (II t., b. l. 50–55) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, kuriame yra pakartojamos atsiliepimo į skundą išdėstytos aplinkybės, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

26.1. atsakovas mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai teikė teisinę reikšmę tik Taršos leidimui, kvalifikuodamas Sprendimą Nr. 8164 kaip informacinio pobūdžio dokumentą. Nuosekliai aiškinant ir taikant Taisyklių nuostatas savaime suprantama, kad Taršos leidimas yra individualus administracinis aktas, sukeliantis pasekmes veiklos vykdytojui. Sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, turėjo būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-259/2011). Tuo atveju, kai teismui ginčijamo akto pobūdis (norminis ar individualus, ar kitas) nėra akivaizdus, konkreti išvada dėl akto rūšies gali būti daroma tik įvertinus visas bylos aplinkybes bei ištyrus teismui pateiktus įrodymus (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492- 2649/2011, LVAT biuletinis Nr. 22, 107-116 p.);

26.2. atsakovas akcentavo, kad Taršos leidimo išdavimo administracinė procedūra nebuvo baigta, kadangi Taršos leidimas nebuvo pasirašytas ir antspaudu patvirtintas, dėl ko Agentūra turėjo pareigą Sprendimu Nr. 8550 informuoti veiklos vykdytoją apie Sprendimo Nr. 8164 (informacinio pobūdžio dokumento) negaliojimą tuo pagrindu, kad Taršos leidimas nėra pasirašytas ir Taršos leidimo administracinė procedūra nėra užbaigta;

26.3. atsakovas nurodė, jog pareiškėjo argumentai, kuriais remiamasi siekiant, kad teismas pripažintų Sprendimą Nr. 8550, yra subjektyvūs. Kaip jau buvo nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, Sprendimas Nr. 8164 pagal Taisyklių nuostatas net negalėjo būti priimtas, jeigu atsakingi Agentūros asmenys Taršos leidimo nepasirašė ir nepatvirtino įstaigos anspaudu. Taršos leidimų registracijos žurnale Visagino savivaldybės teritorija buvo pažymėta, jog Taršos leidimas nėra išduotas Pareiškėjui (8 eilutė). Agentūra laikosi nuomonės, kad Sprendimas Nr. 8164 yra informacinio pobūdžio dokumentas, informuojantis veiklos vykdytoją apie Taršos leidimo išdavimą ir galimybę gauti pasirašytą, patvirtintą anspaudu leidimo egzempliorių;

26.4. atsakovo nuomone, jog Agentūra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. 900 „Dėl įgaliojimų Aplinkos ministerijai ir jai pavaldžioms institucijoms suteikimo“ 2 punktu yra įgaliota vykdyti Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatytas atsakingos institucijos funkcijas. Agentūra, kaip kompetentinga institucija, vadovaudamasi PŪVPAVĮ 3 straipsnio 3 dalimi pagrįstai nusprendė dėl atrankos (dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūros) būtinybės UAB „Dakaras“ planuojamai ūkinei veiklai;

26.5. pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad netekus galios (panaikinus) Atsakovo Sprendimus Nr. 8550 ir Nr. 8551, toliau liktų galioti Atsakovo anksčiausiai priimtas Sprendimas 8164. Vadovaujantis Teisės aktų rengimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 ,.Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“, 86 punktu, teisės akto, kuriuo buvo pripažinti netekusiais galios kiti teisės aktai ar atskiros jų nuostatos, pripažinimas netekusiu galios neatkuria juo pripažintų netekusiais galios teisės aktų galiojimo.

27. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Sprendimas Nr. 8551 atitinka VAĮ 8 straipsnio bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, Agentūros reikalavimas pareiškėjui atlikti atranką dėl poveikio aplinkai vertinimo yra pagrįstas poveikio aplinkai vertinimo tikslais, kurių siekia tiek nacionalinis įstatymų leidėjas, tiek Europos Sąjungos teisėkūros subjektai. Teisinio pagrindo naikinti Sprendimą Nr. 8551 nėra. Pažymėtina, jog Agentūra įrodė aplinkybes, pagrindžiančias faktinį pagrindą priimti administracinius aktus, taip pat ir informacinio pobūdžio raštą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos agentūros Sprendimo Nr. (28.5)-A4-8550 ir Sprendimo Nr. (28.5)-A4-8551 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Aplinkos apsaugos agentūrą perduoti (įteikti) pareiškėjui UAB „Dakaras“ įstatymų ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį Taršos leidimą.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

31. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

32. Visumoje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas ginčo faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis bei atsakovo atsiliepimo motyvais. Pažymėtina, jog pareiškėjo skunde išsamiai išdėstyti motyvai (apimtis 13 puslapių), kodėl ginčijamas atsakovo įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina pareiškėjo skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Vadinasi, teismas jokio savarankiško ginčo aplinkybių ir ginčo santykių teisinio reguliavimo tyrimo neatliko, kilusio ginčo objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog teismas priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą ir netinkamą sprendimą ...>, <... skundžiamame teismo sprendime nebuvo nuosekliai nagrinėtos tiesiogiai su ginčo esme susijusios aplinkybės. Kaip jau buvo minėta anksčiau pirmosios instancijos teismas pasirinko atsakovo atsiliepime pateiktą poziciją, kad Taršos leidimas suteikia teisę vykdyti atitinkamą veiklą, o ne sprendimas, kuriuo veiklos vykdytojas informuojamas apie tai, kad jam toks leidimas bus/yra išduotas. Pritardamas atsakovo pozicijai teismas visiškai nesigilino į Taisyklių 36-42 punktų nuostatas, t. y. nevertino ginčo išsprendimui aktualaus teisinio reguliavimo, kas rodo, jog nebuvo įsigilinta į ginčo esmę.

34. Visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien Sprendimo Nr. 8550 panaikinimas tuo pagrindu, kad šis sprendimas galimai neatitiko VAĮ nuostatų, pareiškėjo teisinės reikšmės nebūtų pakeitęs, nes jo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas Nr. 8551 dėl taršos leidimo neišdavimo, kol nebus atlikta poveikio aplinkai vertinimo procedūra. Visų pirma, pažymėtina, kad tik atsakovui pripažinus negaliojančiu/panaikinus Sprendimą Nr. 8164 buvo pagrindas priimti Sprendimą Nr. 8551, t. y. grįžta į Paraiškos svarstymo ir sprendimo priėmimo stadiją. Tai kartu reiškia, jog nepanaikinus minėto sprendimo atsakovas negalėjo priimti ir Sprendimo Nr. 8551. Šie faktai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, kad Sprendimas Nr. 8164 yra informacinio pobūdžio. Pastarąją aplinkybę taip pat eliminuoja ir Taisyklių 40 punktas, kuriame reglamentuota, kad leidimas išduodamas ar pakeičiamas, arba motyvuotai atsisakoma jį išduoti ar pakeisti Agentūros sprendimu, kuris surašomas ant Agentūros blanko. Iš šios nuostatos akivaizdu, jog būtent sprendimas sukelia individualizuotų administracinių teisinių santykių atsiradimą arba pasikeitimą. Vadinasi, abu sprendimai (Sprendimas Nr. 8164 ir Sprendimas Nr. 8550) vertintini kaip administraciniai aktai ir jų turiniui taikytini VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Antra, pirmosios instancijos teismo visiškai neanalizuota, ar buvo pakankamas juridinis pagrindas šiam sprendimui priimti (ar tokiu pagrindu gali būti VAĮ 3 straipsnio 2 ir 11 punktuose įtvirtinti objektyvumo ir atsakomybės už priimtus sprendimus principai), t. y. reikėtų vertinti, ar atsakovas priimdamas Sprendimą Nr. 8550 neveikė ultra vires ir nepažeidė teisės aktais jam nustatytos kompetencijos.

35. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas nurodo, jog kadangi Taršos leidimas nebuvo pasirašytas, todėl Agentūra turėjo teisę priimti Sprendimą Nr. 8550 ir informuoti pareiškėją dėl Sprendimo Nr. 8164 laikymo negaliojančiu ... >. Šiame kontekste visiškai neaišku, kokiu juridiniu pagrindu vadovaudamasis atsakovas ir teismas daro tokią išvadą.

36. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, taigi atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylai aktualių aplinkybių bei priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis).

37. Atsižvelgdama į tai, kas buvo nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pirmiau nurodytų aspektų pareiškėjo inicijuoto ginčo išsprendimui, neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnis bei priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Dakaras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė