2015-09-30 Nr. AB-19032-3-61-3-03745-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1753-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03745-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos prašymą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2014 m. liepos 9 d. raštu Nr. (10.26.)2-1471 „Dėl Panevėžio istorinės dalies U. K. 31872“ (toliau – ir Raštas) nusprendė atsisakyti tikslinti Kultūros vertybių registre (toliau – ir Registras) įregistruotos kultūros vertybės, kurios unikalus kodas – (duomenys neskelbtini), duomenis, įregistruotus Registre.

Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės taryba prašyme (t. I, b. l. 1–13) prašė panaikinti Departamento 2014 m. liepos 9 d. raštu Nr. (10.26.)2-1471 priimtą sprendimą atsisakyti įregistruoti Panevėžio vertinimo tarybos 2013 m. vasario 12 d. aktu patikslintus kultūros paveldo vietovės – Panevėžio istorinės dalies (unikalus kodas – (duomenys neskelbtini)) – duomenis ir įpareigoti atsakovą įregistruoti Registre Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. vasario 12 d. aktą.

Pareiškėjas prašyme paaiškino, kad nesutinka su atsakovo išdėstytais patikslintų duomenų neįregistravimo motyvais. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnyje reglamentuota nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir vertinimo tarybos), kurios sprendžia dėl savivaldybės teritorijoje esančio vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių ir vietinio reikšmingumo lygmens nustatymo, vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijos ribų apibrėžimo ir apsaugos reikalingumo, apsaugos reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslingumo. Vertinimo tarybos funkcijos aiškiai ir tiksliai apibrėžtos tiek pačiame Įstatyme, tiek Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-249 „Dėl Panevėžio miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatų patvirtinimo ir savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-68-22 2 punkto pripažinimo netekusiu galios“ patvirtintuose Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatuose. Atsakovui teisė tikrinti vertinimo tarybos akto bei pačios vertinimo tarybos priimtų sprendimų pagrįstumo jokiais teisės aktais nėra suteikta, todėl jis, pažeisdamas viešojoje teisėje veikiančius įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principus, kurie lemia, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, vykdydamas jam priskirtą Kultūros vertybių registro tvarkymo funkciją, neveikė taip, kaip nustato teisės aktai.

Paaiškino, kad vertinimo taryba sudaryta iš atestuotų atitinkamos srities specialistų, turinčių eksperto kvalifikacines kategorijas, o atsakovas, atsisakydamas įregistruoti patikslintą kompetentingos vertinimo tarybos aktą, remiasi atsakovo Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus specialistų bei Departamento Panevėžio teritorinio padalinio specialistės nuomone, kurių nei specializacija, nei kvalifikacija nėra žinoma. Vertinimo taryba, 2013 m. liepos 4 d. teikdama pakeistą aktą, posėdžio, kuriame Panevėžio vertinimo taryba būtų pritarusi šiems pakeitimams, protokolo nepateikė, kadangi Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d.

įsakymu Nr. ĮV-149 „Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 17 punkte nurodyta, kad „Tarybos sprendimai įforminami aktu, kurio formą tvirtina kultūros ministras. Aktas pasirašomas dviem egzemplioriais, juos pasirašo Tarybos pirmininkas. Vienas akto egzempliorius ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo turi būti perduotas registro tvarkytojui, kitą egzempliorių kartu su kitais Tarybos veiklos dokumentais (posėdžių protokolai, susirašinėjimas ir kiti dokumentai) Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nustatyta tvarka saugo Savivaldybės archyvas.“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1053 „Dėl Kultūros vertybių registro įsteigimo ir Kultūros vertybių registro nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1179 redakcija) punktuose nėra įtvirtintos pareigos vertinimo tarybai pateikti Registro tvarkymo įstaigai posėdžio protokolus ir juo labiau nesuteikia teisės atsakovui vertinti vertinimo tarybos priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Vertinimo tarybos aktas yra administracinis sprendimas, kuris gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka ir tik administraciniai teismai sprendžia bylas dėl administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovui nei įstatymai, nei kiti teisės aktai nesuteikia teisės vykdyti teismų funkcijų. Atsakovas teigė, kad pateiktas registruoti 2013 m. vasario 12 d. vertinimo aktas neatitinka kultūros vertybių apskaitą ir apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau nenurodė nė vieno teisės akto ar teisės akto nuostatos, kurios pateiktas vertinimo tarybos aktas neatitiktų, todėl sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsnių reikalavimų.

Įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad „Vertinimo tarybų sprendimai skelbiami Departamento ir jas sudariusių savivaldybių interneto svetainėse, o informacija apie įregistravimą – Kultūros vertybių registre teisės aktų nustatyta tvarka“. Vertinimo taryba priėmė sprendimą teikti aktą įregistruoti, kurį vėliau tikslino, taisė ir pildė. 2013 m. vasario 12 d. vertinimo aktas yra administracinio sprendimo projektas, tikslintas ne vieną, o keletą kartų, todėl atsakovas yra neteisus nurodydamas, kad vertinimo taryba yra priėmusi keletą aktų.

Vertinimo tarybos aktas bus laikomas teisės aktu tik tada, kai jis įstatymo nustatyta tvarka bus įregistruotas ir paskelbtas.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepime į prašymą (t. II, b. l. 27–29) su prašymu nesutiko.

Atsiliepime į prašymą atsakovas paaiškino, kad 2014 m. liepos 9 d. raštu Nr. (10.26.)2-1471 išsamiai yra atsakęs Panevėžio miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kodėl teikiami duomenys negali būti registruojami Kultūros vertybių registre. Nuostatų 5 punkte nustatyta, kad vertinimo taryboms, atliekant šių nuostatų 7.1, 7.2, 7.3 punktuose nurodytas funkcijas, metodiškai vadovauja Departamentas. Šių kultūros ministro įsakymu patvirtintų nuostatų niekaip negalėjo pakeisti Panevėžio miesto savivaldybės taryba savo 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-249.

Šiose nuostatose įtvirtinta išimtinė Departamento kompetencija, nustatyta Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 1 punkte. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vedėja D. S. jau yra teikusi panašų prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ginčydama Departamentui nustatytas Kultūros vertybių registro tvarkytojo teises ir pareigas, administracinėje byloje Nr. I-3511-331/2014. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos prašymą tenkino iš dalies – panaikino Departamento 2013 m. spalio 4 d. ir 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimus Nr. (10.26.)2-2478 ir Nr. (1.27.)2-3097 ir įpareigojo jį iš naujo išnagrinėti pateiktus prašymus, o kitą pareiškėjo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Departamentas teismo įpareigojimą įvykdė (Departamento 2014 m. liepos 22 d. raštas Nr. (1.27.)2-1566), Departamento sprendimo Panevėžio miesto savivaldybės administracija teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė, nors tame rašte taip pat buvo pateikta informacija, kad Departamentas 2014 m. liepos 9 d. raštu Nr. (10.26.)2-1471 yra atsisakęs tikslinti Kultūros vertybių registro duomenis pagal 2014 m. birželio 18 d. Panevėžio miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prašymą, kadangi teikiami duomenys neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų.

Departamentas ne kartą yra nurodęs Panevėžio miesto savivaldybei ir jos sudarytai vertinimo tarybai, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai nustatyta, jog kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, o tai reiškia, kad nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugai gali būti apibrėžiama ne bet kokia teritorija, o tik tokia, kurioje yra nustatyta ir įvardyta reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių, kaip jos kultūrinis turtas, visuma (Įstatymas 2 str. 2 d.), todėl negali būti pripažintas pagrįstu ribų apibrėžimas teritorijai, kurioje nėra nustatytų ir įvardytų vertingųjų savybių, atitinkančių teisės aktais nustatytus atrankos kriterijus.

VAĮ 3 straipsnyje yra įtvirtintas nepiktnaudžiavimo valdžia principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas, neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų, todėl buvo atmesti ir Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. birželio 18 d. rašte dėstomi argumentai dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 1-247 privalomumo pačiai vertinimo tarybai ar Kultūros vertybių registro tvarkytojui – Departamentui, kadangi toks sprendimas galėjo būti priimtas ir pats planavimo procesas galėjo būti pradėtas tik po to, kai vertinimo taryba būtų priėmusi pagrįstą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį aktą, kuris būtų pripažintas atitinkančiu kultūros vertybių apskaitą ir apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstė aktualų teisinį reguliavimą. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 5 dalį, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Vadinasi, Panevėžio vertinimo tarybos padaryti nauji sprendimai Departamentui 2013 m. liepos 4 d. pateiktame 2013 m. vasario 12 d. akte nėra pagal VAĮ 35 straipsnį atliekama klaidų taisymo procedūra, nes buvo pakeistos, išbrauktos 2013 m. vasario 25 d. Departamentui pateiktame 2013 m. vasario 12 d. akte nurodytos vertingosios savybės, t. y. pakeisti reikšmingi akto turinio elementai, nuo kurių priklauso trečiųjų asmenų teisių ir pareigų atsiradimas ar pasikeitimas.

Atsakovas nurodė, kad Panevėžio vertinimo tarybos pasirinktas sprendimų priėmimo ir įforminimo būdas, kai priimamas Panevėžio vertinimo tarybos aktas, o vėliau Panevėžio vertinimo tarybos jame nustatytos vertingosios savybės ir kitas turinys keičiami atgaline data, naujų sprendimų neįforminant kultūros ministro nustatytos formos aktais, nerašant posėdžių protokolų, taip pat prieštarauja teisėtų lūkesčių bei teisinio apibrėžtumo principams. Akto formos patvirtintos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos patvirtinimo“. Panevėžio vertinimo tarybai priimant teisės taikymo aktą – vertinimo tarybos aktą, o vėliau neįforminant naujų sprendimų naujais aktais, keičiant anksčiau priimto akto turinį, tretiesiems asmenims užkertamas kelias sužinoti apie šiuos su jų teisėmis ir pareigomis susijusius pakeitimus ir juos skųsti, nes kintant akto turiniui nei jo priėmimo data, nei numeris nekeičiami, o nauji Panevėžio vertinimo tarybos sprendimai teisės aktų nustatyta tvarka neįforminami.

Departamentas grąžino Panevėžio vertinimo tarybos 2013 m. liepos 4 d. raštu bei 2013 m. kovo 22 d., 2013 m. kovo 29 d., 2013 m. balandžio 16 d. raštais pateiktus Panevėžio miesto istorinės dalies apskaitos dokumentus ir paprašė ištaisyti netikslumus bei neatitikimus ir pateikti aktą Departamentui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų ištaisymo, bei posėdžių, kuriuose buvo balsuojama dėl sprendinių pakeitimų, protokolų kopijas.

2014 m. gegužės 16 d. Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba posėdyje (posėdžio protokolo Nr. KPV-31), kuriame dalyvavo visi vertinimo tarybos nariai, vienbalsiai nutarė patikslintus Panevėžio miesto istorinės dalies dokumentus pakartotinai teikti Departamentui.

Departamentas 2014 m. liepos 9 d. raštu Nr. (10.26.)2-1471 grąžino vertinimo tarybos 2014 m. birželio 18 d. raštu pateiktus Panevėžio miesto istorinės dalies apskaitos dokumentus, atsisakydamas įregistruoti patikslintus duomenis Kultūros vertybių registre. Skundžiamame Rašte nurodyta, kad Panevėžio vertinimo tarybos raštu 2014 m. birželio 18 d. teikiamas 2013 m. vasario 12 d. Panevėžio miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas tos pačios Panevėžio vertinimo tarybos raštu 2013 m. vasario 25 d. Departamentui jau buvo pateiktas ir Departamento 2013 m. kovo 20 d. raštu Nr. (10.26)2-814 buvo grąžintas Panevėžio vertinimo tarybai, kaip neatitinkantis kultūros vertybių apskaitą ir apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Departamento 2013 m. kovo 29 d. raštu Nr. (10.26)2-912 bei 2013 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (10.26)2-1331 Panevėžio vertinimo tarybai papildomai buvo pateiktos konkrečios Departamento pastabos dėl teikiamų registruoti duomenų neatitikties nustatytiems reikalavimams. 2013 m. liepos 4 d. Departamente vėl buvo gautas Panevėžio vertinimo tarybos 2013 m. liepos 4 d. raštu pateiktas Panevėžio miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktas, kuriame įrašyta ta pati priėmimo data – 2013 m. vasario 12 d., taigi Departamente iš Panevėžio vertinimo tarybos buvo gauti keli Panevėžio miesto istorinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktai, kuriuose įrašyta ta pati priėmimo data – 2013 m. vasario 12 d. Pirmasis aktas buvo pateiktas Panevėžio vertinimo tarybos 2013 m. vasario 25 d. raštu, antrasis – šios tarybos 2013 m. liepos 4 d. raštu, nors patikrinus konstatuota, kad visų teikiamų aktų duomenys buvo skirtingi.

Departamentas, patikrinęs Panevėžio vertinimo tarybos raštu 2014 m. birželio 18 d. pakartotinai pateiktus duomenis, konstatavo, kad Panevėžio vertinimo tarybos raštu 2014 m. birželio 18 d. pakartotinai teikiami registruoti į Kultūros vertybių registrą tie patys duomenys, kurių neatitiktis tokiems duomenims keliamiems reikalavimams jau buvo nustatyta 2013 m. liepos 25 d. ir atsisakymas registruoti teikiamus duomenis į Kultūros vertybių registrą Panevėžio vertinimo tarybai buvo pateiktas Departamento 2013 m. liepos 25 d. raštu Nr. (10.26.)2-I990, nurodant, kokius trūkumus būtina pašalinti, tačiau nustatyti teikiamų registravimui duomenų trūkumai nepašalinti iki šiol. Įvertinęs aplinkybes, kad yra pakartotinai teikiami duomenys ne dėl naujos nekilnojamosios kultūros vertybės registravimo Kultūros vertybių registre, o dėl jau įregistruotos Kultūros vertybių registre kultūros vertybės duomenų tikslinimo, Departamentas, iš naujo patikrinęs teikiamus duomenis, pakartotinai konstatavo, kad teikiami duomenys neatitinka kultūros vertybių apskaitą ir apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Teismas išdėstė Įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje apibrėžtą savivaldybių sudarytų nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimų tarybų kompetenciją, Įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje išdėstytus reikalavimus. Savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nėra laisvos savo veikloje, bet priimdamos sprendimus pagal savo kompetenciją privalo griežtai laikytis teisės aktais nustatytos tvarkos ir užtikrinti priimamų sprendimų pagrįstumą ir atitiktį teisės aktų reikalavimams, taip pat VAĮ nuostatoms. Vertinimo tarybų priimamų sprendimų kontrolės funkcija pačioms vertinimo taryboms nėra suteikta, todėl vertinimo tarybos narių konstatavimas, kad jų pačių priimtas vertinimo tarybos aktas ir priedai yra parengti kokybiškai ir atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra privaloma išvada Registro tvarkytojui.

Pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Aprašas) 1 punktą, Aprašas reglamentuoja nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą, atranką, reikšmingumo lygmens nustatymą, jų kriterijus bei šių kriterijų taikymą, nustatant kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir jų reikšmingumą, atrenkant nekilnojamąsias kultūros vertybes, kurioms reikalinga apsauga, apibrėžiant kultūros paveldo objektų teritorijų ar vietovių ribas ir teikiant juos įregistruoti į Registrą bei tikslinant duomenis Registre įrašytoms nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Aprašu privalo vadovautis Įstatymo nustatyta tvarka sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, juridiniai ir fiziniai asmenys, rengiantys ir teikiantys vertinimo taryboms reikalingus duomenis, Registro tvarkytojas, registruojantis nekilnojamąsias kultūros vertybes Registre ar keičiantis įregistruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių duomenis, institucijos, inicijuojančios saugomų vietovių steigimą ir steigiančios saugomas vietoves, bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, atliekantys nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą (Aprašo 2 p.).

Kadangi byloje neginčijamai nustatyta, kad Panevėžio vertinimo tarybos 2013 m. vasario 12 d. aktu patikslintus kultūros paveldo vietovės – Panevėžio istorinės dalies (unikalus kodas –(duomenys neskelbtini)) – duomenis pareiškėjas keitė kelis kartus, tačiau nesilaikė reikalavimo, kad vertinimo taryba savo sprendimus privalo įforminti būtent kultūros ministro nustatytos formos aktais, padaryta išvada, kad pareiškėjo teikiami dokumentai tikslinti duomenis Registre įrašytoms nekilnojamosioms kultūros vertybėms neatitiko Akto formos, patvirtintos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-446 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos patvirtinimo“. Vertinimo tarybos naujas sprendimas pakeisti anksčiau priimtą aktą turėjo būti įforminamas priimant naują aktą, t. y. taikant teisės aktų keitimo procedūrą, tačiau Panevėžio vertinimo taryba to nepadarė.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog Panevėžio vertinimo tarybos 2014 m. birželio 18 d. prašymas įregistruoti jos 2013 m. vasario 12 d. aktu patikslintus kultūros paveldo vietovės – Panevėžio istorinės dalies (unikalus kodas – (duomenys neskelbtini)) – duomenis yra nepagrįstas, todėl pagrįstai nusprendė atsisakyti tikslinti Registre įregistruotos kultūros vertybės unikaliu kodu (duomenys neskelbtini) įregistruotus Registre duomenis. Nepagrįstas ir pareiškėjo skundo argumentas, kad teisės aktai nesuteikia teisės atsakovui vertinti vertinimo tarybos priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Nuostatų 5 punkte yra aiškiai nustatyta, kad vertinimo taryboms, atliekant šių nuostatų 7.1, 7.2, 7.3 punktuose nurodytas funkcijas, metodiškai vadovauja Departamentas.

III. Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, jog pateikdamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą, jis kartu pateikė daug dokumentų, prašė teismo įtraukti ir apklausti liudytojais Panevėžio miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narius (atitinkamų sričių ekspertus), tačiau teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje bei ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtintą proceso lygybės principą, įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, kadangi sprendimą grindė išimtinai atsakovo pateiktais atsikirtimais ir dokumentais, o pareiškėjo poziciją palaikiusių ekspertų pateiktų paaiškinimų bei ginčo objekto, kurio atsakovas neįregistravo Registre – Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2013 m. vasario 12 d. akto – net nevertino. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netyrė pareiškėjo pateiktų duomenų, kadangi priimdamas sprendimą rėmėsi nebegaliojančiais Panevėžio miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatais, patvirtintais Panevėžio miesto tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-68-22, kurie buvo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-249 „Dėl Panevėžio miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatų patvirtinimo ir savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-68-22 2 punkto pripažinimo netekusiu galios“, todėl priimtas sprendimas yra naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodė teismo nustatytų (arba nenustatytų) bylai teisingai išspręsti reikšmingų konkrečių aplinkybių, įrodymų, kuriais grindė savo išvadas, argumentų, dėl kurių atmetė pareiškėjo teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu išdėstytus argumentus, nepasisakė dėl liudytojų, kurie buvo apklausti teismo posėdžio metu, duotų parodymų, jų nevertino, nenurodė, kodėl atmetė liudytojų parodymus, nepasisakė apie teismui pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka jam keliamų įstatymo reikalavimų, nes teismas nevisapusiškai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes. Dėl šių reikalavimų pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla.

Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą, kad teisės aktai nesuteikia teisės atsakovui vertinti vertinimo tarybos priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Pavyzdinės teisės akto nuostatos reiškia, kad nėra būtina tiksliai laikytis patvirtintų pavyzdinių nuostatų, o metodiškas vadovavimas nereiškia priimtų sprendimų peržiūros funkcijos. Be to, Įstatymo 8 straipsnyje reglamentuota Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita. Šio straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos <...>. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 8 dalį, nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga, ir tik šios tarybos, susidedančios iš atitinkamų sričių specialistų, sprendimas lemia tai, kad vertybė yra registruojama Registre.

Pareiškėjas išdėsto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1179 patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų 25 punktą ir teigia, jog remiantis minėtu punktu, pareiškėjo 2013 m. vasario 12 d. aktas turėjo būti taisomas, o ne naujai sudaromas. Be kita ko, Departamentas net nebuvo užsiminęs, jog aktą reikia keisti iš esmės. Vadinasi, ši data ir turėjo likti, pakeitimai buvo atlikti vėliau.

Vertinimo tarybos nariai teismo posėdžio metu, teikdami paaiškinimus, norėjo atkreipti teismo dėmesį į savo kaip į specialistų kompetenciją. Teismas, priimdamas sprendimą, nenustatė, pagal kokį teisės aktą vertinimo taryba privalėjo ir privalo teikti atsakovui savo posėdžio protokolus ir posėdžių garso įrašus.

Be to, nagrinėjant administracines bylas Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme, atsakovas yra ne kartą akcentavęs, kad vertingąsias savybes ir teritorijų ribas apibrėžia vertinimo tarybos ir tik jos yra įstatymo įgalioti viešojo administravimo subjektai, galintys priimti atitinkamus sprendimus. Taip pat atsakovas yra pabrėžęs, kad jis atlieka tik duomenų įregistravimo Registre funkciją, bet nepriiminėja sprendimų nei dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių įregistravimo Registre, nei dėl jų reikšmingumo, nei dėl vertingųjų savybių ir teritorijų apibrėžimo, taip pat ne kartą yra nurodęs, kad teisės aktai nesuteikia atsakovui vertinimo tarybų priimamų sprendimų kontrolės funkcijų, nenumato galimybės daryti poveikį vertinimo taryboms priimant sprendimus ar jų naikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1533/2012, 2012 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1533/2012 ir kt.).

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1053 „Dėl kultūros vertybių registro įsteigimo ir kultūros vertybių registro nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1179 redakcija) 26 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad „Kultūros vertybė laikoma įregistruota registre nuo jos duomenų įrašymo į registro duomenų bazę dienos, registro tvarkymo įstaigai atlikus šiuos veiksmus: priėmus sprendimą įregistruoti Registro objektą, suteikus registro objektui identifikavimo kodą, suformavus ir įrašius duomenis į registro duomenų bazę“. Kultūros vertybė – Panevėžio miesto istorinės dalis – į Registrą buvo įrašyta dar Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. kovo 31 d. akto Nr. PN-RM-18 pagrindu, suteikiant unikalų numerį (duomenys neskelbtini). Minėto nutarimo 27 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad „Registro tvarkymo įstaiga, gavusi Registro duomenų teikėjo rašytinį pranešimą apie Registro objekto duomenų pasikeitimus, per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo Registre įrašo Registro duomenų pasikeitimus ir apie tai raštu praneša Registro duomenų teikėjui“. Tačiau šiuo atveju Registro tvarkymo įstaiga savavališkai, be jokio teisinio pagrindo, panaikino Registro duomenų teikėjo pateiktus duomenis, nepagrįstai, piktnaudžiaudama jai suteiktais įgaliojimais laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2014 m. liepos 9 d. neįregistravo pateiktų patikslinti duomenų.

Vertinimo taryba 2013 m. vasario 12 d. posėdyje priėmė sprendimą teikti aktą įregistravimui, kurį vėliau tikslino, taisė ir pildė. 2013 m. vasario 12 d. vertinimo aktas yra administracinio sprendimo projektas, kuris tikslintas ne vieną, o keletą kartų, todėl atsakovas ir teismas, priimdamas sprendimą, remiantis atsakovo argumentais, yra neteisūs nurodydami, kad vertinimo taryba yra priėmusi keletą aktų. Vertinimo tarybos aktas bus laikomas teisės aktu tik tada, kai jis įstatymo nustatyta tvarka bus įregistruotas ir paskelbtas. Atsakovas, neturėdamas jokio teisinio pagrindo atsisakyti įregistruoti Kultūros vertybių registre Panevėžio miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. birželio 18 d. prašymu pateiktą įregistruoti 2013 m. vasario 12 d. aktą su patikslintais kultūros paveldo vietovės – Panevėžio istorinės dalies (unikalus kodas – (duomenys neskelbtini)) – duomenimis, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotas šį teisės aktą įregistruoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorės 2014 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. (10.26.)2-1471, kuriuo nuspręsta atsisakyti tikslinti Kultūros vertybių registre įregistruotos kultūros vertybės unikaliu kodu (duomenys neskelbtini) duomenis, bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Panevėžio miesto savivaldybės tarybos prašymą, jo netenkino. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad Panevėžio vertinimo tarybos 2014-06-18 prašymas įregistruoti jos 2013-02-12 aktu patikslintus kultūros paveldo vietovės – Panevėžio istorinės dalies (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) – duomenis yra nepagrįstas, todėl pagrįstai nusprendė atsisakyti tikslinti Kultūros vertybių registre įregistruotos kultūros vertybės unikaliu kodu (duomenys neskelbtini) įregistruotus Kultūros vertybių registre duomenis.

Panevėžio miesto savivaldybės taryba su teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde nurodo, jog priimtas sprendimas yra neteisėtas, nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, neatsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Visumoje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis bei atsakovo 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. (10.26.)2-1990 Dėl Panevėžio istorinės dalies U.K. 31872 ir 2014 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. (10.26.)2-1471 Dėl Panevėžio istorinės dalies U. K. 31872 motyvais. Sprendime nurodytas vienintelis argumentas, kad Panevėžio vertinimo taryba, keisdama Panevėžio istorinės dalies (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) duomenis nesilaikė reikalavimo, kad vertinimo taryba savo sprendimus privalo įforminti būtent kultūros ministro nustatytos formos aktais bei konstatavo, jog pareiškėjo teikiami dokumentai tikslinti duomenis Registre įrašytoms nekilnojamosioms kultūros vertybėms neatitiko Akto formos, patvirtintos kultūros ministro 2011-06-15 įsakymu Nr. ĮV-446 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos patvirtinimo“.

Pastebėtina, kad ši teismo išvada atitinka atsakovo anksčiau nurodytuose sprendimuose išdėstytą poziciją. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime atkartoja Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos argumentus. Pažymėtina, jog pareiškėjo prašyme išsamiai išdėstyti motyvai (apimtis 12 puslapių), kodėl ginčijamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina pareiškėjo skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Šiuo aspektu sutiktina su Panevėžio miesto savivaldybės tarybos apeliacinio skundo argumentais, kad sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė išimtinai atsakovo pateiktais argumentais ir atsikirtimais. Tai rodo, jog teismas jokio savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo neatliko, kilusio ginčo iš esmės neišsprendė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, teisės aktų nuostatų ir anksčiau minėtuose atsakovo sprendimuose (2013 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. (10.26.)2-1990 ir 2014 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. (10.26.)2-1471) išdėstytos pozicijos atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą/prašymą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), neatliko bylos medžiagos ir ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų analizės ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan