2022-05-18 Nr. AB-12704-3-62-3-00105-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2486-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00105-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. F. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas B. F. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Atsakovas) 2021 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 21S45425 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 6K-35; 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. (duomenys neskelbtini).

2.2. Atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą suteikti jam prieglobstį. Atsakovas netinkamai atliko tyrimą, todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą. Jis įsitikinęs, kad atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjui kylančią ir tos situacijos sąlygojamą pavojų bei tuo pagrindu atsirandančią jo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Jis primygtinai prašė, kad jam galimai kilsiančios grėsmės lygis (laipsnis, tikėtinumas ar pan.) būtų nustatytas remiantis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją (duomenys neskelbtini), bet konkrečiai vadovaujantis ESTT sprendimu, kurį nurodė, t. y. kad būtų vertinamas kylančios grėsmės individualumas, taikant vadinamąją „slankiojančią skalę“.

2.3. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai, t. y. visapusiškai ir išsamiai bei individualizuotai, išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nepakankamai išanalizavo aktualią informaciją apie situaciją jo kilmės valstybėje, kitas svarbias ir reikšmingas bylai aplinkybes, t. y. atsakovas 2021 m. lapkričio 2 d. sprendime nenurodė pakankamai konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių jo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetimo motyvus, todėl padarė hipotetinę, grindžiamą prielaidomis, ir todėl vertintiną kaip nepagrįstą, išvadą, kad jam nekyla grėsmė gyvybei ir/ar sveikatai, ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės valstybėj (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė bendra saugumo padėtimi (duomenys neskelbtini)ir tuo, kad jis yra vienas, neturi artimųjų, tačiau neįvardino jokių individualaus pobūdžio jam (duomenys neskelbtini) kylančių grėsmių, susijusių su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini), nėra aiškus, informatyvus ir nuoseklus, nėra paremtas objektyviais įrodymais. Siekiant patikslinti pareiškėjo pasakojimo aplinkybes, jam buvo užduodami patikslinantys klausimai, tačiau pareiškėjas vengė tikslių ir konkrečių atsakymų, dažnai atsakymai buvo bendro pobūdžio. Pareiškėjas nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į pareiškėjo pasakojimo trūkumus atsakovas nurodė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo B. F. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 2 d. sprendimo Nr. 21S45425 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus – sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų ir C.SIS II perspėjimo terminą nuo 3 iki 2 metų. Atitinkamai buvo pakeistas ir Komisijos sprendimas. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas, kuriomis grindė savo sprendimą. Teismas rėmėsi bylai aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konvencija, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas taip pat įvertino Human Rights Watch pateiktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę.

7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo argumentai. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į padėtį jo kilmės valstybėje. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta. Teismas sutiko, kad atsakovas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

9. Konstatuota, kad Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekils joks pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais ir byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Migracijos departamento padarytos išvados. Teismas nenustatė aplinkybių, kad prieš pareiškėją bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jo baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis.

10. Teismo sprendime pažymėta, kad iš teismui teikiamos medžiagos ir 2021 m. lapkričio 17 d. apklausos garso įrašo akivaizdu, kad pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktaus pobūdžio, atsakinėdamas į papildomus klausimus pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.

11. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios lemtų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Remiantis šiais argumentais minėtas terminas sutrumpintas iki 2 metų. Remiantis analogiškais argumentais sutrumpintas C.SIS II perspėjimo terminas nuo 3 iki 2 metų.

III. 12. Pareiškėjas B. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti šiais motyvais:

13. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 - 3 punktus bei pažymi, kad jis nurodė konkrečiais ir objektyvias aplinkybes, kurios pagrindžia jam kylančią grėsmę kilmės valstybėje.

14. Kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini).

15. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios ir būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini) nepasižymi aiškumu, informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremtas jokiais objektyviais įrodymais. Siekiant patikslinti pareiškėjo pasakojimo aplinkybes, jam buvo užduodami patikslinantys klausimai, tačiau jis vengė tikslių ir konkrečių atsakymų, dažnai atsakymai buvo bendro pobūdžio. Pareiškėjas nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl (duomenys neskelbtini).

18. Atsakovas pažymi, kad ekonominio pobūdžio priežastys savaime neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių. Be to, pareiškėjas negrindė savo prieglobsčio prašymo tuo, kad kilmės valstybė prieš jį naudoja ekonominio poveikio priemones dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o vertinama pareiškėjo individuali situacija jo nurodytų prieglobsčio prašymo motyvų kontekste.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, į nagrinėjimą teisme nekviečiant proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį ir byloje surinktą medžiagą, nenustatė aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 22. Šioje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Sprendime atsakovas pagrįstai nurodė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesto į C.SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Motyvuoja, kad jo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) jam nėra saugu. Apie savo asmeninę patirtį pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

25. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

26. Ginčui yra aktualios Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos, kurios yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

27. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

28. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

29. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

30. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

31. Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

32. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

33. Tvarkos aprašo 97.1 papunktis nustato, kad tyrimas, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę.

34. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad savo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus ir kitą bylos medžiagą konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realią jo baimę kilmės valstybėje patirti persekiojimą. Iš pareiškėjo pasakojimo negalima daryti išvados, kad grįžus į kilmės valstybę jo sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko ne iš kilmės valstybės, o iš (duomenys neskelbtini). Į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai kirtęs sieną.

36. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo atliktu pareiškėjo kilmės valstybės bei individualios situacijos tyrimu konstatuoja, kad jis yra išsamus ir pagrįstas. Iš atsakovo surinktos informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę matyti, kad remiantis (duomenys neskelbtini) pateiktais Human Rights Watch duomenimis, (duomenys neskelbtini).

37. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš bylos medžiagos ir 2021 m. lapkričio 17 d. apklausos garso įrašo akivaizdu, jog pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktaus pobūdžio, atsakinėdamas į papildomus klausimus jis apsiribodavo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Pareiškėjo pasakojimas iš tiesų nėra išsamus, jis negalėjo nurodyti konkrečių grėsmių, kurios jam kyla kilmės valstybėje. Tikėtina, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), tačiau negalėjo nurodyti kitų aplinkybių, kad kitur ((duomenys neskelbtini)) jam grėstų pavojus. Be to, (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės iš esmės yra vienintelės, kurios susijusios su pareiškėjo asmeniu per se (pačiu savaime). Pareiškėjo nurodoma neigiama jo šeimos narių patirtis ((duomenys neskelbtini)) nesuteikia pagrindo spręsti, kad ir pareiškėjas galėtų susidurti su panašaus pobūdžio persekiojimu, nes (duomenys neskelbtini).

38. Pareiškėjas negalėjo nurodyti nei priežasčių, kodėl turėtų ar galėtų būti persekiojamas sukilėlių, nei kada paskutinį kartą patyrė jų persekiojimą. Šios aplinkybės, kaip teisingai pažymėjo atsakovas bei pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjo nurodyta informacija yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrindžia jam galinčio kilti pavojaus realumo.

39. Įvertinus šių aplinkybių ir motyvų visumą, pareiškėjo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį teismo vertinama kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikoma visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl atsakovas pagrįstai sprendimu jam nesuteikė pabėgėlio statuso, o taip pat neatitikus Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų ir papildomos apsaugos.

40. Teisėjų kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentams, kad atsakovas tinkamai neįvykdė pareigos surinkti aktualią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę bei netinkamai vertino individualias jo savybes. Visų pirma pareiškėjas kitokios informacijos, nei surinko atsakovas, nebuvo nurodęs, o skunde nurodyti duomenys atitinka pirmiau paminėtus, atsakovo išsamiai aptartus duomenis. Be to, iš atsakovo Sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas rėmėsi aktualia ir išsamia informacija, kurią teikia tiek tarptautinės organizacijos, tiek žiniasklaidos priemonės. Šių argumentų kontekste pastebėtina, kad pareiškėjas neginčija atsakovo surinktos informacijos autentiškumo ar objektyvumo, o tik formaliai teigia, kad ji neišsami.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

42. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo B. F. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė