2016-08-29 Nr. AB-16571-3-64-3-01996-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2597-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01996-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Artūro Drigoto (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. (R. L.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn., nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2012 m. birželio mėn. ir nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 7, 31, 56 ir 88 pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas jo teises. Pareiškėjas pažymėjo, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose (kameroje buvo nuo 8 iki 12 asmenų), kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose ant sienų ir lubų buvo pelėsis, labai drėgna, nes nebuvo jokios vėdinimo sistemos, o vėdinimas natūraliuoju būdu buvo neįmanomas, nes rakinamos durys visada buvo uždarytos. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo taburečių kiekvienam asmeniui, nebuvo suoliukų, stalas buvo mažas, nebuvo spintelių higienos reikmenims susidėti. Pareiškėjas tvirtino, kad, kalėdamas netinkamomis, teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis kamerose, kurios nebūdavo dezinfekuojamos, jis susirgo odos ligomis, šias ligas ilgai gydėsi, tuo buvo sutrikdyta jo sveikata ir emocinė būsena. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai nesistengė pašalinti nuolat daromų teisės aktų pažeidimų, pavyzdžiui, pailginti pasivaikščiojimo laiką, rengti užsiėmimus ne kamerų sąlygomis ir pan., bei toliau juos nuolat pažeidinėjo. Tokiu būdu Šiaulių TI tyčia ir sąmoningai suvaržė pareiškėjo teises. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

Atsakovė nurodė, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate, kuris nuolat būna perpildytas, todėl dėl objektyvių priežasčių ne visuomet galima užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m plotą. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo Šiaulių TI kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, jis negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakingas už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, be to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Atsakovė tvirtino, jog stengiamasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei būtų perkelti į laisvesnes kameras. Atkreipė dėmesį į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nebuvo pastovus (pvz., dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus), todėl net mažiausio ploto kamerose, paros eigoje keičiantis kalinčių asmenų skaičiui, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje.

Atsakovė paaiškino, kad gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus) ir toks kamerų vėdinimo būdas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklausė nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (pvz., lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos). Šiaulių TI pastatas buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę). Atsižvelgdama į tai, atsakovė pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo, drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu nebuvo atlikta kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų.

Atsakovė pažymėjo, kad teisės aktai nustatė pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir jose laikomiems asmenims. Šie asmenys privalo rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kamerų būklė priklauso pirmiausiai nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja jos turtą, blogina patalpų būklę. Šiaulių TI negali būti atsakingas už tai, jog kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovė taip pat nurodė, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau, kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai).

Atsakovės teigimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2011 m. gruodžio 12–14 d., 2011 m. gruodžio 16–22 d., nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. balandžio 5 d., 2012 m. balandžio 11–16 d., nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2013 m. gruodžio 5–9 d. buvo laikomas Šiaulių TI. Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 m. ieškinio senaties terminą. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie egzistavusias objektyvias aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Priešingai, pareiškėjas skunde nurodė, kad neigiamus padarinius jautė visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nors pareiškėjui buvo žinoma, kad atsakovas prašė jo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti šį terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą laikotarpiais 2011 m. gruodžio 12–14 d., 2011 m. gruodžio 16–22 d., nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. balandžio 5 d., 2012 m. balandžio 11–16 d. ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2013 m. gruodžio 5–9 d.

Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 60/09-26205 „Dėl R. L.“ nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 7 ir 31, iš viso 11 parų. Pareiškėjas Šiaulių TI 2013 m. lapkričio 28–29 d. buvo laikomas kameroje Nr. 31, kurios plotas 21,24 kv. m (kameroje patalpinti 2–4 asmenys, vienam asmeniui teko 10,62–5,31 kv. m kameros ploto); 2013 m. lapkričio 29 d. - gruodžio 3 d. ir 2013 m. gruodžio 5–9 d. – kameroje Nr. 7, kurios plotas 21,98 kv. m (kameroje patalpinti 5–7 asmenys, vienam asmeniui teko 4,40–3,14 kv. m kameros ploto).

Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 7,5 paros pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko 3,6 kv. m kameros ploto normos reikalavimą, o 3,5 paros pareiškėjui tenkantis kameros Nr. 7 plotas šios normos nežymiai (0,46 kv. m) neatitiko. Įvertinęs tai, kad kamera Nr. 7 buvo užstatyta kameroje laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Teismas konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti nepatogumus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose ant sienų ir lubų buvo pelėsis, labai drėgna, kadangi nebuvo jokios vėdinimo sistemos, o vėdinimas natūraliuoju būdu buvo neįmanomas, nes rakinamos durys visada būdavo uždarytos, teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Remdamasis Šiaulių TI pateikta 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. 62/08-810, kurioje nurodyta, kad kamerose nebuvo įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, taip pat tuo, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, Šiaulių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Šiaulių VSC) patikrinimo aktuose 2012 m. liepos 9 d. Nr. EP-254 (periodinis patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.) bei 2013 m. liepos 9 d. Nr. EP-224 (periodinis patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d.) nurodytais duomenimis, teismas konstatavo, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kadangi Šiaulių TI nurodė, kad kamerų langai vėdinimui pritaikyti, o pareiškėjas skunde nenurodė, jog tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose, teismas sprendė, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pelėsio ir drėgmės kamerose, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių VSC patikrinimų siekiant nustatyti, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Byloje pateiktas ne vienas Šiaulių VSC patikrinimo aktas, taigi ši institucija ne kartą atliko Šiaulių TI kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, tačiau byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu buvo konkrečių skundų iš pareiškėjo ar kitų asmenų, kad laikymo sąlygos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktų reikalavimų ir buvo būtinybė jas patikrinti. Be to, teismas patikrino ne ginčo laikotarpiu Šiaulių VSC atliktus patikrinimus ir surašytus aktus. Ne ginčo laikotarpiu buvo patikrinta kamera Nr. 31 ir jokių higienos normų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Patikrinimo akte nurodyta, kad apgyvendinimo kamera Nr. 31 tvarkinga, patalpa išvalyta. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl drėgmės, pelėsio kamerose. Duomenų, jog dėl šių pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, nepateikė ir pareiškėjas. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas reiškė bendro, abstraktaus pobūdžio nusiskundimus, kad gyvenamosiose kamerose buvo drėgna, ant sienų buvo pelėsis, tačiau šių argumentų nekonkretizavo, nenurodė kuriose kamerose ir kada tai pasireiškė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.

Dėl baldų trūkumo kamerose teismas nurodė, kad tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Teisės aktuose nėra reglamentuotas taburečių (suoliukų) kiekis, kuris turėtų būti nuolat užtikrinamas kamerose. Šiaulių TI pateiktoje pažymoje apie laikymo sąlygas nurodyta, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose buvo: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (patalpai – 1 vienetas); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau, kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (patalpai – 1 vienetas); sieninė viršutinių drabužių pakaba (patalpai – 1 vienetas); šiukšlių dėžė (patalpai – 1 vienetas); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, patalpai – 1 komplektas); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (patalpai – 1 vienetas). Iš Šiaulių TI pateiktų kameros Nr. 7 įrengimo fotonuotraukų teismas nustatė, kad šioje kameroje įrengtos keturios dviaukštės lovos, kameros viduryje išilgai gultų pastatytas stalas, kurio gale sumontuota kėdė; prie dešiniosios sienos stovi nuo grindų iki lubų iš trijų, vienas šalia kito stovinčių, segmentų sumontuotos lentynos, dėl kurių kiekio sudaromos galimybės laikyti asmeninius daiktus, higienos reikmenis, maisto produktus. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų į šios įstaigos administraciją nesikreipė, o duomenų apie tai, jog dėl šių pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas minėtus pareiškėjo argumentus vertinto kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas tvirtino, kad, kalėdamas netinkamomis, teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis kamerose, kurios nebuvo dezinfekuojamos, jis susirgo odos ligomis, šias ligas ilgai gydėsi, tuo buvo sutrikdyta jo sveikata ir emocinė būsena. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių TI pateiktoje pažymoje apie laikymo sąlygas nurodyta, jog įstaigoje kasdien atliekama kamerų dezinfekcija, apie tai pažymima Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnale. Vadovaujantis byloje pateiktu Šiaulių TI Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafiku 2012–2013 m. nustatyta, kad režiminio korpuso gyvenamosiose patalpose, tualetuose kiekvieną darbo dieną atliekama profilaktinė dezinfekcija, prireikus – dezinsekcija ir deratizacija. Be to, šiame grafike numatyta, jog kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį kamerose esantys suimtieji ir nuteistieji, prižiūrimi pareigūnų, privalo valyti kamerų sienas, lubas, grindis, palanges, įrenginius, baldus ir kitus paviršius, šiam tikslui naudojant dezinfekcines medžiagas. Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pažymoje apie laikymo sąlygas Šiaulių TI nurodė, kad administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiriami šiose patalpose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose gyvena, t. y., valyti patalpų paviršius, grindis, tualetus, langus ir pan. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, jog suimtiesiems apgyvendinimo patalpų valymui išduodama kalcinuota soda; kasdienį patalpų valymą su dezinfekcinėmis medžiagomis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė; apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena“, kuris gaminamas kasdien, vedamas kasdieninio valymo kontrolės žurnalas, kuriame yra žymos apie patalpų valymą, naudojamiems valikliams buvo biocidų autorizacijos liudijimai, saugos duomenų lapai, naudojimo instrukcijos; buvo dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos registravimo žurnalai, deratizacija atlikta mechaniniu būdu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Šiaulių TI gyvenamųjų kamerų dezinfekcija buvo atliekama, sudarytos sąlygos ir patiems suimtiesiems palaikyti švarą kamerose.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl Šiaulių TI pareigūnų nesprendžiamų problemų siekiant pašalinti nuolat daromus teisės aktų pažeidimus, pažymėjo, kad atsakovė nurodė, jog pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir kt.). Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 1/01-186 1.2 punkte nustatyta, kad nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du 1 val. trukmės pasivaikščiojimai per dieną. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui pagal gydytojų išvadą būtų nustatyta ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti šio įsakymo 1.2 punkto pažeidimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl tokio pobūdžio nusiskundimų, todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės ilginimo, papildomų užsiėmimų nerengimo nepagrįsti.

Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI, tačiau pažymėjo, kad šis pažeidimas buvo trumpalaikis ir truko tik 3,5 paros. Teismas nenustatė, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu ir vėliau į Šiaulių TI administraciją su prašymais ir skundais dėl jo laikymo sąlygų nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus 18 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Teismas pabrėžė, kad laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas 18 mėnesių delsė pasinaudoti teismine gynyba, rodo, kad jo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kaip nurodoma skunde.

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Teismas pastebėjo, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku pažeistų asmens teisių gynimo būdu. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III. Pareiškėjas R. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senaties terminas jam buvo taikytas neteisingai, nes pirmosios instancijos teismas taikė ne 36 mėnesių, o 18 mėnesių ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas taip pat teigia, kad šiuo atveju buvo nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, už kurią privalo būti priteista piniginė kompensacija, nes pažeidimo pripažinimas jo atveju nelaikytinas pakankama satisfakcija.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pažymėjo, kad teismas nenustatė, jog dėl padarytų pažeidimų pareiškėjui kilo sunkios pasekmės ar pablogėjo jo sveikata, taip pat jog pažeidimai padaryti dėl sąmoningo Šiaulių TI elgesio. Be to, pareiškėjo argumentai laikytini bendro pobūdžio nusiskundimais, nedetalizuotais ir nepatvirtintais jokiais įrodymais, todėl teigia, kad pareiškėjui padaryta žala nebuvo įrodyta (CK 6.271 str.). Teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir teisingai taikė teisės normas, pagrįstai konstatavo, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjas nepatyrė tokių išgyvenimų, kuriuos nurodė savo skunde, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn., nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2012 m. birželio mėn. ir nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. birželio 25 d. (skundo išsiuntimo diena), atsakovo prašymu, taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, o teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje dalyje atmetė.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimams taikė neteisingą ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai nepriteisė pareiškėjo patirtos neturtinės žalos pinigais konstatuodamas, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už padarytą pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu dėl, pareiškėjo teigimu, neteisingu ieškinio senaties termino taikymu bei neturtinės žalos atlyginimo būdu, kiti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai nėra nurodomi, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl ieškinio senaties termino taikymo pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn., nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2012 m. birželio mėn. ir nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. birželio 25 d. (žyma ant voko, b. l. 9). Atsakovė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 25–33).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne katrą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. birželio 25 d., priežasčių, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, pareiškėjas nenurodė, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. birželio 25 d.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas taikė ne 3 metų, bet 1,5 metų (18 mėn.) ieškinio senaties terminą yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Byloje esanti Šiaulių TI 2015 m. rugpjūčio 8 d. pažyma Nr. 60/09-86205 patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 2011 m. gruodžio 12–14 d., 2011 m. gruodžio 16–22 d., nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. balandžio 5 d., 2012 m. balandžio 11–16 d., nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2013 m. gruodžio 5–9 d. (b. l. 36). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 3 metų ieškinio senaties terminą skaičiavo tris metus atgal nuo skundo teismui padavimo dienos (2015 m. birželio 25 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d. Šiaulių TI nebuvo laikomas, todėl teismas teisingai nurodė šioje byloje ginčytiną laikotarpį, kuriuo ir vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Šiaulių TI.

Minėta, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo būdu, t. y., pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjo patirtos neturtinės žalos pinigais ir konstatavo, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už padarytą pažeidimą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus nesuteikiant jam tinkamų kalinimo sąlygų, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai sprendė, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI iš viso 3,5 paras neužtikrino pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei teisės aktuose nustatytas, t. y. Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimo trukmę (3,5 paros), nenustatęs, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinęs tai, kad pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją dėl kalinimo sąlygų su prašymais ar skundais nesikreipė, į teismą dėl pažeistų teisių kreipėsi praėjus 18 mėnesių nuo tada, kai išvyko iš Šiaulių TI, atsižvelgdamas į kitas bylos aplinkybes sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje A-1532-662/2016 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m plotas, buvo laikomas tik 3,5 paros (kameros plotas, be kita ko, buvo artimas teisės aktuose nustatytam minimaliam vienam asmeniui tenkančiam plotui - 3,14 kv. m), kiti pareiškėjo teisių pažeidimai nebuvo konstatuoti, pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų su prašymais ar skundais į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. L. (R. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas