A-858-2650-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2650/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02611-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 28.; 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui E. Z.,

atsakovų Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atstovui V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Z. skundą atsakovams Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-5, 17-22, 32-37), prašydamas:

1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 3R-283(AG-248/01-2011);

2) panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (13)2R-1066;

3) įpareigoti Inspekciją išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir atsakyti į jame formuluojamus klausimus;

4) priteisti iš Lietuvos valstybės 30 000 litų pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti;

5) priteisti iš atsakovų pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog skundžiamas Ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nurodė, kad Inspekcija sąmoningai ir tyčia vilkino atsakymo pateikimą pareiškėjui, klaidingai aiškino, jog pareiškėjo ir AB Lesto nesiejo sutartiniai santykiai. Pareiškėjo vertinimu, Inspekcija 2011 m. spalio 10 d. sprendime Nr. (13) 2R-1066 ir Ginčų komisija 2011 m. lapkričio 7 d. sprendime Nr. 3R-283(AG-248/01-2011) iš esmės paneigė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnyje (žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas) 4, 5 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 3 straipsnyje bei kituose teisės aktuose nustatytą reguliavimą.

Pabrėžė, jog Ginčų komisija skundžiamame sprendime remdamasi spėlionėmis ir prielaidomis iš esmės patvirtino atsakovo poziciją, kad visuomenei ir pareiškėjui nebūtina atskleisti teisingą informaciją. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas ir Ginčų komisija iš esmės pažeidė objektyvumo ir realumo principus, įtvirtintus Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Ginčų komisija, pripažinusi pareiškėjo paklausimą teisėtu, nepagrįstai teigė, kad negali atsakovo įpareigoti pateikti pareiškėjui išaiškinimus rūpimais klausimais.

Pareiškėjas nurodė, jog Ginčų komisija visapusiškai neištyrė faktų, nurodytų skunde ir šiais veiksmais pažeidė įstatymo viršenybės, objektyvumo, realumo bei kitus teisės principus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad viešosios valdžios institucijoms suteikti įgaliojimai negali būti apibūdinami, kaip jų subjektinė teisė, įgyvendinama pačių institucijų nuožiūra.

Pareiškėjo teigimu, Ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas, kaip ir Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. raštas, jį sukrėtė, sukėlė didelius dvasinius pergyvenimus, ilgalaikę nemigą, didelę nervinę įtampą, skausmą akyse, stubure, garbės ir orumo pažeminimą, sumažino jo bendravimo galimybes. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą sveikatai, kurią vertino 30 000 litų. Nurodė, kad dėl pareiškėjo sveikatos būklės yra kaltas atsakovas ir jo darbuotojai, kurie tyčia, sąmoningai nevykdė teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas reikalavimus taip pat grindė Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.6 straipsniu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 235 straipsnio 6 dalies nuostatomis.

Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo E. Z. skundą (b. l. 56-59) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 18 d. rašte prašė išaiškinti AB Lesto Vartotojų prašymų ir aktų svarstymo komisijos atlikto suvartotos energijos kiekio perskaičiavimo pagrįstumą. Inspekcija išnagrinėjo pareiškėjo prašyme pateiktus klausimus ir, neturėdama juos pagrindžiančių dokumentų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies reikalavimais, AB Lesto paprašė pateikti dokumentus ir paaiškinimus. Gavus iš AB Lesto 2011 m. rugpjūčio 29 d. raštą Nr. 52010-181 paaiškėjo, kad šios bendrovės darbuotojai 2005 m. gegužės 9 d. tikrindami elektros energijos skaitiklį Nr. 0001798, fiksuojantį elektros energiją, naudojamą (duomenys neskelbtini), Kaune, nustatė, jog sugadinta skaitiklio plomba, nuėmus skaitiklio gaubtą mechaniškai atsukti elektros energijos kiekio rodmenys. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, AB Lesto darbuotojai surašė 2005 m. gegužės 9 d. aktą, kuriame užfiksavo minėtus pažeidimus. Atlikus perskaičiavimą, ši bendrovė nustatė žalos dydį. Pareiškėjui neapmokėjus paskaičiuotos žalos, Kauno miesto apylinkės teismui buvo pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį tenkino, o Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 9 d. priimtą sprendimą. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-120 patvirtintų Standartinių elektros energijos persiuntimo paslaugos teikimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 32 punktas nustato, kad vartotojo skundai ar prašymai registruojami, tiriami ir sprendimai dėl jų priimami operatoriaus nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63 patvirtintų Valstybinės energetikos inspekcijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 10.12 punktas nustato, kad Inspekcija pagal kompetenciją išankstine neteismine skundų nagrinėjimo tvarka sprendžia iškilusius ginčus tarp klausėjo ir teikėjo dėl paklausimo aiškumo ar pagrįstumo arba pateiktos informacijos atitikties paklausimui. Įvertinęs minėtas teisės normas ir Inspekcijos turimus duomenis, atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos skundų ar prašymų nagrinėjimo tvarkos, t. y. nesikreipė į AB Lesto, todėl Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. paklausimo. Pažymėjo, kad pareiškėjo keliami klausimai yra išnagrinėti ir išspręsti įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-843-230/2009.

Atsakovas pažymėjo, jog Inspekcija pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. prašymą nagrinėti galėjo tik: 1) jei pareiškėjas Inspekcijai būtų pateikęs įrodymus, kad kreipėsi į AB Lesto; 2) jei pareiškėjo keliami klausimai nebūtų išnagrinėti teismo. Šiuo atveju Inspekcija 2011 m. spalio 20 d. raštu Nr. (13) 2R-1066 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. prašymą. Pažymėjo, kad atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 18 d. prašyme keliamus klausimus, pasisakytų tais klausimais, kurie jau yra išnagrinėti teismo, todėl toks atsakymas būtų neteisėtas.

Atsakovo manymu, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, nes nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patirtus sveikatos sutrikimus. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamas Ginčų komisijos sprendimas priimtas 2011 m. lapkričio 7 d., o pareiškėjo skundas surašytas 2011 m. gruodžio 20 d., todėl yra praleistas terminas skundui paduoti. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kurias vertinant skundo padavimo terminas galėtų būti atnaujintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 45-47) prašė skundo reikalavimus nagrinėti teismo nuožiūra.

Nurodė, jog pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 03-75 1 punktas numato, kad jis reglamentuoja ginčų dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, priimant pagamintą energiją į energetikos tinklus ar sistemas, dėl teisės joms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo, pagamintos energijos supirkimo, nagrinėjimą Komisijoje. Pagal nurodyto aprašo 28.1 punktą Komisija atsisako priimti prašymą išspręsti ginčą, jeigu ji neturi įgaliojimų priimti sprendimą dėl pareiškėjo prašyme nurodytų reikalavimų.

Pažymėjo, jog Komisija 2011 m. rugpjūčio 23 d. buvo gavusi pareiškėjo prašymą dėl elektros energijos apskaitos. Prašymas buvo persiųstas Inspekcijai. Pareiškėjas informuotas, kad pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (toliau – ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės), 163.3 punktą Komisija išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus dėl elektros energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant elektros energiją, dėl teisės joms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, kainų ir tarifų taikymo. Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 163.1 punktą Inspekcija išankstinio skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus dėl elektros įrenginių ir apskaitos prietaisų gedimų, eksploatavimo, elektros energijos kokybės reikalavimų, elektros energijos apskaitos ir mokėjimo už suvartotą elektros energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo (persiuntimo) nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Tokią pačią nuostatą įtvirtina ir Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis, pagal kurią Inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo (prašymo persiuntimo metu galiojusios Energetikos įstatymo 26 str. 2 d. redakcija).

Nurodė, kad Komisijos nei su pareiškėju, nei su atsakovu nesieja teisiniai santykiai ir bylos išsprendimas neturės tiesioginės ar netiesioginės įtakos jos teisėms ir pareigoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. gavo pareiškėjo prašymą dėl suvartoto elektros energijos kiekio paskaičiavimo pagrįstumo ir elektros skaitiklio atitikties metrologiniams reikalavimams (b. l. 53-54). Tarnyba 2011 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 4-7116 vartotojui nurodė, kad pagal Energetikos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimo, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja Inspekcija. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba pareiškėjui minėtu raštu paaiškino, jog vartotojo prašyme keliamus reikalavimus pagal kompetenciją turi teisę nagrinėti Inspekcija. Be to, Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 22 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 139 patvirtintų Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų (toliau – ir Metrologijos inspekcijos nuostatai) 9.1 ir 9.3 punktais, paprašė Lietuvos metrologijos inspekcijos pagal kompetenciją pateikti išvadą dėl pareiškėjo prašyme nurodyto elektros skaitiklio atitikties nustatytiems metrologiniams reikalavimams.

Pažymėjo, jog Tarnybos funkcijos vartotojų teisių apsaugos srityje yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnyje, kuris nustato, kad Tarnyba teisės aktų nustatytose srityse nagrinėja vartotojų skundus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka gina vartotojų viešąjį interesą. Tarnybos kompetenciją elektros srityje nustato Energetikos įstatymas, kurio 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Tarnyba išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėja fizinių asmenų skundus dėl energijos pirkimo-pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Iš pareiškėjo skundo turinio nėra aišku, kokie klausimai, dėl kurių Tarnyba galėtų pasisakyti pagal savo kompetenciją, nustatytą Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, turės teisinę reikšmę teismui priimant sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu (b. l. 113-120) pareiškėjo E. Z. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 3R-283(AG-248/01-2011), Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (13)2R-1066 ir įpareigojo Valstybinės energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos išnagrinėti E. Z. 2011 m. rugpjūčio 18 d. paklausimą ir išsamiai atsakyti į jame formuluojamus klausimus, likusioje dalyje teismas pareiškėjo reikalavimus atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į Inspekciją su raštu „Dėl išaiškinimo“, prašydamas išaiškinti: 1) ar elektros skaitiklio, neturinčio inventorinio numerio, t. y. neapskaitomo turto apskaitos kortele AB Lesto (perėmusio AB „VST“ teises ir pareigas) buhalterijoje, teritorinio skyriaus vartotojų prašymų ir aktų svarstymo komisijos, nemačiusios skaitiklio, atliktas elektros kiekio perskaičiavimas viršijantis rodmenis yra teisėtas; 2) ar teisėtas elektros energijos kiekio perskaičiavimas, nesant surašyto trūkumų akto; 3) ar teisėtas AB Lesto vartotojų prašymų ir aktų svarstymo komisijos elektros energijos kiekio perskaičiavimas, nesant elektros skaitiklio defektavimo akto; 4) ar AB Lesto vartotojų prašymų ir aktų svarstymo komisijai neužpildžius daiktų, įrodančių neapskaitinio elektros energijos vartojimo faktą, paėmimo protokolo, nesurašius elektros skaitikliui defektavimo akto, neatlikus elektros skaitiklio ekspertizės, AB Lesto vartotojų prašymų ir aktų svarstymo komisijos nutarimas perskaičiuoti elektros energijos kiekį yra teisėtas; 5) ar AB Lesto vartotojų prašymų ir aktų komisijos nutarimas perskaičiuoti elektros energijos kiekio įvertinimą pinigine išraiška, viršijančią produkto savikainą ir nesant užfiksuoto kiekio trūkumo, yra teisėtas. Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (13)2R-1066 pareiškėjo pateiktą prašymą nagrinėti atsisakyta. Minėtame sprendime nurodoma, kad keliami klausimai yra susiję su neteisėtu elektros energijos vartojimu, šiais klausimais yra priimti teismų sprendimai, todėl Inspekcija, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo prašymą nagrinėti atsisako. Ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 3R-283(AG-248/01-2011) pareiškėjo skundas dėl Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas nurodė, jog, sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

Pažymėjo, jog Nuostatų 10 punkte nurodoma, kad Inspekcija konsultuoja ir teikia informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims jos kompetencijai priskirtinais klausimais (10.8 p.), išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir mokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, gamtinių sistemų įrengimo, vartotojų sistemų prijungimo sąlygų bei perdavimo, laikymo, skirstymo ar SGD sistemų techninės saugos ir patikimumo, šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo veiklos ar neveikimo (10.11 p.). Fizinių ir juridinių asmenų prašymų, skundų, pranešimų, informacijos ir individualių paklausimų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą pagal kompetenciją Inspekcijoje reglamentuoja Inspekcijos viršininko 2011 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 1V-83 patvirtinta Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir aptarnavimo valstybinėje energetikos inspekcijoje prie Energetikos ministerijos tvarka (toliau – ir Tvarka). Tvarkos 3 dalyje nurodoma, kad paklausėjas – asmuo, jo atstovas, kuris pats kreipiasi į Inspekciją dėl individualios konsultacijos arba kurio kreipimąsi dėl individualios konsultacijos Inspekcijai persiunčia kitos institucijos; skundas – kreipimasis į Inspekciją nurodant, kad yra pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Tvarkos 35 punkte nustatyta, kad asmenų skundai nagrinėjami vadovaujantis VAĮ trečiajame skirsnyje nustatyta administracine procedūra ir Tvarka, o prašymai – Taisyklėmis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Nuostatų ir Tvarkos minėtuose punktuose įtvirtintą reglamentavimą, sprendė, jog suinteresuotųjų asmenų paklausimų (prašymų) ir skundų nagrinėjimo procesinė tvarka yra aiškiai atsikirta. VAĮ III skirsnio nuostatos, reglamentuojančios sprendimo priėmimo administracines procedūras, yra taikytinos tik tuo atveju, jei asmuo į Inspekciją kreipiasi su skundu. Prieš pradedant asmens pateikto skundo nagrinėjimą, būtina nustatyti, ar yra teisės aktuose nurodytos tokio skundo nagrinėjimo prielaidos, t. y. ar teismas, ar tas pats viešojo administravimo subjektas nėra priėmęs administracinės procedūros sprendimo tuo pačiu klausimu, ar nėra pateikta naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, ar nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo nėra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai (VAĮ 23 str. 6 d.). Jei skundas Inspekcijai yra teikiamas dėl elektros energijos operatoriaus veiksmų ar neveikimo, nustatytina ir tai, ar prieš kreipiantis į Inspekciją kilęs ginčas buvo nagrinėtas Aprašo 32 punkte nustatyta tvarka, t. y. ar vartotojas kreipėsi su atitinkamu skundu į skirstomųjų tinklų operatorių.

Pabrėžė, jog pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į Inspekciją su raštu „Dėl išaiškinimo“, kuriame buvo prašoma pateikti išaiškinimus pareiškėjo nurodytais klausimais. Teismo vertinimu, iš minėtame rašte formuluojamų pareiškėjo klausimų akivaizdu, kad į Inspekciją kreipiamasi ne dėl sprendimo, kuriuo būtų apgintos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, priėmimo, o prašoma atsakovo pateikti išaiškinimus jo kompetencijai priskirtinais ir pareiškėjui rūpimais klausimais. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. rašte keliami klausimai jam yra aktualūs kaip elektros energijos vartotojui, o paklausimas Inspekcijai nėra siejamas su civiline tvarka išnagrinėtu ginču tarp pareiškėjo ir AB „Lesto“. Remdamasis tuo, teismas sprendė, jog pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. paklausimas Inspekcijai nelaikytinas skundu pagal VAĮ 2 straipsnio 15 dalį ir Aprašo 32-33 punktus, o laikytinas paklausimu (prašymu suteikti konsultaciją) pareiškėjui rūpimais klausimais. Remdamasis tuo, teismas sprendė, jog, nagrinėjant pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. paklausimą, privalu vadovautis ne VAĮ III skirsnio, o Tvarkos nuostatomis. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nurodė, jog Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimo motyvai, kad pareiškėjo prašymas negali būti nagrinėjamas, nes tarp pareiškėjo ir AB Lesto kilęs ginčas buvo išspręstas teismine tvarka, yra nepagrįsti. Remdamasis tuo, teismas sprendė, jog Inspekcija klaidingai vertino pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. pateikto paklausimo turinį, atsisakydama teikti išaiškinimus pareiškėjui rūpimais klausimais nepagrįstai vadovavosi VAĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis, todėl Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimas pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu bei teisėtu ir yra naikintinas. Teismas taip pat panaikino Ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą, kuris buvo grindžiamas tokiais pačiais motyvais, kaip ir Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimas.

Nurodė, jog pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. paklausime išdėstyti klausimai yra tiesiogiai susiję su Apraše įtvirtintų nuostatų aiškinimu, todėl šių klausimų nagrinėjimas yra priskirtinas Inspekcijos kompetencijai. Atsižvelgęs į tai, teismas įpareigojo Inspekciją išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. spalio 18 d. paklausimą ir pateikti pareiškėjui išsamius atsakymus jo nurodytais klausimais.

Pirmosios instancijos teismas dėl skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, 30 000 litų neturtinei žalai atlyginti, remdamasis VAĮ 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246-6.250 straipsniais, nurodė, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas vertino, jog dėl neteisėto Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimo priėmimo pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Kita vertus, pareiškėjas savo teiginių apie sveikatos sutrikimus, nepagrindė jokiais įrodymais. Atsižvelgęs į kilusio ginčo pobūdį bei įrodymų visumą, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimas sąlygojo tokio masto ir intensyvumo nepatogumus bei neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti laikomi CK 6.250 straipsnio prasme esmine ir kompensuotina neturtine žala. Pabrėžė, jog, teismui konstatavus, kad Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. sprendimas yra naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas ir atsakovas įpareigotinas pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. prašymą išnagrinėti iš naujo, pareiškėjo nurodytos neigiamos Inspekcijos sprendimo pasekmės (emocinė įtampa, garbės ir orumo, dalykinės reputacijos, autoriteto pakenkimas) yra visiškai pašalinamos, neturtinės vertybės apginamos.

Remdamasis tuo, teismas sprendė, jog teismo pripažinimas, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės gauti iš Inspekcijos išsamius paaiškinimus jo nurodytais klausimais, yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių byloje patirtas išlaidas, todėl jo prašymą dėl išlaidų priteisimo paliko nenagrinėtu.

III. Pareiškėjas E. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 125-130) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Pabrėžia, jog reikalavimas asmeniui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, nebūtų užtikrinamas ir asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Mano, jog byloje yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Teismas neturėtų nuvertinti Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Pabrėžia, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu sutiko, pripažino, kad pareiškėjas, remdamasis CK 1.5 straipsniu, teisingai ir protingai apskaičiavo neturtinę žalą, padarytą jo garbei ir orumui dėl jo pakankamai ilgo 270 dienų laikotarpio neišaiškinat paklausimo, savo tyčiniu elgesiu pažeidžiant Konstitucijos 5, 25 straipsnius. Mano, jog šioje dalyje teismas neatskleidė bylos esmės.

Pažymi, jog atsakovas geranoriškai nepanaikino savo neteisėtų veiksmų ir neišaiškino 2011 m. rugpjūčio 18 d. paklausimo. Pabrėžia, jog atsakovas sutiko, kad neturtinė žala yra atlygintina iš jo biudžeto, kuris yra neatskiriama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos dalis, taigi tinkamu atsakovu turėjo šioje byloje būti įtraukta ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija. Nurodo, jog atsakovas sutiko, kad neturtinės žalos atsiradimas nėra siejamas su turtine žala. Pabrėžia, jog teismas netyrė pareiškėjo nurodytų sutrikimų, dėl kurių jis prašė priteisti neturtinę žalą. Teigia, jog atsakovas neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo. Mano, jog 50 000 litų neturtinės žalos sveikatai padarymas būtų priimtinas atsakovui, nes jis sąmoningai pažeidinėja įstatymus.

Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 142-144) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjo teiginiai dėl šių sąlygų buvimo paremti samprotavimais ir nepatvirtinti dokumentais. Pareiškėjas neįrodė, kad patyrė žalą ir jos dydžio. Pabrėžia, jog nėra įrodyta, kad pareiškėjo nurodomi dvasiniai išgyvenimai ir kiti nepatogumai kilo dėl Inspekcijos veiksmų.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis sutiko, pripažino ir neginčijo fakto, kad pareiškėjas, remdamasis CK 1.5 straipsniu, sąžiningai ir protingai apskaičiavo 30 000 litų neturtinės žalos dydį. Mano, jog pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą.

Pabrėžia, jog pareiškėjas neteisingai nurodo, jog atsakovas neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo. Atsakovo teigimu, šis teismo sprendimas yra įvykdytas ir atsakovas pareiškėjui išsiuntė 2012 m. balandžio 16 d. atsakymą Nr. (03)2R-555. Pabrėžia, jog atsakovas turi įvykdyti tik įsiteisėjusius teismo sprendimus, neįsiteisėjusius teismo sprendimus nėra privaloma vykdyti. Šiuo atveju nors pareiškėjas nurodo, jog atsakovas neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo, tačiau pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka ir jį skundžia.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 137-139) prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti į atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 135) nurodo, jog jo funkcijos vartotojų teisių srityje yra numatytos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnyje. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko byloje išdėstytą savo poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos pareigos atsakyti į pareiškėjo paklausimą, taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pareiškėjo reikalavimus panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą, Valstybinės energetikos inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. raštą Nr. (13)2R-1066, taip pat įpareigoti Valstybinę energetikos inspekciją atsakyti į pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 18 d. paklausimą tenkino, o reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas konstatavo, jog atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija nepagrįstai atsisakė atsakyti į pareiškėjo 2011m. rugpjūčio 18 d. paklausimą ir įpareigojo Inspekciją išsamiai atsakyti į jame formuluojamus klausimus, todėl teisėjų kolegija šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliacine tvarka nevertina.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pastarasis nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo.

Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas konstatavo buvus neteisėtą Inspekcijos neveikimą (t. y. į pareiškėjo pateiktą 2011 m. rugpjūčio 18 d. paklausimą nebuvo atsakyta teisės aktų nustatyta tvarka), tačiau, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ypač pakenktų vertybių pobūdį bei nedidelį pažeidimo pobūdį, nurodė, jog Valstybinės energetikos inspekcijos veiksmų pripažinimas neteisėtais ir Inspekcijos įpareigojimas tinkamai atsakyti į pareiškėjo paklausimą yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjui, jo nurodytos neturtinės vertybės tokiu pripažinimu visiškai apginamos.

Kiek tai susiję su deliktinės atsakomybės sąlygų šioje byloje nustatymu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą, nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su neteisėtų veiksmų konstatavimu, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu atskirai nepasisako. Ginčas iš esmės kyla dėl patirtos neturtinės žalos vertinimo ir jos galimos piniginės išraiškos.

Dėl neturtinės žalos, kaip būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos, pastebėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas jo nurodomą neturtinę žalą sieja su neigiamais dvasiniais išgyvenimais gavus Inspekcijos raštą, kuriuo buvo atsisakyta pateikti atsakymus į jo paklausimą, taip pat tokio atsisakymo poveikį jo sveikatai: pareiškėjas nurodo, kad jam prasidėjo nemiga, pradėjo svaigti galva, atsirado skausmingi pojūčiai akyse, nugaroje, dubens srityje, prasidėjo pykinimas, paūmėjo senos ligos, išsivystė naujos ligos, buvo pažeistas organizmo vientisumas. Pareiškėjo teigimu, tokiu neatsakymu Inspekcija jį apšmeižė, pažeidė jo garbę ir orumą.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, viena vertus, nurodė, jog byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas dėl neteisėtų veiksmų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, nusivylimo, teisinio netikrumo, neapibrėžtumo jausmą dėl institucijos neteisėtų veiksmų, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie sveikatos sutrikimus. Vis dėlto teismas, atsižvelgęs pakenktų vertybių pobūdį ir nedidelį pažeidimo intensyvumą, nusprendė, kad Valstybinės energetikos inspekcijos veiksmų pripažinimas neteisėtais ir įpareigojimas atsakyti į pareiškėjo paklausimą yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjui, todėl jo prašymą priteisti 30000 lt neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje iš esmės nustatė būtinąją deliktinės atsakomybės sąlygą – neturtinę žalą, taip pat implicitiškai pripažino, jog tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, tačiau nusprendė, kad prašomas žalos atlyginimo piniginės išraiškos dydis yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl neturtinės žalos ir priežastinio ryšio, kaip deliktinės atsakomybės sąlygų, buvimo iš esmės sutinka.

Šiuo aspektu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas dėl neteisėtų veiksmų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, nusivylimo, teisinio netikrumo, neapibrėžtumo jausmą dėl Inspekcijos neteisėto atsisakymo atlikti veiksmus.

Kita vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie jo patirtus sveikatos sutrikimus, todėl tokie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog būtų lankęsis sveikatos priežiūros įstaigose, kad būtų konstatuota, jog pareiškėjui paūmėjo senos ar išsivystė naujos ligos, būtų konstatuoti kiti pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai. Nors pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jis turi veterinaro išsilavinimą, sudarantį jam galimybes pačiam diagnozuoti savo sveikatos sutrikimus, teisėjų kolegijos vertinimu, veterinaro išsilavinimas nesudaro teisinių prielaidų oficialiai nustatyti ir gydyti žmogaus sveikatos sutrikimus.

Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina pareiškėjo ir liudytojų parodymus, susijusius su bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje (b.l. 103) nurodė, kad Inspekcijos raštą jis gavo 2011 m. spalio 12 d., o sekančią dieną buvo jo vardadienis, jo metu rinkosi žmonės, kuriems pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kas darosi šioje valstybėje, pareiškėjas pradėjo stipriai pergyventi. Liudytojas V. G. taip pat nurodė (b.l 108), kad 2011 m. spalio 13 d. jis atvažiavo pas pareiškėją jį pasveikinti su gimtadieniu, ir pareiškėjas buvo nešventiškai nusiteikęs, nervingas, gavęs atsakymą raštu jautėsi pažemintas. Tuo tarpu 2011 m. spalio 20 d. skunde Vyriausiąjai administracinių ginčų komisijai (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla, b.l. 1) pareiškėjas nurodė, kad Inspekcijos raštą, kuriuo atsisakyta atsakyti į jo paklausimą, jis gavo 2011 m. spalio 15 d., šią faktinę aplinkybę patvirtina byloje esanti voko kopija (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla, b.l. 7).

Nors pareiškėjas nurodo tyčinį, piktybinį ir tęstinį Inspekcijos neveikimo pobūdį, teigia, kad Inspekcija jį apšmeižė, pažeidė jo garbę ir orumą, teisėjų kolegijos manymu, byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti tokią išvadą. Visų pirma pažymėtina, kad iš Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. rašto (b.l. 10-12) matyti, jog ji pareiškėjo pateiktą paklausimą suvokė kaip pareiškėjo skundą dėl konkrečių faktinių aplinkybių, kurios jau buvo vertintos teismų. Iš šio rašto matyti, kad Inspekcija išsamiai įvertino situaciją, prieš atsakydama pareiškėjui kreipėsi į AB LESTO dėl informacijos pateikimo. Taigi nėra pagrindo teigti, jog Inspekcija piktybiškai atsisakė pateikti atsakymą pareiškėjui, sąmoningai vilkino jo pateikimą. Nors pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija į pareiškėjo paklausimą atsakė tik praėjus 270 dienų nuo jo pateikimo, pastebėtina, kad Inspekcija atsakymą į pareiškėjo paklausimą parengė 2012 m. balandžio 16 d., t. y. praėjus dviems savaitėms po pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, jog Inspekcijos 2011 m. spalio 10 d. raštas buvo ydingas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Inspekcija delsė vykdyti teismo sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu 2011 m. spalio 10 d. Inspekcijos rašto turinys ar forma savaime nesudaro jokio pagrindo teigti, kad juo pareiškėjas buvo apšmeižtas, buvo pažeista jo garbė ar orumas.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatyto pažeidimo pobūdį ir sunkumą, taip pat patirtų neigiamų pasekmių mąstą ir intensyvumą, todėl pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes pažeidimo fakto konstatavimas ir įpareigojimas pateikti tinkamą atsakymą yra pakankama moralinė satisfakcija atsiradusiai neturtinei žalai atlyginti.

Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors motyvuojamojoje sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas nustatė neturtinės žalos, kaip deliktinės atsakomybės sąlygos, ir priežastinio ryšio buvimą, sprendimo rezoliucinėje dalyje jis nurodė, kad šią pareiškėjo skundo dalį atmeta. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas ydingas, nes konstatavus visas deliktinės atsakomybės sąlygas nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo yra apskritai atmetama. Dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo keistina, o pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas atsakovu nepagrįstai neįtraukė Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

Iš pareiškėjo patikslinto skundo pirmosios instancijos teismui (b.l. 17-22) ir 2012 m. kovo 21 d. pareiškimo (b.l. 98) matyti, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Inspekcijos, t. y. valstybės institucijos, veiksmų. Pagal LR CK 6.271 straipsnio nuostatas turtinę ar neturtinę žalą, padarytą dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, atlygina valstybė, taigi, ji tokiose bylose ir yra atsakovas. Tuo tarpu valstybės atstovavimo tokiose bylose klausimus reglamentuoja 2001 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo”, kurio 1 punktu Vyriausybė atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestas kaip nepagrįstas, pakeisti ir ją išdėstyti taip: pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. Z. teisė teisės aktų nustatyta tvarka gauti atsakymą į jo 2011 m. rugpjūčio 18 d. paklausimą. Pareiškėjo E. Z. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys