2025-08-27 Nr. AB-13170-3-61-3-01995-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2371-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01995-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Ivetos Pelienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 25S89306 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad:

2.1. Sprendimas priimtas tik dėl to, kad darbdavys nesudarė su pareiškėju darbo sutarties, o ši aplinkybė grindžiama galimu duomenų nepateikimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra).

2.2. Priimdamas Sprendimą atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nesuteikė galimybės pareiškėjui pasisakyti, pateikti argumentus, faktus ir tai patvirtinančius įrodymus, todėl neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo.

2.3. Sprendimas priimtas pareiškėjui dirbus mažiau nei mėnesį. Jei pareiškėjui būtų buvusi suteikta galimybė, pareiškėjas būtų pateikęs paaiškinimus, kad dirba ir gauna darbo užmokestį ir, kad nėra pagrindo naikinti leidimą laikinai gyventi.

2.4. Apie tai, kad dirba pas darbdavį, kuris nėra pranešęs apie darbo pradžią Sodrai, pareiškėjas sužinojo tik gavęs Sprendimą.

2.5. Pareiškėjas ruošia skundą darbo ginčų komisijai.

3. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

4. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo skundą grindžia šiais argumentais:

4.1. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas darbo pagrindu. Sprendimu šis leidimas panaikintas, nustačius, kad Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo darbą Lietuvos įmonėse, kad su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, taip pat gavus tarpininkavimo raštą teikusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „International personnel solution“ (toliau – ir Įmonė) pranešimą, kad „užsienietis dėl sveikatos problemų negalėjo per numatytą terminą laiku atvykti“. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas 2025 m. sausio 27 d., o Sprendimas priimtas 2025 m. balandžio 8 d., t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo leidimo išdavimo.

4.2. Pareiškėjas nuolat buvo informuojamas apie Migracijos departamento priimtus sprendimus, įspėtas ir apie tai, kad turi deklaruoti gyvenamąją vietą. Su siunčiamais pranešimais pareiškėjas susipažino, tačiau su Migracijos departamentu nebendradarbiavo. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių darbo sutarties sudarymo faktą, gautą darbo užmokestį, skundo pateikimą darbo ginčų komisijai, kitų įrodymų, patvirtinančių, kad Migracijos departamento Sprendime nustatytos faktinės aplinkybės yra neteisingos ar nepagrįstos objektyviais duomenimis. Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos nepriimti Sprendimo. Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

4.3. Pareiškėjas yra pateikęs Migracijos departamentui naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, šiuo metu sprendimas dar nėra priimtas.

II. 5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40, 44 straipsniais, nustatančiais leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus ir sąlygas, 50 straipsniu, įtvirtinančiu leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 62 straipsniu, reglamentuojančiu užsieniečių įsidarbinimą, darė išvadą, kad užsienietis turi pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios nurodytos jį ketinančio įdarbinti darbdavio tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas gali tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

7.1. Pareiškėjas, Baltarusijos pilietis, 2024 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti staliumi UAB „International personnel solution“ (toliau – ir Prašymas). UAB „International personnel solution“ tarpininkavimo rašte Nr. 20241113-204851 nurodė, kad įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį neterminuotai, mokėti 1 780 Eur mėnesinį darbo užmokestį.

7.2. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760417923, galiojantį iki 2027 m. sausio 19 d. (toliau – ir Leidimas), kaip užsieniečiui, kuris atitinka ketinančio dirbti Lietuvos Respublikoje keliamas sąlygas (Įstatymo 44 str. 1 d. 2 p.).

7.3. Migracijos departamentas 2025 m. kovo 6 d. informavo pareiškėją, kad jis neįvykdė įsipareigojimo deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pranešimą perskaitė 2025 m. kovo 24 d., tačiau duomenų apie Migracijos departamentui į pranešimą teiktus dokumentus ar paaiškinimus į bylą nepateikė.

7.4. Įmonė 2025 m. balandžio 18 d. pranešimu Nr. 2504-PRNŠ-0886 informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neįdarbintas, nes dėl sveikatos problemų numatytu terminu įsidarbinti neatvyko.

7.5. Migracijos departamentas, vykdydamas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 130 punkte numatytas funkcijas, patikrino Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad nuo 2022 m. balandžio 3 d. iki 2025 m. balandžio 3 d. pareiškėjas Lietuvos įmonėse nedirbo. Migracijos departamentas panaikino Leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, t. y. kai nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

8. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kad darbo sutartį su Įmone buvo sudaręs, nepateikė minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad teikdamas Prašymą pareiškėjas varnele pažymėjo sąlygą, jog jam yra žinoma pareiga informuoti Migracijos departamentą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) apie visus pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl Prašymo, tačiau bylos duomenimis nenustatyta, kad kokią nors informaciją Migracijos departamentui pareiškėjas būtų teikęs.

10. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019), o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamentui besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų ir tai akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2019 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4459-556/2019).

11. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepaaiškino, kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, kurie lemtų kitokio pobūdžio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi priėmimą, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl gero administravimo principo pažeidimo kaip nepagrįstus.

12. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisme buvo sudaryta galimybė nurodyti visus argumentus dėl ginčijamo Sprendimo bei pateikti juos patvirtinančius įrodymus, tačiau Sprendimo pagrindo ir faktinių aplinkybių, kad Įmonė su juo darbo sutarties nesudarė, pareiškėjas nepaneigė.

13. Teismas konstatavo, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte keliamus reikalavimus. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė į bylą ir skunde minimo kreipimosi į darbo ginčų komisiją patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo argumentą, jog darbdavys tik nepranešė Sodrai apie pareiškėjo įdarbinimą Įmonėje, nors realiai jis dirbo, vertino kritiškai.

15. Teismas išaiškino, kad Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktuose nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks teisės aktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygas.

16. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime išsamiai ir aiškiai nurodė reikšmingas faktines aplinkybes, konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, darė išvadą, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 19 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra grindžiamas atsakovo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, netyrė jo nurodytų aplinkybių pagal byloje turimus įrodymus, iš esmės ginčijamame sprendime tik pakartojo atsakovo neva teisingai nustatytas faktines aplinkybes bei motyvus, išdėstytus Sprendime, ir atsakovo atsiliepime į skundą, nebuvo pasisakyta dėl priežasčių, kodėl užsienietis nebuvo įdarbintas iškart po leidimo laikinai gyventi išdavimo.

18.2. Pirmosios instancijos teismas neatliko jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Vien tik atsakovo argumentų dėl nustatytų faktinių aplinkybių perrašymas ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatų nurodymas, neatlikus savarankiško bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo bei nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių teisinio kvalifikavimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

18.3. Pareiškėjas stengėsi išsiaiškinti, kodėl darbdavys neinformavo Sodros apie darbo pradžią ir, kodėl susiklostė tokia situacija, kad atsakovas panaikino Leidimą, jam buvo pasiūlyta kreiptis su skundu į darbo ginčų komisiją, tačiau pareiškėjas, nenorėdamas sugadinti santykių su darbdaviu, taip pat manydamas, kad jam kaip užsieniečiui nepavyks svetimoje šalyje įrodyti savo teiginių, nesikreipė į minėtą įstaigą, todėl negalėjo teismui pateikti reikšmingų bylai įrodymų.

18.4. Pirmosios instancijos teismas, žinodamas situaciją, kuri buvo pateikta ir išdėstyta pareiškėjo skunde, turėjo veikti aktyviai ir į bylos nagrinėjimą įtraukti suinteresuotu asmeniu UAB “International personnel solution”, tačiau jokie veiksmai iš teismo pusės nebuvo atlikti, į bylą nurodytas asmuo nebuvo įtrauktas.

18.5. Pareiškėjas dirbo ir dirba Įmonėje, tačiau negali padaryti įtakos, kad darbdavys apie darbo pradžią praneštų Sodrai. Jeigu atsakovas, priimdamas Sprendimą, būtų laikęsis bendradarbiavimo principo ir kreipęsis į darbdavį, prašydamas pateikti paaiškinimus dėl įdarbinimo, tokia situacija nebūtų susidariusi, kadangi darbdavys, gavęs valstybinės įstaigos nurodymą, būtų jį įvykdęs.

18.6. Atsakovo veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitų principų, teisės aktų reikalavimų, rodantys politinio neutralumo stoką.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Pareiškėjas neįrodė savo deklaratyvių teiginių, jog dirba Įmonėje.

20.2. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo įrodymų tyrimo yra abstraktūs. Pareiškėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjas „dėjo maksimalias pastangas siekiant išsiaiškinti, kodėl darbdavys neinformavo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie darbo pradžią ir dėl ko susiklostė tokia situacija, kad Atsakovas panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvoje,“ tačiau apeliaciniame skunde nedetalizavo, kokias būtent pastangas dėjo, kokius konkrečius veiksmus atliko, į ką kreipėsi, galbūt surinko tam tikrus įrodymus.

20.3. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, pareiškėjo skundo argumentai vertintini kritiškai.

20.4. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos (toliau – VSAT IS) duomenimis pareiškėjas išvyko iš Lietuvos Respublikos 2025 m. balandžio 14 d., ir, kaip matyti iš VSAT IS 2025 m. liepos 17 d. duomenų, daugiau nebuvo atvykęs. Šie objektyvūs duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis dirba Įmonėje.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui darbo pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustačius, kad darbo sutartis nesudaryta; duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko tų sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, pažymėjo, kad byloje nėra darbo sutarties sudarymą patvirtinančių įrodymų, Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas tiek teisės aktų nuostatomis, tiek faktinėmis aplinkybės, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

23. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą teismą, netinkamai rinko ir tyrė įrodymus, rėmėsi vien atsakovo pozicija, neatsižvelgė į tai, kad Sprendimas neatitinka proporcingumo principo, neįtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Įmonės.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Administracinėje byloje nėra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą peržengti pareiškėjo apeliacinio skundo ribas, ir nėra nustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies nuostatose. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėja administracinę bylą ir patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Ginčijamu Sprendimu atsakovas panaikino Leidimą, kuris pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Įmonėje, galiojantį iki 2027 m. sausio 19 d., nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta (Įstatymo 50 str. 1 d. 2, 6 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.).

27. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

28. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o, nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1887-821/2024; 2024 m rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2239-556/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2387-968/2024; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1370-629/2025; ir kt.).

30. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Leidimas pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis dirbs UAB „International personnel solution“ (2024 m. lapkričio 14 d. Prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2411-LLG-3232). Sodros duomenų bazės išrašas (2025 m. balandžio 3 d. išrašas iš Sodros apie pareiškėjo įdarbinimų sąrašą nuo 2022 m. balandžio 3 d.) patvirtina, kad Sodrai nepranešta apie pareiškėjo įdarbinimą Įmonėje. Byloje esantis Įmonės 2025 m. balandžio 18 d. pranešimas Nr. 2504-PRNŠ-0886 Migracijos departamentui patvirtina, kad pareiškėjas neįdarbintas, nes dėl sveikatos problemų numatytu terminu įsidarbinti neatvyko. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjui neįsidarbinus Įmonėje, atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti jam išduotą Leidimą. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai panaikino Leidimą.

31. Pasisakydama dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Įstatymo nuostatų pateiktais išaiškinimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024), daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas gavo Leidimą tuo pagrindu, jog jis dirbs Įmonėje, jam bus mokamas 1 780 Eur darbo užmokestis (Tarpininkavimo raštas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20241113-204851), tačiau pareiškėjas nepradėjo dirbti Įmonėje ir negavo darbo užmokesčio), tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Tačiau šis neatitikimas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą, nes, kaip jau minėta, leidimas laikinai gyventi pagrįstai panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Atsižvelgus į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo atmetami. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie bylos faktais ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis nepagrįstų išvadų.

33. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad netinkamai vertinti įrodymai, remtasi vien atsakovo pozicija, nes pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus, o atsakovas į bylą pateikė Tarpininkavimo raštą, prašymą dėl Leidimo išdavimo, išrašą iš Sodros duomenų, duomenis apie gyvenamosios vietos deklaravimą, Įmonės 2025 m. balandžio 18 d. pranešimą Nr. 2504-PRNŠ-0886, 2025 m. balandžio 14 d. išrašą iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos, kad pareiškėjas 2025 m. kovo 6 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, 2025 m. balandžio 14 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir daugiau negrįžo, pareiškėjo asmens dokumento kopiją. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės yra prieštaringos, nepatvirtintos jokiais įrodymais (pirmosios instancijos teismas 2025 m. balandžio 25 d. nutartyje pasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus apie darbą Įmonėje), todėl vertinamos ir kaip deklaratyvi gynybinė pareiškėjo versija.

34. Sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvų Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad dirbo, tačiau darbdavys nepranešė Sodrai, nurodė, kad kreipėsi į darbo ginčų komisiją, apeliaciniame skunde cituoja Įmonės pranešimą, kad neįsidarbino dėl ligos ir prašo į jį atsižvelgti, nurodo, kad nenori pyktis su darbdaviu, todėl nesikreipė į darbo ginčų komisiją) bei kitos aplinkybės neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024).

35. Pareiškėjo deklaratyvūs argumentai apie Sprendimo neproporcingumą atmetami kaip neįrodyti, kartu pažymint, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

36. ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad pareiškėjo skunde (prašyme, pareiškime) teismui turi būti nurodyta trečiųjų suinteresuotų asmenų vardai, pavardės (pavadinimai), asmens kodai (kodai, jeigu žinoma), gyvenamosios vietos (buveinės), jeigu žinoma, – ir elektroninio pašto adresai, telefono ir fakso numeriai, kitų elektroninių ryšių priemonių adresai. ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis, be kita ko, nustato, kad administracinės bylos proceso šalys yra <...> tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).

37. Pareiškėjas skunde teismui trečiųjų suinteresuotų asmenų nenurodė. Apeliaciniame skunde taip pat nenurodyta ir byloje nėra įrodymų, kaip bylos išsprendimas gali turėti įtakos Įmonės teisėms ir pareigoms, taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes nenustatytas ABTĮ reikalavimų pažeidimas į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukus Įmonės.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

39. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, atsižvelgiant į šios nutarties motyvuojamosios dalies argumentus, paliekama nepakeista.

40. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Beata Martišienė

Iveta Pelienė

Dalia Višinskienė