2016-07-11 Nr. AB-14351-3-61-3-03987-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1492-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03987-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Vilniaus veneros ir odos ligų centro skundą atsakovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai dėl sprendimų dalių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Vilniaus veneros ir odos ligų centras (toliau – ir Centras) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir VTLK) 2014 m. birželio 26 d. ekspertizės pažymos Nr. 1EP-150 (toliau – ir Pažyma Nr. 1EP-150) 8.5, 8.7, 9, 10.1, 10.2, 10.5.1 punktus ir VTLK 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 4BR-45 (toliau – ir Sprendimas Nr. 4BR-45) 2–4 punktus, kuriais nuspręsta, jog pareiškėja Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžetui padarė iš viso 21 967,20 Lt žalą, kurią turi grąžinti PSDF biudžetui bei grąžinti pacientams patirtas išlaidas už neteisėtai paimtus pinigus, teikiant karpų šalinimo paslaugas elektrokoaguliacijos būdu.

Nurodė, kad atsakovė, atlikusi Centro dokumentų ekspertinį vertinimą, Pažymoje konstatavo, kad Centras nepagrįstai pateikė apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų 584 gydytojo dermatovenerologo konsultacijas dėl ligos B07 (virusinės karpos), nes diagnozuoti karpas (jeigu yra galimybių, ir šalinti) turi šeimos gydytojas ir 34 gydytojo dermatovenerologo konsultacijas dėl ligos B07 (virusinės karpos), nes suteiktos paslaugos neviršijo šeimos gydytojo medicinos normos. Pažymėjo, kad VTLK Taikinimo komisija (toliau – ir Taikinimo komisija) nutarė nelaikyti PSDF biudžetui padaryta žala pareiškėjo pateiktos apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų 584 gydytojo dermatovenerologo konsultacijos dėl ligos B07 (virusinės karpos) ir 34 gydytojo dermatovenerologo konsultacijos dėl ligos B07 (virusinės karpos), tačiau atsakovė Sprendimu tik iš dalies atsižvelgė į Taikinimo komisijos nutarimą ir paliko galioti Pažymos 8.5 punktą dėl 21 929,73 Lt žalos PSDF biudžetui ir įpareigojimą pareiškėjai grąžinti šią sumą PSDF biudžetui.

Pareiškėja paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – ir SAM) 2002 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 265 „Dėl pacientų kreipimosi į gydytojus specialistus: dermatovenerologą, oftalmologą, otorinolaringologą“, pacientai į gydytoją dermatovenerologą gali kreiptis neturėdami pirminės sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų siuntimo, todėl suteikusi virusinių karpų diagnozavimo paslaugas pacientams, kurie į pareiškėją kreipėsi tiesiogiai, o ne per bendrosios praktikos gydytoją, pareiškėja turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad už suteiktas paslaugas bus nustatyta tvarka sumokėta iš PSDF lėšų.

Pareiškėjos nuomone, Pažymoje neteisingai interpretuojama šeimos gydytojo medicinos norma MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtinta SAM 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013 (toliau – ir MN 14:2005), nepagrįstai suteikiant jai prioritetą (virusinių karpų diagnostikos srityje) prieš medicinos normą MN 59:2004 „Gydytojas dermatovenerologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintą SAM 2004 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-899 (toliau – ir MN 59:2004).

Abiejų medicinos normų VII skyriaus „Kompetencija“ atitinkamuose punktuose (29.3.7 p. ir 14.4 p.) nurodoma, kad šių specialybių gydytojai turi diagnozuoti virusines infekcines ligas, kurioms būdingi odos ir gleivinės pažeidimai (pagal TLK-10 B00–B09 – gydytojas dermatovenerologas), o tarp jų virusines karpas (pagal TLK-10 – B07) – šeimos gydytojas. Pasak pareiškėjos, abiejose medicinos normose yra įtvirtintas gydytojų kompetencijos karpų diagnostikos srityje privalomumas, todėl a priori konstatavimas, kad šeimos gydytojas privalo diagnozuoti karpas, o gydytojas dermatovenerologas – neprivalo, kai dėl to į jį tiesiogiai kreipiasi pacientas, nes pareiškėjai negali būti apmokėta už suteiktas paslaugas iš PSDF biudžeto, prieštarautų logikai ir sutarčių vykdymo principams.

Pabrėžė, jog atsisakymas suteikti pacientams, besikreipiantiems į Centrą, teisėtas ir pagrįstas gydytojo dermatovenerologo paslaugas tuo pagrindu, kad už suteiktas paslaugas nebus sumokėta iš PSDF biudžeto, pažeistų gerą moralę, pacientų teises ir teisėtus interesus, Hipokrato priesaiką ir deontologijos reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas Sprendimu pakeitė Pažymos 8.6 punktą ir atsisakė reikalavimo grąžinti į PSDF biudžetą 1 273,98 Lt žalą, nors Pažymos 8.6 ir 8.5 punktuose reikalavimas grąžinti žalą grindžiamas tuo pačiu pagrindu – SAM 1998 m. birželio 18 d.

įsakymo Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 329) 3 priedo 3.1 punkto nuostatos pažeidimu, todėl, pareiškėjos įsitikinimu, ji minėtos nuostatos nepažeidė. Šiuo atveju įžvelgtina norminių teisės aktų konkurencija, kai Įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.1 punkto nuostata, pagal kurios prasmę pareiškėjai neturi būti sumokama už paslaugas, priklausančias teikti pagal MN 14:2005, prieštarauja aukštesnės teisinės galios normoms, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6 knygos II dalies nuostatoms, o esant teisės normų konkurencijai, taikoma aukštesnės teisinės galios norma.

Pareiškėja taip pat nesutiko su išvada, kad ji neteisėtai paėmė pinigus už 6 pacientams atliktą karpų šalinimo elektrokoaguliacijos metodu procedūrą, nes ši procedūra nėra įtraukta į mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą ir todėl turi grąžinti pacientams patirtas išlaidas už neteisėtai paimtus pinigus. Paaiškino, kad pinigus už 6 pacientams atliktą karpų šalinimo elektrokoaguliacijos metodu procedūrą paėmė vadovaudamasi SAM 1996 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 178 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių remiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų valstybinėse ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kainyno Nr. 11-96-2 (toliau – ir Kainynas) 42 punktu.

Pareiškėjos nuomone, ginčijamais atvejais Centro pacientams suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, už kurias atsakovė apmokėjo iš PSDF biudžeto, visiškai atitinka pareiškėjos ir atsakovės 2014 m. kovo 24 d. pasirašytos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis sutarties Nr. ST-53-14(ASP) sąlygas ir teisės aktų, reglamentuojančių ginčo dalyką, nuostatas. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad Sprendimo 2–4 punktuose nurodyta žalos suma, t. y. 21 967,20 Lt yra klaidinga, turi būti 21 929,73 Lt.

Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme pareiškėjo atstovas papildomai pažymėjo, kad dvigubo apmokėjimo nebuvo.

Atsakovė VTLK atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.1 punkte įtvirtinta, kad gydytojų specialistų, dirbančių poliklinikose, kuriose specializuotos sveikatos priežiūros paslaugos atskirtos nuo pirminės sveikatos priežiūros paslaugų, taip pat specializuotų įstaigų savarankiškose poliklinikose teikiamos paslaugos, nepriklausančios teikti pagal Bendrosios praktikos gydytojo medicinos normą, apmokamos pagal gydytojo specialisto konsultacijos (apsilankymo pas gydytoją specialistą) bazines kainas. MN 14:2005 29.3.7 punkte nustatyta, jog šeimos gydytojas turi mokėti diagnozuoti karpas, todėl ginčijamais atvejais gydytojo dermatovenerologo suteikta konsultacija yra paslauga pagal bendrosios praktikos gydytojo medicinos normą priklausanti teikti šeimos gydytojui.

Diagnozuoti karpas (jeigu yra galimybių – ir šalinti) turi šeimos gydytojas, todėl, remiantis Įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.1 punktu, gydytojo dermatovenerologo suteikta konsultacija šiuo atveju negalėjo būti apmokama iš PSDF biudžeto lėšų kaip gydytojo specialisto konsultacija. Pareiškėja klaidingai sutapatina teisę ir pareigą teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas su tokių paslaugų apmokėjimu iš PSDF biudžeto. Įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.1 punkto nuostata nepanaikina gydytojui dermatovenerologui MN 59:2004 14.4 punkte nustatytos pareigos gydyti ir diagnozuoti odos ir gleivinės pažeidimus, t. y. karpas.

Atkreipė dėmesį, kad visais 584 atvejais gydytojo dermatovenerologo konsultacijos dėl ligos B07 buvo apmokėtos dukart – ne tik pateiktos apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų, bet ir patys pacientai sumokėjo už gydant karpas taikytą krioterapiją skystuoju azotu. Karpų gydymui naudota krioterapija skystuoju azotu yra įtraukta į mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą (kodas 60089), patvirtintą SAM 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 „Dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 357).

Minėtame įsakyme nustatyta karpos pašalinimo skystuoju azotu procedūros kaina 8,07 Lt (kaina gali būti indeksuojama atsižvelgiant į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamus vartojimo kainų indeksus) apmokėta ir pačių pacientų, kuriems buvo suteikta paslauga, todėl pareiškėja neturėjo teisės pateikti 584 gydytojo dermatovenerologo konsultacijų apmokėti iš PSDF biudžeto. Taip pat nurodė, kad mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašas, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarka, šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka yra patvirtinta Įsakymu Nr. 357, kuriuo karpų šalinimo elektrokoaguliacijos metodu procedūra nėra įtraukta į mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą.

Įsakymo Nr. 357 3 priedo 6.1–6.6 punktuose įtvirtinti atvejai, kuriais kitas sveikatos priežiūros paslaugas, neišvardytas mokamų paslaugų sąraše ir nepriskirtas būtinosios medicinos pagalbos paslaugoms, teikiamoms sveikatos priežiūros įstaigoje nuolatiniams šalies gyventojams, apmoka patys pacientai. To paties įsakymo 7.1 punkte nustatyta, kad suteiktos paslaugos gali būti apmokamos vadovaujantis Kainynu tik 6.1, 6.4 ir 6.6 punktuose nurodytais atvejais. Atkreipė dėmesį, kad visais 6 ekspertizės pažymoje nurodytais atvejais asmenys buvo nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, o siuntimo reikalavimas jiems nebuvo taikomas, todėl pareiškėja neturėjo teisės reikalauti pacientų sumokėti už atliktą karpų šalinimo elektrokoaguliacijos metodu procedūrą.

Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme metu atsakovės atstovės papildomai paaiškino, kad karpų šalinimas patenka į konsultacijos sąvoką, todėl, gaunant apmokėjimą už konsultaciją, atskirai už karpų šalinimą azotu iš paciento negali būti imami pinigai. Be to, ginčo atveju pacientams buvo tik pašalintos karpos, bet konsultacija nebuvo teikiama, todėl Centras turėjo teisę imti užmokestį tik už karpos šalinimą iš pacientų, bet ne už konsultaciją iš PSDF biudžeto. Apie tai, ar buvo teikiama konsultacija, buvo sprendžiama pagal įrašus ambulatorinėje knygelėje.

Taip pat paaiškino, kad karpų šalinimas elektrokoaguliucijos būdu nepriskirtinas šeimos gydytojo kompetencijai, be to, šis gydymas neįtrauktas į mokamų paslaugų sąrašą, todėl Centras už karpų šalinimą elektrokoaguliacijos metodu galėjo prašyti kompensacijos kaip už konsultaciją iš PSDF biudžeto, tačiau negalėjo imti užmokesčio iš pacientų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ Vilniaus veneros ir odos ligų centro skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2014 m. birželio 26 d. ekspertizės pažymos Nr. 1EP-150 8.5, 9, 10.1, 10.2 punktus ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 4BR-45 2–4 punktus. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Priteisė pareiškėjai VšĮ Vilniaus veneros ir odos ligų centrui iš atsakovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos 540,87 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad VTLK atliko Centro neplaninį patikrinimą, kurio tikslas patikrinti, ar Centras pagrįstai pateikė apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų antrinio lygio gydytojų specialistų konsultacijas, suteiktas nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl ligos B07 (ligos kodas pagal TLK-10-AM). Patikrinimo rezultatai įforminti 2014 m. birželio 26 d. VTLK ekspertizės pažymoje Nr. 1EP-150. Minėtos pažymos 8.5 punkte VTLK konstatavo, jog pareiškėja nepagrįstai pateikė apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų 584 gydytojo dermatovenerologo konsultacijas dėl ligos B07 (virusinės karpos), nes karpų gydymui taikyta krioterapija skystuoju azotu, kuri įtraukta į mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą, patvirtintą Įsakymu Nr. 357. Pažymėta, kad, vadovaujantis MN 14:2005, diagnozuoti karpas (jeigu yra galimybių, ir šalinti) turi šeimos gydytojas, todėl Centras, teikdamas šias gydytojo dermatologo konsultacijas pažeidė Įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.1 punkto nuostatas, nes suteiktos paslaugos neviršijo MN 14:2005. Pažymos Nr. 1EP-150 8.6 punkte konstatuota, kad Centras nepagrįstai pateikė apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų 34 gydytojo dermatovenerologo konsultacijas dėl ligos B07 (virusinės karpos), nes suteiktos paslaugos neviršijo MN 14:2005. Pažymėta, jog pacientų ambulatorinėse kortelėse rasti įrašai apie nustatytas diagnozes, suteiktas rekomendacijas, paaiškinti galimi karpų šalinimo būdai. Vadovaujantis MN 14:2005 diagnozuoti karpas (jeigu yra galimybių, ir šalinti) turi šeimos gydytojas. Pažeistos Įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.1 punkto nuostatos. Be to, Pažymos Nr. 1EP-150 8.7 punkte konstatuota, kad Centras neteisėtai paėmė pinigus už 6 pacientams atliktą karpų šalinimo elektrokoaguliacijos metodu procedūrą, nes ši procedūra nėra įtraukta į mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą, patvirtintą Įsakymu Nr. 357. Kadangi dėl šių pažeidimų pagal Pažymos Nr. 1EP-150 9 punkte paskaičiuota 23 241,18 Lt žala PSDF biudžetui, pareiškėjas Pažymos Nr. 1EP-150 10.2 punktu įpareigotas grąžinti minėtą sumą į PSDF biudžetą bei 10.5.1 punktu grąžinti pacientams, išvardytiems Pažymos Nr. 1EP-150 priede Nr. 3, patirtas išlaidas už neteisėtai paimtus pinigus teikiant karpų šalinimo paslaugas elektrokoaguliacijos būdu.

Pareiškėja, nesutikdama su minėtomis Pažymos Nr. 1EP-150 išvadomis, apskundė jas Taikinimo komisijai.

Taikinimo komisija 2014 m. liepos 31 d. protokoliniu sprendimu Nr. 23TK-6 nusprendė nelaikyti PSDF biudžetui padaryta žala Centro pateiktos apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų 584 gydytojo dermatovenerologo konsultacijos dėl ligos B07 ir 34 gydytojo dermatovenerologo konsultacijos dėl ligos B07 bei siūlyti VTLK pateikti pasiūlymus SAM ir Valstybinei ligonių kasai dėl atitinkamų teisės aktų, reglamentuojančių gydytojo dermatologo teikiamų paslaugų, kurios priskiriamos MN 14:2005, apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų, tobulinimo, tačiau konstatavo, kad Centras turi grąžinti pacientams, išvardytiems Pažymos Nr. 1EP-150 priede Nr. 3, patirtas išlaidas už neteisėtai paimtus pinigus teikiant karpų šalinimo paslaugas elektrokoaguliacijos būdu.

Atsakovė, atsižvelgdama į minėtą Taikinimo komisijos sprendimą, Centro patikrinimo rezultatus ir Pažymoje Nr. 1EP-150 priimtą sprendimą, Sprendimu Nr. 4BR-45 nusprendė pakeisti Pažymos Nr. 1EP-150 8.6. punktą, neskaičiuojant neatitikties kaip žalos PSDF biudžetui (1 p.); pakeisti Pažymos Nr. 1EP-150 9 punktą, įrašant, kad žala PSDF biudžetui iš viso 21 967,20 Lt (2 p.); pakeisti Pažymos Nr. 1EP-150 10.1 punktą, įrašant, kad Centras PSDF biudžetui padarė iš viso 21 967,20 Lt žalą (3 p.); pakeisti Pažymos Nr. 1EP-150 10.2 punktą, įrašant, kad Centras turi grąžinti PSDF biudžetui padarytą žalą iš viso pervesdama 21 967,20 Lt (4 p.).

Taigi iš esmės pareiškėja buvo įpareigota grąžinti PSFV biudžetui lėšas už pacientams suteiktas konsultacijas bei grąžinti patiems pacientams sumas už elektrokoaguliacijos procedūras.

Pareiškėja nesutiko su nustatytais Įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.1 punkte pažeidimais ir įpareigojimu grąžinti Pažymoje Nr. 1EP-150 ir Sprendime Nr. 4BR-45 nurodytas sumas.

Teismas rėmėsi Įsakymo Nr. 329 3 priedo, kuriame yra patvirtinta asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarka, 3.1 ir 3.2 punktais, ir priėjo išvadą, kad pagal minėtą reglamentavimą gydytojų specialistų – šiuo atveju dermatovenerologų – teikiamos paslaugos iš PSDF biudžeto apmokamos tik tada, kai tokių paslaugų nepriklauso teikti šeimos gydytojui, t. y., kai dermatovenerologo suteiktos paslaugos viršija MN 14:2005 nustatytą šeimos gydytojo kompetenciją.

Teismas taip pat rėmėsi MN 14:2005 29.3.7, 29.5.5, 29.5.6 punktais, MN 59:2004 14.4, 15.14 punktais, nurodė, kad tiek šeimos gydytojas, tiek dermatovenerologas turi mokėti diagnozuoti karpas, jas šalinti skystu azotu, tačiau pagal SAM 2002 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. 265 „Dėl pacientų kreipimosi į gydytojus specialistus: dermatovenerologą, oftalmologą, otarinolaringologą“ 1.2 punktą pacientai į gydytoją dermatovenerologą gali kreiptis ir neturėdami pirminės sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų siuntimo, o teisės aktai nereglamentuoja, kaip apmokamos gydytojo dermatovenerologo konsultacijos, kai pacientas kreipiasi tiesiogiai į jį be bendrosios praktikos gydytojo siuntimo.

Teismas nurodė, kad VTLK atstovės teismo posėdžio metu pripažino, kad Centras turėjo teisę imti iš pacientų mokestį už karpų šalinimą skystuoju azotu, nes šis gydymas patenka į Įsakymu Nr. 357 patvirtintą mokamų paslaugų sąrašą, tačiau negalėjo prašyti atlyginti už suteiktas konsultacijas iš PSDF, nes tokios konsultacijos nebuvo ir pastarosios nereikėjo.

Teismo vertinimu, tokia atsakovės pozicija yra nesuderinama su gydytojo profesijos specifika bei teikiamos paslaugos tikslu, t. y., visų pirma – žmogaus gerovė, o ne – ekonominė nauda, o taip pat prieštarauja gydytojų profesinės veiklos reikalavimams, kurie formuluojami ne tik teisės aktuose, bet ir profesinės etikos normose. Pažymėta, jog šių reikalavimų pažeidimas gali užtraukti gydytojui profesinę civilinę atsakomybę, nes profesine veikla besiverčiantiems asmenims taikomi griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nei kitiems visuomenės nariams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje be kita ko yra nurodęs, jog vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami ne tik pagal protingo ir atidaus žmogaus, bet pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą. Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Todėl teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2008; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013 ir kt.). Taigi vertinant gydytojų veiksmus gydymo proceso aspektu gydytojo konsultacijos reikšmė tampa ypatingai svarbi.

Gydytojo konsultacijos privalomumas, teismo vertinimu, taip pat išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintos paciento teisės į kokybiškas medicinos paslaugas bei 5 straipsnio – paciento teisės į informaciją.

Nagrinėjamos bylos kontekste, teismo nuomone, dermatovenerologo konsultacijų be šeimos gydytojo siuntimo atveju Įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.1 punkto negalima traktuoti kaip draudžiančio gydytojo specialisto darbą apmokėti iš PSDF biudžeto, nes minėtas reglamentavimas skirtas atvejams, kai pacientas į dermatovenerologą kreipiasi su bendrosios praktikos gydytojo siuntimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Įsakymo Nr. 329 3 priedo 3.1 punktu iš esmės siekiama išvengti vienodų paslaugų dvigubo finansavimo, t. y. atvejų, kai tiek šeimos gydytojas, tiek ir gydytojas specialistas konsultuoja pacientą tuo pačiu klausimu. Tačiau, kaip minėta, visais 584 ginčo atvejais šeimos gydytojo konsultacijos nebuvo suteiktos, nes pacientai tiesiogiai kreipėsi į dermatovenerologą, todėl galima teigti, kad dvigubo tų pačių paslaugų finansavimo iš PSDF biudžeto buvo išvengta.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, nurodė, jog kadangi teisės aktai nereglamentuoja, kaip apmokamos gydytojo dermatovenerologo konsultacijos, kai pacientas kreipiasi tiesiogiai į jį be bendrosios praktikos gydytojo siuntimo, teismo vertinimu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiant į tai, kad už tokio paties pobūdžio bendrosios praktikos gydytojo paslaugas apmokama iš PSDF biudžeto, Centrui tokiu atveju taip pat turi būti suteikta galimybė už šeimos gydytojo kompetencijos neviršijančias specialistų konsultacijas gauti finansavimą iš PSDF biudžeto, nes žala šiam biudžetui tokiu atveju nėra daroma.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta VTLK Pažymos Nr. 1EP-150 8.5, 9, 10.1, 10.2 punktai ir Sprendimo Nr. 4BR-45 2–4 punktai teismo panaikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti.

Centras taip pat nesutiko, su atsakovės teiginiais, kad jis neteisėtai paėmė pinigus už 6 pacientams atliktą karpų šalinimo elektrokoaguliacijos metodu procedūrą. Pareiškėja ir atsakovė šiuo atveju vadovaujasi skirtingais teisės aktais. Pasak Centro, užmokestį iš pacientu už karpų šalinimą elektrokoaguliacijos metodu jis ima vadovaudamasis Kainynu tuo tarpu, anot atsakovės, minėtas Kainynas netaikytinas pagal Įsakymą Nr. 357.

Teismas pažymėjo, kad mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, sąraše, patvirtintame Įsakymu Nr. 357, iš tiesų nėra nurodytas karpų šalinimas elektrokoaguliacijos metodu, tačiau toks metodas ir jo įkainis įtvirtintas Centro nurodytame Kainyne. Tačiau šiuo atveju sutiko su atsakove, kad Kainyno taikymas yra ribojamas Įsakymo Nr. 357 patvirtintos mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6–7 punktų nuostatomis.

Remdamasis Tvarkos 7.1 punktu, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju 6 atsakovės nurodyti pacientai į minėtus Tvarkoje nustatytus atvejus nepatenka, o Įsakyme Nr. 357, kaip minėta, karpų šalinimą elektrokoaguliacijos metodu taip pat neįkainotas, taigi teismas priėjo išvadą, kad už karpų šalinimą elektrokoaguliacijos metodu Centras užmokestį iš pacientų rinko nepagrįstai. Kaip teisingai pažymėjo VTLK atstovės teismo posėdžio metu, kadangi karpų šalinimas elektrokoaguliacijos būdu neįtrauktas į mokamų paslaugų sąrašą, ši procedūra turėtų būti laikoma kaip dermatovenerologo konsultacijos, apmokamos iš PSDF biudžeto, dalis, todėl nėra pagrindo panaikinti Pažymos Nr. 1EP-150 8.7 ir 10.5.1 punktų. Pažymėta, kad atsakovės teisė reikalauti iš pareiškėjos sugrąžinti užmokestį už elektrokoaguliacijos procedūras pacientams kyla iš Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 76 straipsnyje įtvirtintų VTLK funkcijų pagal kompetenciją užtikrinti nustatytų rūšių asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą, kontroliuoti jų kiekį ir kokybę, atlikti privalomojo sveikatos draudimo lėšų naudojimo finansinę bei ekonominę analizę, teikti lėšas valstybės ir savivaldybių fondams, vykdyti įstatymų ir ligonių kasų nuostatų nustatytas funkcijas, taigi pareiškėjos teiginiai, kad atsakovė neturi teisės reikalauti sugrąžinti pacientams neteisėtai paimtas sumas, atmesti kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija galiojusi nuo 2004 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. kovo 20 d.).

Teismas nustatė, kad Centrui atstovavo advokatas Vidmantas Baumila. Už skundo surašymą šiam advokatui pareiškėja sumokėjo 2 000 Lt, be to, Centras sumokėjo 75 Lt už žyminį mokestį. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už skundą rekomenduojama maksimali priteistina suma 3 MMA, t. y. 3 000 Lt. Šiuo atveju pareiškėjos prašoma priteisti 2 000 Lt suma neviršija nustatyto maksimumo ir atsižvelgiant į bylos sudėtingumą laikytina proporcinga. Tačiau pažymėta, kad bylinėjimosi išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Šiuo atveju Centro skundas buvo tenkintas iš dalies. Teismas vertino, jog pareiškėjos reikalavimai buvo tenkinti 90 proc. todėl pareiškėja turi teisę į 90 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. 1 867,50 Lt (2 075 Lt x 90 proc.). Taigi pareiškėjai iš atsakovės VTLK priteista 540,87 Eur (1 867,50 x 3,4528) bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovė VTLK pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir iš VTLK pareiškėjos naudai priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 150,24 Eur.

Apeliaciniame skunde akcentuoja, kad:

1) pareiškėjos skunde buvo ginčijami du lygiaverčiai kontrolės procedūros metu nustatyti pažeidimai: kad pareiškėja neteisėtai paėmė pinigus už 6 pacientams atliktą karpų šalinimo elektrokoaguliacijos metodu procedūrą, ir tai, kad pareiškėja nepagrįstai pateikė apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų 584 gydytojo dermatovenerologo konsultacijas dėl ligos B07 (virusinės karpos). Kadangi bylinėjimosi išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, teismas pripažindamas, jog pareiškėjas 584 gydytojo dermatovenerologo konsultacijas iš PSDF biudžeto pateikė apmokėti teisėtai, o dalyje dėl pinigų už 6 pacientams atliktą karpų šalinimo elektrokoaguliacijos metodu procedūrą grąžinimo atmesdamas pareiškėjos skundą, pareiškėjos reikalavimus tenkino ne 90, bet 50 procentų. Atitinkamai pareiškėja turi teisę į 50 proc. patirtų 600,96 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. 300,48 Eur (600,96 Eur x 50 proc.).

2) Sprendžiant dėl priteistinos sumos dydžio taip pat turi būti atsižvelgiama į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, kitas svarbias aplinkybes. Įvertinus bylos aplinkybes ir pobūdį, kad pareiškėjos atstovas dalyvavimo tik viename teismo posėdyje, manytina, jog net ir 300,48 Eur suma yra nepagrįstai didelė. Nagrinėta byla nebuvo didelės apimties, dėl jos nereikėjo specifinių žinių, sprendžiami teisiniai klausimai nebuvo sudėtingi ir nereikėjo ypatingai jiems pasirengti. Minėti kriterijai Rekomendacijų 2 punkte nurodyti kaip vieni esminių, sprendžiant priteistinos žalos dydį. Atitinkamai priteistina suma nuo 300,48 Eur turėtų būti sumažinta dar 50 proc. – iki 150,24 Eur.

Pareiškėjas Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Taip pat prašo priteisti iš atsakovės pareiškėjo naudai 160 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) teismas teisingai vertino, kad pareiškėjo reikalavimai buvo tenkinti 90 procentų. Atsakovė neteisingai vertina pareiškėjos teismui pateiktą reikalavimą. Tai buvo vienas, o ne du, reikalavimai, kaip kad teigia atsakovė. Vieno reikalavimo dalinis patenkinimas suponuoja proporcingą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo piniginę išraišką.

2) Už dalyvavimą teismo posėdyje pareiškėjos atstovui atskirai mokėti nereikėjo. Atstovui buvo sumokėta ne už jo dalyvavimą viename teismo posėdyje, kaip akcentuoja atsakovė, o už skundo surašymą. Nesutinka ir su tuo, kad byla nebuvo didelės apimties, dėl jos nereikėjo specifinių žinių, sprendžiami teisiniai klausimai nebuvo sudėtingi ir nereikėjo ypatingai jiems pasirengti. Teigia, jog atvirkščiai, byla buvo pakankamai sudėtinga, jai nagrinėti reikėjo specifinių žinių iš medicinos srities, o sprendžiami teisiniai klausimai buvo išties sudėtingi ir jiems reikėjo tinkamo pasirengimo. Todėl advokato ataskaitoje nurodytas 10 val. darbo laikas, rengiant skundą, įskaitant konsultacijas su pareiškėjos administracijos vadovu, medicinos teisės aktų analizę ir teismų praktikos apžvalgą, yra pagrįstas ir proporcingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas apskaičiavo ir priteisė pareiškėjai iš atsakovės pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį.

Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas, pirma, nepagrįstai vertino, kad pareiškėjos reikalavimai buvo tenkinti 90 procentų. Atsakovės nuomone, pareiškėjos reikalavimai tenkinti 50 procentų. Antra, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, kitas svarbias aplinkybes, net 50 procentų pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų yra per didelė suma ir priteisiant iš atsakovės turėtų būti mažinama dar 50 procentų.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais atsakovės argumentais nesutinka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (2010 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-68/2010). Minėta proporcija, jei įmanoma, dažniausiai nustatoma kaip matematinis tenkintos (atmestos) skundo reikalavimo dalies santykis su visais skunde keltais materialiniais teisiniais reikalavimais ir išreiškiama dalimis arba procentais (2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-457/2011, 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-144/2012). Tais atvejais, kai skunde kelti reikalavimai turi vien tik kiekybinę (skaitinę) išraišką (pavyzdžiui, reikalavimai dėl darbo užmokesčio, kitų išmokų ir kompensacijų priteisinimo, žalos atlyginimo, reikalavimai dėl baudų sumažinimo ar sprendimų, kuriais paskaičiuoti mokesčiai bei delspinigiai, pakeitimo ir pan.), proporcija paprastai nustatoma pagal priteistą sumą (2010 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143–120/2010, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-9/2012), neturtinių reikalavimų atveju – paprastai pagal tenkintų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-138/2012, 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-74/2012), o tais atvejais, kai vienoje byloje pareikšti keli skirtingos prigimties reikalavimai – vėlgi pagal tenkintų pakankamai savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių (2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-68/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi prašydama: panaikinti VTLK 2014 m. birželio 26 d. ekspertizės pažymos Nr. 1EP-150 8.5, 8.7, 9, 10.1, 10.2, 10.5.1 punktus ir VTLK 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 4BR-45 2–4 punktus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikindamas Pažymos Nr. 1EP-150 8.5, 9, 10.1, 10.2 punktus ir Sprendimo Nr. 4BR-45 2–4 punktus, o kitą pareiškėjos skundo dalį (dėl Pažymos Nr. 1EP-150 8.7 ir 10.5.1 punktų) atmesdamas kaip nepagrįstą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Pažymos Nr. 1EP-150 8.5, 9, 10.1, 10.2 punktai ir Sprendimo Nr. 4BR-45 2-4 punktai susiję su pareiškėjos pateiktomis apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų 584 gydytojo dermatovenerologo konsultacijomis dėl ligos B07 (virusinės karpos). Pažymos Nr. 1EP-150 8.5 punktu pripažinta, kad konsultacijos pateiktos apmokėti nepagrįstai, žala PSDF biudžetui 21 929,73 Lt; 9 punkte nurodyta, kad visa žala PSDF biudžetui sudaro 23 241,18 Lt; 10.1 punkte nuspręsta, kad pareiškėja PSDF biudžetui padarė 23 241,18 žalą, pagal 10.2 punktą, pareiškėja minėto dydžio žalą turi grąžinti PSDF biudžetui iki 2014 m. liepos 28 d. Sprendimo Nr. 4BR-45 2-4 punktais Pažymos 1EP-150 9, 10.1 ir 10.2 pakeisti vietoj minėtos 23 241,18 Lt žalos sumos nurodyta 21 967,20 Lt dydžio žala.

Kiti pareiškėjos ginčyti Pažymos Nr. 1EP-150 punktai – 8.7 ir 10.5.1 – susiję su 6 pacientams atliktomis karpų šalinimo elektrokoaguliacijos metodu procedūromis. 8.7 punktu pripažinta, kad pareiškėja neteisėtai paėmė už jas pinigus, o 10.5.1 punktu pareiškėja įpareigota grąžinti šiems pacientams (išvardintiems Pažymos Nr. 1EP-150 Priede Nr. 3) patirtas išlaidas už neteisėtai paimtus pinigus teikiant minėtas paslaugas. Iš Pažymos Nr. 1EP-150 Priedo Nr. 3 matyti, kad bendra visų 6 pacientų už pastarąsias paslaugas sumokėta suma buvo 73 Lt.

Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia vertinti, kad nors pareiškėja ginčijo administracinius aktus (jų dalis), jų reikšmę galima įvertini pinigais pagal už atitinkamus atsakovės konstatuotus pažeidimus numatytas sankcijas, pagal jų materialinę išraišką.

Kaip minėta, teismas panaikino pareiškėjos ginčytų administracinių aktų dalis, kuriomis už 584 konsultacijas, kaip teigė atsakovė, PSDF biudžetui buvo padaryta 21 967,20 Lt žala, t. y. šioje dalyje pareiškėjos skundą tenkino, ir paliko galioti tik tas vieno iš skųstų administracinių aktų dalis, kuriomis už 6 pacientams atliktas procedūras pareiškėja įpareigota jiems (6 pacientams) grąžinti patirtas išlaidas, viso 73 Lt, t. y. šioje dalyje pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Atitinkamai matematiškai apskaičiavus teismo tenkintos skundo dalies (21 967,20 Lt) santykį su visais keltais reikalavimais (22 040,20, t. y. 21 967,20 + 73), gaunama, kad teismas patenkino 99,67 proc. (21 967,20 x 100)/22 040,20) pareiškėjos reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas laikė, kad pareiškėjos reikalavimai buvo tenkinti 90 procentų todėl pareiškėja turi teisę į 90 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, jog, kaip nurodyta, matematiškai apskaičiuojant teismo tenkintų pareiškėjos reikalavimų dalį, ji gaunama dar didesnė, nei laikė pirmosios instancijos teismas, atitinkamai iš atsakovės galėtų būti priteista dar didesnė pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis, tačiau apeliacinį skundą byloje pateikė tik atsakovė, atsižvelgiant į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, pagal kurį apeliacinės instancijos teismui kyla draudimas priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė (2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144 – 216 p.; 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-264/2012), taip pat vertinant tai, jog pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su tuo, kad jos reikalavimai buvo tenkinti 90 procentų, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria, minėta, teismas laikė, kad pareiškėjos reikalavimai buvo tenkinti 90 procentų todėl pareiškėja turi teisę į 90 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovės teiginiais, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos atstovas dalyvavo tik viename teismo posėdyje, byla nebuvo didelės apimties, dėl jos nereikėjo specialių žinių, sprendžiami teisiniai klausimai nebuvo sudėtingi, jiems nereikėjo ypatingai pasirengti, pareiškėjai priteistina suma turėtų būti mažinama dar 50 procentų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė priteisti jos patirtas išlaidas tik už įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį ir skundo teismui parengimą, suma, kurią pareiškėja sumokėjo už skundo parengimą (2 000 Lt) nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto priteistino dydžio už šią teisinę paslaugą (3 000 Lt), yra gerokai mažesnė, nėra pagrindo pareiškėjai priteistiną sumą mažinti dar labiau, t. y. , priteisti mažiau nei 90 procentų, jos pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Kartu pastebėtina, jog pralaimėjusiai šaliai teigiant, kad byla nesudėtinga, ši turi pateikti aiškų ir vienareikšmį bylos vertinimą jos sudėtingumo aspektu, nes tik abstraktūs teiginiai, kad byla nesudėtinga priteistinos sumos dydžio mažinimui įtakos neturi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-935/2011).

Teismas taip pat iš dalies tenkina pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Pareiškėja pateikė atstovavimo sutarties kopiją iš kurios matyti, kad pareiškėja pavedė advokatui Vidmantui Baumilai ją atstovauti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą pagal VTLK apeliacinį skundą šioje byloje. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko matyti, jog advokatas Vidmantas Baumila parengė ir pateikė teismui pareiškėjos atsiliepimą į apeliacinį skundą. Iš pateikto sąskaitos išrašo taip pat matyti, kad už šią teisinę paslaugą pareiškėja advokatui sumokėjo 160 Eur. Remiantis Rekomendacijų, redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., 8.11 punktu, maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą 909,74 Eur.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pareiškėjai iš atsakovės priteistina 144 Eur (160 x 90)/100) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisi pareiškėjai viešajai įstaigai Vilniaus odos ir veneros ligų centras iš atsakovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos 144 Eur (viena šimtą keturiasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė