2021-07-28 Nr. AB-15009-3-61-3-03383-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-416-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03383-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. buvo pažeidžiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerose Nr. 155, Nr. 302, Nr. 128 ir Nr. 167. Pareiškėjas teigė, kad tualetas yra įrengtas prie kameros durų, nuo kameros atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele, įrengtas stebėjimo langelis, per kurį jis galėjo būti stebimas pareigūnų ir pareigūnių. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal teismų praktiką sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaidą, nelaikomas tinkamu privatumo užtikrinimu. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms. Kalėdamas tokio sąlygomis pareiškėjas patyrė dideles dvasines kančias, diskomfortą, pažeminimą, todėl prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, pertvarkos pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2012 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 386–Nr. 395, 2013 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 252–Nr. 257, 2015 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 406–Nr. 417, 2016 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 418–Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

5. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Be to, nėra numatyta, kad kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai būtų nuo atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes, atsakovo teigimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis etikos taisyklių bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

7. Vilniaus PN manymu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kad lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 302 Eur neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjo naudai.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. Į bylą pateiktas Vilniaus pataisos namų pranešimas „Dėl A. V. skundo“, patvirtino, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–Nr. 257; Nr. 386–Nr. 395; Nr. 406–Nr. 417; Nr. 418–Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo atstovo, esą, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas kamerose Nr. 167, Nr. 110, Nr. 134, Nr. 359, Nr. 201, Nr. 357, Nr.104, Nr. 368, Nr. 362, Nr. 360, Nr. 286, Nr. 294, Nr. 327, Nr. 129, Nr. 114, Nr. 281, Nr. 197, Nr. 105, Nr. 132 tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Aplinkybę, kad sanitarinis mazgas buvo atskirta užuolaida, patvirtino į bylą pateiktos fotonuotraukos. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, tuomet, kai jis kamerose Nr. 134, Nr. 147, Nr. 286, Nr. 327, Nr. 128, Nr. 302, Nr. 281, Nr. 283, Nr. 155, Nr. 197, Nr. 124, Nr. 127, Nr. 132. Nr. 121 ir Nr. 333 buvo laikomas ne vienas, nes, kaip minėta, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Lietuvos valstybės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 134, Nr. 147, Nr. 286, Nr. 327, Nr. 128, Nr. 302, Nr. 281, Nr. 283, Nr. 155, Nr. 197, Nr. 124, Nr. 127, Nr. 132. Nr. 121 ir Nr. 333 sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 302 paras.

10. Atsižvelgęs į pažeidimo mastą bei intensyvumą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose byloje, teismas sprendė, kad 302 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus ir yra adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, jog pagal teisės aktus nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemes kaip 1,5 m. aukščio pertvara. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2012 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 386–Nr. 395, 2013 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 252–Nr. 257, 2015 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 406–Nr. 417, 2016 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 418–Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

13. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Be to, nėra numatyta, kad kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai būtų nuo atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes, atsakovo atstovo teigimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

14. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis etikos taisyklių bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

15. Atsakovo atstovo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl, Vilniaus PN, įsitikinimu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo A. V. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jo laikymo nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.

17. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 302 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 302 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

18. Atsakovo atstovas Vilniaus PN, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, pareiškėjas nepagrindė jam kilusios neturtinės žalos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

20. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose, jį nuo likusios kameros dalies atitveriant 1,5 m aukščio sienele, atitinka galiojančių tesės aktų reikalavimus.

21. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d.), 14.5 punktas nustatė, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A.v ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

23. Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Atkreiptinas dėmesys, kad dalį ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau tuo metu jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020). Pažymėtina, jog skundą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, jog visą buvimo Lukiškių TI–K laiką, jam besinaudojant sanitariniu mazgu, jis buvo stebimas pareigūnų. Nors atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, buvo įrengtos užuolaidos, užstojančios sanitarinį mazgą nuo durų, tačiau nepateikė duomenų, kada šios užuolaidos buvo įrengtos kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, taip pat nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų per kameros duryse įrengtas stebėjimo akutes.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K 302 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo likusios kameros ploto buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, remiantis EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neužtikrina reikiamo asmens privatumo.

25. Taigi, Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.

26. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

28. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 302 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti dėl byloje nustatytų pažeidimų, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) neužtikrinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais dėl aptartų nustatytų pažeidimų.

29. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė