A-602-155-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-155/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00750-2012-0 Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. P.,

pareiškėjo atstovui advokatui I. S.,

atsakovo atstovei R. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas teismo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (4.65)-46-44848.

Skunde nurodė, kad 2007 m. pardavė UAB „Vilturta“ du žemės sklypus už 2 800 000 Lt. Pažymėjo, jog UAB „Vilturta“ už šiuos žemės sklypus pilnai neatsiskaitė (sumokėjo tik apie 800 000 Lt), todėl 2009 m. gruodžio mėnesį su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl skolos už parduotus žemės sklypus priteisimo. Teisminio nagrinėjimo metu buvo sudaryta taikos sutartis, kuria susitarta, kad UAB „Vilturta“ piniginė prievolė, sudaranti iš viso 520 000 Lt, įvykdoma priteisiant iš UAB „Vilturta“ pareiškėjui ne pinigines sumas, bet taikos sutarties 1.1.3. punkte nurodytus nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus: dešimt atskirų žemės sklypų, suformuotų iš tų pačių jo UAB „Vilturta“ parduotų dviejų žemės sklypų, t. y. taikos sutartimi sutarė, kad jis atgaus UAB „Vilturta“ skolą tuo pačiu turtu, kurį ir pardavė UAB „Vilturta“, kadangi pastaroji kito pakankamo skolai padengti turto neturėjo.

Nepaisant to, kad UAB „Vilturta“ buvo skolinga apie 2 000 000 Lt, sutarė, kad dėl 520 000 Lt skolos grąžinimo iš UAB „Vilturta“. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartimi taikos sutartis buvo patvirtinta, o sutartyje nurodyti sklypai – 2010 m. kovo 9 d. skolos padengimo sutartimi perleisti jam atgal. Atsižvelgiant į tai, kad taikos sutartimi atgavo ne planuotus 2 000 000 Lt skolos, bet tik 520 000 Lt skolos (juos atgavo ne pinigais, bet turtu), ketino parduoti atgautus žemės sklypus kuo didesne kaina, siekiant kiek įmanoma sumažinti patirtus nuostolius.

Vėliau, 2011 metais pardavė du žemės sklypus tretiesiems asmenims atitinkamai už 48 500 Lt ir už 50 000 Lt, (atkreipė dėmesį, kad šių sklypų vertė taikos sutartyje buvo nurodyta atitinkamai 48 000 Lt ir 40 000 Lt). 2011 m. pateikus mokesčių administratoriui metinę pajamų deklaraciją, 2011 m. rugsėjo 26 d. pranešimu buvo nurodyta, kad jis privalo ją patikslinti (pateikti dokumentus apie minėto nekilnojamojo turto įsigijimą ir perleidimą). Su dokumentais nuvykus į mokesčių inspekcijos skyrių, iš pradžių patikslinta deklaracija skyriaus darbuotojams pasirodė tinkama, bet vėliau viena iš VMI darbuotojų (K.

T.) užpildė iš naujo deklaraciją ir atidavė jam nurodydama, kad dabar duomenys tikslūs. Mokesčių administratorius nurodė, kad vertinant turto pardavimo ir turto įsigijimo kainų santykį, pagal šiuos du sandorius jo mokėtina gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) suma yra 1575 Lt, kadangi skirtumas tarp neva abiejų sklypų įsigijimo ir pardavimo – 10 500 Lt. Pagal mokesčių administratoriaus darbuotojos nurodymus patikslinta deklaracija buvo pateikta 2011 m. lapkričio 16 d. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, į tai, kad toks mokesčių administratoriaus gyventojų pajamų mokesčio paskaičiavimas visiškai nelogiškas ir neteisėtas, siekdamas išsiaiškinti situaciją 2011 m. gruodžio 1 d. su pretenzija kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) Vilniaus gyventojų skyrių, iš kurio 2012 m. sausio 8 d. gavo Vilniaus AVMI 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (4.65)-46-44848, kuriame nurodyta, kad metinė pajamų mokesčio deklaracija yra užpildyta teisingai, t. y. jam priklauso sumokėti nurodyto dydžio mokesčius už neva jam perleistą nekilnojamąjį turtą.

Kadangi gautas atsakymas netenkino ir iš esmės nebuvo atsakyta į nurodytus klausimus dėl susidariusios situacijos, 2012 m. sausio 30 d. su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), tačiau jo skundas buvo paliktas nenagrinėtas. Taip pat nurodė, kad jis realiai jokio turto neįsigijo, jam tiesiog buvo perleistas jo paties UAB „Vilturta“ parduotas turtas, už kurį UAB „Vilturta“ laiku neatsiskaitė, dėl to, kaip skolos dėl minėto turto pardavimo (pirkėjui neįvykdžius savo įsipareigojimų sumokėti kainą) grąžinimas, tas pats turtas ir buvo grąžinamas jam tik žymiai mažesne verte, negu prieš keletą metų iki turto grąžinimo UAB „Vilturta“ jį ketino įsigyti.

Jis pardavęs UAB „Vilturtai“ turtą prieš tai jį buvo išlaikęs atitinkamą laikotarpį (tris metus), dėl to iš turto pardavimo gautos pajamos turto pardavimo momentu nebuvo apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, todėl visiškai nelogiška būtų daryti išvadą jog prieš tai jau išlaikytą atitinkamą laikotarpį turtą parduodant šiuo momentu, už turtą gautos pajamos jau apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Pareiškėjas už 2 800 000 Lt vertės parduodamą turtą realiai gavo tik 800 000 Lt ir 520 000 Lt sumą nekilnojamuoju / kilnojamuoju turtu, iš viso 1 320 000 Lt, dėl to patyrė net 1 480 000 Lt nuostolių dėl jam priklausiusio turto sugrąžinimo jam atgal, todėl mokesčių mokėjimas, kuomet susigrąžinęs jam priklausiusį turtą patyrė realių nuostolių, negali būti vertinamas kaip prievolė susimokėti atitinkamus mokesčius už gautas pajamas.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 16 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 19 straipsnio reikalavimais, ginčijamame 2011 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. (4.65)-46-44848 konstatuota, kad 2011 m. lapkričio 16 d. pareiškėjo pateikta metinė pajamų mokesčio deklaracija (GPM308) (toliau – ir pajamų mokesčio deklaracija) užpildyta teisingai. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI, Inspekcija), priimdama 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (4.65)-46-44848, tinkamai išsiaiškino faktines aplinkybes, kurių pagrindu paskaičiuota ir Inspekcijos patvirtinta mokėtino į biudžetą 1575 Lt GPM suma.

Nustatyta, kad pagal 2007 m. vasario 2 d. sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir UAB „Vilturta“ (atstovaujama A. T.), pareiškėjas perleido, o pirkėjas įgijo teisę disponuoti žemės sklypu (6,4 ha; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymėjo, kad pagal minėtos sutarties 3.4 punktą pirkėjas minėtą teisę įgyja pilnai neatsiskaitęs su pareiškėju. Kitaip tariant, teisė disponuoti nekilnojamuoju turtu perleidžiama pirkėjui nuo sutarties sudarymo, t. y. 2007 m. vasario 2 d. Pareiškėjas 2010 m. kovo 9 d. skolos padengimo sutartimi atgavo UAB „Vilturta“ perleistus žemės sklypus ir faktiškai nuo minėtos sutarties sudarymo vėl pradėjo disponuoti 2007 m. vasario 2 d. parduotu žemės sklypu.

Nustatyta, kad 2010 m. balandžio 12 d. ir 2010 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimis pareiškėjas pardavė du žemės sklypus tretiesiems asmenims. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pardavė žemės sklypus neišlaikęs nekilnojamojo turto trejus metus, t. y. nuo turto įsigijimo iki jo pardavimo tretiesiems asmenims nebuvo praėję treji metai. Pažymėjo, jog GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkte įtvirtinta prievolė mokėti pajamų mokestį nuo nekilnojamojo turto pardavimo uždirbtų pajamų, jei minėtas turtas buvo realizuotas neišlaikius jo trejus metus.

GPMĮ prasme, nesvarbu ar gyventojas turtą įsigyja ar turtas jam yra perleidžiamas kitokiu būdu, taip pat nesvarbu ar gyventojas įsigyja turtą pirmą kartą ar šis turtas yra jam grąžinamas. Minėto įstatymo prasme svarbu, kada gyventojas pradėjo faktiškai valdyti turtą. Apskaičiuojant turto išlaikymo terminą būtina nustatyti, kada parduodamą ar kitaip perleidžiamą turtą gyventojas įsigijo (pradėjo valdyti nuosavybės teise), ar gyventojas šį turtą parduoda ar kitaip perleidžia kito asmens nuosavybėn, kada gyventojas šį turtą parduoda ar kitaip perleidžia nuosavybėn. Šiuo atveju, pareiškėjas pradėjo valdyti nekilnojamąjį turtą 2010 m. kovo 9 d., o 2010 m. balandžio 12 d. ir 2010 m. birželio 3 d. dalis nekilnojamojo turto (žemės sklypo) buvo parduota tretiesiems asmenims.

Pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp pareiškėjo ir A. Z., nurodyta parduodamo nekilnojamo turto – žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kaina yra 50 000 Lt. Pagal 2010 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir S. P., pareiškėjo parduodamo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kaina – 48 500 Lt. Pažymėjo, kad UAB „Vilturta“ pareiškėjui grąžintų žemės sklypų vertė buvo atitinkamai 40 000 Lt ir 48 000 Lt. Todėl pajamų mokesčio deklaracijos duomenimis pareiškėjo 2010 m. mokestinio laikotarpio apmokestinamosios pajamos sudarė 10 500 Lt, iš kurių apskaičiuotina 1575 Lt mokėtino į biudžetą GPM suma.

Apibendrinant išdėstytą, Inspekcijos 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. (4.65)-46-44848 pagrįstas faktiškai nustatytomis aplinkybėmis ir GPMĮ įtvirtintomis nuostatomis ir nėra pagrindo teigti, kad Inspekcija neteisingai pritaikė teisės normas ir nepagrįstai priskaičiavo pareiškėjui 1575 Lt mokėtino GPM už ne iš individualios veiklos nekilnojamojo turto pardavimo pajamų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog 2007 m. vasario 2 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjas pardavė UAB „Vilturta“ 6.4000 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, esantį (duomenys neskelbtini), už 2 800 000 Lt. Minėta sutartis numatė, kad pirkėja UAB „Vilturta“ kuriai nuosavybės teisės į žemės sklypą perėjo nuo sutarties sudarymo momento ir kuri už įsigytą žemės sklypą lėšas turėjo sumokėti vėliau, gali laisvai disponuoti įsigytu turtu ir iki atsikaitymo su pardavėju A.

P.. 2007 m. vasario 26 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 4-1065-(1.3) 6.4000 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padalintas į 49 sklypus (b. l. 157-159), tarp jų – ir 0.1012 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0.1229 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi UAB „Vilturta“ neįvykdė savo įsipareigojimo sumokėti visas lėšas pagal 2007 m. vasario 2 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį už įsigytą 6.4000 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjas A.

P. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 1 680 000 Lt skolos, 61 152 Lt, 204 491 Lt palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 10 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2623-600/2010, buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria susitarta, kad UAB „Vilturta“ visas neįvykdytų įsipareigojimų dydis pareiškėjui A. P. pagal 2007 m. vasario 2 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį sudaro 520 000 Lt, šią prievolę UAB „Vilturta“ įvykdo perduodama A. P. kilnojamus ir nekilnojamus daiktus, tarp jų ir – 0.1012 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, ir kuris šalių susitarimu įvertintas 40 000 Lt, ir 0.1229 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, ir kuris šalių susitarimu įvertintas 48 000 Lt. 2010-03-09 skolos padengimo sutartimi, vykdant įsipareigojimus pagal taikos sutartį, UAB „Vilturta“ perdavė A.

P. kilnojamus ir nekilnojamus daiktus, tame tarpe – 0.1012 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0.1229 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2010 m. balandžio 12 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi A. P. 0.1012 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, pardavė už 50 000 Lt, 2010 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi 0.1229 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, pardavė už 48 500 Lt.

Pareiškėjui A. P. pateikus metinę pajamų deklaraciją už 2010 m., kaip teigia pareiškėjas A. P., Vilniaus AVMI siūlymu jis pateikė patikslintą deklaraciją, pagal kurią jis privalo sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį nuo 10 500 Lt pajamų sumos, gautos pardavus žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas A. P., nesutikdamas su mokesčių administratoriaus jo 2010 m. gautų pajamų apmokestinimu, 2011 m. gruodžio 2 d. pateikė pretenziją, kuria prašė pakeisti metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nurodytus duomenis tokia apimtimi, kad iš jo nebūtų priskaičiuota mokėtina pajamų mokesčio suma, arba motyvuotai nurodyti priežastis, dėl ko tai daryti atsisakoma, kadangi realiai jokio turto neįgijo – jam buvo perleistas jo paties parduotas turtas, už kurį nebuvo atsiskaityta, be to parduodamas patyrė 1 480 000 Lt nuostolių.

Vilniaus AVMI 2011 m. gruodžio 23 d. rašte nurodė, kad pareiškėjo A. P. pateikta metinė pajamų deklaracija yra užpildyta teisingai: vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.436 straipsniu, kai skola grąžinama ne pinigais, o turtu, laikoma, kad įvyko turto perleidimo nuosavybėn sandoris, ir pajamos, gautos iš tokio sandorio, apmokestinamos kaip turto pardavimo pajamos; turto įsigijimo data nustatoma pagal gyventojo pateiktą to turto įsigijimą pagrindžiantį dokumentą; kai gyventojui sumokama turtu, jo (turto) kaina yra šalių sutartyje nurodyta kaina, o jei šalys kainos nenurodo – tikroji šio turto rinkos kaina.

Teismas rėmėsi GPMĮ 5 ir 6 straipsniais bei 17 straipsnio 1 dalies 28 punktu. Nurodė, jog

pareiškėjas žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo 2010 m., todėl pajamos, gautos juos perleidus 2010 m. sudarytais sandoriais, pagal minėtas GPMĮ nuostatas yra apmokestinamos 15 proc. tarifu, t. y. Vilniaus AVMI 2011 m. gruodžio 23 d. rašte, atsakydama į 2011 m. gruodžio 2 d. pateiktą pretenziją, pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo patikslinta deklaracija yra užpildyta teisingai, šį savo atsakymą iš esmės tinkamai motyvavo, atitinkamai – tenkinti pareiškėjo skundo nėra jokio pagrindo.

Pažymėjo, jog pareiškėjo skundo ir jo atstovo teismo posėdyje teiginiai, su kuriais siejamas ginčijamo atsakovo Vilniaus AVMI 2011 m. gruodžio 23 d. rašto neteisėtumas, yra nepagrįsti: CK 6 knygos XXV skyriaus, reglamentuojančio skolos padengimą ir turto perleidimą už rentą, 6.436 straipsnio, nustatančio skolos padengimo sutarties sampratą, 1 ir 2 dalys numato, kad pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, kreditoriui nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą.

Skolos padengimo sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutarčių taisyklės. Asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui) pagal skolos padengimo sutartį, tenka visos pardavėjo pareigos. 2007 m. vasario 2 d. sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, kuria pareiškėjas A. P. pardavė UAB „Vilturta“ 6.4000 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo nutraukta ar pripažinta negaliojančia, todėl nors 2010 m. sudaryta skolos padengimo sutartimi UAB „Vilturta“ dalį šios žemės sklypo perdavė pareiškėjui A.

P., nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas jam UAB „Vilturta“ perduotą turtą įgijo iki 2010 m. Pažymėjo ir tai, kad šis „grąžintas“ turtas yra skirtingos kokybės nei 2007 m. parduotas, kadangi 2007 m. vasario 2 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi parduotas žemės sklypas, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, o 2010 m. sutartimi perduotų skolai padengti žemės sklypų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos; pareiškėjo teiginiai, kad jis dėl 2007 m.

žemės sklypo pardavimo sutarties patyrė nuostolių, nėra reikšmingi sprendžiant šį ginčą, kadangi šiuo atveju ginčas kilo ne dėl pajamų, gautų 2007 m. vasario 2 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, o dėl pajamų, gautų 2010 m. realizavus turimą nekilnojamąjį turtą, apmokestinimo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 187 – 190), kuriuo, be kita ko, prašo panaikinti ginčijamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti jo teismui paduotą patikslintą skundą. Pareiškėjas taip pat prašė į teismo posėdį liudytoja kviesti Vilniaus AVMI darbuotoją K. T..

Apeliaciniame skunde išdėsto faktines aplinkybes bei nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įsigilino į faktines bylos aplinkybes bei ištyrė byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikydamas GPMĮ nuostatas, reglamentuojančias apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarką ir dėl šių priežasčių priėmė neteisingą sprendimą. Pažymėjo, jog VMI, nustatinėdama, ar jis turės mokėti GPM už parduotus aukščiau nurodytus žemės sklypus iš esmės rėmėsi dvejais dokumentais ir juose nurodytomis perleistų žemės sklypų vertėmis, kurios buvo skirtingos, t. y. 2010 m. vasario 12 d.

Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp jo ir UAB „Vilturta“ (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 40000 Lt, žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 48000 Lt) bei 2010 m. kovos 9 d. skolos padengimo sutartimi (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 62800 Lt, žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 75900 Lt). Akcentuoja, jog jo nuosavybės teisė į parduotus žemės sklypus nekilnojamo turto registre buvo įregistruota 2010 m. kovo 9 d. skolos padengimo sutarties pagrindu, o tai reiškia, kad sklypų įsigijimo kaina laikytina ne 2010 m. vasario 12 d.

Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje nurodyta sklypų kaina, o 2010 m. kovo 9 d. skolos padengimo sutartyje nurodyta sklypų kaina. Dėstė, jog atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog VMI darbuotoja pildydama jo metinę pajamų deklaraciją į ją suvedė klaidingus duomenis, t. y. klaidingai nurodė turto įsigijimo kainą (deklaracijoje nurodė, jog turto įsigijimo kaina yra 40000 Lt ir 48000 Lt, kai tuo tarpu turėjo nurodyti, jog turto įsigijimo kaina atitinkamai yra 62800 Lt ir 75900 Lt). Minimoje deklaracijoje taip pat nurodyta vertė už kurią jis pardavė minimus žemės sklypus tretiesiems asmenims (50000 Lt ir 48500 Lt).

VMI teigimu, jo mokėtina GPM suma buvo apskaičiuota nuo žemės sklypų įsigijimo ir pardavimo verčių skirtumo, todėl būtina pabrėžti, jog tikroji žemės sklypų įsigijimo vertė yra esminė sąlyga siekiant nustatyti ar jis privalo mokėti GPM. Tikina, jog jeigu VMI darbuotoja būtų tinkamai užpildžiusi gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, nurodydama teisingas įsigytų žemės sklypų vertes, jis neturėtų mokėti gyventojų pajamų mokesčio, kadangi žemės sklypai buvo parduoti žemesnėmis kainomis, nei kad buvo įgyti.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, kaip tai jį įpareigoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis. Priduria ir tai, jog šioje byloje, siekiant išsiaiškinti dėl kokių priežasčių jo metinėje pajamų deklaracijoje buvo nurodyta klaidinga sklypų įgijimo vertė, yra tikslinga liudytoja apklausti Vilniaus AVMI darbuotoją K. T..

Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1 – 2) prašo palikti ginčijamą teismo sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime iš esmės išdėsto faktines aplinkybes bei pažymi, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad metinėje pajamų deklaracijoje jo parduoto turto įsigijimo kaina turėjo būti nurodyta atitinkamai 62 800 Lt ir 75 900 Lt. Atkreipia dėmesį, jog remiantis 2010 m. kovo 9 d. skolos padengimo sutarties 2.12 punktu sklypų kainos yra atitinkamai 40000 Lt (žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 48000 Lt (žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Remiasi GPMĮ 19 straipsnio 1 dalimi bei pažymi, jog skaičiuojant mokėtino į biudžetą pajamų mokesčio sumą, iš pajamų, gautų pardavus ar kitaip perleidus nuosavybės turtą, atimama turto įsigijimo kaina, o ne vidutinės žemės sklypų rinkos vertė. Pažymėjo, jog teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai išaiškino teisės normas ir įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo pajamos, gautos realizavus nekilnojamąjį turtą, turi būti apmokestinamos pajamų mokesčiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė metinę pajamų deklaraciją už 2010 m., Vilniaus AVMI siūlymu jis pateikė patikslintą deklaraciją, pagal kurią jis privalo sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį nuo 10 500 Lt pajamų sumos, gautos pardavus žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas A. P., nesutikdamas su mokesčių administratoriaus jo 2010 m. gautų pajamų apmokestinimu, 2011 m. gruodžio 2 d. pateikė pretenziją, kuria prašė pakeisti metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nurodytus duomenis tokia apimtimi, kad iš jo nebūtų priskaičiuota mokėtina pajamų mokesčio suma, arba motyvuotai nurodyti priežastis, dėl ko tai daryti atsisakoma, kadangi realiai jokio turto neįgijo – jam buvo perleistas jo paties parduotas turtas, už kurį nebuvo atsiskaityta, be to, parduodamas jis patyrė 1 480 000 Lt nuostolių. Vilniaus AVMI 2011 m. gruodžio 23 d. rašte nurodė, kad pareiškėjo A. P. pateikta metinė pajamų deklaracija yra užpildyta teisingai: vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.436 straipsniu, kai skola grąžinama ne pinigais, o turtu, laikoma, kad įvyko turto perleidimo nuosavybėn sandoris, ir pajamos, gautos iš tokio sandorio, apmokestinamos kaip turto pardavimo pajamos; turto įsigijimo data nustatoma pagal gyventojo pateiktą to turto įsigijimą pagrindžiantį dokumentą; kai gyventojui sumokama turtu, jo (turto) kaina yra šalių sutartyje nurodyta kaina, o jei šalys kainos nenurodo – tikroji šio turto rinkos kaina.

Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo sudarytus sandorius ir sprendė, kad pareiškėjui gyventojų pajamų mokestis nuo turto pardavimo pajamų paskaičiuotas teisėtai.

Pagal minėtas byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) deklaravimo. Pareiškėjas deklaravo GPM, pagal pareiškėjo pateiktą pirminę deklaraciją pareiškėjo pajamos gautos pardavus turtą neturėjo būti apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu. Mokesčių administratoriaus reikalavimu, pareiškėjas pateikė patikslintą deklaraciją, kurioje pareiškėjas deklaravo mokėtiną gyventojų pajamų mokestį. Pareiškėjas mano, kad buvo suklaidintas mokesčių administratoriaus, todėl ir pateikė patikslintą deklaraciją. Pareiškėjui pateikus patikslintą deklaraciją, jam gali kilti mokestinės pasekmės, t. y. pareiškėjui nesumokėjus deklaruoto mokesčio ir nevykdant mokesčių administratoriaus raginimo, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką (MAĮ 105 str.).

Pagal MAĮ 144 straipsnį mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus veiksmą arba neveikimą. Todėl pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą, paduodamas skundą dėl mokesčio administratoriaus atsisakymo atlikti veiksmus – atsisakymo pakeisti metinėje pajamų deklaracijoje nurodytus duomenis. Minėta, kad mokesčių administratorius neatliko prašomų veiksmų, be to, kaip ir prašė pareiškėjas, nurodė priežastis, dėl kurių GPM turėtų būti mokamas.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja.

MAĮ 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.

MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas – apskaičiavimas ir deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl, kaip jau ir buvo minėta, mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo, vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės. Be to, MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina įrodinėjimo mokesčių teisėje leistinumo taisykles, t.y. įtvirtina, kad mokestis gali būti deklaruojamas tik nustatytos formos dokumentuose ir kartu nustato prezumpciją, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.

MAĮ 66 ir 73 straipsniai, įtvirtinantys mokesčio deklaravimą, kaip savarankišką mokesčio mokėtojo veiksmą, taip pat kaip leistiną mokesčio mokėtojo teikiamą įrodinėjimo priemonę, kartu suponuoja ir išvadą, kad pateikta mokesčių deklaracija negali būti paneigta kitaip negu pačiam mokesčių mokėtojui keičiant savo valią ir teikiant kitą patikslintą deklaraciją. Pastebėtina, kad nei MAĮ, nei Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96, neriboja mokesčių mokėtojo teisės teikti patikslintas deklaracijas per visą MAĮ 68 straipsnyje nustatą mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminą.

Mokesčių administratorius, nesutikdamas su mokesčio mokėtojo deklaruotais duomenimis, turi teisę MAĮ nustatyta tvarka atlikti mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą, kurių metu mokesčių administratoriui nustatyta teisė rinkti įrodymus, paneigiančius mokesčių mokėtojo deklaracijoje teikiamus duomenis bei teisė priimti sprendimus dėl mokesčio apskaičiavimo, kurie turi būti pagrįsti surinktais įrodymais ir teisės aktų reikalavimais. Mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais mokesčių mokėtojui yra nustatoma mokestinė prievolė, gali būti ginčijami mokestiniams ginčams nustatyta nagrinėjimo tvarka, tuomet ir yra sprendžiamas klausimas dėl mokesčio apskaičiavimo teisėtumo.

Dėl nurodytų motyvų, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo pagal teisės aktus nagrinėti klausimo dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo, tik turėjo pasisakyti dėl pareiškėjo prašomo atlikti veiksmo – prašymo pakeisti metinėje pajamų deklaracijoje nurodytus duomenis. Rašto turinys, kuriuo faktiškai pareiškėjas buvo informuotas apie atsisakymą keisti deklaracijos duomenis, atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus, todėl mokesčių administratoriaus neveikimas buvo teisėtas. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tik neturėjo vertinti klausimo dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo.

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjai skundo pagrindu nenurodė MAĮ 66 ir 73 straipsnių, tačiau nurodė atitinkamas faktines aplinkybes, kurios buvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Administraciniam teismui, nagrinėjančiam bylas dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ir sprendimų teisėtumo, ir tuo pačiu vykdančiam viešojo administravimo subjektų kontrolę, yra įtvirtinta teisė išspręsti ginčą įstatyme nustatytais būdais (ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas), t. y. procesui administraciniame teisme nėra būdingas toks formalizmas (nors ir yra nustatyti reikalavimai skundo turiniui), kuris yra būdingas rungtiniškam civiliniam procesui. Nurodytas išvadas patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui nustatyta pareiga patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 straipsnis). Todėl nors pareiškėjas ir netiksliai suformulavo savo reikalavimą teismui – panaikinti sprendimą, tačiau jo prašymas paduotas mokesčių administratoriui, faktinis skundo pagrindas, nurodytas kreipiantis į teismą, neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas siekė pakeisti savo pateiktos deklaracijos duomenis. Pareiškėjo reikalavimo pakeisti pateiktos deklaracijos duomenis negalėjo tenkinti nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas.

Dėl nurodytų motyvų, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad nėra pagrindo įpareigoti instituciją atlikti veiksmus – pakeisti metinėje pajamų deklaracijoje nurodytus duomenis, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, tačiau nurodė neteisingus šio sprendimo priėmimo motyvus. Tačiau iš esmės teisingas sprendimas neturėtų būti naikinamas formaliais pagrindais, todėl yra paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius