2021-01-27 Nr. AB-2137-3-61-3-01057-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Veslava Ruskan

Administracinė byla Nr. eA-435-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01057-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir R. R.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr.(4.7.2)-FR0682-518; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija, VMI) 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 68-335; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. S-50(7-4/2017) dalį, kuria nuspręsta patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. 68-335; 4) priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-3108-821/2017, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir konstatavęs, kad, atsižvelgiant į skundo dalyką bei faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo įtraukti į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu pareiškėjos sutuoktinį R. R., 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

3. Pareiškėja skunde nurodė, kad Kauno AVMI nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. birželio 9 d. jos atžvilgiu vykdė gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų patikrinimą už 2007–2011 m. ir papildomai jai apskaičiavo 7 281,63 Eur GPM, 1 796,22 Eur PSD įmokų ir su jais susijusių sumų (delspinigių), taip pat skyrė jai GPM ir PSD įmokų baudas. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius šių papildomų mokesčių nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2002 m. gegužės 24 d. yra sudariusi santuoką su R. R. Jos sutuoktinis 2010 m. lapkričio 4 d. pardavė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vardiklis“ (toliau – ir Bendrovė) akcijas. Laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2010 m. balandžio 20 d. iš Bendrovės sąskaitų į jos sąskaitą buvo pervesta 185 920 Lt (53 846,15 Eur) suma, o iš jos sąskaitos į vieną iš šios Bendrovės sąskaitų – 28 292,92 Lt (8 194,20 Eur). Pareiškėja 2014 m. spalio 16 d. apklausos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje (toliau – ir FNTT) metu nurodė, kad 2009 m. jos sutuoktinio sąskaita buvo areštuota, todėl jis ją informavo, jog iš UAB „Vardiklis“ sąskaitos bus pervestos piniginės lėšos į jos sąskaitą, o ji turės šias lėšas banke nuimti ir grąžinti sutuoktiniui, kad jis galėtų jas naudoti Bendrovės veikloje. Dėl to į pareiškėjos sąskaitą nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2010 m. balandžio mėnesio buvo pervesta apie 180 000 Lt (52 131,60 Eur). Visų gautų piniginių lėšų grąžinimą UAB „Vardiklis“ patvirtina jai Bendrovės išrašyti pinigų priėmimo kvitai 152 267 Lt (44 099, 57 Eur) sumai, taip pat atliktas 28 292,92 Lt (8 194,20 Eur) dydžio bankinis pavedimas į UAB „Vardiklis“ sąskaitą. Pareiškėja minėtus pinigų priėmimo kvitus pateikė FNTT.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu nusprendė jos sutuoktinį R. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 1 dalyje (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas – sutuoktinis UAB „Vardiklis“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė bei į 2008 m. – 2010 m. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaracijas neįtraukė 2 200 603 Lt apmokestinamųjų pajamų bei nedeklaravo 746 910 Lt PVM) ir BK 222 straipsnio 1 dalyje (paslėpti, sunaikinti ar sugadinti apskaitos dokumentai – sutuoktinis paslėpė UAB „Vardiklis“ buhalterinės apskaitos dokumentus).

5. Pareiškėja teigė, kad Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas dėl 2009-2010 m. jos iš UAB „Vardiklis“ gautų ir neva asmeniniams poreikiams panaudotų 45 651,96 Eur (157 627,08 Lt) dydžio nedeklaruotų pajamų, priimtas vadovaujantis jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtinta aplinkybe apie jos nesąžiningai gautą mokestinę naudą. Pareiškėja pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pinigų priėmimo kvitų galiojimas nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, nėra įrodymų, kad kvitai buvo suklastoti, o taip pat nėra įrodymų, kad ji minėtų pinigų neperdavė Bendrovei. Jei Bendrovės atskaitingas asmuo neįnešė iš jos paimtų pinigų į Bendrovės kasą ar sąskaitą, ji už tai negali būti atsakinga. Pagal kvitų išrašymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo taisyklių 22 ir 13 punktų nuostatas, asmenys, kuriems ūkio subjektų atskaitingi asmenys išrašo pinigų priėmimo kvitus, negali atsakyti už minėtų dokumentų netinkamą naudojimą. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Kauno AVMI yra nustačiusi, jog vyko piniginių lėšų judėjimas tarp Bendrovės sąskaitos ir asmeninių R. R. (pareiškėjos sutuoktinio) sąskaitų.

6. Pareiškėja tvirtino, kad jos iš Bendrovės gauti pinigai (45 651,96 Eur) – tai abiejų sutuoktinių bendros pajamos, kurios bet kuriuo atveju turi būti paskirstytos lygiomis dalimis jai ir jos sutuoktiniui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad minėti pinigai yra jos asmeninė nuosavybė. Be to, pati Kauno AVMI minėtas lėšas patikrinimo akte priskyrė prie šeimos pajamų. Aplinkybė, kad lėšos buvo pervestos į jos vardu atidarytą banko sąskaitą, pati savaime neįrodo, kad šios lėšos yra asmeninė jos nuosavybė.

7. Pareiškėja taip pat nesutiko su mokesčių administratorių nustatyta gyvenamojo namo statybos verte. Kauno AVMI, vertindama 2009 m. balandžio 8 d. baigto statyti gyvenamojo namo statybos kainą, nusprendė pritaikyti aritmetinį vidurkį: (1) gyvenamojo namo statybos vertės (496 980 Lt), nustatytos vadovaujantis UAB „Sistela“ duomenimis, ir (2) gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudų (219 000 Lt), nustatytų vadovaujantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Registrų centras“ duomenimis. Toks sprendimas priimtas nepaisant to, kad būtent UAB „Sistela“ suteikta teisė vykdyti statinio dalies projektavimo ir ekspertizės darbus statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo, ekonominės bei sąnaudų kiekių žiniaraščių rengimo srityse, todėl jos duomenys objektyvesni, patikimesni ir tikslesni. Šią išvadą patvirtino VĮ „Registrų centras“ nurodytos daugiau kaip du kartus mažesnės gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudos nei buvo apskaičiuota, vadovaujantis UAB „Sistela“. Pareiškėjos teigimu, nėra aišku, kuo vadovaujantis buvo nuspręsta pritaikyti minėtą aritmetinį vidurkį. Pareiškėja nesutiko ir su MGK motyvu, kad ji nėra pateikusi įrodymų, kurie patvirtintų patirtas realias gyvenamojo namo statybos išlaidas, todėl prarado teisę ginčyti 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą šioje dalyje. MGK, priimdama sprendimą, nepasisakė, kad iš patikrinimo akto nėra aišku, kaip nuo 103 372,08 Lt pajamų buvo apskaičiuota 16 193 Lt mokėtina GPM suma.

8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, kad mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjos piniginių lėšų, gautų iš Bendrovės, pripažinimo pareiškėjos pajamomis, taip pat dėl gyvenamojo namo statybos vertės nustatymo. Atsakovas paaiškino, kad mokesčių administratorius nustatė, jog Bendrovė pareiškėjai į jos banko sąskaitą 2009–2010 m. pervedė 113 920 Lt (mokėjimo pavedimuose nurodydama, kad „avansas“ arba „pagal sutartį“). Pareiškėja gautas lėšas išgrynindavo. Pareiškėja 2009 m. lapkričio 2 d. iš banko sąskaitos pervedė į Bendrovės sąskaitą 28 292,92 Lt, nurodydama, kad tai yra „avanso grąžinimas“. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis R. R. nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2010 m. lapkričio 5 d. dirbo Bendrovės vyr. buhalteriu, o nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. lapkričio 5 d. buvo ir Bendrovės direktorius. FNTT Kauno apygardos valdybos nusikalstamų veikų tarnybos skyriuje atliekamo ikiteisminio tyrimo (bylos Nr. 64-1-00742-12) metu apklausiama pareiškėja nurodė, kad 2009 m. jos sutuoktinio R. R. sąskaita banke buvo areštuota, todėl R. R. ją informavo, kad iš UAB „Vardiklis” sąskaitos bus pervestos piniginės lėšos į jos sąskaitą, o ji turės jas banke išgryninti ir Bendrovės pinigines lėšas grąžinti R. R., tam, kad pastarasis jas galėtų naudoti Bendrovės veikloje. Tokiu būdu 2009 m. rugpjūčio – 2010 m. balandžio mėnesiais, į jos asmenines banko sąskaitas buvo pervesta apie 180 000 Lt. Pareiškėja paminėjo, kad 2010 m. lapkričio 4 d. UAB „Vardiklis“ akcijų pirkimo sutartyje yra jos parašas, tačiau ką nors paaiškinti apie minėtos sutarties pasirašymo aplinkybes ji negali, kadangi nepamena. Pareiškėja prie protokolo pridėjo septynių UAB „Vardiklis“ pinigų priėmimo kvitų kopijas 152 267 Lt sumai.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pateiktų pinigų priėmimo kvitų numeris yra sudarytas ne didėjančia tvarka, o yra suformuotas iš kvito surašymo datos, todėl negali būti laikomas unikaliu. Atsižvelgiant į tai, kad pateiktuose pinigų priėmimo kvituose grafoje „pinigus gavau“ nurodytas pasirašęs pareiškėjos sutuoktinis R. R. yra susijęs su pareiškėja asmuo, kvitus galėjo išrašyti ne kvituose nurodyta data, o bet kuriuo metu. Pinigų priėmimo kvitų kopijas pareiškėja pateikė tik 2014 m. spalio 14 d. FNTT apklausos metu, nors 2012 m. spalio 12 d. buvo kviečiama atvykti į Inspekciją dėl sandorių su UAB „Vardiklis“, tačiau neatvyko. Atsižvelgdamas į tai, kad piniginės lėšos buvo pervestos į pareiškėjos asmeninę sąskaitą, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad piniginių lėšų pervedinėjimas pareiškėjai iš UAB „Vardiklis“ buvo pareiškėjos siekis įteisinti su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų gavimą, gauti mokestinę naudą ir taip išvengti mokesčių mokėjimo. Šiuo atveju, mokestinę naudą gavusiu asmeniu pripažinta pareiškėja, kurios tikslas buvo nemokėti GPM ir PSD įmokų nuo iš UAB „Vardiklis“ gautų pajamų ir gautus pinigus panaudoti savo poreikiams tenkinti. Tokios pat pozicijos mokesčių administratorius laikėsi pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu, pripažindamas, jog iš UAB „Vardiklis“ banko sąskaitos į R. R. asmeninę banko sąskaitą pervestos ar iš Bendrovės kasos išimtos lėšos grynaisiais pinigais – 775 900 Lt priskirtinos R. R. pajamoms, t. y. nėra dalinamos lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams. Komisija sutiko su mokesčių administratorius išvada, jog nagrinėjamoje byloje surinkti objektyvūs duomenys leidžia nesilaikyti sutuoktinių bendros turto lygių dalių prezumpcijos ir apmokestinti kiekvieno iš sutuoktinių faktiškai gautas pajamas.

11. Dėl gyvenamojo namo statybos vertės atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos sutuoktinis 2005 m. spalio 13 d. įsigijo žemės sklypą už 260 000 Lt ir nuo 2006 m. vykdė pastato – gyvenamo namo statybos darbus. Gyvenamas namas baigtas statyti 2009 m. (2009 m. balandžio 8 d. gautas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas). Pagal 2009 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. AIR-542 minėtas gyvenamasis namas kartu su žemės sklypu parduoti R. R. už 805 000 Lt. Gyvenamasis namas parduotas jo neišlaikius 3 metus, todėl pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto nuostatas, gautos pajamos yra priskiriamos apmokestinamoms pajamoms. Gautas pajamas už parduotą nekilnojamąjį turtą ir patirtas išlaidas Kauno AVMI priskyrė abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis. Pareiškėjos sutuoktinis nepateikė jokių dokumentų gyvenamojo namo statybai patirtoms išlaidoms pagrįsti, todėl gyvenamojo namo statybos kaina nustatyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių nuostatomis, pritaikius grynosios vertės metodą. Mokestinės prievolės dydis buvo nustatytas vadovaujantis valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis ir UAB „Sistela“ sudarytais kainynais. Pareiškėjos argumentas, kad gyvenamojo namo statybos išlaidos pagal UAB „Sistela“ duomenis viršijo gyvenamojo namo pardavimo kainą, nepagrįstas, nes UAB „Sistela“ duomenimis buvo remtasi tik kaip vienu iš duomenų šaltiniu, o gyvenamojo namo statybos išlaidas nustatytos kaip kelių duomenų šaltinių aritmetinis vidurkis.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjos V. R. skundą tenkino iš dalies, panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr.68-335, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. S-50(7-4/2017), įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos V. R. 2016 m. gruodžio 30 d. skundą dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr.(4.7.2)-FR0682-518 ir priteisė pareiškėjos V. R. naudai iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 11,25 bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

13. Pasisakydamas dėl 157 627,08 Lt iš UAB „Vardiklis“ gautų pajamų, teismas rėmėsi GPMĮ 3 straipsniu, 22 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsnio 1, 2 dalimis, MAĮ 10 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant pastarąją teisės normą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga nustatyti faktines aplinkybes tenka mokesčių administratoriui, priimančiam sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo, administracinis teismas tik tikrina viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą.

14. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog V. R. nėra susijusi jokiais darbo teisiniais santykiais su UAB „Vardiklis“. Nuo pat mokestinio ginčo pradžios pareiškėja laikėsi nuoseklios pozicijos, kad pinigai į jos sąskaitą banke iš UAB „Vardiklis“ buvo pervesti R. R. nurodymu, kadangi 2009 m. jo sąskaita buvo areštuota, o pinigai buvo reikalingi Bendrovės veiklai. Todėl į banko sąskaitą iš UAB „Vardiklis“ pervestus pinigus ji tą pačią ar kitą dieną išgrynindavo ir atiduodavo R. R. Bendrovės reikmėms.

Kaip to patvirtinimas buvo išrašomi pinigų priėmimo kvitai, kurių vienas egzempliorius likdavo jai, o kitą atiduodavo R. R.. Dalį lėšų (28 292,92 Lt) pareiškėja R. R. prašymu UAB „Vardiklis“ grąžino bankiniu pavedimu. Pareiškėja taip pat tvirtina, kad tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo sudariusi jokių paskolos sandorių. Teismas, įvertinęs šiuos pareiškėjos paaiškinimus ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų blankų gamybos, įsigijimo, naudojimo ir sunaikinimo taisyklių 13, 22 punktuose įtvirtintą reglamentavimą, darė išvadą, kad būtent R.

R., būdamas UAB „Vardiklis“ atsakingu asmeniu, išrašė pinigų priėmimo kvitus ir yra atsakingas už pinigų priėmimo kvitų teisingumą. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius iš esmės neneigia, jog pinigai į V. R. banko sąskaitą buvo pervesti R. R. iniciatyva. Būtent R. R. buvo susijęs su UAB „Vardiklis“ darbo teisiniais santykiais, buvo šios bendrovės direktorius ir finansininkas. Teismas atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius netyrė ir nepasisakė, koks iš tiesų buvo R. R. siekis dėl piniginių lėšų pervedimo į V.

R. sąskaitą, ar jis siekė mokestinės naudos, veikdamas savo interesais, ar Bendrovės interesais. R. R. Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nubaustas už tai, kad, vykdydamas UAB „Vardiklis“ ūkinę komercinę veiklą bei siekdamas išvengti 216 320 Eur PVM, į deklaracijas už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. spalio 25 d. įrašė žinimai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ir elektroniniu būdu pateikė deklaracijas VMI Kauno skyriui bei apgaulingai tvarkė UAB „Vardiklis“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti Bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo rezultatų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2007-2012 metais.

VMI jokio civilinio ieškinio pareiškėjui dėl įsiskolinimo valstybės biudžetui nėra pareiškusi. Kauno AVMI nustatė, jog tarp Bendrovės sąskaitos ir asmeninių R. R. (pareiškėjos sutuoktinio) sąskaitų vyko piniginių lėšų judėjimas. Kauno AVMI 2016 m. liepos 26 d. sprendime konstatavo, jog pareiškėjos sutuoktinis R. R. iš UAB „Vardiklis“ 2010 m. gavo 775 900 Lt kitų pajamų ir nuo jų apskaičiavo prievolę mokėti mokesčius. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, yra svarbios atskleidžiant R. R. tikruosius ketinimus mokestinės naudos siekimo aspektu.

Byloje duomenų, kad mokesčių administratorius mokestinio tyrimo metu būtų apklausęs R. R. dėl aplinkybių, susijusių su UAB „Vardiklis“ piniginių lėšų pervedimu į pareiškėjos sąskaitą ir jų grąžinimu Bendrovei pagal pinigų priėmimo kvitus, nėra.

15. Teismo vertinimu, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsta mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėja tariamai negrąžintas Bendrovei lėšas panaudojo savo asmeninėms reikmėms. Kokios pareiškėjos asmeninės reikmės buvo, mokesčių administratorius patikrinimo akte ir ginčijamuose sprendimuose nenurodo. Priešingai, mokestinio patikrinimo metu buvo konstatuota, kad tikrinamuoju laikotarpiu tiek V. R., tiek R. R. pakako gautų pajamų turimoms išlaidoms padengti. Taip pat mokesčių administratorius nesiaiškino, ką reiškia UAB „Vardiklis“ mokėjimo pavedimuose nurodyta pervedamų lėšų paskirtis „avansas“ ir „pagal sutartį“. Kaip matyti iš pareiškėjos teiktų paaiškinimų, ji nurodė tikrinamuoju laikotarpiu sudariusi tik dovanojimo sutartį, pagal kurią tėvams padovanojo nekilnojamąjį turtą, ir, kaip minėta, jokių paskolos ar kitų sutarčių nebuvo sudariusi su UAB „Vardiklis“. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius iš esmės neatskleidė, už ką (kokio sandorio pagrindu) šios pajamos galimai buvo gautos ir kuo pasireiškė pareiškėjos mokestinė nauda. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji Bendrovės pervestomis ginčo sumomis nesinaudojo ir jas grąžino UAB „Vardiklis“, nėra paneigti mokestinio tyrimo medžiaga.

16. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius jokiais argumentais nepagrindė, kodėl V. R. 2009-2010 m. iš UAB „Vardiklis“ tariamai gautos pajamos laikytinos tik jos asmeninėmis pajamomis, netaikant Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja 2002 m. sudarė santuoką su R. R. Byloje duomenų, kad santuoka tikrinamuoju laikotarpiu buvo nutraukta ar kad sutuoktiniai gyveno skyrium, nėra. Be to, vietos mokesčių administratorius, mokestinio patikrinimo metu vertindamas, ar tikrinamojo laikotarpio pareiškėjos išlaidos atitiko gautas pajamas, taip pat nustatydamas parduoto gyvenamojo namo statybos darbų vertę, Civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalyje numatytą prezumpciją taikė. Tai, kad UAB „Vardiklis“ pinigines lėšas pervedė į pareiškėjos asmeninę sąskaitą, neleidžia daryti išvados, jog tai buvo asmeninės pareiškėjos pajamos.

17. Kadangi mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nepagrindė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymo būtinybės, nesurinko pakankamai objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos piktnaudžiavimą teise, t. y. neanalizavo formalios mokesčių mokėtojos veiklos išraiškos, teismas vietos ir centrinio mokesčių administratorių sprendimų šioje dalyje negalėjo pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

18. Pasisakydamas dėl gyvenamojo namo statybos išlaidų, teismas nustatė, kad pareiškėjams bendrosios nuosavybės teise priklausęs gyvenamasis namas baigtas statyti 2009 m. ir tais pačiais metais buvo parduotas. Kadangi gyvenamasis namas buvo parduotas anksčiau nei po trijų metų nuo jo įsigijimo, gautos už šio turto pardavimą pajamos yra priskirtinos apmokestinamoms pajamoms (GPMĮ 17 str. 1 d. 28 p.). Teismas rėmėsi GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 19 straipsnio 2, 3 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėja neginčija to, jog ji ir jos sutuoktinis R. R. mokesčių administratoriui nepateikė dokumentų, patvirtinančių išlaidas, patirtas statant gyvenamąjį namą. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą tokias išlaidas nustatyti taikydamas MAĮ 70 straipsnį.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, nei MAĮ nereguliuoja klausimų, kaip viešojo administravimo subjektai, spręsdami klausimus dėl individualaus administracinio sprendimo priėmimo, turėtų rinkti įrodymus tuomet, kai kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno technikos ar amato srities žinių. Nei MAĮ 67 straipsnis, nei kitos normos įsakmiai neįtvirtina, kokiais faktiniais duomenimis privalo pagrįsti mokesčių administratorius savo priimtą sprendimą. Teismas rėmėsi Taisyklių 6.3.4, 20 punktais ir vertino, kad mokesčių administratorius, pasirinkęs du Taisyklėse numatytus leistinus netiesioginio įvertinimo šaltinius ir gyvenamojo namo statybos išlaidas nustatydamas išvedus šių šaltinių duomenų aritmetinį vidurkį, paisė protingumo ir teisingo mokestinės prievolės apskaičiavimo kriterijų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teiginiai, jog UAB „Sistela“ duomenys atskleidžia tikslesnę statybos darbų vertę, todėl mokesčių administratorius privalėjo vadovautis tik šiuo informacijos šaltiniu, jokiais objektyviais įrodymais byloje nepatvirtinti. Priešingai, teismo vertinimu, mokesčių administratorius netiesioginiam įvertinimui pasirinkdamas kelis šaltinius ir išvesdamas jų aritmetinį vidurkį, siekė nustatyti kuo tikslesnį mokestinės prievolės dydį. Teismas pažymėjo, kad tiksliausiai pareiškėjos patirtos išlaidos namo statybai galėjo būti įvertintos nustačius, kada ir kokie statybos darbai buvo atlikti, kokios statybinės medžiagos buvo panaudotos, kiek rinkos sąlygomis tuo metu būtų galėję kainuoti analogiški statybos darbai ir medžiagos. Pareiškėjai nepateikus jokių statybos darbų sąnaudas ir medžiagas pagrindžiančių dokumentų, toks įvertinimas nėra įmanomas, todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai skaičiavo mokestį MAĮ 70 straipsnio nustatyta tvarka.

20. Konstatavęs, kad mokesčių administratorius nepagrindė objektyviais duomenimis pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį apskaičiuotos mokesčių bazės dalyje dėl pareiškėjos iš UAB „Vardiklis“ gautų kitų, su darbo santykiais nesusijusių pajamų, teismas neturėjo pagrindo teigti, kad jis teisingai nustatė V. R. mokesčio bazę ir jai apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius. Atsižvelgęs į tai, kad mokestinė prievolė už tikrinamąjį laikotarpį pareiškėjai apskaičiuota bendrai, teismas nurodė, kad yra teisinis pagrindas panaikinti ginčijamus Valstybinės mokesčių inspekcijos ir MGK sprendimus visa apimtimi, įpareigojant Valstybinę mokesčių inspekciją mokesčių mokėtojos V. R. 2016 m. gruodžio 30 d. skundą išnagrinėti iš naujo, pagrindžiant pareiškėjos mokestinės naudos siekį, t. y. MAĮ 69 straipsnio 1 dalies taikymą.

21. Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti jos naudai iš atsakovo žyminį mokestį ir kitas byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą patenkintų reikalavimų skaičiui. Teismas vertino, kad patenkinta 50 proc. reikalavimų. Teismas nustatė, kad byloje pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžia žyminio mokesčio kvitas, patvirtinantis, jog pareiškėja 2017 m. balandžio 3 d. už skundo padavimą teismui sumokėjo 22,50 Eur. Kitų byloje patirtas išlaidas pagrindžiančių įrodymų pareiškėja teismui nepateikė. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, teismas jos naudai iš atsakovo priteisė 11,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 22. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

23. Atsakovo teigimu, pareiškėja neįrodė, kad grąžino gautas lėšas iš Bendrovės. Į asmeninę sąskaitą gautos lėšos pripažintos pareiškėjos pajamomis, o į pareiškėjos sutuoktinio asmeninę sąskaitą gautos lėšos pripažintos jo asmeninėmis pajamomis. Atsakovas remiasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2009, kurioje akcentuojama, kad prievolė sumokėti GPM nuo A klasės pajamų gali pereiti pinigines lėšas gavusiam gyventojui, jeigu jis dėl sudaryto sandorio yra gavęs mokestinę naudą. Atsakovo vertinimu, pareiškėja gavo mokestinę naudą – išvengė GPM ir PSD įmokų mokėjimo. Atsakovo nuomone, piniginių lėšų pervedinėjimas pareiškėjai iš Bendrovės buvo pareiškėjos siekis įteisinti su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų gavimą, gauti mokestinę naudą ir taip išvengti mokesčių mokėjimo. Mokestinę naudą gavusiu asmeniu pripažinta pareiškėja, kurios tikslas buvo nemokėti GPM ir PSD įmokų nuo iš Bendrovės gautų pajamų ir gautus pinigus panaudoti savo poreikiams tenkinti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja neįrodė realaus piniginių lėšų ar jų dalies perdavimo sutuoktiniui, nepateikė jokių paaiškinimų ir / ar įrodymų apie gautų ginčo pajamų panaudojimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratorius pareiškėjos sutuoktinio atžvilgiu pripažino, jog iš Bendrovės banko sąskaitos į pareiškėjos sutuoktinio asmeninę banko sąskaitą pervestos ar iš Bendrovės kasos išimtos lėšos grynaisiais pinigais priskirtos jo pajamoms, t. y. nebuvo dalinamos lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams ir nagrinėjamoje byloje surinkti objektyvūs duomenys leidžia netaikyti CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutuoktinių bendros turto lygių dalių prezumpcijos ir yra pagrindas apmokestinti kiekvieno iš sutuoktinių faktiškai gautas pajamas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjos sutuoktinis dėl Bendrovės ūkinės komercinės veiklos Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, todėl pareiškėjos pateiktos kvitų kopijos nėra dokumentas, įrodantis pinigų įnešimą į kasą, t. y. pareiškėja neįrodė gautų pinigų grąžinimo Bendrovei.

24. Pareiškėja V. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovo jos naudai priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėja remiasi MAĮ 67 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pabrėžia, kad byloje nuosekliai laikėsi pozicijos, jog Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo dalis dėl 2009 m. – 2010 m. pareiškėjos iš Bendrovės gautų ir asmeniniams poreikiams panaudotų 45 651,96 Eur (157 627,08 Lt) dydžio nedeklaruotų pajamų, priimtas vadovaujantis jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtinta aplinkybe apie pareiškėjos nesąžiningai gautą mokestinę naudą ir šios naudos panaudojimą asmeniniams poreikiams. Nors pareiškėja su 2016 m. kovo 23 d. paaiškinimais Kauno AVMI pateikė 152 267,08 Lt (44 099,59 Eur) sumos grąžinimą Bendrovei patvirtinančius Bendrovės išrašytus pinigų priėmimo kvitus, Kauno AVMI nusprendė, kad jie nepaneigia aplinkybės dėl pareiškėjos Bendrovei negrąžintų piniginių lėšų. Tokia išvada prieita vadovaujantis prielaidomis ir spėliojimais. Pareiškėja pabrėžia, kad asmenys, kuriems ūkio subjektų atskaitingi asmenys išrašo pinigų priėmimo kvitus, negali atsakyti už minėtų dokumentų netinkamą naudojimą ar už tai, kad atskaitingas asmuo neįvykdė pareigos įnešti pagal išrašytus kvitus gautus pinigus į ūkio subjekto kasą / sąskaitą banke. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Kauno AVMI yra nustačiusi, jog vyko piniginių lėšų judėjimas tarp Bendrovės sąskaitos ir asmeninių R. R. sąskaitų, todėl nėra aišku, kuo vadovaujantis mokestiniame tyrime nustatyta, kad pavedimais nebuvo pervesti, be kita ko, 2009 m. pareiškėjos Bendrovei grąžintos kvituose nurodytos piniginės lėšos. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratoriaus pabrėžiama aplinkybė, kad 2010 m. lapkričio 5 d. Bendrovės akcijų pirkėjui buvo perduotos tik 82 Lt dydžio Bendrovės piniginės lėšos, nors pareiškėja paskutiniu 2010 m. lapkričio 2 d. išrašytu kvitu buvo perdavusi Bendrovei 23 707,80 Lt, savaime neįrodo, kad iki 2010 m. lapkričio 5 d. Bendrovės atskaitingas asmuo nebūtų įnešęs į Bendrovės kasą / banko sąskaitą visuose kvituose nurodytas pinigų sumas ir vėliau jas panaudojęs Bendrovės veikloje iki akcijų pardavimo.

26. Pareiškėja remiasi Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 2 dalimi ir pabrėžia, kad aplinkybė, jog piniginės lėšos buvo pervestos į pareiškėjos vardu atidarytą banko sąskaitą per se neįrodo, jog lėšos tapo pareiškėjos asmenine nuosavybe. Pareiškėjos teigimu, VMI nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 išdėstyti aiškinimai dėl GPM mokėtojo, netaikytini nagrinėjamu atveju, nes, priešingai nei nurodytoje byloje, šioje byloje nenustatyta, kad 2009 m. – 2010 m. pareiškėjos iš Bendrovės gauta 45 651,96 Eur (157 627,08 Lt) suma yra su darbo santykiais susijusios pareiškėjos pajamos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjai V. R. apskaičiavo 7 281,63 Eur GPM, 4 658,42 Eur GPM delspinigių, 1 796,22 Eur PSD įmokų, 1 228,44 Eur PSD įmokų delspinigių, skyrė 729 Eur GPM baudą ir 180 Eur PSD įmokų baudą.

28. VMI 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu patvirtino Kauno AVMI 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą.

29. Komisija 2017 m. kovo 6 d. sprendimu išnagrinėjusi mokesčių mokėtojos skundą ikiteismine tvarka patvirtino VMI sprendimą, atleido pareiškėją nuo 50 proc. delspinigių (2329,21 Eur GPM ir 614,22 Eur PSD).

30. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo dėl pareiškėjai paskaičiuotų GPM, PSD, šių mokesčių delspinigių ir baudų, išskyrus delspinigių dalį, nuo kurios pareiškėją atleido Komisija.

31. Pirmosios instancijos teismas panaikino VMI ir Komisijos sprendimus ir įpareigojo VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą.

32. VMI skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą.

33. Kauno AVMI pareiškėjos GPM ir PSD įmokų patikrinimą atliko už 2007–2011 metus. Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėja nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių nuo tokių sumų: 1) už 2009 metus nekilnojamojo turto pardavimo pajamų (185000 Lt pajamos, atėmus 178995 Lt išlaidas); 2) iš UAB „Vardiklis“ gautų kitų pajamų 97367,08 Lt už 2009 metus, 60260 Lt už 2010 metus.

34. Mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjos piniginių lėšų, gautų iš Bendrovės, pripažinimo pareiškėjos pajamomis, taip pat dėl gyvenamojo namo statybos vertės nustatymo. Nagrinėjant mokestinį ginčą Komisijoje ir teisme pareiškėja pradėjo ginčyti taip pat ir apmokestintų pajamų, paskirstymą sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais. Nekilnojamojo turto pardavimo pajamos paskirstytos lygiomis dalimis tarp pareiškėjos ir sutuoktinio R. R., kitos pajamos pripažintos pareiškėjos gautomis pajamomis.

35. Mokesčių administratorius nustatė: Bendrovė pareiškėjai į jos banko sąskaitą 2009–2010 m. pervedė pinigines lėšas (mokėjimo pavedimuose nurodydama, kad „avansas“ arba „pagal sutartį“); pareiškėja gautas lėšas išgrynindavo; pareiškėjos sutuoktinis R. R. nuo 2008 m. spalio 31 d. iki 2010 m. lapkričio 5 d. dirbo Bendrovės vyr. buhalteriu, o nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. lapkričio 5 d. buvo ir Bendrovės direktorius; Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu R. R. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „Vardiklis“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „Vardiklis“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo rezultatų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2007 - 2012 m.

36. Mokesčių administratoriui paprašius pateikti informaciją (pateikus klausimus, vėliau privalomąjį nurodymą) apie iš Bendrovės gautas lėšas, pareiškėja paaiškino, kad lėšos buvo grąžintos į UAB „Vardiklis“ kasą, tai pagrindžiantys dokumentai yra FNTT. Pareiškėja buvo apklausta FNTT atliekamo ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja 2014 metais, kuomet paaiškino, kad apie Bendrovės veiklą nei sutuoktinio pareigas Bendrovėje paaiškinti nieko negali, Bendrovės pervestas pinigines lėšas išgrynindavo ir atiduodavo R. R., o pastarasis išrašydavo jai UAB „Vardiklis“ pinigų priėmimo kvitą, kurių 7 pateikti apklausos metu.

37. Mokesčių administratorius, padarė išvadą kad mokestinėje byloje surinkti objektyvūs duomenys leidžia nesilaikyti sutuoktinių bendros turto lygių dalių prezumpcijos ir apmokestinti pareiškėjos faktiškai iš Bendrovės gautas kitas pajamas, nustatant mokestinę prievolę pareiškėjai. Išvada dėl to, kad pajamas gavo pareiškėja, padaryta atsižvelgiant, be kita ko, į šias aplinkybes: pateiktuose pinigų priėmimo kvituose nurodytas pasirašęs pareiškėjos sutuoktinis R. R. yra susijęs su pareiškėja asmuo, kvitus galėjo išrašyti bet kuriuo metu; piniginės lėšos buvo pervestos į pareiškėjos asmeninę sąskaitą, taigi piniginių lėšų pervedinėjimas pareiškėjai iš UAB „Vardiklis“ buvo pareiškėjos siekis įteisinti su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų gavimą, gauti mokestinę naudą ir taip išvengti mokesčių mokėjimo; analogiška išvada padaryta mokestinio patikrinimo metu dėl pareiškėjos sutuoktinio, kuriam Bendrovė išmokėjo lėšas, kuris administracinio sprendimo neskundė.

38. Dėl parduoto nekilnojamojo turto mokesčių administratorius nustatė: pareiškėjos sutuoktinis 2005 m. spalio 13 d. įsigijo žemės sklypą; vykdė pastato – gyvenamo namo statybos darbus; pagal 2009 m. balandžio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį turtą pardavė. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktą gautos pajamos yra priskirtos apmokestinamoms pajamoms ir priskirtos abiem sutuoktiniams lygiomis dalimis. Pareiškėjos sutuoktinis nepateikė jokių dokumentų gyvenamojo namo statybai patirtoms išlaidoms pagrįsti, todėl statybos kaina nustatyta vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu. Mokestinės prievolės dydis buvo nustatytas vadovaujantis valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis ir UAB „Sistela“ sudarytais kainynais.

V. 39. Pirmosios instancijos teismas panaikino skundžiamą sprendimą konstatavęs, kad mokesčių administratorius padarė neteisingas išvadas dėl pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais. Dėl vieno pažeidimo paskirstė sutuoktiniams gautas apmokestinamas pajamas lygiomis dalimis, kaip tai įtvirtinta civilinės teisės normose, dėl kito pažeidimo gautas pajamas priskyrė vienam iš sutuoktinių – pareiškėjai.

40. Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą dėl pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais suformulavo taisykles šiuo klausimu, būtent pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 8 straipsnio 2 dalies 7 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) objektas jų gavimo momentu. Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPM įstatymo nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX 1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo N r. IX-2103 redakcija), aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste (2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012).

41. Aplinkybė, į kieno kredito įstaigoje esančią sąskaitą lėšos yra pervedamos, paprastai yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl atitinkamo asmens pripažinimo GPM mokėtoju, nes GPM įstatymas apmokestinimo momentą, be kita ko, sieja su faktiniu pajamų gavimu. Tačiau, kaip yra matyti iš GPM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) įstatymų leidėjo vartojamos formuluotės „<...> pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>“ loginės ir lingvistinės konstrukcijos, taip pat šią nuostatą aiškinant sistemiškai kitų GPM įstatymo nuostatų atžvilgiu, vien ši faktinė aplinkybė savaime negali eliminuoti galimybės pripažinti, kad faktiškai atitinkamą naudą, kuri laikoma pajamomis apmokestinimo aptariamu mokesčiu tikslais (GPM įstatymo 2 str. 74 d. (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. 1X2103 redakcija), gavo (ir) kitas fizinis asmuo (gyventojas) (2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012).

42. Nagrinėjamame mokestiniame ginče nustatytos minėtos aplinkybės sudaro pagrindą tvirtinti, kad mokesčių administratorius padarė teisingas išvadas dėl pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais. Mokesčių administratorius teisingai taikė GPM įstatymo nuostatas, pagal kurias mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio objektas jų gavimo momentu bei teisingai vadovavosi teismų praktikoje suformuluotomis taisyklėmis dėl šių normų aiškinimo ir taikymo. Nei iš GPM įstatymo nuostatų, pagal kurias mokesčių mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio objektas jų gavimo momentu, nei iš teismų praktikoje suformuluotų taisyklių dėl šių normų aiškinimo ir taikymo, negalima daryti išvados, kad vienoje mokestinėje byloje negalima daryti skirtingų išvadų dėl pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais, jeigu yra sprendžiama dėl kelių skirtingu faktiniu pagrindu gautų pajamų apmokestinimo. Priešingai, minėtas reguliavimas ir teismų praktika įpareigoja kiekvienu faktiniu pagrindu gautas pajamas vertinti ir spręsti, kas laikytinas konkrečiu atveju mokesčių mokėtoju, ar kiekvienas iš sutuoktinių (kiekvienam iš jų nustatoma vienoda prievolė), kai pajamas gavo kartu, ar vienas iš sutuoktinių faktiškai gavęs pajamų.

43. Taigi mokesčių administratorius teisingai sprendė, kad nagrinėjamoje mokestinėje byloje skirtingu faktiniu pagrindu gautos pajamos atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes turi būti paskirstytos sutuoktiniams apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčio tikslais skirtingai: 1) nekilnojamojo turto pardavimo pajamos priskirtos abiem sutuoktiniams ir kiekvienam lygiomis dalimis nustatyta mokestinė prievolė; 2) iš UAB „Vardiklis“ gautos kitos pajamos (97367,08 Lt už 2009 metus, 60260 Lt už 2010 metus) priskirtos pareiškėjai.

44. Nepagrįsti yra nei pirmosios instancijos teismo, nei atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjos nurodomi motyvai, kad iš UAB „Vardiklis“ gautos kitos pajamos (97367,08 Lt už 2009 metus, 60260 Lt už 2010 metus) neturėjo būti priskirtos pareiškėjai. Mokesčių administratorius, padarė teisingą išvadą kad mokestinėje byloje surinkti objektyvūs duomenys leidžia nesilaikyti sutuoktinių bendros turto lygių dalių prezumpcijos ir apmokestinti pareiškėjos faktiškai iš Bendrovės gautas kitas pajamas, nustatant mokestinę prievolę pareiškėjai. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai išvadai ir sprendžia, kad šiame baigiamajame teismo procesiniame sprendime minėtos (37 punkte nurodytos) faktinės aplinkybės sudarė pagrindą spręsti, kad kitas pajamas gavo būtent pareiškėja. Mokesčių administratorius, darydamas šią išvadą teisingai taikė GPM įstatymą, atsižvelgė į teismų praktikoje formuluojamus kriterijus.

45. Nepagrįsti yra nei pirmosios instancijos teismo, nei atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjos nurodomi motyvai, kad mokesčių administratorius neturėjo pakankamo pagrindo apmokestinti pareiškėjos iš Bendrovės gautas kitas pajamas. Mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad pareiškėja gavusi iš Bendrovės pajamų ir nepateikusi jokio paaiškinimo, kokiu pagrindu yra gautos pajamos, pagrįstai šias pajamas priskyrė kitoms nedeklaruotoms pajamoms, nuo kurių turi būti sumokėtas GPM. Mokesčių administratorius neturėjo pagrindo vadovautis įrodymais, kurie remiantis įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu, yra dalis apgaulingai tvarkytos UAB „Vardiklis“ buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl negali būti laikomi leistinais ir pakankamais įrodymais mokestinėje byloje.

46. Taigi pareiškėjai nepateikus jokio paaiškinimo ir leistinų įrodymų dėl iš Bendrovės gautų pajamų, pagrįstai buvo sprendžiama, kad pareiškėja piktnaudžiavo mokesčių teise, todėl egzistavo Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ginčo mokestinę prievolę apskaičiuoti šioje nuostatoje numatytu būdu. Mokesčių administratorius įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.), kuri priklauso nuo mokestinio ginčo pobūdžio. Mokesčių mokėtojai neturint įrodymu, kokio pobūdžio pajamos buvo gautos, mokesčių mokėtojai neturint įrodymų, kad gautos pajamos priskirtos prie neapmokestinamų pajamų, mokesčių mokėtojai neturint leistinų įrodymų, kad pajamos grąžintos (nebuvo gautos mokesčių mokėtojos tvirtinimu), įvertinus visas minėtas konkrečias faktines aplinkybes, padaryta teisinga išvada, kad gautos kitos pajamos, kurios turėjo būti apmokestintos GPM.

47. Teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, kad pareiškėjo gautos ginčo pajamos laikytinos kitomis pajamomis apmokestinimo GPM tikslais. Mokestinė prievolė pagrįstai perkelta pareiškėjai, remiantis teismų praktikoje formuluojamomis taisyklėmis dėl GPMĮ 22 ir 23 straipsnių taikymo sprendžiant dėl mokestinės prievolės perkėlimo pajamas gavusiam asmeniui (2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2016 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-153-438/2016).

48. Nepagrįsti yra pareiškėjos nurodomi motyvai, nesutinkant su mokesčių administratoriaus išvadomis dėl GPM už pajamas gautas pardavus nekilnojamąjį turtą. Mokesčių mokėtojui nepateikus dokumentų, pagrindžiančių turto įsigijimo išlaidas (statybos išlaidas), šios išlaidos pagrįstai paskaičiuotos vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu.

49. Atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma yra skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių vertinimo kriterijų. Tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007; 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2491/2011; 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-45-438/2015).

50. Apibendrinant spręstina, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, nustatantis mokestinę prievolę yra teisėtas, priimtas surinkus pakankamai faktinių duomenų šio sprendimo priėmimui, teisingai pritaikyta materialioji teisė. Pirmosios instancijos teismas, naikindamas mokesčių administratoriaus sprendimą, neteisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas, mokesčių mokėtojos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė