2017-02-14 Nr. AB-3810-3-61-3-00692-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-289-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00692-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime su pertraukomis jis buvo laikomas nuo 2000 m. iki 2015 m. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameros buvo perpildytos, jam tekdavo mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, todėl buvo priverstas nuolat gulėti ar sėdėti. Gyvenamosiose kamerose būdavo šalta, drėgna, tamsu. Sanitariniai įrenginiai nebuvo atitverti nuo gyvenamosios patalpos, tai žemino jo orumą. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, tai pakenkė akims. Rūkantys asmenys kamerose buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Tai žemino asmens orumą, sudarė konfliktines situacijas. Asmens apžiūros buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis, žiemą, esant žemai oro temperatūrai, jis buvo verčiamas nusirengti ir susidėti daiktus į nešvarias dėžes, taip išsityčiojant iš asmens ir jo daiktų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 7–23) prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2006 m. liepos 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. Jam tekęs plotas kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Įstaiga stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Suimtųjų ir nuteistųjų administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai tam yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą, ir reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjo skundų dėl prastų gyvenimo sąlygų nebuvo gauta, konfliktų, nesutarimų tarp kalinių pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu nebuvo užfiksuota.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu (II t., b. l. 154–160) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje- kalėjime sąlygų laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2015 m. Remdamasis pareiškėjo Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse nurodyta informacija, teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą atvyko 2000 m. rugpjūčio 12 d. ir, pagal atsiliepimo į skundą duomenis, periodiškai buvo laikomas iki 2014 m. rugpjūčio 25 d.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog, pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 str. 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tai teismui leido spręsti, kad pareiškėjas patirtus išgyvenimus ir skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus vertino kaip itin reikšmingus. Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis nurodyta teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, suvokė, jog tam tikros jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Nepaisant to, pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi tik 2015 m. sausio 27 d., todėl praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2000 m. rugpjūčio 12 d.–2012 m. sausio 26 d. laikotarpį pareikšti.

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė, pareiškėjas jokių įrodymų, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. rugpjūčio 12 d. iki 2012 m. sausio 26 d. taikė ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmetė (CK 1.131 str. 1 d.).

Teismas vertino pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas už 2012 m. sausio 27 d.–2014 m. rugpjūčio 25 d. laikotarpį.

Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir dėl to patirtų sukrėtimų, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Teismas vadovavosi Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1, 3 dalimis.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), taigi, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas. Teismas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas, remdamasis atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse nurodytais duomenimis apie pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. buvo laikomas kamerose Nr. 119, 108, 278, 369, 106, 322, 318, 116, 275, 315, 118, 281, 124, 311, 313, 107, 274, 123, 317, 112, 175, 372, 273, 361, 114, 268, 104, 321, 124, 113, 310, 111, 109, 110, 327, 279, 388, 105, 400, 115, 312, 262, 117. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012 m. vasario 15 d.–2012 m. vasario 22 d., 2012 m. vasario 28 d.–2012 m. vasario 29 d., 2012 m. kovo 6 d.–2012 m. kovo 12 d., 2012 m. kovo 21 d.–2012 m. kovo 26 d., 2012 m. balandžio 10 d.–2012 m. balandžio 16 d., 2012 m. balandžio 24 d., 2012 m. balandžio 27 d.–2012 m. gegužės 1 d., 2012 m. birželio 7 d.–2012 m. birželio 11 d., 2012 m. birželio 19 d.–2012 m. birželio 25 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. liepos 6 d.–2012 m. liepos 9 d., 2012 m. lapkričio 13 d.–2012 m. lapkričio 18 d., 2012 m. gruodžio 28 d.–2013 m. sausio 2 d., 2013 m. sausio 10 d., 2013 m. vasario 9 d., 2013 m. vasario 12 d., 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. balandžio 25 d.–2013 m. balandžio 28 d., 2013 m. gegužės 11 d.–2013 m. gegužės 14 d., 2013 m. birželio 6 d., 2013 m. birželio 7 d.–2013 m. birželio 9 d., 2013 m. rugpjūčio 9 d.–2013 m. rugpjūčio 12 d., 2013 m. spalio 16 d., 2013 m. spalio 23 d., 2013 m. gruodžio 11 d., 2013 m. gruodžio 21 d.–2013 m. gruodžio 29 d., 2014 m. birželio 11 d., 2014 m. birželio 19 d.–2014 m. birželio 22 d. laikotarpiais. Teismas neturėjo pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Remdamasis nurodytais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 101 parą buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00, ir kt.).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas suėmime ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, kurios neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, jam tekdavo 1,23–2,62 kv. m kameros ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.

Teismas nustatė, kad skunde nurodyta, jog pareiškėjui Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, ir kt.). Atsiliepime į skundą nurodyta, kad visų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nebuvo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą, ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Teismas nustatė, kad skunde pareiškėjas nurodė, jog kamerose buvo drėgna ir šalta, tačiau nenurodė konkrečių laikotarpių, kurių metu santykinė oro drėgmė ar oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, ir papildomai šių nusiskundimų nedetalizavo. Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) (24, 26 p.). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kuomet neturėjo galimybės išvėdinti gyvenamųjų patalpų per langą ar santykinė oro drėgmė buvo netinkama, todėl šie pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktaus pobūdžio ir proporcingumo principo neatitiktų reikalavimas atsakovui paneigti tokius bendro pobūdžio nusiskundimus. Atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose nustatyta, kad santykinė oro drėgmė buvo tinkama kamerose Nr. 361, 110, 124. Atsiliepime į skundą nurodyta, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime langai vėdinimui yra pritaikyti. Tai patvirtino byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose nustatyta, kad kamerose Nr. 112, 361, 106, 110 ir 119 langai vėdinimui buvo pritaikyti. Vadinasi, pareiškėjas turėjo galimybę drėgmės perteklių pašalinti vėdindamas patalpas. Pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų duomenis, oro temperatūra atitiko nustatytus reikalavimus kamerose Nr. 112, 113, 361, 110 ir 123. Kita vertus, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatyta, kad kamerose Nr. 106 ir 123, kuriose tikrinimui panašiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, santykinė oro drėgmė viršijo leistiną normą, oro temperatūra buvo žemesnė, nei galima minimali, kameroje Nr. 119. Nurodytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu buvo pažeisti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 ir 26 punktų reikalavimai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog kamerose nebūdavo užtikrinamas natūralus apšvietimas, būdavo tamsu. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 23 punktą, natūralaus apšvietimo koeficientas kameroje turi būti 0,5 procentų. Byloje nebuvo duomenų apie kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvusio natūralaus dieninio apšvietimo atitikimą nustatytiems reikalavimams, tačiau, pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį apšvietimą, įrengimas kamerose būtų siejamas su rekonstrukcijos darbais, net ir pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu neužtikrinus tinkamo natūralaus dieninio apšvietimo, teismas neturėtų pagrindo konstatuoti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimo fakto. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai dėl apšvietimo reikalavimų pažeidimo yra bendro pobūdžio, subjektyvūs, skunde nenurodyta, kuriose kamerose ir kuriuo metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą dieninį apšvietimą, todėl pareiškėjo argumentas dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, tačiau nenurodė, kad tuo buvo pažeidžiamos jo teisės, t. y. kad jis, būdamas nerūkantis, turėjo gyventi su rūkančiais asmenimis, kad reiškė prašymus įstaigos administracijai dėl perkėlimo gyventi į nerūkančiųjų kamerą ir jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgęs į tai, šį pareiškėjo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog, atvykus į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t.), asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 152, 153.1 punktais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 144, 145.1 punktais. Instrukcijoje nėra nustatyta jokių išimčių kratos atlikimui šaltuoju ar šiltuoju metų laiku, todėl visuminė krata pareiškėjui privalėjo būti atlikta tiek atvykus, tiek išvykstant iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai, nurodydami pareiškėjui nusirengti visuminės kratos atlikimo metu, pažeidė nustatytus reikalavimus ar pareiškėjo teises.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi. Nurodė, jog ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pažeidimų buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisės suėmimo vykdymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu buvo pažeistos neužtikrinus minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimų, esant tokioms sąlygoms pareiškėjas buvo laikomas ilgą laiką (101 parą), 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Suėmimo vykdymo sąlygas papildomai blogino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, pareiškėjui 2012 m. vasario 15 d.–2012 m. vasario 16 d. būnant kameroje Nr. 119 tinkamos oro temperatūros neužtikrinimas, pareiškėjui 2012 m. lapkričio 13 d. būnant kameroje Nr. 123 ir 2013 m. spalio 16 d. būnant kameroje Nr. 106 tinkamos santykinės oro drėgmės neužtikrinimas. Nurodytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, patyrė neigiamų išgyvenimų, taip pat neturtinę žalą, kurią buvo pagrindas atlyginti pinigais.

Teismas dar kartą vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas periodiškai su tam tikromis pertraukomis, ilgiausiai per 101 dieną pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 9 dienas, santykinė oro drėgmė nustatytų normos reikalavimų neatitiko tik 2 dienas, oro temperatūra mažesnė už tinkamą buvo nustatyta tik vieną dieną. Tai teismui leido daryti išvadą, kad nurodyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pažeidimai nebuvo nuolatinio pobūdžio. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui duomenų, kad kreipėsi skundais į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją dėl gyvenimo sąlygų pažeidimų. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į skundą nurodė, kad tokio pobūdžio skundų iš pareiškėjo negavo. Tai patvirtino, kad savo aktyviais veiksmais pareiškėjas nesiekė jo nurodytų pažeidimų pašalinimo. Pareiškėjas yra jauno, darbingo amžiaus vyras, ir nors skunde nurodė, kad blogas dieninis apšvietimas pakenkė jo akims, pareiškėjo medicininėje kortelėje tokio įrašo nebuvo. Iš medicininės kortelės 2013 m. spalio 4 d. įrašo ir 2014 m. birželio 27 d. bei 2014 m. lapkričio 5 d. įrašų matyti, kad pareiškėjas skundėsi bloga nuotaika, nervine įtampa bei kalinimo sąlygomis, tačiau duomenų, kad laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos būtų tiesiogiai turėjusios įtakos pareiškėjo sveikatos būklei, byloje nebuvo.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taip pat neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų jo atžvilgiu ar siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad, esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra nuolat atliekami gyvenimo sąlygų patikrinimai, vertinamas jų atitikimas Lietuvos higienos normai HN 76:2010, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, padarė išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur sumos priteisimas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 165–167) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir visiškai patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai neįvertinus įrodymų visumos. Teigia, jog teismas nepagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, o tokioms sąlygoms ir kankinimui negali būti taikomi jokie senaties terminai. Pažymi, jog teismas pripažino, kad jam buvo padaryta didelė – tiek dvasinė, tiek fizinė – skriauda, tačiau priteisė tiesiog juokingą ir jį žeminančią 100 Eur piniginę kompensaciją, dėl to dar kartą patyrė neigiamus psichologinius išgyvenimus. Tokio dydžio kompensacija yra diskriminacinė. Pareiškėjo teigimu, pagrįsti ar įrodyti neturtinės žalos dydį dėl sugadintos sveikatos neturi jokių galimybių, nes asmens sveikatos istorija yra dingusi. Vertinant konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, neturėtų iškilti klausimų ar abejonių dėl prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio sumos pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti 1 000 000 Eur neturtinės žalos, jo teigimu, patirtos kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2015 m. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2015 m. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 27 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl jo nurodytos tariamai patirtos žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2000 m. rugpjūčio 12 d. iki 2012 m. sausio 26 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad nagrinėjamoje situacijoje aptariamas senaties terminas turi būti taikomas laikotarpiui iki 2012 m. sausio 26 d., pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme šioje byloje aktualus jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpis nuo 2012 m. sausio 27 d. ik 2014 m. rugpjūčio 25 d. (t. y. paskutinės pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime dienos).

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo iš esmės, kolegija pažymi, kad reikalavimą priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovaujamos valstybės jo nurodytą sumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuoroda į tai, kad buvo kalinamas neleistinomis sąlygomis ir sistemingai pažeidžiant nustatytą minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui standartą. Šio pareiškėjo teiginio kontekste kolegija pažymi, kad, pagal nagrinėjamai bylai aktualų Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbus joje esančių įrodymų įvertinimo klausimas šios specialiosios teisės normos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad pareiškėjo teigimas apie jo kalinimo sąlygų netinkamumą teisės taikymo prasme iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių teiginių pagrįstumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu, turėjo remtis ir įvertinti byloje esančius įrodymus, tarp jų ir atsakovo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus. Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo požiūriu, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytoms išvadoms, nenustatė pagrindo šiuos įrodymus įvertinti kitaip, negu tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikti argumentai dėl įrodymų įvertinimo taip pat yra iš esmės deklaratyvūs. Naujų, pirmosios instancijos teismo neaptartų, įrodymų pareiškėjas nepateikė. Todėl kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti teisingai, o teismo padarytos įrodymų įvertinimo išvados, tarp jų ir išvada, kad pirmiau aptartu bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjas kalėjo 101 parą neatitinkančiomis paminėto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo sąlygomis, yra pagrįstos. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatų pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai aptarė kiekvienos iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad teisės taikymo ir fakto nustatymo požiūriais pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat turi būti pripažintas iš dalies pagrįstu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma kartu su kitais, pirmosios instancijos teismo nustatytais, pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimais sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią.

Nustatydama pareiškėjui priteistinos sumos dydį, kolegija atsižvelgia į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.). Įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati (pareiškėjui priteistina) suma yra 1 000 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pakeistinas, padidinant pareiškėjui teismo priteistą sumą iki 1 000 Eur.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti, padidinant pareiškėjui D. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisiamą sumą iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė