2015-12-01 Nr. AB-23195-3-64-3-01712-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1657-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01712-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių teritorinės darbo biržos, ir Šiaulių miesto savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. P. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 1 261,50 Lt turtinės žalos, kurią sudaro negautas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. kovo 29 d. pagal 2013 m. vasario 5 d. išduotą rekomendaciją įsidarbinti ir kuri atsirado dėl Administracijos socialinės paramos skyriaus darbuotojų neteisėtų veiksmų, 5 000 Lt neturtinės žalos, kuri atsirado dėl Administracijos darbuotojų neteisėtų veiksmų, priteisti iš atsakovo Šiaulių teritorinės darbo biržos (toliau – ir Darbo birža) 5 000 Lt neturtinės žalos, kuri atsirado dėl Darbo biržos darbuotojų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėja paaiškino, kad Darbo birža ir Administracija nevykdė savo įsipareigojimų pagal pasirašytą Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartį. Pareiškėjai pageidaujant, 2011 m. gruodžio 5 d. buvo sudarytas jos Individualaus užimtumo veiklos planas, kuris buvo tęsiamas 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d., ir kuriame numatyta jai dalyvauti viešųjų darbų priemonėje, atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, tačiau planas nebuvo vykdomas dėl atsakovų neveikimo / neteisėtų veiksmų, neteikiant jai informacijos ir nesiūlant darbo, kurį ji galėtų dirbti, nors pagal darbų pobūdį Administracijos skyriuose dokumentų tvarkymo ir archyvavimo darbai yra vykdomi ir asmenys įdarbinami.

Pareiškėja nurodė, kad jai buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), todėl ji negali dirbti veikiant tokiems rizikos veiksniams, kai šiluminė aplinka neatitinka nustatytų pakankamos šiluminės aplinkos norminių verčių, dirbti lauko sąlygomis, dirbti su jonizuojančia spinduliuote, darbo aplinkoje esant cheminėms jaudrinančioms medžiagoms, dulkėms. Pareiškėja pažymėjo, kad buvo papildomai nurodžiusi, jog gali dirbti tik Administracijos skyriuose naujų dokumentų tvarkymo ir archyvavimo darbus ir kad nebūtų siūlomi archyvo tvarkymo pagalbiniai darbai, nes jų negali dirbti dėl sveikatos.

Darbo birža ir Administracija, neatsižvelgdami į pareiškėjos esamą sveikatos būklę, 2013 m. vasario 5 d., 2013 m. balandžio 16 d. ir 2013 m. rugpjūčio 21 d. išdavė jai rekomendacijas įsidarbinti pagal viešųjų darbų priemonę, darbų pobūdis – archyvų tvarkymo pagalbiniai darbai. Pareiškėja nurodė, kad ne kartą kreipėsi į Darbo biržą, prašydama skirti viešuosius darbus atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, tačiau atsakovai neteisėtai ir nepagrįstai priėmė sprendimą dėl jos negalėjimo dirbti skyriuose dokumentų tvarkymo ir archyvavimo darbus ir atsisakė įdarbinti be medikų išvadų.

Tuo pagrindu Darbo birža nuo 2013 m. spalio 1 d. nebesiūlo jai viešųjų darbų savivaldybės administracijos skyriuose, motyvuodama tuo, kad turi Administracijos 2013 m. spalio 1 d. raštą, kuriame yra priimtas Administracijos direktoriaus sprendimas dėl atsisakymo įdarbinti pareiškėją į viešuosius darbus savivaldybės administracijoje dėl jos sveikatos būklės. Toks, pareiškėjos manymu, šališkas, nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas pažeidė jos teises įsidarbinti ir gauti darbo užmokestį. Darbo birža ir Administracija neteisėtais veiksmais, kurie tęsiasi nuo 2011 m. vasario 5 d. iki šios dienos, nevykdydama sudaryto individualaus užimtumo veiklos plano pažeidė jos teises ir dėl šių veiksmų jai padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Pareiškėja nebuvo įdarbinta pagal 2013 m. vasario 5 d. išduotą rekomendaciją įsidarbinti laikotarpiui nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. kovo 29 d., todėl prarado darbo užmokestį už šį laikotarpį – 1 261,50 Lt, o tai sudaro turtinę žalą. Administracijos socialinės paramos skyriaus socialinių paslaugų poskyrio vedėja be medikų pateiktų išvadų rekomendacijoje įsidarbinti padarė atžymą „Negali dėl sveikatos dirbti archyvo tvarkymo darbų“, Administracijos direktorius priėmė sprendimą dėl atsisakymo įdarbinti.

Pareiškėjos teigimu, dėl tokių neteisėtų veiksmų ji labai išgyveno, patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, pažeminimą, sumenkinimą, dėl ko pablogėjo jos sveikata, šiais neteisėtais veiksmais jai padaryta neturinė žala, kurios dydį vertino 5 000 Lt. Pareiškėja nebuvo įdarbinta ir pagal 2013 m. balandžio 16 d. rekomendaciją laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 22 d. – 2013 m. birželio 19 d., ir pagal 2013 m. rugpjūčio 21 d. rekomendaciją laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. – 2013 m. lapkričio 29 d., nebuvo atsižvelgta į jos sveikatos būklę, darbas pasiūlytas dirbti archyve, kuriame dirbdama susirgo, negautos pajamos – darbo užmokestis.

Dėl Darbo biržos neveikimo, neteisėtų veiksmų skiriant viešuosius darbus ir neatsižvelgiant į jos sveikatos būklę, kurie tęsiasi nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki dabar, pareiškėja labai išgyveno, patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, nepatogumus, pažeminimą, jai pablogėjo sveikata, teko gerti raminamuosius vaistus, dėl ilgą laiką besitęsiančių neteisėtų atsakovo veiksmų jai padaryta 5 000 Lt neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių teritorinės darbo biržos, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymu ir kitomis teisės normomis, reglamentuojančiomis užimtumo rėmimo politiką, pareiškėjai nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki dabar buvo pateiktas didelis skaičius rekomendacijų įsidarbinti, tačiau ji nuo darbo pasiūlymų atsisakė. Rekomendacijos dirbti viešuosius darbus Administracijoje pagal Šiaulių miesto savivaldybės 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymu patvirtintą 2013 m. viešųjų darbų, atliekamų Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, sąrašą, pagal viešųjų darbų pobūdį „istorijos ir kultūros paveldo, muziejų, kapinių, parkų, kitų saugomų bei turinčių išliekamąją vertę objektų, knygų fondų ir archyvų tvarkymo pagalbiniai darbai“ pareiškėjai buvo išrašytos 2013 m. vasario 5 d., 2013 m. balandžio 16 d. ir 2013 m. rugpjūčio 21 d.

Administracija neįdarbino pareiškėjos į viešuosius darbus, motyvuodama medicininėje pažymoje nurodytomis sveikatos problemomis. Darbo biržai pareiškėja buvo pateikusi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2012 m. spalio 9 d. išduotą Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą DLN-2 Nr. 0017608, kurioje nurodyta, kad pareiškėja yra 70 procentų darbinga, pažyma galiojo iki 2014 m. spalio 8 dienos. 2013 m. rugpjūčio 5 d. pateikta kita Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2013 m. liepos 15 d. išduota Darbingumo lygio pažyma, kurioje nurodytas tas pats 70 procentų darbingumas, tik neterminuoto pobūdžio.

Minėtose pažymose rizikos veiksniai įsidarbinant nurodyti nebuvo. Darbo birža, atsižvelgdama į tai, bei įvertindama faktą, kad sprendimą dėl asmens galėjimo ar negalėjimo atlikti siūlomą darbą pagal esamą sveikatos būklę priima gydymo įstaigose dirbantys gydytojai darbdavio kreipimu ir siekdama užtikrinti savo įsipareigojimų, nurodytų individualiame užimtumo plane, įgyvendinimą bei atsižvelgdama į pareiškėjos raštiškus pageidavimus dirbti viešuosius darbus, išdavė minėtas rekomendacijas įsidarbinti. 2013 m. rugsėjo 30 d. individualaus užimtumo veiklos planas galioja ir šiuo metu, tikslas – įdarbinti administratoriumi, priemonės ir paslaugos tikslui pasiekti – viešieji darbai.

Pareiškėjos reikalavimas – dirbti viešuosius darbus tik savivaldybės administracijos socialinių paslaugų skyriuje. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių miesto savivaldybė bedarbės neįdarbino, nes 2014 m. liepos 28 d. pareiškėjai atvykus buvo pateikti du įdarbinimo variantai – darbas Šiaulių miesto globos namuose (valymo darbai) arba socialinės paramos skyriuje (darbas su dokumentais), pareiškėja nurodė, kad valymo darbų ji negalės atlikti dėl darbe būsiančių cheminių valymo medžiagų, o socialinės paramos skyrius padarė prierašą „gydytojo išvada – dirbti negali“.

Tik grąžinusi rekomendaciją pareiškėja Darbo biržai pirmą kartą pateikė išrašą iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad „negali dirbti su dulkėmis ir cheminėmis medžiagomis, kai šiluminė aplinka neatitinka normos ir lauko sąlygomis bei jonizuojančia spinduliuote“ ir tik kito apsilankymo metu 2014 m. rugpjūčio 20 d. papildomai pateikė 2014 m. liepos 29 d. išduotą privalomojo sveikatos draudimo patikrinimo medicininę pažymą, kurioje yra įrašas „socialinės paramos skyriuje pagalbine darbininke dirbti gali, išskyrus organinių dulkių prisotintoje aplinkoje“.

Atsakovas laikėsi pareiškėjos individualaus užimtumo veiklos plano bei nuolat teikė pareiškėjai pasiūlymus dalyvauti viešųjų darbų priemonėse ir suteikia galimybę gauti darbo užmokestį. Pareiškėjos reikalavimas dirbti tik Administracijos skyriuose dokumentų tvarkymo ir archyvavimo darbus, atsakovo manymu, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teisės aktai, reglamentuojantys darbo biržos veiklą, nenumato, kad darbo biržoje įregistruotas darbo ieškantis asmuo turėtų teisę primygtinai reikalauti dirbti tik tam tikro pobūdžio viešuosius darbus.

Atsakovas pabrėžė, kad viešųjų darbų tikslas – sudaryti galimybę bedarbiams laikinai įsidarbinti, siekiant užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų. Asmenų priėmimas į viešuosius darbus yra darbdavių, įgyvendinančių viešuosius darbus, diskrecijoje, nes darbdavys su darbo biržos siųstais darbo ieškančiais asmenimis sudaro darbo sutartis viešiesiems darbams atlikti, darbo birža niekaip negali įtakoti darbdavio pasirinkimo sudaryti su vienu ar kitu asmeniu darbo sutartį. Atsakovas nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų ir nenustačius nors vienos iš jų valstybei ar savivaldybei nekyla prievolė atlyginti žalą.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde išskyrė tris darbo biržos išduotas rekomendacijas įsidarbinti – 2013 m. vasario 5 d., 2013 m. balandžio 16 d. ir 2013 m. rugpjūčio 21 d., jos buvo pateiktos pareiškėjai pasirašytinai daugiau nei prieš metus, todėl darė išvadą, kad yra pažeistas skundo padavimo administraciniam teismui terminas.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Administracija 2013 m. vasario 1 d. pasirašė su Šiaulių teritorine darbo birža Viešųjų darbų įgyvendinimo sutartį Nr. VVM-61 SŽ-120, kurioje nurodyta, jog darbdavys įsipareigoja įgyvendinti šiuos darbus – archyvų tvarkymo darbai. 2013 m. vasario mėn. R. P. buvo atsiųsta į Administracijos Socialinės paramos skyrių su Šiaulių teritorinės darbo biržos rekomendacija, kurioje buvo nurodytas darbų pobūdis – archyvų tvarkymo pagalbiniai darbai, R. P. paaiškino, kad ji negali šių darbų dirbti dėl sveikatos būklės ir teigė, kad Darbo biržai yra pristatytos pažymos dėl galimo darbo pobūdžio, todėl jos pačios prašymu buvo padarytas prierašas ant rekomendacijos, kad galėtų grįžti į Darbo biržą.

Taip pat jai buvo išaiškinta, kad jeigu ji eis dirbti pagal turimą Darbo biržos rekomendaciją, bus reikalinga sveikatos patikrinimo medicininė pažyma, kuri ir buvo išduota. Rekomendacija yra užpildoma tik pristačius medicininę pažymą, kad asmuo gali dirbti, tačiau R. P. negrįžo į socialinės paramos skyrių su pasirašyta medicinine pažyma, be to, ji pati prie skundo pridėjo pažymą, kurioje nėra medicininės išvados. Atsakovas paaiškino, kad Socialinės paramos skyriuje asmenys, dirbantys pagal viešųjų darbų programą, atlieka pagalbinius archyvo tvarkymo darbus, t. y., tvarko ir archyvuoja tik senus dokumentus bei bylas.

Kituose savivaldybės administracijos skyriuose pagal viešųjų darbų programą dirbantys asmenys atlieka pagalbinius darbus, t. y. jie nedirba su naujais dokumentais, tvarko senus, ruošia juos archyvavimui, tvarko senas bylas, parengtas perduoti tolimesniam saugojimui savivaldybės archyve ar saugojimui pačiame skyriuje. Šių darbų pobūdis ir rizikos faktoriai – popieriaus dulkės, o R. P. pati teigė, kad negali dirbti tokio pobūdžio darbo, be to, tai patvirtina medicininės pažymos. Atsižvelgdama į 2013 m. rugpjūčio 21 d. medicininę išvadą Administracija 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu informavo Darbo biržą, kad neturi galimybės įdarbinti R.

P. dirbti viešuosius darbus, kadangi savivaldybė įsipareigojo įgyvendinti istorijos ir kultūros paveldo, muziejų, kapinių, parkų, kitų saugomų bei turinčių išliekamąją vertę objektų ir teritorijų tvarkymo, knygų fondų ir archyvų tvarkymo pagalbinius darbus. Kitokio pobūdžio darbų Administracija pasiūlyti negali, darbai yra tik tokio pobūdžio, kurie nurodyti Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartyje. Be to, darbų pobūdis ir rizikos faktoriai (popieriaus dulkės) nuo darbų atlikimo vietos nesikeičia, tai yra nepriklausomai, kur tokio pobūdžio darbas atliekamas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja negali dirbti patalpose, kur yra organinių dulkių, atsakovas darė išvadą, kad Administracija neturi galimybės įdarbinti dirbti viešuosius darbus. Atsakovo manymu, Administracija nepadarė pareiškėjai nei turtinės, nei neturtinės žalos, viešieji darbai skiriami pagal Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartį, kuri numato ir darbų pobūdį, kitokio pobūdžio darbų Administracija neturi galimybės pasiūlyti, o siūlomų darbų pagal medicinines išvadas pareiškėja dirbti negali.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Darbo birža ir Administracija, vykdydamos tarpusavio pasirašytas Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartis, atliko neteisėtus veiksmus, nevykdė teisės aktų reikalavimų ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas. Teismas nustatė, kad Darbo birža išdavė pareiškėjai rekomendacijas įsidarbinti būtent pagal sutartyse numatytų viešųjų darbų pobūdį – archyvų tvarkymo pagalbiniai darbai, kitokio pobūdžio darbų, tokių, kokių prašė pareiškėja (naujų dokumentų tvarkymo ir archyvavimo darbai), viešųjų darbų įgyvendinimo sutartyse numatyta nebuvo, visi Administracijos skyriuose pagal viešųjų darbų programą 2013 metais įdarbinti asmenys dirbo būtent archyvų tvarkymo pagalbinius darbus. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių I teritorinio skyriaus išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, išduota R. P. 2012 m. balandžio 16 d., kurioje nurodyta, kad ji negali dirbti veikiant tokiems rizikos veiksniams, kaip darbo aplinkoje esančios cheminės jaudrinančios medžiagos, dulkės, galiojo tik nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. spalio 12 d., todėl 2013 metais išduodama Rekomendacijas įsidarbinti archyvų tvarkymo pagalbiniams darbams, Darbo birža neturėjo medicininių duomenų apie pareiškėjos nurodytus rizikos veiksnius, o iš R. P. rašytų prašymų matyti, kad ji nuolat prašė įdarbinti ją viešiesiems darbams būtent savivaldybės socialinės paramos skyriuje, kuriame ji dirbo 2010 m. rugsėjo 29 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. ir ten dirbdama nesirgo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad iš 2014 m. liepos 28 d. darbo ieškančio asmens apsilankymo kortelės matyti, jog R. P. buvo pasiūlyta įsidarbinti savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriuje arba globos namuose, tačiau R. P. nurodė, kad globos namuose dirbti negali dėl sveikatos būklės, ir vėl pasirinko darbą socialinės paramos skyriuje, kur nebuvo įdarbinta dėl sveikatos būklės. Administracija 2013 metais neįdarbino R. P. archyvų tvarkymo pagalbiniams darbams, atsižvelgdama į medicininėse pažymose įrašytas išvadas, kad ji negali dirbti patalpose, kuriose yra organinės dulkės, o duomenų, kad savivaldybės administracija tuo laikotarpiu, kurį nurodo pareiškėja, t. y. nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d., būtų įdarbinusi asmenis pagal viešųjų darbų programą darbams, nesusijusiems su archyvinių dokumentų tvarkymu, nėra. Iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad 2013 metais vasario, balandžio ir rugpjūčio mėnesiais Administracijos socialinės paramos, viešosios tvarkos, kanceliarijos, miesto infrastruktūros, ekonomikos, civilinės metrikacijos, architektūros ir urbanistikos, turto valdymo ir personalo skyriuose pagal viešųjų darbų programą buvo įdarbinti 24 asmenys, socialinės paramos skyriuje jų darbo funkcijos nurodytos „pagalbiniai archyvo tvarkymo darbai“, kituose skyriuose – „pagalbiniai darbininkai (pagal viešųjų darbų programą)“, tačiau, nepriklausomai nuo to, kaip įvardinta pareigybė, viešųjų darbų pobūdis išlieka tas pats – archyvų tvarkymo pagalbiniai darbai, nes tik tokie viešieji darbai buvo numatyti 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. balandžio 10 d. viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartyse. Teismas pažymėjo, kad Darbo birža pastoviai teikia pareiškėjai informaciją apie darbdavių pateiktus pasiūlymus viešiesiems darbams atlikti, atsako į pareiškėjos pateiktus paklausimus ir skundus, kaip tai numato Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas bei Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės.

Teismas neturėjo pagrindo pripažinti atsakovų veiksmus neteisėtais, o nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį negalima, todėl teismas priteisti pareiškėjai iš valstybės neturtinės žalos atlyginimą neturėjo teisinio pagrindo.

III. Pareiškėja R. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Pareiškėja remiasi Užimtumo rėmimo įstatymo 8, 18-20 straipsniais, 2 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsniu, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-476 patvirtinto Darbo rinkos paslaugų teikimo sąlygų ir tvarkos aprašo 5, 3.4, 33, 34 punktais, nurodo, kad pagal Darbo biržoje 2011 m. gruodžio 5 d. sudarytą jos individualaus užimtumo veiklos planą jai buvo numatyta galimybė dalyvauti Viešųjų darbų priemonėje, atsižvelgiant į esamą sveikatos būklę. 2013 m. vasario 5 d. jai buvo išduota rekomendacija įsidarbinti Administracijoje, tačiau Administracijos Socialinės paramos skyriaus socialinių paslaugų poskyrio vedėja, nesant medikų pateiktų išvadų, nepagrįstai įrašė, kad pareiškėja negali dėl sveikatos dirbti archyvo tvarkymo darbų.

Pareiškėja nurodo, kad Darbo birža vėliau išdavė dar dvi rekomendacijas įsidarbinti, tačiau nuvykus pas darbdavį jai pateiktose privalomojo sveikatos patikrinimo pažymose nurodytas darbų pobūdis vėl buvo nurodytas pagalbiniai archyvų tvarkymo darbai, todėl medikų išvada abiem atvejais buvo neigiama. Pareiškėjos manymu, teismas turėjo konstatuoti, kad Darbo birža nepasiūlė jai tinkamo darbo (Užimtumo rėmimo įstatymo 2 str. 15 p.). Pareiškėja nurodo, kad išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų ji buvo išduota 2012 m. balandžio 16 d. ir Darbo biržai, 2012 m. kovo 15 d. raštu reikalavusiai šios išvados ji buvo pateikta iki nustatyto termino.

Pareiškėja neneigia, kad pagal viešųjų darbų priemonę siūlomas darbas atitiko jos profesinį pasirengimą, tačiau siūlyto darbo netinkamumą sieja su ta aplinkybe, jog Darbo birža, siūlydama darbą, neatsižvelgė į jos sveikatos būklę. Pareiškėjos manymu, teismas negalėjo sutikti su atsakovo pozicija, kad jis įvykdė įstatymo reikalavimus siūlydamas tinkamą darbą, nes, prieš išduodama rekomendacijas įsidarbinti, Darbo biržos specialistė neįsitikino, kad pareiškėjai siūlomas darbas atitinka jos sveikatos būklę. Pareiškėjos teigimu, atsakovas turėjo objektyvią galimybę nukreipti ją darbui pagal viešųjų darbų priemonę esant tam pačiam darbo pobūdžiui ir į kitus administracijos struktūrinius padalinius, o ne į archyvą.

Pareiškėja pabrėžia, kad dėl atsakovų veiksmų patyrė ir neturtinę žalą – dvasiškai išgyveno besikartojantį dirbtinių kliūčių dirbti viešuosius darbus sudarymą, siunčiant ją vien tik dirbti archyve ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio, bet trunkantis net kelis metus, žalą darantys veiksmai buvo pakankamai intensyvūs. Pareiškėja remiasi teismų praktika, vadovaujasi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1984 m. rugsėjo 18 d. rekomendacijos Nr. R(84)15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 straipsniu ir teigia, kad nagrinėjamu atveju įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Pareiškėjos manymu, jos argumentai dėl jau padarytos neturtinės žalos yra konkretūs, ji pateikė medicininius įrašus, kad liga 2014 metais paūmėjo.

Atsakovas Šiaulių teritorinė darbo birža atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai nuo 2011 m. gruodžio 5 d. iki dabar buvo pateiktas didelis skaičius rekomendacijų įsidarbinti, tačiau ji nuo darbo pasiūlymų atsisakė. 2012 m. vasario 29 d. rekomendacija įsidarbinti išduota atsižvelgiant į pareiškėjos raštiškus prašymus sudaryti galimybę dirbti viešuosius darbus tik Socialinės paramos skyriuje ir į tai, kad nebuvo pateikta jokių medicininių dokumentų apie asmens sveikatos stovį. Atsakovas nurodo, kad informacija apie sveikatos nusiskundimus išsakyta tik darbdaviui pažymėjus rekomendacijoje 32 kodą „atsisakė siūlomo darbo“.

Atsakovas paaiškina, kad Administracija neįdarbino pareiškėjos dirbti viešųjų darbų, motyvuodama Medicininėje pažymoje nurodytomis sveikatos problemomis. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos pateiktose Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2012 m. spalio 9 d. ir 2013 m. liepos 15 d. Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymose rizikos veiksniai įsidarbinant nebuvo nurodyti. Atsakovas pažymi, kad bendru sutarimu buvo nuspręsta bandyti įsidarbinti Socialinės paramos skyriuje ir tik pareiškėjai grąžinus rekomendaciją su darbdavio atstovo prierašu „pateikta forma Nr. 047/a gydytojo išvada – dirbti negali“, pareiškėja atsakovui pirmą kartą pateikė išrašą iš medicininių dokumentų ir tik 2014 m. rugpjūčio 20 d. papildomai pateikė 2014 m. liepos 29 d. išduotą privalomojo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą, kurioje yra įrašas „socialinės paramos skyriuje pagalbine darbininke dirbti gali, išskyrus organinių dulkių prisotintoje aplinkoje“.

Atsakovas daro išvada, kad šios aplinkybės paneigia pareiškėjos teiginius, jog Darbo birža skiriant viešuosius darbus neatsižvelgė į jos sveikatos būklę. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nenurodė, kokiais konkrečiais ir kada atliktais neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos jos teisės ar teisėti interesai, kokių teisės aktų reikalavimų atsakovas neįvykdė, kurie galėjo sukelti pareiškėjai dvasinius sukrėtimus, pergyvenimus, pažeminimus, pablogėjusią sveikatą. Atsakovas atkreipia dėmesį į 2013 m. liepos 15 d.

Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymą DLN-2 Nr. 0017321, kuri patvirtina pagerėjusią pareiškėjos sveikatos būklę lyginant su anksčiau pareiškėjai išduota analogiška pažyma, ir kritiškai vertina pareiškėjos teiginius dėl pablogėjusios sveikatos ar kitas negatyvias pasekmes. Atsakovas pažymi, kad teisės aktai, reglamentuojantys darbo biržos veiklą, nenumato, jog darbo biržoje registruotas darbo ieškantis asmuo turėtų teisę primygtinai reikalauti dirbti tik tam tikro pobūdžio viešuosius darbus.

Atsakovas pabrėžia, kad pats viešųjų darbų tikslas – sudaryti galimybes bedarbiams, įspėtiems apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojams, bendrojo lavinimo mokyklų ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams atostogų metu, ekonominius sunkumus patiriančių įmonių darbuotojams, dirbantiems ne visą darbo laiką, laikinai įsidarbinti, siekiant užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų. Atsakovas pažymi, kad asmenų priėmimas dirbti viešuosius darbus yra darbdavių, įgyvendinančių viešuosius darbus diskrecijoje, atsakovas niekaip negali įtakoti darbdavio pasirinkimo sudaryti darbo sutartį su vienu ar kitu asmeniu.

Atsakovo manymu, jo atsakomybės sąlygų nenustatyta, nes Darbo birža veikė išimtinai vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, atsižvelgdamas į objektyvias aplinkybes. Atsakovo manymu, pareiškėjos teiginiai apeliaciniame skunde dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretus, deklaratyvūs, paremti bendromis frazėmis, nepateikta jokių pagrįstų įrodymų.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės tėra pareiškėjos nuomonė, nenurodyti teisės aktai ar kiti motyvai, dėl kurių būtų galima teigti, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Administracija atsisakė įdarbinti pareiškėją atsižvelgdama į pristatytas medicinines išvadas. Atsakovo manymu, Administracija, gavusi medicinines išvadas, jog pareiškėja siūlomo darbo negali dirbti, veikė teisėtai sąžiningai ir jos interesų nepažeidė. Atsakovo teigimu, atsakovas būtų veikęs neteisėtai, jei, gavęs medicinines išvadas, kuriose aiškiai nurodoma, kad asmuo dirbti negali, būtų pareiškėją įdarbinęs. Atsakovas pabrėžia, kad pagal viešųjų darbų programą įdarbinami asmenys darbui, nurodytam Viešųjų darbų įgyvendinimo sutartyje. Kitokio pobūdžio darbų Šiaulių miesto savivaldybė pasiūlyti negali, nes darbai yra tik tokio pobūdžio, kurie pasirašyti Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartyje. Atsakovo teigimu, darbų pobūdis ir rizikos faktoriai (popieriaus dulkės) nuo darbų atlikimo vietos nesikeičia nepriklausomai kur tokio pobūdžio darbas atliekamas. Atsakovas nurodo, kad, įvertinus tai, jog pareiškėja negali dirbti patalpose, kur yra organinių dulkių, Administracija neturi galimybės įdarbinti pareiškėjos pagal Viešųjų darbų programą. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į pareiškėjos sveikatos būklę bei pateiktas medicinines pažymas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo, kokios teisės normos buvo pažeistos, kaip dėl šių pažeidimų patyrė žalą, nenurodo motyvų, nepateikia įrodymų, kad yra sąlygos kilti deliktinei atsakomybei, savo reikalavimus pareiškėja grindžia tik asmenine nuomone. Atsakovo manymu, pareiškėja yra praleidusi skundo padavimo terminus. Atsakovo teigimu, Administracija nepadarė pareiškėjai nei turtinės, nei neturtinės žalos, veikė teisėtai, sąžiningai, nepažeidžiant teisės normų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl žalos, galimai padarytos valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų veikomis, atlyginimo. Pareiškėja prašė priteisti iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 1261,50 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; o iš Šiaulių teritorinės darbo biržos priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodytą žalos dydį pareiškėja siejo su atsakovų įsipareigojimų pagal Viešųjų darbų įgyvendinimo ir finansavimo sutartį nevykdymu.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra pagrindo atsakovų veiksmus pripažinti neteisėtais, skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia pirminio skundo argumentais, t.y. tuo, kad Darbo birža išduodama rekomendacijas įsidarbinti, neatsižvelgė į jos sveikatos būklę, o Administracija, turėdama objektyvią galimybę, nesuteikė jai viešųjų darbų kituose padaliniuose, kur jos sveikatai nekenktų žalingi veiksniai.

Turtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams.

Pareiškėja neteisėtais Darbo biržos veiksmais, sukėlusiais jai prašomą atlyginti žalą, nurodo jos individualaus užimtumo veiklos plano nevykdymą bei netinkamų rekomendacijų įsidarbinti išdavimą, o neteisėtais Administracijos veiksmais įvardina atsisakymą suteikti jai darbą, kuriame jos sveikatos neveiktų žalingi veiksniai.

Tarp bylos šalių susiklostė teisiniai santykiai bedarbių užimtumo užtikrinimo srityje, kurią reglamentuoja Užimtumo rėmimo įstatymas bei Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. A1-476 patvirtintas Darbo rinkos paslaugų teikimo sąlygų ir tvarkos aprašas. Pagal Įstatymo 21 straipsnį, bedarbiams, įsiregistravusiems teritorinėse darbo biržose, sudaromi individualūs užimtumo veiklos planai. Šiuose planuose nurodomi bedarbio ir teritorinės darbo biržos įsipareigojimai dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir darbo rinkos paslaugų bedarbiui taikymo.

Pareiškėjai 2011 m. gruodžio – 2014 m. gruodžio mėnesių laikotarpiui sudarytuose individualiuose užimtumo veiklos planuose buvo nurodytos tokios priemonės ir paslaugos : pastoviai vykdoma savarankiška darbo vietos paieška, psichologinis konsultavimas ir lankymasis informavimo centruose, kas antrą ketvirtį siūlomas įdarbinimas subsidijuojant ir viešieji darbai. Šiuose individualiuose užimtumo veiklos planuose tiek Darbo birža , tiek pareiškėja prisiėmė abipusius įsipareigojimus kartu siekti numatyto tikslo. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, Darbo birža savo įsipareigojimus iš esmės vykdė, t.y. suteikė pareiškėjai psichologines konsultacijas, galimybę lankytis informaciniuose centruose, informuodavo apie esamas laisvas darbo vietas, išduodavo rekomendacijas įsidarbinti, tačiau pareiškėja nesutiko įsidarbinti nurodytose darbovietėse, motyvuodama, kad jos sveikatos būklė to neleidžia.

Byloje nėra pateikta duomenų, kad Darbo birža nagrinėjamu laikotarpiu nuslėpė ir neinformavo pareiškėjos apie kokias nors laisvas darbo vietas, kurias pareiškėja pagal savo kvalifikaciją, sveikatos būklę bei kitus kriterijus būtų galėjusi užimti. Be to, pareiškėja pradinius duomenis apie savo sveikatos būklę, t.y. apie tai, kad negali dirbti darbų patalpose, kur yra cheminių medžiagų ir dulkių, Darbo biržai pateikė tik 2012 m. balandžio mėnesį, o konkrečias medikų išvadas apie jautrumą organinėms dulkėms – 2013 m. balandžio 16 d.

Taigi sudarant individualų pareiškėjos užimtumo veiklos planą iki šių medicininių dokumentų gavimo, Darbo birža negalėjo atsižvelgti į pareiškėjos sveikatos būklę ir jos taikomos priemonės atitiko Užimtumo rėmimo įstatymo 2 straipsnio 15 punkto reikalavimus. Nors apeliantė teigia, kad Darbo birža duodavo rekomendacijas įsidarbinti tokiose darbo vietose, kuriose ji negali dirbti, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent pati pareiškėja reikalaudavo ją siųsti atlikti viešųjų darbų į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, o Darbo birža šiuos jos prašymus tenkindavo.

Įstatymo 28 straipsnis apibrėžia viešuosius darbus kaip laikino pobūdžio darbus, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos apraše nustatytomis sąlygomis ir tvarka atliekamus įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, teikiančius socialinę naudą vietos bendruomenei, padedančius palaikyti ir (ar) plėtoti vietos bendruomenės socialinę infrastruktūrą. Tokius darbus organizuoja teritorinės darbo biržos kartu su savivaldybėmis ir darbdaviais. Savivaldybė rengia viešųjų darbų programas ir jas tvirtina, vykdydama valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) ir savarankiškas savivaldybių funkcijas. Savivaldybės planuojamus atlikti viešuosius darbus numato savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose.

Atsakovai viešiesiems darbams vykdyti 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. balandžio 10 d. pasirašė tarpusavio sutartis, pagal kurias Administracija įsipareigojo įdarbinti Darbo biržos pasiųstus asmenis archyvų tvarkymo pagalbiniams viešiesiems darbams, Šią sutartį atsakovai vykdė ir Administracija 2013-2014 m. laikotarpiu įdarbindavo Darbo biržos siųstus bedarbius tokio pobūdžio viešiesiems darbams. Pareiškėja tokių darbų negalėjo atlikti dėl savo sveikatos būklės, tačiau kitokio pobūdžio darbų suteikimas atsakovų tarpusavio sutartyje nebuvo numatytas. Teisės aktai nenumato bedarbio teisės reikalauti jam suteikti konkretaus pobūdžio viešuosius darbus konkrečioje įstaigoje, kartu nenumatyta ir atsakovų pareiga finansuoti tik tokio pobūdžio viešuosius darbus, kurie galėtų tikti bet kokios sveikatos būklės, kvalifikacijos bei įgūdžių bedarbiams. Duomenų, kad Administracija pareiškėjos bedarbystės laikotarpiu turėjo tokių laisvų darbo vietų arba tokių viešųjų darbų, kurie būtų atitikę pareiškėjos sveikatos būklę, byloje nėra pateikta.

Įvertinus byloje surinktą įrodymų visumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovai veikė teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jų civilinei atsakomybei atsirasti nėra pagrindo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius