N-575-268-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-268/2012

Teisminio proceso Nr. 4-24-3-00964-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal H. H. (H. H.) atstovės advokatės Valerijos Gusakovskajos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimo H. H. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2010 m. rugsėjo 9 d. H. H. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 9 d., apie 13.00 val., Klaipėdos rajone, kelio Vilnius-Klaipėda 304 kilometre, vairavo automobilį Lexus RX 300, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones. Protokole nurodyta, kad tokiais veiksmais H. H. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 128 straipsnio 1 dalyje.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimu H. H. už ATPK 128 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 1 000 Lt baudą. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltu neprisipažino, teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad H. H. padarė ATPK 128 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pažymėjo, jog iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pateikto paso nėra galimybės nustatyti, kiek konkrečiai dienų jis būna Lietuvos Respublikoje, kadangi ne visos pase esančios žymos yra aiškios ir suprantamos, be to, nepateikti įrodymai apie asmens buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpį per 2010 metus. Tai įvertinęs, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad H. H. Lietuvos Respublikoje gyvena mažiau nei 185 dienas per metus. Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, H. H. asmenybę bei jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto H. H. atstovė advokatė Valerija Gusakovskaja prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą H. H. atžvilgiu nutraukti. Pažymi, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nepažeidė KET 14 punkto reikalavimų, kadangi turėjo teisę vairuoti transporto priemones ir nagrinėjamo įvykio metu policijos pareigūnams pateikė galiojantį Armėnijos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą. Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 37 punktu, vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje laikomas netinkamu ir gali būti keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą tik tuo atveju, jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, o pagal Taisyklių 2 punkto 4 dalį, nuolatinė gyvenamoji vieta – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį). Atsižvelgiant į tai, atkreipia dėmesį, kad H. H. gyvenamoji vieta yra Armėnijos Respublikoje, kadangi ten yra jo turtas ir pajamų šaltinis bei gyvena šeima ir tėvai, tačiau teismas šių aplinkybių pakankamai neištyrė. Taip pat pabrėžia, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pase esančios žymės patvirtina, kad jis Lietuvos Respublikoje gyvena mažiau nei 185 dienas per metus, o aplinkybė, jog minėtos žymos teismui nėra aiškios, nesudaro pagrindo konstatuoti priešingai. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė asmens kaltės buvimo, o skundžiamame nutarime klaidingai nurodytos pažeidimo padarymo bei pirmosios instancijos teismo posėdžio datos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija teigia, jog skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas, o Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu H. H. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 128 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių užtraukia baudą nuo 1 000 Lt iki 1 500 Lt arba administracinį areštą.

Administracinėn atsakomybėn patraukto H. H. atstovė advokatė Valerija Gusakovskaja apeliaciniame skunde neigia, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo padarė minėtą pažeidimą, iš esmės argumentuodama tuo, jog jis turėjo teisę vairuoti transporto priemones, kadangi įvykio metu policijos pareigūnams pateikė galiojantį Armėnijos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris buvo tinkamas ir galiojo Lietuvos Respublikoje.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nagrinėjamo įvykio metu galiojusių KET 14 punktas numatė, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės. Pažymėtina, jog vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir valstybės įmonės „Regitra“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat vairuotojų pažymėjimai, išduoti policijos įstaigų.

Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalį, motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūno reikalavimu pateikti nustatytos formos dokumentą, patvirtinantį teisę vairuoti transporto priemonę, transporto priemonės registravimo, privalomos techninės apžiūros ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei KET nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis.

Šioje dalyje nurodyto vairuotojo pažymėjimo nereikia asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės Europos laisvosios prekybos asociacijos (EEE EFTA) šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.

Atitinkamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 37 punktas įtvirtino, kad asmens, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje laikomas netinkamu ir gali būti keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius teorijos egzaminą.

Remiantis šių Taisyklių 2 punkto 4 dalimi, nuolatinė gyvenamoji vieta – tai asmens gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančių asmens duomenų (b. l. 10-11) matyti, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam H. H. nuo 2003 m. lapkričio 28 d. buvo išduodami leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. asmuo yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Duomenų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo būtų deklaravęs išvykimą iš gyvenamosios vietos, kai išvykstama iš Lietuvos Respublikos, nėra. Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad H. H. jam inkriminuoto pažeidimo padarymo metu buvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas Taisyklių 37 punkto prasme, todėl, vadovaujantis šio punkto nuostatomis, Armėnijos Respublikoje asmeniui išduotas vairuotojo pažymėjimas nagrinėjamo įvykio metu Lietuvos Respublikoje negaliojo ir nesuteikė jam teisės vairuoti transporto priemones. Pabrėžtina, kad byloje esanti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paso kopija (b. l. 18-23) nepaneigia, jog asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje gyveno ne mažiau nei 185 dienas per kalendorinius metus, t. y. jo nuolatinė gyvenamoji vieta Taisyklių 37 punkto prasme buvo Lietuvos Respublikoje, kadangi iš minėtų duomenų negalima tiksliai nustatyti asmens buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laikotarpio, be to, byloje nėra duomenų apie jo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį per 2010 metus.

ATPK 9 straipsnio 1 dalis numato, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Kaltė – tai asmens, padariusio pažeidimą, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais pažeidimo sudėties požymiais. ATPK yra įtvirtintos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas (ATPK 10-11 str.). Remiantis ATPK 11 straipsniu, administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas H. H. turėjo ir galėjo numatyti, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, tačiau anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų nesilaikė. Tai įvertinus, konstatuotina, jog asmens kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą, yra įrodyta.

Aplinkybė, kad ginčijamame pirmosios instancijos teismo nutarime klaidingai nurodytos pažeidimo padarymo bei pirmosios instancijos teismo posėdžio datos, nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi iš byloje esančios medžiagos akivaizdu, jog buvo padarytas rašymo apsirikimas, kuris Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimo turinio ir esmės nekeičia bei nelemia galutinio procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

H. H. (H. H.) atstovės advokatės Valerijos Gusakovskajos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas