2022-06-08 Nr. BB-4045-1-01-1-40365-2020-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-181-976/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40365-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.6.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,

nuteistojo M. S. gynėjui advokatui Arūnui Taručiui,

civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui Mariui Kapočiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. gynėjo advokato Arūno Taručio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nuosprendžiu M. S. buvo išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, nenustačius, kad padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštas 33 770 Eur dydžio civilinis ieškinys dėl žalos priteisimo iš M. S. paliktas nenagrinėtas. Išaiškinta, kad civilinė ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nuosprendis, kuriuo M. S. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis: M. S. nusikalstami veiksmai iš BK 183 straipsnio 1 dalies ir BK 183 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 183 straipsnio 2 dalį ir M. S. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, nustatyta, kad M. S., nuosprendžiui įsiteisėjus, nedelsiant turi atlikti vienerių metų paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį. Likusios neatliktos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės dalies vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti ir atlyginti nusikaltimu padarytos turtinės žalos dalį – 15 000 Eur, taip pat taikyta intensyvi priežiūra, įpareigojant nuteistąjį dėvėti elektroninę stebėjimo priemonę.

Priteista iš M. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 33 770 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, civilinės ieškovės atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. S. nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 23 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama V. G., būdamas sudaręs transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT-2018/5729 60 mėnesių laikotarpiui nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2023 m. gegužės 1 d. dėl AB Šiaulių bankui priklausančios, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal lizingo sutartį valdomos transporto priemonės „Mercedes-Benz ML 500“, VIN: (duomenys neskelbtini), šios sutarties pagrindu 2018 m. balandžio 23 d. savo žinion kaip nuomininkas gavo šį automobilį; 2018 m. rugsėjo 28 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama V. G., būdamas sudaręs transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT-2018/6083 60 mėnesių laikotarpiui nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2023 m. sausio 1 d. dėl AB Šiaulių bankui priklausančios, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal lizingo sutartį valdomos transporto priemonės „Mercedes-Benz E400“, VIN: (duomenys neskelbtini), šios sutarties pagrindu 2018 m. spalio 5 d. savo žinion kaip nuomininkas gavo šį automobilį ir, savo žinioje turėdamas šį svetimą turtą – abu automobilius, nesilaikydamas išperkamosios nuomos sutarčių sąlygų, nuo 2018 m. lapkričio 2 d. nemokėdamas įmokų už abu automobilius, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. kovo 22 d. ir 2019 m. balandžio 11 d. vienašališkai nutraukus minėtas išperkamosios nuomos sutartis ir pareikalavus grąžinti automobilius, automobilių negrąžino, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaitė, taip tyčia pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą – automobilį „Mercedes-Benz ML 500“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), kurio vertė nusikaltimo padarymo metu buvo 6700 Eur, ir automobilį „Mercedes-Benz E400“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), kurio vertė nusikaltimo padarymo metu buvo 27 070 Eur, ir taip padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš viso 33 770 Eur dydžio turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas M. S. priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl neteisingai įvertino M. S. veiksmų pobūdį, neatskleidė jo tyčios turinio, savo išvadų dėl M. S. nekaltumo neparėmė visapusišku ir išsamiu ištirtų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos vertinimu; M. S. parodymus įvertino nevisapusiškai, suteikė jiems prioritetinę vertę, jų nesiejo su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad M. S. veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad M. S. veiksmuose yra objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavino požymių visuma, nes jis, veikdamas priešingai sutarčių, sudarytų su UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuostatoms, slėpdamas turtą ir negrąžindamas jo savininkui, jį užvaldė ir elgėsi kaip su savu; po sutarčių nutraukimo, negrąžindamas jo žinion perduoto UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, jį pasisavino. Kartu teismas, nustatęs, kad M. S. tyčia pasisavinti jo žinioje esantį tam pačiam juridiniam asmeniui priklausantį turtą susiformavo tuo pačiu metu ir apėmė abiejų transporto priemonių pasisavinimą tuo pačiu būdu, M. S. veiksmus vertino kaip vieną nusikaltimą.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo M. S. gynėjas advokatas A. Tarutis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 44 straipsnio 6 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, dėl to M. S. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

3.2. Lietuvos bankas 2021 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą, kuriame sprendė dėl tarp civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos klientų sudaromų sutarčių, pavadintų išperkamosios nuomos sutartimis, kvalifikavimo. Lietuvos bankas jas kvalifikavo kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis ir nurodė, kad tokiam sandoriui turi būti taikomos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo teisės teikti vartojimo paskolas bei pardavimo išsimokėtinai paslaugas, nes nėra įrašyta į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Nors Lietuvos bankas vertino situaciją ir nuo 2019 m. sausio 1 d. sudarytas sutartis, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisės teikti pardavimo išsimokėtinai paslaugas neturėjo ir 2018 m., taigi ir sutarčių su M. S. sudarymo metu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Lietuvos bankas sutarčių Nr. LT-2018/5729 ir LT-2018/6083, sudarytų tarp M. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, savo sprendime tiesiogiai nevertino, tačiau vertintos sutarčių nuostatos yra iš esmės analogiškos ar labai panašios. Lietuvos banko sprendimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir byla dar nėra išnagrinėta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ skunde kaip vienas iš pagrindinių keliamas išperkamosios nuomos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo kredito sutarties klausimas. Taigi abejonė dėl sutarčių, sudarytų tarp M. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, pobūdžio bei kvalifikavimo nėra pašalinta, todėl nėra iki galo aiškios tikslios sutarčių pažeidimų teisinės pasekmės. Šis aspektas yra vienas iš esminių kaltinimo M. S. aspektų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje šiam aspektui skyrė itin mažai dėmesio, nors tai yra vienas pagrindinių tiek gynybos, tiek ir pirmosios instancijos teismo argumentų. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, nepašalintos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai.

3.3. Kvalifikuojant sutartis kaip pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, sudarytas tokios teisės neturinčio subjekto, kyla pasekmės, reikšmingos šioje byloje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.49 straipsnyje nustatytas nuosavybės teisės įgijimo momentas, t. y. daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Pripažinus tarp M. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytas sutartis neteisėtomis, netaikytinos ir sutartyse nurodytos sąlygos, todėl, nustatant nuosavybės teisės perėjimo momentą, turėjo būti taikomas CK 4.49 straipsnis. Tai reiškia, kad nuosavybė perėjo nuo automobilių perdavimo momento ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo elgtis taip, kad nuosavybė būtų įregistruota M. S. vardu. Tokiu atveju BK 183 straipsnis netaikytinas, nes pasisavinti galima tik svetimą daiktą. Be to, esant neteisėtam, negaliojančiam sandoriui, turi būti taikomos restitucijos taisyklės. Negalint dėl kokių nors priežasčių grąžinti daiktą, taikomos CK 6.147 straipsnio 2 dalies nuostatos, atlyginama pinigais. Taigi M. S. dar turi galimybę kreiptis į teismą, teikdamas reikalavimus pripažinti sudarytas sutartis negaliojančiomis. Pažymėtina ir tai, kad, vertinant sutartis kaip neteisėtas, taikytinas ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla) principas. Tokiu atveju civilinė ieškovė patirtą žalą kildina iš savo pačios neteisėtų veiksmų. Dar viena tokių sutarčių sudarymo pasekmė – rizikos paskirstymas tarp šalių. Civilinė ieškovė turėjo vadovautis Vartojimo kredito įstatymo ir Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų reikalavimais, t. y. privalėjo vertinti M. S. mokumą, jo finansinę situaciją ir to nedarydama pati prisiėmė riziką, susijusią su galimybės išieškoti skolą įgyvendinimu. Taigi civilinė ieškovė, pati bandydama išvengti teisės aktų nustatytų reikalavimų, veikdama neteisėtai, susidūrė su tokių veiksmų pasekmėmis.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų vertinant įrodymus ir pats pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes liudytojų parodymus vertino tendencingai ir savo išvadų nepagrindė išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas itin detaliai išanalizavo visus byloje reikšmingus duomenis ir nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl kiekvieno liudytojo parodymų ir jų vertinimo. Kaip teigia kasatorius, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė V. G. nurodė aplinkybes apie tai, kaip buvo sudarytos ir nutrauktos sutartys, kodėl jos buvo nutrauktos, tačiau nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių automobilių pavertimą M. S. nuosavybe. Ši liudytoja nėra mačiusi M. S. naudojantis automobiliais po sutarčių nutraukimo, jokių duomenų apie tai nepateikė. Liudytojas E. P. išsakė tik prielaidą, kad M. S. meluoja, tačiau pats automobilių nematė, jų nerado, taigi taip pat nenurodė jokių faktų. Kasatorius pažymi, kad, vertindamas liudytojo V. K. (V. K.) parodymus, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino fakto, jog M. S. šį liudytoją apkaltino dėl automobilių iš jo atėmimo už skolas, taigi pastarasis turi byloje suinteresuotumą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas V. K. parodymus kaip nuoseklius, neatsižvelgė į tai, kad jie ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skyrėsi dėl pinigų skolinimo fakto ir skolos dydžio.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad šioje byloje aktualios civilinės sutartys yra galiojančios ir taikytinos, visiškai nevertino minėtų sutarčių nuostatų, pagal kurias pirmiausia turėjo būti išnaudotas derybų būdas ir tik po to kreipiamasi į teismą. Bylos medžiaga patvirtina, kad visi būdai išspręsti kilusį ginčą naudojantis kitų teisės šakų normomis nebuvo išnaudoti. O baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma tik po to, kai yra išnaudoti visi kiti savo teisių gynimo būdai, kitaip būtų pažeistas ultima ratio (paskutinė priemonė) principas. Tiek doktrinoje, tiek teismų praktikoje pasisakoma, kad kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės.

3.6. Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad tarp šalių susiklostę civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų, paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. M. S. niekaip nesunkino galimybės civilinei ieškovei reikalauti iš jo atsakomybės civilinio proceso tvarka, nesiėmė jokių veiksmų, kad nuslėptų savo turtinę padėtį, paslėptų savo turtą ar kitaip išvengtų civilinės atsakomybės. Byloje nėra duomenų, kad M. S. sutarčių sudarymo metu būtų klaidinęs civilinę ieškovę. Baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2013). Taigi šioje byloje kilę klausimai turėtų būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, o neatsakius į klausimą, ar M. S. nevykdė galbūt negaliojančių sutarčių nuostatų, taip nepašalinus abejonių, jis negalėjo būti nuteistas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo M. S. gynėjo advokato A. Taručio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

5. Kasaciniame skunde nesutinkama su M. S. nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, iš esmės argumentuojant apeliacinės instancijos teismo padarytais BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimais vertinant įrodymus, abejonių byloje dėl civilinių sutarčių pobūdžio ir kvalifikavimo nevertinant kaltinamojo naudai ir darant nepagrįstą išvadą dėl civilinių teisinių santykių peraugimo į baudžiamuosius. Šie argumentai nepagrįsti.

6. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako, be kita ko, tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimas savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. kai imama elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaroma žala turto savininkui. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai, t. y. suvokiant svetimo turto pavertimo savu turtu aplinkybę, numatant daromą žalą šio turto savininkui netekus turto (turtinės teisės) ir norint šių padarinių.

7. Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-378/2014, 2K-59-942/2016 ir kt.).

8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. S. su UAB „ (duomenys neskelbtini)“ 2018 m. balandžio 23 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį dėl lengvojo automobilio „Mercedes-Benz ML 500“, kurio vertė 9110 Eur, pagal kurią jis įsipareigojo mokėti 193,09 Eur dydžio nuomos mokesčius 60 mėnesių laikotarpiu iki 2023 m. pagal nustatytą įmokų mokėjimo grafiką, ir 2018 m. rugsėjo 28 d. sudarė antrą išperkamosios nuomos sutartį dėl lengvojo automobilio „Mercedes-Benz E400“, kurio vertė 31 110 Eur, pagal kurią jis įsipareigojo mokėti 659,38 Eur dydžio nuomos mokesčius 60 mėnesių laikotarpiu iki 2023 m. pagal nustatytą įmokų mokėjimo grafiką. Šių sutarčių pagrindu abu automobiliai buvo perduoti M. S. žinion. Pastarajam nevykdant sutartinių įsipareigojimų, t. y. nemokant įmokų už automobilius, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl esminių sutarčių sąlygų pažeidimų vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo grąžinti automobilius, tačiau M. S. automobilių negrąžino ir su UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatsiskaitė.

9. Kasaciniame skunde itin akcentuojama aplinkybė, kad Lietuvos banko 2021 m. kovo 8 d. sprendimu konstatuota, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiktos išperkamosios nuomos sutartys turėtų būti vertinamos kaip pirkimo išsimokėtinai (vartojimo kredito) sutartys, todėl, kasatoriaus įsitikinimu, galutinai neišsprendus šio klausimo teisme, išlieka abejonė dėl tarp M. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų sutarčių kvalifikavimo, nėra iki galo aiškios tikslios tokių sutarčių pažeidimų teisinės pasekmės. Išties iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad administracinių bylų teisenos tvarka teisme šiuo metu nėra baigtas nagrinėti ginčas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Lietuvos banko dėl bendrovės su klientais sudarytų civilinių sutarčių rūšinio vertinimo ir atitinkamai tokioms sutartims sudaryti teisės aktų keliamų reikalavimų laikymosi. Tačiau, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje sprendžiamiems klausimams. Viena vertus, tarp M. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos sutartys Lietuvos banko sprendime nebuvo analizuojamos ir dėl jų joks sprendimas nepriimtas, kita vertus, neatsižvelgiant į tai, kaip iš tikrųjų turėtų būti kvalifikuojamos tarp M. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos sutartys (išperkamosios nuomos ar vartojimo kredito), nekyla abejonė, kad šių sutarčių sudarymo metu automobiliai M. S. buvo svetimas turtas, į kurį nuosavybės teisės iš karto po sutarčių sudarymo jis neįgijo. Abiem sutarčių šalims buvo aišku, kad pagal sutartis automobiliai M. S. žinion buvo perduoti jais naudotis ir valdyti, nesuteikiant teisės jais disponuoti, iki už automobilius bus visiškai atsiskaityta sutartyse nurodyta tvarka.

10. Taigi, nors tarp M. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų sutarčių pagrindu atsirado civiliniai teisiniai santykiai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė sąlygas ir nurodė pagrįstus argumentus, kokiomis aplinkybėmis šie santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, M. S. netrukus po to, kai sudarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ antrą transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartį ir savo žinion gavo 31 110 Eur vertės automobilį „Mercedes-Benz E400“, ėmė nebemokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmokų pagal sutartis už abu automobilius, į bendrovės pranešimus dėl vėluojančių mokėjimų, susidariusio įsiskolinimo nereagavo, įmokų toliau nemokėjo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašytinai informavus nuteistąjį apie vienašališką sutarčių nutraukimą ir nurodžius nedelsiant grąžinti automobilius, jų negrąžino.

Be to, kaip parodė tolesnė įvykių eiga, M. S. automobilius nuo jų savininkės UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo slėpti, nenurodė bendrovės atstovams automobilių buvimo vietos, panaikino galimybes juos surasti GSM sistemos pagrindu, melavo apie savo finansines galimybes atsiskaityti už automobilius ir, žadėdamas automobilius grąžinti, jų negrąžino, pats ėmė slapstytis, o galiausiai pateikė versiją, kad automobilius neteisėtai užvaldė trečiasis asmuo. Šių aplinkybių visuma rodo, kad M. S., po sutarčių nutraukimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžindamas automobilių, su jais ėmė elgtis kaip su savo turtu, pasisavino jį, kartu tai rodo nuteistojo tyčios kryptingumą.

Šiuo atveju kvalifikuojant M. S. veiksmus kaip svetimo turto pasisavinimą neturi reikšmės tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, sudarydama su nuteistuoju transporto priemonių išperkamosios nuomos sutartis, netikrino jo mokumo, nes bendrovė sutarčių sudarymo metu negalėjo numatyti, kad M. S., neturėdamas finansinių galimybių vykdyti įsipareigojimus pagal sutartis, elgsis nusikalstamai, negrąžins ir taip pasisavins jo žiniai perduotus bendrovei priklausančius automobilius. Taigi pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes M. S. suprato, kad savinasi jam svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, numatė, kad dėl jo veiksmų bendrovė patirs turtinės žalos, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. S. svetimo turto įgijimas nusikalstamu būdu nėra atsitiktinis elgesys. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu, M. S. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto (automobilio) įgijimą apgaulės būdu, padarant nukentėjusiajai 24 550 Eur dydžio turtinę žalą.

11. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. S., nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju ginčas tarp sutarčių šalių yra ir gali būti sprendžiamas civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kaip jau buvo minėta, esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo M. S. versija, jog automobilius prieš jo valią už skolas paėmė liudytojas V. K., buvo išsamiai patikrinta ir apeliacinės instancijos teismo motyvuotai atmesta. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad minėtų automobilių likimas ir buvimo vieta iki šiol yra nežinomi. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. teismo įsakymu civilinėje byloje nutarta išieškoti iš skolininko M. S. 5359,14 Eur skolą kreditorei UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal išperkamosios nuomos sutartis ir neapmokėtas sąskaitas, tačiau šie įsiskolinimai susidarė dar iki minėtų sutarčių nutraukimo ir, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, kai civiliniai teisiniai santykiai dar nebuvo peraugę į baudžiamuosius. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, vykdant minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo, nustatyta, jog M. S. atžvilgiu buvo vykdoma 12 bylų pas antstolius, jo areštuotose sąskaitose lėšų nėra, jis registruoto turto neturi, nedirba, nuo 2020 m. liepos mėnesio vykdo individualią veiklą, bet jokių pajamų nedeklaruoja. Teisėjų kolegijos vertinimu, visa tai rodo, kad dėl tyčinių pavojingų nuteistojo M. S. veiksmų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne tik neteko savo didelės vertės turto – automobilių ir dėl to patyrė turtinę žalą, bet ir buvo esmingai apsunkintos jos galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas M. S. veiksmus pagrįstai vertino ne kaip sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, bet kaip turto pasisavinimą ir teisingai kvalifikavo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

13. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-7-9-976/2020 ir kt.).

14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų (paties nuteistojo M. S., liudytojų V. G., E. P., V. K. ir kt. parodymų, rašytinių bylos duomenų) vertinimas tokių esminių trūkumų neturi, o kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiami BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimai, neatitinka apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, yra deklaratyvūs ir iš esmės išreiškia kasatoriaus nesutikimą su šio teismo motyvuotomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir nustatytų aplinkybių, todėl esminių BPK pažeidimų nepagrindžia.

15. Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. S. gynėjo advokato Arūno Taručio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Algimantas Valantinas

Rima Ažubalytė