2022-12-14 Nr. AB-30578-3-61-3-01536-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-650-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01536-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hakonlita“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – T. A.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Hakonlita“ (toliau – ir UAB „Hakonlita“, įmonė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 3R- (2.13.1.E) „Dėl T. A. 2020 m. lapkričio 12 d. skundo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nors Inspekcija skundžiamame Sprendime nenustatė pažeidimų, dėl kurių į ją kreipėsi duomenų subjektas, ir pripažino, kad pareiškėjas turėjo teisę tvarkyti asmens duomenis teisėto intereso pagrindu pagal Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (toliau – ir BDAR) 6 straipsnio 1 dalį f punktą bei pagrįstai tvarkė duomenis prieš tai neinformuodamas duomenų subjekto (BDAR 14 str. 5 d. b p.), tačiau vis vien Sprendimu, prieštaraudami pati sau, pripažino, kad toks T. A. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) duomenų tvarkymas neva nebuvo teisėtas ir reikalingas. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Sprendimas yra grindžiamas klaidingomis (tikrovės neatitinkančiomis) ir pačios Inspekcijos padarytoms išvadoms, paremtomis prieštaraujančiomis prielaidomis, Sprendimas neatitinka pagrįstumo ir teisėtumo kriterijų bei kitų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Skundžiamas Sprendimas prieštarauja BDAR, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), kitų teisės aktų nuostatoms ir suformuotai teismų praktikai. Pareiškėjo nuomone, skundžiamo Sprendimo išvada yra padaryta Inspekcijai tinkamai neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, neįsigilinus į pareiškėjo paaiškinimus.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamo Sprendimo išvada, jog pareiškėjas tariamai pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintą duomenų kiekio mažinimo principą, prieštarauja BDAR nuostatoms ir faktinėms aplinkybėms bei pačios Inspekcijos padarytoms išvadoms. Akcentavo, kad pareiškėjui vykdant nekilnojamojo turto objektų paiešką ir vertinimą inter alia (be kita ko) yra būtina žinoti duomenis apie konkrečių objektų savininkus, visų pirma, siekiant nustatyti, ar turto savininkas nėra pareiškėjo konkurentas, ar su juo susijęs asmuo (konkurento akcininkas, vadovas ir pan.), ar kitas asmuo, su kuriuo sandorio sudarymas yra nepageidautinas ar negalimas. Pasak pareiškėjo, tai yra vienas iš esminių kriterijų nustatant, ar plėtra tokiame objekte yra galima. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame Sprendime Inspekcija pritarė, jog pareiškėjas turi teisę tvarkyti Nekilnojamojo turto registre esančius asmens duomenis įmonės teisėto intereso pagrindu (BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktas). Todėl pareiškėjas mano, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad jis turėjo teisinį pagrindą tvarkyti asmens duomenis.

4. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija tariamą BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinto duomenų kiekio mažinimo principo pažeidimą motyvavo vien tuo, kad pareiškėjas surinko asmens duomenis, nors neva tikslo juos tvarkyti nebuvo. Tačiau pareiškėjas Inspekcijai buvo aiškiai nurodęs, kad turėjo konkretų teisėtą tikslą šiuos duomenis tvarkyti – „įvertinti nekilnojamojo turto objektą ir nekilnojamojo turto vystymo galimybes“. Todėl, pareiškėjo manymu, nekilnojamojo turto objekto ir jo vystymo galimybių įvertinimui pareiškėjui buvo būtina žinoti duomenis apie objekto savininką, nes tokie duomenys yra objektyviai reikalingi nurodytam teisėtam tikslui pasiekti.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad tvarkydamas asmens duomenis jis laikėsi visų duomenų kiekio mažinimo principo sąlygų ir šio principo nepažeidė. Priešingas situacijos vertinimas neatitiktų duomenų kiekio mažinimo principo esmės, nes šis principas neįpareigoja sumažinti tvarkomų duomenų kiekį iki absoliutaus minimumo, bet reikalauja sumažinti duomenų rinkimą iki adekvataus lygio, atsižvelgiant į duomenų tvarkymo tikslus, kuriuos nustato pats duomenų valdytojas. Tuo tarpu Inspekcija, skundžiamame Sprendime padarydama priešingą išvadą, rėmėsi tikrovės neatitinkančia aplinkybe, kad neva pareiškėjas neturėjo tikslo minėtus duomenis tvarkyti, ir tuo pačiu netinkamai taikė BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas, nepagrįstai jas susiaurindama.

6. Pareiškėjo teigimu, skundžiamame Sprendime pateikta pozicija, kad nepaisant to, jog pareiškėjas yra sudaręs sutartį su valstybės įmone (toliau – VĮ) Registrų centru, kurios pagrindu jam yra teikiami Nekilnojamojo turto registro duomenys, anot Inspekcijos, pareiškėjas atskirai turėjo kreiptis į VĮ Registrų centrą su prašymu dėl duomenų pateikimo, taip pat tai, kad Inspekcija nepritarė pareiškėjo veiklai būtinų duomenų tvarkymui, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, aiškinant ūkinės veiklos laisvės turinį. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo tiesioginės veiklos vykdymui yra būtina gauti duomenis apie nekilnojamojo turto objektus, inter alia duomenis apie tokių objektų savininkus. Nėra jokio kito būdo gauti duomenų, kurie reikalingi pareiškėjo veiklos vykdymui, kaip tik iš viešo registro, kur yra vieninteliai oficialūs ir patikimi duomenys. Pareiškėjas pabrėžė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 139 punktą, pareiškėjas turi teisę ir gali gauto Nekilnojamojo turto registro duomenis duomenų teikimo sutarties pagrindu, o ne teikdama atskirus prašymus VĮ Registrų centrui.

7. Pareiškėjo nuomone, Inspekcija šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisę į gerą administravimą, nes išėjo už skundo ribų ir prieš skundžiamo Sprendimo priėmimą apie tai pareiškėjo neinformavo bei nesudarė galimybės gintis nuo naujai suformuluoto kaltinimo. Pareiškėjas nurodė, kad T. A. nesiskundė Inspekcijai dėl jo, kaip savininko, asmens duomenų tvarkymo apimties. Inspekcija, teikdama paklausimą pareiškėjui dėl gauto skundo, taip pat neteikė klausimų, susijusių su tvarkomų duomenų apimtimi ir duomenų kiekio mažinimo principu, neprašė pateikti su tuo susijusios informacijos ir paaiškinimų. Tačiau vėliau. priimdama skundžiamą Sprendimą, Inspekcija išėjo už skundo ribų ir skundžiamame Sprendime savarankiškai pasisakė dėl asmens duomenų tvarkymo apimties bei dėl tariamo duomenų kiekio mažinimo principo pažeidimo. Pasak pareiškėjo, būtent Inspekcija, prieš skundžiamo Sprendimo priėmimą neapklaususi jo apie tariamą pažeidimą ir nesudariusi galimybės pateikti savo paaiškinimus / informaciją, nenustatinėjo ir netyrė esminę reikšmę turinčių aplinkybių, neįsigilino į situaciją, todėl tyrimą atliko paviršutiniškai ir neobjektyviai. Tokiu būdu Inspekcija šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teisę į gerą administravimą, taip pat VAĮ 8 straipsnio 1 dalį.

8. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad skundžiamu Sprendimu išvados padarytos atsižvelgus į pareiškėjo Inspekcijai nurodytą informaciją, kad jam reikėjo gauti duomenis tik apie patį nekilnojamąjį turtą, bet ne apie šio turto daiktinių teisių turėtoją. Teigė, kad pareiškėjas ne tik nepagrindė trečiojo suinteresuoto asmens, kaip nekilnojamojo turto daiktinių teisių turėtojo, asmens duomenų rinkimo būtinumo, bet priešingai, Inspekcijai nurodė, kad pareiškėjui reikėjo gauti duomenis tik apie patį nekilnojamąjį turtą, bet ne apie šio turto daiktinių teisių turėtoją. Atsakovas mano, kad jis neturėjo nei pareigos, nei objektyvių priežasčių pateikti pareiškėjui papildomų klausimų ar iš pareiškėjo pateikto atsakymo daryti pagrįstą išvadą, kad asmens duomenys apie nekilnojamąjį turto daiktinių teisių turėtoją buvo būtini pareiškėjo veiklos vykdymui.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Inspekcija nenustatė jokio neproporcingo kišimosi į trečiojo suinteresuoto asmens teises ir teisėtus interesus. Atsakovas nurodė, kad Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas T. A. duomenis tvarkė neteisėtai, pažeisdamas duomenų kiekio mažinimo principą, t. y. BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktą, taip pat pažeidė ir T. A., kaip duomenų subjekto, teisėtus interesus ir teisę į duomenų apsaugą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, užsiimantis nekilnojamojo turto verslu, nuolat renkantis duomenis iš nekilnojamojo turto registro, turėjo žinoti Nekilnojamojo turto registro nuostatų sąlygas ir turėjo galimybę neužsakyti Nekilnojamojo turto registro išrašo su nekilnojamojo turto savininko asmens duomenimis, bet kreiptis į VĮ Registrų centrą, prašydamas pateikti duomenis apie nekilnojamąjį turtą be savininko duomenų, o VĮ Registrų centras, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registrų nuostatų 128.1.5 punktu, pagal nustatytus kriterijus turėjo pareigą pateikti apdorotą informaciją.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Inspekcija šiurkščiai pažeidė jo teisę į gerą administravimą, nes išėjo už skundo ribų. Atsakovo teigimu, duomenų subjektas, teikdamas Inspekcijai, atsakingai už BDAR ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) nuostatų taikymo priežiūrą, skundą dėl jo asmens duomenų saugumo pažeidimo, neturi pareigos nustatyti, kokia BDAR ar ADTAĮ nuostata turi būti taikoma jo konkrečiu asmens duomenų apsaugos pažeidimo atveju. Šiuo atveju skundo dalykas laikytinas ne trečiojo suinteresuoto asmens duomenų tvarkymas be jo, kaip duomenų subjekto, sutikimo, o trečiojo suinteresuoto asmens duomenų tvarkymo teisėtumo nustatymas. Atsakovas pažymėjo, kad BDAR 57 straipsnio 1 dalie f punktas nustato, kad priežiūros institucija nagrinėja skundus ir tinkamu mastu tiria skundo dalyką. Todėl šiuo atveju, atsakovo nuomone, jis, nagrinėdamas trečiojo suinteresuoto asmens skundą, jį (skundą) ištyrė tinkamu mastu.

12. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skunde klaidingai nurodė, kad Inspekcija nesudarė jam galimybės gintis nuo naujai suformuluoto kaltinimo. Atsakovas paaiškino, kad 2020 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. 2R-6071 pateikė pareiškėjui užklausimą, prašydamas nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu, t. y. kokia BDAR 6 straipsnyje įtvirtinta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga vadovaujantis, kokiu tikslu bei kokias paslaugas teigdamas, pareiškėjas 2020 m. sausio 12 d. ir 2020 m. sausio 31 d. rinko duomenis apie T. A. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko. Atsakovo manymu, pagal tokio paklausimo turinį matyti, kad Inspekcija prašė pareiškėjo pagrįsti trečiojo suinteresuoto asmens duomenų tvarkymo teisėtumą bent viena iš BDAR 6 straipsnyje nurodytų asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygų, o ne tik dėl trečiojo suinteresuoto asmens duomenų tvarkymo pagal BDAR 6 straipsnyje 1 dalies a punkte numatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygą, kai duomenys gali būti tvarkomi gavus duomenų subjekto sutikimą. Taip pat Inspekcija prašė pareiškėjo nurodyti duomenų tvarkymo tikslą.

13. Atsakovas pabrėžė, kad ne duomenų subjekto, bet būtent Inspekcijos kompetencijai yra priskiriama BDAR nuostatų taikymo priežiūros funkcija, todėl Inspekcija, nagrinėdama trečiojo suinteresuoto asmens skundą, kurio dalykas buvo jo asmens duomenų tvarkymo teisėtumo nustatymas, skundą išnagrinėjo skundo dalyko ribose. Pasak atsakovo, jis skundžiamą Sprendimą priėmė, vadovaudamasi BDAR ir ADTAĮ nuostatomis, priimdamas Sprendimą tinkamai įvertino pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Inspekcijai pateiktą informaciją, nepažeidė sprendimo priėmimo procedūrų, įskaitant, bet neapsiribojant taisyklėmis, užtikrinančiomis objektyvų visų aplinkybių įvertinimą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo T. A. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad susipažinęs su pareiškėjo skundu ir nepraleisdamas teismo nustatyto termino informuoja, jog nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, todėl Inspekcijos Sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Hakonlita“ skundą tenkino – panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 3R- (2.13.1.E) ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 4 256,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.

16. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylai aktualias faktines aplinkybes, pažymėjo, kad pareiškėjas užsiima nekilnojamojo turto projektų vystymu. Įmonės įstatuose nurodyti įmonės tikslai apima „nekilnojamojo turto statybą, pirkimą, lizingą, išnuomojimą, pardavimą“. Šiuo tikslu įmonė atlieka nekilnojamojo turto paieškas, peržiūras ir užsako Nekilnojamojo turto registro išrašus. Teismas nurodė, kad byloje pateikta 2005 m. gruodžio 7 d. pareiškėjo sudaryta nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo internetu sutartis su VĮ Registrų centru Nr. DT-NTR-349/05, pagal kurią VĮ Registrų centras už tam tikrą užmokestį įsipareigojo teikti pareiškėjui duomenis pareiškėjo įstatuose numatytoms funkcijoms vykdyti. Teismas nustatė, kad nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas (jo darbuotojas) 2020 m. sausio 18 d. ir 2020 m. sausio 31 d. Nekilnojamojo turto registre atliko nekilnojamojo turto paiešką pagal nekilnojamojo turto adresą (o ne pagal asmenį) ir suformavo Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą Nr. 10/369310 (iš kurio matyti, jog T. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini)).

17. Vertindamas pareiškėjo skundžiamo Inspekcijos Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teismas pažymėjo, kad Inspekcija nepasisakė dėl pareiškėjo statuso konkrečių asmens duomenų judėjimo procese, t. y. nemotyvuota skundžiamame Sprendime, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikomas duomenų tvarkytoju (BDAR 4 straipsnio 8 punktas), o ne duomenų gavėju (BDAR 4 straipsnio 9 punktas) ar kitas asmens duomenų procese dalyvaujantis asmuo, nors BDAR išskiria šiuos subjektus. Teismas atkreipė dėmesį, kad BDAR 58 straipsnio 2 dalies b punktu pareikšti papeikimus galima tik duomenų valdytojui ar duomenų tvarkytojui, kai duomenų tvarkymo operacijomis buvo pažeistos šio reglamento nuostatos. BDAR 58 straipsnio 2 dalis numato ir taisomuosius veiksmus, kurie gali būti duodami gavėjams, kuriems tokie duomenys buvo atskleisti (g punktas). Teismas akcentavo, kad pareiškėjas pateikė atsakovui sutartį, sudarytą su VĮ Registrų centru, pagal kurią pareiškėjas gali gauti už tam tikrą mokestį jo įstatų numatytai veiklai vykdyti reikalingus nekilnojamojo turto registre esančius duomenis, tačiau Inspekcija šiuo aspektu neįvertino pareiškėjo su VĮ Registrų centru sudarytos sutarties nuostatų ir teisinio reguliavimo bei nepagrindė išvados apie asmens duomenų tvarkymo (ir atitinkamai duomenų tvarkytojui taikytinos atsakomybės) perdavimą pareiškėjui. Jokiais papildomais įgaliojimais, kuriuos pagal BDAR 58 straipsnio 6 dalį gali nustatyti nacionalinė teisė, Inspekcija skundžiamame Sprendime nesirėmė.

18. Teismas nurodė, kad Inspekcija skundžiamame Sprendime neįvertino pareiškėjo veiklos specifikos, nepasisakė dėl jo teiktų paaiškinimų ir iš esmės neišnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens skundo, kuris buvo paremtas tuo, kad pareiškėjas neturėjo teisėto pagrindo tvarkyti jo asmens duomenis. Teismas pažymėjo, kad tik išsprendus dėl pareiškėjo nurodytų paaiškinimų, susijusių su asmens duomenų tvarkymo teisėtumu pagal BDAR 6 straipsnį, galima spręsti dėl asmens duomenų tvarkymo principų (BDAR 5 straipsnio) (ne)pažeidimo, kadangi priklausomai nuo asmens duomenų tvarkymo sąlygos (pagrindo), priklauso kiekvieno principo turinys ir taikymas konkrečiu atveju. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad atsakovas išvadą apie BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkto pažeidimą padarė skubotai ir visapusiškai neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, tame tarpe ir to, kad iki 2021 m. balandžio mėn. nebuvo galimybės kitaip gauti nekilnojamojo turto duomenų nei jie buvo gauti aptariamu atveju, taip pat neįvertinta, kad pareiškėjas nerinko tikslingai duomenų apie asmens duomenų subjektą (duomenys rinkti pagal adresą). Teismas pažymėjo, jog atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjui reikėjo duomenų apie nekilnojamąjį turtą, bet ne apie nekilnojamojo turto savininkus, nėra pakankamai motyvuota ir paremta surinka medžiaga.

19. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Inspekcija neturėjo kompetencijos atlikti tyrimo už trečiojo asmens skundo argumentų ribų, nes pagal BDAR ir ADTAĮ nuostatas Inspekcija tiria asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, o pagrindas tyrimui pradėti gali būti tiek individualus skundas, tiek pačios Inspekcijos iniciatyva. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad 2020 m. gruodžio 3 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie trečiojo asmens skundą, užduodant jam konkrečius klausimus, todėl, neuždavus pareiškėjui papildomų klausimų dėl kitų asmens duomenų tvarkymo aspektų nei buvo keliami trečiojo suinteresuoto asmens skunde, pareiškėjui galėjo būti siurprizas skundžiamame Sprendime padaryta išvada apie asmens duomenų mažinimo principo pažeidimą, dėl kurio nebuvo suteikta galimybė papildomai pateikti paaiškinimus. Atitinkamai pareiškėjo paaiškinimai dėl šio principo laikymosi ir buvo pateikti tik teismui, o Inspekcijos skundžiamame Sprendime nebuvo įvertinti.

20. Teismas skundžiamos Sprendimo dalies, susijusios su pareiškėjui taikoma poveikio priemone už asmens duomenų tvarkymą, nelaikė priimta visapusiškai bei išsamiai ištyrus santykį dėl aptariamų registro duomenų gavimo. Teismas sutiko su pareiškėju, jog atsakovas neišsamiai įvertino trečiojo suinteresuoto asmens skundą, neatsakė į jo argumentus dėl jo asmens duomenų tvarkymo be jo sutikimo, kadangi apskritai neatskleidė asmens duomenų tvarkymo pagrindo (sąlygos), neįvertino pareiškėjo pateiktų paaiškinimų dėl teisėto duomenų naudojimo savo veikloje, nepateikė pareiškėjui patikslinančių klausimų, atitinkamai padarė nepagrįstas skubotas išvadas dėl poveikio priemonių pareiškėjui taikymo, todėl skundžiamą Inspekcijos Sprendimą teismas panaikino.

21. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 4 256,48 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

III. 22. Atsakovas Inspekcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad asmuo, atliekantis asmens duomenų tvarkymą, tuo pačiu metu gali veikti keliais skirtingais statusais asmens duomenų apsaugos prasme, t. y. tuo pat metu asmuo gali būti ir duomenų valdytojas ir duomenų gavėjas. Teigia, kad faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju buvo ir duomenų gavėjas, nepaneigia jo, kaip duomenų valdytojo, statuso gautų duomenų atžvilgiu. Atsakovas pažymi, kad tais atvejais, kai duomenų valdytojas renka asmens duomenis ir juos gauna, pavyzdžiui, iš kitų duomenų valdytojų, jis įgauna ir duomenų gavėjo statusą, tačiau tai jokiu būdu nepašalina jo, kaip duomenų valdytojo, atsakomybės pagal BDAR 5 straipsnio 2 dalį už asmens duomenų rinkimo ir tolesnio šių gautų asmens duomenų tvarkymo atitiktį BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems asmens duomenų apsaugos tvarkymo principams ir gebėjimą šią atitiktį įrodyti. Atitinkamai duomenų valdytojui neįrodžius, kad jo atliktas asmens duomenų tvarkymas, įskaitant rinkimą, atitinka BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus asmens duomenų tvarkymo principus, jo atžvilgiu gali būti pasinaudota BDAR 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais įgaliojimais, kaip kad ir buvo nuspręsta Inspekcijos Sprendimo dalyje, pareiškėjui pareiškus papeikimą.

24. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjas nei pateikdamas Inspekcijai paaiškinimus dėl asmens duomenų rinkimo VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto centrinio banko duomenų bazėje, nei pateikdamas teismui skundą dėl Sprendimo, ne tik, kad neginčijo duomenų valdytojo / duomenų tvarkytojo statuso, bet asmens duomenų tvarkymo pagrindimui taikė BDAR 6 straipsnio nuostatas, kurios taikomos būtent duomenų valdytojui. Atsakovo teigimu, nesant pareiškėjo argumentų ar prieštaravimų dėl jo, kaip duomenų valdytojo, statuso, Inspekcija Sprendime neturėjo pareigos aptarti pareiškėjo, kaip duomenų valdytojos, statuso, o pagal Inspekcijos taikytas BDAR nuostatas (BDAR 4 straipsnio 2 punktą, 5 straipsnio 1 ir 2 dalis) matyti, kad Inspekcija pareiškėjui taikė BDAR normas, reglamentuojančias duomenų valdytojo pareigas, dėl to, atsakovo teigimu, nepagrįstos teismo išvados, kad Inspekcija nepasisakė dėl pareiškėjo statuso konkrečių asmens duomenų judėjimo procese, t. y. nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikoma duomenų tvarkytoju, o ne duomenų gavėju.

25. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo skundas teismui dėl Inspekcijos Sprendimo panaikinimo nebuvo grindžiamas įmonei neva netinkamai pritaikyta duomenų valdytojo sąvoka. Priešingai, įmonė nurodė, kad jos duomenų tvarkymui turėjo būti taikoma BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte nurodyta teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlyga, kuri taikomi tik duomenų valdytojo atžvilgiu. Be to, teismo posėdžio metu net nebuvo nagrinėtas įmonės statusas asmens duomenų apsaugos prasme. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo pozicijos BDAR apibrėžtų sąvokų taikymo Inspekcijos Sprendime klausimu, teismo priimtas sprendimas (jo dalis) Inspekcijai buvo netikėtas, Inspekcijai nebuvo suteikta galimybė būti išklausytai šiuo aspektu.

26. Atsakovas nurodo, kad Inspekcija, tiek 2020 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. 2R-6071 (2.13.) pateikdama įmonei klausimus, tiek pačiame Sprendime pažymėjo, kad šiuo atveju įmonei (kaip duomenų valdytojui) yra taikomas BDAR 5 straipsnio 2 dalyje numatytas atskaitomybės principas, reiškiantis, kad būtent įmonei tenka pareiga įrodyti, kad ji, tvarkydama asmens duomenis, laikėsi BDAR 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų. Be to, Inspekcija 2020 m. gruodžio 3 rašte Nr. 2R-6071(2.13) įmonei pateikė užklausimą nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu, t. y. kokia BDAR 6 straipsnyje įtvirtinta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga vadovaujantis, kokiu tikslu bei kokias paslaugas teikdama įmonė 2020 m. sausio 18 d. ir 2020 m. sausio 31 d. rinko duomenis apie T. A. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko.

27. Atsakovas pažymi, kad remdamasis atskaitomybės principu Sprendime įvertino tokią informaciją, kokią pareiškėjas buvo pateikęs Inspekcijai skundo nagrinėjimo metu, t. y. pareiškėjas nurodė Inspekcijai, jog jam reikėjo gauti duomenis tik apie pati nekilnojamąjį turtą, bet ne apie šio turto daiktinių teisių turėtoją. Įmonė, asmens duomenų tvarkymą grįsdama BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlyga, t. y. numatančia, kad įmonė, kaip duomenų valdytojas, turėjo teisę tvarkyti asmens duomenis teisėto intereso pagrindu, privalėjo Inspekcijai įrodyti, kad būtent tokia duomenų tvarkymo apimtis, kuria įmonė rinko asmens duomenis, buvo būtina jos siekiamiems tikslams. Pasak atsakovo, priešingai nei teigė teismas, pareiškėjas net ir turėdamas sutartį su VĮ Registrų centru turėjo galimybę kreiptis į VĮ Registrų centrą su prašymu pateikti jam apdorotus duomenis, t. y. tik tuos duomenis apie nekilnojamąjį turtą, kokie įmonei buvo būtini. Atsakovo nuomone, teismas ne tik, kad neįvertino Inspekcijos teismui pateiktos informacijos, bet ir nepateikė jokių argumentų, paneigiančių Inspekcijos pateiktą informaciją apie duomenų valdytojo galimybę kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl apdorotų duomenų gavimo. Atsakovo teigimu, vien tik tai, kad įmonė buvo sudariusi sutartį su VĮ Registrų centru, neatleidžia įmonės, kaip duomenų valdytojos, nuo BDAR 5 straipsnyje įvirtintų principų laikymosi.

28. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad argumentus, kodėl įmonei buvo būtina sužinoti nekilnojamojo turto savininką, pareiškėjas nurodė tik teismui pateikdamas skundą. Atsakovo nuomone, teismui pateikti pareiškėjo argumentai neturėtų būti vertinami, sprendžiant klausimą dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo.

29. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3259-629/2020, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuomonės, jog renkant asmens duomenis VĮ Registrų centre nėra svarbu, ar duomenų valdytojas rinko tikslingai duomenų apie asmens duomenų subjektą, ar ne, svarbu yra pats duomenų rinkimo faktas. Atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus, atsakovas mano, kad teismo išvada, jog Inspekcija priėmė neteisėtą Sprendimą dėl to, kad neįvertino, kad pareiškėjas tikslingai nerinko duomenų apie asmens duomenų subjektą, yra neatitinkanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

30. Atsakovas kritiškai vertina teismo argumentus, kad tik išsprendus dėl pareiškėjo nurodytų paaiškinimų, susijusių su asmens duomenų tvarkymo teisėtumu pagal BDAR 6 straipsnį, galima spręsti dėl asmens duomenų tvarkymo principų (ne)pažeidimo pagal BDAR 5 straipsnį. Šiuo aspektu atsakovas nurodo, kad BDAR nėra numatyta tokių jo 5 straipsnyje nurodytų principų taikymo išimčių, kurios leistų teigti, kad minėtų principų taikymas priklauso nuo pasirinktos asmens duomenų teisėtos tvarkymo sąlygos. Priešingai, Inspekcija pačiame Sprendime pažymėjo, kad pagal BDAR asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik jei jis atitinka BDAR 5 straipsnyje nustatytus asmens duomenų tvarkymo principus bei yra pagrįstas bent viena iš BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygų. Pasak atsakovo, bet kurio iš BDAR 5 straipsnyje numatytų principų pažeidimas daro asmens duomenų tvarkymą neteisėtą, kas ir buvo nustatyta Sprendime. Atsakovas pažymi, kad nustačius, jog asmens duomenys buvo tvarkomi neteisėtai dėl bent vieno iš BDAR 5 straipsnyje numatytų principų pažeidimo, netenka prasmės vertinti, ar duomenų tvarkymas atitiko bent vieną iš BDAR 6 straipsnio 1 dalyje numatytų teisėto asmens duomenų tvarkymo sąlygų, kadangi tai nesudarytų galimybės pripažinti asmens duomenų tvarkymą kaip teisėtą.

31. Atsakovo nuomone, teismas peržengė pareiškėjo skundo dalyko ribas, vertindamas, ar Inspekcija tinkamai išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens skundą, nors jis net neskundė teismui Inspekcijos sprendimo. Taip pat teismas priėmė sprendimą remdamasis įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdžio metu ir dėl kurių Inspekcija, kaip proceso šalis, neturėjo galimybės pasisakyti, ko pasėkoje, buvo priimtas neteisėtas, nepagrįstas teismo sprendimas, neteisingai įvertinus įmonės statusą, įvardijant ją tik kaip duomenų gavėją, bei konstatavus, jog duomenų gavėjas negali tuo pačiu metu būti ir duomenų valdytoju. Pasak atsakovo, yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 147 straipsnį, pažeidus procesinės ir materialiosios teisės normas.

32. Atsakovo teigimu, teismas priteisė pareiškėjui neproporcingo dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašo priteistas išlaidas sumažinti.

33. Pareiškėjas UAB „Hakonlita“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

34. Pareiškėjas nurodo, kad palaiko visus savo argumentus, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui skunde dėl Inspekcijos Sprendimo panaikinimo bei teismo posėdžio metu, ir prašo teismo į juos atsižvelgti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

35. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad priešingai nei teigiama Inspekcijos apeliaciniame skunde, pareiškėjas, gaudamas duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, negali būti tuo pačiu metu laikomas ir gavėju ir duomenų valdytoju. Pareiškėjas gali būti laikomas gautų duomenų valdytoju tik po to, kai gauna duomenis ir juos tvarko savo nustatytu tikslu. Iki duomenų gavimo ir duomenų gavimo metu pareiškėjas laikomas tik duomenų gavėju. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad momentas, iki kurio juridinis asmuo laikomas duomenų gavėju ir po kurio gali būti laikomas duomenų valdytoju ar tvarkytoju, apsprendžia šiam juridiniam asmeniui taikytinas pareigas ir jo atsakomybę. Į tai dėmesį teisingai atkreipė teismas, skundžiamame sprendime konstatuodamas, kad BDAR 58 straipsnio 2 dalies b punktu pareikšti papeikimus galima tik duomenų valdytojui ar duomenų tvarkytojui, kai duomenų tvarkymo operacijomis buvo pažeistos šio reglamento nuostatos. Tuo tarpu pagal BDAR jokios sankcijos už duomenų gavimą duomenų gavėjams negali būti taikomos. Taip yra todėl, kad pagal BDAR pareigos tinkamai tvarkyti asmens duomenis, įskaitant jų teikimą kitiems asmenims (gavėjams), tenka duomenų valdytojams ir tvarkytojams.

36. Pareiškėjas mano, kad teismas pagrįstai sprendė, kad Inspekcija priėmė nepagrįstą sprendimą dėl to, kad visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo statuso konkrečių asmens duomenų judėjimo procese, neįvertino sudarytos su VĮ Registrų centru sutarties nuostatų ir teisinio reguliavimo ir nepagrindė išvados apie asmens duomenų tvarkymo (ir atitinkamai duomenų tvarkytojui taikytinos atsakomybės) perdavimą pareiškėjui.

37. Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija, teigdama, jog teismas priėmė sprendimą remdamasis įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdžio metu ir dėl kurių Inspekcija neturėjo galimybės pasisakyti, nenurodė, kokie konkretūs įrodymai nebuvo ištirti teismo posėdžio metu. Pareiškėjo teigimu, jo teisinio statuso nustatymas pagal BDAR yra ne naujų įrodymų tyrimas, o nustatytų faktinių duomenų teisinis vertinimas. Pareiškėjas pažymi, kad Inspekcijai, kaip už BDAR nuostatų laikymosi priežiūra Lietuvoje atsakingai institucijai, dar iki Sprendimo priėmimo turėjo būti gerai žinoma, kad duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo statusai nėra tapatūs, todėl Inspekcija savo sprendimo priėmimo metu turėjo tai įvertinti. Pasak pareiškėjo, teismas sprendime, nurodydamas papildomus teisinius argumentus dėl Inspekcijos Sprendimo nepagrįstumo, nekeitė pareiškėjo skundo pagrindo ir neperžengė pareikštų reikalavimų.

38. Pareiškėjas pastebi, kad Inspekcija apeliaciniame skunde kaip ir bylą nagrinėjant teisme remiasi ta pačia tikrovės neatitinkančia prielaida, kad neva pareiškėjas Inspekcijai buvo nurodęs, jog jam reikėjo gauti duomenis tik apie patį nekilnojamąjį turtą, bet ne apie šio turto daiktinių teisių turėtoją. Tačiau pareiškėjas Inspekcijai to niekada nebuvo nurodęs, o tokią prielaidą Inspekcija suformulavo savarankiškai, tam nesant jokio objektyvaus pagrindo. Pareiškėjas paaiškina, kad jis, 2020 m. gruodžio 11 d. atsakydamas į Inspekcijos paklausimą, aiškiai nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenis apie savininką tvarkė konkrečiu tikslu, t. y. vertinant potencialią nekilnojamojo turto plėtrą, potencialias nekilnojamojo turto įsigijimo ir vystymo galimybes iš išsamių duomenų apie nekilnojamąjį turtą, vertinant kreipimosi į potencialų partnerį dėl sandorio sudarymo galimybes. Pareiškėjas savo atsakyme nurodė tiek sąlygą, tiek tikslą, kurio siekiant buvo tvarkomi asmens duomenys, taip pat pareiškėjas pateikė paaiškinimus, patvirtinančius, kad toks duomenų tvarkymas atitiko BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkto bei kitus BDAR reikalavimus. Tuo tarpu Inspekcija, nei teikdama minėtą paklausimą pareiškėjui dėl gauto skundo, nei gavusi pareiškėjo atsakymą, neteikė jokių klausimų, susijusių su tvarkomų duomenų apimtimi ir duomenų kiekio mažinimo principu, neprašė pateikti su tuo susijusios informacijos ir paaiškinimų, neprašė pateikti pareiškėjo turimos su BDAR reikalavimų laikymusi susijusios dokumentacijos, įskaitant pareiškėjo atliktą teisėto intereso vertinimo testą. Tačiau vėliau, priimdama Sprendimą, Inspekcija savarankiškai pasisakė dėl asmens duomenų tvarkymo apimties bei dėl tariamo duomenų kiekio mažinimo principo pažeidimo, nors Inspekcijos turima informacija niekaip šių išvadų nepatvirtino, o pareiškėjui net nebuvo sudaryta galimybė dėl šių klausimų pasisakyti.

39. Pareiškėjas pažymi, kad pati Inspekcija nei savo Sprendime, nei apeliaciniame skunde neneigia, kad pareiškėjas galėjo tvarkyti duomenis BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte nurodytu pagrindu, o iš esmės kvestionuoja tai, kad pareiškėjas Inspekcijai neva nepateikė informacijos apie duomenų tvarkymo būtinumą, bet šią informaciją pateikė teismui. Iš to darytina išvada, kad ir pati Inspekcija suvokia, jog jeigu ji būtų tinkamai atlikusi savo pareigas ir iki Inspekcijos Sprendimo priėmimo būtų paprašiusi pareiškėjo pateikti informaciją dėl duomenų tvarkymo būtinumo bei tvarkomų duomenų kiekio, Inspekcija pareiškėjui jokios sankcijos nebūtų taikiusi.

40. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde remiasi ir kita klaidinga prielaida, kad neva pareiškėjas galėjo gauti iš Nekilnojamojo turto registro tik duomenis apie nekilnojamąjį turtą be savininko duomenų, kreipdamasi į VĮ Registrų centrą su prašymu. Pareiškėjas pažymi, kad duomenys apie nekilnojamojo turto savininką pareiškėjui buvo būtini, todėl visiškai nepagrįsta Inspekcijos pozicija, kad pareiškėjas turėjo kreiptis į VĮ Registrų centras dėl nuasmenintų duomenų pateikimo. Be to, tuo metu, kai pareiškėjas tikrino Nekilnojamojo turto registro duomenis (2020 m. sausio mėn.), VĮ Registrų centras neteikė nuasmenintų Nekilnojamojo turto registro išrašų, t. y. tokių, kuriuose nebūtų matomi turto savininkų asmens duomenys. VĮ Registrų centras nuasmenintus Nekilnojamojo turto registro išrašus ėmė teikti tik nuo 2021 m. balandžio 15 d., atsižvelgdamas į Inspekcijos 2020 m. lapkričio 9 d. paskelbtas Prašymų dėl asmens duomenų teikimo vertinimo gaires. Iki tol VĮ Registrų centras teikė tik tokius Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, kuriuose buvo nurodomi fizinių asmenų (savininkų) duomenys.

41. Pareiškėjo teigimu, Inspekcijos teiginių nepatvirtina apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3259-629/2020, nes minimoje byloje buvo sprendžiami klausimai dėl specialaus subjekto (antstolio) atlikto asmens duomenų tvarkymo visiškai kitu pagrindu (BDAR 6 str. 1 d. e p.) ir skirtingoje situacijoje. Be to, minimos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi akivaizdžiai skiriasi.

42. Pareiškėjo įsitikinimu, jis tvarkydamas asmens duomenis, laikėsi visų duomenų kiekio mažinimo principo sąlygų ir šio principo nepažeidė. Tuo tarpu Inspekcija, Sprendime padarydama priešingą išvadą, rėmėsi tikrovės neatitinkančia aplinkybe, kad neva pareiškėjas neturėjo tikslo minėtus duomenis tvarkyti, ir tuo pačiu netinkamai taikė BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas, nepagrįstai jas susiaurindama. Panaikinus skundžiamą teismo sprendimą ir palikus galioti tokį Inspekcijos Sprendimą, kur duomenų tvarkymas apie turto savininką pripažintas pertekliniu, pareiškėjas iš viso negalėtų teisėtu būdu gauti oficialių Nekilnojamojo turto registro duomenų. Todėl jis negalėtų vykdyti tiesioginės veiklos, nes neturėdamas duomenų iš vienintelio viešo, oficialaus ir patikimo šaltinio negalėtų patikrinti ir įvertinti turto, kuriame ketina vykdyti plėtrą.

43. Pareiškėjo teigimu, teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė vadovaudamasis ABTĮ ir Rekomendacijomis. Priteistos išlaidos yra pagrįstos (jas pagrindžia į bylą pateikti dokumentai) ir neviršija Rekomendacijose nurodytų bylinėjimosi išlaidų dydžių. Nors pareiškėjas faktiškai patyrė didesnes išlaidas, teismas ir taip jas sumažino iki rekomenduojamų dydžių. Inspekcija teisme apskritai nieko nepasisakė dėl pareiškėjo prašytų priteisti bylinėjimosi išlaidų, nors tam turėjo ne tik teisę, bet ir visas galimybes tiek iki teismo posėdžio, tiek ir posėdžio metu, todėl vien šiuo savarankišku pagrindu apeliacinio skundo argumentai turėtų būti atmesti. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Inspekcijos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo dar labiau mažinti jam priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 3R- (2.13.1.E) „Dėl T. A. 2020 m. lapkričio 12 d. skundo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 3R- (2.13.1.E) bei priteisė pareiškėjui iš atsakovo 4 256,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.

46. Atsakovas apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė BDAR nuostatas, savo sprendimą pagrindė motyvais, kurių nebuvo pareiškėjo skunde, priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.); teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.); teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

49. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą naikinti atsakovo ginčo sprendimą, konstatavo, kad atsakovas savo sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos statuso konkrečių trečiojo suinteresuoto asmens duomenų judėjimo procese, nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėja laikoma duomenų tvarkytoja, o ne duomenų gavėja ar kitas asmens duomenų procese dalyvaujantis asmuo, ir dėl to teismas sprendė, jog ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų.

50. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui, nekėlė klausimo dėl jo statuso trečiojo suinteresuoto asmens duomenų judėjimo procese, neteikė argumentų, kad jo statusas nustatytas neteisingai, pirmosios instancijos teismo procese proceso dalyviai šiuo klausimu taip pat nepasisakė, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovas savo sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos statuso konkrečių trečiojo suinteresuoto asmens duomenų judėjimo procese, vertintini kaip siurpriziniai. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi argumentais, dėl kurių proceso šalims nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti, todėl teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kurį yra pagrindas panaikinti (ABTĮ 10 straipsnio 3 dalis).

51. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsni 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas be kita ko patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

52. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl atsakovo sprendimo, kuriuo vertinama pareiškėjo veikla gaunant trečiojo suinteresuotojo asmens asmeninius duomenis iš VĮ Registrų centras valdomos duomenų bazės. Be kita ko pareiškėjas savo veiksmų teisėtumą grindžia tarp jo ir VĮ Registrų centras sudaryta sutartimi. Atsižvelgiant į šias aplinkybes yra pagrindas manyti, jog teismo sprendimas dėl atsakovo sprendimo gali turėti įtakos VĮ Registrų centras teisėms ar teisėtiems interesams, todėl konstatuotina, jog VĮ Registrų centras į šią bylą turėjo būti įtrauktas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo (ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis).

53. Nagrinėjamoje byloje nei pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, nei pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva (ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis), VĮ Registrų centras į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 2 punktas).

54. Nustačius procesinės teisės pažeidimus, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako.

55. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimo išlaidas teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio prašymas galėtų būti tenkinamas tik tokiu atveju, kai sprendimas priimamas to asmens naudai, kuris prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.). Šiuo konkrečiu atveju bylos baigtis nėra aiški, todėl aptariamas prašymas paliktinas nenagrinėtu iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas tikrinamoje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 146 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius