2018-02-28 Nr. AB-4077-3-65-3-00592-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1319-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00592-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti jam 300 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Komisariato areštinė) pareigūnų veiksmų, atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. buvo neteisėtai laikomas Komisariato areštinėje, o laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d. jam neteisėtai nebuvo suteiktas pasimatymas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pakeitimams, nebeliko galimybės į policijos areštinę perkelti nuteistąjį asmenį ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylos nagrinėjimo teisme ir tokie asmenys policijos areštinėse negali būti laikomi. Tokį asmenį dėl bylų nagrinėjimo teisme ar ikiteisminio tyrimo veiksmų iš bausmės atlikimo vietos į tardymo izoliatorių galima perkelti vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Pareiškėjas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalis negali būti prilyginamas suimtajam, todėl darė išvadą, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. Komisariato areštinėje periodiškai buvo laikomas neteisėtai, tuo apsunkinamos jo kalinimo sąlygos, nes Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose (pataisos namuose, kalėjimuose bei tardymo izoliatoriuose) yra sudarytos palankesnės kalinimo sąlygos: yra bibliotekos, psichologinė pagalba, laisvalaikio užimtumas, mankštinimosi galimybės, galimybė apsipirkti, ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, teisė į kasdienį pasivaikščiojimą gryname ore 3 val. Pareiškėjas darė išvadą, kad Komisariato areštinė, priimdama jį į areštinę su nuteistojo statusu, pasielgė neteisėtai, jam buvo draudžiama pasimatyti su artimaisiais, dėl ko jis patyrė emocinius išgyvenimus, nepatogumus, neteisėtą spaudimą, depresiją, neturėjo kitų garantijų, kurias būtų turėjęs įkalinimo įstaigoje ar tardymo izoliatoriuje.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsniu, nurodė, kad pareiškėjas į Komisariatą buvo konvojuojamas vykdant teismų nutartis dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose. Atsakovas nurodė, kad asmenų, laikomų Komisariato areštinėje, pasimatymų su artimaisiais tvarką nustato Komisariato viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442 patvirtintos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės ir areštinės apsaugos budinčiosios pamainos vidaus tvarkos taisyklės. Pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo suteikti pasimatymai, atsakovo teigimu, neatitinka realybės.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. buvo periodiškai laikomas pagal teismų nutartis jį pristatyti į teismo posėdžius. Pareiškėjas ginčo laikotarpiais buvo nuteistasis ir atliko jam teismų nuosprendžiais paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 2, 67 straipsniais, Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 2 straipsnio 2 dalimi, Baudžiamojo proceso kodekso 246 straipsniu, 308 straipsnio 3 dalimi ir darė išvadą, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose, dėl jų bylų nagrinėjimo teismuose gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse ne ilgiau kaip penkias paras, esant bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) nutarčiai pristatyti nuteistąjį į teismo posėdį. Nors Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, 12 straipsnio 3 dalies 1 punkte įvardinta tik teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje nutartis, šiose teisės normose administracinio teismo, nagrinėjančio bylą teismo posėdyje, nutarties nenurodymą teismas laikė teisės spraga. Pareiškėjui administracinėje byloje, kuris yra nuteistasis, pageidaujant dalyvauti teismo posėdyje, siekiant užtikrinti jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje (teisę būti išklausytam), ir teismui (bylą nagrinėjančiam teisėjui) priėmus nutartį pristatyti jį administraciniame teisme vyksiantį teismo posėdį, teismo vertinimu, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalimi, turi būti taikomas įstatymas, reglamentuojantis panašius teisinius santykius, o būtent Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, 12 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytos normos, ir toks nuteistasis gali būti laikomas teritorinėje policijos įstaigoje ne ilgiau kaip penkias paras ir dėl administracinės bylos, kurios šalimi yra pareiškėjas, nagrinėjimo teisme.

7. Pasisakydamas dėl pasimatymų suteikimo, teismas rėmėsi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 5, 7.6 punktais, Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintų Komisariato viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442, 6.7 punktu, pažymėjo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų prašęs suteikti jam pasimatymą su giminaičiais, o atsakovas tokį pasimatymą būtų atsisakęs suteikti. Teismas pažymėjo, kad, net ir esant tokiam pareiškėjo prašymui, atsakovas pasimatymo jam neprivalėjo suteikti pagal Areštinių veiklos taisyklių ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas.

8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, jog laikant jį Komisariato areštinėje buvo apsunkinamos jo kalinimo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nustatė itin trumpą laiką (iki penkių parų) nuteistojo laikymui areštinėje dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo laikymas Komisariato areštinėje teisės aktų nustatytais pagrindais, o administracinių bylų nagrinėjimo atveju – ir pačiam pareiškėjui pageidaujant administracinio teismo posėdyje teikti žodinius paaiškinimus, pareiškėjo teisėtų interesų nepažeidžia. Teismas darė išvadą, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog Komisariatas ir jo pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė arba netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendė, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų Komisariato ir jo pareigūnų veiksmų ar neveikimo.

III. 9. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

10. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės, nes neiškvietė liudytojų, t. y. jo tetos ir pareigūno G. M., kuris neleido jo tetai pasimatyti su pareiškėju. Pareiškėjo manymu, Vidaus tvarkos taisyklės leidžia pažeisti Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 2 punktą, todėl buvo privaloma kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo teigimu, Komisariato areštinė, pažeisdama jo teises, neleisdama jam turėti socialinių ryšių su jam artima aplinka, sukėlė pareiškėjui nepatogumus, pažeidė jo teises, sukėlė jam neigiamus emocinius, psichologinius išgyvenimus. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Komisariato areštinėje buvo neteisėtai laikomas labiau apsunkintomis sąlygomis nei numato Bausmių vykdymo kodeksas.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Bausmių vykdymo kodeksas, Suėmimo vykdymo įstatymas, Areštinių veiklos taisyklės ir Vidaus tvarkos taisyklės numato skirtingas nuostatas dėl pasimatymų suteikimo nuteistiesiems. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui pasimatymai buvo suteikti 2016 m. birželio 8 d., 2016 m. birželio 28 d. ir 2016 m. gruodžio 7 dieną. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 5-S-7357, adresuotame pareiškėjui, nurodyta, jog nuteistiesiems asmenims teisė į pasimatymus būnant policijos areštinėse neturi būti panaikinta, o suteikta atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekse numatytus terminus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad dėl atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. V. kildina iš to, kad jį, kaip nuteistąjį, Komisariatas priėmė į Komisariato areštinę laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., be to, nesuteikė pasimatymų nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d., atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad jo laikymas Komisariato areštinėje buvo teisėtas ir nenustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų prašęs suteikti jam pasimatymą su giminaičiais, o atsakovas tokį pasimatymą būtų atsisakęs suteikti.

15. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde pažymi, kad buvo neteisėtai laikomas Komisariato areštinėje, taip pat tvirtina, kad jo tetai nebuvo leista su juo pasimatyti.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

17. Pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, akcentuoja, kad Komisariatas neturėjo jo priimti laikymui Komisariato areštinėje. Pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintų Komisariato nuostatų 15.14 punkte įtvirtinta Komisariato funkcija įstatymų nustatyta tvarka vykdyti teismų nuosprendžius, sprendimus, nutarimus ir nutartis. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. raštu Nr. SD-3657, 2016 m. gegužės 12 d. raštu Nr. SD-2616, adresuotais, be kita ko, Komisariatui, prašoma pristatyti E. V. į 2016 m. rugpjūčio 30 d., 2016 m. birželio 9 d. teismo posėdžius (b. l. 27, 30). Iš Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. lydraščio Nr. 1-7-134/2016SD-3197 matyti, kad, be kita ko, Komisariatui yra siunčiamas susipažinimui ir vykdymui Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutarties, kuria nutarta E. V. perkelti (etapuoti) iš Alytaus pataisos namų per Šiaulių tardymo izoliatorių į Komisariato areštinę pristatymui 2016 m. birželio 27 d. ir 29 d. į Panevėžio apygardos teisiamąjį posėdį, nuorašas (b. l. 28, 29). Nors pareiškėjas nurodo, kad Komisariato areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., kaip matyti iš pareiškėjo skundo, šio laikotarpio pradžią pareiškėjas sieja ne su jo priėmimo Komisariato areštinėje diena, bet su nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojusiais Suėmimo vykdymo įstatymo pakeitimais, o pabaiga sutampa su skundo surašymo data. Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Komisariato areštinę dėl dalyvavimo Panevėžio apygardos teismo posėdžiuose buvo perkeltas tris kartus. Kaip minėta, toks jo perkėlimas buvo pagrįstas Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi, taip pat Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. birželio 30 d. raštais. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti Komisariato neteisėtų veiksmų priimant pareiškėją į Komisariato areštinę ginčo laikotarpiu.

18. Pareiškėjas, nurodydamas ginčo dėl pasimatymų nesuteikimo laikotarpį, konkrečių datų, kada jam nebuvo suteiktas pasimatymas su jo teta G. J. M., neišskiria. Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Komisariato areštinę ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d.) buvo perkeltas tris kartus. Pareiškėjui patikslintu skundu (b. l. 19) susiaurinus ginčo dėl pasimatymų suteikimo laikotarpį nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 27 d., į pastarąjį patenka vienas perkėlimas į Komisariato areštinę dėl dalyvavimo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje. Pareiškėjas pasimatymo nesuteikimą sieja su skirtingomis nuostatomis dėl pasimatymų suteikimo nuteistiesiems, įtvirtintomis Bausmių vykdymo kodekse, Suėmimo vykdymo įstatyme, Areštinių veiklos taisyklėse bei Vidaus tvarkos taisyklėse. Pažymėtina, kad Departamentas 2016 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 5-S-7357 (b. l. 9-10) pareiškėjui atsakė, kad BVK yra numatyta teisė nuteistiesiems asmenims pasimatyti, todėl nuteistą asmenį perkėlus į policijos areštinę ši teisė jam neturi būti panaikinta, o turi būti suteikta atsižvelgiant į BVK numatytus terminus. Iš Komisariato 2016 m. spalio 11 d. rašto Nr. 50-S-56292(1.30), Komisariato areštinės 2016 m. gruodžio 21 d. asmens kortelės išrašo istorijos nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. (b. l. 7, 31-37) matyti, kad pareiškėjui pasimatymas su G. J. M. buvo suteiktas 2016 m. birželio 8 d., su G. M. 2016 m. birželio 28 d., o 2016 m. gruodžio 7 d. buvo suteiktas pasimatymas su G. V.. Nors šios datos nepatenka į pareiškėjo apibrėžtą ginčo laikotarpį dėl pasimatymų suteikimo, tačiau patvirtina, kad pareiškėją laikant Komisariato areštinėje jo teisė į pasimatymus dėl pareiškėjo nurodomos priežasties (nuteistojo statuso) nebuvo pažeidžiama. Byloje nėra duomenų, paneigiančių atsakovo teiginius, jog Komisariatas suteikia teisę į pasimatymus nuteistiesiems asmenims būnant Komisariato areštinėje, taip pat nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui dėl kokių nors priežasčių buvo užkirstas kelias pasimatyti su savo teta.

19. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus. Tai reiškia, jog teismas gali reikalauti, kad įrodymai būtų pateikti į nagrinėjamą bylą, siekdamas nustatyti teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančių įrodymų visumą, įvertinusi tai, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą į jo skundą, jokių papildomų aplinkybių ir prašymų neteikė, neišreiškė noro dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje ir jame nedalyvavo, nepagrindė, kodėl neprašė teismo apklausti jo tetą ir Komisariato areštinės pareigūną bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, daro išvadą, kad savo iniciatyva kviesti į teismo posėdį pareiškėjo tetą ir Komisariato areštinės pareigūną G. M., kai to neprašė pareiškėjas, turėdamas visas galimybes savo teisę įgyvendinti, teismui nebuvo teisinio pagrindo.

20. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad, kaip mano pareiškėjas, Vidaus tvarkos taisyklėms pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 2 punktą, buvo privaloma kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tokių klausimų nenagrinėja. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnis nustato, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aktai. Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Analogiškos nuostatos dėl Konstitucinio Teismo kompetencijos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

21. Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 2 dalis nustato, jog teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla. Kadangi šioje byloje nebuvo nustatyta, jog pareiškėjui nebuvo leista pasimatyti su teta, vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklėmis, t. y. administracinėje byloje sprendžiant dėl pareiškėjo prašomo neturtinės žalos atlyginimo nebuvo taikoma jo nurodoma Vidaus tvarkos taisyklių nuostata, pareiškėjo keliamos hipotetinės abejonės dėl Vidaus tvarkos taisyklių neteisėtumo ir pareiškėjo subjektyvus įsitikinimas, kad minėtas norminis teisės aktas pažeidžia jo teises, nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisės realiai buvo pažeidžiamos minėto teisės akto taikymu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog apelianto keliamos abejonės dėl Vidaus tvarkos taisyklių teisėtumo yra tiesiogiai susijusios su teisme nagrinėjama konkrečia byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo.

22. Kadangi pareiškėjas neįrodė Komisariato neteisėtų veiksmų priimant jį į Komisariato areštinę, taip pat užtikrinant pareiškėjo teisę į pasimatymus, šiuo atveju nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą būtent dėl Komisariato veiksmų. Nesant bent vienos iš minėtų sąlygų, t. y. nesant neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybės civilinė atsakomybė kilti negali. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas