2017-12-20 Nr. AB-24428-3-62-3-00343-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1460-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00343-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 18 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. Kauno TI buvo apgyvendintas patalpose, kuriose buvo per mažas vienam asmeniui tenkantis plotas. Prašė atsižvelgti į tai, kad mažame kameros plote turėjo tilpti trys dviejų aukštų lovos-gultai, tualetas su sienele nuo kameros, praustuvė, trys spintelės, stalas su dviem suoliukais, buitiniai reikmenys ir 5–6 asmenų asmeniniai daiktai. Dėl to nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, negalėjo normaliai miegoti, jautė depresiją, tapo irzlus ir nervingas.

3. Kauno TI, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–10).

4. Kauno TI paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d. apie 84 proc. kalinimo Kauno TI laiko pareiškėjui M. G. teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Pripažino, kad pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netenkinant teisės aktuose nustatyto ploto normatyvo, tačiau tai susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais. Kauno TI negali atsisakyti priimti siunčiamus asmenis motyvuodamas perpildymu, todėl kamerų perpildymas nuo Kauno TI valios nepriklauso ir atsakovo tyčios dėl perpildymo nėra. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų savo patirtiems išgyvenimams, sveikatos sutrikimams pagrįsti, psichologo konsultacija jo skundo argumentų nepatvirtina. Kauno TI naudoja priemones sušvelninti ar kompensuoti neigiamus mažo ploto, judėjimo suvaržymo ir kitus su laisvės apribojimu susijusius veiksnius. Pareiškėjas galėjo naudotis teise pasivaikščioti kieme, pasinaudoti kiemeliais su sporto įranga, teniso kambariu, kompiuterių klase, biblioteka, skaitykla, koplyčia, Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų, medicinos specialistų pagalba. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 75–78) pareiškėjo M. G. skundą tenkino iš dalies, priteisė M. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d.

7. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), todėl pareiškėjo argumentus, kad Kauno TI laikomam vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI atskirais laikotarpiais buvo paskirtas gyventi į kamerų tipo patalpas Nr. 167, 207, 221, 240, 325, 349. Laikotarpiais nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 12 d., nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. kovo 17 d., nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 17 d., 2014 m. gegužės 13 d., nuo 2014 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. gegužės 27 d., nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2014 m. birželio 16 d., nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 16 d., nuo 2015 m. sausio 10 d. iki 2015 m. sausio 11 d., nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 19 d., nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 16 d., nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. gegužės 18 d., nuo 2015 m. gegužės 22 d. iki 2015 m. birželio 4 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 167, 207, 325, kuriose, kartu su pareiškėju, buvo laikomi kiti asmenys ir vienam asmeniui teko mažiau nei teisės aktuose numatytas minimalus vienam asmeniui būtinas plotas.

9. Teismas nustatė, kad tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Kadangi kameros turi būti aprūpintos baldais ir privalomu inventoriumi, teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, jog kamerose esantys baldai ir privalomas inventorius dar labiau apribojo pareiškėjo judėjimo galimybes kameroje.

10. Teismas nustatė, kad 63 pilnas dienas ir 33 nepilnas dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, todėl konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma.

11. Teismas, įvertinęs Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 95 punktą, nustatantį, kad suimtiesiems tardymo izoliatoriuje rekomenduojama organizuoti naudingą darbą ar kitą tikslingą veiklą, ir 96 punktą, nustatantį, kad suimtųjų savišvietai organizuoti tardymo izoliatoriuose veikia bibliotekos, atsakovo į bylą pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI direktoriaus nustatyta tvarka turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, naudotis sportine įranga, lankytis bibliotekoje, skaitykloje, sporto kambaryje, kompiuterių klasėje, t. y. užsiimti veikla už kameros ribų; nurodė, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, jog būdamas Kauno TI jis pabaigė pagrindinio ugdymo 9 klasę ir mokėsi 10 klasėje.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, nustatė, kad nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo laikymas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą privalomą vienam asmeniui turėjusią tekti 3,6 kv. m ploto normą pareiškėjui sukėlė ilgalaikius sveikatos sutrikimus; pastebėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

13. Teismas nepripažino pagrįstu atsakovo argumento, kad Kauno TI už nepakankamą kameros plotą pareiškėjui tinkamai kompensavo suteikdamas galimybę užsiimti veikla už kameros ribų, dalyvauti užimtumo programose, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

14. Teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, pripažino, kad atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, t. y. neužtikrinimas teisės aktuose nustatytos gyvenamojo ploto normos yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais.

15. Teismas vertino, kad aplinkybė, kad Kauno TI administracijos veiksmuose (neveikime) nėra tyčios, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

16. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kauno TI buvo pažeista, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę sprendė, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 600 Eur suma.

III. 17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kurį papildė (b. l. 86–90), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu dienų skaičiumi, kurį pareiškėjas praleido per mažo kameros ploto sąlygomis, bei su nustatytu neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjo teigimu, kiti suimtieji – užsieniečiai, Kauno TI buvo laikomi kamerose po vieną ar du asmenis. Patirti išgyvenimai pareiškėjui sukėlė padarinius, kurie bus juntami visą gyvenimą. Pareiškėjo teigimu, jis ne visuomet turėjo galimybę pasivaikščioti kieme, nes neinant pasivaikščioti kitiems suimtiesiems jis nebūdavo išvedamas, nebuvo vedamas į biblioteką. Dėl per mažo kamerų ploto negalėjo pavalgyti atsisėdęs prie stalo, tekdavo valgyti atšalusį maistą. Kameros neatitiko nustatytų ventiliacijos, šildymo, apšvietimo reikalavimų. Teigia, kad sanitariniame mazge jam nebuvo užtikrinamas privatumas, kamerose nebuvo veidrodžių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

21. Pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.).

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, plotas, užstatytas baldais, neįskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

23. Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas teisingai nustatė, kad 63 pilnas dienas ir 33 nepilnas dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, todėl pagrįstai konstatavo, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma.

24. Pareiškėjui už šį nacionalinės teisės pažeidimą priteistas neturtinės žalos atlyginimas atitinka LVAT formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką dėl žalos dydžio nustatymo.

25. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

26. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

27. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (LVAT 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš LVAT formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (LVAT 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

28. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

29. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 18 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015 ir kt.). Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

30. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistoji neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka kriterijus ir aplinkybes, kuriomis remiantis nustatomas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujus, skunde teismui nenurodytus, pagrindus, kuriais remiasi prašydamas neturtinės žalos atlyginimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalimi teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė.

32. Tačiau toks teisinis reglamentavimas nesuteikia apeliacinės instancijos teismui teisės nepaisyti skundo ribų, t. y. skundo pagrindo ir dalyko. Kadangi skundo pagrindas, kurį pareiškėjas apibrėžė teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui (b. l. 5–6), yra faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai dėl teisės aktais nustatyto minimalaus izoliatoriuje tenkančio vienam asmeniui ploto normų pažeidimo ir tik šiuo pagrindu bylą buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, patikrina sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą laikydamasi skundo, nagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribose ir dėl naujų skundo pagrindų, nurodytų apeliaciniame skunde, nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė