2013-09-27 Nr. AB-5428-3-61-3-02890-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1489/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02890-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pareiškimu ir patikslintu pareiškimu (b. l. 1–6, 72-76) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) 3 punkto dalyje, kurioje didesnis mokestis už ugdymo reikmes ir darbuotojų darbo apmokėjimą yra taikomas ne Vilniaus mieste gyvenančioms šeimoms, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, atitinka Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktus, o ištyrus, kad minėtas Sprendimo punktas neatitinka nurodytų nuostatų, jį panaikinti;

2) ištirti, ar Sprendimo 4 punktas atitinka Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalį bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, o ištyrus, kad minėtas Sprendimo punktas neatitinka nurodytų nuostatų, jį panaikinti;

3) ištirti, ar Sprendimo 1 punktu patvirtinto Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) III skyriaus „Mokesčių lengvatų taikymas ir jas patvirtinančių dokumentų pateikimas“ reglamentavimas, ta apimtimi, kuria nėra numatyta 50 procentų mokesčio lengvata ugdymo reikmėms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) 2 punkte nurodytiems asmenis, atitinka šio Vyriausybės nutarimo 2 punkto nuostatas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimo 3 punktas nustato mėnesinį mokestį ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų darbo apmokėjimui, diferencijuotą pagal vaiko šeimos deklaruotą gyvenamąją vietą: mokestis šeimoms, kurių deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniaus mieste, yra mažesnis nei mokestis šeimoms, kurių deklaruota gyvenamoji vieta yra ne Vilniaus mieste (įskaitant ir tuos asmenis, kurie savo gyvenamąją vietą yra deklaravę toje pačioje Vilniaus miesto savivaldybėje, tik kitoje gyvenamojoje vietovėje nei Vilniaus mieste, pvz., Grigiškėse, Trakų Vokėje ir kt.).

Pasak pareiškėjo, toks mokesčio diferencijavimas sudaro mažiau palankias galimybes šeimų, kurių deklaruota gyvenamoji vieta yra ne Vilniaus mieste, vaikams lankyti Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigas, įgyvendinančias ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas. Užmokesčių už ikimokyklinį ugdymą dydžio diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, kartu apribojant gyvenančių ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybes lankyti švietimo įstaigas, todėl yra pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas (lankyti tėvų ar globėjų parinktą ikimokyklinio ugdymo įstaigą), o kartu ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas.

Be to, Sprendimo 3 punkte numatytu teisiniu reguliavimu apribojus vaikų, gyvenančių ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ar Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Vilniaus miestą, galimybes lankyti švietimo įstaigas, apribojamos ir Švietimo įstatyme garantuojamos vaiko teisės bei pažeidžiama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 2 punkto nuostata. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimo 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas diskriminuoja vaikus dėl jų šeimų deklaruotos gyvenamosios vietos ir be jokio pagrįsto teisinio pagrindo neleidžia vaikams, gyvenantiems ne Vilniaus mieste, naudotis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatyme garantuojamomis lygiomis teisėmis mokant vienodą mokestį už tą pačią teikiamą paslaugą – ikimokyklinį ugdymą.

Tokiu būdu yra pažeidžiami ir teisėti vaikų interesai – gauti tapačią paslaugą už vienodą užmokestį bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostata dėl vaikų diskriminacijos.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Sprendimo 4 punktas šeimoms, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, pastatytą po 2012 m. rugsėjo 1 d., nustato 200 Lt mokestį, kurio didžioji dalis skiriama naujų darželių statybų išlaidoms padengti. Pareiškėjas pažymėjo, kad Švietimo įstatymas mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai suteikia teisę nustatyti tik atlyginimo už vaikų išlaikymo ikimokyklinio ugdymo įstaigose dydį. Švietimo įstatymas nenumato jokių papildomų mokėjimų už ikimokyklinį ugdymą. Švietimo įstatymo 70 straipsnio 7 dalis tik numato, kad atlyginimo dydį už ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklos įstatuose nustatytas mokinių tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu teikiamas papildomas paslaugas (pailgintos dienos grupės, popamokinė mokinių priežiūra, klubai, būreliai, stovyklos, ekskursijos ir kita) nustato mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininkas (dalyvių susirinkimas) (kitų mokyklų). Naujų ikimokyklinio ugdymo įstaigų statybos išlaidos nėra vaikų išlaikymo ikimokyklinio ugdymo įstaigose išlaidos, todėl nustatytas 150 Lt mokestis naujų darželių statybų išlaidoms padengti, pareiškėjo manymu, yra nepagrįstas ir minėtu reglamentavimu atsakovas pažeidė Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalį bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.

Anot pareiškėjo, Sprendimo 1 punktu patvirtinto Aprašo III skyriuje Taryba nustatė teisinį reguliavimą, kuris apriboja tam tikrų asmenų teises į Vyriausybės nutarimo 2 punkte garantuojamą mokesčio už vaiko išlaikymą lengvatą visa apimtimi, nes nenumatė 50 procentų išlaidų sumažinimo už vaiko ugdymo reikmes lengvatos Vyriausybės nutarimo 2 punkte nurodytiems asmenims, todėl toks reglamentavimas pažeidė Vyriausybės nutarimo 2 punktą bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje nustatytą teisėtumo principą. Atkreipė dėmesį, kad analogišką atvejį yra nagrinėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A63-2266/2011. Pareiškėjo nuomone, skundžiamos Sprendimo nuostatos taip pat prieštarauja ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą (b. l. 51–55, 85–86) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, Sprendimo 3 punkto nuostata, nustatanti skirtingą mokestį šeimoms, kurių gyvenamoji vieta nėra deklaruota Vilniuje, nepažeidžia ar nediskriminuoja vaiko teisių ir teisėtų interesų ir neprieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje išdėstytiems principams, nes yra pagrįsta kitais teisės aktais. Taryba paaiškino, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje savivaldybėms yra pavesta vykdyti savarankiškąsias savivaldybių funkcijas: organizuoti ikimokyklinį ugdymą, vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą, vaikų ir jaunimo užimtumą (8 p.), taip pat organizuoti maitinimo paslaugas teisės aktų nustatyta tvarka švietimo įstaigose, įgyvendinančiose mokymą pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas (10 p.). Atsakovo teigimu, būtent organizuodama ikimokyklinį ugdymą ir maitinimo paslaugų teikimą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėse, savivaldybės taryba nustato atlyginimo dydį už vaikų išlaikymą ugdymo įstaigose. Tarybos nuomone, Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalies nuostata reiškia, kad Tarybai, kaip mokyklos savininko teises įgyvendinančiai institucijai, yra suteikta teisė savarankiškai nustatyti mokesčio dydį už vaiko išlaikymą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimo 3 punkte buvo nustatytas mažesnis mokestis už vaiko išlaikymą Vilniuje gyvenamąją vietą deklaravusioms šeimoms ir socialiai remtinoms šeimoms. Taryba atkreipė dėmesį, kad joks teisės aktas nenumato, jog savivaldybė privalo užtikrinti ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių asmenų vaikų išlaikymą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. Teigė, kad nėra aišku, kaip nagrinėjamu atveju pasireiškia pareiškėjo nurodomas įstatymo viršenybės ir priimamų sprendimų teisėtumo principų pažeidimas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamas mokesčio dydis ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms yra nustatytas ne Aprašo III skyriuje, o Sprendimo 3 punkte, kuriame nustatytas 50 Lt mokestis visoms šeimoms, o socialiai remtinoms šeimoms 20 Lt ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų darbo užmokesčiui apmokėti, atitinkamai 75 Lt šeimoms, kurių gyvenamoji vieta nėra deklaruota Vilniaus mieste ir 40 Lt socialiai remtinoms šeimoms, nedeklaravusioms gyvenamosios vietos Vilniaus mieste. Darė išvadą, kad minėtas mokestis socialiai remtinoms šeimoms yra mažinamas net daugiau nei 50 procentų, kaip yra nustatyta Vyriausybės nutarimo 2 punkte. Pasak atsakovo, Sprendimu patvirtinto Aprašo III skyrius negali būti aiškinamas atskirai, nesiejant jo nuostatų su Sprendimo 3 punktu. Taryba nurodė, kad tiek Vietos savivaldos įstatyme, tiek ir Švietimo įstatyme savivaldybėms yra nustatyta savivaldybių pareiga organizuoti būtent vaikų maitinimo paslaugų teikimą, tačiau nėra įtvirtinta pareiga rūpintis vaiko ugdymo reikmėmis. Paaiškino, kad minėto mokesčio paskirtis optimizuoti vaikų ugdymo procesą, o ne išlaikyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą lankančius vaikus. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punkte nustatyta, jog savarankiška savivaldybės funkcija ikimokyklinio vaikų ugdymo organizavimas, tačiau nėra nustatyta iš kokių lėšų tai turi būti daroma, todėl savivaldybė gali nustatyti mokestį, susijusį su vaikų ugdymo optimizavimu. Atsakovas pabrėžė, jog ugdymo reikmėms nustatytas mokestis nėra vaikų išlaikymo ikimokyklinėse įstaigose mokestis, todėl savivaldybė turi diskrecijos teisę, nuspręsti, ar gali būti taikomos lengvatos dėl ugdymo reikmėms renkamo mokesčio. Pasak atsakovo, Vyriausybės nutarimo 2 punkto nuostatos netaikytinos vaikų ugdymo reikmėms renkamam mokesčiui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino, pripažino, kad Sprendimo 3 punktas dalyje, kurioje didesnis mokestis už ugdymo reikmes ir darbuotojų darbo apmokėjimą yra taikomas ne Vilniaus mieste gyvenančioms šeimoms, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, prieštarauja Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktams, ir laikė Sprendimo 3 punktą panaikintu; pripažino, kad Sprendimo 4 punkto nuostatos prieštarauja Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 daliai ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, ir laikė Sprendimo 4 punktą panaikintu; pripažino Sprendimo 1 punktu patvirtinto Aprašo III skyriaus „Mokesčių lengvatų taikymas ir jas patvirtinančių dokumentų pateikimas“ reglamentavimą ta apimtimi, kuria nėra numatyta 50 procentų mokesčio lengvata ugdymo reikmėms, prieštaraujančiu Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punktui; įpareigojo Tarybą įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ ir leidinyje „Sostinė“, o jį paskelbus, pateikti teismui spaudos leidinio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13, 15 punktais ir konstatavo, kad Sprendimas bei juo patvirtintas Aprašas atitinka ABTĮ nurodytus norminio administracinio akto požymius ir yra norminis administracinis aktas, kadangi yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui ir jame suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės.

Teismas nustatė, kad Sprendimo 3 punktu faktiškai buvo diferencijuotas apmokėjimas už vaiko ikimokyklinį ugdymą priklausomai nuo vaiko šeimos deklaruotos gyvenamosios vietos, t. y., ar šeimos deklaruota gyvenamoji vieta yra Vilniaus miesto teritorijoje, ar ne. Teismas vadovavosi Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsniu ir pažymėjo, kad užmokesčio už ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmių tenkinimą ir darbuotojų darbo apmokėjimą dydžio diferenciacija, atsižvelgiant į vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą, sudaro skirtingas galimybes lankyti ikimokyklines ugdymo įstaigas vaikams priklausomai nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos, kadangi deklaravusių gyvenamąją vietą ne Vilniaus miesto teritorijoje vaikų tėvai turi mokėti didesnį užmokestį už vaiko ugdymą Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigoje nei deklaravusių gyvenamąją vietą minėtoje teritorijoje vaikų tėvai. Teismo vertinimu, pareiškėjas pagrįstai teigia, kad tokiu būdu yra apribojamos gyvenančių (deklaravusių gyvenamąją vietą) ne Vilniaus miesto teritorijoje vaikų galimybės lankyti Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas, t. y. lankyti tėvų ar globėjų parinktą ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Teismas darė išvadą, kad ginčijamos nuostatos pripažintinos prieštaraujančiomis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio l ir 2 punktams.

Teismas rėmėsi Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintu asmenų lygybės ir diskriminavimo draudimo principu ir pažymėjo, kad konstitucinis asmenų lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Teismas nustatė, kad Sprendimo 3 punkte įtvirtintas reglamentavimas skirtingai vertina Vilniaus miesto teritorijoje ir ne Vilniaus miesto teritorijoje gyvenamąją vietą deklaravusius vaikus, kas, teismo teigimu, nėra pateisinama jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, todėl darė išvadą, kad tokia diferenciacija yra diskriminuojančio pobūdžio ir pažeidžia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4-191/2003.

Atsakovo teiginius, kad toks Sprendimo 3 punkte nustatytas reguliavimas yra pateisinamas Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punktu bei Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalimi, teismas vertino kritiškai ir pažymėjo, kad šiuo atveju nėra paneigiama savivaldybės teisė atlikti tam tikras funkcijas pagal minėtas Vietos savivaldos įstatymo bei Švietimo įstatymo nuostatas, tačiau šių funkcijų vykdymą reikėtų vertinti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo kontekste, t. y. atsižvelgiant į minėtame įstatyme įtvirtintus principus.

Teismas, išanalizavęs Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalį, darė išvadą, kad pastaroji nuostata įtvirtina teisę nustatyti tik mokestį už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą (ugdymą ir maitinimą), tačiau Sprendimo 4 punkte nustatytas 200 Lt mokestis, kurio dalis (50 Lt) sudaro minėtą užmokestį už vaikų išlaikymą (ugdymą), o likusi dalis (150 Lt) sudaro mokestį naujų darželių statybų išlaidoms padengti, neatitinka Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalies nuostatos, kurioje įtvirtintas tik mokestis už vaikų išlaikymą. Teismas pažymėjo, kad 150 Lt mokestis už naujų darželių statybą nepatenka ir į Švietimo įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje nurodytas tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu teikiamas papildomas paslaugas.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, vadovavosi šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, ir darė išvadą, kad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti, todėl konstatavo, kad atsakovas, Sprendimo 4 punkte nustatydamas mokestį naujų darželių statybų išlaidoms padengti, kuris nėra įtvirtintas Švietimo įstatymo 70 straipsnyje, pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad vaiko išlaikymo ikimokyklinėse įstaigose mokestį sudaro vaiko dienos maitinimo normos mokestis ir mokestis vaiko ugdymo reikmėms, todėl teismas, atsižvelgęs į Vyriausybės nutarimo 2 punktą, konstatavo, kad nurodyta lengvata (mokesčio sumažinimas 50 proc.) turėtų būti taikoma ir mokesčiui vaiko ugdymo reikmėms. Teismas nustatė, kad Aprašo III skyriaus nuostatose lengvata nustatyta tik mokesčiui už maitinimą, ir konstatavo, kad atsakovas, nenumatydamas lengvatų mokesčiui už vaiko ugdymo reikmes, pažeidė Vyriausybės nutarimą.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 99-103) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pabrėžia, kad Sprendimo 3 punktas neapribojo ne Vilniaus miesto teritorijoje gyvenančių vaikų teisės lankyti Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir nesudarė jokių kliūčių lankyti Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas, o tik kitoje savivaldybėje deklaruotiems vaikams nustatė didesnį mokestį Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Taryba pažymi, kad Sprendimo 3 punktas nepažeidžia ar nediskriminuoja vaiko teisių ir teisėtų interesų ir neprieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje išdėstytiems principams.

Atsakovas paaiškina, kad Taryba nustato atlyginimo dydį už vaikų išlaikymą ugdymo įstaigose, organizuodama ikimokyklinį ugdymą ir maitinimo paslaugų teikimą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėse (Vietos savivaldos įstatymo 6 str.). Atsakovo teigimu, Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalies nuostata reiškia, kad Tarybai, kaip mokyklos savininko teises įgyvendinančiai institucijai, suteikta teisė savarankiškai nustatyti mokesčio dydį už vaiko išlaikymą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad joks teisės aktas nenumato, jog savivaldybė privalo užtikrinti ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių asmenų vaikų išlaikymą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose.

Atsakovas neginčija, kad mokesčio dalis, kuri skirta naujų darželių statybos išlaidoms gali būti priskiriama mokesčiui už papildomas paslaugas, kurios nustatytos Švietimo įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje, nes jis buvo nustatytas pagal Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalį. Atsakovo manymu, Taryba, nusprendusi kokiems tikslams skirstomos lėšos, tėvų sumokėtos už vaiko išlaikymą, nepažeidė Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalies nuostatų, bet įgyvendino Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punkte įtvirtintą savarankiškąją funkciją – organizavo ikimokyklinį vaikų ugdymą, numatydama tikslingai panaudoti surinktas mokesčio lėšas.

Taryba atkreipia dėmesį į Aprašo 5.2 punktą, pagal kurį tėvams yra suteikta galimybė pasirinkti iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pastatytas ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kuriose Sprendimu nustatyti mažesni mokesčiai už vaiko išlaikymą. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad Sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, ir pažymi, kad formalus principų išvardijimas ir jų turinio išaiškinimas nereiškia, jog yra pagrindas, kuriuo remiantis Sprendimo 4 punktas turėtų būti panaikintas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas pripažino Aprašo III skyrių prieštaraujančiu Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 2 punktui nepateikdamas jokių motyvų.

Taryba paaiškina, kad mokesčio dydis ikimokyklinio amžiaus vaiko reikmėms yra nustatytas ne Aprašo III skyriuje, o Sprendimo 3 punkte. Pažymi, kad mokestis ugdymo reikmėms socialiai remtinoms šeimoms yra mažinamas net daugiau nei 50 procentų nei nustatyta minėto Vyriausybės nutarimo 2 punkte. Atsakovas pabrėžia, kad jokiame teisės akte neįtvirtinta savivaldybės pareiga rūpintis vaiko ugdymo reikmėmis, ir daro išvadą, kad savivaldybė nepažeidė jokių teisės aktų Aprašo III skyriuje nenumatydama, kad lengvatos taikomos už ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo reikmėms mokamą mokestį.

Atsakovas paaiškina, kad minėto mokesčio paskirtis yra optimizuoti vaikų ugdymo procesą, o ne išlaikyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą lankančius vaikus. Atkreipia dėmesį, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punkte nustatyta, jog savarankiška savivaldybės funkcija yra ikimokyklinio vaikų ugdymo organizavimas, tačiau nėra nustatyta, iš kokių lėšų tai turi būti daroma, todėl daro išvadą, kad savivaldybė gali nustatyti mokestį, susijusį su vaikų ugdymo optimizavimu. Kadangi vaikų ugdymo reikmėms nustatytas mokestis nėra vaikų išlaikymo ikimokyklinėse įstaigose mokestis, atsakovas daro išvadą, kad savivaldybė turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar gali būti taikomos lengvatos dėl vaikų ugdymo reikmėms renkamo mokesčio.

Pabrėžia, kad tiek Vietos savivaldos įstatymas, tiek Švietimo įstatymas nustato pareigą savivaldybėms organizuoti būtent vaikų maitinimo paslaugų teikimą. Atsakovas atkreipia dėmesį į savivaldybės kompetenciją veikti laisvai ir savarankiškai.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108-111) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas vadovaujasi Konstitucijos 29 straipsniu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A4-191/2003 ir teigia, kad teismo išvada, atsižvelgiant į teismų suformuotą praktiką, yra pagrįsta. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė jokio Sprendimo 4 punkte numatyto mokesčio teisinio pagrindimo, todėl nesilaikė įstatymų viršenybės principo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ne kiekviena Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 2 punkte nurodyta šeima laikytina socialiai remtina šeima. Pareiškėjas neginčija Tarybos teisės sumažinti mokestį už vaiko išlaikymą socialiai remtinoms šeimoms, tačiau akcentuoja, kad savivaldybės administravimo subjekto pasinaudojimas teisės aktų suteikta teise negali paneigti kitos pareigos – vykdyti minėto Vyriausybės nutarimo 2 punkto nuostatas. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiais, kad jokiame teisės akte neįtvirtinta pareiga rūpinti vaiko ugdymo reikmėmis, o vaikų ugdymo reikmėms nustatytas mokestis nėra vaikų išlaikymo ikimokyklinėse įstaigose mokestis. Nurodo Aprašo 1, 4 punktus, iš kurių matyti, kad mokestį už vaiko išlaikymą sudaro vaiko dienos maitinimo normos mokestis ir mokestis vaiko ugdymo reikmėms, ir laiko nepagrįsta atsakovo poziciją, kad ugdymo reikmių tenkinimo mokestis neįeina į bendrą mokesčio už vaiko išlaikymą mokestį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimus ir daro išvadą, kad rūpinimasis vaikais yra ne tik tėvų, bet ir valstybės reikalas, todėl savivaldybė, vykdydama savo funkcijas, privalo atsižvelgti ne tik į įstatymo garantuojamas jai teises, bet ir į Konstitucijos nuostatas. Pareiškėjas pažymi, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžę, jog savivaldybės nėra absoliučiai savarankiškos, nes jų veiklos laisvė ir savarankiškumas apibrėžti Konstitucijos ir įstatymų nustatytose ribose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimu, nurodo, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant ir neteisingai bei netinkamai taikant materialinės teisės normas, kas lėmė, apelianto nuomone, neteisingą bylos išnagrinėjimą.

Dėl reikalavimo ištirti Sprendimo 3 punkto teisėtumą

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 3 punktas dalyje, kurioje didesnis mokestis už ugdymo reikmes ir darbuotojų darbo apmokėjimą yra taikomas ne Vilniaus mieste gyvenančioms šeimoms, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, atitinka Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1-3 punktus.

Sprendimo 3 punkte nuspręsta nustatyti mėnesinį mokestį ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų apmokėjimui: 50 Lt visoms šeimoms, išskyrus socialiai remtinas šeimas, kurių gyvenamoji vieta yra deklaruota Vilniaus mieste; 20 Lt visoms socialiai remtinoms šeimoms, kurių gyvenamoji vieta yra deklaruota Vilniaus mieste; 75 Lt visoms šeimoms, kurių gyvenamoji vieta nėra deklaruota Vilniaus mieste; 40 Lt visoms socialiai remtinoms šeimoms, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus mieste ir kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, pastatytą po 2012 m. rugsėjo 1 dienos.

Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1-3 punktuose įtvirtinta, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų:

1) visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus;

2) vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis;

3) kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių.

Kaip matyti, Taryba nustatė mėnesinio mokesčio ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų apmokėjimui dydžius, besiskiriančius, be kita ko, priklausomai nuo to, ar šeimos gyvenamoji vieta yra / nėra deklaruota Vilniaus mieste. Tuo atveju, jei šeimos gyvenamoji vieta yra deklaruota Vilniaus mieste, mėnesinio mokesčio ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų apmokėjimui dydis nustatytas mažesnis nei šeimos gyvenamajai vietai nesant deklaruotai Vilniaus mieste. Tokiu būdu buvo faktiškai diferencijuotas mėnesinio mokesčio dydis gyvenančioms Vilniaus miesto teritorijoje ir negyvenančioms šioje teritorijoje vaikų šeimoms. Apeliantas teisingai pastebi, kad Sprendimas neužkirto kelio ne Vilniaus miesto teritorijoje gyvenantiems vaikams lankyti Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Kita vertus, negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad toks reglamentavimas neapribojo ne Vilniaus miesto teritorijoje gyvenantiems vaikams teisės lankyti Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toks diferencijavimas sudaro skirtingas galimybes lankyti ikimokyklines ugdymo įstaigas vaikams priklausomai nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos.

Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. A4-191/2003, kuriame konstatuota, jog užmokesčių už ikimokyklinį ir papildomą ugdymą dydžio diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Minėtame apeliacinės instancijos teismo sprendime vertinant iš esmės analogiško norminio administracinio akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams buvo taip pat konstatuota, kad apribojus gyvenančių ne miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybes lankyti miesto ikimokyklinio ir papildomo ugdymo įstaigas, pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas, t. y. lankyti tėvų ar globėjų parinktą ikimokyklinio ar papildomo ugdymo įstaigą. Tai sudaro Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 punkto pažeidimą.

Kaip jau konstatuota, ginčijamomis nuostatomis faktiškai buvo apribotos gyvenančių ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybės lankyti Vilniaus ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Tokiu būdu, kaip teisingai darė išvadą pirmosios instancijos teismas, buvo apribotos Švietimo įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte garantuojamos vaiko teisės (vaiko galimybė lankyti tėvų ar globėjų parinktą švietimo įstaigą). Tai yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 2 punkto pažeidimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtinti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo reikalavimai nėra absoliutūs ir savaime nepaneigia galimybės nustatyti nevienodą teisinį reglamentavimą tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms, vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Tačiau diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tik esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas).

Ginčijamos teisės normos skirtingai vertina (faktiškai nustato skirtingas galimybes lankyti švietimo įstaigas) tam tikras asmenų grupes, kurioms šios normos taikomos: pageidaujančius lankyti Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikus, gyvenančius Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančius ne šioje teritorijoje. Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t. y., ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar skirtingų sąlygų nustatymas pagrįstas objektyviais kriterijais. Kaip minėta, skirtingos apmokėjimo už ikimokyklinį ugdymą sąlygos nustatytos atsižvelgiant tik į vaikų gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad vaiko gyvenamoji vieta nesietina su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. A4-191/2003). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nepateikė pakankamų įrodymų, jog tokio teisinio reguliavimo tikslas pateisintų skirtingą asmenų kategorijų vertinimą, priklausomai nuo jų deklaruotos gyvenamosios vietos. Taip pat nepateikė objektyvių kriterijų, pateisinančių didesnio mokesčio nustatymą ne Vilniaus miesto teritorijoje gyvenantiems vaikams. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti diferenciacijos principą minėtoms vaikų grupėms. Dėl šios priežasties skirtingas šių grupių traktavimas ginčijamomis normomis laikytinas diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo dėl Sprendimo 3 punkto atitikties apelianto nurodomiems Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8, 10 punktams, įtvirtinantiems savivaldybės savarankiškąsias funkcijas, taip pat nėra ginčo dėl Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos savivaldybės teisės nustatyti atlyginimo dydį už vaikų išlaikymą ugdymo įstaigose. Tačiau pažymėtina, kad savivaldybė, įgyvendindama minėtas funkcijas, neturi diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad savivaldybė neprivalo užtikrinti ne Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių asmenų vaikų išlaikymą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose, nesuteikia atsakovui teisės priimti teisinį reglamentavimą, nustatantį nelygias sąlygas vaikams pagal jų deklaruotą gyvenamąją vietą, nesant objektyvių, tokį diferencijavimą pateisinančių tikslų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą ir pagrįstą išvadą, jog Sprendimo 3 punktas dalyje, kurioje didesnis mokestis už ugdymo reikmes ir darbuotojų darbo apmokėjimą yra taikomas ne Vilniaus mieste gyvenančioms šeimoms, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, prieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio l-3 punktams.

Dėl reikalavimo ištirti Sprendimo 4 punkto teisėtumą

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 4 punktas atitinka Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktą.

Sprendimo 4 punkte nuspręsta nustatyti mėnesinį 200 Lt mokestį visoms šeimoms, išskyrus socialiai remtinas šeimas, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, pastatytą po 2012 m. rugsėjo 1 d., iš kurių: 50 Lt skiriama ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti ir darbuotojų darbo apmokėjimui; 150 Lt skiriama naujų darželių statybų išlaidoms padengti.

Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad atlyginimo dydį už vaikų, ugdomų pagal ikimokyklinio ugdymo programas, išlaikymą nustato mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininkas (dalyvių susirinkimas) (kitų mokyklų). Atlyginimas gali būti mažinamas mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininko (dalyvių susirinkimo) (kitų mokyklų) nustatytais atvejais ir tvarka.

Apeliantas nesutinka, kad Sprendimo 4 punkte nustatytas 150 Lt mokestis už naujų darželių statybą nepatenka į Švietimo įstatyme įtvirtintas teikiamas paslaugas. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo priimtas teisinis reglamentavimas, nustatantis mėnesinį mokestį naujų darželių statybų išlaidoms padengti, neįeina į Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 punkte įtvirtintą teisę nustatyti mokestį už vaikų išlaikymą.

Apelianto nurodyta Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 punkte įtvirtinta savarankiškoji funkcija organizuoti ikimokyklinį vaikų ugdymą, numatant tikslingai panaudoti surinktas mokesčio lėšas, nesudaro pagrindo savivaldybei nustatyti atskirą mėnesinį mokestį naujų darželių statybų išlaidoms padengti. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad tėvams yra suteikta galimybė pasirinkti iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pastatytas ikimokyklinio ugdymo įstaigas, nėra susijusi su teise nustatyti minėtą mokestį ir nepateisina teisės aktuose nenumatyto mokesčio nustatymo.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektų veikloje taikomas principas „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-2/2006).

Nesant teisinio reglamentavimo, įtvirtinančio atsakovo teisę nustatyti mokestį naujų darželių statybų išlaidoms padengti, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, Sprendimo 4 punkte nustatydamas šį mokestį, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir tuo pažeidė Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą ir pagrįstą išvadą, jog Sprendimo 4 punkto nuostatos prieštarauja Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 daliai ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.

Dėl reikalavimo ištirti Aprašo III skyriaus teisėtumą

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo III skyriaus reglamentavimas ta apimtimi, kuria nėra numatyta 50 procentų mokesčio lengvata ugdymo reikmėms Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkte nurodytiems asmenims, atitinka šio Vyriausybės nutarimo 2 punkto nuostatas.

Pažymėtina, kad Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ nuo 2013 m. birželio 30 d. neteko galios (Vyriausybės 2013 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 564).

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kadangi nagrinėjamoje byloje į apygardos administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, todėl norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 110 straipsnyje nurodyti subjektai, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą galiojantiems įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008).

Šiuo atveju ginčijamo teisės akto nuostatos nėra panaikintos, tačiau yra panaikintas teisinis reguliavimas, kuriam, pasak pareiškėjo, prieštarauja ginčijamas norminis administracinis aktas. Kadangi į administracinį teismą kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, vykdydamas savivaldybės veiklos priežiūrą, teisės akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimas daro norminio administracinio akto teisėtumo teiseną nebegalima. Pripažinimas, kad norminis administracinis aktas prieštaravo nebegaliojančiam Vyriausybės norminiam aktui, nebetektų prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-4/2010).

Nors šiuo atveju teisės aktas, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, neteko galios jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, nes buvo apskųstas apeliacine tvarka (ABTĮ 96 str. 2 d.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ir šioje byloje turi būti atsižvelgta į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotą įstatymų aiškinimo ir taikymo praktiką. Dėl šių motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Aprašo III skyriaus reglamentavimo ta apimtimi, kuria nėra numatyta 50 procentų mokesčio lengvata ugdymo reikmėms, pripažinimo prieštaraujančiu Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 2 punktui naikintinas ir byla šioje dalyje nutrauktina.

Pažymėtina, kad norminio administracinio akto teisėtumo bylos nutraukimas dėl šio norminio administracinio akto panaikinimo (pakeitimo) ar dėl įstatymo arba Vyriausybės norminio akto, kuriam galimai prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimo (pakeitimo), neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam administraciniam ar bendrosios kompetencijos teismui kreiptis į administracinį teismą ištirti nebegaliojančio (pakeisto) norminio administracinio akto teisėtumą ar jo atitiktį nebegaliojantiems aukštesnės teisinės galios aktams, jeigu tai yra būtina sprendimo toje byloje priėmimui.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Sprendimo 3 punktas dalyje, kurioje didesnis mokestis už ugdymo reikmes ir darbuotojų darbo apmokėjimą yra taikomas ne Vilniaus mieste gyvenančioms šeimoms, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, pripažintas prieštaraujančiu Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktams ir Sprendimo 3 punktas laikytas panaikintu bei Sprendimo 4 punktas pripažintas prieštaraujančiu Švietimo įstatymo 70 straipsnio 11 daliai ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 daliai ir Sprendimo 4 punktas laikytas panaikintu, palieka nepakeistą, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Aprašo III skyriaus teisėtumo panaikina ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais,

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 1-656 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 punktu patvirtinto Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo III skyriaus „Mokesčių lengvatų taikymas ir jas patvirtinančių dokumentų pateikimas“ reglamentavimas, ta apimtimi, kuria nėra numatyta 50 procentų mokesčio lengvata ugdymo reikmėms, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punktui, panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė