2018-06-13 Nr. AB-11606-3-61-3-04024-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4095-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04024-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 43.9.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1907(02012) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei E. B., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimą Departamentas priėmė skubotai, neištyręs visų faktinių aplinkybių, todėl Sprendimas yra deklaratyvus, nepagrįstas bei neteisėtas. Pareiškėja pažymėjo, kad yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Inovacinio stiliaus linija“ akcininkė. Ši įmonė vykdo deklaruotą ir teisėtą veiklą, joje dirba trys Lietuvos Respublikos piliečiai. Viena iš darbuotojų yra išėjusi vaiko priežiūros atostogų, tačiau jos darbo vieta pagal įstatymus yra laikoma. Kita darbuotoja nuo 2017 m. liepos 1 d. gauna 1 650 Eur atlyginimą, o trečiai darbuotojai mokamas Įstatymo nuostatas atitinkantis atlyginimas. Įmonėje taip pat nuomojamos darbo vietos, už kurias gaunamos pastovios pajamos. Taigi UAB „Inovacinio stiliaus linija“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2012 metų, taigi ji nesiekia gauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tam, kad galėtų teisėtai dirbti ir gyventi kitose Europos Sąjungos valstybėse.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę Departamentas patikrino, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) informacinę sistemą, nustatyta, kad UAB „Inovacinio stiliaus linija“ nuo 2017 m. lapkričio 20 d. įdarbinti penki asmenys: dvi bendrovės akcininkės, turinčios leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei trys Lietuvos Respublikos pilietės. Tik viena Lietuvos Respublikos pilietė gauna nustatytą darbo užmokestį, kitai Lietuvos Respublikos pilietei nuo 2016 m. spalio 10 d. nėra mokamas darbo užmokestis, trečiai Lietuvos Respublikos pilietei tuo laikotarpiu buvo mokamas 190 Eur darbo užmokestis. Taigi įmonė nuo 2016 m. spalio 10 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Minėta Įstatymo nuostata turėtų būti suprantama taip, kad įmonėje turi būti sukurtos bent trys darbo vietos, kuriose faktiškai visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai tam, kad būtų užkirstas kelias deklaratyviai ir formaliai veikiančių įmonių veiklai. Aplinkybės, kad viena iš UAB „Inovacinio stiliaus linija“ darbuotojų pasinaudojo teise į atostogas vaikui prižiūrėti, jos darbo užmokestis dengiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšomis, o įmonė nepriėmė nė vieno papildomo darbuotojo esamam darbo krūviui padengti, suponuoja, kad UAB „Inovacinio stiliaus linija“ siekia tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus. Be to, vienai iš darbuotojų buvo mokamas 190 Eur darbo užmokestis, todėl laikytina, kad ši darbuotoja įmonėje dirbo ne visą darbo laiką. Departamentas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjos atžvilgiu taikytina Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ne dėl to, kad bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėja Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių, t. y. pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Todėl pareiškėja neatitiko sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvaus pobūdžio, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Valdybos informacinės sistemos duomenimis bendrovėje nuo 2016 m. spalio 10 d. nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Bendrovė daugiau nei 4 mėnesius, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, pareiškėja nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

7. Teismas pažymėjo, jog Departamentas pagrįstai vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., nes pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

8. Pareiškėjos teiginius, kad viena iš įmonės darbuotojų pasinaudojo teise į atostogas vaikui prižiūrėti, todėl darbo vieta pagal įstatymus turi būti išlaikoma, pirmosios instancijos teismas vertino kaip nevisiškai teisingus, nes šios darbuotojos darbo užmokestis dengiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšomis, o UAB „Inovacinio stiliaus linija“ nepriėmė nė vieno papildomo darbuotojo esamam darbo krūviui, nors ir terminuota darbo sutartimi, padengti. Todėl teismas sprendė, jog bendrovė siekia tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus. Be to, vienai iš bendrovės darbuotojų buvo mokamas tik 190 Eur darbo užmokestis, todėl darbuotoja įmonėje dirbo ne visą darbo laiką.

9. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas laikė, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine–komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, atsakovas ginčo Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos. Pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

10. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą. Nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytas išvadas. Be to, leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus).

III. 11. Pareiškėja E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į faktą, kad Departamentas Sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė apie pareiškėjos nevykdomą veiklą, t. y. darbuotojų paiešką, atranką ir valdymą, nors pareiškėja, kaip UAB „Inovacinio stiliaus linija“ akcininkė, nėra atsakinga už įmonės vidaus sprendimus, susijusius su darbuotojų priėmimu, atleidimu bei darbo užmokesčiu. Už tai yra atsakingas įmonės direktorius, todėl pareiškėja nepadarė jokio nusižengimo. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad Departamentui pateikti dokumentai, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas, įvardijami kaip neatitinkantys tikrovės, nors priimant sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, šie duomenys buvo priimti. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į tikrąją situaciją, neatsižvelgė į tai, kad įmonė laiku mokėjo visus nustatytus mokesčius bei atlyginimus darbuotojams. Pareiškėja realiai atitinka Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) reikalavimus, UAB „Inovacinio stiliaus linija“ nėra fiktyvi, jos veikla nėra imituojama, darbai ir paslaugos yra ir bus teikiami.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaikė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašė atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

15. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Departamento 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-1907(02012) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei E. B., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietė E. B., būdama UAB „Inovacinio stiliaus linija“ dalyve, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. kovo 8 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai 2016 m. balandžio 28 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2018 m. balandžio 28 d.

17. Ginčijamu Departamento Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas pagal jos 2016 m. kovo 8 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. prašymą, paduotą iki 2017 m. sausio 1 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2609) 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl jos tariamo atitikimo nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nevertina.

18. Vadovaujantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

19. Nagrinėjamu atveju Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad UAB „Inovacinio stiliaus linija“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl įsteigtų ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Ginčijamą Sprendimą Departamentas priėmė patikrinęs oficialius Valdybos informacinės sistemos duomenis, iš kurių matyti, jog UAB „Inovacinio stiliaus linija“ 2017 m. lapkričio 20 d. buvo penki darbuotojai: leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turinčios E. B. ir N. E., taip pat Lietuvos Respublikos pilietės I. J., I. S. bei S. T. Iš Valdybos informacinėje sistemoje esančių duomenų matyti, jog I. J. atlyginimas nėra mokamas nuo 2016 m. spalio mėnesio. Pareiškėjos teigimu, ši UAB „Inovacinio stiliaus linija“ darbuotoja yra išėjusi vaiko priežiūros atostogų. Be to, iš byloje pateiktų darbo sutarčių matyti, jog UAB „Inovacinio stiliaus linija“ darbuotoja I. S. visą darbo laiką, t. y. 8 val. per dieną arba 40 val. per savaitę, įmonėje pradėjo dirbti tik nuo 2017 m. liepos 1 d., duomenų apie UAB „Inovacinio stiliaus linija“ darbuotojos S. T. darbo laiką byloje nėra.

20. Pareiškėja aptariamų faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau nesutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo atliktu jų vertinimu. Pareiškėja taip pat nurodo, jog ji nėra atsakinga už įmonės vidaus sprendimus, susijusius su darbuotojų priėmimu, atleidimu bei darbo užmokesčiu.

21. Vertindama šiuos pareiškėjos argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad būtent pareiškėja kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo bei su juo turėjo pateikti dokumentus, įrodančius, kad atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus. Taigi pareiškėja turėjo žinoti, kokie reikalavimai keliami, norint gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kuriuo remdamasi ji kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi grindė vykdoma ir ketinama toliau vykdyti teisėta veikla UAB „Inovacinio stiliaus linija“, tokiu pagrindu ir dėl šios priežasties leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2016 m. balandžio 28 d. jai ir buvo išduotas, todėl teiginiai, kad pareiškėja nėra įpareigota rūpintis įmonės veikla, prieštarauja jos prašyme dėl leidimo pakeitimo nurodytoms aplinkybėms. Įgijusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir siekdama vystyti veiklą, pareiškėja turi rūpintis ir įmonės veiklos atitikimu Įstatymo numatytiems reikalavimams. Būtent leidimo išdavimo pagrindas apibrėžia sąlygas, kurių asmuo turi laikytis siekdamas atitikti tokio leidimo turėjimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017). Be to, iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą, įskaitant reikalavimą, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059-858/2017, 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.).

22. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu (taip pat ginčijamo Departamento Sprendimo priėmimo metu) UAB „Inovacinio stiliaus linija“ nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką būtų dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Kaip nurodė pati pareiškėja, viena iš trijų įmonėje dirbusių Lietuvos Respublikos piliečių 2016 m. spalio mėnesį išėjo vaiko priežiūros atostogų. Taigi, nors jos darbo vieta buvo įsteigta, faktiškai ji nebuvo užimta, t. y. joje visą darbo laiką nedirbo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti asmenys, jiems nebuvo mokamas darbo užmokestis. Tokios praktikos, spręsdamas dėl atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams vaiko priežiūros atostogų atveju, laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3693-525/2018). Byloje taip pat nustatyta, jog kita UAB „Inovacinio stiliaus linija“ darbuotoja visą darbo laiką įmonėje pradėjo dirbti tik nuo 2017 m. liepos 1 d.

23. Kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimas dėl darbuotojų skaičiaus bei darbo laiko yra imperatyvus, todėl minėtų byloje nustatytų aplinkybių pakanka faktui, jog pareiškėja neatitiko Įstatyme jai keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išlaikyti, nustatyti bei patvirtinti. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas Sprendimu pagrįstai bei motyvuotai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Šios išvados niekaip nekeičia pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai esą pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nepagrįstai rėmėsi tik Departamento pateiktais duomenimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Valdybos informacinės sistemos duomenys yra pripažįstami tinkamais įrodymais tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4900-756/2017). Be to, pareiškėja šioje byloje ir nepateikė įrodymų, paneigiančių Valdybos informacinės sistemos duomenų pagrįstumą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Tai, kad sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjos naudai, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas Departamentui suteikė prioritetą. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjos netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

25. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

26. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Pagal šio straipsnio 3 dalį skundus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Taigi už elektroninių ryšių priemonėmis paduotą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo mokėtinas 11,25 Eur dydžio žyminis mokestis. Iš kartu su pareiškėjos apeliaciniu skundu pateikto žyminio mokesčio kvito matyti, kad už apeliacinį skundą yra sumokėtas 15 Eur žyminis mokestis. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 3,75 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjai žyminį mokestį turi grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjai E. B. 3,75 Eur (tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė