2021-05-05 Nr. AB-9553-3-65-3-00278-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1237-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00278-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja R. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (10.15) VPE_SP5-224 (toliau – ir Utenos skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6182 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių įskaičiuoti laikotarpį nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčijamas laikotarpis) į pareiškėjos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, ir skirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo teisės gauti pensiją įgijimo dienos, t. y. 2018 m. gruodžio 1 d.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Panevėžio pataisos namų direktoriaus įsakymu 2018 m. gruodžio 1 d. ji buvo perkelta iš Panevėžio pataisos namų Ūkio skyriaus specialisto (statutinio valstybės tarnautojo) pareigų į to paties skyriaus vyresniojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas, tad neteko statutinio valstybės tarnautojo statuso, t. y. išėjo iš tarnybos, ir, turėdama 21 metus 0 mėnesių ir 24 dienas pareigūno tarnybos stažo, įgijo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjos teigimu, jai taikytinas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies 8 punktas, pagal kurį pareigūnams ir kariams, kurie priimti į tarnybą iki 2016 m. sausio 1 d., pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama, kai jie Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ar jam pavaldžiose įstaigose ištarnauja 20 metų – taikoma pareigūnams ir kariams, kurių 2016 m. sausio 1 d. turėtas tarnybos laikas pensijai skirti yra 18 ir daugiau metų. 2018 m. gruodžio 17 d. ji parašė prašymą VSDFV Utenos skyriui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo.

Panevėžio pataisos namai išdavė 2019 m. sausio 3 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 01/7-28, kuriame nurodyta, kad pareiškėja statutinio valstybės tarnautojo pareigas ėjo ir Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ištarnavo 21 metus 0 mėnesių ir 24 dienas. VSDFV Utenos skyrius 2019 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą neskirti jai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes ji neištarnavo Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 7 punkte nustatyto laiko – 21 metų ir 6 mėnesių. VSDFV Utenos skyrius sprendime nurodė, kad pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 20 metų, 2 mėnesiai ir 0 dienų, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytas laikas, dirbtas Darbo sutarties įstatymo pagrindu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., nes neatitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 punkto nuostatų.

VSDFV 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjos darbo sutarties pagrindu dirbtas laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai laikinai einant kontrolierės pareigas, remiantis Įstatymo 6 straipsniu, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytinas, nes iki 1998 m. spalio 1 d. pareiškėja neturėjo pareigūno statuso.

3. Pareiškėja nesutikimą su šiais VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimais motyvavo tuo, kad dirbdama laikiname darbe vietoje pareigūnės kontrolierės ji atliko kontrolieriui (statutiniam valstybės tarnautojui) nustatytas funkcijas, kokias atliko ir kiti pareigūnai, o minėtų pareigų įforminimas pagal darbo sutartį nepaneigia jos kaip pareigūno turėtų įgalinimų pobūdžio ir apimties. Be to, prieš priimant pareiškėją į darbą laikinai į kontrolierės pareigas, ji kaip būsima pareigūnė buvo išsiųsta į Centrinę ekspertizės komisiją. Pareiškėja teigė, kad ir Kalėjimų departamentas, ir Panevėžio pataisos namai jos kaip pareigūno tarnybos stažą pripažino nuo 1997 m. lapkričio 6 d. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-924/2008 .

4. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos dirbtas pagal darbo sutartį laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., laikinai einant kontrolierės pareigas, remiantis Įstatymo 6 straipsniu į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytinas, nes iki 1998 m. spalio 1 d. pareiškėja neturėjo pareigūno statuso. Atsakovo teigimu, įskaityti ginčo laikotarpį į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti grindžiant Kalėjimų departamento sprendimu, kuriuo nuspręsta jį įskaityti į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą bei į tarnybos Lietuvos valstybei stažą procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nėra pagrindo. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-984/2008.

6. Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos dirbtas pagal darbo sutartį laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. laikinai einant kontrolierės pareigas remiantis Įstatymo 6 straipsniu į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytinas, nes iki 1998 m. spalio 1 d. pareiškėja neturėjo pareigūno statuso. Pažymėjo, kad Įstatyme nenumatyta tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti laikotarpius, buvusius po 1995 m. sausio 1 d. Išimtis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta tik darbo pagal sutartį laikotarpiams, buvusiems iki 1995 m. sausio 1 d., su sąlyga, kad vėliau pareigos, kuriose asmuo dirbo pagal darbo sutartį, buvo priskirtos pareigūno pareigoms. Atsakovas teigė, kad VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai priimti vadovaujantis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą reglamentuojančiais teisės aktais ir tinkamai įvertinus dokumentuose esančius duomenis, dėl to nėra pagrindo juos naikinti.

II. 8. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos skyriaus Centrinėje ekspertizės komisijoje pasitikrino sveikatą ir ši komisija išdavė 1997 m. rugsėjo 1 d. pažymą Nr. 4359, kad pareiškėja sveika ir tinkama tarnybai kontrolierės pareigoms. Pataisos reikalų departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Pataisos reikalų departamentas) įstaigos – Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos viršininko 1997 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 128 TE pareiškėja buvo priimta laikinam darbui 1997 m. lapkričio mėn. darbo sutarties pagrindu Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Režimo ir apsaugos skyriaus kontroliere nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. vietoje kontrolierės, esančios kasmetinėse atostogose. 1997 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 134 TE pratęsus darbo sutarties, sudarytos su pareiškėja, terminą, ji dirbo kontroliere, vietoje kontrolierės, esančios vaiko auginimo atostogose, iki 1998 m. rugsėjo 30 d. Nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. dirbo Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Režimo ir apsaugos skyriaus kontroliere pagal darbo sutartį, sudarytą Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo pagrindu.

10. Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos viršininko 1998 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 72 TE pareiškėja nuo 1998 m. spalio 1 d. buvo paskirta į tarnybą Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Režimo ir apsaugos skyriaus kontroliere, suteikiant puskarininkės laipsnį, atleidus iš tos pačios kolonijos to paties skyriaus laisvai samdomos laikinai einančios kontrolierės pareigų. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad kontrolierės pareigos, į kurias pareiškėja buvo paskirta nuo 1998 m. spalio 1 d., priskirtinos pareigūno pareigoms. Be šių pareigų, pareiškėja ėjo ir kitas pareigas. 2018 m. gruodžio 1 d. pareiškėja buvo perkelta iš statutinės valstybės tarnautojos pareigų į karjeros valstybės tarnautojos pareigas. Tad pareiškėjos statutinės valstybės tarnautojos tarnyba truko iki 2018 m. lapkričio 30 d. Kadangi VSDFV Utenos skyrius įskaitė į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti 1998 m. spalio 1 d. – 2018 m. lapkričio 30 d. laikotarpį, ginčo dėl šio laikotarpio byloje taip pat nebuvo.

11. Pareiškia teigė, kad nuo 2018 m. gruodžio 1 d., t. y. nuo datos, kai jau nebebuvo tarnyboje, ji įgijo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

12. Pareiškėja VSDFV Utenos skyriui pateikė 2018 m. gruodžio 17 d. prašymą, kuriuo prašė skirti jai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. Prie šio prašymo pridėjo pagal Nuostatų 6.1 papunktį privalomą pateikti dokumentą – Panevėžio pataisos namų parengtą 2018 m. gruodžio 17 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 01/7-4630 ir kitus dokumentus. Šis tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas nagrinėjamai bylai nebuvo aktualus, kadangi Panevėžio pataisos namai parengė ir VSDFV Utenos skyriui 2019 m. sausio 4 d. pateikė naują (patikslintą) tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą – 2019 m. sausio 3 d. Nr. 01/7-28, o 2018 m. gruodžio 17 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapą Nr. 01/7-4630 nurodė laikyti negaliojančiu. 2019 m. sausio 3 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 01/7-28 nurodyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. Kalėjimų departamente bei jam pavaldžiose įstaigose ištarnavo 21 metus, 0 mėnesių ir 24 dienas, ir kad į ištarnautą metų skaičių įskaitytas ginčijamas laikotarpis nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d.

13. VSDFV Utenos skyrius priėmė 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes pareiškėja neištarnavo Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 7 punkte nustatyto laiko – 21 metų ir 6 mėnesių. Sprendime nustatyta, kad pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra 20 metų, 2 mėnesiai ir 0 dienų; į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitytas laikas, dirbtas Darbo sutarties įstatymo pagrindais nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., kadangi jis neatitinka Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų.

14. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu VSDFV Utenos skyriaus sprendimu, jį apskundė VSDFV, kuri priėmė 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmetė.

15. Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 punkto (redakcija, galiojanti nuo 2007 m. sausio 19 d.), 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d.).

16. 2019 m. sausio 3 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 01/7-28 duomenimis, pareiškėja nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. buvo ištarnavusi 21 metus, 0 mėnesių ir 24 dienas. Ginčijamas laikotarpis (nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d.) sudaro 10 mėnesių ir 25 dienas, o ginčijamo laikotarpio neįskaičius į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, per laikotarpį nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. pareiškėjos tarnybos trukmė yra 20 metų, 2 mėnesių ir 0 dienų. Tokį pat pareiškėjos tarnybos laiką (20 metų, 2 mėnesiai ir 0 dienų) nustatė ir VSDFV Utenos skyrius 2019 m. balandžio 25 d. sprendime, VSDFV 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendime. Iš nurodytų duomenų matyti, kad tiek įskaičius ginčijamą laikotarpį į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, tiek jo neįskaičius, pareiškėja nebuvo ištarnavusi 25 metų, tad pareiškėjai netaikomas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, ir pagal jį pareiškėja neįgijo teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

17. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d.) nuostatomis. Pažymėjo, jog pareiškėja buvo priimta į tarnybą iki 2016 m. sausio 1 d., todėl svarbu nustatyti, ar jai gali būti taikomos Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos.

18. Tokiu atveju, jeigu į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neįskaitomas ginčijamas laikotarpis, laikytina, kad pareiškėja nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., ištarnavo 20 metų, 2 mėnesius ir 0 dienų. Tuomet 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti buvo 17 metų, 3 mėnesiai ir 0 dienų. Esant šiai aplinkybei, pareiškėja negalėtų atitikti nei Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punkto, nei 3 straipsnio 3 dalies 7 punkto nuostatų ir pagal jas negali įgyti teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (nagrinėjamu atveju, VSDFV Utenos skyrius ir VSDFV ginčijamuose sprendimuose nurodė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 7 punkto).

19. Tuo atveju, jeigu į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti būtų įskaitytas ginčijamas laikotarpis, pareiškėja nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., būtų ištarnavusi 21 metus, 0 mėnesių ir 24 dienas, o 2016 m. sausio 1 d. pareiškėjos tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti būtų buvęs 18 metų, 1 mėnuo ir 25 dienos. Tuomet pareiškėja atitiktų Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punktą (pareiškėja skunde teigė, kad jai taikytinas 8 punktas), ir pagal jį pareiškėja įgytų teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Tačiau pareiškėja neatitiktų šio straipsnio 3 dalies 1–7 punktų nuostatų, kadangi juose įtvirtintas reikalavimas turėti dar ilgesnį ištarnautą tarnybos laiką, o pareiškėja (net ir įskaičius ginčijamą laikotarpį) tokio ištarnauto tarnybos laiko neturėjo.

20. Todėl tam, kad pareiškėjai būtų galima pritaikyti Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punktą, pagal kurį ji įgytų teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, svarbu nustatyti, ar į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti gali būti įskaitytas ginčijamas laikotarpis, kuriuo ji pagal darbo sutartį dirbo kontroliere Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

21. Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos viršininko 1998 m. spalio 1 d. įsakyme Nr. 72 TE (kuriuo pareiškėja buvo paskirta į tarnybą nuo 1998 m. spalio 1 d.) yra nurodyta, kad pareiškėjos tarnybos stažas 1998 m. spalio 1 d. yra 0 metų, 0 mėnesių, 0 dienų, t. y. šiuo įsakymu ginčijamas laikotarpis nebuvo įskaitytas į pareiškėjos tarnybos stažą. Iš bylos duomenų matyti, kad Kalėjimų departamento 2004 m. spalio 18 d. išvadoje „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei ir pareigūno tarnybos stažo“ ginčijamas laikotarpis buvo įskaitytas į tarnybos stažą ir tarnybos Lietuvos valstybei stažą, Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos direktoriaus 2002 m. vasario 9 d.

įsakyme Nr. 13 TE ir Panevėžio pataisos namų Personalo skyriaus 2018 m. lapkričio 30 d. pažymoje Nr. 01/7-4447 jis buvo įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos komisijos 2002 m. sausio 14 d. išvadoje jis buvo įskaitytas į tarnybos laiką procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, Panevėžio pataisos namų Personalo skyriaus 2018 m. lapkričio 30 d. pažymoje Nr. 01/7-5085 jis buvo įskaitytas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiginės algos priedui mokėti.

Pažymėta, kad minėtuose dokumentuose jis buvo įskaitytas ir į tarnybos Lietuvos valstybei stažą pareiginės algos priedui mokėti. Laikotarpius, kurie įskaitomi į pareigūno vidaus tarnybos stažą, reglamentuoja 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 55 straipsnio 1 dalis (nuo 2019 m. sausio 1 d. vidaus tarnybos stažą reglamentuoja 55 straipsnis, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. reglamentavo 46 straipsnis, nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.

– 37 straipsnis). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog vien tai, kad ginčijamas laikotarpis buvo įskaitytas į tam tikrus laikotarpius pirmiau nurodytuose dokumentuose, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis turi būti įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, kadangi Įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais įskaitomais į vidaus tarnybos stažą; apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti vadovaujamasi Įstatymu bei jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, o nustatant vidaus tarnybos stažą – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu.

22. Teismas vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d.) 1 punktu. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. vasario 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-125/2007 iš tiesų konstatavo, kad „įstatymų leidėjas teisę įskaityti papildomą laikotarpį į vidaus tarnybos darbo stažą susiejo su asmens, vykdžiusio valstybės vardu jam pavestas funkcijas, įgalinimų pobūdžiu bei apimtimi, kurias paprastai turėjo pareigūnai ir kurių atliktos pareigos, praėjus atitinkamam laiko tarpui, buvo priskirtos pareigūno pareigoms, nors jos de facto (lot.) buvo atliekamos ir iki tol.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje pasisakė dėl laikotarpio įskaitymo į vidaus tarnybos stažą, o ne į tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. O nagrinėjamoje byloje pareiškėjos R. S. situacija iš esmės skiriasi tuo, kad ji prašo įskaityti ginčijamą laikotarpį ne į vidaus tarnybos stažą, o į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-924/2008 (kuria rėmėsi pareiškėja skunde), nagrinėjo situaciją dėl pareiškėjos prašymo įskaityti laikotarpį nuo 1992 m. gruodžio 1 d. iki 1995 m. gegužės 1 d., kai pareiškėja dirbo policijos komisariate policininke darbo sutarties pagrindu, ne tik į vidaus tarnybos stažą, bet ir į stažą valstybinei pensijai gauti laikotarpį, tačiau rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio (redakcija, galiojusia nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. liepos 1 d.) 1 dalies 5 punktu (jis įtvirtino analogišką normą, kaip ir pirmiau nurodyta), kuris reglamentavo laikotarpio įskaitymą tik į vidaus tarnybos stažą, o ne į stažą valstybinei pensijai gauti, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. A17-125/2007, kurioje nebuvo sprendžiama dėl laikotarpio įskaitymo į stažą valstybinei pensijai gauti.

23. Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio „Vidaus tarnybos stažas“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 1 dalies 5 punktas nustato, kad pareigūno vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą ir į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.): darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose, Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Be to, pažymėta, jog Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyti laikotarpiai į tarnybos laiką pensijai gauti įskaitomi tik jei jie buvo iki 1995 m. sausio 1 d., o Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodyti laikotarpiai į vidaus tarnybos stažą įskaitomi nepriklausomai nuo jų datos. Toks įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reglamentavimas leidžia pagrįstai teigti, kad vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti. Todėl jų dydžiai, dėl skirtingo skaičiavimo, gali skirtis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais, įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti. Todėl jų dydžiai dėl skirtingo skaičiavimo gali skirtis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti vadovaujamasi Įstatymu bei jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, o nustatant vidaus tarnybos stažą – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu. Todėl nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 dalies nuostatas, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus, padarė išvadą, kad sprendžiant dėl ginčijamo laikotarpio įskaitymo į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, netaikytinas Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 dalies 5 punktas, o taikytinas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris numato, kad Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų pareigūnams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tarnybos Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos.

25. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos 1991 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. I-2120 (redakcijos, galiojusios nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) 1 straipsniu, 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (redakcija, galiojusi nuo 1993 m. spalio 28 d. iki 1998 m. gegužės 14 d.) 17 punktu. Teismas nusprendė, kad pagal nurodytas teisės normas pareigūno statusas siejamas su tarnyba vidaus tarnybos padaliniuose, laipsnio turėjimu ir vidaus tarnybos funkcijų vykdymu. Pagal minėto Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 14 straipsnį vidaus tarnybos pareigūnų laipsniams priskiriamas ir puskarininkio (jaunesniojo puskarininkio ir puskarininkio) laipsnis. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1994 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 368 patvirtintą Pataisos reikalų departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pavaldžių padalinių (ir pataisos darbų kolonijos) vidaus tarnybos atestuotų darbuotojų pareigybių bei joms atitinkančių laipsnių sąrašą (įsakymo 7 priedas) kontrolieriaus pareigybę atitinka puskarininkio laipsnis. Šiuo atveju, pareiškėja buvo paskirta kontroliere, suteikiant jai puskarininkės laipsnį tik 1998 m. spalio 1 d. Bylos duomenimis, tai pirmasis pareiškėjai suteiktas specialus pareigūno laipsnis, ir byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėja iki šios datos turėjo pareigūno laipsnį.

26. Kontrolierė A. K., kurios vietoje pareiškėja ginčijamu laikotarpiu dirbo pagal darbo sutartį, turėjo jaunesniojo puskarininkio laipsnį nuo 1997 m. gegužės 20 d. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos 1991 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. I-2120 (redakcijos, galiojusios nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) 11 straipsniu, kuriame nurodytos vidaus tarnybos bendrosios funkcijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1993 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 640 patvirtinto Pataisos įstaigų priežiūros ir apsaugos laikinojo statuto II skyriaus (reglamentuojančio priežiūrą pataisos darbų kolonijose) 10, 17 straipsniais, 50 straipsnio 4 punktu, 100 straipsniu, III skyriumi, nustatančiais kontrolieriaus teises ir pareigas. Panevėžio pataisos namų paaiškinimu, 1997 metais pareigybių aprašymai galimai nebuvo rengiami ir pareigūnai su jais nebuvo supažindinami pasirašytinai, tad į bylą nebuvo pateiktas kontrolieriaus pareigybės aprašymas. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad A. K. buvo pareigūnė. Pareiškėja skunde paaiškino, kad dirbdama vietoje kontrolierės A. K. ginčijamu laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d., ji vykdė visas pareigūnams priskirtas pareigas, duodavo privalomus nurodymus jai nepavaldžių asmenų atžvilgiu, ji atliko lygiai tokias pat funkcijas, kurias atlikdavo ir anksčiau dirbusi ir A. K.. Teismo posėdyje pareiškėja taip pat paaiškino, kad ji atliko tokias funkcijas, kurias atlikdavo ir anksčiau dirbusi A. K.. Tačiau byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčijamu laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. atliko kontrolierės funkcijas.

27. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos 1991 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. I-2120 (redakcijos, galiojusios nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) 12, 13 straipsnių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto (redakcijos, galiojusios nuo 1993 m. spalio 28 d. iki 1998 m. gegužės 14 d.) 18, 24, 31 punktų nuostatas, nurodė, jog pareigūno statusas yra siejamas ir su priesaikos davimu. Iš asmens byloje esančios vidaus tarnybos pareigūno priesaikos, nustatyta, kad pareiškėja prisiekė 1998 m. spalio 3 d., t. y. paskirta pareigūne, ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėja prisiekė tuomet, kai buvo priimta į kontrolierės pareigas pagal darbo sutartį.

28. Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos 1991 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. I-2120 (redakcija, galiojusi nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) 14 straipsnis nustatė, jog su asmenimis, priimtais į tarnybą sudaroma terminuota sutartis. Iš asmens byloje duomenų matyti, kad su pareiškėja tokia sutartis (sudaryta užpildant minėtu 1991 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 482 patvirtintą formą, kurioje pareiškėja vadinama pareigūne) buvo sudaryta 1998 m. spalio 1 d. (1998 m. spalio 1 d. sutartis Nr. 98), o iki 1998 m. spalio 1 d. pareiškėja dirbo pagal darbo sutartį (1997 m. lapkričio mėn. darbo sutartis Nr. 116).

29. Pareiškėja skunde ir teismo posėdyje pažymėjo, kad prieš priimant ją kontroliere, ji, kaip būsima pareigūnė, buvo nusiųsta į Centrinę ekspertizės komisiją pasitikrinti sveikatą, o laisvai samdomam darbuotojui tai tikrai neprivaloma. Tai, kad pareiškėja prieš priimant ją kontroliere pagal darbo sutartį buvo siunčiama į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos skyriaus Centrinę ekspertizės komisiją pasitikrinti sveikatą (šios komisijos 1997 m. rugsėjo 1 d. pažyma Nr. 4359), teismo vertinimu, paaiškintina tuo, kad Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonija turėjo įsitikinti, jog pareiškėja pagal sveikatos būklę galės atlikti kontrolierės pareigas, nes nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (darbo sutarties ar ne) pareiškėja dirba kontroliere, jos sveikatos būklė turi būti tokia, kad netrukdytų jai atlikti šias pareigas. Tad sveikatos patikrinimas nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėja ginčijamu laikotarpiu turėjo pareigūno statusą.

30. Teismo vertinimu, remiantis vien tuo faktu, kad pareiškėja ginčijamu laikotarpiu atliko lygiai tokias pat funkcijas, kaip pareigūnė, negalima teigti, jog pareiškėja ginčijamu laikotarpiu turėjo pareigūno statusą, kadangi ji nebuvo paskirta į pareigūno pareigas, o dirbo pagal darbo sutartį, neturėjo pareigūno laipsnio, nebuvo davusi pareigūno priesaikos. Tad šis laikotarpis neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 punkto nuostatų.

31. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės (kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra įskaitomas laikas nuo paskyrimo į pareigūno pareigas dienos), išimtys. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 30 d.) yra nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d. Šio straipsnio 3 dalies 1–8 punktuose išvardinti atvejai, kurie yra prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti, tačiau visi jie pagal šio straipsnio 3 dalį turi būti iki 1995 m. sausio 1 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyti laikotarpiai į tarnybos laiką pensijai gauti įskaitomi tik jei jie buvo iki 1995 m. sausio 1 d. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja prašo įskaityti ginčijamą laikotarpį, kuris buvo po 1995 m. sausio 1 d., todėl ginčijamas laikotarpis negali būti prilygintas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti remiantis Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

32. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įskaityti ginčijamą laikotarpį nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. į pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, kai pareiškėja dirbo darbo sutarties pagrindu kontrolierės pareigose. Neįskaičius ginčijamo laikotarpio, konstatuota, kad pareiškėja neištarnavo tarnyboje tiek metų, kiek reikalauja Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios būtiną metų skaičių, kurį turi ištarnauti asmuo tarnyboje tam, kad jis įgytų teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Todėl konstatuota, kad pareiškėja neturi teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

33. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą – Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 30 d.), 2018 m. birželio 29 d. Vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1381 2 straipsnio 19 punktą pareiškėja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgis, kai jai sukaks 50 metų. Tą pareiškėjai išaiškino VSDFV Utenos skyrius, ir VSDFV. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas padarė išvadą, kad atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, naikinti ginčijamus sprendimus nėra pagrindo.

III. 34. Pareiškėja R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą.

35. Apeliaciniame skunde pareiškėja pakartoja aplinkybes ir argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui.

36. Pareiškėja nežino, kodėl jai nebuvo suteikta galimybė priimti priesaiką nuo 1997 m. lapkričio 6 d., kada buvo įdarbinta Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Režimo ir apsaugos skyriaus kontroliere laikinam darbui vietoj pareigūnės kontrolierės, kuri tuo metu buvo išleista vaiko auginimo atostogų, ir turėjo atlikti visas lygiai tas pačias kontrolieriui (t. y. statutiniam valstybės tarnautojui) nustatytas funkcijas.

37. Pareiškėja dar skunde pažymėjo, kad prieš priimant ją kontroliere, kaip būsima pareigūnė ji buvo nusiųsta į Centrinę ekspertizės komisiją pasitikrinti sveikatą, o laisvai samdomam darbuotojui tai neprivaloma.

38. Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas pats sau prieštarauja – iš vienos pusės, pripažindamas, kad ji ginčijamu laikotarpiu atliko lygiai tokias pat funkcijas kaip pareigūnė, tačiau iš kitos pusės, nepripažindamas, kad ji turėjo pareigūno statusą, kadangi nebuvo paskirta į pareigūno pareigas, o dirbo pagal darbo sutartį, neturėjo pareigūno laipsnio, nebuvo davusi pareigūno priesaikos. Teismas vertino ne darbo, kurį pareiškėja atliko ginčijamu laikotarpiu, turinį, bet formą. Pareiškėja mano, kad toks teismo aiškinimas yra neteisingas ir negali būti taikomas, nes nagrinėjamu atveju darbo, kurį ji dirbo, turinys yra kur kas svarbiau nei forma.

39. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

40. Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Įstatyme nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, nesutampa su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais, įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Pareiškėjos skunde minimuose Kalėjimų departamento komisijų sprendimuose buvo sprendžiama dėl laikotarpio įskaitymo į pareiškėjos vidaus tarnybos stažą bei į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, todėl remtis šiais dokumentais nustatant pareiškėjos tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti nėra pagrindo.

41. Atsakovas nurodo, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareigūno pareigas, tarnybos kuriose laikas pagal Įstatymo 6 straipsnį įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, pareiškėja buvo priimta tik 1998 m. spalio 1 d. Išimtis nustatyta tik darbo pagal darbo sutartį laikotarpiams, buvusiems iki 1995 m. sausio 1 d., su sąlyga, kad vėliau pareigas, kuriose asmuo dirbo pagal darbo sutartį, buvo priskirtos pareigūno pareigoms (Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 2 punktas). VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai priimti vadovaujantis pareigūnų pensijų skyrimą reglamentuojančiais teisės aktais ir tinkamai įvertinus dokumentuose esančius duomenis.

42. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

43. VSDFV sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog remiantis vien tuo faktu, kad, kaip teigia pareiškėja, ji ginčijamu laikotarpiu atliko lygiai tokias pat funkcijas, kaip pareigūnė, negalima teigti, jog pareiškėja ginčijamu laikotarpiu turėjo pareigūnės statusą, kadangi ji nebuvo paskirta į pareigūnės pareigas, o dirbo pagal darbo sutartį, neturėjo laipsnio, nebuvo davusi priesaikos.

44. Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir sprendime aptartu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įskaityti į R. S. tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti ginčijamo laikotarpio, kai pareiškėja dirbo darbo sutarties pagrindu kontrolierės pareigose.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo , kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta skirti valstybinę pareigūnų pensiją už tarnybą, teisėtumo ir pagrįstumo. Kiti pareiškėjos reikalavimai yra išvestiniai iš pagrindinio.

46. Pareiškėja teigė, jog ji iki 2018 m. gruodžio 1 d. buvo vidaus tarnybos sistemoje ištarnavusi 21 metus 0 mėnesių ir 24 dienas, iš jų iki 2016 m. sausio 1 d. – virš 18 metų, todėl įgijo teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Atsakovas manė, jog pareiškėjos vidaus tarnybos stažas pensijai gauti sudaro 20 metų, 2 mėnesius ir 0 dienų, o iki 2016 m. sausio 1 d. jos stažas nesiekė 18 metų, todėl pareiškėja neįgijo teisės į pareigūnų pensiją.

47. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pripažinęs, jog pareiškėjos dirbtą darbo sutarties pagrindu laikotarpį nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. nėra pagrindo įskaityti į vidaus tarnybos stažą pensijai gauti.

48. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja pradiniame skunde išdėstytus argumentus bei papildomai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą netinkamo įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais.

49. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

50. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

51. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas itin detaliai ištyrė byloje esančius įrodymus bei išsamiai aptarė aktualių ginčui spręsti teisės normų taikymo ypatumus. Tarp šalių nėra ginčo dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių: pareiškėja laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. dirbo Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Režimo ir apsaugos skyriaus kontroliere pagal darbo sutartį, sudarytą Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo pagrindu; po to nuo 1998 m. spalio 1 d. buvo paskirta į tarnybą Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Režimo ir apsaugos skyriaus kontroliere, suteikiant puskarininkės laipsnį ir nepertraukiamai ėjo statutinės valstybės tarnautojos pareigas iki 2018 m. lapkričio 30 d.

52. Ginčui byloje išspręsti svarbi nustatyti aplinkybė, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ar pareiškėjos darbas laikotarpiu nuo 1997 m. lapkričio 6 d. iki 1998 m. rugsėjo 30 d. Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Režimo ir apsaugos skyriaus kontroliere pagal darbo sutartį įskaitytinas į vidaus tarnybos stažą pensiją skirti.

53. Tarnybos laiko pensijai skirti apskaičiavimą pirmiausia reguliuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnis, be kita ko, nustatantis, kad į šį laiką įskaičiuojamas faktinis tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos. To paties įstatymo 16 straipsnis apibrėžia laikotarpius, kurie yra prilyginami tarnybos laikui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. ir 2017 m. sausio 25 d. nutarimuose apibendrindamas pareigūnų ir karių tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti apskaičiavimo teisinį reguliavimą asmenų, priimtų tarnauti vidaus reikalų sistemoje pareigūnais, tarnybos laiko pensijai skirti apskaičiavimo aspektu, yra konstatavęs kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme buvo ir yra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį į asmenų, pagal šį įstatymą turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomi laikotarpiai, numatyti šio įstatymo 6 straipsnyje, be kita ko, įstatyme nurodytos tarnybos laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos; Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies atskiruose punktuose taip pat buvo ir yra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį ir tam tikri kiti, ne tik nurodytieji šio įstatyme 6 straipsnyje, laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., asmenims, pagal šį įstatymą turintiems teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, papildomai prilyginami tarnybos laikui pensijai skirti.

54. Taigi darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laikas Darbo sutarties įstatymo pagrindais galėtų būti prilyginamas tarnybos laikui pensijai skirti, jei jis būtų buvęs iki 1995 m. sausio 1 d. Tuo tarpu pareiškėja dirbo 1997-1998 metais ir tai neleidžia pareiškėjai taikyti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatų.

55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011 išaiškino, jog pareigūnų tarnybos laikas valstybinei pensijai skirti bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje numatytas vidaus tarnybos stažas nėra tapačios sąvokos, tai viena nuo kitos nepriklausančios kategorijos, numatytos skirtingoms teisinėms situacijoms ir teisiškai savarankiškiems teisiniams santykiams. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 37 straipsnis nėra specialioji teisės norma Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio atžvilgiu. Atitinkamai nustatant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, kuris reglamentuojamas specialiame Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, tarp šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nagrinėjamu aspektu negali būti jokios konkurencijos. Taigi, apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, o nustatant vidaus tarnybos stažą – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, savo praktikoje nagrinėdamas itin panašias situacijas, yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytieji laikotarpiai, kurie įskaitomi į tarnybos laiką pensijai skirti, nesutampa su Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje nurodytais laikotarpiais, įskaitomais į vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti. Todėl jų dydžiai dėl skirtingo skaičiavimo gali skirtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-984/2008, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-390-492/2017).

56. Dėl šios priežasties pripažįstami nepagrįstais pareiškėjos argumentai, kad jos tarnybos lape nurodžius vidaus tarnybos stažo trukmę, tokios pat trukmės turėtų būti ir stažas valstybinei pareigūnų pensijai skirti.

57. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

58. Pareiškėjai abejonių kėlė pirmosios instancijos teismo sprendime jos atlikto darbo ne turinio, bet formos vertinimas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir tinkamai įvertino pagal darbo sutartį dirbusio asmens ir pareigūnų teisinės padėties skirtumus.

59. Apibendrindama nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė