2022-05-18 Nr. AB-13061-3-61-3-05091-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2357-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05091-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J. I., J. I. J., M. R. J. I., D. R. J. I. ir D. R. J. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J. I., J. I. J., M. R. J. I., D. R. J. I. ir D. R. J. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) R. J. I., J. I. J., M. R. J. I., D. R. J. I. ir D. R. J. I., atstovaujami pareiškėjų R. J. I. ir J. I. J. (toliau – ir kartu pareiškėjai), kreipėsi su skundu į teismą, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 21M15839 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2362 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kurį motyvavo tuo, jog (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjų teigimu, jiems turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas, prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytiems principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Akcentavo, kad būtinybė sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjai nesutiko su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo jiems suteikti pabėgėlio statusą pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai nurodė konkrečias, individualias aplinkybes, nurodė priežastį – (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Pareiškėjų nuomone, atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, susijusių su jų išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o prieglobsčio prašytojai neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

7. Atsakovo teigimu, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo pareiškėjams suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Kadangi, tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės tikimybės. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį. Atsiliepime nurodo, kad Departamentas nesutiko pareiškėjams suteikti pabėgėlio statuso, nes pareiškėjų nurodyti motyvai – (duomenys neskelbtini), neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių teisinio statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, Sprendime buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėjai skunde nepateikė. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skundo argumentais dėl grėsmės iškilusios jų vaikų sveikatai dėl (duomenys neskelbtini) ir pažymėjo, jog skundo teiginiai nepagrįsti, kadangi šių teiginių nepatvirtina aktuali kilmės valstybės informacija. Nurodė, kad prieglobstis (duomenys neskelbtini).

9. Migracijos departamentas taip pat nesutiko su skundo argumentu, jog pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Nurodė, jog pareiškėjams tenka pareiga įrodyti jam kylančias grėsmes ir jų realumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai savo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje negrindė aplinkybėmis, kad jiems (duomenys neskelbtini) yra grasinama arba jie bijo patirti kitokio pobūdžio persekiojimo veiksmus, todėl aukščiau nurodyti skundo teiginiai nagrinėjamos bylos kontekste nėra aktualūs.

10. Atsakovo teigimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė. Pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsakovas pažymėjo, jog tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 5 punktą, uždrausdamas pareiškėjams R. J. I. ir J. I. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų, kaip nelegaliai kirtusieji Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjai 2021 m. rugpjūčio 26 d. žodžiu pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad (duomenys neskelbtini).

13. Teismas taip pat nustatė, kad 2021 m. rugsėjo 6 d. vykusioje apklausoje pareiškėjai R. J. I. ir J. I. J. nurodė, jog (duomenys neskelbtini) problemų neturėjo, išvyko vien tam, kad Europoje (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

14. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vykdyti pareiškėjų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjams, išskyrus D. R. J. I., M. R. J. I., D. R. J. I. 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams R. J. I., J. I. J. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas vertino, jog Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjai grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini, kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismas nustatė, jog pareiškėjai baiminasi, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini).

16. Teismas pažymėjo, jog Sprendime Migracijos departamentas detaliai aptarė (duomenys neskelbtini). Jis turi tėvus, kurie juo rūpinasi, (duomenys neskelbtini) yra likusi jo vyresnė sesuo, seneliai. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) yra įprasta pasirūpinti artimaisiais, beveik neabejojama, kad (duomenys neskelbtini). Vaikų tėvai yra darbingo amžiaus, turintys gyvenimo (duomenys neskelbtini) provincijoje patirties, vyras turi profesiją. (Duomenys neskelbtini) yra likę prieglobsčio prašytojų artimieji (vyriausioji dukra, tėvai), todėl esant poreikiui, jie galėtų sulaukti paramos iš savo artimųjų, likusių (duomenys neskelbtini). Taip pat atkreipė dėmesį, kad prieglobsčio prašytojai visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstami su vietiniais papročiais. Įvertinęs pareiškėjų pasakojimą apie (duomenys neskelbtini). Taip pat, remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini).

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pateiktus paaiškinimus, sprendė, kad pagrindinis pareiškėjų išvykimo iš kilmės valstybės motyvas – (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, sprendė, kad pareiškėjams kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

18. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytine bylos medžiaga ir faktinėmis aplinkybėmis, nenustatė realiai egzistuojančių priežasčių, dėl kurių pareiškėjų grįžimo atveju į kilmės valstybę jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas, ar jie bus tokiu būdu baudžiami, pažeistos jų žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Atsakovas įvertino pareiškėjams galbūt gręsiančias individualias grėsmes, rėmėsi EPPB pateikta informacija, kurioje nurodoma, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, tačiau 2021 m. EPPB ataskaitos duomenimis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

19. Dėl dalyvavimo nagrinėjant pareiškėjų skundą, teismas pažymėjo, jog pareiškėjų dalyvavimas nagrinėjant jų prieglobsčio prašymą nėra privalomas. Tai Migracijos departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojų dalyvavimo, nagrinėjant jų prašymą, būtinumo. Pareiškėjai nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjų skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Nustatyta, jog sprendžiant pareiškėjų klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelgiant į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Departamento surinktą medžiagą, nenustatyta, kad Departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjų prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista pareiškėjų teisė į tiesioginį ir rungtynišką procesą.

20. Teismas nustatė, jog Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjų situaciją, rėmėsi naujausia 2021 m. EPPB, pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Todėl priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjų prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis; nenustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį; prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų, konstatavo, jog tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, jie, vengdami grąžinimo, gali pasislėpti. Teismas vertino, kad pritaikyta priemonė yra motyvuota, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai pateikė prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

22. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjams pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga bei adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Šiuo atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjams pritaikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismas vertino, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjai praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę dar kokių nors teisės pažeidimų. Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjams R. J. I., J. I. J. atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjai būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu tikslingai vilkino ar klaidino tyrimą, pateikė melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Todėl, teismas Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos pripažino nepagrįsta ir neproporcinga, ją pakeitė, nustatydamas, kad pareiškėjams draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 23. Pareiškėjai R. J. I., J. I. J., M. R. J. I., D. R. J. I. ir D. R. J. I., atstovaujami pareiškėjų R. J. I. ir J. I. J., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus.

25. Pareiškėjų teigimu, atsakovas neįvertino, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, apšaudomos teritorijos. Dėl karo veiksmų pareiškėjų saugumui kyla reali grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjai išvyko iš šalies, nespėję patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų.

26. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaitos duomenimis, kurie yra vienerių metu senumo, neatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjams kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą turėjo ne formaliai ir fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti iš skirtingų informacijos šaltinių gautą informaciją.

27. Pareiškėjų tvirtinimu, jie prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašo dar ir (duomenys neskelbtini). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad (duomenys neskelbtini).

28. Pareiškėjai nesutinka, kad jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Pareiškėjų nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai nepatirs grėsmių, nebus žeminamas jų orumas bei nekils grėsmė sveikatai/gyvybei, yra tikimybė, kad pareiškėjus išsiuntus į kilmės šalį, jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

29. Pareiškėjų nuomone, jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 21M15839 ir Komisijos 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 6K-2362, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyti.

33. Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

34. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad tik pateikus paaiškinimus žodžiu, teismas turės galimybę objektyviai įvertinti bylos duomenis, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų.

36. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei atsakovo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuodami, jog jie pagrindė, kad kilmės valstybėje pareiškėjų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, (duomenys neskelbtini) situacija itin bloga dėl vykstančio karinio konflikto, o atsakovas nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

37. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

39. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

40. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

41. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, (pareiškimo Nr. 24573/94), pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

42. Byloje nustatyta, jog pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų dukterys (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų sūnus (duomenys neskelbtini). Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus, (duomenys neskelbtini), leidžiančių konstatuoti diskriminacinio pobūdžio kilmės valstybės sveikatos sistemos politiką, todėl konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Migracijos departamentas nustatė, jog (duomenys neskelbtini). Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjų sūnui (duomenys neskelbtini).

43. Atsižvelgiant į pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus, darytina išvada, kad pareiškėjai persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pareiškėjų išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra socialinio pobūdžio (duomenys neskelbtini) ir nenurodė jokių individualių aplinkybių, neteigė, kad yra persekiojami, diskriminuojami dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Apklausos metu pareiškėjai patvirtino, kad (duomenys neskelbtini). Taigi nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog asmens, siekiančio įgyti pabėgėlio statusą nurodomas persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais (Įstatymo 86 str. 1 d.).

44. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo turinio, Migracijos departamentas pareiškėjų nurodytų ir turimų duomenų kontekste įvertino pagrindų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje pareiškėjams buvimą, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Duomenų, leidžiančių abejoti Migracijos departamento išvadų šiuo aspektu pagrįstumu, nėra. Be to, deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas nesivadovavo naujausia, aktualiausia kilmės valstybės informacija, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad nėra individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės patirti didelę žalą (mirties bausmės įvykdymas, kankinimas). Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) informacija, nustatyta, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Patys pareiškėjai nenurodė kilmės valstybėje susiduriantys su grėsme dėl saugumo situacijos kilmės šalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nenurodė jokių duomenų ir (ar) jų šaltinių, paneigiančių minėtas išvadas. Byloje taip pat nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Byloje nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini).

45. Aplinkybė, kad pareiškėjų netenkina (duomenys neskelbtini), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčiui suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017; 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-415/2022).

46. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjų skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

47. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

48. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėjus išsiųsti į kilmės valstybę ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra iš dalies pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl to pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. J. I., J. I. J., M. R. J. I., D. R. J. I. ir D. R. J. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan