2022-12-14 Nr. AB-30562-3-63-3-00152-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-391-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00152-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2; 13.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Clean and Solve“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Clean and Solve“ skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei muitinei (trečiasis suinteresuotas asmuo – Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Clean and Solve“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 2(LM58)-72 „Dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo“ (toliau – ir Muitinės sprendimas), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1A-7 „Dėl UAB „Clean and Solve“ skundo“ (toliau – ir Departamento sprendimas) ir pripažinti, kad Muitinė neteisėtai neišleido pagal 2018 m. rugsėjo 18 d. importo procedūrą pareiškėjo deklaruotą prekę – „gama-butirolaktoną“ (17 720 kg, 80 statinių) į laisvą apyvartą Europos Sąjungos muitų teritorijoje.

2. Pareiškėjas apžvelgė atliktos importo procedūros aplinkybes, akcentuodamas, jog jis ir jam atstovaujantis muitinės tarpininkas UAB „Muita“ dar 2018 m. rugsėjo–spalio mėn. pateikė visus dokumentus ir paaiškinimus ginčo prekės įforminimui. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo pozicija, kad ginčo prekė gali būti panaudota neteisėtai narkotikų ar psichotropinių medžiagų gamybai, skundė Muitinės ir Departamento sprendimus dėl jos konfiskavimo ir sunaikinimo. Ginčijami Muitinės sprendimas ir Departamento sprendimas buvo priimti po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3017-968/2020 įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti klausimą bei priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas manė, kad ginčijami sprendimai nepagrįsti, prieštaraujantys 2020 m. liepos 15 d. teismo sprendime išdėstytiems motyvams. Atsakovas neįvykdė nurodymo 2020 m. liepos 15 d. teismo sprendime iš naujo įvertinti visus su ginčo prekės importu susijusius pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, o ginčijamuose sprendimuose minimas tyrimas, kurio data ir laikotarpis nenurodyti, remiantis pateiktais dokumentais, buvo atliktas iki minėto teismo sprendimo priėmimo. Minėtame teismo sprendime Muitinės ir Departamento argumentai, labai panašūs išdėstytiesiems ginčijamuose sprendimuose, jau buvo pripažinti nepakankamais taikyti 2004 m. gruodžio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 111/2005, nustatančio prekybos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių stebėsenos taisykles (toliau – ir Reglamentas Nr. 111/2005), 26 straipsnio 3a dalį.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad aplinkybė, jog jam nėra išduotas leidimas verstis veikla, susijusia su gama-butirolaktonu, neturi teisinės reikšmės, kadangi ginčo prekės išleidimo į laisvą apyvartą procedūra buvo pradėta 2018 m. rugsėjo 18 d., o pareiga turėti tokį leidimą įtvirtinta teisės aktuose, įsigaliojusiuose tik 2018 m. gruodžio 1 d. Dėl šios priežasties atsakovas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo taikyti 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Kodeksas), 198 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunkčio. Muitinės sprendime nenurodytas nė vienas draudimas ar apribojimas, kuris galiojo 2018 m. rugsėjo 18 d. ir buvo taikytinas ginčo prekei. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra registruotas ir vykdo veiklą Lietuvoje, teikia veiklos ataskaitas kontroliuojančioms institucijoms, visi jo klientai yra apskaityti ir identifikuoti, jie pateikė registrų išrašus, kliento galutinio naudotojo deklaracijas ir asmens dokumentų kopijas, todėl kompetentingos Lietuvos ir užsienio institucijos gali patikrinti tiek pareiškėjo, tiek jo klientų veiklą. Per visą ginčo nagrinėjimo laikotarpį nei Muitinė, nei Departamentas nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad pareiškėjo prekės buvo panaudotos neteisėtiems tikslams arba kad pareiškėjas vykdė neteisėtą veiklą, taip pat neįvardijo nė vieno asmens, kuris pareiškėjo parduotą prekę panaudojo narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai arba asmenų svaiginimuisi. Ginčijami sprendimai pagrįsti tik deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis, konkrečiai nenurodant, pavyzdžiui, kokie pareiškėjo sudaryti sandoriai, atsakovo vertinimu, yra nepatikimi / įtartini (tai laikytina Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 str. išvardytų principų, 8 str. įtvirtintų reikalavimų pažeidimu). Atsakovas, priimdamas nepagrįstus sprendimus, galbūt siekė tyčia vilkinti sprendimo dėl prekės išleidimo priėmimą, laukdamas, kol įsigalios nauji reikalavimai ginčo prekei, numatyti Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatyme.

4. Pareiškėjas teigė, kad Vokietijos Muitinės kriminalinės tarnybos 2018 m. spalio 18 d. raštas, Jungtinės Karalystės Rizikos ir žvalgybos tarnybos 2019 m. sausio 30 d. raštas bei Europos Sąjungos Kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) 2018 m. rugpjūčio 31 d. informacinis pranešimas buvo pateikti pareiškėjui tik po Muitinės sprendimo priėmimo, todėl pareiškėjas nežinojo apie jų turinį ir negalėjo atsikirsti į juose nurodytus prieštaringus duomenis, pateikdamas papildomus įrodymus iki priimant šį sprendimą.

Pareiškėjas manė, kad OLAF pranešimas yra informacinio pobūdžio; jame nenurodyti ir nepateikti jokie konkretūs įrodymai, patvirtinantys pranešime nurodytas aplinkybes; jame pateikti vienas kitam prieštaraujantys ir faktinių aplinkybių neatitinkantys duomenys (pareiškėjas ne bandė užsakyti, bet užsakė ir gavo ginčo prekę; cheminės medžiagos gauta ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Jungtinės Karalystės gamintojų; gautas prekės kiekis didesnis nei nurodyta pranešime; prekė siunčiama ne į 9, bet į daugiau nei 80 valstybių; toks medžiagos grynumas, koks nurodytas pranešime – 99,99 proc., praktikoje neegzistuoja, o nurodytas standartinis ginčo prekės grynumas yra nuo 99,5 iki 99,8 proc.; pareiškėjo siūloma ginčo prekės kaina yra vidutinė, o ne stipriai padidinta; prekė siunčiama su duomenų lapais, įskaitant analizės sertifikatą ir išplėstinį saugos duomenų lapą (eSDS), kuris yra brangiausias ir išsamiausias duomenų lapų tipas; pranešime neteisingai nurodytas REACH registracijos numeris).

Pareiškėjas neturi nieko bendra su OLAF pranešime minima galbūt neteisėta veika, jokia jo neteisėta veika nekonstatuota. OLAF pranešime padaryta išvada, jog panašu, kad klientai pareiškėjo siūlomą prekę naudoja kaip priklausomybę sukeliančią medžiagą, yra tik prielaida, neparemta įrodymais. Nors minėtame pranešime teigiama, kad pareiškėjo siuntos adresuotos išimtinai tik privatiems asmenims Vokietijoje, iš tikrųjų pareiškėjas turi daugiau nei 3 000 registruotų verslo klientų, prieš pardavimą reikalauja iš klientų galutinio naudojimo deklaracijų ir pan. (dalis šių dokumentų buvo pateikta atsakovui).

Bendrovėje dirba du darbuotojai, kurie tikrina klientų atitiktį ir visada praneša institucijoms, kai kyla įtarimų dėl kliento ar jo veiklos. OLAF pranešime paminėtas O. F. G. L. yra neteistas ir nėra įtariamas dėl neteisėtos veikos. Teiginys, kad Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) suteikta REACH registracija dėl ginčo prekės pirkimo ir prekybos buvo tik „bandymas prekybai suteikti geros reputacijos įvaizdį“, yra nekorektiškas ir nepagrįstas: minėta registracija nepanaikinta ir net nebuvo ginčijama, be to, ši registracija yra privaloma prieš patiekiant cheminę medžiagą į Europos rinką.

Pareiškėjas turi REACH registraciją nuo 2016 metų, o 2018 metais išankstinė registracija buvo pakeista į nuolatinę.

5. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas klaidingai interpretavo minėto OLAF pranešimo turinį, savo sprendime nurodydamas, kad pareiškėjo prekyba apsiribojo ginčo prekės siuntimu fiziniams asmenims, nenustatyta pardavimų kompanijoms, užsiimančioms produktų gamyba. Pastaroji išvada padaryta neatsižvelgiant ir į kartu su pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškimu pateiktus dokumentus (sąskaitos faktūros, pardavimo sutartys ir pan.). Pareiškėjui neaišku, kodėl atsakovas, tikrindamas jo pateiktą informaciją, kreipėsi tik į Vokietijos ir Jungtinės Karalystės institucijas, o ne teikė užklausas dėl visų pareiškėjo nurodytų klientų, juolab kad kitose valstybėse (pvz., Nyderlanduose ir Prancūzijoje) pareiškėjas turi daugiau klientų. Tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip selektyvus įrodymų rinkimas, prieštaraujantis muitinės veiklos teisiniams pagrindams (Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 7 str.) ir pažeidžiantis muitinės veiklos principus (Muitinės įstatymo 8 str.). Atsakovui nepateikus užklausų dėl kitų pareiškėjo nurodytų klientų, pareiškėjo pateikta informacija laikytina nepaneigta ir todėl ja turėjo būti vadovaujamasi priimant Muitinės sprendimą. Kita vertus, net ir atsakovo surinkta informacija yra netiksli: nors Muitinės sprendime teigiama, jog įmonės „AP Import Export Ltd“ ir „Roland Stutz M&S Waschertechnik“ nepatvirtino pareiškėjo deklaruotų sandorių, tačiau tai neatitinka minėtuose Vokietijos Muitinės kriminalinės tarnybos 2018 m. spalio 18 d. rašte ir Jungtinės Karalystės Rizikos ir žvalgybos tarnybos 2019 m. sausio 30 d. rašte pateiktų duomenų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jam pačiam negalint importuoti ginčo prekės, teisėta prekyba su minėtomis įmonėmis vykdoma per kitą įmonę, tai patvirtina šių klientų galutinio naudojimo deklaracijos, sąskaitos bei pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojo kodo patvirtinimai.

6. Pareiškėjas teigė, kad Muitinės sprendimas pagrįstas ne teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo prekę, o bendro pobūdžio nuorodomis į informacinio pobūdžio leidinius (nenurodant konkrečių jų punktų), kitais neįvardytais šaltiniais bei tokiais teiginiais kaip „visuotinai žinoma“. Pareiškėjas pabrėžė, kad gama-butirolaktonas nėra įtrauktas į Reglamente Nr. 111/2005 pateiktą oficialų sąrašą. Ginčo cheminė medžiaga yra nurodyta Europos Sąjungos savanoriškos kontrolės sąraše dėl į oficialų sąrašą neįtrauktų medžiagų (manytina, kad pareiškėjas turi omenyje Europos Sąjungos savanoriškos stebėsenos sąrašą (angl. EU voluntary monitoring list), kuris išdėstytas Europos Sąjungos gairėse ūkio subjektams dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės), ji naudojama teisėtai veiklai ir prekybai. Ginčo medžiaga yra registruota REACH, ji labai svarbi gaminant aukštųjų technologijų produktus, ji naudojama ir daugelyje kitų sričių, nėra žinomų jos pakaitalų. Aplinkybė, jog ginčo prekė gali būti panaudota ir kitoms – neteisėtoms – veikloms, nepaneigia, jog šią prekę galima parduoti ir naudoti teisėtai.

7. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Muitinės sprendimas ir ankstesnieji jos sprendimai buvo priimti pažeidžiant jo teisę būti išklausytam, įtvirtintą, be kita ko, Kodekso 22 straipsnio 6 dalyje. Muitinė neinformavo pareiškėjo prieš priimdama jam nepalankų sprendimą. Pareiškėjas po 2020 m. liepos 15 d. teismo sprendimo ne kartą kreipėsi į Muitinę, prašydamas pateikti informaciją apie naują sprendimą, tačiau vietoj pranešimo apie numanomą nepalankaus sprendimo priėmimą jis gavo klaidinantį raštą apie atliekamą tyrimą. Pareiškėjas, tik gavęs Muitinės sprendimą, sužinojo, kokiais dokumentais remiantis jis buvo priimtas. Kaip minėta, pareiškėjas iš anksto nebuvo supažindintas su kai kuriais dokumentais, kuriais remiantis priimtas Muitinės sprendimas, ir negalėjo pareikšti savo pozicijos dėl juose pateiktos informacijos (administracinės bylos Nr. eA-3017-968/2020 nagrinėjimo laikotarpiu šie dokumentai buvo įslaptinti). Kai kurie dokumentai, pavyzdžiui, Departamento 2020 m. spalio 14 d. raštas Nr. (4.14)3B-6386, buvo priimti jau po 2020 m. liepos 15 d. teismo sprendimo priėmimo. Nors Departamento sprendime teigiama, kad Muitinė negalėjo priimti pareiškėjui palankaus sprendimo, net jei jam būtų buvusi suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę, tačiau realiai neįmanoma žinoti, kokį sprendimą būtų priėmusi Muitinė, jei būtų išklausiusi pareiškėją prieš priimdama sprendimą.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl neteisėtų Muitinės ir Departamento sprendimų jis patyrė didelių nuostolių: pasibaigė neteisėtai sulaikytos prekės, kurios vertė – 48 800 USD, galiojimo terminas (2 metai), o prekės saugojimas papildomai kainavo 7 655 Eur, taip pat patirtos didelės išlaidos prekės gabenimui, deklaravimui bei teisinėms paslaugoms. Palikus galioti ginčijamus sprendimus bei atsakovui vengiant priimti teisėtą sprendimą, pareiškėjas patirs dar daugiau nuostolių. Kadangi Muitinei teisėtai pateikta legali prekė nebuvo išleista dėl neteisėtų muitinės įstaigų sprendimų, pareiškėjo patirti nuostoliai turės būti kompensuoti.

9. Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

10. Atsakovas apžvelgė ginčo aplinkybes, iš esmės rėmėsi Muitinės sprendime išdėstytais argumentais. Paaiškino, kad jis, atsižvelgdamas į tai, jog ginčo prekė yra cheminė medžiaga, kuri neįtraukta į oficialų sąrašą, pagal pareiškėjo pateiktą galutinių gavėjų sąrašą nusprendė atlikti tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar ši į Sąjungos muitų teritoriją įvežta medžiaga nebus panaudota neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai. Įvertinus pareiškėjo sandorių patikimumą pagal iš kitų šalių kompetentingų institucijų gautus atsakymus, nustatyta, kad sandoriai įtartini, nes galutiniai gavėjai neturi leidimų įvežti ar perdirbti cheminę medžiagą gama-butirolaktoną, taip pat nėra jokios informacijos apie nurodytų galutinių gavėjų vykdomą importą ar prekių pristatymus įmonėms. Be to, 2018 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtinto IV sąrašo „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams ir (ar) naudoti pramonės, nesusijusios su farmacijos produktais, tikslams“ (toliau – ir IV sąrašas) pakeitimai. Nors IV sąraše nurodyta, kad ginčo cheminę medžiagą leidžiama vartoti medicinos tikslams ir (ar) naudoti pramonės, nesusijusios su farmacijos produktais, tikslams, tačiau, pagal Muitinės 2018 m. gruodžio 14 d. gautą informaciją, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas nėra pasirengęs vykdyti veiklą su cheminėmis medžiagomis, įtrauktomis į šį sąrašą. Priešingai nei teigiama skunde, Muitinės sprendimas nebuvo grindžiamas ta aplinkybe, jog ginčo prekei reikalingas atitinkamas leidimas, numatytas IV sąraše. Atsakovo nuomone, jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo apžvelgė ginčo aplinkybes, iš esmės rėmėsi Departamento sprendime išdėstytais argumentais. Tvirtino, kad yra pakankamai įrodymų, jog ginčo prekė skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai, todėl, vadovaujantis Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalimi, prekė negali būti įvežta į Sąjungos muitų teritoriją. OLAF pateikė aiškią ir nedviprasmišką informaciją, jog neužfiksuota pardavimų kompanijoms, galbūt vykdančioms pramoninę valiklio gamybą, taigi, pareiškėjo argumentai dėl sandorių su tokiomis kompanijomis neparemti faktiniais įrodymais.

Muitinė neturėjo prievolės patikrinti visų pareiškėjo nurodytų sandorių realumą. Nors pareiškėjas ginčo prekę pristato ir reklamuoja kaip valymo priemonę, tačiau neįmanoma namų sąlygomis šios medžiagos pagrindu pagaminti valymo priemones. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitoje ir kituose šaltinuose pateiktą informaciją apie gama-butirolaktono panaudojimo sritis ir teigė, kad ši informacija yra pakankamas įrodymas, jog gryna (be priedų) ginčo cheminė medžiaga kaip valymo priemonė nėra naudojama.

Pareiškėjas neneigė informacijos, kurią surinko Muitinė, teisingumo ir nepateikė priešingų įrodymų, kad ginčo prekė buvo siunčiama ir kompanijoms, užsiimančiomis valymo produktų gamyba. Pareiškėjo siuntos su ginčo preke buvo 100 ml–10 l apimties; manytina, kad tokios mažos apimties siuntose siunčiamas produktas nebuvo skirtas pramoninei valymo priemonių gamybai. Taigi, pareiškėjo bandymas gryną (be priedų) ginčo cheminę medžiagą pateikti kaip legalios paskirties produktą – valymo priemonę yra apgalvotas veiksmas, kuriuo siekiama paslėpti tikruosius ketinimus realizuoti šią medžiagą kaip svaiginimosi priemonę ir išvengti sąsajų su nelegalia veikla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Muitinės sprendimas nėra grindžiamas aplinkybe, jog gama-butirolaktonui buvo reikalingas atitinkamas leidimas, kadangi šios prekės importo procedūra pradėta iki 2018 m. gruodžio 1 d., tačiau aplinkybė, jog ginčo prekei importuoti tuo laikotarpiu nebuvo būtinas atitinkamas leidimas, nepaneigia, kad ši cheminė medžiaga gali būti naudojama kaip svaiginimosi priemonė. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, nėra pagrindo manyti, kad, jei pareiškėjui būtų buvusi suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę iki Muitinės sprendimo priėmimo, būtų buvęs priimtas jam palankus sprendimas.

Pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pateikti savo nuomonę tiek nagrinėjant jo skundą Departamentui, tiek nagrinėjant administracinę bylą.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Clean and Solve“ skundą.

14. Teismas nustatė, kad atsakovas (Klaipėdos teritorinė muitinė) priėmė sprendimą konfiskuoti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 18 d. iš Kinijos į Klaipėdą importuotą prekę – 17 720 kg (80 statinių) gama-butirolaktono (CAS Nr. 96-48-0), kurią pareiškėją atstovaujantis muitinės tarpininkas deklaravo tą pačią dieną pateiktoje bendrojoje deklaracijoje MRN Nr. 18LTLC0100IM090BF0 (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 18 d. deklaracija), įformindamas ginčo prekės išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą. Dėl prekės išleidimo į laisvą apyvartą 2018 m. rugsėjo 18–25 d. vyko atsakovo ir muitinės tarpininko susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad atsakovas reikalavo iš muitinės tarpininko pateikti, o muitinės tarpininkas ne kartą teikė papildomus dokumentus, susijusius su ginčo prekės įsigijimu ir panaudojimu: saugos duomenų lapus, pareiškėjo paaiškinimą, kokiu tikslu įvežamos prekės ir kur jas ketinama panaudoti, „GBL talpų“ ženklinimo (etikečių) pavyzdžius, pasirašytą „paaiškinimą dėl eksploatavimo“, informaciją, „kokios šalys ir firmų pavadinimai gaus šią medžiagą, nes medžiaga yra įtraukta į SAV stebėjimo sąrašą“, „pasirašytas pirkimo-pardavimo sutartis su firmomis, kurios gaus šią medžiagą“, ir kt. Atsakovas 2018 m. rugsėjo 25 d. informavo muitinės tarpininką apie tai, kad „siekiant išsiaiškinti ar įvežamos prekės nebus panaudotos Sąjungos muitų teritorijoje neteisėtai narkotikų ar psichotropinių medžiagų gamybai ir vadovaujantis Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 111/2005 26 str., importo įstaiga priėmė sprendimą neišleisti prekių“, ir prašė „<...> kreiptis į Malkų įlankos jūrų uosto postą <...>, dėl prekių grąžinimo į jų pirminę, laikinojo saugojimo vietą“.

15. Atsakovas 2018 m. spalio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 2(LM58)-72, kuriame nurodė, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3 b dalimi bei Departamento 2018 m. rugsėjo 25 d. raštu Nr. (20.4/18)3B-8025, ginčo cheminė medžiaga buvo neišleista, apie tai 2018 m. rugsėjo 25 d. informuojant muitinės tarpininką. Atsakovas konstatavo, kad ginčo prekės sandoriai nepatikimi, todėl prekė negali būti įvežta į Sąjungos muitų teritoriją. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis, inter alia (be kita ko), Kodekso 197 straipsniu ir Muitinės įstatymo 59 straipsnio 5 dalimi, atsakovas įpareigojo muitinės tarpininką deklaruoti ginčo prekę laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai, sunaikinant ją nustatyta tvarka.

16. Departamentas 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 1A-430, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, panaikino aptartą 2018 m. spalio 12 d. sprendimą ir pavedė priimti naują sprendimą. Departamentas konstatavo, kad minėtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, be kita ko, dėl to, kad atsakovas nepateikė motyvų dėl Kodekso 197 straipsnio taikymo, o prie išvados apie ginčui aktualių sandorių nepatikimumą priėjo neįvertinęs pareiškėjo pateiktų dokumentų.

17. Muitinė 2019 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 2(LM58)-6, kurį Departamentas 2019 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 1A-76 paliko nepakeistą, vadovaudamasi Kodekso 134 straipsnio 1 dalimi, 198 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčiu, nusprendė: „konfiskuoti ir sunaikinti sulaikytą cheminę medžiagą „gama-butirolaktonas“ (neto 16 000 kg, bruto 17 720 kg, 80 statinių). Prekių sulaikymo protokolas Nr. 8LU90001892)“. Iš šių sprendimų turinio matyti, kad tiek atsakovo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas (jį atstovaujantis muitinės tarpininkas), prieš įformindamas ginčo prekei pageidaujamą muitinės procedūrą arba prieš išleisdamas ją, tai procedūrai atlikti privalėjo pateikti Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo IV1 skirsnyje nustatyta tvarka išduotą leidimą „verstis veikla su į IV sąrašą įtrauktomis medžiagomis“. Nurodyta pozicija grindžiama Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 211 straipsnio 2 dalimi.

18. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6098-609/2019 atmetė pareiškėjo skundą dėl minėtų Muitinės 2019 m. sausio 18 d. sprendimo ir Departamento 2019 m. kovo 21 d. sprendimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3017-968/2020 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino minėtus Muitinės ir Departamento sprendimus bei įpareigojo Muitinę, atsižvelgiant į teismo sprendime nurodytus argumentus, dėl ginčo prekės priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nurodė: „<...> Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti jos tikrinamos. Kai taikytina, joms taikomi draudimai ir apribojimai, pagrįsti, inter alia, visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, aplinkos apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos, pramoninės ar komercinės nuosavybės apsaugos reikalavimais, įskaitant narkotinių medžiagų pirmtakų (prekursorių), tam tikras intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių ir grynųjų pinigų kontrolės reikalavimus, o jų atžvilgiu įgyvendinamos žuvų išteklių apsaugos bei valdymo priemonės ir prekybos politikos priemonės“.

Pagal šio kodekso 198 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį „Muitinė imasi visų būtinų disponavimo prekėmis priemonių, įskaitant konfiskavimą ir pardavimą ar sunaikinimą, šiais atvejais: <...> b) jei prekės negali būti išleistos dėl kurios nors iš šių priežasčių: <...> ii) nebuvo pateikti dokumentai, kuriuos privaloma pateikti prieš įforminant prekėms pageidaujamą muitinės procedūrą arba prieš išleidžiant jas tai procedūrai atlikti;“. <...> Taigi Teritorinė muitinė 2019 m. sausio 18 d. sprendimą konfiskuoti ir sunaikinti ginčo prekes grindė Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis, pagal kurias į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės negali būti išleistos į laisvą apyvartą dėl to, kad prieš įforminant ginčo prekėms pageidaujamą muitinės procedūrą arba prieš išleidžiant jas tai procedūrai atlikti, nebuvo pateikti dokumentai, kuriuos privaloma pateikti“.

19. Atsakovas ginčijamu 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 2(LM58)-72 nusprendė konfiskuoti ir sunaikinti sulaikytą ginčo prekę. Sprendime nurodyta, kad 2018 m. rugsėjo 18 d. Muitinei buvo pateikta deklaracija išleidimo į laisvą apyvartą procedūros įforminimui; deklaruojama prekė – „gama butirolaktonas“ (17 720 kg, 80 statinių); prekių importuotojas – UAB „Clean and Solve“. Atsakovas akcentavo Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3 a ir b dalis ir pažymėjo, kad importuojama ginčo prekė yra cheminė medžiaga, kuri neįtraukta į oficialų sąrašą, todėl, vadovaujantis minėto reglamento nuostatomis, pagal pareiškėjo pateiktą galutinių gavėjų sąrašą buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, ar ši į Sąjungos muitų teritoriją įvežta medžiaga nebus panaudota neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai. Ginčijamas Muitinės sprendimas priimtas vadovaujantis Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalimi, Kodekso 134 straipsnio 1 dalimi, 198 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunkčiu, Muitinės įstatymo 10 straipsnio 6 punktu bei Departamento generalinio direktoriaus 2017 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1B-429 patvirtintų Klaipėdos teritorinės muitinės nuostatų 17.7 papunkčiu.

20. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, ginčijamame 2021 m. sausio 14 d. sprendime Nr. 1A-7 konstatavo, jog atsakovas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad ginčo prekė negali būti įvežta į Sąjungos muitų teritoriją bei išvežta iš jos. Departamentas, papildomai įvertinęs surinktą informaciją, laikėsi pozicijos, jog yra pakankamai įrodymų, kad ši prekė skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai, todėl, vadovaujantis Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalimi, ji negali būti įvežta į Sąjungos muitų teritoriją.

21. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir, ištyręs bylos medžiagą, nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad ginčijami sprendimai priimti neatsižvelgiant į 2020 m. liepos 15 d. teismo sprendime išdėstytus argumentus. Priešingai nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panaikinti sprendimai, ginčijami sprendimai nėra priimti dėl to, kad ginčo prekei reikalingas teisės aktuose nurodytas leidimas, kurį pateikti būtina tada, jei ši prekė importuojama po 2018 m. gruodžio 1 d. Nagrinėjamu atveju ginčo prekės, vadovaujantis Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalimi, neleista įvežti į Sąjungos muitų teritoriją bei išvežti iš jos tuo pagrindu, kad yra pakankamų įrodymų, jog prekė skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai.

22. Teismas akcentavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ginčo prekė nėra įtraukta į oficialų sąrašą, taip pat dėl to, kad ginčo prekė gali būti vartojama kaip priklausomybę sukelianti medžiaga (narkotikas). Tai patvirtina ir atsakovo nurodyti šaltiniai: OLAF raštas Nr. AMP 2018/026, Pasaulinės sveikatos organizacijos 2014 m. birželio 16–20 d. apžvalga ir pan. Atkreiptas dėmesys į tai, kad ginčo cheminė medžiaga gali būti skirta pramoninei valymo priemonių gamybai. Įvertinęs Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalį, anksčiau nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėjas šiuo atveju turėjo įrodyti, jog jo siunčiama medžiaga buvo skirta pramoninei valymo priemonių gamybai, o atsakovas – kad yra pakankamai objektyvių įrodymų apie tai, jog pareiškėjo siunčiama medžiaga skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai.

23. Teismas atsižvelgė į OLAF 2018 m. rugpjūčio 31 d. rašte nurodytas aplinkybes, kad ginčo prekė naudojama kaip priklausomybę sukelianti medžiaga; laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2018 m. balandžio mėn. vien į Vokietiją iš Lietuvos buvo pristatyta daugiau nei 1 300 siuntų, kurios buvo adresuotos išimtinai fiziniams asmenims; pareiškėjo siuntų, kuriose buvo siunčiamas gama-butirolaktonas, apimtys tesudarė 100 ml–10 l. Teismas pažymėjo, kad byloje esanti įslaptinta medžiaga patvirtina, jog Departamentas kreipėsi į Vokietijos ir Jungtinės Karalystės institucijas ir gavo informaciją dėl pareiškėjo klientų, kurioje teigiama, kad pareiškėjo nurodyti juridiniai asmenys nepatvirtino jo deklaruotų sandorių. Teismas sutiko su atsakovu, jog aptarti duomenys kelia pagrįstų abejonių, kad ginčo prekė buvo skirta pramoninei valymo priemonių gamybai. Be kita ko, pats pareiškėjas iš esmės nei atsakovui, nei Departamentui, nei teismui nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis siųsdavo tokią prekę užsienio įmonėms, kurios užsiima pramonine valymo priemonių gamyba. Taigi, Muitinė, priimdama savo sprendimą, turėjo pakankamai duomenų apie tai, kad ginčo prekė gali būti skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai.

24. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad Muitinė neturi prievolės patikrinti visų pareiškėjo sudarytų sandorių realumą. Pareiškėjas turėjo teisę imtis visų veiksmų, kad surinktų įrodymus, kurie patvirtintų aplinkybes, jog ginčo prekė turėjo būti skirta pramoninei valymo priemonių gamybai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad, priimant ginčijamus sprendimus, jam nebuvo suteikta teisė teikti įrodymus, argumentus ir reikšti nuomonę.

25. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, įgyvendinantys teisės aktuose pavestus uždavinius, atskirais atvejais atlieka ir viešojo administravimo funkcijas bei savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais. Teismas apžvelgė teismų praktiką, kurioje aiškinami iš Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto įstatymo viršenybės principo bei to paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų kylantys reikalavimai. Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, nes juose nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, atliktas jas patvirtinančių įrodymų vertinimas, nurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, pateikta pareiškėjo veiksmų teisinė kvalifikacija. Nėra teisinio pagrindo ginčijamus sprendimus panaikinti pareiškėjo skunde išdėstytais ir kitais argumentais. Konstatavus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, bei nenustačius, jog atsakovas neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti, pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat nėra pagrįstas. Atitinkamai, teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 26. Pareiškėjas UAB „Clean and Solve“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

27. Pareiškėjas apžvelgia ginčo aplinkybes. Mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, ignoravo ir netyrė pareiškėjo pateiktų įrodymų, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3017-968/2020 suformuluotą nurodymą. Pareiškėjas teigia, kad, priešingai nei konstatavo teismas, jis pateikė daugiau nei 130 lapų įvairių dokumentų, patvirtinančių, kad ginčo prekė yra legali, parduodama užsienio įmonėms, naudojama pramonėje kaip tirpiklis ir reagentas, jos neuždrausta įvežti į Europos Sąjungą, jai buvo gauti visi būtini leidimai.

Muitinė ir Departamentas, priimdami ginčijamus sprendimus, juos pagrindė argumentais, nesuderinamais su 2020 m. liepos 15 d. teismo sprendime išdėstytais motyvais. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi išimtinai tik selektyviai pasirinktais kitų proceso dalyvių pateiktais įrodymais, ignoruodamas pareiškėjo pateiktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str. 2 d. ir 87 str. 4 d. pažeidimas). Pareiškėjas pakartoja savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, be kita ko, kad aplinkybė, jog Bendrovei nebuvo išduotas leidimas verstis veikla, susijusia su ginčo preke, neturi teisinės reikšmės (ginčo prekės išleidimo į laisvą apyvartą procedūra buvo pradėta iki 2018 m. gruodžio 1 d.); pareiškėjas ginčo prekės išleidimo procedūrai turėjo visus reikiamus dokumentus ir sertifikatus; pagal pateiktus dokumentus valstybės institucijos galėjo patikrinti tiek pareiškėją, tiek jo klientus, bet šiuo atveju jokie neteisėtos veiklos faktai nebuvo konstatuoti; neaišku, kodėl ankstesniuose Muitinės sprendimuose pareiškėjo nurodyti sandoriai buvo pripažinti nepatikimais ar įtartinais;

Muitinė neatliko naujo tyrimo, iš esmės neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, o rėmėsi 2020 m. liepos 15 d. teismo sprendime jau įvertintais iš kitų valstybių institucijų (OLAF, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės) gautais raštais, kurie jau buvo pripažinti nepakankamais Muitinės padarytoms išvadoms pagrįsti; atsakovas, pasirinkdamas tikrinti ne visus pareiškėjo išvardytus klientus, selektyviai rinko įrodymus, tuo pažeisdamas muitinės veiklos teisinius pagrindus ir principus; išvada, kad ginčo cheminė medžiaga gali būti naudojama kaip priklausomybę sukelianti medžiaga, grindžiama ne teisės aktais, o tik bendromis nuorodomis į informacinio pobūdžio leidinius, kitais neįvardytais šaltiniais bei tokiais teiginiais kaip „visuotinai žinoma“; ginčijamuose sprendimuose nenurodytas nė vienas atvejis, kai ginčo prekė buvo panaudota neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai arba asmenų svaiginimuisi; ginčijami sprendimai neatitinka Viešojo administracinio įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (sprendimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o pritaikyta poveikio priemonė nėra tinkamai motyvuota); pareiškėjo teisė būti išklausytam buvo pažeista (pvz., minėti kitų valstybių institucijų raštai pareiškėjui buvo pateikti jau po Muitinės sprendimo priėmimo); pareiškėjas dėl neteisėtų sprendimų patiria nuostolius.

28. Atsakovas Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

29. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus. Mano, kad teismas įvertino visas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 32. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 2(LM58)-72, kuriuo nuspręsta konfiskuoti ir sunaikinti sulaikytą cheminę medžiagą „gama-butirolaktonas“, ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 1A-7, kuriuo pareiškėjo 2021 m. gruodžio 10 d. skundas dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 2(LM58)-72 atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

33. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 18 d. sprendimu UAB „Clean and Solve” skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pareiškėjo ginčijamame sprendime konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo ginčijamus sprendimus panaikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o nenustačius, jog atsakovas neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti, pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat nėra pagrįstas.

34. UAB „Clean and Solve” nesutinka su anksčiau minėtu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo (apelianto) skundą tenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes (1), visiškai ignoravo ir netyrė pareiškėjo pateiktus įrodymus (2), neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimo nurodymą „iš naujo įvertinti visus su ginčo prekių importu į Lietuvą susijusius pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paaiškinimus“ (3), ginčijami sprendimai nėra tinkamai motyvuoti (4) bei pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam (5), todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo skundžiamų Klaipėdos teritorinės muitinės ir Muitinės departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. priėmė neteisingą ir naikintiną sprendimą.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Byloje nustatyta, kad ginčo prekės „gama-butirolaktonas“ (neto 16 000 kg, bruto 17 720 kg, 80 statinių,) laivu iš Kinijos atgabentos į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, kurioms Malkų įlankos jūrų uosto poste 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo įformintas laikinasis saugojimas pagal bendrąją deklaraciją Nr. 180913-005111-BDK-118. Klaipėdos teritorinės muitinės Klaipėdos krovinių postui „Centras“ 2018 m. rugsėjo 18 d. buvo pateikta deklaracija Nr. 18LTLC0100IM090BF0 dėl išleidimo į laisvą apyvartą procedūros įforminimui.

37. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad anksčiau minėta prekė yra cheminė medžiaga, kuri neįtraukta į oficialų sąrašą ir vadovaudamasis 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 111/2005, nustatančio prekybos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių stebėsenos taisykles, 26 straipsnio 3a ir 3b dalių nuostatomis, atliko tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar ši į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežta medžiaga nebus panaudota neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai. Tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo sudaryti sandoriai yra įtartini, nes galutiniai gavėjai neturi leidimų įvežti ar perdirbti cheminę medžiagą „gama-butirolaktoną“, taip pat nėra jokios informacijos apie nurodytų galutinių gavėjų vykdomą importą ar prekių pristatymus įmonėms. Todėl cheminė medžiaga „gama-butirolaktonas“ buvo neišleista 2018 m. rugsėjo 25 d. pasirinktai muitinės procedūrai ir grąžinta į laikinojo saugojimo būseną pagal bendrąją deklaraciją Nr. 180913-005111-BDK-l18.

38. Ginčo teisinius santykius iš esmės reguliuoja Europos Sąjungos muitų kodekso ir 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 111/2005, nustatančio prekybos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių stebėsenos taisykles, nuostatos. Atsakovas sprendime nurodė, jog ginčui aktualios ir Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtinto Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų (2018 m. lapkričio 2 d. įsakymo Nr. V-1199 redakcija) normos. Šių teisės aktų nuostatos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja.

39. 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 134 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti jos tikrinamos. Pagal šio kodekso 198 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunktį, muitinė imasi visų būtinų disponavimo prekėmis priemonių, įskaitant konfiskavimą ir pardavimą ar sunaikinimą, tuo atveju, jei prekės negali būti išleistos dėl to, kad prekėms taikomi draudimai ir apribojimai. Pagal Europos Tarybos 2004 m. gruodžio 22 d. reglamento (EB) 111/2005, nustatančio prekybos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių stebėsenos taisykles, 26 straipsnio 3a dalį, kiekvienos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos uždraudžia įvežti į oficialų sąrašą neįtrauktų medžiagų krovinius į Sąjungos muitų teritoriją arba juos iš jos išvežti, jeigu yra pakankamai įrodymų, kad tos medžiagos yra skirtos neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai. Kompetentinga valdžios institucija nedelsdama informuoja apie tai kitų valstybių narių kompetentingas valdžios institucijas ir Komisiją pagal 27 straipsnyje nurodytą procedūrą. Tos medžiagos laikomos medžiagomis, kurias siūloma įtraukti į 10 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytą į oficialų sąrašą neįtrauktų medžiagų sąrašą.

40. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo atliktu įrodymų vertinimu. UAB „Clean and Solve” apeliaciniame skunde teigia, kad Klaipėdos teritorinė muitinė visiškai netyrė ir nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, priimti sprendimai (taikomos poveikio priemonės) negalėjo būti grindžiami vien tik Europos Sąjungos Kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAI), Vokietijos Federacinės Respublikos ir Jungtinės Karalystės valstybinių institucijų pateikta informacija.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

42. Atlikdamas pakartotinį tyrimą, Klaipėdos teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas dėl UAB „Clean and Solve" pateiktų sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių su juridiniais asmenimis, kreipėsi į atitinkamas Vokietijos Federacinės Respublikos ir Jungtinės Karalystės valstybines institucijas su prašymu patikrinti UAB „Clean and Solve“ nurodytus asmenis. Remiantis gautais iš šių valstybių institucijų pranešimais įmonės „AP Import Export Ltd" ir „Roland Stutz M&S Wascheretechnik" nepatvirtino UAB „Clean and Solve” deklaruotų sandorių. Taip pat buvo kreiptasi į Europos Sąjungos Kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAI), kuri informavo, kad UAB „Clean and Solve“ prekyba „gama-butirolaktonu" apsiribojo šios prekės siuntimu fiziniams asmenims, jokių pardavimų kompanijoms, užsiimančioms savo produktų gamyba nebuvo nustatyta. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitoje ir kituose šaltinuose pateiktą informaciją apie gama-butirolaktono panaudojimo sritis, gryna (be priedų) ginčo cheminė medžiaga kaip valymo priemonė nėra naudojama. Taip pat šios medžiagos pagrindu namų sąlygomis neįmanoma pagaminti valymo priemones.

43. Nuo 2018 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ pakeitimai (2018 m. lapkričio 2 d. įsakymo Nr. V-1199 redakcija), kurio patvirtintame IV sąraše nurodyta, kad cheminę medžiagą „gama-butirolaktonas" leidžiama vartoti medicinos tikslams ir (ar) naudoti pramonės, nesusijusios su farmacijos produktais, tikslams. Veikloms su medžiagomis, įtrauktomis į IV sąrašą reikalavimai ir sąlygos yra numatyti Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatyme. Šio įstatymo 211 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad į IV sąrašą įtrauktas medžiagas gaminti, perdirbti, naudoti, laikyti, saugoti, importuoti, eksportuoti, verstis jų didmenine prekyba turi teisę Lietuvos Respublikoje įsteigti juridiniai asmenys ir užsienio valstybių juridinių asmenų ir kitų organizacijų filialai, įsteigti Lietuvoje, turintys šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą verstis veikla su į IV sąrašą įtrauktomis medžiagomis. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2020 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. S-1975(5) informavo Muitinės departamentą, o pastarasis Klaipėdos teritorinę muitinę, jog UAB „Clean and Solve" nėra išduotas leidimas verstis jokia veikla, susijusia su „gama-butirolaktonu“. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu UAB „Clean and Solve“ įvežtai prekei „gama-butirolaktonas“ minėtas leidimas nebuvo išduotas.

44. UAB „Clean and Solve” apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas į bylą pateikė virš 130 lapų įvairių dokumentų, kurie vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjas medžiagą „gama- butirolaktonas” siuntė užsienio įmonėms, kurios užsiima pramonine valymo priemonių gamyba, o pareiškėjo galutiniai prekių pirkėjai yra patikimi asmenys, jų veikla yra skaidri ir kontroliuojama, tačiau pirmos instancijos teismo sprendime nėra net paminėta apie šių pareiškėjo pateiktų įrodymų tyrimą, vertinimą ar atmetimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Clean and Solve” 2018 m. rugsėjo 21 d. pateikė sąrašą įmonių, kurios yra jos klientai. Kartu su šiuo pareiškimu pateikė ir atitinkamas sąskaitas faktūras. Šios sąskaitos faktūros patvirtina, jog du klientai įsigijo 2 500 ml, vienas 10 000 ml ir vienas 100 vienetų po 1 000 ml. Taigi platinimo būdas, maži kiekiai ir kiti pateikti įrodymai niekaip nepatvirtina, jog pareiškėjo parduodamas „gama-butirolaktonas” buvo skirtas pramoninei gamybai.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Muitinės departamentas nepaaiškino, kodėl kreipėsi tik į Vokietijos (1 klientas) ir Jungtinės Karalystės (1 klientas) atitinkamas valstybės institucijas, tačiau nesikreipė į Nyderlandų (6 klientai) ar Prancūzijos (2 klientai) institucijas, nors tokiu būdu galėjo gauti papildomai informacijos apie 8 pareiškėjo klientus vietoj 2 klientų. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad muitinė neturi prievolės patikrinti visų pareiškėjo sudarytų sandorių realumo ir nustatyti, įsitikinti, ar UAB „Clean and Solve“ parduodamas „gama-butirolaktonas“ naudojamas pagal paskirtį. Be kita ko, pats pareiškėjas turėjo teisę imtis visų veiksmų, kad surinktų įrodymus, kurie patvirtintų aplinkybes, jog cheminė medžiaga „gama-butirolaktonas” turėjo būti skirta pramoninei valymo priemonių gamybai.

46. Pareiškėjo pareiga turėti Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą verstis „gama-butirolaktono (GBL, gamma-butyrolactone)“ importu, eksportu, jo didmenine prekyba įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartyje, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nebepasisako. Be to, nagrinėjamu atveju ginčo prekes, vadovaujantis anksčiau aptarto Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. gruodžio 22 d. reglamento (EB) 111/2005 26 straipsnio 3a dalimi, neleista įvežti į Sąjungos muitų teritoriją bei išvežti iš jos tuo pagrindu, kad yra pakankamų įrodymų, jog prekė yra skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai.

47. Vertinant byloje surinktus įrodymus įrodymų teorijos suformuluotų kriterijų kontekste nėra jokio pagrindo išvadai, kad atsakovo sprendimas priimtas remiantis nepatikimais ir/ar nepakankamais įrodymais. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas Europos Sąjungos Kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAI), Vokietijos Federacinės Respublikos ir Jungtinės Karalystės valstybinių institucijų pateiktą informaciją teisingai pripažino atitinkančia teisės aktų nustatytus reikalavimus ir byloje surinktus įrodymus pagrįstai vertino kaip patikimus ir pakankamus konstatuoti, jog ginčo prekė gali būti skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai, todėl nėra jokio pagrindo jais abejoti.

48. Lyginamuoju būdu įvertinus Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 2(LM58)-6 „Dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo“ ir 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 2(LM58)-72 „Dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo“ akivaizdu, jog jie yra skirtingi, t. y. skiriasi jų motyvacija, todėl atmestini UAB „Clean and Solve“ apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendime išdėstytus nurodymus. Nepagrįsti yra ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo teisės būti išklausytam pažeidimo.

49. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

50. UAB „Clean and Solve” apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

51. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Clean and Solve“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dainius Raižys

Milda Vainienė