2017-05-15 Nr. AB-10326-3-61-3-04794-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-502-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04794-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) 2015 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 10-TE-601 dalį dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos.

Skunde nurodė, kad yra Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos narys, todėl prieš skiriant tarnybinę nuobaudą atsakovas privalėjo gauti šios profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinį sutikimą. Atsakovas į šios profesinės sąjungos renkamąjį organą dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą nesikreipė ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 43 straipsnio 4 dalį.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą skirti tarnybinę nuobaudą, neatsižvelgė ir neįsigilino į jo paaiškinime išdėstytas aplinkybes ir tai, kad patruliavimo metu, priešingai, nei teigiama tarnybinio patikrinimo išvadoje, nemiegojo, o kaip eilinis patrulis privalėjo vykdyti ir vykdė vyresniojo patrulių ekipažo nurodymus.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad atsakovo prašymo duoti sutikimą pareiškėjui skirti nuobaudą profesinė sąjunga negavo. Jokių įrodymų, kad rašto negavo, pateikti negali. Prašė skundą tenkinti, nes atsakovas padarė esminį procedūrinį pažeidimą.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų.

Atsakovo nuomone, byloje nesant įrodymų, kad tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus.

Vidaus tarnybos statuto 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimo. Taigi statutinių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigose, o jų specifika kelia vidaus reikalų įstaigų pareigūnams didesnius reikalavimus. Tinkamas drausmės užtikrinimas yra vidaus reikalų įstaigos veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Dėl šių aplinkybių vidaus reikalų įstaigos vadovybė, nesvarbu, ar pareigūnas yra profesinės sąjungos narys, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o nepagrįstas tokios galimybės apribojimas galėtų sutrukdyti tarnybinę drausmę, taip pat sukelti pavojų viešajam interesui. Minėtos teisės normos nustato profesinėms sąjungoms pareigą savo teisėmis naudotis protingai, jomis nepiktnaudžiauti ir be pakankamo pagrindo neriboti darbdavio teisių.

Paaiškino, kad tarnybinio patikrinimo išvados kopija 2015 m. liepos 16 d. buvo išsiųsta Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui A. L. dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą T. V.. Dėl techninės klaidos rašte minimas V. vietoj V.. Atkreipė dėmesį, kad pridėtoje tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjo pavardė įrašyta teisingai, t. y. V.. Įvykęs rašymo apsirikimas ištaisytas 2015 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 10-TE-798. Taigi atsakovas manė, kad pareiškėjo teiginiai, kad prieš skiriant tarnybinę nuobaudą atsakovas privalėjo gauti profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinį sutikimą, tačiau dėl jo nesikreipė, yra nepagrįsti.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti remdamasi atsiliepime į skundą išdėstytais motyvais. Paaiškino, kad raštas dėl sutikimo skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą buvo išsiųstas. Patvirtinimas, kad profesinė sąjunga raštą gavo, nebuvo gautas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo T. V. skundą tenkino ir panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 10-TE-601 dalį dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo T. V..

Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į suformuotą administracinių teismų praktiką dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo iš anksto negavus profesinės sąjungos sutikimo ir vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalimi bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 29 punktu, detalizuojančiu Vidaus tarnybos įstatymo 43 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, kad atsakovas 2015 m. liepos 20 d. raštu Nr. 10-S-182875 kreipėsi į Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo skiriant tarnybines nuobaudas. Atsakovo rašto originalas siunčiamas nebuvo, vadinasi, jis pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis elektroniniu paštu.

Teismas pažymėjo, kad nors teisės aktai nenustato konkretaus kreipimosi būdo, tačiau jis neturi kelti abejonių, ar kreipimasis gautas. Loginiu ir sisteminiu teisės aiškinimo metodais aiškindamas Tvarkos aprašo 29 punktą, pabrėžė, kad 14 dienų terminas gali būti skaičiuojamas tik nuo faktinio gavimo arba tinkamo įteikimo momento, priešingu atveju paneigiama profesinės sąjungos teisė per 14 dienų apsispręsti patenkinti prašymą ar ne. Vadinasi, kreipimosi išsiuntimo faktas savaime nepatvirtina, kad buvo tinkamai laikomasi Tvarkos aprašo 29 punkte nustatytos kreipimosi tvarkos.

Teismas nustatė, kad atsakovas 2015 m. liepos 20 d. raštą Nr. 10-S-182875 siuntė elektroniniu paštu dviem profesinėms sąjungoms: Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai (elektroninio pašto adresu info@pareigunai.lt) ir Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinei sąjungai (elektroninio pašto adresu kaunoprofsajunga@gmail.com) ir prašė patvirtinti gavimą. Iš Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos patvirtinimas buvo gautas, tačiau iš Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos patvirtinimas nebuvo gautas. Sprendė, kad atsakovas, neturėdamas patvirtinimo, kad Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga gavo 2015 m. liepos 20 d. raštą Nr. 10-S-182875, po 17 dienų nuo išsiuntimo priėmė ginčijamą įsakymą skirti tarnybinę nuobaudą. Konstatavo, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad atsakovas nuo rašto išsiuntimo dienos iki ginčijamo įsakymo priėmimo dienos ėmėsi veiksmų įsitikinti, ar 2015 m. liepos 20 d. raštą Nr. 10-S-182875 Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga gavo. Teisės aktuose nenustatyta, kokia forma darbdavys turi kreiptis į profesinę sąjungą dėl sutikimo jos nariui skirti tarnybinę nuobaudą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiga kreiptis į profesinę sąjungą tenka būtent atsakovui, jis, pasirinkdamas kreipimosi į profesinę sąjungą būdą, ir turi užtikrinti, kad toks kreipimasis būtų tinkamai įteiktas ir nekiltų abejonių dėl jo gavimo.

Įvertinęs byloje esančius ir anksčiau aptartus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas ginčijamą įsakymą priėmė iš esmės neturėdamas jokių objektyvių įrodymų, kad profesinė sąjungą gavo jo kreipimąsi dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Atsakovas nebandė susisiekti su profesine sąjunga, kreiptis pakartotinai ar įteikti kreipimąsi kitais priimtinais būdais (pvz., registruotu paštu). Nusprendė, kad atsakovas, vykdydamas savo pareigą kreiptis į profesinę sąjungą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, tarnybinė nuobauda skirta apie tai tinkamai neinformavus profesinės sąjungos, todėl padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, kurio pakanka paskirtai nuobaudai panaikinti.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai ir priėmė nepakankamai argumentuotą ir įrodymų tyrimu nepagrįstą sprendimą.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (žr. 2012 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012) ir pažymi, kad tarnybinė nuobauda T. V. buvo paskirta dėl 2015 m. liepos 16 d. išvadoje Nr. IS-106 konstatuotų pažeidimų (miegojimo tarnybos metu). Todėl akivaizdu, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimas nesusijęs su diskriminavimu dėl narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje, todėl pagal teismų praktiką profesinė sąjunga de facto būtų privalėjusi duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą.

Atsakovas taip pat pažymi, kad pagal viešuose šaltiniuose esančius juridinio asmens duomenis (http://rekvizitai.vz.lt/imone/kauno_apskrities_policijos_ir_kitu_teisesaugos_darbuotoju_profesine_sajunga/bylos/) per laikotarpį nuo 2008 m. iki 2015 m. Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga 67 kartus bylinėjosi su įvairiomis policijos įstaigomis dėl neduoto sutikimo skirti tarnybines nuobaudas, kas liudija sąmoningą kenkimą viešajam interesui bei piktnaudžiavimą suteikta teise.

Nurodo, kad priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas nevertino paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, o tik apsiribojo derinimo su profesinėmis sąjungomis aplinkybių aiškinimusi ir procedūrinio pažeidimo konstatavimu, kas atsakovo nuomone, pažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstataymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio reikalavimus. Taip pat pažymi, kad teismas, netirdamas ir nevertindamas įrodymų visumos, o apsiribodamas tik dalies teisinių argumentų analize, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškintą iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą inter alia reiškiantį, kad nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui.

Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovui. Pažymi, kad šioje byloje svarbu pripažinti, jog elektroninis paštas yra oficialiai nurodytas profesinės sąjungos kontaktuose, be to, šiuo paštu profesinei sąjungai nuolat yra siunčiami oficialūs dokumentai, todėl išsiuntimas nurodytu oficialiu kontaktiniu paštu turėtų būti prilygintas įteikimui. Atkreipia dėmesį, kad tuo pačiu laišku išsiuntus dokumentus kitai profesinei sąjungai, minėti dokumentai buvo gauti, kas patvirtina tinkamą dokumentų išsiuntimą.

Remiasi Lietuvos Respublikos teismų praktika bylose, kuriose buvo nagrinėjami tinkamo dokumentų įteikimo klausimai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 464/2013) ir pažymi, kad pagal susiklosčiusią praktiką, akivaizdu, jog esant nuolatiniam bendravimo elektroniniu paštu būdui, kai šis paštas yra skirtas kontaktavimui su juridiniu asmeniu ir, jei kiti asmenys analogišku būdu siųstus dokumentus yra gavę, toks dokumentų įteikimas laikytinas tinkamu. Pabrėžia, kad dokumentų negavimą pagal susiklosčiusią praktiką turėtų įrodinėti būtent toji šalis, kuri savo argumentus grindžia tokių dokumentų negavimu. Atsakovo nuomone, teismas paviršutiniškai ištyrė faktines išvados derinimo aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi vien faktiniu dokumento (profesinės sąjungos sutikimo) nebuvimu kaip vieninteliu ir neginčytinu netinkamo derinimo įrodymu.

Atkreipia dėmesį, į 2014 m. liepos 18 d. Lietuvos policijos šakos kolektyvinės sutarties 5-IN-80/4-61/LPG-KS-1(14) 2.1. punktą, pagal kurį profesinės sąjungos įsipareigojo veikti, remiantis sąžiningumo, tarpusavio pagarbos ir pasitikėjimo principais, ir nurodo, kad šioje situacijoje Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinė sąjunga veikė priešingai kolektyvinės sutarties nuostatoms ir suformuotai teismų praktikai, ir atsakovo nuomone, sąmoningai niekaip nereagavo į gautus dokumentus. Todėl, pasak atsakovo, dokumentai buvo tinkamai įteikti Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinei sąjungai, o negautas atsakymas laikytinas nepareikšta valia per nustatytą terminą, taigi tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, negavus jokio atsakymo iš Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas T. V. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, atsižvelgė į visas teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, tinkamai jas įvertino ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjui, vidaus tarnybos pareigūnui, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVPK Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – Ukmergės r. PK) Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniajam patruliui T. V. Vilniaus AVPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 10–TE–601 buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba už tai, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 25 d. 4.21 val., pareiškėjas tarnybiniame automobilyje, miegojo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Vilniaus AVPK 2015 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. 10–TE–601 dalį dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui T. V., nustatęs, jog prieš skiriant nuobaudą, nebuvo tinkamai informuota profesinė sąjunga ir nebuvo gautas profesinės sąjungos sutikimas.

Atsakovas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas nevertino paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, o profesinei sąjungai dokumentai apie tarnybinės nuobaudos skyrimą įteikti tinkamai.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovo kreipimosi į Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą jos nariui tinkamumu, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas, negavęs atsakymo į elektroniniu paštu siųstą prašymą, nesiėmė kitų pakankamų priemonių, kad pakartotinai susisiektų su profesine sąjunga, įteiktų dokumentus ir gautų atitinkamą Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos atsakymą šiuo klausimu. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovas 2015 m. liepos 20 d. raštą Nr. 10-S–182875 siuntė elektroniniu paštu dviem profesinėms sąjungoms: Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai ir Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinei sąjungai dėl išankstinio sutikimo skiriant tarnybines nuobaudas, pridedant tarnybinio patikrinimo išvados kopiją. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad minėtas laiškas pasiekė tik vieną adresatą - Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinę sąjungą, o dėl kito adresato jokių duomenų nėra. Kadangi patikimų įrodymų dėl elektroninio laiško gavimo byloje nėra, o atsakovas iki tarnybinės nuobaudos paskyrimo nesiėmė kitų priemonių sutikimui gauti – nesiuntė rašto pakartotinai, nesinaudojo įprastomis registruoto pašto paslaugomis ar panašiai – pirmosios instancijos teismas teisingai vertino situaciją silpnesniosios ginčo šalies naudai ir pagrįstai konstatavo, kad tarnybinė nuobauda pareigūnui paskirta tinkamai neinformavus profesinės sąjungos ir negavus profesinės sąjungos sutikimo.

Šią esminę ir imperatyvią sąlygą tarnybinei nuobaudai skirti numato tiek Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalis (tarnybinės nuobaudos skyrimo metu galiojusi įstatymo redakcija), tiek ir Tvarkos aprašo 29 punktas. Konstatavus, kad ši sąlyga įgyvendinta nebuvo, skundžiama įsakymo dalis pirmosios instancijos teismo pagrįstai panaikinta kaip neteisėta ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Arūnas Dirvonas Ramūnas Gadliauskas