2017-06-02 Nr. AB-11447-3-61-3-03033-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-522-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03033-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–4) ir patikslintu skundu (b. l. 36–37), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 11SP-6815 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo R. M.“; 2) panaikinti VRM 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4284(3); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija). Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu nuspręsti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-234-552/2015 bei jo paties 2013 m. balandžio 17 d. prašymu buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Nurodė, kad atleidimo iš tarnybos dieną, t. y. 2013 m. balandžio 17 d., visiškai atitiko Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) sąlygas, kurioms esant pareigūnui ir kariui skiriamos valstybinės pensijos. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos. Vadinasi, jei asmuo, išeidamas į pensiją, atitiko visas pensijos skyrimo sąlygas, ši jo teisė negali būti paneigta. Aplinkybės, kurios atsiranda po teisės į pensiją atsiradimo dienos, nebėra svarbios pensijos skyrimo faktui. To paties Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pareiškėjas teigė, kad pagal savo mastą, kai panaikinama asmens turtinė teisė, kurią jis įgijo per 20 tarnybos metų, tai reiškia faktinį baudimą už nuosprendžiu pripažintą įrodytą veiką antrą kartą.

Atsakovas atsiliepime prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas yra teistas už tyčinį nusikaltimą, todėl valstybinė pensija jam neskiriama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl VRM kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 11SP-6815 ir VRM 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 1D-4284(3) teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir pažymėjo, kad byloje esantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų 2015 m. kovo 16 d. išrašas apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-4579 patvirtina, jog 2013 m. vasario 25 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos (kyšininkavimo). 2013 m. vasario 28 d. pareiškėjas, atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo pripažintas įtariamuoju. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu (įsiteisėjo 2014 m. balandžio 10 d.) pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas) (b. l. 22).

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. bei 2013 m. gegužės 17 d. nutartimis pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų šešiems mėnesiams, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pratęsė pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų terminą dar 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d.

Pareiškėjas su 2013 m. balandžio 17 d. prašymu, kuris Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate gautas tą pačią dieną, kreipėsi dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. balandžio 17 d., kadangi nori išeiti į pensiją (b. l. 38–41).

Iš aprašytos įvykių eigos matyti, kad pareiškėjas padavė prašymą atleisti jį iš tarnybos, kadangi nori išeiti į pensiją, kai buvo praėję beveik du mėnesiai, kai baudžiamojoje byloje buvo pripažintas įtariamuoju, ir galiojant teismo nutartims dėl nušalinimo nuo pareigų.

Kadangi pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, pareiškėjas atsisakymą jį atleisti iš vidaus tarnybos ginčijo teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi Nr. A-234-552/2015 pareiškėjo skundą patenkino ir įpareigojo išnagrinėti jo 2013 m. balandžio 17 d. prašymą iš naujo. 2015 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 40-TE-208, vykdant teismo sprendimą, pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 27 d. buvo atleistas iš tarnybos (b. l. 33). 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 11SP-6815 atsakovas atsisakė pareiškėjui skirti valstybinę pensiją.

Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo 2013 m. balandžio 17 d. prašymas atleisti jį iš vidaus tarnybos buvo nepagrįstai nepatenkintas, o patenkintas tik išnagrinėjus ginčą teisme, bylos esmės nekeičia, kadangi, pagal teismų praktiką, skirianti valstybinę pensiją institucija turėjo galimybę skyrimo klausimą spręsti tik išsprendus pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-128/2014, kurioje nurodyta, kad teisingumo ir protingumo principams prieštarautų galimybė asmenims, kurie, būdami pareigūnai, padarė nusikalstamas veikas, tačiau, vykstant teisminiam nagrinėjimui, padavė prašymus atleisti iš tarnybos ir skirti pensiją, gauti tokią pensiją, nors patys žinotų, kad tokia pensija jiems nepriklauso, nes pažeidė pagrindinius pareigūno tarnybos principus).

2014 m. balandžio 17 d. įstatymu Nr. XII-837 nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, kurioje papildomai buvo nustatyta, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

Taigi, atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką ir įstatymų leidėjo valią, teleologiškai vertindamas Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 dalis, teismas darė išvadą, kad Įstatymas negali būti aiškinamas taip, kad būtų siekiama iš esmės išvengti Įstatyme nustatytos sankcijos už padarytas nusikalstamas veikas.

Dėl pareiškėjo abejonių Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies konstitucingumu teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, be kita ko, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu.

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatavo, kad VRM kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. 11SP-6815 ir VRM 2015 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. 1D-4284(3) yra teisėti ir pagrįsti, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

III. Pareiškėjas R. M. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, jog atleidimo iš vidaus tarnybos dieną (2013 m. balandžio 17 d.) pareiškėjas nebuvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, todėl pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį pareiškėjas atitiko požymius asmens, kuriam pagal Įstatymą privalo būti paskirta valstybinė pensija. Pažymi, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, todėl teisinis reguliavimas, nustatantis atvejus, kada asmuo praranda turtinę teisę, gali būti nustatytas tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu. Todėl ir teismas neturi teisės apriboti asmens nuosavybės teisės vien remiantis bendraisiais teisės principais. Akcentuoja, jog BK nenumato tokios bausmės kaip teisės gauti valstybinę pensiją atėmimas. Konstatavus teisės į valstybinę pensiją netekimą, buvo pažeista pareiškėjo teisė į nuosavybės neliečiamumą, kurią garantuoja Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalimi. Mano, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais vadovautis nereikia, nes šio teismo teisėjai neturi teisėjų nepriklausomumo garantijų ir yra priklausomi nuo vykdomosios valdžios.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tam tikrų nuostatų atitikties Konstitucijai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu.

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjui valstybinė pensija negalėjo būti skiriama dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyto reguliavimo. Skundžiamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjas jau buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą. Pareiškėjas ginčija ne tiek sprendimus, kiek patį Įstatymą, pagal kurį nėra nustatyta, jog 13 straipsnio 3 dalies nuostata netaikoma, jei faktai, reikalingi valstybinei pensijai skirti, atsirado iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VRM kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 11SP-6815 ir VRM 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 1D-4284(3) teisėtumo ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 40-TE-208, vykdant teismo sprendimą, pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos savo paties prašymu nuo 2013 m. balandžio 17 d. (b. l. 33). Pareiškėjas atleistas po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-234-552/2015 pareiškėjo skundą patenkino ir įpareigojo išnagrinėti jo 2013 m. balandžio 17 d. prašymą iš naujo.

Pareiškėjas 2015 m. vasario 26 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su prašymu paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 30–31).

VRM kancleris 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 11SP-6815 neskyrė R. M. valstybinės pensijos, kadangi nuteistiems už tyčinius nusikaltimus asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama (b. l. 19).

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 14 d. kreipėsi su skundu į VRM (b. l. 14). VRM 2015 m. gegužės 6 d. raštu Nr. l D-4284 (3) atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti VRM kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 11SP-6815 (b. l. 15).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-212 redakcija) reglamentuotas valstybinės pensijos skyrimas, joje numatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Minėto straipsnio 3 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-212 redakcija) įtvirtinta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Vėlesnėje Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija) numatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kai pareiškėjas padavė prašymą atleisti jį iš tarnybos, kad galėtų išeiti į pensiją, jis baudžiamojoje byloje buvo pripažintas įtariamuoju ir galiojo teismo nutartis dėl nušalinimo nuo pareigų. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. bei 2013 m. gegužės 17 d. nutartimis pareiškėjas buvo laikinai nušalintas nuo pareigų šešiems mėnesiams, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi pratęsė pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų terminą dar 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. Minėtus faktus patvirtina Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų 2015 m. kovo 16 d. išrašas apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-4579, iš kurio matyti, jog 2013 m. vasario 28 d. pareiškėjas, atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo pripažintas įtariamuoju. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu (įsiteisėjo 2014 m. balandžio 10 d.) pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas).

Įvertinusi aptartas aplinkybes ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, teisėjų kolegija sutinka, jog skirianti valstybinę pensiją institucija turėjo galimybę skyrimo klausimą spręsti tik išsprendus pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-128/2014). Priešingu atveju, susidarytų situacija, kai asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką, pavyktų gauti valstybinę pensiją, jei jie, vykstant nagrinėjimui dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, paduotų prašymą būti atleisti iš tarnybos ir prašytų jiems skirti valstybinę pensiją. Toks aiškinimas prieštarautų minėtos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies normos tikslams, nes asmenys, paduodami prašymą dėl atleidimo ir valstybinės pensijos skyrimo, nušalinus juos nuo pareigų ir atliekant tyrimą dėl galimai padaryto nusikaltimo, iš esmės siekia išvengti neigiamų padarinių, numatytų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, jei būtų priimtas jiems nepalankus teismo sprendimas baudžiamojoje byloje. Tuo labiau, kad priimant ginčijamą VRM kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 11SP-6815, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nuosprendis jau buvo įsiteisėjęs. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog priėmus neigiamą sprendimą dėl valstybinės pensijos skyrimo, buvo apribota jo teisė į nuosavybę – jeigu baudžiamojoje byloje jis būtų išteisintas, jis būtų galėjęs kreiptis dėl valstybinės pensijos skyrimo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių teismų įsteigimo įstatymo, Teismų įstatymo ir ABTĮ tam tikrų nuostatų atitikties Konstitucijai.

Pagal ABTĮ (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

Išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl Administracinių teismų įsteigimo įstatymo, Teismų įstatymo ir ABTĮ tam tikrų nuostatų atitikties Konstitucijai nekyla, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės aktų nuostatų teisėtumo. Pažymėtina, kad abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai dėl teisėjų nepriklausomumo garantijų nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų teisingai išnagrinėta byla dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjektų taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius