2018-06-20 Nr. AB-11876-3-63-3-02686-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4254-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02686-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. Z. kreipėsi į Regionų pirmosios instancijos teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad periodiškai nuo 2012 m. iki 2015 m. buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje kartu su kitais 2–3 asmenimis 12–15 kv. m ploto kamerose (neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto). Pažymėjo, kad kiekvieną kartą jam atvykus buvo daroma asmens krata, kurios metu pareiškėjas buvo priverstas nusirengti, ir kitų akivaizdoje (taip pat ir moterų) ir turėjo daryti pritupimus. Teigė, kad nors ir prašė, tačiau niekada nebuvo nuvestas nei į dušą, nei pasivaikščioti į lauką. Pabrėžė, kad kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl turėjo kvėpuoti tabako dūmais, nors pats nerūko.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose įrengtas tualetas atskirtas apie 1 m aukščio sienele, tačiau ji neužtikrino privatumo naudojantis tualetu, o pats tualetas buvo tupimas. Pareiškėjo teigimu, kamerose labai šalta (mažiau nei 18oC), drėgna, nuo sienų krito tinkas, kampuose pelėsis, bloga ventiliacija ir apšvietimas, kamerose nebuvo šilto vandens, galimybės išsiskalbi ir išsidžiovinti rūbus, kamerose langai nevalyti, nes to neįmanoma padaryti per grotas, kurios įrengtos iš vidaus ir iš išorės.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo sveikatai grėsė mirtinas pavojus, nes jis buvo laikomas kartu su ŽIV bei hepatitu sergančiais asmenimis. Atkreipė dėmesį, kad ne kartą skundėsi dėl tokių laikymo sąlygų, tačiau skundų Klaipėdos AVPK iš jo neimdavo arba juos ignoruodavo, o daugelį savo skundų buvo priverstas atsiimti, jog galėtų papildomai nueiti į dušą (dažniau nei vieną kartą per savaitę) ar ilgiau pasivaikščioti gryname ore. Dėl visų šių sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, psichologinį stresą, galimybių suvaržymą, taip pat atsirado problemos su sveikata (regėjimo ir odos problemos). Nuo parazitų įkandimų pareiškėjo veido ir kūno odoje liko randai. Pasak pareiškėjo, dėl to jis prarado merginą, patyrė stresą ir net fizinius skausmus.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Areštinių taisyklės), IV skyriaus reikalavimus, areštinėje laikomų asmenų visi gauti prašymai, skundai yra registruojami. Teigė, kad pareiškėjas raštu skundėsi 2015 m. spalio 26 d. dėl jam neišduodamų antibiotikų ir nepagarbaus pareigūno elgesio. Pareiškėjo skundai buvo patikrinti, o nenustačius skunde nurodytų pažeidimų, raštu pateiktas atsakymas.

7. Atsakovas paaiškino, kad pagal Areštinių taisyklės 80 punktą vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pripažino, kad nedidelę dalį ginčo laikotarpio (nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d.), t. y. 7 dienas, pareiškėjui teko mažesnis gyvenamųjų patalpų plotas nei nustatytas minėtame punkte. Akcentavo, kad areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai įrengti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), reikalavimais. Įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 cm aukščio pertvara, taip pat įrengta atskira patalpų oro šalinimo sistema.

8. Atsakovo teigimu, Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko areštinės patikrinimus bei konstatavo, kad kamerose drėgmės ir pelėsių nėra, o dirbtinio apšvietimo neatitikčiai pašalinti reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl, vadovaujantis HN 37:2009 2 punktu, pareiškėjo skunde minima neatitiktis nevertinta kaip pažeidimas. Pažymėjo, kad 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte konstatuota, jog graužikų ar kitokių buitinių parazitų kamerose nebuvo pastebėta.

9. Atsakovas, pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo užtikrinimo, paaiškino, kad Areštinių taisyklių VIII skyriaus nuostatų laikymasis ir 1 val. per dieną asmenų pasivaikščiojimai, yra užtikrinami. Pabrėžė, kad, vadovaujantis Areštinių taisyklių 7.12 punktu, visiems asmenims užtikrinama teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Ši teisė pareiškėjui, kaip ir kitiems asmenims, galėjo būti nesuteikta tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas buvo laikomas areštinėje trumpiau nei 7 dienas. Akcentavo, kad karšto vandens padavimo įrengimas areštinės kamerose teisės aktuose nėra numatytas ir areštinėje nėra įrengtas.

10. Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis atsakovas paaiškino, kad visi be išimties nerūkantys arba bandantys mesti rūkyti asmenys jų pageidavimu yra laikomi atskirai nuo rūkančių asmenų. Pasisakydamas dėl asmens kratos atlikimo atsakovas pažymėjo, kad ji atliekama pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintą instrukciją.

11. Atsakovo teigimu, byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, todėl vertino, kad nagrinėjamu atveju pakaktų pažeidimo pripažinimo. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 250,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, pareiškėjui priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 8 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą panaikino bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą iš naujo ir pasisakydamas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį, pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodinėjo ir neteikė argumentų, jog jis apie pažeistas teises sužinojo vėliau, nei jos buvo pažeistos, ar būtent skundo pateikimo metu pasireiškė žala dėl šių pažeistų teisių. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į nurodytų teisės pažeidimų pobūdį, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą nurodytą laikotarpį, t. y. 2012–2015 m., apie galimus savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti. Kadangi pareiškėjas skundą teismui pateikė (išsiuntė) tik 2015 m. gruodžio 17 d., teismas vertino, jog pareiškėjas daliai skundo reikalavimų, t. y. laikotarpiui iki 2012 m. gruodžio 17 d., praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Teismas nenustatė, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 17 d., todėl atsakovui prašant taikyti senaties terminą, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo už minėtą laikotarpį.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo pagrįstumą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu periodiškai areštinėje buvo laikomas 64 paras. Iš Klaipėdos AVPK 2018 m. vasario 6 d. rašto „Dėl papildomų duomenų ir įrodymų” ir Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2018 m. sausio 24 d. tarnybinio pranešimo reg. Nr. 30-PR2-1687 „Dėl V. Z. skundo” teismas nustatė, jog visose Klaipėdos AVPK areštinėje, veikusioje iki 2015 m. gruodžio 27 d., įrengtose kamerose sanitarinis mazgas užėmė 1,2 kv. m ploto, o pareiškėją laikant Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. gegužės 14 d. ir 2013 m. gegužės 17 d., t. y. 8 paras, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto vienam asmeniui teko 2,69 kv. m kameros ploto, nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. liepos 14 d., t. y. 5 paras – 4,95 kv. m, nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d., t. y. 5 paras – 4,73 kv. m, nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2015 spalio 23 d., t. y. 8 paras – 3,84 kv. m, nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., t. y. 2 paras – 4,89 kv. m, nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d., t. y. 2 paras – 3,84 kv. m., nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d., t. y. 3 paras – 4,73 kv. m, nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., t. y. 2 paras – 4,73 kv. m.

16. Įvertinęs pateiktus duomenis apie kamerų plotus ir kalinimo laikotarpius, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Klaipėdos AVPK areštinėje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, 35 paras buvo mažesnis nei 5 kv. m, todėl šiais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atkreipė dėmesį, kad kitomis dienomis minėtas plotas svyravo nuo 5,12 kv. m iki 7,38 kv. m, dėl ko sprendė, jog pažeidimas nebuvo padarytas.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų apie asmens kratos atlikimo pažeidimus teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu būtų teikęs skundų Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asmens kratų atlikimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė ginčui reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, jog buvo pažeisti Instrukcijos reikalavimai asmens kratų atlikimui. Akcentavo, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių atsakovo argumentus, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės atliekant asmens apžiūras, o pareiškėjas nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų.

18. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktas Nr. K3-98 ir 2015 m. spalio 2 d. atlikto patikrinimo 2015 m. spalio 8 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. K3-472. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas laikytas kitose kamerose negu buvo atlikti patikrinimai, tačiau, teismo nuomone, nėra pagrindo manyti, jog sąlygos kitose kamerose galėjo iš esmės skirtis.

19. Dėl pareiškėjo argumento, jog jis turėjo galimybę tik kartą per savaitę nusiprausti duše, teismas atkreipė dėmesį, kad tiek pagal HN 37:2009 60 punkto, tiek pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkto reikalavimus teisė nusiprausti duše numatyta ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog nesudarius jam sąlygų dažniau praustis duše, jis susirgo veido odos dermatitu, kadangi kamerose įrengta šalto vandens tiekimo sistema ir pareiškėjui nebuvo apribota galimybė prausti veidą kiekvieną dieną. Teismas taip pat akcentavo, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2016 m. sausio 5 d. medicininio pažymėjimo matyti, jog tik 2015 m. gruodžio 29 d. pareiškėjui diagnozuotas veido odos dermatitas bei paskirtas gydymas antibiotikais. Pareiškėjui argumentuojant, jog kiekvieną kartą jam atvykus iš kitos įstaigos turėjo būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, teismas pažymėjo, jog tokio reikalavimo nėra ir asmenims galimybė praustis duše sudaroma bendra tvarka – vieną kartą per savaitę.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentų dėl kamerose neįrengtų uždarų sanitarinių mazgų pagrįstumą pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atsiliepime ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodytomis aplinkybėmis dėl kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atitikimo HN 37:2009 reikalavimams ir konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikomi kitokie sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai, nei nurodyta HN 37:2009. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip reikalaujama pagal HN 37:2009 ir ginčo byloje dėl šios aplinkybės nekyla, tačiau net ir nustačius, jog pertvaros aukštis atitinka teisės aktų reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Areštinių taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė. Teismas iš bylos duomenų nustatė, jog sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, o atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, jog jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai jais pasinaudoti ir nepatirti nepatogumų.

21. Teismo vertinimu, pareiškėjui teigiant, jog jis yra nerūkantis, tačiau kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, o atsakovui nepateikus įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu šiuo aspektu galėjo būti padarytas pažeidimas. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl grėsmės jo sveikatai ir gyvybei, kilusios dėl laikymo kamerose sveikų ir užkrečiamomis ligomis, tarp jų ir ŽIV bei hepatitu, sergančių asmenų. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kamerose atskirai nuo kitų laikomų asmenų uždaromi asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, tačiau reikalavimo izoliuoti sergančiuosius kitomis ligomis asmenims teisės aktuose nenumatyta. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų, arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Teismas tais pačiais motyvais pripažino nepagrįstu ir pareiškėjo argumentą dėl atsakovo pareigos laikyti atskirai asmenis, sergančius hepatitu.

22. Spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas pažymėjo, kad pareiškėją ginčo laikotarpiu laikant Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai 35 paras, kai vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis mažesnis nei nustatytas teisės aktais, o ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai 64 paras, neužtikrinus privatumo naudojantis tualetu bei laikant kartu su rūkančiais asmenimis, buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui pažeidimai dėl minimalaus ploto, privatumo naudojantis tualetu bei jo laikymo su rūkančiais asmenimis sukėlė labiau juntamų nepatogumų ar tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Pabrėžė, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui galimai padaryta neturtinė žala, tačiau ne itin didelė ir reikšminga. Teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį vertino 250 Eur, kuria priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo.

III. 23. Pareiškėjas V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Mano, kad teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje nepripažino Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo. Pažymi, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotus kriterijus.

25. Pareiškėjo teigimu, kalbant apie neturtinės žalos, kilusios dėl perpildytų kamerų, atlyginimo, svarbia aplinkybe laikytinas asmeniui taikomas rėžimo pobūdis. Mano, kad nustatytas minimalus gyvenamojo ploto normos neatitikimas pirmosios instancijos teismo kompensuotas tik iš dalies. Pažymi, kad nustačius, jog jo galimybė judėti buvo apribota, taip pat, kad jis turėjo teisę tik vieną valandą per parą vaikščioti gryname ore, yra pagrindas spręsti dėl intensyvesnio pažeistų teisių gynimo būdo.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

27. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau nepaaiškino, kokie teisės aktai nustato kitokius reikalavimus ir kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas jo vertintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas. Mano, kad vien šiuo pagrindu apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

28. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kadangi kameros perpildymo norma viršyta nežymiai, pareiškėjas yra sveikas ir jauno amžiaus vyras, o kitos kalinimo (suėmimo) sąlygos atitiko visus tokio tipo patalpoms keliamus teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam neturtinė žala padaryta dėl netinkamų suėmimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 17 d. taikė ieškinio senatį. Dėl likusio ginčo laikotarpio pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą bendrai įvairiais laikotarpiais buvo pažeista 35 paras, o 64 paras neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu bei pareiškėjas laikytas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad 250 Eur laikytina pakankama suma pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams ir nepatogumams atlyginti.

31. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas, gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

33. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildina iš to, kad buvo suimtas, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

34. Pastebėtina, jog ginčui aktualių Areštinių taisyklių 80 punkte numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėją laikant Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. gegužės 14 d. ir 2013 m. gegužės 17 d., t. y. 8 paras, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto vienam asmeniui teko 2,69 kv. m kameros ploto, nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. liepos 14 d., t. y. 5 paras – 4,95 kv. m, nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d., t. y. 5 paras – 4,73 kv. m, nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2015 spalio 23 d., t. y. 8 paras – 3,84 kv. m, nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., t. y. 2 paras – 4,89 kv. m, nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d., t. y. 2 paras – 3,84 kv. m., nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d., t. y. 3 paras – 4,73 kv. m, nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., t. y. 2 paras – 4,73 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Klaipėdos AVPK 2018 m. vasario 6 d. raštą „Dėl papildomų duomenų ir įrodymų“ ir Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2018 m. sausio 24 d. tarnybinį pranešimą reg. Nr. 30-PR2-1687 „Dėl V. Z. skundo“, b. l. 137–143), su šiomis nustatytomis aplinkybėmis iš esmės sutinka ir patikslina, kad pareiškėjui 5 kv. m kameros plotas neužtikrintas 35 paras. Pažeidimų metu pareiškėjui 8 paras teko 2,69 kv. m kameros ploto, o 27 paras – mažiau nei 5 kv. m kameros ploto.

36. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018).

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 8 paras, iš esmės be pertraukų, teko nuo 2,69 kv. m kameros ploto, o 27 paras – nuo 3,84 kv. m. iki 4,95 kv. m, todėl laikytina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d.) pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, buvo pažeista. Vertindama, ar nagrinėjamu atveju pripažintinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teisėjų kolegija pažymi, kad mažesnis nei 3 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas nebuvo labai ilgas (8 paros), tuo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo su kitu asmeniu. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti buvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, jog kamerose, kuriose jis laikytas, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nevisiškai paneigti argumentai dėl pareiškėjo laikymo vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paneigti minėtos Konvencijos pažeidimo prezumpcijos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Tačiau vien šio pažeidimo konstatavimas (pripažinimas), tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, savaime nesudaro pagrindo vertinti, jog pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimo dydis nėra pakankamas.

38. Iš tiesų pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 5 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Klaipėdos AVPK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, jo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis – 250 Eur – laikytinas adekvačiu (tinkamu).

39. Atskirai paminėtina, jog pareiškėjas tvirtino dėl netinkamų kalinimo (suėmimo) sąlygų patyręs dvasinius išgyvenimus, depresiją, stresą, galimybių suvaržymą, atsirado problemos su sveikata (regėjimo ir odos problemos). Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2016 m. sausio 5 d. medicininio pažymėjimo matyti, kad tik 2015 m. gruodžio 29 d. pareiškėjui diagnozuotas veido odos dermatitas, skirtas gydymas antibiotikais. Duomenų, kad pareiškėjui anksčiau būtų skirti vaistai ar kad jis būtų skundęsis sveikatos problemomis, byloje nėra. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas dermatitu susirgo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius