2021-04-14 Nr. AB-8196-3-61-3-03794-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-420-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03794-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. P. 2019 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d. atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui kamerose nebuvo užtikrinta pakankamai ploto, buvo drėgna (pablogėjo odos būklė), pelėsis, sanitariniai mazgai atviri, nebuvo kur džiovinti rūbus, buvo nepatogu nulipti nuo antro gulto aukšto, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Laikinojo sulaikymo patalpose, kuriose tekdavo praleisti 2–5 val., nepakako ploto, nebuvo kur prisėsti, trūko gryno oro, buvo didelė drėgmė, sienos nubalintos kalkėmis (galėjo išsivystyti tuberkuliozė), buvo pelėsis, byrėjo tinkas, pareigūnai nevesdavo į tualetą. Kratos metu pareiškėjas turėjo nusirengti iki apatinių drabužių kitų asmenų akivaizdoje. Be to, pareiškėjui tekdavo valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo patyręs gilius neigiamus išgyvenimus, pažeminimą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K užtikrindavo teisės aktų reikalavimus atitinkančias laikymo sąlygas. Teigė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas kameros plotas, kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Kamerose sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atskiriamas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskiros kabinos su durimis. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Asmenys laikinojo (trumpalaikio) sulaikymo patalpose būdavo neviršijant teisės aktuose nustatyto laiko, teisės aktai nereglamentuoja šių patalpų ploto. Privaloma visuminė asmens krata buvo atliekama atskiroje patalpoje. Valymo darbai Priėmimo-paskirstymo punkte buvo atliekami reguliariai, kiekvieną dieną tam, kad būtų užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos bei palaikoma kratų patalpos sanitarinė švara. Plastmasinės dėžės, į kurias patikrinimui dedami suimtųjų bei nuteistųjų daiktai, buvo valomos kiekvieną dieną drėgnuoju būdu. Atsakovas teigė neturintis duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Jo nuomone, skundas teismui grindžiamas abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais, pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo D. P. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 380 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas dėl laikinojo sulaikymo patalpų pažymėjo, kad asmenys, atvykę į laisvės atėmimo vietą, gali būti laikomi tokioje patalpoje ne ilgiau nei 5 valandas, šių patalpų minimalus plotas nėra sureglamentuotas. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie Lukiškių TI-K laikinojo sulaikymo patalpos plotą, asmenų, laikytų šioje patalpoje kartu su pareiškėju, skaičių, tikslų laiko tarpą, kurį pareiškėjas buvo laikomas nurodytoje patalpoje. Taigi, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų dėl mažo patalpos ploto, pareiškėjas dėl laikymo tokiomis sąlygomis galėjo patirti nepatogumų. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad laikinojo sulaikymo patalpose pareiškėjas buvo laikomas ilgiau nei nustato teisės aktai, taip pat kad jis dėl to buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl konstatuota, kad į laikinojo sulaikymo kameras pareiškėjas buvo patalpintas laikantis teisės aktų reikalavimų. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimusis į pareigūnus dėl išvedimo į tualetą, kurie nebuvo patenkinti. Teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl drėgmės ir sveikatai pavojingos sienų dangos medžiagos laikinojo sulaikymo patalpose laikė deklaratyviais, o Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento atliktos operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog Lukiškių TI-K sudaryta galimybė vėdinti kameras per langus, paneigė pareiškėjo nusiskundimus dėl vėdinimo trūkumo.

7. Teismas dėl kratos atlikimo sąlygų akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo liepta išsirengti nuogai, o tai, kad jį vien su apatiniais drabužiais galėjo stebėti kiti asmenys, pažeidžiant jo privatumą, laikytina subjektyviu situacijos vertinimu, kuris nepaneigia pareigūnų veiksmų kratos metu teisėtumo. Pastebėta, kad krata atliekama specialiai tam skirtoje patalpoje, kratą atlikdavo tos pačios lyties pareigūnai. Pareiškėjas neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai dėl kratos atlikimo.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. Buvimo šioje pataisos įstaigoje laikotarpiais jam teko nuo 7,45 kv. m iki 7,94 kv. m kameros ploto, todėl minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pareiškėjo teiginiai apie sąlygų kamerose neatitikimą higienos normų reikalavimams (drėgna, pelėsis) buvo nedetalizuoti (nenurodyta, kada ir kuriose kamerose nebuvo laikomasi reikalavimų), nepagrįsti įrodymais (pvz., nepateikti skundai Lukiškių TI-K administracijai). Nėra duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų vykdęs asmens sveikatos saugos kontrolę kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau pateiktame 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo akte tikrintose kamerose nenustatyti higienos normų pažeidimai, susiję su kamerų drėgme, pelėsiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl sąlygų gyvenamosiose kamerose buvo atmestos.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie neužtikrintą privatumą naudojantis sanitarinius mazgu, rėmėsi atsakovo paaiškinimais, jog dalyje Lukiškių TI-K kamerų nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinas, jose sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, įrengtos užuolaidos. Padaryta išvada, jog dėl to, kad gyvenamosiose patalpose sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo likusios patalpos erdvės, nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pažymėjo, kad, neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę (208 paros) bei intensyvumą (30 parų pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas), į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, jog padarytas pažeidimas sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, teismas nusprendė, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą – 380 Eur.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo D. P. skundą.

12. Atsakovo nuomone, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo kamerose įrengti atskirą patalpą su sanitariniais įrenginiais. Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, be kita ko, sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m pertvara, privatumui užtikrinti papildomai įrengtos užuolaidos. Kamerose, kuriose yra techninės galimybės, įrengtos sanitarinio mazgo kabinos su durimis. Teisės aktai nenumato duryse esančių akučių atitvėrimo nuo sanitarinio mazgo. Atsakovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo įsitikinimu, Lukiškių TI-K neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą ar kitus nepatogumus. Pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2018 m. gruodžio 20 d., atlyginimo priteisimo.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

15. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą, kadangi dėl to, jog gyvenamosiose patalpose sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo likusios patalpos erdvės, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

16. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas tik užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

17. Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida. Pažymėtina, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Tokiu atveju vertintina, ar įrengtų atitvėrimų savybės (tarp jų – aukštis) sudaro sąlygas asmeniui pasinaudoti tualetu pakankamai privačiai, nežeminant jo orumo. 1,5 m aukščio sienelės įrengimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista visą ginčui aktualų laikotarpį.

18. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Tokios aplinkybės galėjo sukelti jam diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

19. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (208 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nevisiškai užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; iš jų 30 parų jis kameroje buvo laikomas vienas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi principu non reformatio in peius, draudžiančiu apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį – 380 Eur.

20. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys