2019-05-29 Nr. AB-12061-3-61-3-01188-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-364-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01188-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reineda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reineda“ skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Reineda“ 2019 m. kovo 26 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 11 d. raštą „Dėl teritorijų planavimo sąlygų“ (toliau – ir Raštas). Pareiškėjas nurodė, kad teismui manant, jog terminas Raštui apskųsti praleistas, šį terminą atnaujinti. Taip pat prašė sujungti bylą su administracine byla Nr. eI-2307-821/2019.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde prašo panaikinti Raštą, o į teismą su skundu kreipėsi 2019 m. kovo 26 d. t. y. vieno mėnesio terminas skundui paduoti praleistas daugiau nei 3 mėnesiais. Pareiškėjas sutinka, kad terminą skundui paduoti praleido ir prašo jį atnaujinti, nes jis turėjo teisėtą lūkestį, kad Raštą, adresuotą pareiškėjui, administracinėje byloje Nr. eI-2307-821/2019 apskųs Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija). Teismas pažymėjo, kad motyvų, kuo buvo pagrįstas teisėtas lūkestis nepateikiama, o Rašte aiškiai nurodyta, kad jis per vieną mėnesį gali būti skundžiamas teismui teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas, įvertinęs termino praleidimo priežastį, konstatavo, jog pareiškėjo nurodyta priežastis nelaikytina objektyvia ir nepriklausiusia nuo jo valios, todėl vertintina kaip subjektyvi bei nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Papildomai teismas nurodė, kad pareiškėjui, kaip juridiniam asmeniui, taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartai nei fiziniam asmeniui, nes juridinis asmuo turi objektyvias galimybes, tinkamai parinkęs organizacines, o prireikus ir teisines pagalbos priemones, laiku ir veiksmingai ginti pažeistas teises.

II. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad terminas Rašto apskundimui praleistas daugiau nei 3 mėnesius. Pažymi, kad teismas neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio nuostatas, nes nagrinėjamoje byloje, remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybų valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis (3 str. 5 d. 4 p., 25 str. 10 d.), yra aktualus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 „Dėl teritorijų planavimo sąlygų išdavimo tvarkos aprašo“ patvirtintas Teritorijų planavimo sąlygų išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 20 punktas numato, kad ginčus, kilusius tarp planavimo sąlygas išdavusių institucijų ir (ar) planavimo organizatoriaus, nagrinėja valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos. Taigi nagrinėjamam ginčui yra numatyta išankstinė neteisminė ginčų sprendimo procedūra, kurią atlikti turi Inspekcija. Pareiškėjas teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka kreipėsi į Inspekciją: gavęs Raštą, 2018 m. gruodžio 21 d. pateikė Inspekcijai skundą dėl priverstinio nurodymo nevykdymo. Skunde Inspekcijai pareiškėjas nurodė šiuos reikalavimus: 1) pateikti nuomonę dėl Rašto pagrįstumo; 2) įpareigoti Departamentą išduoti planavimo sąlygas. Pareiškėjo teigimu, jis tinkamai ir laiku įvykdė pareigą kreiptis į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją.

Pareiškėjas nurodo, kad Inspekcija pareiškėjo skundą išnagrinėjo, dėl priverstinio privalomojo nurodymo vykdymo kreipėsi į teismą, tačiau reikalavimo panaikinti Raštą nepareiškė. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas, siekdamas užkirsti kelią Departamento manipuliacijoms susiklosčiusia situacija (atsiliepime į Inspekcijos prašymą Departamentas teigia, kad neva Raštu panaikino planavimo sąlygas, ir nurodė, kad naujų neišduos, Raštas nebuvo apskųstas, taigi klausimas dėl privalomojo nurodymo vykdymo iš esmės yra išspręstas), taip pat siekdamas išvengti dviprasmiškos situacijos ir abejonių dėl Rašto teisinės galios, pareiškėjas teismui pareiškė savarankišką reikalavimą ir dėl Rašto panaikinimo, laikydamas, kad Inspekcija šio klausimo kaip ikiteisminė ginčų sprendimo institucija neišsprendė.

Pareiškėjas pažymi, kad jeigu jis per vieną mėnesį nuo Rašto priėmimo būtų pateikęs skundą teismui, jo skundas nebūtų priimtas, kadangi tokie skundai visų pirma nagrinėjami ikiteisminio nagrinėjimo tvarka. Inspekcija 2019 m. sausio 14 d. išnagrinėjo skundą, konstatavo Departamento pažeidimą ir nurodė, kad per 2 mėnesius kreipsis į teismą. Taigi Inspekcija iš esmės patenkino pareiškėjo skundą, tačiau kreipdamasi į teismą reikalavimo dėl Rašto panaikinimo nepareiškė.

Pareiškėjas, aiškindamas teisėto lūkesčio buvimą nagrinėjamu atveju, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies, numatančios, kad jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, jį pateikusi teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucija per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos kreipiasi į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo ar dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą. Pareiškėjas pažymi, kad būtent Įstatymas numato inspekcijos pareigą reikšti reikalavimą teisme dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą.

Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 68 straipsnio 1 dalimi, prašo sujungti nagrinėjamą bylą su administracine byla Nr. eI-2307-821/2019.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Rašto panaikinimo paduoti dėl priežasčių, kurios nelaikytinos svarbiomis, 2019 m. kovo 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą atsisakė priimti.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, visų pirma pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnį teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir asmenų, kurių interesai galimai pažeisti, skundų, ginčų tarp teritorijų planavimo proceso dalyvių ar asmenų pranešimų dėl galimų šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką nustato Įstatymas. Pagal Įstatymo 25 straipsnio 10 dalį skundų ar pranešimų dėl pažeidimų teritorijų planavimo srityje nagrinėjimo tvarką nustato teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos. Skundų ar pranešimų dėl pažeidimų statybos srityje nagrinėjimo tvarką, atvejus, kai šie skundai ar pranešimai nenagrinėjami arba jų nagrinėjimas nutraukiamas, nustato Inspekcija. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju ginčas kilęs dėl tarp planavimo sąlygas išdavusios institucijos (Departamento) ir planavimo organizatoriaus, todėl aktualus yra Aprašo 20 punktas, kuris nustato, kad ginčus, kilusius tarp planavimo sąlygas išdavusių institucijų ir (ar) planavimo organizatoriaus, nagrinėja valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos. Kitus ginčus ir žalos atlyginimo klausimus sprendžia teismas. Atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 34 punktą, kuris nustato, kad teritorijų planavimo organizatoriai yra Vyriausybės įgalioti viešojo administravimo subjektai, savivaldybių administracijų direktoriai, įstatymų nustatyti asmenys, organizuojantys teritorijų planavimo dokumentų rengimą, derinimą, tikrinimą, viešinimo procedūras ir teikimą tvirtinti, konstatuotina, kad pareiškėjas nepatenka į minėtoje normoje nurodytų asmenų ratą, todėl pagal Aprašo 20 punktą pareiškėjas su skundu dėl Rašto panaikinimo privalėjo kreiptis į teismą ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad Raštas turėjo būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju yra aktualus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas susipažino su Raštu 2018 m. gruodžio 11 d., o į teismą kreipėsi 2019 m. kovo 26 d., t. y. praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai (ABTĮ 30 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad praleido terminą skundui paduoti, nes Inspekcijos sprendimu „Dėl 2018 m. lapkričio 19 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-1464 neįvykdymo“ buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog Raštas bus apskųstas.

Vis dėlto teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą Inspekcijos sprendimą, pažymi, kad jame nebuvo aiškiai išreikšto Inspekcijos ketinimo skųsti būtent Raštą. Be to, teisėtus lūkesčius pirmiausia sukuria norminiai teisės aktai (įstatymai, įstatymus įgyvendinantys teisės aktai ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013), kuriuose aiškiai išreikšta teisėkūros subjekto valia dėl visuomeninių santykių teisinio reguliavimo. Tuo tarpu Inspekcijos ketinimas kreiptis į teismą dėl įpareigojimo įvykdyti privalomąjį nurodymą (bet kreiptis ne dėl Rašto panaikinimo) yra tik galimas Inspekcijos veiksmas, kuris negali lemti teisėtų lūkesčių atsiradimo. Todėl minėta pareiškėjo nurodyta priežastis negali būti laikoma objektyvia, pakankama ir pagrįsta, kad būtų galima atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pareiškėjui nenurodžius kitų priežasčių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą terminą (ABTĮ 30 str. 1 d.).

Nustačius, kad buvo praleistas terminas skundui paduoti ir nesant pagrindo jo atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjo prašymo sujungti bylas teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju byla nėra inicijuota, todėl pareiškėjo prašymas sujungti bylas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai 2019 m. kovo 29 d. nutartimi pareiškėjo nurodytų termino skundui dėl Raštui paduoti praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis ir ekstraordinariomis, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą Rašto apskundimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reineda“ atskirąjį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius