2022-04-06 Nr. AB-7949-3-62-3-03443-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1856-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03443-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. F. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. F. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas H. F. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21S36197 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 6K-2180 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, kilmės šalis) pilietis, pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje dėl kilmės valstybėje jam kylančios grėsmės, grasinimų, nes (duomenys neskelbtini). Suprasdamas, kad įspėjimas yra labai pavojingas galimo susidorojimo su juo aspektu, įvertinęs itin komplikuotą bendrą situaciją kilmės valstybėje (šalyje vyksta vidaus ginkluotas konfliktas), pareiškėjas nusprendė palikti kilmės šalį ir išvykti į Europą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimą apskundė, tačiau Komisija atmetė jo skundą. Pareiškėjas vertino, kad Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsakovo Sprendimas nepagrįstas, nes pareiškėjas nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėjas teigė, jog jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, vertindamas situaciją kilmės valstybėje bei pareiškėjui kylančią grėsmę ir tuo pagrindu atsirandančią jo baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Pareiškėjas pažymėjo, jog jam kilusios grėsmės lygis (laipsnis, tikėtinumas, ar pan.) turi būti nustatytas remiantis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją kilmės valstybėje, bet konkrečiai vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimu Elgafaji byloje, t. y., pagal „slankiojančią skalę“. Atsakovas Sprendime nenurodė pakankamai konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetimo motyvus, todėl padarė hipotetinę, grindžiamą prielaidomis, nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjui nekyla grėsmė gyvybei ir / ar sveikatai. Atsakovas, darydamas išvadas apie saugumo padėtį kilmės valstybėje, rėmėsi iš esmės Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepasisakė dėl jo motyvų, susijusių su išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko, siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu atsakovas nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas rėmėsi EPPB gairėmis, nustatė, jog šiuo metu nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gubernijoje beatodairiškas smurtas nevyksta, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo paaiškinimas nėra paremtas objektyviais įrodymais, nėra nei pakankamai nuoseklus, nei išsamus, nepasižymi pakankamu detalumu, o teikiami paaiškinimai apie įvykius padriki, prieštaringi bei keliantys pagrįstų abejonių. Pareiškėjas apklausos metu vengė atsakyti į patikslinančius klausimus, negalėjo pateikti tikslių duomenų apie asmenį, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo istorijoje yra užfiksuoti esminiai prieštaravimai, ji kito prieglobsčio procedūros metu. Atsakovas vertino, jog pareiškėjo paaiškinimas nėra paremtas objektyvia informacija, nėra tikėtinas, o nurodytos aplinkybės nelaikytinos nustatytais faktais.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas pažymėjo, kad draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo H. F. K. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, pakeitė Komisijos sprendimo dalį ir ją išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

11. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

11.1. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini).

11.2. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Komisijai, tačiau Komisija sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, kreipėsi į teismą.

12. Teismas vadovavosi Konvencijos 12 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 86 straipsnio 1–2 dalimis bei 87 straipsnio 1–2 dalimis, 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 89, 99 punktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose.

13. Teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad 2021 m. rugsėjo 3 d. buvo atlikta pareiškėjo pirminė apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

14. Teismas vertino, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.

15. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog pareiškėjo paaiškinimas nėra nei pakankamai nuoseklus, nei išsamus ir nepasižymi pakankamu detalumu, o paaiškinimai apie įvykius – padriki, prieštaringi bei keliantys pagrįstų abejonių. Iš pareiškėjo apklausų teismas nustatė, jog į daugumą patikslinančių klausimų pareiškėjas atsakė, jog jis „nežino“ ar „neatsimena“, daug spėliojo, vengė atsakyti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais, nežinojo tariamų persekiotojų tapatybių, negalėjo pateikti tikslių duomenų apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, jog pareiškėjo atsakymuose dominavo nenuoseklumas: paprašius apibūdinti (duomenys neskelbtini), jo teikiama informacija vis kito prieglobsčio procedūros metu: per pirminę apklausą pareiškėjas nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini), o per apklausą Migracijos departamente pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). Teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, jog pareiškėjo paaiškinimas nelaikytinas patikimu įrodymu, be pareiškėjo paaiškinimų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir jam šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

16. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią pareiškėjo kilmės valstybės informaciją (duomenys neskelbtini) ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausia tiek EPPB, tiek kitų tarptautinių organizacijų pateikta informacija dėl smurto lygio kilmės valstybėje, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti pagal jame nurodytas aplinkybes. Atsakovas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje (kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gubernijoje) beatodairiškas smurtas nevyksta), o pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais ar / ir įrodymais priešingai neįrodė. Teismas sprendė, jog Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismas pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo kilmės valstybė negali ar nenori užtikrinti ilgalaikio pobūdžio apsaugos, o pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais.

17. Teismas vadovavosi Tvarkos aprašo 222 punktu ir atmetė pareiškėjo argumentus dėl suvaržytos jo teisės į gynybą, Komisijai nesurengus žodinio posėdžio.

18. Teismas sprendė, jog Migracijos departamento išvada dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra teisėta bei pagrįsta.

19. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamento sprendimas pareiškėjui 5 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo yra neproporcingas ir neadekvati priemonė padarytam teisės pažeidimui, todėl sprendė, jog būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos. Teismas vertino, kad Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra proporcinga ir teisėta bei priimta individualaus įvertinimo pagrindu.

20. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį, kadangi nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento Sprendimo ir Komisijos sprendimo. Atsižvelgęs į tai, atmetė išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 21. Pareiškėjas H. F. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 87 straipsnio 1–2 dalimis, EŽTT formuojama praktika dėl prieglobsčio prašymo tyrimo ir įrodymų vertinimo kruopštumo ir teigia, jog atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindų, pažeisdamas tiek EŽTT suformuotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

23. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais, abstrakčiais, neišsamiais duomenimis apie jo gyvenamąją vietovę. Pareiškėjo įsitikinimu, jis nurodė išsamias ir konkrečias aplinkybes, kodėl bijo dėl savo gyvybės (duomenys neskelbtini), o teismas nesigilino į tai, ar pareiškėjui saugu grįžti į savo kilmės valstybę. Atsakovas vietoje (duomenys neskelbtini) gubernijos nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gubernijoje nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl akivaizdu, kad tyrimas atliktas neišsamiai, nėra jokių duomenų apie (duomenys neskelbtini) guberniją, kurioje iš tikrųjų gyveno pareiškėjas. Migracijos departamentas nevykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

24. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus ir faktines aplinkybes, kurias nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo teismo sprendimo išvadas. Migracijos departamentas vertina, jog deklaratyvūs pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, nereiškia, jog surinkta ir įvertinta informacija buvo nepakankama išsamiam ir objektyviam Sprendimui priimti. Vien pareiškėjo nesutikimas su Sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

27. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, kuri gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant EPPB (dabartinis pavadinimas Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra (ESPA)), Tarptautinės migracijos organizacijos, Europos kilmės šalies informacinio tinklo, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją, teismų išaiškinimus, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos priemonių informaciją bei kitus šaltinius, ir nustatė, kad nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis EPPB (ESPA) pateikiama informacija, (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nelemia realios rimtos žalos rizikos. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų pasikeitusi iš esmės, šiuo atveju pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti papildomai įvertinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 28. Pareiškėjas H. F. K. apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas tikslu užtikrinti teisę būti tiesiogiai išklausytam. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 21 d. posėdyje. Be to, pareiškėjo pozicija dėl ginčo esmės yra išdėstyta procesiniuose dokumentuose. Nesant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis iš ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

V. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjui H. F. K. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstą laikotarpį uždrausti pareiškėjui atvykti, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytą draudimo atvykti laikotarpį iki trejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

32. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, rėmėsi tik atsakovo argumentais, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo gyvenamąją vietovę ((duomenys neskelbtini) guberniją), nesurinko tikslios ir naujausios informacijos iš įvairių šaltinių apie pareiškėjo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

33. Pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.

34. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio 1 dalyje, be kita ko įtvirtinta, kad valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją. Direktyvos 2011/95/ES 3 dalyje nustatyta, jog tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą <...>.

35. Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 10 straipsnio 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad: a) prašymai būtų nagrinėjami ir sprendimai priimami individualiai, objektyviai ir nešališkai; b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams <...>. Direktyvos 2013/32/ES 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad V skyriuje nurodytos institucijos per sprendžiančiąją instituciją, prašytoją arba kitu būdu turi gauti bendrą 3 dalies b punkte nurodytą informaciją, reikalingą jų darbui atlikti.

36. Įstatymo, kuriuo, be kita ko, įgyvendinama Direktyva 2011/95/ES, ir Direktyva 2013/32/ES, 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1–2 dalyse.

37. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

38. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, turi būti surinkta informacija apie kilmės šalį. Migracijos departamento pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį kyla iš Įstatymo, o šią informaciją valstybės institucija privalo surinkti savo iniciatyva.

39. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, surinkta informacija apie kilmės šalį turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti Įstatymą įgyvendinančiame Tvarkos apraše, t. y. turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą (Tvarkos aprašo 97.1 p.); turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB ir JTVPK ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse (Tvarkos aprašo 7 p.) ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės šalį neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta.

40. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį yra akcentuojama ir formuojamoje teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; 2022 m. vasario 17 d. nutartį byloje Nr. eA-1222-502/2022; 2022 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. eA-1318-602/2022; 2022 m. kovo 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1463-602/2022).

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą informacijos apie kilmės šalį ((duomenys neskelbtini)) aspektu, konstatuoja, kad Migracijos departamentas Sprendime, be trumpos grupuotės (duomenys neskelbtini) veiklos apžvalgos, daugiau nepateikė jokios konkrečios kilmės šalies informacijos, apsiribojo tik pareiškėjo paaiškinimų analize ir vertinimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų apie jo gyvenamąją vietovę ((duomenys neskelbtini) miestą, (duomenys neskelbtini) gubernijoje). Atsakovas, remdamasis EPPB duomenimis, nustatė, jog (duomenys neskelbtini) gubernijoje nevyksta ginkluotas konfliktas ir priėjo niekuo nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gubernijoje beatodairiškas smurtas nevyksta. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas neįvykdė savo pareigos surinkti kilmės šalies informaciją ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą šios informacijos kontekste.

42. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

43. Kadangi pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėtas pažeidžiant taisyklės, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, todėl yra pagrindas ginčijamą Sprendimą ir Komisijos sprendimą panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra svarbūs ir dėl jų atskirai nepasisakoma.

44. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl atsakovo sprendimo nesuteikti jam prieglobsčio ir papildomos apsaugos, nėra pagrįsta ir teisėta, priimta netinkamai taikant materialiosios teisės (Įstatymo) normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 147 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. F. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo H. F. K. skundą tenkinti.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 21S36197 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 6K-2180 panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo nagrinėti pareiškėjo H. F. K. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė