2020-10-21 Nr. AB-19624-3-61-3-03532-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1593-492/2020

Teisminio proceso Nr. . 3-61-3-03532-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. (R. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2016 m. liepos 10 d. buvo pažeidžiama jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Pažymėjo, kad jis buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, teisę pasivaikščioti kiemelyje turėjo tik vieną valandą per dieną. Kamerose tualetai iš esmės nebuvo atskirti nuo bendros kamerų erdvės. Kameros buvo vėdinamos nepakankamai, jose buvo blogas kvapas dėl kalinamų asmenų rūkymo ir sklindančio blogo kvapo iš tualetų kalinamiems asmenims naudojantis tualetu.

Kamerų būklė buvo bloga, t. y. jose buvo drėgna, šalta, kamerų apšvietimas buvo prastas. Čiužiniai, patalynė buvo blogos būklės ir nešvarūs. Rūbus skalbti reikėjo rankomis šaltu vandeniu kameroje esančioje kriauklėje, nes nebuvo karšto vandens. Pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat buvo maži (nuo 6 kv. m iki 8 kv. m), juose trūko vietos mankštai ir (ar) sportavimui. Naudotis dušu buvo galima tik kartą per 7 dienas 10 minučių, buvo įrengti tik du dušų purkštuvai, todėl pareiškėjas dažnai nespėdavo nusiprausti. Maistas buvo gaminamas ir teikiamas blogomis sąlygomis, taip pat buvo nekokybiškas, jo pareiškėjas gaudavo nepakankamai.

Lukiškių TI-K nebuvo išduodami rūbai ir avalynė atsižvelgiant į metų laiką, dėl to pareiškėjas buvo kalinamas be reikalingos avalynės ir rūbų. Lukiškių TI-K buvo uždraustos šiltos antklodės, dėl to pareiškėjas naktimis jautė šaltį, o tai trukdė poilsį. Taip pat buvo nepakankamai išduodama tualetinio popieriaus, o papildomo tualetinio popieriaus už asmenines lėšas pareiškėjas įsigyti negalėjo, nes to padaryti neleido. Artimiesiems tualetinį popierių perduoti buvo draudžiama. Būtiniausi higienos reikmenys (dantų šepetėliai, dantų pasta, skutimosi peiliukai, skutimosi putos ir (ar) pasta) nemokamai nebuvo išduodami, šiuos reikmenis artimiesiems perduoti pareiškėjui buvo uždrausta, todėl pareiškėjas negalėjo laikytis vyrui būtinos asmeninės kasdienės higienos.

Iš pareiškėjo Lukiškių TI-K buvo atimtos jo socialinės ekonominės kalinamojo teisės, nes artimiesiems buvo uždrausta perduoti jam maistą, siuntinius. Ilgalaikiai pasimatymai su sužadėtine ir (ar) sutuoktine taip pat buvo uždrausti, nebuvo įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai, kuriuose pareiškėjas būtų galėjęs praleisti laiką su sužadėtine ir (ar) sutuoktine. Telefoniniai skambučiai, pašto paslaugos pareiškėjui nebuvo apmokamos, o tai neleido ir trukdė jam palaikyti adekvačius ryšius su „išoriniu pasauliu“ ir toks ryšys nutrūko.

Lukiškių TI-K sveikatos priežiūra buvo organizuojama blogai, kadangi ne visi būtini medikamentai buvo išduodami nemokamai. Pareiškėjas nebuvo įdarbintas, negavo darbo užmokesčio, todėl negalėjo reikalingų medikamentų nusipirkti.

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 29 d. Laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

5. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, kad nėra pagrindo remtis atsakovo atstovo pateiktomis kamerų nuotraukomis, kadangi nėra aišku, kokios kameros nufotografuotos (nufotografuotos ne jo kameros). Pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateikti patikrinimo aktai yra neaktualūs ginčui.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos už netinkamas kalinimo sąlygas atlyginimo. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad žalą patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2016 m. liepos 10 d., tačiau atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. sausio 21 d. ir nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. birželio 29 d. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo informacija apie pareiškėjos kalinimo laikotarpį Lukiškių TI-K. Šis laikotarpis laikytinas ginčo laikotarpiu.

8. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 sausio 21 d. ir nuo 2016 m. kovo 3 d. iki birželio 29 d.) Lukiškių TI-K kalint iš viso 118 parų, iš jų 13 parų pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant nustatytą 3,6 kv. m ploto reikalavimą ir 5 paras buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį (pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto kameroje).

9. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m aukščio pertvara, taip pat asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Kameroje Nr. 386, kurioje pareiškėjas kalėjo 2016 m. sausio 14 d., sanitarinio mazgo patalpa, kaip atskira kabina, buvo įrengta 2012 m. Kameroje Nr. 255, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2016 m. sausio 16 d. ir 2016 m. kovo 14 d., kameroje Nr. 254, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 20 d., ir kameroje Nr. 256, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 15 d., sanitarinio mazgo patalpa, kaip atskira kabina, buvo įrengta 2013 m. Taigi tam tikru laikotarpiu buvo visiškai užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Tačiau, kaip minėta, kitose kamerose buvę sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atitverti 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida. Pateiktos byloje atsakovo atstovo nuotraukos, kuriose matomos užuolaidos, nepatvirtina, jog užuolaidos buvo įrengtos ginčo laikotarpiu (2016 m.) visose pareiškėjo kalėtose kamerose, kadangi nėra aiškus šių nuotraukų padarymo laikas ir vieta. Tad šiuo atveju Lukiškių TI-K neįrodė, kad sanitariniai mazgai pareiškėjo kamerose aptariamu ginčo laikotarpiu buvo atitverti užuolaidomis. Todėl atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dalyje kamerų naudojosi sanitariniu mazgu (tualetu), kuris buvo atskirtas tik pertvara, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą kalint kamerose Nr. 258, Nr. 382, Nr. 320, Nr. 264, Nr. 317, Nr. 107, Nr. 255, Nr. 113, Nr. 115 su kitais asmenimis (iš viso 61 parą) buvo pažeista.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktus, aktualius ir ginčo laikotarpiui, ir būtent susijiusius su dalimi kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pateikti neaktualūs ginčui patikrinimo aktai. Kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. kamerose Nr. 117, Nr. 256, 386, Nr. 258, Nr. 256, Nr. 113, patikrinimo metu higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Iš atsakovo atstovo pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 25 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-PA-39 matyti, kad būtent ginčo laikotarpiu pareiškėjo kamera Nr. 115 buvo patikrinta ir nustatyta, kad ji neatitinka galiojančių higienos normų reikalavimų dėl oro temperatūros režimo nesilaikymo, pažeidimą įpareigota pašalinti iki 2016 m. sausio 29 d., pažeidimas buvo pašalintas ir jau 2016 m. kovo 15 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-379 kameroje Nr. 115 higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Remiantis šiomis aplinkybėmis pareiškėjo skunde dėstomi argumentai apie tai, kad kamerose buvo drėgna ir šalta, jos buvo blogos būklės, apšvietimas kamerose buvo blogas vertintini kaip neįrodyti. Visgi teismas pažymėjo, kad iš prie atsiliepimo pateiktų patikrinimo aktų matyti, jog Lukiškių TI-K buvo pelėsio ir perteklinės drėgmės problema, nes ne kartą nustatytas vizualiai matomas pelėsis. Lukiškių TI-K visų pareiškėjo kamerų patikrinimų aktų, aktualių ginčo laikotarpiui, nepateikė, todėl, taikydamas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę tokio pobūdžio kaip ši bylose, teismas darė išvadą, jog atsakovo atstovas neįrodė visų kamerų atitikties higienos normų reikalavimams pelėsio, drėgmės aspektais. Taigi pareiškėjo skunde dėstomas faktines aplinkybes apie tai, kad dalyje kamerų buvo drėgna bei ant lubų ir sienų buvo pelėsių požymių, jos buvo blogos būklės, teismas vertino kaip įrodytas. Teismas kitų pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatė.

11. Teismas apibendrindamas pažymėjo, kad nustatyta, jog: i) pareiškėjas 13 parų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą 3,6 kv. m ploto reikalavimą ir 5 paras buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį; ii) 61 parą buvo pažeista ir pareiškėjo teisė į privatumą jam kalint kamerose Nr. 258, Nr. 382, Nr. 320, Nr. 264, Nr. 317, Nr. 107, Nr. 255, Nr. 113, Nr. 115 su kitais asmenimis. Įvertintina ir perteklinės drėgmės bei pelėsio problema dalyje kamerų.

12. Teismo vertinimu, nustatyti pažeidimai yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, Lietuvoje esančias pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 400 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimus nurodytais sprendime aspektais (ploto trūkumas, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrinant privatumo).

III. 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo kalinimą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos kalinimo sąlygų neigiamo poveikio mastui, intensyvumui, pobūdžiui ir laipsniui nustatyti. Be to, pažymėtina, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, t. y. valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą arba kitus analogiškus nepatogumus. Todėl manytina, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2016 m. liepos 10 d. atlyginimo. Visgi pagal atsakovo atstovo byloje pateiktus duomenis, kuriais nėra pagrindo abejoti, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. birželio 29 d. (b. l. 14–15) (toliau – ir ginčui aktualus laikotarpis).

16. Pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė pareiškėjui 400 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus pažeidimus: kalinimą per mažo ploto sąlygomis, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) pažeidimą. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, vertino ir tai, kad dalyje kamerų buvo perteklinės drėgmės ir pelėsio problema. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (po reorganizavimo Lukiškių TI-K teises ir pareigas perėmė Vilniaus pataisos namai), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Nepaisant to, kad atsakovo atstovas prašo panaikinti visą teismo sprendimą, iš apeliacinio skundo turinio yra akivaizdu, kad atsakovo atstovo skundžia tik tą teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į atsakovo atstovo paduoto apeliacinio skundo ribas, t. y. tikrinama tik ta teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjo skundas iš dalies.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčui aktualiu laikotarpiu, plotą ir jose kalėjų asmenų skaičių (b. l. 14–15), konstatuoja, kad pareiškėjui tekęs plotas minėtais laikotarpiais kamerose 13 parų neatitiko nacionalinės teisė aktų reikalavimų, t. y. pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto (pažeistas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.). Iš minėtų 13 parų pareiškėjui 5 paras kamerose teko mažiau kaip 3 kv. m ploto, be kita ko, išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), dėl ko, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (b. l. 14–15, 133–138), pripažįsta, kad pareiškėjo teisė į privatumą ginčui aktualiu laikotarpiu naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) kamerose, kuriose jis nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m pertvara ir nebent užuolaida), buvo pažeista. Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančiu juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad toks pažeidimas truko ne trumpiau kaip 61 parą. Dėl pažeistos teisės į privatumą yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.

20. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu tam tikru metu buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis (pažeistas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p., Konvencijos 3 str.), taip pat buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais dėl nustatytų pažeidimų. Įvertinusi pareiškėjo teisės kalėti tinkamomis ploto sąlygomis ir teisės į privatumą pažeidimų pobūdį (iš esmės tai sunkūs pažeidimai) ir nustatytą jų trukmę, taip pat atsižvelgusi, kad atsakovo atstovas apeliaciniu skundu neneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog dalyje pareiškėjo kamerų buvo ir per didelės drėgmės bei pelėsio problema, kuri, neabejotina, taip pat turėjo įtakos pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti skundžiamu teismo sprendimu pareiškėjui priteistą 400 Eur sumą jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Atsakovo atstovas jokių įtikinamų argumentų, kad būtų pagrindas daryti kitokią išvadą, nenurodė.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė