2023-10-18 Nr. AB-18439-3-62-3-00603-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-618-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00603-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas), 50 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2022 m. spalio 10 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK) netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad ankštoje gyvenamojoje patalpoje buvo apgyvendinta 17 nuteistųjų, dėl to pareiškėjui patalpoje trūko vietos. Pravieniškių PN-AK 20-o būrio 3-ioje gyvenamojoje patalpoje buvo nepakankamas apšvietimas, dėl to pablogėjo pareiškėjo regėjimas. Taip pat buvo blakių ir nuo jų įkandimų niežėjo odą, pareiškėjas negalėjo išsimiegoti. Į nuteistųjų skundus dėl blakių plitimo pataisos namų administracija nereagavo. Pravieniškių PN-AK 20-o būrio prausykloje trūko sanitarinių įrenginių, nes 70 nuteistųjų naudojosi 4 praustuvėmis ir vienu prausykloje įrengtu dušu, kuriame neužtikrinamas privatumas, nes dušas atskirtas permatoma užuolaida. Pravieniškių PN-AK pareigūnai nereaguodavo į skundus, nesprendė problemų, pataisos įstaigos parduotuvės prekių (tabako, saldiklio ir kt.) kainos labai aukštos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs psichologinį skausmą, išgyvenimus, orumo pažeminimą, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Taip pat atsakovo atstovas prašė daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikyti trejų metų ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma gyvenamosiose patalpose. Teisės aktai nenumato, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, iš bendro patalpos ploto turėtų būti išskaičiuotas baldų ir inventoriaus užimamas plotas. Be to, ne visos miegamosios vietos ginčo laikotarpiu buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir jo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama. Pagal įstaigos direktoriaus patvirtintą dienotvarkę, nuteistieji gali nustatytu laiku vaikščioti lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, pas medikus (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose. Pravieniškių PN-AK 2020 m. kovo 9 d. sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktas paslaugas buvo registruojama atliktų darbų aktuose. Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias ar nuteistųjų sudaužytas lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pravieniškių PN-AK 20-o būrio 3-ioje gyvenamojoje patalpoje įrengti trys šviestuvai, kiekviename po keturias 18 W lemputes. Antrojo sektoriaus dušinėse buvo įrengtos pertvaros, todėl pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo duše atmestini kaip nepagrįsti. Pravieniškių PN-AK 18-o būrio prausykloje įrengtos 5 praustuvės ir 4 dušo galvutės, 20-o būrio prausykloje – 5 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 1 dušo galvutė.

6. Atsakovo atstovo teigimu, Pravieniškių PN-AK pareigūnai savo pareigas atliko tinkamai, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Kadangi šiuo atveju nėra įrodyta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo T. L. skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nagrinėjamu atveju taikytinos ieškinio senaties, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2023 m. kovo 6 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos, teismas sprendė, kad skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2020 m. kovo 5 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas. Teismas byloje vertino skundo reikalavimus dėl pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2023 m. kovo 6 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

9. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkto ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkto nuostatomis, pagal kurias pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių, teismas vienam asmeniui tenkantį plotą skaičiavo pagal patalpos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą, padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Atlikęs skaičiavimus teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

10. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK 20-o būrio 3-ioje gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas apšvietimas ir plito blakės, teismas vadovavosi Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 ir 20 punktų nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, apšvietimą, taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, jog minėtoje gyvenamojoje patalpoje apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas patalpoje neatitiko reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nepakankamo apšvietimo ir dėl to kilusių nepatogumų ar būtų kreipęsis dėl gydytoją dėl pablogėjusio regėjimo. Teismas vertinimo, kad pareiškėjas neįrodė pažeidimo dėl netinkamo apšvietimo.

11. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl blakių plitimo ir nepakankamo jų naikinimo. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią įstaigoje reguliariai atliekamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos. Bylos duomenimis nenustatyta, kad sutartinių įsipareigojimų nebūtų laikomasi. Iš atsakovo atstovo pateiktų Atliktų paslaugų aktų matyti, kad kenkėjų naikinimo paslaugos ginčo laikotarpiu buvo teikiamos, o byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, jog minėtoje gyvenamojoje patalpoje plistų blakės.

12. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Pravieniškių PN-AK 20-o būrio prausykloje 70 nuteistųjų naudojosi 4 praustuvėmis ir 1 dušo kabina, kurioje nebuvo užtikrintas privatumas, teismas atsižvelgė į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, pagal kurias prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, tualete – klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras ne daugiau kaip penkiolikai asmenų, duše – dušo čiaupas vienam besiprausiančiam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad tesės aktai nereglamentuoja dušinės įrengimo būrio prausykloje. Pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, 2-jo kalėjimo 20 būrio bendroje dušinėje yra įrengta 15 dušo purkštuvų, kurie vienas nuo kito atskirti pertvaromis. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengto dušo 20-o būrio prausykloje.

13. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kiek nuteistųjų naudojosi minėtais sanitariniais įrenginiais, tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie praustuvių ar dušo. Kita vertus, teismo vertinimu, net jei pareiškėjui ir teko palaukti eilėje prie praustuvės, dėl tokių aplinkybių (didesnio besinaudojančiųjų sanitariniais įrenginiais asmenų skaičiaus) pareiškėjui negalėjo atsirasti tokios pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių buvo atmesti.

14. Dėl pareiškėjo pretenzijų, susijusių su netinkamu pareigūnų elgesiu (nereagavo į skundus, problemų nesprendė) ir aukštų parduotuvės prekių kainų, teismas nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, nenurodė, kada ir kokias konkrečiai prekes jis siekė įsigyti, kokie pareigūnai elgėsi netinkamai. Pareiškėjas tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, todėl teismas atmetė minėtus pareiškėjo nusiskundimus.

15. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė psichologinį skausmą, išgyvenimus, orumo pažeminimą, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

16. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustatęs žalos atsiradimo fakto ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 17. Pareiškėjas T. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, priimtas siekiant pateisinti atsakovo atstovo padarytus pažeidimus. Pareiškėjas mano, kad teismo sprendimą priėmęs teisėjas buvo nusistatęs prieš pareiškėją, nes sprendime iškraipė / netinkamai interpretavo pareiškėjo teiginius / argumentus.

19. Pareiškėjas nurodo, kad blakių naikinimas nebūdavo efektyvus, nes nors ir UAB „Utenos deratizacija“ atlikdavo kenkėjų naikinimą, tai padėdavo tik savaitei. Blakės veisėsi po grindimis ir jų visiškai išnaikinti nepavykdavo.

20. Pareiškėjas pažymi, kad teismo posėdžio metu ji buvo pateikęs įkalinimo įstaigos parduotuvės čekį, kuris, pareiškėjo teigimu, įrodo pakilusias prekių kainas ir didelį antkainį.

21. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis sveikatos problemas pajuto ne iš karto, todėl ir praleido senaties terminą. Pareiškėjas nurodo, kad neginčija teismo sprendimo dalies dėl senaties termino taikymo, nes yra susipažinęs su teismų praktika šiuo klausimu.

22. Pareiškėjas teigia, kad dėl naktimis kandžiojančių blakių ir gyvenimo perpildytoje patalpoje jis jautėsi blogai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Pareiškėjui prasidėjo depresija, pakriko psichika, jis nebegali miegoti be vaistų. Pareiškėjas mano, kad jo skundas yra pagrįstas ir įrodytas, todėl turėjo būti tenkintas.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas pagrįstai įvertino, jog teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl pagrįstai darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Taigi pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

25. Atsakovo atstovas pažymi, kad į bylą buvo pateikta tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“ sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią įstaigoje reguliariai atliekamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kenkėjų naikinimo paslaugos ginčo laikotarpiu buvo teikiamos. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad minėtoje gyvenamojoje patalpoje plistų blakės. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl kenkėjų (blakių) plitimo ar nepakankamo jų naikinimo, todėl teismas pagrįstai pareiškėjo argumentus dėl blakių plitimo vertino kaip deklaratyvius ir juos atmetė.

26. Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės dėl parduotuvės prekių kainų, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė aplinkybes apie kainų skirtumus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio ir aukštų parduotuvės prekių kainų buvo atmesti kaip nepagrįsti.

27. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas grindžia netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK, atlyginimo priteisimo.

29. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, spręsdamas, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų dėl jo skunde nurodytų nusiskundimų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl atmestų jo skundo reikalavimų, susijusių su gyvenamojo ploto normos pažeidimu, blakių plitimu ir aukštomis kainomis įkalinimo įstaigos parduotuvėje, padavė apeliacinį skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat kelia abejonės dėl teismo sprendimą priėmusio teisėjo šališkumo.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su teismo šališkumu, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, jog sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (žr., EŽTT 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą byloje I. prieš Slovakiją). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje G. ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje F. ir S. prieš Italiją).

32. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų pirmosios instancijos teismo šališkumą tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektais. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Šiuo atveju byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas buvo šališkumas.

33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

34. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai, susiję su gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir blakių plitimu.

35. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punktas taip pat nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui.

36. Pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas plotą, tekusį vienam asmeniui pataisos įstaigos gyvenamojoje patalpoje, atsižvelgė į miegamųjų vietų skaičių ir bendrą patalpos plotą. Toks skaičiavimo būdas pagal suformuotą teismų praktika taikomas tuo atveju, jeigu įkalinimo įstaiga nepateikia duomenų apie tikslų gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Pirmosios instancijos teismas, detaliai išnagrinėjęs byloje pateiktus įrodymus apie gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, jose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,1 kv. m). Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad laisvos lovos gyvenamojoje patalpoje užsipildydavo labai greitai, kad gyvenamosiose patalpose buvo per daug žmonių (17 asmenų vienoje patalpoje), nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, jog minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra apibendrinęs pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, jog būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2022 m. spalio 9 d. 20-o būrio 3-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 59,28 kv. m, įrengta 17 miegamųjų vietų, teko 3,48 kv. m ploto, o nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2023 m. kovo 6 d. 18-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 86,29 kv. m, įrengta 27 miegamosios vietos, teko 3,19 kv. m ploto. Taigi šiuo atveju nei nacionalinės teisės normos, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

38. Akcentuotina ir tai, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog apskaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai ir kiti įrenginiai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir kitų įrenginių (pavyzdžiui, sanitarinio mazgo) užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017).

39. Vertindama pareiškėjo teiginius dėl blakių plitimo gyvenamosiose patalpoje, jų neefektyvaus naikinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką, sprendžiant dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su parazitais ir graužikais kamerose, paprastai vertinama, ar tarp laisvės atėmimo įstaigos (šiuo atveju – Pravieniškių PN-AK) ir specialaus subjekto yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo, ar tokios sutarties sąlygų buvo laikomasi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pavyzdžiui, visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai). Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose (gyvenamosiose patalpose) nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).

40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“ yra sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 40–46), pagal kurią įstaigoje reguliariai atliekamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos (b. l. 24–39). Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, jog UAB „Utenos deratizacija“ vykdo blakių naikinimą, tačiau, pareiškėjo teigimu, taikomos priemonės nėra efektyvios, nes blakės gyvena po grindimis, todėl visiškai nėra išnaikinamos. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų (pavyzdžiui, visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų), kurie patvirtintų arba paneigtų pareiškėjo teiginius dėl blakių plitimo bei sudarytų pagrindą vertinti, jog taikomos priemonės parazitams naikinti nėra efektyvios. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normas neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją. Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu turėjo pagrindą pareiškėjo teiginius dėl blakių plitimo atmesti kaip nepakankamai pagrįstus.

41. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl didelio antkainio įkalinimo įstaigos parduotuvėje, pažymi, kad pataisos įstaigose veikiančių parduotuvių parduodamų prekių kainų kontrolės tvarką nustato Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 (nuo 2023 m. vasario 3 d. neteko galios). Šių taisyklių 3 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius ar jo įgaliotas asmuo, sudarydamas patalpų parduotuvei įrengti nuomos sutartį, privalo numatyti sąlygas, kad įstaigos parduotuvėje parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga. Įstaigos direktorius sudaro komisiją arba paskiria atsakingą asmenį tikrinti įstaigoje veikiančioje parduotuvėje parduodamų prekių kainas (5 p.). Prekių kainos turi būti tikrinamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį ir palyginamos su maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainomis parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši, ir veikia toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia laisvės atėmimo vietos įstaiga (6 p.). Komisija arba atsakingas asmuo maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų tikrinimo rezultatus įformina aktu, kurio vienas egzempliorius įteikiamas parduotuvės savininkui, antras egzempliorius saugomas laisvės atėmimo vietos įstaigoje. Akto kopija pateikiama Kalėjimų departamentui (7 p.).

42. Iš nustatyto teisinio reguliavimo, kuris ginčo laikotarpiu buvo aktualus, todėl turėjo būti taikomas, matyti, jog įkalinimo įstaiga (šiuo atveju – Pravieniškių PN-AK) turėjo pareigą kontroliuoti pataisos įstaigoje veikiančios parduotuvės veiklą, t. y. tikrinti, ar prekių kainos neviršija nustatytų dydžių. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nieko nepasisakė dėl pataisos įstaigoje veikiančios parduotuvės veiklos kontroliavimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl padidėjusių kainų atmetė kaip abstrakčius ir deklaratyvius, tačiau taip pat nieko nepasisakė dėl pareiškėjo teismo posėdžio metu teiktų įrodymų (parduotuvės čekius), kuriais jis (pareiškėjas) siekė pagrįsti kainų skirtumus įkalinimo įstaigų parduotuvėse. Byloje nesant duomenų apie Pravieniškių PN-AK administracijos atliktus prekių kainų patikrinimus, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas vertinti, jog atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl neatliekamos kainų kontrolės pataisos įstaigos parduotuvėje ir per aukštų prekių kainų, todėl šiuo aspektu yra pagrindas pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą.

43. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

44. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia, be kita ko, į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę (pripažinti pagrįstais pareiškėjo nusiskundimai dėl neatliekamos kainų kontrolės pataisos įstaigos parduotuvėje ir per aukštų prekių kainų laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2023 m. kovo 6 d.), įvertinusi tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatyto pažeidimo būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai stengęsis sukelti nepatogumus pareiškėjui, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nustačius pažeidimus dėl įkalinimo vietoje esančių parduotuvių kontrolės (žr., pvz. 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-446-415/2021), taip pat į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui už nustatytą pažeidimą priteistinas 50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

46. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nustatant pareiškėjo teisių pažeidimą dėl neatliekamos kainų kontrolės pataisos įstaigos parduotuvėje ir per aukštų prekių kainų, bei priteisiant dėl to pareiškėjui iš atsakovo 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 4 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui T. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius