2020-01-22 Nr. AB-1644-3-61-3-00833-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-550-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00833-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. su skundais (toliau abu skundai kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad visose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo pelėsio, tinkas buvo nubyrėjęs, o dažai – nusilupę, nuo sienų tepėsi drabužiai ir patalynė. M. A. pažymėjo, kad kamerų sanitariniuose mazguose buvo drėgna, nuolat tvyrojo nemalonus kvapas, todėl jam skaudėjo galvą, buvo sunku užmigti, pareiškėjas jautė įtampą ir nuovargį. Pabrėžė, kad sanitariniai mazgai nuo likusios kameros dalies buvo atskirti 1,4 kv. m aukščio sienele, nebuvo unitazų, o užuolaidų nebuvo galima užtraukti, kad budintis pareigūnas galėtų stebėti ir nebūtų skiriama tarnybinė nuobauda. Be to, kameroje lakstė žiurkės, o vėdinimo sistema neveikė. Lukiškių TI-K administracija dėl suimtųjų pertekliaus fiziškai negalėjo reaguoti į suimtųjų skundus ir tinkamai vykdyti higienos reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo įrengti iškvietimo skambučiai, tačiau dauguma jų neveikė.

3. Paaiškino, kad kamerų plotas buvo 8 kv. m ir jis teko dviem žmonėms, todėl judėjimo plotas buvo vos 3 kv. m, kadangi visą likusį plotą užėmė inventorius. M. A. teigė, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose nebuvo tvarkomos šiukšlės ir išmatos, todėl jautėsi nemalonus kvapas. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimui skirtas plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 8 kv. m, tačiau Lukiškių TI-K kiemeliai yra 3 kv. m ploto. Kiemeliuose esantys 2 kv. m stogeliai nuo lietaus neapsaugojo. Pareiškėjas akcentavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose per dieną galėdavo pasivaikščioti vieną valandą.

4. M. A. pažymėjo, kad Lukiškių TI-K jį reguliariai žlugdė kaip žmogų, sistemingai pažeidinėjo įstatymus, pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d. buvo dažnai perkeliamas į vis kitas kameras, kurios yra skirtinguose aukštuose ir korpusuose ir nuolat kartu tekdavo neštis turimus daiktus.

5. Pareiškėjas nurodė, kad dėl sveikatos problemų kreipdavosi į medicinos ir psichologines tarnybas, taip pat ir psichiatrą, tačiau kvalifikuotas gydymas ir konsultacija nebuvo suteikiami. Pareiškėjas, gyvendamas žiauriomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, privatumo trūkumą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, negalėjo pailsėti, pablogėjo M. A. sveikata, krito svoris, sumažėjo pasitikėjimas savimi, todėl buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8, 10 ir 38 straipsniai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teismai, motyvuodami, jog Lietuvoje yra nedidelė minimali mėnesinė alga, dažnai priteisia mažesnį žalos atlyginimą negu Europos Žmogaus Teisių Teismas, tačiau tai pažeidžia ne tik tautinės lygybės, bet ir asmenų, gaunančių didesnes pajamas, lygybės principą ir tokia diskriminacija nėra suderinama su Konvencijos 14 straipsniu.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo M. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2009 m. iki 2017 m., tačiau skundą teismui dėl žalos priteisimo pateikė tik 2018 m. kovo 12 d. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, atsakovas prašė M. A. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

8. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, M. A. nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui privalomas gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

9. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose yra įrengta kabelinė televizija. Asmenys taip pat gali naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkirsdami kelią konfliktinėms situacijoms tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių atsiradimui įstaigoje ir siekdami aprūpinti kiekvieną asmenį miegamąja vieta, o kartu ir mažindami suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis.

11. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad vadovaujantis teisės aktais, reguliuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkertant kelią konfliktinėms situacijoms ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

12. Anot institucijos, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Aliarmo signalizacijos mygtukai yra įrengti, tačiau suimtieji ir nuteistieji juos gadina.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

14. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. M. A. skundai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, o jo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių ir kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovas manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Tam tikrais atvejais bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, teisės pažeidimo pripažinimas gali būti taikomas kaip savarankiškas asmens teisių gynimo būdas.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo M. A. skundą patenkino ir dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymus pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatęs, kad M. A. skundą teismui išsiuntė 2018 m. kovo 9 d., bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų apimti laikotarpį nuo 2015 m. kovo 9 d., o kitai daliai reikalavimų pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad M. A. nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo bei nenurodė objektyvių ir jo delsimą kreiptis į teismą pateisinančių priežasčių, o teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams taip pat nenustatė. Teismas padarė išvadą, kad taikant senaties terminą, M. A. neturtinė žala galėtų būti priteista už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d.

19. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte yra nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamam asmeniui tenkantis plotas. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 kv. m bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 kv. m iki 4 kv. m gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis, vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 kv. m, ploto trūkumo problema nekyla, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d.) Lukiškių TI-K buvo laikomas 428 paras. Įvertinęs Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,56 kv. m), teismas pripažino, kad minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista 132 paras (pareiškėjui teko 2,31–3,59 k. m kameros ploto), iš kurių 29 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, o likusias 103 paras minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, svyravo nuo 3,33–3,59 kv. m. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas konstatavo pažeidimą dėl minimalaus ploto trūkumo, tenkančio vienam asmeniui, ir sprendė, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ir dvasinių kančių.

21. Įvertinęs administracinėje byloje esančio Lukiškių TI-K pranešimo turinį, teismas nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemelius valo ir tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas. Pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių.

22. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje yra nustatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atkreipė dėmesį, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002)1– Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punkte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikomas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Nesant ginčo dėl to, kad M. A. buvo užtikrintas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore, jo teiginys dėl per trumpos pasivaikščiojimų lauke trukmės buvo atmestas kaip nepagrįstas.

23. Teismas nurodė, kad joks teisės aktas nenustato tardymo izoliatoriuose įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Iš Lukiškių TI-K pateikto atsiliepimo teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių plotai yra nuo 15,55 kv. m iki 35,57 kv. m, o tai, teismo vertinimu, yra pakankamas plotas pasivaikščioti, net ir vertinant aplinkybę, kad pasivaikščioti vedami visi kartu kameroje esantys asmenys. Teismas pažymėjo, kad kitos M. A. pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, pareiškėjas, teikdamas skundą, nedetalizavo aplinkybių, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių netinkamu įrengimu, jų būkle, nenurodė, ar visuose Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliuose yra prišiukšlinta, ar tik kuriame iš jų. Atsižvelgęs į tai, teismas šias pareiškėjo pretenzijas vertino kaip bendro pobūdžio ir atmetė kaip nepagrįstas.

24. Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K ūkio skyrius pranešime patvirtino, jog gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, o tinkamai vėdinant, gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, ir nemalonaus kvapo, ir pelėsių.

25. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pareiškėjui pakankamai nekonkretizavus nusiskundimų dėl antisanitarinių sąlygų, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. M. A. nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Lukiškių TI-K pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus patikrinimo aktus ir nors pateikti duomenys yra neaktualūs ginčo situacijai – neatitinka laikotarpiai, kameros, tačiau tai rodo, kad yra periodiškai atliekama operatyvioji valstybinė sveikatos saugos kontrolė, kurios metu tikrinama, ar kameros atitinka higienos normas. Teismas akcentavo, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir kiekvienais metais ši sutartis buvo pratęsiama. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K dar kartą sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Tuo tarpu pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais, nekonkrečiais teiginiais, neįvardijo nei kamerų, kuriose neužtikrinti higienos reikalavimai, nei tikslių laikotarpių, kai jis buvo laikomas šiose kamerose. Atsižvelgęs į tai, teismas M. A. argumentus dėl antisanitarinių sąlygų atmetė kaip nepagrįstus.

26. Atsižvelgęs į pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamus standartus (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas), Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bei įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teismas padarė išvadą, kad M. A. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, o ši įstaiga pažeidė M. A. subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

27. Pareiškėjo teiginius, kad dauguma iškvietimo mygtukų buvo neveikiantys, teismas manė esant nepagrįstais. Pažymėjo, kad pareiga nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes tenka pareiškėjui, tačiau jo pretenzijos dėl iškvietimo mygtukų kamerose yra abstrakčios. M. A. nedetalizavo, kada jis negalėjo pasinaudoti iškvietimo mygtuku ir ar dėl to jam buvo kilę atitinkamų pasekmių. Teismas sprendė, kad vien abstrakčių pareiškėjo teiginių jo teisių pažeidimui konstatuoti nepakanka.

28. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, padarė išvadą, kad tardymo izoliatoriaus administracijai yra suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Lukiškių TI-K paaiškino, kad suimtieji apgyvendinami atsižvelgiant į vidaus tvarkos reikalavimus, ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, siekiant užkirsti kelią konfliktinėms situacijoms ir aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį į Lukiškių TI-K, miegamąja vieta. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjo perkėlimas į skirtingas kameras vyko itin dažnai. Ginčo laikotarpiu (t. y. per 428 paras) M. A. į skirtingas kameras buvo perkeliamas 36 kartus. Nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d. pareiškėjas į skirtingas kameras buvo perkeliamas 21 kartą, todėl jam nebuvo sudarytos sąlygos ilgesnį laiką gyventi vienoje kameroje. Atsižvelgęs į išvardintas aplinkybes, teismas pripažino, kad M. A. patyrė didelius nepatogumus ir papildomą diskomfortą, o Lukiškių TI-K, dažnai perkeldamas pareiškėją į skirtingas kameras, pažeidė teisės aktų reikalavimus ir viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus.

29. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad kalėjimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į gyvenamąjį plotą, nes 132 paras jam teko 2,31–3,59 kv. m kameros ploto, iš kurių 29 paras M. A. buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, nebuvo užtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje, ginčo laikotarpiu (t. y. per 428 paras) pareiškėjas į skirtingas kameras nepagrįstai buvo perkeltas 36 kartus, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas sprendė, kad nurodyti pažeidimai M. A. galėjo sukelti nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

30. Vertindamas M. A. priteistiną neturtinę žalą, teismas atsižvelgė į tai, kad plotas kamerose buvo mažesnis nei 4 kv. m, bet didesnis nei 3 kv. m, nebuvo užtikrinama teisė į privatumą, buvo atsižvelgta į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga – 400 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), minimalusis valandinis atlygis – 2,45 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija – 152,92 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija – 287,09 Eur (2017 m. gruodžio mėnuo), valstybės remiamos pajamos – 122 Eur (nuo 2018 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka – 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti M. A. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga suma yra 1 700 Eur.

III. 31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – M. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. Lukiškių TI-K akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovas pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, kai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus ir dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis bei objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, turi būti atsižvelgiama ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, Lukiškių TI-K daro išvadą, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais aukščiau nurodytais objektyviais kriterijais.

33. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų M. A. pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o M. A. nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Atsižvelgęs į tai, atsakovas pirmosios instancijos teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.

34. Lukiškių TI-K pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtinamas pagrindines žmogaus teises ir laisves, nuosekliai laikosi praktikos, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

35. Atsižvelgęs į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, nulėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, jog įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtakų asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę. Asmens, kaip įkalintojo, statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą.

36. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotoju neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovas teigia, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog M. A. patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

37. Atsakovas akcentuoja, kad vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius, be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę.

38. Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį, kad teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės ar savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pagrindas, yra įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatyme draudžiamų veiksmų atlikimas. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui, pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama vadovaujantis teisės aktais. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko atsakovo nurodytus apeliacinio skundo argumentus, o savo poziciją iš esmės grindžia atsakovo apeliaciniame skunde ir savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 41. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo M. A. prašymo priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas Lietuvos valstybės su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo M. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, patikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundų ribų.

44. Atsakovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad nesutikimą su pirmosios instancijos eismo sprendimu jis iš esmės argumentuoja tik institucijos atliktų veiksmų neteisėtumo, patirtos neturtinės žalos bei priteistos sumos jai atlyginti nepagrindimu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina nurodyta apimtimi.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

46. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. A. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde ir jo patikslinime M. A. nurodė daugybę, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: vienam asmeniui tenkančio kameros ploto trūkumą, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimą, netinkamą pasivaikščiojimų organizavimą bei netvarką pasivaikščiojimo kiemeliuose, buitinių parazitų buvimą ir netvarką kamerose, tinkamo vėdinimo neužtikrinimą, iškvietimo mygtukų neveikimą, sanitarinių sąlygų neužtikrinimą ir kitas. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs kiekvieną iš jų, pripažino atsakovo neteisėtus veiksmus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo ir vienam asmeniui privalomo kameros ploto neužtikrinimo, taip pat nepagrįstu pripažino M. A. kilnojamą į kitas kameras. Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo neužtikrinant teisės į privatumą bei vienam asmeniui privalomo kameros ploto neužtikrinimo. Todėl šiuo aspektu, atsakovo teiginiai, kad teismo sprendime nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, atmetami kaip nepagrįsti. Tačiau pirmosios instancijos teismas M. A. kilnojamą į kitas kameras pripažino nepagrįstu, nesiremdamas jokia konkretaus teisės akto norma, nevertino, kokios buvo perkėlimą iš vienos kameros į kitą pagrindžiančios priežastys. Todėl atsakovo neteisėti veiksmai šiuo atveju laikytini nenustatytais.

48. Visos kitos pareiškėjo ginčytos kalinimo sąlygos, išsamiai jas aptarus, buvo pripažintos atitinkančiomis konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptartų teisės aktų reikalavimus ir dėl jų neužtikrinimo neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai nebuvo nustatyti.

49. Atsakovo atstovui konkrečiai nenurodžius, su kokių pirmosios instancijos nustatytų pažeidimų vertinimu institucija nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo skunde nurodytas ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas kalinimo sąlygas, kadangi, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu.

50. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti pažeidimai, neužtikrinus vienam asmeniui privalomo ploto bei privatumo naudojantis tualetu ir per dažnai jį kilnojant iš vienos kameros į kitą teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti atsakovo atstovo atlikti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir M. A. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

52. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma.

53. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pažeidimo trukmę ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

54. Europos Žmogaus Teisių Teismas naujausioje savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

55. Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, Europos Žmogaus Teisių Teismas minėtoje Muršić byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris vis dėlto gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde tokių aplinkybių nenurodė.

56. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d., Lukiškių TI-K buvo laikomas 428 paras. Įvertinęs Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,56 kv. m), teismas pripažino, kad minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista 132 paras (pareiškėjui teko 2,31–3,59 k. m kameros ploto), iš kurių 29 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto, o likusias 103 paras minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, svyravo nuo 3,33–3,59 kv. m. Teisėjų kolegija su tokiomis vienam asmeniui kameroje tekusio ploto skaičiavimo taisyklėmis nesutinka.

57. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo metu galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nebuvo nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1367-624/2019, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1982-438/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors skaičiavimo taisyklių, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali privaloma ploto norma, atsakovas konkrečiai neginčijo (teigė, kad apskritai nebuvo nustatyti neteisėti veiksmai), tačiau nustačius, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neteisingai nustatė dienų skaičių, kai pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant privalomą minimalią ploto normą, o tai yra labai svarbu siekiant tinkamai įvertinti patirtos žalos dydį ir nustatyti, ar šiuo atveju pažeidimų pripažinimas gali būti laikomas tinkamu žalos atlyginimu, būtina įvertinti tikslų dienų skaičių, kuriomis M. A. kamerose trūko ploto.

59. Lukiškių TI-K pateikti oficialūs duomenys, kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, patvirtina, kad 27 dienas M. A. nebuvo užtikrintas minimalus kamerų plotas. Kalint nuo 7,49 iki 7,83 kv. m ploto kamerose kartu su dar dviem asmenimis, M. A. teko nuo 2,5 iki 2,61 kv. m kamerų ploto, o tai sudaro žymų, t. y. 27,5–30,5 procentų, kamerų ploto trūkumą ir netgi neatėmus sanitariniam mazgui tenkančio ploto, akivaizdu, kad tomis 27 dienomis buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Visą kitą laikotarpį minimali vienam asmeniui privaloma 3,6 kv. m ploto norma nebuvo pažeista.

60. Svarbu pažymėti ir tai, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Nors tam tikrais laikotarpiais M. A. kamerose buvo laikomas vienas, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad naudodamasis sanitariniu mazgu, jis negalėjo būti matomas kitų asmenų – prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Šią aplinkybę akcentavo pareiškėjas. Kartu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju, kai asmuo kameroje yra laikomas vienas, netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas nesukelia tokio intensyvaus privatumo pažeidimo, kaip esant kameroje su kitais kaliniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-624/2019).

61. Įvertinęs nustatytus atsakovo atstovo pažeidimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nustačius, kad tam tikrais laikotarpiais M. A. teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, yra pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, o neįrengus privatumą užtikrinančio sanitarinio mazgo, buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju M. A. pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka.

62. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 700 suma neturtinei žalai atlyginti yra neproporcingai didelė Lukiškių TI-K padarytiems pažeidimams, tačiau, kaip jau minėta, atsakovo siekis M. A. iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais taip pat neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

63. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lukiškių TI-K padarytus pažeidimus, tačiau netinkamai apskaičiavo dienų, kuriomis M. A. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis skaičių, o tai lemia ir būtinybę iš naujo vertinti sumą, kuria turėtų būti kompensuojami M. A. patirti neigiami išgyvenimai. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų intensyvumą bei trukmę, pareiškėjui sukeltas neigiamas pasekmes ir kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per didelis jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus tai, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, nustatant, kad pareiškėjui M. A. turi būti priteista 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui M. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė