4edf776b-e9aa-40ab-9558-c12fa1c9f507 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr

                                                                                     Baudžiamoji

byla Nr. 1A-109/2010

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.2.8.(S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo), teisėjų: Reginos Gaudutienės, Lino Žukausko, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Krikščiūnaitei, nuteistajam

R. A.,

gynėjui Romanui Lupeikai,

teismo

posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009

m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2006 m. gegužės 31 d. iki 2006 m. lapkričio 3 d. laikas.

R. A. pagal BK 181 str. 1 d. iÅ¡teisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamÄ veikÄ , tačiau Å¡i nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Iš R. A. priteista nukentėjusiajam L.T. K. 50000 Lt neturtinei žalai, 1880 Lt atstovavimo bei 232,25 Lt teismo išlaidoms atlyginti. Nukentėjusiojo A. R. 4800 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

n u s t a t ė:

R. A. nuteistas už tai, kad 2006 m. gegužės 14 d., apie 3 val. 30 min., prie naktinio klubo „Š.“, esančio (duomenys neskelbtini), nepaisydamas elementarių elgesio normų, rodydamas aiÅ¡kiÄ nepagarbÄ Å¾monėms, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų rankomis ir kojomis, sudavė L.T. K. į galvÄ tris smÅ«gius, ir taip L.T. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata – sumuÅ¡us galvÄ padaryta muÅ¡tinė žaizda virÅ¡ugalvio deÅ¡inėje, linijinis deÅ¡inio smilkinio kaulo lūžimas, nusitęsiantis į pamato sritį, kraujo iÅ¡siliejimas virÅ¡ kietojo smegenų dangalo deÅ¡inėje smilkininėje-pamatinėje srityje bei poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose su kraujo iÅ¡siliejimu po akies jungine, poodinės kraujosruvos kairės ausies kauÅ¡elyje, t. y. dėl chuliganiÅ¡kų paskatų sunkiai sužalojo nukentėjusįjį L.T. K..

Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti

apygardos teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendis nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas,

nes netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir nepašalinti prieštaravimai. Jis nuteistas neteisingai, nes jokio nusikaltimo nepadarė.

Liudytojai A. M., E. L.,

J. L., M. K. ir kiti patvirtino, kad įvykio metu apeliantas buvo visai kitoje vietoje. Teismas nepagrįstai neapklausė Å¡ių liudytojų. Be to, nepagrįstai atmesti liudytojos A.M. parodymai motyvuojant tuo, kad Å¡i liudytoja yra apelianto sugyventinė ir suinteresuota bylos baigtimi. Tačiau Å¡ios liudytojos parodymai teisiamajame posėdyje nepatikrinti, o apeliantas su ja nebendrauja daugiau nei metai laiko. Sugyventinio statusas liudytojui nesuteikia teisės neduoti parodymų ir pastarieji turi bÅ«ti vertinami kartu su kitais byloje surinktais duomenimis. Ikiteisminio tyrimo metu paminėta liudytoja buvo supažindinta su baudžiamÄ ja atsakomybe dėl žinomai melagingų parodymų davimo ir jai baudžiamoji byla neiÅ¡kelta.

Liudytojai D. M., P. K.,

J. L. yra pažįstami su nukentėjusiuoju L.T.

K. ir šių asmenų parodymai prieštarauja vieni kitiems. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi šiais parodymais, nes paminėti liudytojai gali būti suinteresuoti

bylos baigtimi. Be to, nepašalinti prieštaravimai, esantys tarp šių liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų.

Liudytojai A. N. ir M. K. patvirtino apelianto nurodytas aplinkybes, šie parodymai yra nepaneigti ir teismas nepagrįstai neapklausė šių liudytojų. Apelianto nuomone, šie liudytojai nurodė beveik analogiškas aplinkybes kaip ir liudytojai D. M., P. K. bei J. L..

Apeliantas, skunde dėstydamas liudytojo V. N. parodymus, teigia, kad šie parodymai yra objektyvūs, nešališki ir paneigia liudytojų J. L.,

P. K. ir D. M. nurodytas aplinkybes apie įvykio vietos apÅ¡vietimÄ , galimybę įsidėmėti kaltininko veido bruožus ir aprangÄ bei nubėgančių vaikinų skaičių. Liudytojas V. N. paaiÅ¡kino, kad įvykio vietoje buvo blogas apÅ¡vietimas (nors liudytojai J.L., P. K. ir D.

M. paaiškino priešingai), dėl ko jis (V. N.) neįsidėmėjo vaikino, apsirengusio baltais marškinėliais, veido bruožų. Jis matė nubėgančius septynis vaikinus, o ne tris, kaip paaiškino liudytoja J. L.. Byloje neatliktas drabužių atpažinimas ir tokiu būdu nepašalinti prieštaravimai, esantys liudytojo V. N. parodymuose dėl įvykio vietoje buvusio vieno iš vaikinų aprangos.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojo E. G. parodymus apie tai, kad jam ne kartÄ skambino asmenys, prisistatę esantys iÅ¡ saugumo. Apeliantas mano,

kad šios aplinkybės patvirtina, jog liudytojų, davusių palankius kaltinimui parodymus, atsiradimo byloje aplinkybės yra labai abejotinos.

Taip pat apeliantas mano, kad byloje

buvo sÄ moningai neiÅ¡reikalautos telefoninių kontaktų suvestinės, galėjusios paneigti ar patvirtinti aukščiau paminėtas

aplinkybes.

Be to,

liudytojas G. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio metu jis sudavė vienÄ smÅ«gį „užpuolikui“, pastarasis nugriuvo prie įėjimo į klubÄ â€žÅ .“.

Teismas neištyrė liudytojų D. M., P. K.,

J. L. ir nukentėjusiojo L.T. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, todėl nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad paminėtų asmenų parodymai yra nuoseklūs ir

neprieštaringi. Apeliantas, analizuodamas nukentėjusiojo parodymus,

teigia, kad smÅ«gių sudavimo metu, kas truko tik keletÄ sekundžių, neįmanoma įsidėmėti tokių aplinkybių (veido bruožų

ir aprangos detalių), kurias nurodo nukentėjusysis. Taip pat apeliantas analizuoja liudytojų J. L., D. M. ir P.

K. parodymus ir teigia, kad jie prieštarauja vieni kitiems bei nukentėjusiojo parodymams. Įvykio metu

nukentėjusysis buvo girtas (jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis), todėl jo parodymai turi būti vertintini kaip nepatikimi.

PrieÅ¡ingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis turi pagrindÄ apkalbėti apeliantÄ . Byloje nenustatytas kitas asmuo, trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, todėl nepagrįstai tik iÅ¡ apelianto priteista atlyginti nukentėjusiajam padarytÄ neturtinę žalÄ .

Liudytojų P. K. ir J. L. parodymai prieštaringi, nes juose nurodytos skirtingos trijų vaikinų bėgimo link nukentėjusiojo kryptys ir šių vaikinų atlikti veiksmai įvykio metu. Apeliantas mano, kad liudytojui P. K. galėjo būti darytas poveikis, kad šis duotų

neteisingus ir prieÅ¡taringus parodymus. Teismas nepagrįstai nepaÅ¡alino Å¡ios abejonės, atmesdamas apelianto praÅ¡ymÄ apklausti pareigÅ«nÄ V. T. apie paminėto liudytojo atsiradimo byloje aplinkybes.Â

Apeliantas analizuoja liudytojos J.

L. parodymus ir teigia, kad jie yra neteisingi bei prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus.

Taip pat, skunde apeliantas teigia, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos jo teisės, numatytos BPK 10 str. 2 d., 21 str.

4 d., 44 str. 5, 6 d.,

178 str. 2 d., 215 str. 1 d., 242 str. 1 d., kas sukliudė teismui priimti teisingÄ sprendimÄ .

Skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis tik liudytojų J. L.,

D. M. ir P. K. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais. Nepašalinus šių prieštaravimų, buvo pažeisti BPK 20 str. 5 d., 242 str. 1 d. ir 301 str. reikalavimai.

Nepagrįstai atmestas apelianto gynėjo prašymas (t. 2, b. l. 105) atlikti konkrečius procesinius veiksmus.

Skundžiamas nuosprendis grindžiamas spėjimais ir prielaidomis, teisme neištirti tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai,

todėl visi prieštaravimai ir abejonės turi būti vertinamos apelianto naudai.

Be to, apeliantas mano, kad turi bÅ«ti nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes pažeisti BPK 2 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str. 1 d. reikalavimai. Å ioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pernelyg ilgai. Nepagrįstai atmetant apelianto ir jo gynėjo praÅ¡ymus nutraukti šį tyrimÄ , buvo pažeistos jo teisės, Lietuvos bei tarptautinės teisės normos. Neatlikus ikiteisminio tyrimo veiksmų, nurodytų jo gynėjo praÅ¡ymuose (t. 2, b. l. 105-106, 110-111) ir nepaÅ¡alinus prieÅ¡taravimų, buvo grubiai pažeista teisė į gynybÄ , BPK 10 str.

ir Konvencijos 6 str. 3 d. c ir d p. reikalavimai. Taip pat, byloje pažeisti BPK 154 str. 7 d. reikalavimai, o tuo pačiu pažeistos ir jo teisės.

Vadovaudamasis BPK 302-307 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40

„Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ 3.1.1.

p. reikalavimais, nutarties kasacinėje byloje Nr. 2K-29/2007 argumentais, apeliantas teigia, kad byloje

ikiteisminis tyrimas atliktas tendencingai ir neobjektyviai, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ištirtos

pavirÅ¡utiniÅ¡kai ir nepilnai, skundžiamas nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis ir spėjimais. Â

 Nukentėjusysis L.T. K. atsikirtimu į nuteistojo R. A. apeliacinį

skundÄ praÅ¡o šį skundÄ atmesti. Nukentėjusysis aptaria savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir tvirtina,

kad jį sužalojo būtent nuteistasis R. A.. Šias aplinkybes teisme patvirtino liudytojai J. L.,

V. N., P. K., D.M., kurių

parodymai posėdyje buvo ištirti ir tinkamai įvertinti. Nukentėjusysis teigia, kad pirmosios instancijos teisme liudytojos A. M. parodymai ištirti ir nuosprendyje apie juos yra

argumentuotai pasisakyta. Kiti nuteistojo liudytojai taip pat patvirtino, kad jie parodymus davė A.M. prašomi.

Nukentėjusysis tvirtina, kad niekada nekonfliktavo ir nesusimušė su G. R.. Todėl nuteistasis savo skunde nepagrįstai teigia apie BPK pažeidimus. Taip pat nepagrįsti nuteistojo skundo teiginiai apie nukentėjusiojo ir liudytojų J. L., P. K. ir

D. M. parodymų prieÅ¡taringumÄ . PrieÅ¡ingai nei teigia nuteistasis, teismas nepažeidė jokių BPK reikalavimų, tinkamai įvykdė įstatymu nustatytas procesines pareigas bei priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ nuosprendį. Nors nukentėjusysis ir nesutinka, kad konfliktas kilo dėl jo elgesio, nes įvykio metu jis niekam jokių nurodymų nepasakė, tačiau praÅ¡o apygardos teismo nuosprendį palikti nepakeistÄ .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R.

A. pripažino kaltu ir nuteisė už nukentėjusiojo sveikatos sunkų sutrikdymÄ dėl chuliganiÅ¡kų paskatų.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltės nepaneigia.

Apeliantas R. A. skunde nuosprendžio dalies dėl jo išteisinimo pagal BK 181 str. 1 d., neginčija, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK

320 str. 3 ir 4 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje apeliacine tvarka netikrina.

Nuteistasis R. A. praÅ¡o nutraukti baudžiamÄ jÄ bylÄ , nes jokio nusikaltimo nepadarė, o pirmosios

instancijos teismas rėmėsi nepatikimais liudytojų parodymais, t. y. jis ginčija ne pirmosios instancijos teismo

iÅ¡vadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, bet įrodymų vertinimÄ , o tuo pačiu ir teismo iÅ¡vadas dėl faktinių bylos aplinkybių – nuteistojo dalyvavimo padarant jam inkriminuojamÄ veikÄ .

Tačiau su šiais nuteistojo R. A. apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima.

Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti visi byloje surinkti įrodymai, motyvuotai pasisakyta dėl jų įrodomosios vertės, patikimumo, tinkamai atskleistas jų

(įrodymų) tarpusavio ryšys. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo parodymai yra tiesioginiai įrodymai, kuriais teismas turėjo teisę grįsti nuteistojo

kaltę.

Nukentėjusysis L.T. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė,

kad skundžiame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje nepažįstamas vaikinas, apsirengęs šviesiu bluzonu ar marškinėliais, jam sudavė du stiprius smūgius rankos kumščiais į

galvÄ , dėl ko jis prarado sÄ monę bei buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata (t. 1, b. l. 131, 188-189, 194-196). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ metu jis atpažino R. A., kaip smurtavusį prieÅ¡ jį asmenį (t. 1, b. l. 191-193). Tas pačias aplinkybes jis nurodė ir akistatos su R. A. metu (t. 1, b. l. 197-198).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis paaiškino, kad įvykio metu intuityviai pajutęs kaip kažkas

artėja jam iÅ¡ nugaros ir iÅ¡girdęs artėjančių žingsnių triukÅ¡mÄ , pasuko Å¡onu galvÄ ir pamatė apie metro atstumu nuo

jo stovintį nepažįstamÄ vaikinÄ , apsirengusį Å¡viesiu bluzonu ar marÅ¡kinėliais. TÄ pačiÄ akimirkÄ Å¡is vaikinas sudavė jam du stiprius smÅ«gius į galvÄ . Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis dar kartÄ atpažino kaltinamÄ jį R. A.. Kartu nukentėjusysis

pažymėjo, kad iki įvykio R. A. nepažinojo ir su juo jokių konfliktų nebuvo kilę (t. 5, b. l. 6-8).

Kolegijos nuomone, tai, kad jo parodymuose užfiksuotas skirtingas smurtavusio asmens priartėjimo prie nukentėjusiojo būdas – pribėgo ar greitai priėjo, nėra aplinkybė, duodanti pagrindo abejoti visais nukentėjusiojo parodymuose užfiksuotais duomenimis. Natūralu ir logiška, kad nukentėjusysis negalėjo tiksliai pasakyti kaip ir kokiu būdu prie jo iš nugaros R. A. priartėjo, nes jis (L.T. K.) tuo metu buvo nusisukęs. Viso proceso

metu nukentėjusysis šios aplinkybės niekada neneigė ir nuosekliai tvirtino, kad tik intuityviai pajutęs greitai prie jo artėjantį

iš nugaros kažkokį asmenį, pasuko

Å¡onu galvÄ ir pamatė prie jo jau stovintį R. A., kuris tÄ pačiÄ akimirkÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį

pavartojo smurtÄ . PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Å¡ie nukentėjusiojo nuoseklÅ«s parodymai patvirtina, jog neblaivumas (t. 5,

b. l. 18-19), nesutrukdė įsidėmėti įvykio aplinkybių bei prieš jį smurtavusio asmens bruožų.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, šie

parodymai yra pakankamai nuoseklūs. Juose esminių prieštaravimų nėra. Be to, nukentėjusiojo L.T. K. parodymuose

nurodytas aplinkybes patvirtina kitų byloje surinktų duomenų visetas.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja J.

L. parodė, kad įvykio metu trys vaikinai, prabėgdami jai pro Å¡alį ir sakydami žodžius „suvarom“, pribėgo prie L.T. K.. Vienas iÅ¡ Å¡ių vaikinų buvo apsirengęs Å¡viesiais drabužiais ir prabėgdamas stumtelėjo liudytojÄ , todėl ji atkreipė į jį dėmesį, įsidėmėjo ir vėliau atpažino (t. 2, b. l. 8-10). Ji taip pat matė, kad R. A., pribėgęs prie L.T. K., trenkė jam kumščiu į veidÄ , nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, o po to R. A. kartu su kitais vaikinais sudavė jam (L.T. K.) smÅ«gius kojomis (t. 4, b. l. 151-154).

Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (t. 2, b. l. 6-7).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pašalino netikslumus

tiesiogiai apklausdamas Å¡iÄ liudytojÄ teisiamajame posėdyje, kuriame ji nuosekliai ir aiÅ¡kiai atsakė į visus

teisėjos, prokuroro, gynėjo ir nuteistojo pateiktus klausimus. Kolegijai nekyla jokių abejonių dėl šios liudytojos parodymų teisingumo bei savarankiškumo.

 Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. K. parodė, kad prie naktinio klubo „Š.“ jo draugas D.M. susigrūmė su nepažįstamu vaikinu, apsirengusiu mėlynais marškinėliais. Tuo pačiu metu jis pamatė prie L.T. K. pribėgančius tris vaikinus, iš kurių vienas buvo apsirengęs šviesiu bluzonu bei kuris atbėgo prie L.T. K. jam iš nugaros ir sklaidėsi rankomis. P. K. nespėjo pamatyti L.T. K. suduodamų smūgių, nes puolė padėti D. M. (t. 2, b. l. 23-25).

Asmens parodymo atpažinti metu jis atpažino R. A. kaip minėtÄ vaikinÄ , įvykio metu apsirengusį Å¡viesiu bluzonu (t. 2, b. l. 26-30). Duomenų apie BPK 191,

192 ir (ar) 195 str. pažeidimus, padarytus asmens atpažinimo metu, byloje nėra. Taigi, liudytojo P. K. parodymuose nurodytose aplinkybėse nėra esminių prieštaravimų nukentėjusiojo parodymams.

Teisiamojo posėdžio metu, pagal BPK 276 str. nustatytÄ tvarkÄ ,

P. K. parodymai buvo perskaityti ir proceso dalyviai dėl to jokių pastabų nepateikė (t. 5, b. l. 9).

Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas parodė, kad dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo įvykio jo

tikslių aplinkybių gerai nepamena, tačiau jis patvirtino savo parodymus, duotus

ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojo P. K. parodymuose, duotuose aukštesnės instancijos teisme, esantys netikslumai (negalėjo tiksliai pasakyti iš

kurios pusės atbėgo L.T. K. sumušęs asmuo, kad R. A. atpažino pagal bendrus, o ne konkrečius veido

bruožus) yra logiškai paaiškinami (ilgas laiko tarpas nuo įvykio), todėl kolegija neturi jokio pagrindo juos atmesti

ar vertinti kaip siekimÄ apkalbėti apeliantÄ . Be to, Å¡ie netikslumai nėra esminiai. Todėl jų negalima sureikÅ¡minti vertinant liudytojo P. K. parodymus patikimumo aspektu.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D.

M. parodė, kad įvykio metu prie L.T. K. jam iš nugaros pribėgo trys vaikinai, kurių vienas, apsirengęs baltu „golfu“, pribėgo

pirmasis. Kažkuris iÅ¡ vaikinų pasakė “duodam jiems į galvÄ â€œ. Tuoj po to D. M. pajuto jam suduotÄ smÅ«gį,

nuo kurio jis nugriuvo ant žemės. Netrukus jam buvo suduoti smūgiai kojomis. Norėdamas apsisaugoti nuo tolimesnio smurto,

užsidengė galvÄ rankomis. Jis nematė kas sudavė visus Å¡iuos smÅ«gius, tačiau pamatė netoliese ant žemės gulintį ir L.T. K.. Å alia pastarojo tuo metu stovėjo baltu „golfu“

apsirengęs vaikinas, kuris sudavė smÅ«gį koja L.T. K. į galvÄ . KÄ veikė kiti atbėgę vaikinai jis nepastebėjo (t. 2, b. l. 31-32).

Asmens parodymo atpažinti metu,

D. M. atpažino R. A., kaip asmenį įvykio metu apsirengusį baltu „golfu“ (t. 2, b. l.  33-37). Jokių duomenų apie BPK  191,

192 ir (ar) 195 str. pažeidimus, padarytus paminėto procesinio veiksmo metu, byloje nėra. Tuo metu jų nenurodė ir pats nuteistasis ar jo gynėjas.

Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 str., buvo ištirti paminėti liudytojo D. M. parodymai juos perskaitant. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas tam neprieštaravo (t. 5, b. l. 8). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę į šiuos liudytojo D. M. parodymus atsižvelgti, vertindamas kitus byloje surinktus įrodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V.

N. parodė, kad įvykio metu matė baltais drabužiais apsirengusį vaikinÄ , kuris ranka smÅ«giavo kitam asmeniui. V. N. bÅ«nant picerijos salės viduje apie 3-4 metrus nuo įėjimo, iÅ¡girdo smÅ«gio garsÄ , kažkÄ sakant „bėgam“ bei tÄ patį vaikinÄ baltais drabužiais (t. 2, b. l. 21-22).

Teisiamojo posėdžio metu jis iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes (t. 4, b. l. 77).

Apeliantas skunde ginčydamas Å¡ių liudytojų parodymus, akcentuoja jų nurodytÄ skirtingÄ vaikinų, pribėgusių prie L.T. K. ir

po to nuo jo nubėgančių, skaičių – liudytojai J. L. ir D. M. nurodė tris, P. K. – apie tris, liudytojas V. N. – iš įvykio vietos „nubėgo apie septynis“. Tačiau pažymėtina, kad visi liudytojai parodė, jog įvykio metu prie klubo „Š.“, be jau paminėtų asmenų, buvo susirinkę dar apie

20 žmonių. Tokias aplinkybes nurodė ir gynybos liudytojai A.

N. ir M. K., apie kurių parodymus kolegija pasisakys vėliau. Tai, kad po suduotų L.T. K. smūgių ir pranešimo apie įvykį policijos darbuotojams, iš įvykio

vietos galėjo pasišalinti bei pasišalino ir daugiau asmenų, neduoda jokio pagrindo teigti, kad liudytojas V. N. nurodo

neteisingas įvykio aplinkybes. Tiek Å¡is liudytojas, tiek liudytojai J. L. ir P. K. pažymėjo, kad jie susikoncentravo suteikti pagalbÄ nukentėjusiajam, todėl natÅ«ralu, kad jie nebekreipė dėmesio į iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alinančių asmenų skaičių.

Taigi, prieÅ¡ingai nei teigė nuteistojo R. A. gynėjas apeliacinės instancijos teisme, liudytojai D. M., P. K., J. L. ir V. N. nuosekliai paaiÅ¡kino apie tas nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurias jie savarankiÅ¡kai matė įvykio metu. Å ių liudytojų parodymai sutampa su nukentėjusiojo L.T. K. nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Pažymėtina ir tai, kad paminėti liudytojai įvykio metu buvo skirtingose įvykio vietos taÅ¡kuose, todėl jų parodymuose esantys detalių skirtumai tik patvirtina Å¡ių parodymų autentiÅ¡kumÄ .

Apeliantas ginčydamas nukentėjusiojo L.T.

K. bei liudytojų D. M. ir P. K. parodymus, pažymi, kad jais negalima remtis, nes įvykio

metu šie asmenys buvo neblaivūs. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad gynybos liudytojai – A. N. ir

M. K. - taip pat buvo neblaivÅ«s.Â

Pažymėtina, kad nei vienas liudytojas nenurodė konkrečių ar išskirtinų R.

A. darbužių, kuriais jis buvo apsirengęs įvykio metu, požymių. Jie

tik pažymėjo Å¡ių drabužių spalvÄ . Todėl nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nebuvo tikslo atlikti

BPK 193 str. numatytÄ procesinį veiksmÄ .

 Kolegijos nuomone, apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes bei pagrįsdamas R. A. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pagrįstai vadovavosi paminėtų liudytojų parodymais. Tai, kad nukentėjusiojo L.T. K. bei liudytojų J. L., P.K., D. M. ir V.

N. parodymai yra nepalankūs nuteistajam, jokiu būdu nereiškia, kad yra neteisingi ar neobjektyvūs.

PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, paminėti liudytojai nėra pažįstami su nukentėjusiuoju, todėl nėra jokio pagrindo teigti apie jų norÄ ar tikslÄ apkalbėti apeliantÄ .

Apeliantas savo skunde neteisingai interpretuoja liudytojo E. G. parodymus,

duotus pirmosios instancijos teisme. Šis liudytojas paaiškino, kad jam skambino pareigūnai iš viešojo saugumo

tarnybos ir kriminalinės policijos, tačiau jis niekada nesakė, kad jam skambino „iÅ¡ saugumo“. Taip pat jis nenurodė, kad skambinę pareigÅ«nai jam darė psichologinį ar kokį kitÄ spaudimÄ (t. 5, b. l. 46). Â

Tai, kad apeliantas painioja VieÅ¡ojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiklos sritis ir funkcijas su Valstybės saugumo departamento (dažnai vadinamo tiesiog „saugumu“ ar „saugumo departamentu“) veikla ir funkcijomis ar Å¡ių institucijų pavadinimus neduoda jokio pagrindo teigti apie Å¡ioje byloje atliktus kokius nors Å¡ių institucijų darbuotojų neteisėtus veiksmus ar galimai darytÄ neteisėtÄ poveikį liudytojams. Tokių duomenų byloje nėra. Todėl kolegijos nuomone, liudytojo E. G. ar kitų asmenų telefoninių kontaktų suvestinių iÅ¡reikalavimas ir tyrimas bÅ«tų aiÅ¡kiai perteklinis veiksmas.

Byloje nustatyta,

kad ikiteisminio tyrimo metu kriminalinės policijos pareigūnai, neatskleisdami savo tapatybės, tikslu išaiškinti padarytų nusikalstamų veikų

aplinkybes, nustatyti jas padariusius asmenis bei užkardyti naujų nusikalstamų veikų darymÄ , kalbėjosi su nuteistuoju. Tačiau tai nereiÅ¡kia,

kad jie naudojo neleistinus tyrimo metodus. Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m.

gegužės 18 d. nutartimi buvo leista atlikti paminėtus veiksmus (t. 1, b. l. 22-23). Be to,

R. A. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios savo pozicijos – neprisipažinti padarius nusikalstamas veikas – nekeitė.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų M. K.,

A. N. ir A. M. parodymus.

Liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu aiÅ¡kino, kad įvykio metu jis buvo išėjęs iÅ¡ klubo „Š.“ į laukÄ , sėdėjo ant suoliuko, matė prie klubo įėjimo konfliktuojančius asmenis, tačiau kaip buvo sumuÅ¡tas nukentėjusysis L.T. K. ir kas

jam sudavė smūgį ar smūgius jis nematė. Tuo metu jis nematė ir liudytojo A. N.. Taip pat šis liudytojas tvirtino,

kad tÄ dienÄ klube jis nematė nei R. A., nei jo draugės A. M. (t. 2, b. l. 11-13).

Apeliacinės instancijos teisme M. K. nurodė iÅ¡ esmės tas pačias įvykio aplinkybes, papildomai paaiÅ¡kindamas, kad konflikto metu jis vis gi matė A. N. – pastarasis iÅ¡ pradžių stovėjo Å¡alia M. K. prie suoliuko ir vėliau nuėjo į Å¡alį (t. 6, b. l. 48-51).Â

Liudytojas A. N. ikiteisminio

tyrimo metu paaiÅ¡kino, kad, stovėdamas prie įėjimo į klubÄ â€žÅ .“, matė dvi konfliktuojančių asmenų grupes, iÅ¡ kurių iÅ¡siskyrė du asmenys. Vienas iÅ¡ jų, kaip vėliau sužinojo,

buvo L.T. K.. Kitas asmuo, stovėdamas prieÅ¡ L.T. K., sudavė ranka jam į galvÄ vienÄ smÅ«gį, nuo kurio nukentėjusysis nukrito ant žemės. Å is liudytojas įvykio metu taip pat nematė nei R. A., nei A. M. (t. 2, b. l. 16-18).

Parodymų patikrinimo vietoje metu A.

N. nurodė, kad įvykio metu jis sėdėjo ant žalios spalvos suoliuko, esančio prieÅ¡ klubÄ â€žÅ .“, nugara atsisukęs į klubÄ , o konfliktas tarp nukentėjusiojo L.T. K. ir antrojo vaikino vyko prie geltonos spalvos suoliuko, esančio taip pat prieÅ¡ paminėtÄ klubÄ . Å io procesinio veiksmo metu jis nurodė, kad L.T. K. nuo suduoto jam smÅ«gio nugriuvo prie žalios spalvos suoliuko (t. 2, b. l. 19-20).   Â

Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu šis liudytojas paaiškino, kad konflikto metu jis sėdėjo ant suoliuko, prie kurio nukentėjusiajam L.T. K. buvo suduotas smūgis. M. K. matė tik klubo viduje.

Taigi, liudytojai

A. N. ir M. K. teigia, kad konflikto metu buvo išėję iÅ¡ klubo „Š.“ į laukÄ . Tuo pačiu metu vienas sėdėjo ant suoliuko prieÅ¡ įėjimÄ Ä¯Â klubÄ , kitas – stovėjo prie jo įėjimo (liudytojo A. N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu). Tačiau abu liudytojai, pabrėždami, kad aiÅ¡kiai matė konfliktÄ , nes Å¡alia nebuvo kitų žmonių, kurie užstotų konfliktuojančius asmenis, nematė vienas kito (liudytojo M. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo A. N. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės

instancijos teisme). Be to, A. N. aiÅ¡kina tik apie vienÄ nukentėjusiajam suduotÄ smÅ«gį, nors teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje yra

aiÅ¡kiai nurodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai yra padaryti sudavus ne mažiau trijų smÅ«gių (t. 1, b. l. 140-141, 143-144). Kartu kolegija pažymi, A. N. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė visai kitÄ konflikto vietÄ , kuri užfiksuota tiek įvykio vietos apžiÅ«ros protokole (t. 1, b. l. 134-139, tiek ir liudytojo M. K. parodymuose bei parodymų patikrinimo vietoje metu.  Â

Todėl kolegijos nuomone, liudytojų A. N. ir M. K. parodymai prieštarauja tiek tarpusavyje, tiek nukentėjusiojo L.T. K., liudytojų J. L.,

P. K. ir D. M. parodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, abu liudytojai neneigė, jog parodymus davė paprašyti liudytojos A. M..

PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai į teisiamÄ jį posėdį nekvietė ir neapklausė gynybos nurodytų liudytojų E. L. (t. 2, b. l. 54-56), J. L. (t. 2, b. l. 57-58) ir M.

K. (t. 2, b. l. 59-61). Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu paminėti liudytojai davė parodymus apie tai, kur apeliantas buvo 2006 m. gegužės mėn. nuo 13 d. 20 val. iki 14 d. 1 val. Tačiau nagrinėjamas įvykis įvyko 2006 m. gegužės 14 d., apie 3 val. 30 min. Taigi, paminėti liudytojai nebuvo įvykio vietoje, nematė jo aplinkybių ir negali apie jas papasakoti. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimÄ , nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė Å¡ių liudytojų iÅ¡kviesti į posėdį.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir liudytojos A.

M. ikiteisminio tyrimo metu duotus ir teisme perskaitytus parodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu Å¡i liudytoja parodė, kad 2006 m. gegužės 14 d., apie 1 val., iÅ¡ kavinės „M.“ ji iÅ¡vyko kartu su R. A. į pastarojo namus, kuriuose ji praleido visÄ naktį ir nebuvo iÅ¡ jų

išėjusi. Kaip buvo apsirengęs R. A. paminėtu laiku, ji neprisiminė ir negalėjo pasakyti (t. 2, b. l. 51-52,

53), nors buvo praėjęs palyginti nedidelis laiko tarpas nuo įvykio (nuo paminėto įvykio iki jos apklausos (2006 m. birželio 1 d.) buvo praėję tik apie trys savaitės laiko).

Apeliantas teisingai nurodo, kad apygardos teismas neapklausė liudytojos A. M..

Tačiau tai buvo padaryta apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu. Ši liudytoja nurodė tas pačias aplinkybes. Tačiau ji negalėjo patvirtinti, kad R. A. nebuvo išėjęs iš namų, kai ji miegojo (t. 6, b. l. 51-52). Taigi, naujų aplinkybių, patvirtinančių nuteistojo R. A. parodymus, ji nenurodė.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas,

atsižvelgdamas į buvusius liudytojos A. M. ir R. A. labai draugiÅ¡kus santykius (jie gana ilgÄ laikÄ kartu gyveno

R. A. bute,

vedė bendrÄ Å«kį, (t. 2, b. l. 169)) bei įvertindamas tai, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi (laukėsi

kūdikio ir ateities planus siejo R. A. (t. 2, b. l. 176-177)),

pagrįstai atmetė paminėtus A. M. parodymus. Taip pat, kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad liudytojos A. M. nurodytos

aplinkybės prieštarauja nukentėjusiojo ir kitų liudytojų (J. L., D. M. ir

P. K.) nuosekliems parodymams. Â

Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartimi yra pranešta Klaipėdos apygardos prokurorui, kad A. M. veikoje yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 str. 1 d.,

24 str. 5 d. ir 235 str. 1 d., požymiai, o A. N. – nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., požymiai (t. 5, b. l. 132-133).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl liudytojo G. R. parodymų (t. 2, b. l. 47-48; t. 5, b. l. 46) vertinimo, todėl dar kartÄ neanalizuoja. Taip pat kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neapklausti liudytojÄ V. T. (t. 5, b. l. 49), nes byloje nėra jokių abejonių, kad liudytojai P. K. ir D. M. buvo įvykio vietoje. Be to, operatyvinės paieÅ¡kos priemonės ir bÅ«dai, kurių pagalba buvo nustatyti Å¡ie liudytojai, nėra byloje tirtinos ar įrodinėtinos aplinkybės.

Tokiu bÅ«du, pirmosios instancijos teismas padarė abejonių nekeliančiÄ iÅ¡vadÄ , kad R. A. skundžiamame nuosprendyje nustatytu laiku ir vietoje dėl chuliganiÅ¡kų paskatų rankomis ir kojomis sudavė L.T. K. į galvÄ tris smÅ«gius, tuo sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatÄ .

Kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti. Šie įrodymai gauti teisėtais būdais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų leistinumas ir patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Jie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl apeliacinio skundo teiginiai

apie apkaltinamojo nuosprendžio grindimÄ prielaidomis bei abejonėmis, neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvÅ«s.

Apeliaciniame skunde teigiama ir apie BPK 305 str.

1 d. 1 ir 2 p. pažeidimus. Paminėto straipsnio 1 d. 1 p. reikalavimai įpareigoja teismÄ apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstyti nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybes (nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, bÅ«das, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), o Å¡io straipsnio

2 p. įpareigoja išdėstyti įrodymus, kuriais pagrindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas šio

baigiamojo akto aprašomojoje dalyje visas paminėtas aplinkybes išdėstė. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nei paminėto BPK straipsnio reikalavimai, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 40

„Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ nuostatos

nepažeistos.

Kartu atkreiptinas apelianto ir jo gynėjo dėmesys į

tai, kad klausimÄ , ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui

nepalankios teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Taip pat atmetamas nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys ir apie BPK 242 str. 1 d. nuostatų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , tiesiogiai iÅ¡tyrė visus byloje surinktus įrodymus: apklausė kaltinamÄ jį, nukentėjusįjį, liudytojus arba perskaitė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, perskaitė protokolus ir kitus raÅ¡ytinius įrodymus. Â

Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Duomenų, kad buvo pažeistas paminėtas reikalavimas, byloje nėra. Todėl teigti, kad Å¡iuo atveju įrodymai buvo vertinami Å¡aliÅ¡kai, nėra teisinio pagrindo. Â

BPK 44 str. 5 d. nurodyta,

kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylÄ per juo trumpiausiÄ laikÄ lygybės ir

vieÅ¡umo sÄ lygomis teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas ir neÅ¡aliÅ¡kas teismas. Be to, teismo neÅ¡aliÅ¡kumo principas reikalauja, kad nagrinėjantis bylÄ teismas su abiem proceso Å¡alimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nei vienai iÅ¡ jų palankumo, nebÅ«tų suinteresuotas priimti vienai iÅ¡ Å¡alių palankų sprendimÄ . Kilus abejonių dėl teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumo, proceso dalyviai gali pareikÅ¡ti tokiam teisėjui nuÅ¡alinimÄ BPK 58,

59 str. nustatyta tvarka ir pagrindais (BPK 267 str.). IÅ¡ pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas ir jo gynėjas savo teises, numatytas BPK 57 str., realizavo, t. y. bylÄ nagrinėjant žemesnės instancijos teisme nei karto nuÅ¡alinimų teismui nepareiÅ¡kė. Tai,

kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimÄ , jokiu bÅ«du nerodo teismo Å¡aliÅ¡kumo. Taigi, kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus,

vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Paminėtas aplinkybes patvirtina ir pirmosios instancijos sprendimas iÅ¡teisinti R. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Nuteistasis, apeliuodamas į BPK 44 str. 6 d. ir 10 str. 2 d. nuostatų pažeidimus, jų nedetalizuoja, todėl kolegija neturi galimybių atsakyti į šį jo skundo teiginį. Â

Kolegija daro iÅ¡vadÄ ,

kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. ir (ar) BPK 21 str. 4 d. nuostatos, nepažeistos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos

medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu R. A. žinojo, kuo jis įtariamas (t. 2, b. l. 79, 83-84, 96-97), turėjo gynėjus (t. 2, b. l. 78, 87, 112), bylos tyrimo metu davė parodymus (t. 2, b. l. 80-81, 85-86, 90-93, 98-99), pateikė praÅ¡ymus (t. 2, b. l. 114; t. 3, b. l. 44, 56, 67), susipažino su baudžiamÄ ja byla (t. 3, b. l. 81, 86-87), apskundė ikiteisminio tyrimo prokuroro veiksmus bei sprendimus (t. 2, b. l. 115-116), t. y. savo teises, numatytas paminėtame BPK straipsnyje, aktyviai realizavo.

Kartu kolegija pažymi, kad tiek nuteistasis R. A., tiek jo gynėjas susipažinę su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, jokių pastabų dėl tyrimo nepareiÅ¡kė (t. 3, b. l. 87). Pirmosios instancijos teisme R. A. patvirtino, kad kaltinamÄ jį aktÄ gavo ir supranta kuo kaltinamas (t. 4, b. l. 71). Nei kaltinamasis, nei jo gynėjas nepareiÅ¡kė jokių pastabų ar praÅ¡ymų dėl bylos perdavimo prokurorui dėl BPK 219 str. pažeidimų. Tokių pažeidimų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas (t. 3, b. l. 98-99). Â

Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimis (t. 2, b. l. 115-116, 125, 128-130) ir Klaipėdos apygardos teismo nutartimi (t. 2, b. l. 132) jau buvo išspręsti klausimai dėl BPK 2 str. nuostatų taikymo,

todėl kolegija dar kartÄ jų nebeanalizuoja. Kolegija tik pažymi, kad nemaža dalimi dėl ilgai trukusio ikiteisminio

tyrimo prisidėjo ir pats nuteistasis bei jo gynėjai, reikšdami įvairiausius prašymus (daugiau nei 16), kurių išsprendimui ir buvo reikalingas papildomas laikas. Todėl, šiuo atveju, konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos

6 str. 1 d. ir (ar) BPK 178 str. 2 d. bei 215 str. 1 d. pažeidimus nėra juridinio pagrindo.

Į visus nuteistojo gynėjo prašymus (t. 2, b. l. 100, 101-106, 108, 110-111; t. 5, b. l. 23-29) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme buvo atsižvelgta, jie išnagrinėti ir į juos atsakyta (t. 2, b. l. 107, 109, 115-116, 128-130, 140-141; t. 5,

b. l. 30, 49). Tai, kad tik dalis šių prašymų buvo atmesti, neduoda jokio pagrindo išvadai apie šališkai

atliktÄ bylos tyrimÄ ar jos nagrinėjimÄ apygardos teisme.

Tiek BPK 44 str. 5 ir 7 d., tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (6 str. 3 d. d p.), nuostatos, įtvirtindamos kaltinamojo teisę į teisingÄ procesÄ , garantuoja jam teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Å i kaltinamojo teisė suponuoja reikalavimÄ , kad jam bÅ«tų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieÅ¡ jį liudijančio liudytojo

parodymus bei pateikti liudytojui klausimų. Tačiau kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo

jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog ši garantija nėra pažeidžiama, jei kaltinamajam tokia galimybė suteikta parodymų davimo metu arba vėliau procese (pvz., Sa?di v. France, no. 14647/89, judgment of 20 September 1993; Camilleri v. Malta, no. 51760/99, decision of 16 March

2000). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo, šioje byloje klausimus tiek nukentėjusiesiems, tiek liudytojams nuteistasis ir jo gynėjas turėjo

galimybę pateikti ir Å¡ia galimybe pasinaudojo nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme. Å ia teise jis naudojosi ir apeliacinės instancijos teisme. Be to, nei nuteistasis, nei jo gynėjas pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo (BPK 261 str. 6 d.) nepateikė. Taigi, byloje nėra pagrindo iÅ¡vadai apie suvaržytÄ ar pažeistÄ nuteistojo teisę į teisingÄ procesÄ .

Tai, kad byloje nėra procesinio dokumento, numatyto BPK 154 str. 7 d., neduoda pagrindo teigti apie skundžiamo nuosprendžio neteisėtumÄ ar nepagrįstumÄ .

Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-29/2007 nėra žemesnių instancijų teismus saistantis precedentas, nes nagrinėjamos ir paminėtos bylos, kuriÄ iÅ¡nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa.

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad L.T. K. tik dėl nuteistojo R. A. nusikalstamos veikos patyrė žalos. Å ioje byloje kaltinimas pareikÅ¡tas vienam R. A.. Jis pagal pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ ir yra nuteistas, nepažeidžiant BPK 255 str. nustatytų nagrinėjimo teisme ribų. Todėl nukentėjusysis visiÅ¡kai pagrįstai realizavo baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintÄ jo teisę ir pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį neturtinei žalai atlyginti (t. 4, b. l. 59). Kolegijos nuomone, nukentėjusysis neabejotinai patyrė ir turtinės žalos, nes ilgai užtrukusio gydymo metu buvo nedarbingas, tačiau dėl Å¡ios žalos nuteistajam nepareikÅ¡tas joks ieÅ¡kinys. Å i aplinkybė paneigia apeliacinio skundo teiginį apie nukentėjusiojo siekį apkalbėti nuteistÄ jį ir pasipelnyti iÅ¡ jo. Be to, nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprieÅ¡taravo pirmosios instancijos sprendimui pripažinti L.T. K. civiliniu ieÅ¡kovu bei taikyti R. A. laikinÄ nuosavybės teisių apribojimÄ (t. 4, b. l. 82-83). Taigi, nuteistojo samprotavimai apie nukentėjusiojo suinteresuotumÄ jį nepagrįstai apkaltinti ir dėl to gauti turtinės naudos yra niekuo nepagrįsti.

Apeliantas R. A. skunde paskirtos bausmės, priteisto civilinio ieškinio dydžio neginčija, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK

320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundÄ pagrindo nėra.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a :

Nuteistojo R. A. apeliacinį skundÄ atmesti.

Kolegijos

pirmininkas                                                                                Valdimaras Bavėjanas

Teisėjai                                                                                                       Regina Gaudutienė

        Linas Žukauskas