4e63aef4-9ebc-4edc-b272-52cfff405ab6 · Kauno apygardos teismas

?Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-954/2022 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49642-2019-0 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S) Kauno apygardos teismas N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. vasario 28 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir AuÅ¡ros Vingilės, sekretoriaujant Aidai Gaučienei, dalyvaujant prokurorei L. Z., nuteistajam J. M., jo gynėjai advokatei AuÅ¡rai Ručienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo J.

M. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rÅ«mų 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 10 (deÅ¡imties) mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 284 straipsnį 8 (aÅ¡tuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du ir skirta subendrinta 10 (deÅ¡imties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinta su 2013 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (trijų) metų 8 (aÅ¡tuonių) mėnesių 21 dienų laisvės atėmimo bausmė. Nuspręsta bausmės pradžiÄ skaičiuoti nuo J. M. faktinio sulaikymo, nuosprendžiui įsiteisėjus, dienos. IÅ¡ nuteistojo J. M. priteista 800 Eur nukentėjusiojo O.

P. naudai, priteistų lėšų tvarkytoju iki jo pilnametystės paskiriant nukentėjusiojo įstatyminį atstovÄ â€“ mamÄ R. G., G. N. įstatyminei atstovei A. N. 2 700 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų. 1600 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų priteisimo klausimas paliktas nenagrinėtu. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :

1. J. M. nuteistas: 1.1. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2019 m. lapkričio 7 d. apie 14.30 val., vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini), Å¡alia gatvės, tyčia, ranka sugriebdamas mažametį O. P. už kaklo, o G. N. už ant pečių uždėtos kuprinės bei tempdamas abu mažamečius link automobilio, kuriame sėdėjo mažametis J. M. sÅ«nus, tokiais veiksmais sukėlė mažamečiui O. P. fizinį skausmÄ . 1.2. pagal BK 284 straipsnį už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje – 2019 m. lapkričio 7 d. apie 14.30 val., vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini), Å¡alia gatvės, paÅ¡alinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, susijusiu su fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , o bÅ«tent: pasivijęs nuo jo bėgančius mažamečius O.

P. ir G. N., grasindamas sulaužyti mažamečiams kojas, tyčia suimdamas O. P. už kaklo, o G. N. už kuprinės ir juos tempdamas link automobilio, kuriame sėdėjo mažametis J. M. sÅ«nus, ir taip sukeldamas mažamečiui O. P. fizinį skausmÄ , tokiais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ .

2. Kauno apylinkės teismas pripažindamas J. M. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodė, kad teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais, kadangi jų parodymai logiški, išsamūs, vienodi tarpusavyje. Dėl įvykio aplinkybių jie buvo apklausti 2019 m. gruodžio 3 d., tai yra, beveik iškart po įvykio, kai geriausiai atsiminė įvykio aplinkybes. Taigi iš nukentėjusiųjų įstatyminių atstovų, artimųjų giminaičių, draugų, gimnazijos darbuotojų parodymų matyti, kad nukentėjusieji O.

P. ir G. N., patyrę iÅ¡gÄ stį, sukrėtimÄ , Å¡okÄ , veikiami juos sukrėtusių iÅ¡gyvenimų, apie įvykį, jų atžvilgiu vartotÄ prievartÄ , smurtÄ sÄ Å¾iningai, kÄ atsiminė, kaip suprato J. M. veiksmus, pasakojosi jiems artimiems asmenims, draugams, mokytojams, nurodydami iÅ¡ esmės vienodas, logiÅ¡kas juos sukrėtusio įvykio aplinkybes. Pačių nukentėjusiųjų, liudytojų D. S., E. F., A. G., A. A., V. T., įstatyminių atstovų parodymais nustatyta, kad J. M. suimant O. P. už kaklo ir tokiu bÅ«du jį vedant (tempiant) link savo automobilio, nukentėjusiajam O.

P. nuo šių kaltinamojo J. M. veiksmų buvo atsiradusios rausvos dėmės bei tokiais veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Ir nors šie sužalojimai nebuvo užfiksuoti ikiteisminio tyrimo pradžioje ikiteisminio tyrimo veiksmais (nors apie O. P. likusias dėmes ant kaklo buvo nurodyta ir R. G. pirminiame pareiškime policijai) bei nebuvo nustatytas sveikatos sutrikdymo laipsnis, tačiau nuotraukos su O. P. padarytais ir matomais kakle sužalojimais buvo pateiktos R. G. (ankstesnė pavardė – Puidokienė) ikiteisminio tyrimo institucijai jau ikiteisminio tyrimo pradžioje (1 t., b. l. 41–45), iš kurių matyti šių nuotraukų darymo laikas, tai yra 2019 m. lapkričio 7 d. 14.54 val., 14.55 val. bei 14.56 val., tai yra iškart po įvykio O.

P. grįžus namo (vėliau buvo pateiktos minėtos fotonuotraukos su elektroniniais nuotraukų duomenimis, 3 t., vokas prie galinio virÅ¡elio su fotonuotraukomis). Å ios nuotraukos, kuriose užfiksuoti nukentėjusiojo kakle esantys paraudimai, taip pat patvirtina nukentėjusiojo O. P. parodymus, kad jie galėjo atsirasti J. M. suėmus nukentėjusįjį už kaklo ir jį tempiant, kas patvirtina, kad mažametis nukentėjusysis O. P. tiek J. M. jį tempiant už kaklo, tiek vėliau jautė fizinį skausmÄ .

Todėl tokiais smurtiniais veiksmais kaltinamasis J. M. padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 3 dalyje. 2.1. Apylinkės teismas pripažindamas J. M. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, nuosprendyje nurodė, kad gaudydamas nukentėjusiuosius, tempdamas juos link savo automobilio, grasindamas sulaužyti nukentėjusiųjų kojas, tokius veiksmus kaltinamasis J. M. atliko vieÅ¡oje vietoje, tai yra Å¡alia visuomeninio transporto stotelės bei gatvės, kur dienos metu nuolat bÅ«na žmonių.

Nors bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta daug asmenų, kuriuos turėjo Å¡okiruoti toks kaltinamojo elgesys, tačiau ne tik iÅ¡ liudytojų, tačiau ir iÅ¡ paties kaltinamojo parodymų matyti, kad toje vietoje buvo daugiau žmonių, tiesiog ne kiekvienas asmuo mano turįs pareigÄ reaguoti į netinkamus, nusikalstamus kitų asmenų veiksmus (kaip Å¡iuo atveju pasielgė liudytojas V. T.). Tačiau kaltinamojo veiksmai vieÅ¡oje vietoje, kitų piliečių akivaizdoje, kaltinamajam įgyvendinant savus svetimų vaikų auklėjimo metodus, mažamečių asmenų atžvilgiu naudojant prievartÄ , smurtÄ , Å¡okiravo kitus asmenis, iÅ¡reiÅ¡kė nepagarbÄ Å¡ių asmenų atžvilgiu, bei taip sutrikdė įvykio vietoje buvusių kitų piliečių, kaip visuomenės narių, rimtį.

Kaltinamojo J. M. toks elgesys, net jei tai bÅ«tų ir ginant galimai pažeistus savo sÅ«naus interesus, laikytinas atviru iÅ¡Å¡Å«kiu visuomeninei tvarkai, prieÅ¡taraujantys moralės principams, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti savo jėgos pranaÅ¡umÄ , niekinantį požiÅ«rį į nukentėjusiuosius, aplinkinius. Tokiais veiksmais kaltinamasis J. M. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ ir padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 284 straipsnyje. 2.2. Apylinkės teismas skirdamas bausmę nurodė, kad nors J.

M. padarė du nesunkius tyčinius baigtus nusikaltimus, esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, tačiau praeityje jis buvo teistas du kartus – už apysunkių, sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymÄ , teistumas neiÅ¡nykęs, byloje nagrinėjamus nusikaltimus padarė lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos laikotarpiu, iÅ¡ kurios jis buvo paleistas neatlikus 3 metų 1 mėnesio ir 21 dienos bausmės, praėjus vos metams laiko po 2018 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria buvo patvirtintas Lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos namų komisijos nutarimas dėl lygtinio paleidimo J.

M. taikymo, priėmimo. Kas rodo, kad kaltinamasis nesistengia toliau gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas, todėl J. M. skirtina inkriminuojamų nusikalstamų veikų straipsnių sankcijose numatyta griežčiausia bausmės rÅ«Å¡is – laisvės atėmimas. Kadangi J. M. nusikaltimus padarė lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos laikotarpiu, praėjus vos metams laiko po jo lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos, ankstesniais nuosprendžiais buvo teistas už apysunkių, sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymÄ , nežiÅ«rint to, kad jis kaip vieniÅ¡as tėvas augina savo vaikÄ , tačiau iki jo paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos jo vaikas buvo auginamas kaltinamojo tėvų ir vaikÄ kaltinamasis realiai augina tik po paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos, teismas neturi pagrindo ir nemato galimybės kaltinamojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatų, todėl kaltinamajam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. 2.3.

Apylinkės teismas priteisdamas civilinį ieÅ¡kinį nurodė, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad žala buvo padaryta mažamečiui asmeniui, nukentėjusiajam O. P. buvo sukeltas fizinis skausmas, taip pat nukentėjusysis dėl kaltinamojo veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimÄ , Å¡okÄ , iÅ¡gÄ stį, dvasinio sukrėtimo pasekmės jautėsi ir kažkurį laikÄ po įvykio, nukentėjusiajam teko lankytis pas psichologÄ , tačiau teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, kad fiziniai nukentėjusiojo skausmai netruko ilgai, nebuvo pateikta jokių objektyvių pagrįstų duomenų, kad dėl įvykio metu patirto dvasinio sukrėtimo nukentėjusiojo psichinė bÅ«klė gali blogėti ateityje, nepateikta objektyvių duomenų, kad įvykio metu patirti iÅ¡gyvenimai turėjo įtakos nukentėjusiojo mokslams, kitai veiklai, kad turės įtakos tolimesniam nukentėjusiosios pilnaverčiui gyvenimui.

Teismas sprendė, kad praÅ¡oma priteisti 5000 Eur suma yra aiÅ¡kiai neatitinkanti Lietuvos Respublikos teismų formuojamai praktikai, prieÅ¡tarauja sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principams, neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl praÅ¡omÄ priteisti sumÄ sumažino iki 800 Eur. 2.4. Apylinkės teismas priteisdamas bylinėjimosi iÅ¡laidas nurodė, kad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei įvertinus bylos sudėtingumÄ (kaltinamasis J. M. kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų padarymu, kaltu neprisipažino, byla trijų tomų, byloje be nukentėjusiųjų įstatyminių atstovių buvo apklausti dar aÅ¡tuoni liudytojai), taip pat atsižvelgiant, kad praÅ¡oma priteisti suma neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose ,,Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalių dydžių patvirtinimo“ numatytiems advokato bei jo padėjėjo atstovavimo teisme, procesinių dokumentų rengimo dydžiams, kaltinamasis yra darbingas, galintis dirbti ir uždirbti asmuo, todėl nukentėjusiojo įstatyminės atstovės turėtos 2100 Eur ir 600 Eur, viso 2700 Eur iÅ¡laidos už advokato teisinę pagalbÄ , priteistinos nukentėjusiojo įstatyminei atstovei iÅ¡ kaltinamojo J.

M..

3. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį. 3.1. Skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi bÅ«ti panaikintas. Byloje nėra patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog jis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikÄ , todėl remiantis in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai, turi bÅ«ti iÅ¡teisintas.

Teismas iÅ¡ esmės rėmėsi bylos baigtimi (neturtinės žalos ir bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimu) suinteresuotų ir su jais susijusių asmenų (nemačiusių įvykio aplinkybių) parodymais, nors juose yra prieÅ¡taravimų. 3.2. Apelianto nuomone, nuosprendyje nėra jokių įrodymų bei teismo motyvų, kurie pagrįstų, jog jis O. P. fizinį skausmÄ sukėlė sugriebdamas, o G. N. už ant pečių uždėtos kuprinės. Tokia kaltinimo formuluotė ne tik apsunkina gynybÄ , nes neaiÅ¡ku, ar G.

N. tempimas už kuprinės yra laikomas savarankiÅ¡ku epizodu, kvalifikuotinu pagal tÄ pačiÄ BK 140 straipnio3 dalies normÄ , ar tai tik Å¡iaip perteklinių žodžių įtraukimas į kaltinimÄ , bet ir dirbtinai iÅ¡didina nagrinėjamų veiksmų sunkumÄ , sudaro įspÅ«dį, jog jis atliko daugiau veiksmų negu jų buvo realybėje. IÅ¡ teismo nuosprendžio galima suprasti, kad visgi sugriebimas už G. N. kuprinės nesudarė prielaidų sukelti fizinį skausmÄ O. P., nes priežastinio ryÅ¡io tarp veiksmo ir pasekmių teismas nenagrinėjo.

Todėl dėl fizinio skausmo sukėlimo O. P., iÅ¡ kaltinimo turėjo bÅ«ti paÅ¡alintas sugriebimas G. N. už kuprinės. IÅ¡ nuosprendžio motyvuojamosios dalies argumentų (įrodymų vertinimo) galima daryti iÅ¡vadÄ , jog pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiamas fizinio skausmo sukėlimo faktas yra O. P. ir su juo susijusių asmenų parodymai. Tačiau teismas neįvertino aplinkybių, kurios nenaudingos kaltinimui, tai yra ikiteisminio tyrimo metu neatlikti jokie veiksmai, kurie padėtų iÅ¡siaiÅ¡kinti kokio stiprumo turėtų bÅ«ti „sugriebimas už kaklo“ tam, kad liktų fotografijose matomos žymės. Nėra medikų iÅ¡vadų, kurios patvirtintų arba paneigtų žymių atsiradimo galimybę sugriebus O.

P. už kaklo. IÅ¡ teismo nuosprendžio ir iÅ¡ prokurorės elgesio bylos nagrinėjimo teisme metu buvo jaučiamas iÅ¡ankstinis nusistatymas, jog jis yra kaltas ir įrodinėjimo procesas iÅ¡ kaltinimo pusės buvo pavirÅ¡utiniÅ¡kas, pagrįstas netiesioginių įrodymų interpretacijomis. Tuo tarpu įrodymai, kurie galėtų paneigti O. P. įstatyminės atstovės bei kaltinimo versijÄ , nebuvo renkami. 3.3. Skundo autoriaus teigimu, jeigu teismas be iÅ¡ankstinio nusistatymo bÅ«tų vertinęs įrodymus, tai jis bÅ«tų padaręs iÅ¡vadÄ , kad nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog O.

P. įstatyminės atstovės pateiktuose skaitmeniniuose vaizduose yra matoma O. P. kÅ«no dalis. Taip pat nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog minėtuose skaitmeniniuose vaizduose matomos atsiradusios žymės (net jei bÅ«tų nustatyta, kad jos tikrai yra ant O. P. kÅ«no) yra aptariamojo įvykio pasekmė. Teismas vadovavosi G. N. parodymais, jog „ant O. P. kaklo jis matė nubrozdinimÄ â€œ, tačiau nesiaiÅ¡kino kokiomis aplinkybėmis G. N. galėjo matyti tÄ â€žnubrozdinimÄ â€œ, jeigu veiksmas vyko Å¡altojo sezono metu ir vaikai dėvėjo virÅ¡utinius rÅ«bus.

Taip pat teismas Å¡iame kontekste nevertino liudytojos A. A. parodymų ir nepaÅ¡alino juos esančių prieÅ¡taravimų lyginant su jos parodymais ikiteisminio tyrimo metu bei lyginant su kitų liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais. 3.4. Nuteistasis skunde teigia, kad prokurorės iÅ¡ankstinį neigiamÄ nusistatymÄ dėl jo kaltės bei polinkį riboti konstitucinę įtariamojo/kaltinamojo teisę į gynybÄ rodo ir jos 2020 m. gegužės 6 d. nutarime nurodyti motyvai, dėl kurių ji netenkino jo gynėjos praÅ¡ymo apklausti jo sÅ«nų U.

M. (tiesioginį įvykio liudininkÄ ). Tai, kad prokurorės manymu, visi veiksmai yra atlikti, tai nereiÅ¡kia, jog yra surinkti visi įtariamojo/kaltinamojo galimÄ nekaltumÄ patvirtinantys įrodymai ir kad įtariamasis/kaltinamasis negali pasinaudoti savo teise į gynybÄ , kuri, be kita ko, reiÅ¡kia teisę teikti įrodymus. Prokurorės Å¡aliÅ¡kumÄ ir nesÄ Å¾iningÄ jo gynybos teisės ribojimÄ rodo tai, kad ji liudytojos L. P. apklausos metu jau turėjo iÅ¡ jos darbovietės gautus duomenis apie liudytojos darbo grafikÄ , tačiau jų prieÅ¡ apklausÄ nepateikė, tokiu bÅ«du užkirsdama keliÄ jam ir jo gynėjai užduoti liudytojai klausimus, į kuriuos atsakydama liudytoja galimai bÅ«tų paaiÅ¡kinusi kodėl nesutampa jos darbovietės oficialus darbo grafikas bei faktiÅ¡kai „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centre dirbusių darbuotojų darbo valandos.

Apie tokių neatitikimų priežastis sužinojome tik po teismo posėdžio kuriame buvo pateikti Å¡ie įrodymai, t. y. jau po liudytojos apklausos. Taip pat jokiais įrodymais nėra pagrįsta teismo iÅ¡vada, kad jo elgesys „šokiravo kitus asmenis, iÅ¡reiÅ¡kė nepagarbÄ Å¡ių asmenų atžvilgiu“. Tai tik apibendrintas, deklaratyvus teiginys. Teisinėje valstybėje asmuo negali bÅ«ti nuteisiamas tokiomis deklaracijomis „pagrįsto“ nuosprendžio pagrindu. 3.5. Skunde nurodoma ir tai, kad savo iÅ¡vadas dėl civilinio ieÅ¡kinio tenkinimo iÅ¡ dalies, teismas motyvavo, be kita ko, tuo, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad O.

P. buvo sukeltas fizinis skausmas. Tačiau įrodymai Å¡ioje kaltinimo dalyje kaip tik labai prieÅ¡taringi ir teismas Å¡ių prieÅ¡taravimų nepaÅ¡alino. Vien tai, kad prokuroras kaltinamajame akte įraÅ¡o asmenį į nukentėjusiųjų sÄ raÅ¡Ä (pačiam asmeniui nepareiÅ¡kus jokių reikalavimų dėl žalos atlyginimo), nesudaro pagrindo priteisti tokio asmens atstovavimo baudžiamajame procese iÅ¡laidų. G. N. įstatyminė atstovė ir jÄ atstovaujantis advokatas nereiÅ¡kė jokių praÅ¡ymų, iÅ¡ esmės tik formaliai dalyvavo procese (tik viename „gyvame“ posėdyje, o likusiuose - nuotoliniu bÅ«du), todėl nuteistasis nesutinka su G.

N. atstovei priteista atstovavimo iÅ¡laidų suma. 3.6. Apelianto nuomone, teismas neturėjo pagrindo dėl vieno įvykio konstatuoti, kad jis nesistengia toliau gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas. Skiriant bausmę visiÅ¡kai neatsižvelgta į tai, kad jis dirba, laikosi lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos sÄ lygų, rÅ«pinasi mažamečiu vaiku, yra vienintelis žmogus, kuris nuolat lankosi jo ugdymo įstaigoje ir domisi jo elgesiu bei ugdymo pasiekimais. Teismas, vienÄ Ä¯vykį vertindamas kaip visuomenėje priimtų moralės ir elgesio normų nesilaikymÄ , neįvertino (tiksliau, vengė vertinti) su jo sÅ«numi U.

M. susijusių aplinkybių, rodančių, kad iÅ¡ jo sistemingai buvo tyčiojamasi ir, kad ugdymo įstaiga nesugebėjo nutraukti tokio elgesio jo sÅ«naus atžvilgiu. A. A. atsakymai į jo gynėjos klausimus akivaizdžiai parodo, kad gimnazija nesugebėjo efektyviai reaguoti į patyčių atvejus. Teismas visiÅ¡kai nenagrinėjo jo sÅ«naus auginimo ir priežiÅ«ros perspektyvų jam bÅ«nant laisvės atėmimo įstaigoje, neapklausė jo tėvų, kurie dėl amžiaus ir kitų priežasčių negali pilnavertiÅ¡kai pasirÅ«pinti vaiku, vaiko teisių apsaugos institucijos atstovų ir padarė iÅ¡vadÄ , nepagrįstÄ jokiais įrodymais.

4. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis J. M. ir jo gynėja advokatė AuÅ¡ra Ručienė prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė, atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis J. M. yra pilnai atlikęs bausmę, prašė jo apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies ir jam skirti bausmę nesusijusiÄ su realiu laisvės atėmimo ar taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo iÅ¡vadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje ir 284 straipsnyje, ir mano, kad jo atžvilgiu turi bÅ«ti priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis.

Taip pat nuteistasis J. M. nesutinka su bausmės individualizavimu bei priteistų proceso iÅ¡laidų dydžiu. Dėl įrodymų vertinimo 6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai teisingai iÅ¡spręsti. Ä®rodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesÄ .

Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemÄ , o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas Å¡iam loginiam procesui yra iÅ¡samus ir neÅ¡aliÅ¡kas visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga – turi bÅ«ti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iÅ¡ anksto nėra svarbesnis už kitÄ , nepriklausomai nuo įrodymų Å¡altinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, raÅ¡ytiniai įrodymai ir pan.).

Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagÄ , sprendžia, kad prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė byloje esančius įrodymus, jų visetÄ bei padarė pagrįstas iÅ¡vadas, neprieÅ¡taraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo J. M. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, juos teisiÅ¡kai įvertino.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo iÅ¡vados dėl apelianto nusikalstamų veiksmų yra nepagrįstos, tačiau iÅ¡ nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetÄ , detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiÅ¡kai pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad J. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, 284 straipsnyje. Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

8. Tiek iÅ¡ nuteistojo J. M. apeliacinio skundo turinio, tiek ir iÅ¡ jo parodymų duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, matyti, kad nuteistasis neneigia, jog įvykio metu vijosi nukentėjusiuosius O. P. bei G. N., tačiau neigia, jog nukentėjusiajam mažamečiui O. P. sukėlęs fizinį skausmÄ bei sutrikęs visuomenės rimtį ir tvarkÄ . Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu J. M. nurodė, kad 2019 m. lapkričio 7 d. apie 14.00 val. atvykęs į mokyklÄ pasiimti sÅ«naus U.

M., mokyklos kieme pamatė sÅ«nų su dviem klasiokais, nuo jų nueidinėjo du vyresni berniukai. Ä®lipęs į automobilį sÅ«nus pradėjo skųstis, kad du vaikai jam grasino, kad susidoros, kad nebegalės eiti į mokyklÄ , kad bus sumuÅ¡tas. Kiti du berniukai – U. M. klasiokai tai patvirtino. Jam iÅ¡važinėjant iÅ¡ mokyklos, sÅ«nus parodė į du einančius berniukus, todėl jis prie jų sustojo, atsidarė langÄ ir paklausė, kodėl jie grasino jo sÅ«nui, tačiau berniukai greitai nubėgo per kiemus.

Išvažiavęs į pagrindinę gatvę – (duomenys neskelbtini) gatvę, pasukęs link (duomenys neskelbtini) g., už žiedo sustojime pamatė tuos pačius du besislepiančius vaikus. Jam sustojus prie sustojimo ir išlipus iš automobilio, vaikai pradėjo bėgti. Jis pradėjo juos vytis, norėdamas paklausti, kodėl jie grasino jo sūnui. Vaikus pasivijo už 30–50 metrų. Kai vijosi šaukė jiems sustoti, sakė, kad vis tiek pagaus. Berniukai sustojo tik tada, kai jis pagavo G. N. už striukės už nugaros, o kitas tada pats sustojo.

Jis paklausė, kodėl jie bėga ir grasina jo sÅ«nui, berniukai pasiÅ«lė atsipraÅ¡yti. Kartu su jais abiem vaikais grįžus prie automobilio, jie atsiprašė U. M., sakė, kad neskriaus daugiau. GalbÅ«t, einant prie maÅ¡inos, jis vienÄ berniukÄ laikė už striukės, bet kÅ«no nelietė, vaikų netempė, nevilko, negriovė, neauklėjo, nesuėmė už kaklo nei vienam, netempė už kapiÅ¡ono, netempė už kuprinės. Abu berniukai ėjo savanoriÅ¡kai atsipraÅ¡yti jo sÅ«naus. Artinantis link automobilio, jis laikomÄ vaikÄ paleido.

Negrasino vaikams sulaužyti kojas, nestūmė, nesielgė šiurkščiai, jokia jėga, prievarta nebuvo naudojama, tik laikė už striukės – buvo suėmęs dviem pirštais. Galbūt vaikai išsigando, kodėl suaugęs vyras juos pasivijo, bet jų reakcija buvo paprasta, todėl, kad jie puikiai suprato, kodėl bėgo nuo mokyklos ir nuo sustojimo. Negalėjo tiksliai pasakyti, ar vaikai kuprines buvo užsidėję, ar ne, galbūt ikiteisminio tyrimo metu skubotai pasakė, kad berniukų kuprinės buvo ant pečių.

Pas mokyklos socialinę pedagogę abu nukentėjusieji prisipažino, kad jo vaikÄ pravardžiavo, jam grasino ir prieÅ¡ jį smurtavo. Socialinė pedagogė A. A. sakė, kad ji kalbėjo su vaikais, bet jokių sužalojimų nematė.

9. Nuteistasis J. M. duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje bei apeliaciniame skunde kelia abejones dėl nukentėjusiųjų O. P. ir G. N. parodymų patikimumo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo abejoti minėtų nukentėjusiųjų parodymais. Sutiktina su tuo, kad byloje nėra mažamečių nukentėjusiųjų apklausų, pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , įrašų, tačiau vien dėl to nėra pagrindo nukentėjusių parodymų laikyti nepatikimais. Kaip matyti iÅ¡ byloje esančios Kauno apylinkės teismo Informacinių technologijų skyriaus vedėjo 2019 m. gruodžio 16 d. pažymų, nukentėjusiųjų apklausų įraÅ¡yti nepavyko (1 t., b. l. 33, 62). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad mažamečių nukentėjusiųjų O. P. ir G. N. apklausų, pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , metu dalyvavo tiek ir pats J. M., tiek ir jo gynėja, po apklausų protokolais pasirašė ir jokių pastabų neturėjo.

10. Mažametis nukentėjusysis O. P., apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu, nurodė, kad prieÅ¡ 2–3 savaites, gal prieÅ¡ mėnesį, apie 14 val., išėjęs su draugu G. iÅ¡ mokyklos, pamatė, kad trys vaikai prie mokyklos daužo mokyklos medžius. Jų nukentėjusysis nepažįsta, bet žino, kad jie iÅ¡ jų mokyklos, vieno iÅ¡ jų vaiko vardas E., kito – U.. Jis su draugu tuos vaikus sudrausmino. Tada vaikai juos pavadino juokdariais. Jis vienam vaikui atsakė, kad jis „kiauÅ¡ingalvis“.

Buvo atsirišęs G. batas ir eidamas G. nugriuvo. Tada vaikai iš jų juokėsi. Viskas buvo prie (duomenys neskelbtini)s gimnazijos. Jis su G. N. ėjo link stotelės. Prie jų automobiliu privažiavo U. tėvas ir liepė jiems ateiti, jis keikėsi. Jis su G. N. išsigando, pradėjo bėgti. Vyras juos vijosi, vijosi gal 10 min. Vyras stotelėje juos pagavo. Kadangi jis buvo dideliame šoke, dėl to negali prisiminti – ar vyras pačiupo jį už kaklo, ar kapišono, G. N. vyras paėmė už kuprinės ir juos abu tempė prie mašinos.

Jį vyras tempė už kaklo, nes jis nenorėjo eiti. Vyras sakė, kad sulaužys jiems kojas, jei tėvai jų neiÅ¡auklėjo, tai jis juos iÅ¡auklės. Prie automobilio vyras liepė jiems atsipraÅ¡yti U., paskui juos paleido. Po įvykio jis pasidaręs nervingas, nors iki įvykio su nervais jam nebuvo blogai. Kai jį sugriebė už kaklo, jis jautė skausmÄ , ant kaklo buvo likusios raudonos žymės, bet po trijų dienų pradėjo nykti. Ä® medikus dėl žymių nesikreipė. G. N. irgi buvo psichologiÅ¡kai pažeistas.

Jis šaukė, kad juos gelbėtų, prašė, kad juos paleistų. Vyras sakė, kad jie patys prisidirbo, sakė jiems – „sukos, nepaleisiu“. Vyrui liepus atsiprašyti, jis atsiprašė, nors jie tam vaikui nieko nesakė, iš jo nesityčiojo. Jo nuomone, vyras juos vijose gal dėl to, kad tas vaikas sakė, kad jie jį mušė, ir vyras norėjo juos paauklėti pagal savo taisyklės. Kažkokie žmonės matė įvykį, bet jie nieko nedarė. Prie jų priėjo moteris, kuri klausė, ar reikia pagalbos.

Pasakė, kad nereikia. Jis tuo metu jautė Å¡okÄ , buvo labai pasimetęs, jautėsi, kad nėra savimi, jam rÅ«pėjo, kad vyras jam nieko nepadarytų. Jis įvykio metu verkė, nes jam labai skaudėjo. Ar G. N. verkė įvykio metu, neprisimena. Ä®vykis jį pažeidė, jis savęs nesuvaldo, jaučiasi liÅ«dnas, vieniÅ¡as, lankosi pas psichologÄ . PrieÅ¡ apklausÄ pamatęs tÄ patį vyrÄ iÅ¡sigando, jis jo nenori matyti. Bėgdamas jis nukrito, tada vyras paėmė jam už kapiÅ¡ono ir 5-6 s jį tempė žeme, paskui jis atsistojo, pradėjo pats eiti.

Vyras jį vedė laikydamas už kapiÅ¡ono iki maÅ¡inos. Viskas vyko prie stotelės „(duomenys neskelbtini)“. Stotelė yra netoli mokyklos. Prie jų priėjusi moteris kitÄ dienÄ nuėjo į mokyklÄ ir viskÄ pranešė. IÅ¡ pradžių jis jautė didelę baimę. Kartais kai pagalvoja, tai net nenori kalbėti apie tai. Dabar kalbėdamas apie įvykį jaučiasi susijaudinęs (1 t., b. l. 30–32).

11. Nukentėjusysis O. P. iÅ¡ karto po įvykio apie J. M. veiksmais jo atžvilgiu, nurodė ir savo mamai R. G., klasiokams D. S. ir E. F., o vėliau ir kitiems savo artimiesiems – A. G. ir J. R.. Nukentėjusysis O. P. tiek savo mamai R. G., tiek ir klasės draugams bei J. R. nurodė, kad J. M. jį pagavęs sugriebė už kaklo, liudytojai deÅ¡inėje kaklo pusėje matė sužalojimÄ , vieni rausvÄ dėmę, kiti mėlynę. Taip pat iÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad dėl nagrinėjimo įvykio, tÄ pačiÄ dienÄ nukentėjusiųjų O. P. ir G. N. mamos kreipėsi į policijÄ , kur buvo nuvykusios su savo vaikais. Pateiktuose pareiÅ¡kimuose nurodytas aplinkybes R. G. ir A. N. nurodė ir apklausiamos pirmosios instancijos teisme.

12. IÅ¡ esmės analogiÅ¡kas aplinkybes apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ nurodė ir nukentėjusysis G. N.. Apklausos metu nurodė, kad jam su O. P. einant iÅ¡ mokyklos, pamatė, kad trys berniukai laužė medžius. Kai draugas juos sudrausmino, jie atsakė, kad jis juokdarys. Tada jis pasakė ant jų „kiauÅ¡ingalviai“. E. O. P. užlipo jam ant atsiriÅ¡usio bato raiÅ¡telio, dėl ko jis nugriuvo, o berniukai pradėjo juoktis. Jam su O. P. einant link stotelės, juos su baltu džipu pradėjo vytis vyras, kuris jiems liepė ateiti.

Jis su O. P. iÅ¡sigando, nes nenorėjo su jais kalbėtis, ir pradėjo bėgti link stotelės. Kiek laiko vyras juos vijosi, nežino. Kai jie pradėjo bėgti, tai vyras keikėsi, liepė ateiti arba sulaužys jiems kojas. Stotelėje laukė autobuso. Bebėgant vyras pačiupo draugÄ O. P. už kaklo, o jį – už kuprinės. Laikydamas jį už kuprinės, o O. P. už kaklo, vyras juos nutempė prie maÅ¡inos, sakė, kad jei tėvai jų neiÅ¡auklėjo, tai jis iÅ¡auklės. Privedęs prie maÅ¡inos, pradaręs dureles, vyras liepė atsipraÅ¡yti jo sÅ«naus.

Jie jo neatsiprašė. Vyras įlipo į maÅ¡inÄ ir nuvažiavo. PrieÅ¡ iÅ¡važiuodamas dar sakė, kad kitÄ kartÄ užmuÅ¡. Stotelėje buvusi įvykį mačiusi moteris pasiÅ«lė pagalbÄ , parvežti namo, bet jie atsisakė. Stotelėje buvo daugiau žmonių, bet jie nekreipė dėmesio. Kai vyras jį tempė, jis iÅ¡sigando, kad jį gali nužudyti. Skausmo jis nejautė, bet buvo labai iÅ¡sigandęs. Ant O. P. kaklo matė nubrozdinimÄ , kraujas nebėgo. O. P. sužalojimai buvo matyti apie savaitę.

Vyras paėmęs O. P. už kaklo tėškė jį į balÄ . O. nenukrito. O. P. buvo labai iÅ¡sigandęs, jam skaudėjo, kai jį tempė, jis kukčiodamas verkė. O. prašė paleisti, sakė, kad nieko nepadarė. Å is įvykis įvyko gal dėl to, kad vyras pamanė, kad jo vaikÄ mušė arba gal jis matė, kad jie vijosi jo vaikÄ . G. N. paaiÅ¡kino, kad po įvykio jis jaučiasi nelabai gerai, yra jaudulys, po įvykio buvo iÅ¡sigandęs, įvykis pakeitė jo gyvenimÄ â€“ jis bijojo ir nenorėjo eiti į mokyklÄ , nenorėjo susitikti su tuo tėvu, nenorėjo važiuoti į mokyklÄ autobusu, prašė pas tėvus, kad į mokyklÄ jį nuvežtų.

Anksčiau to tėvo jis nebuvo matęs. Apie įvykį jis pasakojo mamai, tėčiui, O. P. mamai. O. mama pasiÅ«lė važiuoti į policijÄ , sakė, kad taip negalima palikti (1 t., b. l. 59–61).

13. Teismas nenustatė pagrindo kodėl nukentėjusieji O. P. ir G. N. bÅ«tų buvę naudinga apkalbėti nuteistÄ jį, duoti prieÅ¡ jį melagingus parodymus. Juolab, kad jų parodymus patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja V. T.. Liudytoja nurodė, kad J. M. nepažįsta, yra jį mačiusi prie mokyklos – (duomenys neskelbtini) gimnazijos, kai jis atveždavo vaikÄ . Jos dukra lanko tÄ pačiÄ mokyklÄ . Maždaug prieÅ¡ metus (teisingÄ Ä¯vykio datÄ nurodė ikiteisminio tyrimo metu), po pietų, pasiėmusi iÅ¡ mokyklos dukrÄ , dėdama dukros kuprinę į savo automobilio, kuris stovėjo prie jos mamos, gyvenančios (duomenys neskelbtini) g. (ten yra didelė aikÅ¡telė ir sustojimas), namo, bagažinę, iÅ¡girdo vyro rėkimÄ , kad sustotų, kad jis vis tiek pagaus.

Ji pamatė, kad vyras vijosi du vaikus ir, paėmęs juos už sprandų, vedasi link savo automobilio, garsiai ant jų Å¡aukdamas. Pasodinusi savo vaikÄ Ä¯ automobilį, liudytoja ėjo link jų, tuo metu tas vyras sėdo į automobilį ir nuvažiavo, o berniukai liko stovėti. Vienas berniukas verkė, drebėjo, jiems siÅ«lėsi padėti, bet jie su draugu sėdo į troleibusÄ ir nuvažiavo. Matė mokyklos emblemÄ ant berniukų Å¡varkų, todėl suprato, kad jie iÅ¡ tos pačios mokyklos, kaip ir jos dukra.

Vyras vaikus sugavo toje vietoje, kur ant kampo yra daugiaaukÅ¡tis, o jo apačioje yra parduotuvė „(duomenys neskelbtini)“. Bėgdami vaikai prabėgo automobilių aikÅ¡telę, kurioje buvo jos automobilis, ir ties tuo kampu juos pagavo. Vyro automobilis stovėjo už visuomeninio transporto sustojimo. Liudytoja klausė vaikų, ar jiems viskas gerai, ir vienas berniukas, ilgesniais plaukais, sakė, kad negerai, berniukai sakė, kad to vyro nepažįsta. Paklausus, kodėl vyras juos vijosi, berniukai papasakojo visÄ istorijÄ â€“ kad mokykloje kažkoks incidentas buvo su to vyriÅ¡kio vaiku, kad jie apsižodžiavo.

Ji suprato, kad tėtis norėjo pamokyti tuos berniukus, kad jie skriaudė jo vaikÄ . Berniukas ilgesniais plaukais (jo vardas lyg O.) buvo iÅ¡sigandęs, jis verkė ir virpėjo visas, veidas buvo įraudęs, sakė, kad jį smaugė, parodė savo kaklÄ ir ten buvo tokie smulkÅ«s taÅ¡kiukai ir paraudimas – maždaug 1,5 cm ant 1,5 cm dydžio. Kitas berniukas liudytojai neužsifiksavo, jis buvo daug ramesnis, neverkė, gal jam buvo Å¡okas. KitÄ dienÄ ji nuėjo į mokyklÄ praneÅ¡ti, kad jų ugdytinius kažkas skriaudė.

Tuos du vaikus taip pat mokykloje matė, pas vienÄ ant kaklo buvo mėlynė. Ä®vykio aplinkybes ji pasakojo pavaduotojai L. Å ., tada atėjo mokyklos socialinė darbuotoja ir nusivedė liudytojÄ papasakoti įvykio aplinkybes pas save į kabinetÄ . Socialinei darbuotojai ji papasakojo visÄ Ä¯vykį, kÄ ji matė, tai yra, kad mokinius vijosi vyras, vedėsi už sprandų. Ä®vykio metu to vyriÅ¡kio veido ji neįsidėmėjo, o kol ji priėjo, jis nuvažiavo, tačiau minėto vyro veidÄ ji yra įsidėmėjusi, kai jį matydavo, kai jis atveždavo vaikÄ Ä¯ mokyklÄ .

Liudytoja nurodė, kad įvykio metu buvo tas pats asmuo, kuris yra jos apklausos metu salėje (liudytoja parodė į J. M.). Liudytoja nurodė, kad įvykio metu pačioje gatvėje žmonių tuo metu nebuvo, bet toje aikštelėje, kur stovėjo jos automobilis, buvo automobilyje sėdintis vyriškis, kuris niekaip nereagavo į įvykį. J. M. vaikus link savo automobilio vedėsi suėmęs už sprandų, tvirtai juos laikė, neatrodė, kad vestųsi juos draugiškai. Tai buvo šiurkštu. Įvykis galėjo trukti apie 5–7 minutes.

Kai pirmÄ kartÄ ji atkreipė dėmesį į įvykį, tai buvo nuo jos maždaug už 10–15 metrų. Nuo jos automobilio iki stotelės galėjo bÅ«ti apie 30 metrų. Stotelėje buvo vienas žmogus. Taip pat liudytoja nurodė nežinanti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu liudytojos apklausos protokole paraÅ¡yta, kad ji pirmiau pasodino dukrÄ Ä¯ automobilį ir tik po to iÅ¡girdo triukÅ¡mÄ . Liudytoja nurodė neužfiksavusi, kodėl tyrėja taip parašė. Jai Å¡is įvykis sukrėtė, toks tėvo poelgis jai yra nepriimtinas.

Jos vaikas lanko tÄ pačiÄ mokyklÄ , ir jei kiti tėvai leidžia sau taip aiÅ¡kintis santykius su vaikais už mokyklos ribų, tai yra tikrai nesaugu. Byloje nėra jokių duomenų, jų nenurodė ir nuteistasis savo apeliaciniame skunde, kurie leistų abejoti Å¡ios liudytojos parodymais.

14. Taip pat nukentėjusiojo O. P. parodymus apie jam padarytÄ sužalojimÄ ir jaustÄ fizinį skausmÄ patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos. Ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusiojo O. P. mama R. G. ikiteisminio tyrimo įstaigai pateikė nuotraukas su kakle matomais paraudimais (1 t., b. l. 41–45). Nors nuotraukose ir nesimato vaiko veido, tačiau iÅ¡ jų darymo laiko - 2019 m. lapkričio 7 d. 14.54 val., 14.55 val. bei 14.56 val., galima spręsti jos padarytos iÅ¡kart po įvykio O. P. grįžus namo.

BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos Å¡ios nuotraukos su elektroniniais nuotraukų duomenimis. Nors Å¡ioje byloje nukentėjusysis O. P. nebuvo apžiÅ«rėtas teismo medicinos ekspertų, tačiau tai buvo padaryta ne dėl nukentėjusiųjų kaltės, o tiesiog dėl to, jog ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai nedavė siuntimo pas teismo medicinos ekspertus. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tiek aukščiau aptarti įrodymai, tiek ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstyti įrodymai, leidžia daryti nebejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad nuteistajam J.

M. sugriebus mažametį nukentėjusįjį O. P. už kaklo bei jį tempus, nukentėjusysis jautė fizinį skausmÄ . Teisėjų kolegijos vertinimu paminėtos iÅ¡vados nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos L. P. parodymai.

15. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja L. P. nurodė, kad J. M. pamatė pirmÄ kartÄ , kai 2019 lapkričio pabaigoje įvyko įvykis. Ji tuo metu dirbo „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini) g. Ä®vykio metu vyko atgal į darbÄ po pietų ir stovėjo stotelėje (duomenys neskelbtini) g., prie „(duomenys neskelbtini). Autobusų stotelė yra prieÅ¡ais „(duomenys neskelbtini)“ trikampį, kitoje gatvės pusėje, prieÅ¡ais (duomenys neskelbtini), važiuojant link „(duomenys neskelbtini)“ nuo to žiedo į kitÄ pusę.

Buvo dienos vidurys, apie 14–15 val. Ji stovėjo stotelės deÅ¡inėje pusėje, du berniukai apie 12 metų amžiaus stovėjo kitoje pusėje, už stotelės. Stotelėje buvo dar keletas žmonių. Jos dėmesį patraukė tai, kad prie stotelės sustojo didelis pilkas automobilis, iÅ¡ kurios iÅ¡lipo tamsiai apsirengęs vyras, ir vaikai pradėjo bėgti. Vyras ėjo greitu žingsniu link jų ir pradėjo juos vytis, sakė „stokit, pagausiu“. Tada jis juos pasivijo, galimai 10 m nuo jos – vienÄ berniukÄ paėmė už kuprinės, o kitas pats sustojo, ir jie visi trys gražiai nuėjo prie vyro maÅ¡inos.

Joje buvo atidarytas galinis langas ir maÅ¡inos gale sėdėjo vaikas. Kai vyras vedėsi vaikus iki maÅ¡inos, vyras nelaikė vaikų, situacija nebuvo agresyvi, vaikai nebuvo apsiverkę. Liudytojai iÅ¡ vaikų kÅ«no kalbos atrodė, kad vaikai gal buvo pasimetę, nesuprato, kas tuo metu vyko. Prie maÅ¡inos vaikai kažkÄ pasakė. Viskas vyko kokių 5 min. bėgyje. Paskui automobilis tiesiog nuvažiavo ir vaikai nuėjo į stotelę. Tada prie berniukų priėjo stambi moteris ir jų paklausė, ar viskas gerai.

Ji negirdėjo, kÄ berniukai atsakė. J. M. antrÄ kartÄ pamatė 2020 m. kovo mėnesio pabaigoje, kai ji dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ – J. M. jos darbovietėje statė tvorÄ . Kadangi įvykis ne kasdieninis, ji priėjo prie J. M. iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar čia tas pats žmogus, ar ne jis dalyvavo tame įvykyje stotelėje, nes jai buvo smalsu. Ji J. M. paklausė, kas ten stotelėje įvyko. Jai J. M. pasakė, kad nuskriaudė jo vaikÄ . Nebuvo jokio praÅ¡ymo liudyti teisme.

16. Iš bylos medžiagos matyti, kad iš tiesų kyla pagrįstų abejonių liudytojos parodymų patikimumu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šios liudytojos parodymais. Pagrįstai teismas pažymėjo, kad liudytojos L. P. parodymai iš esmės prieštarauja ne tik mažamečių nukentėjusiųjų O. P. ir G. N. parodymams, bet liudytojos V. T. parodymams. Tiek nukentėjusiųjų, tiek ir liudytojos V. T. parodymai tarpusavyje nuo to momento, kai liudytoja atkreipė dėmesį į įvykį yra vienodi, logiški.

Be to, iÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad liudytojos L. P. parodymų nuoÅ¡irdumu verčia abejoti ir tai, kad nors ji nurodė, jog po pietų pertraukos vyko į darbÄ , tačiau iÅ¡ UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų (3 t., b. l. 97–99) matyti, kad liudytoja nei įvykio dienÄ , nei dar dvi dienas po įvykio nedirbo. Taip pat liudytojos nurodytos aplinkybės apie jos pietų laikÄ (nuo 12 val. iki 15 val.), prieÅ¡tarauja pateiktiems duomenims, nes iÅ¡ UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikto darbo laiko grafiko matyti, kad pietų pertrauka yra daugiausiai valanda, ir visÄ laikÄ ji bÅ«davo nuo 12 val. iki 13 val., tik porÄ kartų per mėnesį buvo nuo 13 val. iki 14 val.

Nors nuteistasis J. M. nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai dažnai keičiasi darbo laiku, tačiau tokių duomenų nėra, jų nepateikė ir apeliantas.

17. Skundžiamo nuosprendžio iÅ¡vadų dėl J. M. kaltės nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto liudytojo U. M. parodymai. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesivadovavo minėto liudytojo parodymais, nes liudytojas ne tik buvo paklaustas po daugiau nei pusantrų metrų po įvykio, tačiau jis yra ir nuteistojo J. M. sÅ«nus. Nors iÅ¡ liudytojos A. A. parodymų duotų pirmosios instancijos teisme matyti, kad ji kai kurių aplinkybių neatsiminė, galėjo supainioti datas, tačiau vertinant jos parodymų neatitikimÄ duotiems parodymas ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad Å¡ie netikslumai nėra esminiai. Be to, negalima neatsižvelgti ir į tai, jog po įvykio praėjo nemažas laiko tarpas, todėl liudytoja duodama parodymus teisme galėjo ir sÄ Å¾iningai suklysti. vien tuo pagrindu netikėti Å¡ios liudytojos parodymais nėra pagrindo.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, pakanka nuteistojo J. M. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad nukentėjusiojo O. P. nesugriebė už kaklo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad J. M. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš mažametį nukentėjusįjį O. P. panaudojimas – sugriebimas nukentėjusiajam O.

P. už kaklo ir tempimas link savo automobilio, padariniai – sukeltas fizinis skausmas, priežastinis ryÅ¡ys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai –tiesioginė tyčia – apeliantas, ranka sugriebdamas mažamečiui nukentėjusiajam O. P. už kaklo ir tempdamas jį, suvokė pavojingÄ tokios veikos pobÅ«dį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, t. y. kad nukentėjusiajam gali bÅ«ti sukeltas fizinis skausmas, nors Å¡ių padarinių ir nekonkretizavo.

19. Nuteistasis J. M. taip pat skunde nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad jo veiksmai Å¡okiravo kitus asmenis, jog jis savo elgesiu iÅ¡reiÅ¡kė nepagarbÄ Å¡ių asmenų atžvilgiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta ir Å¡iuos skundo argumentus. Tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad J. M. vieÅ¡oje vietoje – (duomenys neskelbtini), Å¡alia gatvės, kurioje dienos metu vyksta intensyvus eismas bei netoliese esančios vieÅ¡ojo transporto stotelės, kurioje, buvo ir kitų asmenų, vijosi mažamečius nukentėjusiuosius O.

P. ir G. N., jiems grasino sulaužyti kojas, o pasivijęs, sugriebė O. P. už kaklo, o G. N. už kuprinės ir tempė juos link savo automobilio. Å iuos neteisėtus J. M. veiksmus matė ne tik liudytoja V. T., bet ir kiti nenustatyti asmenys. Taip pat surinktų duomenų visuma nustatyta, kad abu nukentėjusieji jautė baimę, nesaugumo jausmÄ , o nukentėjusiajam O. P. buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors nuteistasis J. M. nurodė, jog siekė iÅ¡siaiÅ¡kinti su vaikais dėl jų veiksmų (patyčių) jo sÅ«naus U.

M. atžvilgiu, tačiau akivaizdu, kad tokie teisės ir moralės požiūriu nepriimtini J. M. veiksmai mažamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu, viešoje vietoje buvo pavojingi ne tik konkretiems mažamečiams nukentėjusiesiems, bet ir aplinkai bei aplinkiniams. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. D. – M. nurodė, kad yra buvusios patyčios, bet tai, buvo tarp vienos klasės vaikų ir tai O. P. ir G. N. neliečia. Taigi aptartos aplinkybės, patvirtina, jog nuteistasis pasirinko nepriimtinus savo sūnaus interesų gynimo būtus.

Šios nustatytos faktinės aplinkybės atitinka visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo požymius, t. y. viešosios tvarkos pažeidimo padarinius pagal BK 284 straipsnį.

20. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal nuteistojo J. M. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma iÅ¡vada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieÅ¡tarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iÅ¡ esmės iÅ¡reiÅ¡kia tik apelianto nesutikimÄ su teismo padarytomis jam nepalankiomis iÅ¡vadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo iÅ¡vadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais bÅ«dais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl J.

M. kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra nepagrįstos. Dėl bausmės 21. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio dalis ir dėl bausmės skyrimo nuteistajam J. M. yra teisėta bei pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. M., motyvavo jam skiriamų bausmių dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes – apibÅ«dinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pobÅ«dį ir pavojingumÄ , bei paskyrė jam teisingas bausmes, kurios nėra aiÅ¡kiai per griežtos.

22. Nuteistasis J. M. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 2 dalis). IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę J. M., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau teistas du kartus, nusikalstamas veikas padarė lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos metu. Taip pat iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, jog J. M. dirba, vienas augina specialiųjų poreikių turintį vaikÄ . Skiriant bausmes taip pat buvo atsižvelgė į tai, jog J. M. atžvilgiu nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje iÅ¡vardytas aplinkybes.

23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, nuteistajam J. M. parinkdamas bausmių rÅ«Å¡is ir nustatydamas jų dydžius, visapusiÅ¡kai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. PrieÅ¡ingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas vertino ir aplinkybę, jog J. M. vienas augina vaikÄ turintį specialiųjų poreikių. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, nors nuteistasis J. M. vienas augina sÅ«nų, tačiau tuo metu kai J.

M. atlikinėjo jam anksčiau nuosprendžiu skirtÄ laisvės atėmimo bausmę sÅ«numi rÅ«pinosi jo tėvai. Todėl ir Å¡iuo atveju galima spręsti, kad J. M. sÅ«nus neliks be priežiÅ«ros. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iÅ¡dėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikÅ¡mingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam J. M. už jo padarytas nusikalstamas veikas, paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios nėra aiÅ¡kiai per griežtos.

Paskirtos bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

24. BylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 2022 m. sausio 20 d. buvo pateikti duomenys iÅ¡ Lietuvos probacijos tarnybos Kauno skyriaus, kad J. M. 2022 m. sausio 26 d. yra iÅ¡registruotas ir Lietuvos probacijos tarnybos Kauno skyriaus registro, nes 2022 m. sausio 5 d. baigėsi paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo terminas (3 t. b. l. 190). Tačiau vien dėl Å¡ių duomenų nėra pagrindo keisti skundžiamÄ nuosprendį dėl BK 64 straipsnio taikymo.

25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. M. lygtinai paleistas iÅ¡ pataisos įstaigos neatlikęs 3 metų 1 mėnesio ir 21 d. laisvės atėmimo bausmės, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi patvirtinus Lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos namų komisijos nutarimÄ . Pažymėtina, kad lygtinis paleidimas iÅ¡ pataisos įstaigos laikytinas sÄ lyginiu atleidimu nuo bausmės. SÄ lyginai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės asmuo bausmės toliau neatlieka, jis paleidžiamas į laisvę, tačiau neatliktos bausmės laikotarpiu vykdoma probuojamo asmens priežiÅ«ra.

SÄ lyginis atleidimas nuo bausmės gali baigtis nuteistojo grÄ Å¾inimu į pataisos namus toliau atlikti bausmės, jei jis pažeidžia jam nustatytas sÄ lygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad vienas iÅ¡ probacijos vykdymo nutraukimo pagrindų – naujo nusikaltimo padarymas neatliktos bausmės laikotarpiu, kuris įvertinamas apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Tokiu atveju paskirta bausmė bendrinama su neatlikta bausme vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis. BK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naujÄ nusikalstamÄ veikÄ arba naujÄ nusikalstamÄ veikÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naujÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , bausmes subendrina, visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies bausmes sudėdamas.

Atsižvelgiant į nustatytÄ teisinį reglamentavimÄ akivaizdu, kad naujos nusikalstamos veikos padarymas probacijos laikotarpiu sukelia probuojamajam (nuteistajam) teisines pasekmes, toks asmuo nėra laikomas atlikusiu bausmę suėjus lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos terminui, o jo neatlikta pagal ankstesnįjį teismo nuosprendį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis subendrinama su nauju nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamÄ veikÄ , padarytÄ lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos metu, pagal BK 64 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47-628/2018, 2K-199/2014).

26. Taigi, nežiÅ«rint į tai, jog J. M., jo apeliacinio skundo nagrinėjimo metu buvo iÅ¡registruotas iÅ¡ Lietuvos probacijos tarnybos Kauno skyriaus registro, tačiau skundžiamu nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų padarymÄ lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos metu, todėl pirmosios instancijos teismas, paskyręs subendrintÄ bausmę už naujai padarytas nusikalstamas veikas, jÄ pagrįstai pagal BK 64 straipsnio 1 dalį subendrino su 2013 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu skirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, dėl kurios asmuo buvo lygtinai paleistas iÅ¡ pataisos įstaigos.

27. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo J. M. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ atidėti. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip Å¡eÅ¡eriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vienÄ ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis).

28. Baudžiamajame įstatyme nėra iÅ¡vardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktikÄ , teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimÄ , turi bÅ«ti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«dis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys Å¡eimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ ir kritiÅ¡kai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė iÅ¡vengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų).

Å ie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas iÅ¡vadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vienÄ ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamÄ jį, pataisomÄ jį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.).

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimÄ humaniÅ¡kumo principo reikalavimai turi bÅ«ti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. IÅ¡ baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltÄ konfliktÄ su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiÄ jÄ , bet ir bendrÄ jÄ prevencijÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).

29. Kaip jau buvo nurodyta, J. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už dviejų nesunkių nusikaltimų, kuriuos padarė lygtinio paleidimo iÅ¡ pataisos įstaigos metu. J. M. Å¡is teistumas jau trečias. Anksčiau J. M. buvo teistas už tyčinių – apysunkio, sunkaus ir labai sunkaus, nusikaltimų padarymÄ . Jos atžvilgiu du kartus buvo taikytas ir lygtinis paleidimas. Tai rodo, kad nuteistasis iÅ¡vadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro. Å ių aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog Å¡iuo atveju nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai J.

M. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymÄ . Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam J. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieÅ¡tarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ . Dėl kitų klausimų 30. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuri iÅ¡ jo priteista 2 700 Eur G.

N. įstatyminei atstovei A. N. teisinės pagalbos iÅ¡laidų. PrieÅ¡ingai nei nurodo nuteistasis, G. N. Å¡ioje byloje buvo pagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju. Baudžiamajame procese nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Nukentėjusiojo asmens sÄ voka ir teisės yra apibrėžtos BPK 28 straipsnyje. Asmuo, kuriam padaryta turtinė ar neturtinė žala, gali baudžiamajame procese pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį, tuo pat metu įgyti ir civilinio ieÅ¡kovo statusÄ .

Nusikalstama veika padaryta žala yra suprantama kaip visi ta nusikalstama veika sukelti, su ja priežastinį ryšį turintys padariniai. Nors nukentėjusiajam G. N. J. M. veiksmais nebuvo sukeltas fizinis skausmas ar sutrikdyta sveikata, tačiau iÅ¡ jo nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog jis patyrė iÅ¡gÄ stį, bausmę, kurį jautė ne tik įvykių metu, bet ir vėliau. Todėl tiek veikos numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, tiek ir 284 straipsnyje, aplinkybių apraÅ¡yme pagrįstai buvo nurodyti ir visi kiti lengvesni ir veikos kvalifikacijos nelemiantys padariniai, kaip nusikalstamos veikos svarbios aplinkybės. Å ios aplinkybės turi bÅ«ti nurodytos apraÅ¡ant Å¡iÄ veikÄ ikiteisminio tyrimo procesiniuose dokumentuose ir teismų sprendimų apraÅ¡omosiose dalyse, nes jos reikÅ¡mingos sprendžiant kitus byloje svarbius, pvz., bausmės individualizavimo, klausimus.

Nors nei nukentėjusysis G. N., nei jo įstatyminė atstovė byloje neapreiškė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos ar neturinės žalos, tačiau pagrįstai G. N. šioje baudžiamojoje byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju.

31. Nuteistojo J. M. nuomone, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiojo G. N. įstatyminei atstovei A. N. priteista 2 700 eurų atstovavimo iÅ¡laidų suma yra per didelė Byloje esantys patvirtina, nukentėjusįjį G. N., kurio įstatyminė atstovė A. N., Å¡ioje byloje visose proceso stadijose kaip įgaliotasis atstovas, atstovavo advokatas V. P.. Nukentėjusiojo G. N. įstatyminė atstovė A. N. sumokėjo advokatui V. P. 2100 Eur (sÄ skaitos Nr. VP-2020-07-01-00064) – pasirengimas apklausai pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , transporto iÅ¡laidos, nepilnamečio vaiko apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ Kauno apylinkės teisme, susipažinimas su baudžiamosios bylos medžiaga, atstovavimas 2020 m. liepos 2 d. teismo posėdyje, bei 600 Eur (sÄ skaitos Nr. VP-2020-10-05-00073) – atstovavimas 2020 m. rugsėjo 7 d. ir 2020 m. spalio 7 d. teismo posėdžiuose.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo patirtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

32. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo įstatyminės atstovės A. N. praÅ¡ymÄ priteisti 2 700 Eur turėtų atstovavimo iÅ¡laidų tenkino. Teismas pažymėjo, kad mažamečio nukentėjusiojo G. N. įgaliotasis atstovas, advokatas dalyvavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek dviejuose pirmosios instancijos teisme vykusiuose posėdžiuose. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, nagrinėjant bylÄ teisme nukentėjusiojo atstovas advokatas buvo pakankamai aktyvus, iÅ¡samiai susipažinęs su bylos medžiaga, tinkamai gynė nukentėjusiojo interesus.

Ä®vertinus advokato įdėto darbo kiekį ir laiko sÄ naudas, nukentėjusiojo patirtų atstovavimo iÅ¡laidų dydį, ir, vadovaujantis protingumo, teisingumo, sÄ Å¾iningumo bei proporcingumo principais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. N. turi bÅ«ti atlyginta visa atstovavimo iÅ¡laidų suma, tai yra 2 700 Eur. Teisėjų kolegija su tokia suma sutinka. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde iÅ¡ esmės nenurodė jokių aplinkybių, reikÅ¡mingų sprendžiant dėl priteistos sumos pagrįstumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priteista atstovavimo iÅ¡laidoms suma nėra neproporcinga ar per didelė, todėl jÄ sumažinti pagrindo nėra.

33. Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam O. P. priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė tiek į visumÄ bendrųjų Å¡iam dydžiui nustatyti reikÅ¡mingų aplinkybių, tiek ir į specifines, Å¡iai konkrečiai situacijai reikÅ¡mingas aplinkybes, kurias detaliai iÅ¡dėstė pirmosios instancijos skundžiamame nuosprendyje. Teismas atsižvelgė tiek į nuteistojo J. M. turtinę padėtį, tiek ir į tai, kad nuteistojo smurtiniai veiksmai O. P. sukėlė fizinį skausmÄ patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus, iÅ¡gÄ stį, nerimÄ . Esant Å¡ioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nukentėjusiajam O. P. priteisti 800 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimÄ . Tai yra tinkama kompensacija jo patirtiems neigiamiems neturtinio pobÅ«džio iÅ¡gyvenimams, atitinkanti teisingumo bei protingumo principus, todėl jÄ mažinti nėra pagrindo.

34. BaudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. spalio 5 d. patikslinta pažyma Nr. (12.33 Mr) PT-6782 dėl garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidų (3 t, b. l. 164). Pažymoje nurodyta, kad J. M. antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidas sudaro 57,33 eurų ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Å io straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimÄ iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, iÅ¡skyrus Å¡io Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

35. Neturint duomenų, kad nuteistasis J. M. bÅ«tų sudaręs susitarimÄ su savo pasirinktu gynėju, 2021 m. spalio 4 d. nutartimi jam buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Nuteistasis J. M. 2021 m. spalio 6 d. teismo posėdžio metu informavo, kad sudarė susitarimÄ su advokate AuÅ¡ra Ručiene. BÅ«tent Å¡i advokatė dalyvavo apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ . Ä®vertinus paminėtas aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidos iÅ¡ nuteistojo J.

M. nepriteistinos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo J. M. apeliacinį skundÄ atmesti. IÅ¡ nuteistojo J. M. Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos iÅ¡laidų neiÅ¡ieÅ¡koti. Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Algirdas Giedraitis Jurga Vasiliauskienė AuÅ¡ra Vingilė