2019-04-17 Nr. AB-9692-3-61-3-02634-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3677-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02634-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Y. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Natalex“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Y. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I- „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos pilietei Y. T.“; 2) įpareigoti atsakovą išduoti Y. T. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas, išnagrinėjęs jos 2018 m. balandžio 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (programinės įrangos testuotoja) uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Natalex“ (toliau – ir Bendrovė) atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja nesutiko, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vertino jos ankstesnę veiklą UAB „Tobularis“. Tuo metu leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas kitu pagrindu, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio nuostatomis, o ginčo atveju prašoma išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 441 straipsnio pagrindu, t. y. kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Pareiškėja nesutiko su Departamento išvada, kad ji piktnaudžiavo leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra. Nesėkmingas ūkinės-komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymas savaime negali būti pripažįstamas neteisėta veikla, o atsakovas neįvardino trečiųjų šalių piliečių, kurie tariamai pasinaudojo UAB „Tobularis“ veikla ir gavo leidimus laikinai gyventi, taip įteisindami savo buvimą Šengeno zonoje.

3. Pareiškėjos vertinimu, Departamentas neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) su prašymu atlikti UAB „Natalex“ veiklos patikrinimą, taip pat remtis patikrinimo rezultatais, kuriuose konstatuojama, kad UAB „Natalex“ yra fiktyvi įmonė. Atsakovas, vertindamas užsieniečio nelegalios migracijos kilimo grėsmę, vadovavosi Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas) 6.3 papunkčiu, tačiau, šis reguliavimas nukreiptas į įmonės veiklos vertinimą tais atvejais, kai užsienietis yra perkeliamas įmonės viduje.

4. Pareiškėja nesutinka su atsakovo teiginiais, kad Bendrovė yra fiktyvi. Pareiškėjai yra žinoma iš viešoje erdvėje pateiktos informacijos, priešingai, nei nurodo atsakovas, kad UAB „Natalex“ vykdo jos steigimo dokumentuose nurodytą veiklą (apartamentų, butų trumpalaikė ir ilgalaikė nuoma, architektūrinis projektavimas, interjero dizainas – paslaugos, konsultacijos migracijos klausimais) ir apie tai, jog Bendrovė nuomoja apartamentus ir butus, patvirtina internetiniai tinklalapiai, kuriuos pareiškėja nurodė. UAB „Natalex“ apyvarta 2016 m. buvo 10 000 – 200 000 Eur. Be to, Bendrovė 2018 m. liepos 31 dieną faktiškai neturėjo skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV).

5. Pareiškėja nurodė, kad UAB „Natalex“ vysto didelės vertės nekilnojamojo turto projektą „Angelo krantinė“, kurio paskirtis yra prabangių apartamentų statyba ir įrengimas Užupio rajone. Siekiant įgyvendinti šį projektą, Bendrovei yra reikalingi tokios kvalifikacijos ir kompetencijos darbuotojai kaip pareiškėja, nes ji turi programinės įrangos testuotojos kvalifikaciją, Bendrovėje būtų atsakinga už internetinio tinklalapio „Angelo krantinė“ sukūrimą, administravimą ir www.natalex.eu priežiūrą. UAB „Natalex“ akcininkai prieš daug metų kreipėsi su prašymais išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dabar jie turi leidimus nuolat gyventi, todėl UAB „Natalex“ akcininkai žino ir išmano leidimo (laikinai ar nuolat) gyventi Lietuvos Respublikoje procedūras ir savo teigiama patirtimi dalijasi su kitais. Dėl Bendrovės veiklos negali kilti nelegalios migracijos grėsmė, o atsakovas nenurodė nei vieno nelegalios migracijos fakto, sietino su UAB „Natalex“.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad Departamentas nepagrįstai vertino aplinkybes, susijusias su jos prieš tai turėtu leidimu laikinai gyventi, kuris pareiškėjai buvo išduotas pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas kaip UAB „Tobularis“ vadovei ir akcininkei. Vertinant užsieniečio Departamentui pateiktų duomenų atitikimą tikrovei, ypač tai, ar užsienietis iš tikrųjų ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, yra būtina įvertinti ne tik užsieniečio pateiktus dokumentus kartu su paskutiniu prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, bet ir duomenis, susijusius su jo anksčiau turėtais leidimais laikinai gyventi, t. y. įvertinti visą užsieniečio migracijos istoriją. Atsakovas nurodė teisės aktus, kuriais remiantis padarė tokią išvadą ir teigė, kad pagrįstai vertino duomenis, susijusius su pareiškėjos prieš tai turėtu leidimu laikinai gyventi, t. y. duomenimis, susijusiais su UAB „Tobularis“ veikla. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja praeityje turėjo leidimus laikinai gyventi, galiojusius nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2018 m. birželio 10 d., išduotus tuo pagrindu, kad ji buvo UAB „Tobularis“ vadovė bei akcininkė, jos atvykimo tikslas buvo darbas toje bendrovėje. Atsakovui abejonių dėl UAB „Tobularis“ veiklos skaidrumo ir realumo sukėlė šios įmonės finansiniai rodikliai, nes įmonės veikla iš esmės nesukuria pelno ir pridėtinės vertės, o tai rodo pareiškėjos neatsakingumą ir piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir darė išvadą, kad pareiškėja nebuvo suinteresuota realios ūkinės-komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu, o UAB „Tobularis“ įkurta tik tam, kad jos dalyviai trečiųjų šalių piliečiai gautų leidimus laikinai gyventi ir taip įteisintų savo buvimą Šengeno zonoje, o ne tam, kad būtų vykdoma reali teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Šie duomenys buvo vertinami kitų surinktų duomenų visumoje ir leido daryti išvadą, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis, o tai sudaro rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

8. Atsakovas nesutiko, kad neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į Migracijos valdybą dėl Bendrovės patikrinimo ir vadovautis šio patikrinimo rezultatais, kadangi pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 100 punktą patikrinimo veiksmai yra atliekami, kai užsienietis kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi pagal Įstatymo 45 ar 442 straipsnius, tuo tarpu pareiškėją prašė išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 441 straipsnį. Remiantis Įstatymo 141 straipsniu, Departamentas turėjo įgaliojimus kreiptis į kitas institucijas dėl duomenų, reikalingų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti, ir gauti iš šių institucijų visus Departamentui reikalingus duomenis, taip pat turėjo teisę kreiptis į Migracijos valdybą dėl Bendrovės patikrinimo bei vadovautis Migracijos valdybos atlikto patikrinimo rezultatais ginčijamame sprendime.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrovės apyvarta arba jos kreditingumas savaime nepatvirtina pareiškėjos ketinimų dirbti šioje Bendrovėje aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Atsakovas, išanalizavęs Bendrovės darbuotojų paaiškinimus, nustatė, kad Bendrovės akcininkė ir direktoriaus pavaduotoja apklausos metu nurodė, jog pareiškėja Bendrovėje bus atsakinga už Bendrovės internetinių portalų priežiūrą, tačiau Bendrovėje nuo 2018 m. balandžio 3 d., t. y. tuo pačiu metu kai buvo sudaryta su pareiškėja darbo sutartis, jau dirbo Baltarusijos Respublikos pilietis U. S., kuris apklausos metu paaiškino, kad jo darbo funkcijos Bendrovėje yra internetinių portalų „Natalex“ ir „angelokrantine.lt“ priežiūra, t. y. tos pačios funkcijos, kurias turėjo atlikti pareiškėja ir kuriam už šių funkcijų atlikimą yra mokamas 240 Eur atlyginimas. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėja neketino dirbti Bendrovėje aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o siekė tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje.

10. Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybė, jog UAB „Natalex“ užsiima užsieniečių konsultavimu vizų ir leidimų laikinai gyventi, įmonių steigimo klausimais, nebuvo vieninteliu pagrindu ginčijamam sprendimui priimti, ši aplinkybė buvo įvertinta surinktų duomenų visumoje, kartu įvertinus duomenis apie UAB „Natalex“ įdarbintų darbuotojų darbo užmokestį, jų apklausos rezultatus, pareiškėjos įmonės UAB „Tobularis“ veiklą. Visi Bendrovės darbuotojai teigė, jog atlyginimą gauna grynaisiais pinigais, pasirašant kasos išlaidų orderyje, o L. J. paaiškino, kad už gautus pinigus nepasirašinėja. Atsakovui kėlė abejonių tai, kad Bendrovėje mokami itin maži atlyginimai (50 Eur, 100 Eur per mėnesį), tai sudarė pagrindą įtarti, kad mokamu atlygiu tik siekiama imituoti Bendrovės veiklos vykdymą. Aplinkybė, kad Bendrovėje mokami itin maži atlyginimai, sukėlė abejonių ir dėl Bendrovės ketinimų mokėti pareiškėjai didesnį, nei 1,5 BDU darbo užmokestį.

11. Atsakovas paaiškino, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjos atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė: pareiškėja norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nustatyta, kad pareiškėja piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje (užsienietės atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (ji siekia gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikdama tikrovę neatitinkančius duomenis), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl šios užsienietės atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo jos siekio dirbti Lietuvos Respublikoje (7 p.). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai yra imperatyvūs ir, nustačius bent vieną šiame straipsnyje nurodytą pagrindą, Departamentas turi pareigą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti keli pagrindai (pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė), todėl Departamentas pagrįstai ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjos Y. T. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (programinės įrangos testuotoja) UAB „Natalex“. Pareiškėja prie prašymo pateikė galiojantį kelionės dokumentą, Bendrovės tarpininkavimo raštą, su Bendrove sudarytą darbo sutartį, studijų kokybės vertinimo centro pažymą, patvirtinančią studijų diplomo atitikimą, išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse, sąrašą, kitus dokumentus. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriuje 2018 m. gegužės 17 d. gautas Departamento Imigracijos skyriaus pavedimas patikrinti, ar UAB „Natalex“ vykdo steigimo dokumentuose deklaruotą veiklą, adresu (duomenys neskelbtini), ir apklausti Bendrovės darbuotojus. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius, atlikęs patikrinimą dėl UAB „Natalex“ nurodė, kad Bendrovės veikla abejotina ir galbūt imituojama, kyla pagrįstų abejonių, kad UAB „Natalex“ įsteigta tik tam, kad trečiosios šalies piliečiai galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tai patvirtina ir internetiniame tinklalapyje esanti informacija, Bendrovės darbuotojai negalėjo papasakoti apie Bendrovės veiklą. Taip pat Bendrovė neturi biuro, yra tik įregistruota adresu (duomenys neskelbtini), ir šiuo adresu pagal verslo liudijimą dirba N. K., kuri nuomoja patalpas (galbūt tokiu būdu bandydama imituoti veiklą, kuriai vykdyti reikalingi atvykstantys užsieniečiai). Visi darbuotojai paaiškino, kad jų darbo diena yra nefiksuota, o L. J. paaiškino, kad įsidarbino tik dėl socialinio draudimo įmokų. Iš VSDFV duomenų matyti, kad Bendrovėje dirba 11 žmonių, 8 iš jų dirba kitose įmonėse. L. J., N. K., N. R., V. G., O. D. mokamas 50 Eur darbo užmokestis per mėnesį, kuris mokamas grynaisiais pinigais, pasirašant kasos išlaidų orderyje, o L. J. paaiškino, kad už gautus pinigus niekur nepasirašinėja. Mokami atlyginimai kelia pagrįstų abejonių dėl Bendrovės realiai vykdomos veiklos ir sudaro rimtą pagrindą įtarti, kad mokamu atlygiu tik siekiama imituoti Bendrovės veiklos vykdymą.

14. Teismas nustatė, kad Departamentas 2018 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I- „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos pilietei Y. T.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, atsisakė išduoti Baltarusijos Respublikos pilietei Y. T. leidimą laikinai gyventi. Pareiškėja 2018 m. balandžio 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė Įstatymo 441 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nes ji ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „Natalex“.

15. Teismas aptarė Įstatymo nuostatas ir nurodė, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 441 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi. Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, nes duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.) ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.). Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

16. Atsakovas Sprendime nustatė, kad pareiškėja turėjo leidimus laikinai gyventi, galiojusius nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2018 m. birželio 10 d., išduotus tuo pagrindu, kad pareiškėja buvo UAB „Tobularis“ vadovė bei akcininkė, jos atvykimo tikslas buvo darbas toje bendrovėje. Šios bendrovės registracijos adresas (duomenys neskelbtini). Abejonių dėl UAB „Tobularis“ veiklos skaidrumo ir realumo kelia šios bendrovės finansiniai rodikliai, pagal kuriuos nustatyta, jog įmonės veikla iš esmės nesukuria pelno ir pridėtinės vertės, o tai, atsakovo vertinimu, rodo užsienietės neatsakingumą ir piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir darė išvadą, kad pareiškėja nebuvo suinteresuota realios ūkinės-komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu, o UAB „Tobularis“ buvo įsteigta tam, kad jos dalyviai trečiųjų šalių piliečiai gautų leidimus laikinai gyventi ir taip įteisintų savo buvimą Šengeno zonoje, o ne realios teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymui.

17. Teismas sutiko su Departamento atliktu vertinimu dėl UAB „Tobularis“, kurios akcininkė ir vadovė buvo pareiškėja ir sprendė, kad Departamentas vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir atliko išsamų, pagrįstą vertinimą, susijusį su ankstesne pareiškėjos veikla; kaip nurodė atsakovas, šie duomenys buvo vertinami kitų surinktų duomenų visumoje. Teismas taip pat sutiko su atsakovo vertinimu dėl Departamento kreipimosi į Migracijos valdybą dėl Bendrovės patikrinimo, kuris šiuo klausimu išsamus ir argumentuotas.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl nesutikimo su Bendrovės patikrinimo rezultatais, nes Bendrovė turi didelę apyvartą, o pareiškėja, turėdama programinės įrangos testuotojos kvalifikaciją, būtų atsakinga už internetinio tinklalapio www.natalex.eu. priežiūrą, nustatė, kad siekiant išsiaiškinti pareiškėjos atvykimo tikslus, buvo atliktas Bendrovės patikrinimas, apklausiant įdarbintus darbuotojus. 2018 m. birželio 1 d. L. J. nurodė, kad dirba įmonėje, kurios pavadinimo neprisimena, dirba tam, kad nekiltų problemų dėl VSDFV, taip pat dirba kitoje įmonėje. 2018 m. birželio 14 d. N. K., turinti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, teigė, kad yra direktoriaus pavaduotoja, darbo diena nefiksuota, taip pat dirba pagal verslo liudijimą. 2018 m. birželio 20 d. V. O. paaiškino, kad dirba statybos vadovu 0,5 etato, o pilnu etatu dirba kitoje įmonėje. Baltarusijos Respublikos pilietis U. S., turintis leidimą laikinai gyventi iki 2019 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikoje, paaiškino, kad Bendrovėje dirba kompiuterių operatoriaus – elektromechaniko pareigose nuo 2018 m. balandžio 3 d., darbo diena nefiksuota, dirba nuotoliniu būdu, jo darbo funkcijos Bendrovėje yra internetinių portalų „Natalex“ ir „angelokrantine.lt“ priežiūra, reklaminės informacijos talpinimas ir marketingas, Bendrovės informacijos kėlimas į kitus tinklalapis. Visi apklaustieji darbo užmokestį gauna grynaisiais pinigais, dirba papildomai kitose įmonėse arba nuotoliniu būdu. Taip pat Departamentas nustatė, kad darbuotojams O. D. mokamas 50 Eur, o Bendrovės direktoriui 100 Eur darbo užmokestis per mėnesį.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 1 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Natalex“. Darbo sutartyje numatyta pareiškėjos darbo funkcija – programinės įrangos testuotoja, o mokamas atlyginimas 1 350 Eur. Pareiškėja skunde nurodė, kad būdama programinės įrangos testuotoja, būtų atsakinga už internetinio tinklalapio „Angelo krantinė“ sukūrimą ir administravimą bei www.natalex.eu tinklalapio priežiūrą. U. S., turintis leidimą laikinai gyventi iki 2019 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikoje, paaiškino, kad Bendrovėje dirba kompiuterių operatoriaus-elektromechaniko pareigose nuo 2018 m. balandžio 3 d., darbo diena nefiksuota, dirba nuotoliniu būdu, jo darbo funkcijos Bendrovėje yra internetinių portalų „Natalex“ ir „angelokrantine.lt“ priežiūra, reklaminės informacijos talpinimas ir marketingas, Bendrovės informacijos kėlimas į kitus tinklalapius.

Tai, kad U. S. Bendrovėje įdarbintas kompiuterių operatoriumi-elektrotechniku, patvirtina pateikta darbo sutartis, kuri sudaryta su UAB „Natalex“ 2018 m. balandžio 3 d., darbuotojui darbo sutartyje numatytas 400 Eur mėnesinis darbo užmokestis. Taigi, beveik tuo pačiu metu, t. y. 2018 m. balandžio 1 d. sudaryta darbo sutartis su pareiškėja ir 2018 m. balandžio 3 d. sudaryta darbo sutartis su U. S., kurių darbo funkcijos Bendrovėje iš esmės sutampa. Be to, Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. liepos 5 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-28194 nurodyta, kad nuvykus Bendrovės veiklos vykdymo adresu (duomenys neskelbtini), Bendrovės iškabos ar kitų požymių, patvirtinančių apie Bendrovės veiklos vykdymo vietą, rasta nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu paaiškino, kad Bendrovėje yra specialistas, kuris tvarko techninę dalį, o jiems reikia tokio, kuris dar tvarkytų ir programinę bei struktūrinę dalis, patikrinant kaip veikia svetainės. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į tai, jog Departamentui kilo abejonių dėl įmonės veiklos, įvertinus visas aplinkybes, pvz., kad darbuotojų pagrindinis darbas nėra Bendrovėje, darbo užmokestis mokamas grynais pinigais, kai kurie darbuotojai dirba tam, kad nekiltų problemų dėl VSDFV arba neprisimena Bendrovės pavadinimo, pareiškėjos darbo funkcijos dėl internetinių tinklalapių priežiūros sutampa su beveik tuo pačiu metu įdarbinto darbuotojo, Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja neketino dirbti Bendrovėje aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o siekė tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje.

Todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (t. y. gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos) ir tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai prašyme nurodyta Departamentui. Pareiškėjos atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra ne dirbti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „Natalex“, o tik gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse.

Nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte bei 441 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą, tačiau šiuo atveju įrodymų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, pareiškėja teismui ir Departamentui nepateikė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

20. Teismas nurodė, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, kai pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo jo siekio dirbti UAB „Natalex“. Teismas sprendė, kad pateikti įrodymai pagrindžia, jog pareiškėja atsakovui pateikė dokumentus, kurie formaliai atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsienietės nelegalios migracijos grėsmė, taigi atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi.

III. 21. Pareiškėja Y. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, nesant galimybės priimti naują sprendimą – perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimu ir išvadomis dėl jos ankstesnės veiklos UAB „Tobularis“. Priešingai, nei teigiama skundžiamame teismo sprendime, pareiškėja buvo suinteresuota realios ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu, nesėkminga įmonės veikla, nors įmonė ir gavo tam tikrų pajamų, savaime negali būti pripažįstama neteisėta veikla. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonė buvo įsteigta dėl to, kad jos dalyviai trečiųjų šalių piliečiai gautų leidimus laikinai gyventi ir taip įteisintų savo buvimą Šengeno zonoje, atsakovas šių teiginių nepagrindė jokiais įrodymais.

23. Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ir vertino pareiškėjos poziciją dėl UAB „Tobularis“ atžvilgiu atlikto patikrinimo teisėtumo. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pirmą kartą kreipėsi į atsakovą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip akcinės bendrovės akcininkė, t. y. vadovaujantis Įstatymo 45 straipsniu nuostatomis, o antrą kartą – 2018 m. balandžio 25 d., prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 441 straipsnio pagrindu, t. y. kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Todėl vertinti pareiškėjos ankstesnę, kaip įmonės akcininkės veiklą, nebuvo tikslinga, ankstesnės veiklos patikrinimas niekaip nesusijęs su dabartine pareiškėjos situacija bei su šia byla. Atsakovo Sprendimo 8 punkte minimuose Kriterijų aprašo 6.2, 6.4, 6.6, 6.7, 6.10 punktuose įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu tikrinimai atliekami tik tuomet, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Iš byloje pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, kad gali kilti pareiškėjos, kaip užsienietės, nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjos ankstesnės veiklos, kaip įmonės akcininkės, vertinimas būtų svarbus ir tikslingas, jeigu pareiškėja 2018 m. balandžio 25 d. būtų prašiusi atsakovo išduoti leidimą laikinai gyventi kaip UAB “Tobularis” ar kitos uždarosios akcinės bendrovės akcininkė, t. y. Įstatymo 45 straipsnio pagrindu.

24. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Įstatymo 141 straipsniu ir Kriterijų aprašo 4 punktu, padarė neteisingą išvadą, jog atsakovas turėjo teisę kreiptis į Migracijos valdybą ir atlikti UAB „Natalex“ patikrinimą. Vadovaujantis Įstatymo 141 straipsniu, atsakovas turėjo teisę iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių gauti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymu, atlikti. Tokia teisė yra susijusi su jau surinktų (sukauptų) duomenų pateikimu (pavyzdžiui, iš duomenų bazių, registrų ir pan.), bet ne su tyrimo atlikimu. Atsakovo teisę kreiptis į kitas institucijas dėl įmonių veiklos tyrimo nustato Aprašo 991 punktas, kuris nenustato atvejo, kuomet patikrinimas gali būti atliekamas asmeniui kreipusis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 441 straipsnio pagrindu. Atsakovas, siekdamas pateisinti būtinybę atlikti UAB „Natalex“ veiklos tyrimą, rėmėsi Kriterijų aprašo 4 punktu, tačiau tokios teisės nenumato aukštesnę galią turintys teisės aktai, t.y. Įstatymas ir Aprašas. Todėl atsakovas neturėjo teisės atlikti UAB „Natalex“ tyrimo, apklausti darbuotojus, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo remtis tokio tyrimo rezultatais.

25. Pareiškėja, nesutikdama su atsakovo pozicija dėl UAB „Natalex“ atlikto tyrimo, pažymi, kad ir tyrimo rezultatai neatspindi realios UAB „Natalex“ veiklos ir neatitinka tikrovės. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nedraudžia mokėti darbo užmokesčio grynaisiais pinigais, nedraudžiama dirbti keliose darbovietėse, darbuotojams nebuvo mokamas didelis darbo užmokestis, nes jie dirbo ne visą darbo dieną, kai kurie – nuotoliniu būdu, tai lėmė įmonės verslo schema ir darbo jėgos poreikis. Pareiškėjos darbo funkcijos nesutampa su kito darbuotojo – U. S. funkcijomis, nes minėtas dirbo kompiuterių operatoriaus-elektromechaniko darbą, pareiškėjos funkcijos sudėtingesnės – programuotoja (programų testuotoja), tai patvirtino ir trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu.

26. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik atsakovo pateiktais įrodymais ir neatsižvelgė bei nevertino pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas tik pritarė atsakovo išdėstytai pozicijai bei nesigilino į teisinio reguliavimo turinį, nesigilino ir neištyrė pareiškėjos ir trečiojo asmens pateiktų įrodymų, pvz., trečiojo asmens pateiktų įrodymų, kad UAB „Natalex“ iškaba yra, ką neigė atsakovas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 80, 86 ir 87 straipsnių reikalavimų ir turi būti panaikintas.

27. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas nurodo, kad vertinant užsieniečio pateiktų duomenų atitikimą tikrovei, ypač tai, ar užsienietis iš tikrųjų ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, yra būtina įvertinti ne tik užsieniečio pateiktus dokumentus kartu su paskutiniu prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, bet ir duomenis, susijusius su jo anksčiau turėtais leidimais laikinai gyventi, tai numato Kriterijų aprašo 6.2, 6.6, 6.4, 6.7 ir 6.10 punktai. Ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, ir nustatoma būtent taikant Kriterijų aprašo nuostatas.

Duomenys apie UAB „Tobularis“ buvo vertinami kitų surinktų duomenų visumoje ir leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis, o tai sudaro rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Aprašo 991 punktas reglamentuoja išimtinai įmonės fiktyvumo įvertinimo tvarką ir nėra taikomas, kai užsienietis kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi pagal kitus Įstatyme nustatytus pagrindus, tačiau tai nereiškia, kad Departamentas nėra įgaliotas atlikti tyrimo kitais atvejais, tokia teisė numatyta Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir Įstatymo 141 straipsnyje.

Nustatytos faktinės aplinkybės apie Bendrovės veiklą ir joje įdarbintų darbuotojų darbą, apie pareiškėjos anksčiau turėtus leidimus laikinai gyventi leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neketino dirbti Bendrovėje aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, o siekė tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje. Aplinkybė, kad Bendrovės darbuotojams yra mokami itin maži atlyginimai sukėlė pagrįstų abejonių dėl Bendrovės ketinimų mokėti pareiškėjai didesnį nei 1,5 BDU darbo užmokestį. Pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (minėtos užsienietės tikslas – ne dirbti aukštos kvalifikacijos darbą Lietuvos Respublikoje kaip programinės įrangos testuotoja, o gauti leidimą laikinai gyventi ir nevaržomai būti Lietuvos Respublikoje ir keliauti po Šengeno valstybes), todėl pareiškėjai pagrįstai nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Nagrinėjamu atveju yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėtos užsienietės nelegalios migracijos grėsmė, todėl pareiškėjai pagrįstai neišduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos ginčijamame sprendime atsakyti į kiekvieną pareiškėjos skunde nurodytą teiginį, o ginčijamo sprendimo motyvų, ištirtų įrodymų pakanka sprendimui pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2018 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I- „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos pilietei Y. T.“, kuriuo atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja 2018 m. balandžio 25 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „Natalex“, pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus.

30. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto (iki 2018 m. birželio 30 d. galiojusi redakcija) pagrindu, nes duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, nes yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas nustatė veiksnių, sudarančių pagrindą manyti, kad UAB „Natalex“ yra fiktyvi, todėl padarė išvadą, jog pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikdama tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (jos tikslas – ne dirbti aukštos kvalifikacijos darbą Lietuvos Respublikoje kaip programinės įrangos testuotoja, o gauti leidimą laikinai gyventi ir nevaržomai būti Lietuvos Respublikoje ir keliauti po Šengeno valstybes), taigi pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas taip pat nustatė ir Kriterijų aprašo 6.2, 6.3 ir 7 punktuose nustatytus kriterijus, sudarančius pagrindą manyti, kad kali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

31. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (t. y. gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos) ir tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai nurodyti; pareiškėja atsakovui pateikė dokumentus, kurie formaliai atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsienietės nelegalios migracijos grėsmė, taigi atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktus ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi.

32. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jos ankstesnės veiklos UAB „Tobularis“ vertinimas nebuvo tikslingas, nes nagrinėjamu atveju ji kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu (Įstatymo 441 str.), UAB „Natalex“ patikrinimas atliktas nesant teisės aktuose nustatyto pagrindo, pirmosios instancijos teismas neanalizavo aktualaus teisinio reglamentavimo, nepagrįstai pritarė atsakovo argumentams, kad galėjo kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė ir neištyrė bei nevertino bylos įrodymų apie realią UAB „Natalex“ veiklą.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 441 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 441 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas:

1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (toliau – Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU) dydžio;

2) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas vykdyti reglamentuojamą profesinę veiklą, nurodytą darbo sutartyje, o jeigu profesinė veikla nereglamentuojama, – dokumentą, patvirtinantį aukštą profesinę kvalifikaciją;

3) Lietuvos darbo birža socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus atvejus, kai:

a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžio;

b) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžiai;

c) užsieniečio leidimas laikinai gyventi, išduotas dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, keičiamas ir jau yra praėję dveji šio užsieniečio teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metai.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Šis išaiškinimas taikomas ir tais atvejais, kai prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra grindžiamas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu. Atsižvelgus į tai, kiekvienu atveju, kai sprendžiamas leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui klausimas, būtina įvertinti, ar nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019).

36. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.). Pažymėtina, kad kiekviename iš šių punktų nustatytas pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas Migracijos departamentui priimti sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

37. Aprašo 100 punktas nustato veiksnius, dėl kurių gali atsirasti rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

38. Pagal Kriterijų aprašo 6 punktą, nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: <...> 6.2. nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; 6.3. yra rimtas pagrindas manyti arba per pastaruosius 5 metus buvo nustatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi.

39. Pagal Kriterijų aprašo 7 punktą, nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, gali būti vertinami ir kiti, šiame apraše nenustatyti, kriterijai, kai, atsižvelgiant į konkrečias individualias aplinkybes, nustatoma, kad užsienietis siekia arba per pastaruosius 2 metus iki nagrinėjamo užsieniečio prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo dienos arba per pastaruosius 5 metus iki užsieniečiui išduoto ar pakeisto ir galiojančio leidimo laikinai gyventi įforminimo dienos siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, užsieniečio atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla, dirbti, mokytis Lietuvos Respublikoje ir kitos aplinkybės (leidimo nuolat gyventi išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra vertinamas pastarųjų 5 metų laikotarpis) (Kriterijų aprašo 7 p.).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (Įstatymo 4 str. 2 d., 29 str. 1 d., 3 str. 3 d., kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3809-756/2019). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad Departamentas negalėjo atlikti UAB „Natalex“ patikrinimo, apklausti joje dirbančius darbuotojus.

41. Teisėjų kolegija, vertindama kitus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas savo veikloje, priimdamas sprendimus, be kita ko, privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kurio 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009 ir kt.). Administraciniai aktai, kuriuose sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

42. Nagrinėjamu atveju atsakovas sprendė, o pirmosios instancijos teismas atsakovo išvadoms pritarė, kad pareiškėja nepaneigė pagrįstų atsakovo abejonių dėl jos atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo, nes UAB „Tobularis“, kurios vadovė ir akcininkė buvo pareiškėja, ir dalyvavimo kurioje pagrindu jai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, veikla nebuvo pelninga, ir tai leidžia abejoti pareiškėjos tikslų vykdyti realią ūkinę-komercinę veiklą tikrumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos išvados pagrįstos prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis, atsakovas detaliai ir aiškiai nepagrindė, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Šiuo aspektu sutiktina su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėja, teikdama 2018 m. balandžio 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, jį teikė visai kitu Įstatymo pagrindu, ne kaip UAB „Tobularis“ vadovė ar akcininkė (Įstatymo 45 str.), o pagal Įstatymo 441 straipsnio 1 dalį, kaip užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Atsakovas turėjo vertinti, ar pareiškėja pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, įrodančius jos teisę gauti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 441 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Atsakovo surinktų duomenų visuma nepatvirtina pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų Lietuvos Respublikoje, taigi nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir surinktų įrodymų visumoje neleidžia teigti esant rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti šios užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

43. Atsižvelgusi į byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo Sprendime nurodyta aplinkybė, jog Bendrovėje dirbantys asmenys dirba arba dirbo ir kitose įmonėse, kad Bendrovės viena iš veiklos rūšių yra užsieniečių konsultavimas dėl migracijos procedūrų, priešingai, nei vertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, negali būti savaime reikšminga aplinkybė, leidžianti konstatuoti, kad kyla pagrįstų įtarimų, jog Bendrovės veikla fiktyvi. Nors atsakovas nurodė, kad nustatė veiksnių, sudarančių pagrindą manyti, kad UAB „Natalex“ yra fiktyvi, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo surinkti įrodymai neabejotinai šių išvadų nepagrindžia, nes iš viešai internete prieinamų duomenų apie UAB „Natalex“ veiklą matyti, kad Bendrovė dalyvauja nekilnojamojo turto vystymo projekte, užsiima kita veikla, įskaitant kambarių nuomą, pateikė su įvairiais asmenimis sudarytas sutartis dėl paslaugų teikimo, tačiau atsakovas šių aplinkybių detaliau nesiaiškino, neįsitikino sudarytų sutarčių realumu ir jų vykdymu. Pavyzdžiui, iš byloje esančios UAB „Natalex“ pelno (nuostolių) ataskaitos už 2017 m. (II t., b. l. 22) matyti, kad Bendrovės veikla pelninga – per 2017 m. grynasis pelnas sudarė 24 047 Eur.

44. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamento atliktas pareiškėjos prašymo vertinimas nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai, t. y. nesurinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Departamento Sprendimas dėl atlikto tyrimo neišsamumo yra neteisėtas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, panaikinamas ginčijamas Departamento Sprendimas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. balandžio 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

45. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamas ir žyminis mokestis (ABTĮ 34, 35 str.). ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas byloje yra priimtas pareiškėjos naudai, pareiškėja skunde ir apeliaciniame skunde prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl ji turi teisę į šių išlaidų atlyginimą. Kadangi byloje yra tenkinama dalis pareiškėjos skundo reikalavimų, pareiškėjai priteistinas proporcingas patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis. Byloje yra pateikti duomenys apie žyminio mokesčio už skundą – 22,50 Eur (I t., b. l. 46) ir apeliacinį skundą – 11,25 Eur (III t., b. l. 110) sumokėjimą, kitų įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėja į bylą nepateikė. Todėl pareiškėjai priteistina 16,88 Eur (33,75 Eur / 2) bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos Y. T. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos Y. T. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I- „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos pilietei Y. T.“ ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Y. T. 2018 m. balandžio 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti pareiškėjai Y. T. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 16,88 Eur (šešiolika eurų aštuoniasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė