A-502-1700-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-1700/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01646-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Žygimantui Pacevičiui, atsakovo atstovei Ramintai Šulskutei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TELE-3“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TELE-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. P. ir P. P..

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „TELE-3“ (toliau – ir UAB „TELE-3“, pareiškėjas) skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas) 2011 m. birželio 30 d. sprendimą „Dėl televizijos laidos „Prieš srovę“ anonsuose (TV3, 2011-03-11 – 2011-03-13) paskelbtos informacijos“ Nr. SPR-63 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodė, kad atsakovas Sprendimu įspėjo UAB „TELE-3“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 14 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo. Pareiškėjo nuomone, laidos anonse pateikiama informacija savo turiniu nežemina V. P. garbės ir orumo, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad anonse pateikiama informacija V. P. priskiriama nusikalstama veika ar kitoks amoralus poelgis. Nurodė, jog laidos anonse nebuvo nurodytas V.

P. vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, atvaizdas (veidas buvo užmaskuotas), taigi pareiškėjas dėjo pastangas, kad jokia informacija, apibūdinanti V. P., nebūtų paskleista. Ta aplinkybė, jog pats V. P. nurodo, kad jį atpažino kiti asmenys, nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Pareiškėjo nuomone, atskleidžiant duomenis apie V. P. tėvus bei teigiant, kad kartu atskleidžiami duomenys ir apie V. P., akivaizdžiai pažeidžiamas balansas tarp asmens garbės ir orumo apsaugos principo ir saviraiškos laisvės. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo teiginiu, jog anonso siužete naudojamas informacijos pateikimo būdas visuomenei paskelbia vienareikšmišką žinią, kad V.

P. dėl lentos užpuolė tėvą, kuris po kurio laiko mirė, tokiu būdu paskelbiant tikrovės neatitinkančią informaciją ir V. P. nepagrįstai priskiriant nusikalstamos veikos ir moralės normų pažeidimą bei negarbingą poelgį, kas sudarė V. P. garbės ir orumo pažeminimą. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjant laidos anonso informacijos pateikimo būdą lingvistiniu požiūriu, akivaizdu, kad nė vienu žodžiu nebuvo susieti du faktai, kad tarp tėvo ir sūnaus kilo konfliktas ir kad tėvas mirė. Pažymėjo, jog anonse vartojamas žodis „nesulaukė“ reiškia savaiminę tėvo mirtį, nepriklausančią nuo tėvo ir sūnaus konflikto.

Nurodė, kad gavus V. P. reikalavimą ir atsakovo rekomendacijas, laida, kurioje būtų buvusi išsamiai papasakota visa istorija, parodyta nebuvo, bet tai nereiškia, jog būtina vertinti vien tik laidos anonso teiginius, neatsižvelgiant į anonso paskirtį. Paraiškėjas atkreipė dėmesį, kad anonsas savo esme yra trumpas (konkrečiu atveju – 30 sekundžių trukmės) pranešimas apie būsimą laidą, kuriame negali būti ilgų, sudėtingų, preciziškai tikslių sakinių su paaiškinimais, kadangi tokiu atveju anonsas prarastų savo prasmę ir neatliktų savo funkcijos – nepritrauktų žiūrovų dėmesio.

Pareiškėjas nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, kad teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje apima ir teisę vartoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija paryškinama, abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, jeigu šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės nereiškia teisės skleisti informaciją ribų peržengimo. Pažymėjo, kad iš žiniasklaidos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad teiginys „Dėl lentos kilęs kruvinas tėvo ir sūnaus kivirčas“ neatitinka tikrovės. Nurodė, jog atsakovas Sprendime remiasi 2008 m. spalio 17 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu byloje Nr. PK-198-776/2008, tačiau laidos anonse kalbama apie kitą 2008 m. gruodžio 18 d. V. P. ir jo tėvo konfliktą, kurio priežastis yra lentos, kurias sūnus, prieštaraudamas tėvo valiai, pritvirtino daržinėje. Be to, pažymėjo, kad konflikto priežasties apibūdinimas „dėl lentos“ yra literatūrinės išraiškos priemonė, kuria paryškinama, jog tėvo ir sūnaus konfliktas kilo dėl priežasties, dėl kurios paprastai neturėtų kilti nesutarimų tarp artimiausių šeimos narių.

Pareiškėjo nuomone, žiūrovai visiškai suvokia, kad šeimos kivirčas kilo dėl rimtesnių priežasčių, o lenta yra tik metafora, apibūdinanti konflikto pobūdį. Atkreipė dėmesį, jog anonsu siekiama sudominti žiūrovus ir tokiu būdu paskatinti žiūrėti anonsuojamą laidą, todėl yra naudojamos papildomos meninės išraiškos priemonės, hiperbolizuojama. Neteisinga viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo reikalauti, kad jo anonse pateikiama informacija būtų preciziškai tiksli, nes tai pažeistų pareiškėjo saviraiškos laisvę bei prieštarautų EŽTT jurisprudencijai.

Teigė, kad laidos anonse naudojama informacija buvo skleidžiama su visų subjektų, su kuriais susijęs siužetas, sutikimu, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeista bent vieno iš šių asmenų teisė į privataus gyvenimo apsaugą. Pažymėjo, kad 2009 m. pats V. P. atsiuntė laidos kūrėjai siužetą, kuris buvo naudojamas laidos anonse, tokiu būdu sutikdamas ir norėdamas, kad jo asmeninio archyvo medžiaga būtų skleidžiama viešai. Pareiškėjo nuomone, V. P. sutikimas nebuvo sąlyginis ar kitaip apribotas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad V.

P. atsiuntė ir aibę kitų asmeninių privatų gyvenimą fiksuojančių įrašų, sutikdamas ir net siekdamas, kad jie būtų paviešinti. Pareiškėjo nuomone, V. P. pats siekė paviešinti įvairius privataus gyvenimo įvykius, tokiu būdu nubrėždamas siauresnes savo privataus gyvenimo apsaugos ribas. Pažymėjo, kad laidoje būtų buvęs parodytas ir naujas garso įrašas, kuriame matyti, kad V. P. iki šiol noriai bendrauja su žiniasklaida, pasakodamas savo privataus gyvenimo faktus, ir kad jo pozicija privataus gyvenimo ribų klausimu nepasikeitė.

Nurodė, jog V. P. atšaukė savo duotą sutikimą skleisti informaciją tik laidos anonso skleidimo metu. Pareiškėjas pažymėjo, kad įgyvendino V. P. norą ir nuo 2011 m. kovo 14 d. nebeskleidė aptariamo anonso, o 2011 m. kovo 15 d. laidoje „Prieš srovę“ neparodė siužeto apie V. P. bei jo šeimą. Taip pat nurodė, jog V. P. motina B. P. davė sutikimą skleisti informaciją apie jos privatų gyvenimą. Tokį sutikimą davė ir šiuo metu velionis V. P. tėvas J. P., kuris iki mirties skambino laidos rengėjai A. K. ir kvietė ją atvykti parengti siužeto apie šeimos narių konfliktą tęsinio.

Pareiškėjo įsitikinimu, V. P. neturi teisės ginti savo velionio tėvo interesų ginant asmens garbę ir orumą bei teisę į privatų gyvenimą. Pažymėjo, jog reikėtų atkreipti dėmesį į mirusio asmens interesus ginančio asmens suinteresuotumą bei ryšį su velioniu, buvusį iki mirties. Pareiškėjo nuomone, V. P. interesas kreipiantis į atsakovą neva dėl savo mirusio tėvo teisių ir interesų gynybos, tikėtina, priešingas mirusio tėvo turėtam interesui.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į skundą (b. l. 30–38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog paskleista informacija nėra apie V. P. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004 yra akcentavęs, kad jei publikacijoje tiesiogiai nėra paminėtas asmuo, apie kurį žinios paskleistos, tai šis faktas turi būti pakankamai patvirtintas netiesioginiais duomenimis, kuriais gali būti straipsnio ar kitos publikacijos faktai, iš kurių visumos daroma išvada, apie kokius asmenis yra paskleistos žinios. Kai paskelbtose žiniose tiesiogiai nėra paminėtas asmuo, apie kurį žinios skelbiamos, tai jis nustatomas pagal įrodymų visumą, kurie patvirtintų konkretų asmenį pakankamai apibūdinančius kriterijus.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gegužės 15 d. Senato nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 9 punkte išaiškinta, kad faktui, jog informacija yra paskelbta apie konkretų asmenį, nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį yra paskleistos žinios. Atsakovas pažymėjo, kad, nors laidos anonsuose nebuvo nurodytas V.

P. vardas ir pavardė, gyvenamosios vietos adresas, neparodytas jo veidas, tačiau buvo parodytas jo atvaizdas, suteikiantis informacijos apie jo išorės fiziologinius požymius, girdimas jo balsas, rodomi tėvų ir jam priklausančios privačios teritorijos atvaizdai, paskelbta informacija apie giminystės ryšius, įvykusį konfliktą ir jo aplinkybes bei tėvo mirtį. Tokių duomenų visuma suteikia informacijos apie V. P. ir jo tėvų išvaizdą, gyvenamąją vietą ir tam tikras privataus gyvenimo aplinkybes, todėl neabejotinai sudaro galimybę V.

P. atpažinti bent jau jį pažįstantiems ar žinantiems asmenims. Pareiškėjo veiksmai tik apsunkino V. P. identifikavimą, bet nepanaikino jo atpažinimo galimybės. Atsakovas pažymėjo, kad vertinant galimą asmens garbės ir orumo pažeminimą ypatingą svarbą turi paskelbtų žinių neatitikimo tikrovei fakto ir žinių žeminančio pobūdžio nustatymas. Atsižvelgiant į 2008 m. spalio 17 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. PK-198-776/2008 konstatuotas aplinkybes, nustatyta, kad V. P. ir jo tėvo konfliktas įvyko ne dėl lentos, bet dėl kitų priežasčių.

Atsakovo nuomone, anonsų pabaigoje paskelbtas epizodas apie V. P. ir jo tėvo nepasidalijimą lentomis ir pareiškėjo pateiktas 2008 m. gruodžio 18 d. V. P. padarytas vaizdo įrašas niekaip nesusiję su anonsų pradžioje parodytu konfliktu, kadangi minėti įvykiai vyko skirtingu laiku: V. P. ir jo tėvo konfliktas, dėl kurio buvo priimtas minėtas nuosprendis, įvyko 2008 m. gegužės 26 d., o anonsų pabaigoje parodytas ginčas vyko 2008 m. gruodžio 18 d. Anonsų pradžioje paskelbtas teiginys „Dėl lentos kilęs kruvinas tėvo ir sūnaus konfliktas“ negali būti susietas su anonsų pabaigoje parodytu epizodu apie V.

P. ir jo tėvo nepasidalijimą lentomis, kadangi minėtas teiginys buvo iliustruotas kito konflikto aplinkybių vaizdais. Be to, konflikto apibūdinimui pavartotas epitetas „kruvinas“ apėmė būtent pirmojo konflikto pasekmes, bet ne antrąjį ginčą. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas, paskelbęs du netinkamai sumontuotus vaizdo įrašus apie skirtingas situacijas, nepagrįstai ir nesąžiningai suklaidino žiūrovus. Pažymėjo, jog svarbu atsižvelgti ne tik į minėto teiginio turinį, bet ir į jo paskelbimo būdą bei aplinkybes ir visą anonsų kontekstą.

Konkrečiu atveju visų anonsų eiga, juose paskelbta vaizdinė ir tekstinė informacija, kuomet buvo parodytas tėvą besivejantis ir puolantis V. P., vienas po kito paskelbti teiginiai „Dėl lentos kilęs kruvinas tėvo ir sūnaus konfliktas“, „Tėvas nesulaukė taikos – jau mirė“, tuo pačiu metu rodant mirusio tėvo antkapį ir besimeldžiančią motiną, neabejotinai visuomenei suponuoja išvadą, kad V. P. dėl lentos užpuolė savo tėvą, kuris po kurio laiko mirė. Atsakovas pažymėjo, kad tokiai išvadai padaryti pakanka vaizdinės ir tekstinės informacijos visumos ir visiškai netikslinga ginčo teiginį nagrinėti lingvistiniu požiūriu, kadangi paprastai vaizdinė informacija turi daug didesnę įtaigą ir poveikį visuomenei.

Atsakovo nuomone, nustatęs tokį žinios turinį ir vadovaudamasis 2008 m. spalio 17 d. Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendyje užfiksuotomis konflikto aplinkybėmis, jis Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo panaudotu informacijos pateikimo būdu buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri V. P. nepagrįstai priskyrė nusikalstamą veiką, moralės normų pažeidimą bei negarbingą poelgį. Dėl šios priežasties pareiškėjas pažemino V. P. garbę ir orumą ir pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Atsakovo nuomone, minėtų nuostatų pažeidimų konstatavimui reikšmės neturi ir negali turėti tai, kad ginčo informacija buvo paskelbta anonsuose. Akcentavo, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai VIĮ numatytų viešai skelbiamos informacijos reikalavimų privalo laikytis nepriklausomai nuo skelbiamos informacijos žanro ar jos pateikimo būdo. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad V. P. neturėjo teisės ginti savo tėvo J. P. teisės į privataus gyvenimo apsaugą. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio 1 dalį ir minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo 24 punktą ieškinį dėl mirusio asmens garbės gynimo gali pareikšti suinteresuoti asmenys, kai asmens garbę žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios buvo paskelbtos po asmens mirties arba esant jam gyvam, jei dėl objektyvių priežasčių asmuo negalėjo apginti pažeistos teisės. Pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai sutapatina J.

P. prašymą parodyti laidos tęsinį apie jo šeimą su jo sutikimu skelbti privačią informaciją. Kadangi žurnalistams atvykus susitikti su J. P. paaiškėjo, kad jis jau miręs, darytina išvada, kad pareiškėjas, skelbdamas anonsus, neturėjo J. P. sutikimo skelbti privačios informacijos apie jį, nes neturėjo realios galimybės išklausyti jo pozicijos šiuo klausimu. Be to, J. P. pozicija dėl privačios informacijos skelbimo per tam tikrą laikotarpį galėjo būti pasikeitusi, todėl V. P. teisę ginti savo tėvo teisę į privataus gyvenimo apsaugą įgijo pagrįstai.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad vertinant galimą teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimą, ypač svarbu nustatyti, ar privati informacija buvo paskelbta esant asmens sutikimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2003 yra pažymėjęs, kad asmens sutikimas gali būti dviejų rūšių: kvalifikuotas, išimtinis, t. y. asmuo gali duoti sutikimą panaudoti jo atvaizdą tik konkrečiam atvejui arba nustatyti tam tikras jo atvaizdo panaudojimo sąlygas, arba nekvalifikuotas, neišimtinis, kai sutikimą duodantis asmuo nenurodo tikslo, kuriam jo atvaizdas gali būti panaudotas ir nenustato jo atvaizdo panaudojimo sąlygų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (pvz., civilinėse bylose Nr. 3K-3-294/2003, 3K-3-1000/2003, 3K-3-113/2007 ir kt.) taip pat yra akcentavęs, kad asmens sutikimas fotografuotis ex officio nereiškia sutikimo davimo fotografui tokias nuotraukas (ar konkrečią nuotrauką) atgaminti, parduoti, demonstruoti ar spausdinti. Atsakovas pažymėjo, kad išnagrinėjus V. P. skundą buvo nustatyta, jog V. P. 2008 m. gegužės 26 d. konflikto ir 2008 m. gruodžio 18 d. ginčo vaizdo įrašus pateikė televizijos laidai „Srovės“ (LNK, 2009 m. vasario 24 d.) ir su minėtos televizijos laidos rengėjais susitarė, kad pateikti vaizdo įrašai viešai bus paskelbti vieną kartą ir vėliau bus sunaikinti.

V. P. sutikimas viešai skelbti jam priklausančius vaizdo įrašus buvo duotas visai kitam viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, t. y. UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bet ne pareiškėjui, teisę kurį laiką disponuoti vaizdo įrašais įgijo uždaroji akcinė bendrovė „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bet ne pareiškėjas. V. P. duotas sutikimas buvo kvalifikuotas, nustatant, jog informacija bus paskelbta vieną kartą, ir susitariant dėl tolesnių disponavimo informacija sąlygų. Be to, nuo V. P. duoto sutikimo LNK televizijos laidai „Srovės“ praėjo daugiau nei dveji metai ir neabejotina, kad per šį laikotarpį galėjo pasikeisti V.

P. pozicija dėl sutikimo viešai skelbti jo vaizdo įrašus, todėl pareiškėjas privalėjo gauti V. P. sutikimą. Akcentavo, kad P. P. pareiškėjui duotas sutikimas viešai skelbti informaciją apie jos privatų gyvenimą neapima V. P. sutikimo, kadangi visuomet turi būti sudaryta galimybė kiekvienam asmeniui, apie kurį skelbiama informacija, išreikšti savo valią dėl sutikimo ar nesutikimo skelbti šią informaciją. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad V. P. garbę ir orumą žeminantys bei teisę į privataus gyvenimo apsaugą pažeidžiantys anonsai buvo pradėti skelbti 2011 m. kovo 11 d., o V.

P. valia dėl tokios informacijos skelbimo neteisėtumo buvo aiškiai išreikšta 2011 m. kovo 12 d. įvykusiame pokalbyje telefonu su A. K., tačiau pareiškėjas anonsus nustojo skelbti, tik gavęs Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. kovo 14 d. raštą Nr. S-219. Atsakovas pažymėjo, kad V. P. nėra viešasis asmuo, todėl jo teisės į privataus gyvenimo apsaugą ribos yra tokios pačios kaip ir kitų asmenų. Aplinkybės, jog V. P. anksčiau savo iniciatyva viešino tam tikrus privataus gyvenimo faktus ir iki šiol neva noriai bendrauja su žiniasklaida, neturi jokios reikšmės V.

P. teisės į privatų gyvenimą apsaugai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. P. atsiliepimu į skundą (b. l. 64) nurodė, kad palaiko UAB „TELE-3“ poziciją. Jos nuomone, J. P. nebūtų norėjęs, kad V. P. atstovautų jį teisme prieš pareiškėją, kadangi pats norėjo papasakoti apie sūnaus blogus darbus per televiziją. P. P. teigė, jog nei jos, nei jos vyro J. P. garbė laidos anonsuose pažeisti nebuvo, nes anonsuose pasakyta tiesa apie sūnaus elgesį su tėvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepimu į skundą (b. l. 69–74) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad LNK televizijos laidos „Srovės“ kūrėjai A. K. davė sutikimą rodyti tik konkrečią vaizdo medžiagą, o visą kitą vaizdo medžiagą, esančią diske, uždraudė net žiūrėti bei nurodė visą vaizdo medžiagą iš jo asmeninio archyvo po laidos „Srovės“ parodymo per LNK televiziją 2009 m. vasario 24 d. sunaikinti. Todėl UAB „TELE-3“ po dvejų metų neteisėtai panaudojo tą patį LNK televizijoje rodytą vaizdo įrašą. Pažymėjo, kad paskambinęs A. K. dar kartą uždraudė skleisti bet kokią informaciją apie jo privatų gyvenimą. Taip pat nurodė, jog anonsuose parodyti vaizdo įrašai komentuojami pateikiant pareiškėjo interpretaciją, kuri neatitinka tikrovės, ir tokiu būdu buvo pažeminta jo garbė ir orumas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu (b. l. 106–115) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą

Teismas nustatė, kad TV3 televizijos laidos „Prieš srovę“ anonsuose 2011 m. kovo 11–13 d. paskelbta informacija apie V. P. ir jo tėvų konfliktą: „Dėl lentos kilęs kruvinas tėvo ir sūnaus kivirčas“, „Tėvas nesulaukė taikos – jau mirė. Aukštus mokslus baigęs sūnus ir dar gyva jo mama“. 2011 m. kovo 12 d. ryte V. P. kreipėsi į laidos „Prieš srovę“ kūrėją A. K., nurodydamas nebeskleisti informacijos apie jo privatų gyvenimą. 2011 m. kovo 14 d. Žurnalistų etikos inspektorius gavo V. P. ir jo sutuoktinės E. P. skundą dėl laidos „Prieš srovę“ anonso. Skunde buvo prašoma uždrausti TV3 televizijai rodyti šiuos anonsus ir pačią laidą, jei joje bus pateikiama bet kokia informacija apie jų šeimos privatų gyvenimą. 2011 m. kovo 14 d. Žurnalistų etikos inspektorius rekomendavo UAB „TELE-3“ įvertinti laidoje „Prieš srovę“ ketinamą skleisti informaciją (taip pat ir laidos anonsuose skleidžiamą) bei imtis priemonių, kad informuojant visuomenę nebūtų pažeista teisė į V. P. šeimos privatų gyvenimą ir jo slaptumą, taip pat VIĮ reikalavimai, numatantys šios asmens teisės apsaugą. V. P. 2011 m. kovo 31 d. skundu kreipėsi į atsakovą, prašydamas ištirti, ar TV3 televizija, laidos „Prieš srovę“ anonsuose 2011 m. kovo 11–13 d. be sutikimo skelbdama informaciją apie jo privatų gyvenimą, nepažeidė VIĮ 14 straipsnio 2 dalies. Žurnalistų etikos inspektorius, išnagrinėjęs V. P. skundą, priėmė skundžiamą Sprendimą.

Teismas vertino, kad visuomenės informavimo priemonėje TV3 buvo paskelbta žinia, todėl pastarajai yra taikytinas tiesos kriterijus, taip pat nustatytina, ar pastaroji yra žeminanti bei paskleista apie pareiškėją. Vertindamas TV3 televizijos laidos „Prieš srovę“ anonsuose 2011 m. kovo 11–13 d. paskelbtą informaciją, teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog anonsuose nebuvo nurodytas V. P. vardas ir pavardė, gyvenamosios vietos adresas, neparodytas jo veidas, tačiau buvo parodytas jo atvaizdas, suteikiantis informacijos apie jo išorės fiziologinius požymius, girdimas jo balsas, rodomi tėvų ir jam priklausančios privačios teritorijos atvaizdai, paskelbta informacija apie giminystės ryšius, įvykusį konfliktą ir jo aplinkybes bei tėvo mirtį.

Tokių duomenų visuma sudaro galimybę atpažinti V. P. bent jau jį pažįstantiems ar žinantiems asmenims, todėl tokių duomenų visuma yra pakankama ir leidžia atpažinti V. P. kitiems asmenims. Tokią išvadą teismas taip pat darė, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ 9 punktu, kuriame nurodyta, kad faktui, jog žinios buvo paskleistos apie konkretų asmenį, nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį paskleistos žinios; kai žinios yra paskleistos apie kelis asmenis, susijusius pagal darbą, profesiją, pomėgius ir pan., konkrečiai nenurodant asmenų pavardžių, ir nustatoma, kad konkretus asmuo priklauso šiai grupei, laikytina, jog žinios yra paskleistos ir apie tą asmenį.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-747/2001 bei 2002 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2002. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad anonsuose paskelbta informacija nepažemino V. P. garbės ir orumo. Rėmėsi Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendžiu ir pabrėžė, kad konflikto priežastis buvo kita nei nurodyta anonse „Dėl lentos kilęs kruvinas tėvo ir sūnaus konfliktas“, o lenta tebuvo priemonė, kuria V.

P. tėvas kėsinosi į E. P. ir jos laikomą vaizdo kamerą. Be to, pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog V. P. ir jo tėvo konfliktas, dėl kurio buvo priimtas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 18 d. nuosprendis, ir anonsuose parodytas ginčas vyko skirtingu laiku. Darė išvadą, kad pareiškėjas paskelbė žinias apie pareiškėją ir jo artimuosius, pastarąsias iliustruodamas nieko bendro su jomis neturinčia vaizdo medžiaga, tokiu būdu paskelbdamas informaciją, neatitinkančią tikrovės. Pažymėjo, kad vertinant anonso turinį, svarbu atsižvelgti ne tik į minėto teiginio turinį, bet ir į jo paskelbimo būdą ir aplinkybes bei visą anonsų kontekstą.

Teismo nuomone, konkrečiu atveju visų anonsų eiga, juose paskelbta vaizdinė ir tekstinė informacija, kai buvo parodytas tėvą besivejantis ir puolantis V. P., vienas po kito paskelbti teiginiai „Dėl lentos kilęs kruvinas tėvo ir sūnaus konfliktas“, „Tėvas nesulaukė taikos – jau mirė“, tuo pačiu metu rodant mirusio tėvo antkapį ir besimeldžiančią motiną, neabejotinai visuomenei suponuoja išvadą, kad V. P. dėl lentos užpuolė savo tėvą, kuris po kurio laiko mirė. Teismas nurodė, kad tokiai išvadai padaryti pakanka vaizdinės ir tekstinės informacijos visumos ir visiškai netikslinga ginčo teiginį nagrinėti lingvistiniu požiūriu, kadangi paprastai vaizdinė informacija turi daug didesnę įtaigą ir poveikį visuomenei.

Tokiu informacijos pateikimo būdu, teismo nuomone, buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri V. P. nepagrįstai priskyrė nusikalstamą veiką, moralės normų pažeidimą bei negarbingą poelgį.

Pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog V. P. sutikimas viešai skelbti jam priklausančius vaizdo įrašus buvo duotas visai kitam viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, t. y. UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, taip pat buvo susitarta, kad informacija bus paskelbta vieną kartą 2008 m., po to iš karto bus sunaikinta. Taip pat nustatyta, kad 2011 m. kovo 12 d. ryte V. P. kreipėsi į laidos „Prieš srovę“ kūrėją A. K., nurodydamas nebeskleisti informacijos apie jo privatų gyvenimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, neturėdamas V. P. sutikimo, neteisėtai disponuodamas V. P. vaizdo įrašais, negavęs jo sutikimo anonsuose skelbti šių įrašų ir juos skelbdamas praėjus daugiau nei dvejiems metams po televizijos laidoje „Srovės“ (LNK, 2009 m. vasario 24 d.) paskelbtos informacijos, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė V. P. teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad V. P. neturėjo teisės ginti savo tėvo J. P. teisės į privataus gyvenimo apsaugą. Rėmėsi Civilinio kodekso 2.23 straipsnio 1 dalimi ir anksčiau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo 24 punktu bei pažymėjo, jog ieškinį dėl mirusio asmens garbės gynimo gali pareikšti suinteresuoti asmenys, kai asmens garbę žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios buvo paskelbtos po asmens mirties arba esant jam gyvam, jei dėl objektyvių priežasčių asmuo negalėjo apginti pažeistos teisės. Darė išvadą, kad pareiškėjas, skelbdamas anonsus, neturėjo J. P. sutikimo skelbti privačios informacijos apie jį, nes neturėjo realios galimybės išklausyti jo pozicijos šiuo klausimu, be to J. P. pozicija dėl privačios informacijos skelbimo per tam tikrą laikotarpį galėjo būti pasikeitusi, todėl V. P. teisę ginti savo tėvo teisę į privataus gyvenimo apsaugą įgijo pagrįstai. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, o pareiškėjo reikalavimą jį panaikinti atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 122–131), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą. Apeliaciniame skunde nurodo tokius pagrindinius argumentus:

1. Teigia, jog pareiškėjas, laidos anonsuose skleisdamas informaciją, veikė ne kaip viešosios informacijos rengėjas, o kaip viešosios informacijos skleidėjas, todėl nepažeidė VIĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 14 straipsnyje, 19 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkte, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytų įpareigojimų, taikomų viešosios informacijos rengėjui. Pabrėžia, jog VIĮ 2 straipsnio 75 ir 76 dalyse numatytos dvi skirtingos viešosios informacijos rengėjo ir viešosios informacijos skleidėjo sąvokos. Ši aplinkybė rodo, kad įstatymų leidėjas siekė atriboti šiuos du subjektus, skirtingai sureglamentuodamas jų teisinį statusą, teises ir pareigas bei atsakomybę už VIĮ konkrečiam subjektų ratui numatytų pareigų nevykdymą. Tai, ar pareiškėjas yra ir informacijos rengėjas, ar tik skleidėjas, yra fakto klausimas, todėl tai vertintina pagal faktines aplinkybes. Žurnalistų etikos inspektorius, atlikdamas tyrimą, neanalizavo pareiškėjo statuso, todėl laikytina, kad jis neatliko išsamaus tyrimo.

2. Pabrėžia, jog 2011 m. sausio 3 d. Autorinės televizijos laidos sukūrimo sutarties Nr. 1697 (toliau – ir Sutartis) nuostatos atspindi faktą, jog pareiškėjo darbuotojai laidų (įskaitant ir anonsus) rengimo procese nedalyvauja, laidos yra ir buvo rengiamos G. K., o parengus pateikiamos skleisti pareiškėjui. Teigia, kad pareiškėjas nagrinėjamos bylos atveju turi būti traktuojamas tik kaip viešosios informacijos skleidėjas, o ne jos rengėjas.

3. Pažymi, jog yra akivaizdu, kad VIĮ nuostatos, dėl kurių pažeidimo pareiškėjui atsakovas skyrė sankciją – įspėjimą, nenumato įpareigojimo viešosios informacijos skleidėjui. Priešingai, minėtose nuostatose kalbama apie informacijos rengimo, skelbimo, platinimo apribojimus viešosios informacijos rengėjui bei žurnalistams. Taip pat atkreipia dėmesį, kad neturi galimybių kontroliuoti konkrečios laidos ir jos anonsų turinio – tai viešosios informacijos rengėjo pareiga.

4. Pažymi, kad nors teismas laikė nustatyta, jog V. P. 2011 m. kovo 12 d. skambino žurnalistei A. K., tačiau iš pokalbio įrašo nesimato, kada buvo skambinta, todėl šis teiginys neparemtas jokiais byloje esančiais įrodymais. Pabrėžia, kad A. K. yra ne jo darbuotoja, o nepriklausoma žurnalistė, todėl jos informavimas ne tik nereiškia pareiškėjo informavimo, bet ir rodo faktą, kad pareiškėjas 2011 m. kovo 12 d. nebuvo informuotas apie galimą jo teisių pažeidimą. Nurodo, jog sužinojęs apie V. P. nesutikimą iš A. K., nedelsiant ėmėsi veiksmų nutraukti galimą teisių pažeidimą.

5. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai, kurių pagrindu daroma išvada, jog laidos anonsuose skleista informacija neatitinka tikrovės, yra nepagrįsti. Visų pirma, neegzistuoja pareigos skleidžiamą informaciją iliustruoti būtent informaciją atitinkančia vaizdo medžiaga. Atkreipia dėmesį, jog šiuo konkrečiu atveju laidos anonse pateikta vaizdinė medžiaga buvo labai artima paskleistai žiniai, t. y. realiai įvykęs tėvo ir sūnaus konfliktas, susijęs su lentomis, iliustruotas vaizdine medžiaga, kurioje nufilmuotas kitas tų pačių asmenų konfliktas. Antra, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje byloje remiasi Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kadangi laidos anonse kalbama ne apie šiame nuosprendyje minimą V. P. ir J. P. konfliktą, o apie kitą konfliktą, kilusį jau po nuosprendžio priėmimo 2008 m. gruodžio 18 d. Pažymi, jog iš vaizdo įrašo, pateikto skundo priede Nr. 4., kurio pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neištyrė, akivaizdžiai matyti, kad tarp tėvo ir sūnaus kilo dar vienas konfliktas, kurio priežastis taip pat buvo lentos. Trečia, pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai netyrė laidos anonsų teiginių lingvistiniu požiūriu – žodine informacija V. P. veiksmai niekaip nebuvo susieti su tėvo mirtimi, juo labiau nebuvo pasakyta, kad V. P. veiksmai sąlygojo tėvo mirtį. Ketvirta, skundžiamame sprendime teismas tiksliai nenurodo, kokia nusikalstama veika laidos anonse buvo priskirta V. P.. Penkta, vertinant paskleistą informaciją, būtina atsižvelgti ir į tai, kad ji skleista anonse, todėl savaime negali būti visiškai tiksli ir išsami.

6. Teigia, kad aplinkybė, kiek kompaktinių diskų buvo siunčiama A. K., turi bylai esminės reikšmės, kadangi iš jos galima spręsti, ar V. P. sutikimas skleisti jo pateiktą privačią informaciją buvo kvalifikuotas, ar ne. Pareiškėjo nuomone, V. P. A. K. konkliudentiniais veiksmais (persiunčiant 5 kompaktinius diskus) duotas sutikimas buvo nekvalifikuotas, t. y. neapribotas terminu bei konkrečia laida „Srovės“. Daro išvadą, kad V. P. pateikė filmuotą medžiagą A. K., tokiu būdu sutikdamas ir norėdamas, kad jo asmeninio archyvo medžiaga būtų skleidžiama viešai. V. P. veiksmus, filmuotą medžiagą persiunčiant publicistinės laidos žurnalistei, suprasti kitaip nei sutikimą skleisti šią informaciją viešai, praktiškai neįmanoma. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir todėl padarė klaidingą bylos baigčiai esminę išvadą – esą V. P. pareiškimas buvo kvalifikuotas.

7. Teigia, kad yra visiškai nesuprantamas V. P. noras dėl kelių neutralių laidos anonso teiginių kaltinti viešosios informacijos skleidėją kišimusi į jo privatų gyvenimą, nors V. P. pats prieš kiek laiko atskleidė ir leido viešinti daug daugiau ir daug intymesnių savo gyvenimo faktų. Pagal VIĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą V. P. turėjo teisę neleisti skelbti savo parengtos informacijos, taip pat atšaukti savo anksčiau duotą sutikimą, tačiau jis tai padarė tik laidos anonso skleidimo metu. Jo noras buvo įgyvendintas ir nuo 2011 m. kovo 14 d. aptariamas laidos anonsas nebeskleistas, o 2011 m. kovo 15 d. laidoje „Prieš srovę“ siužetas apie V. P. ir jo šeimą neparodytas.

8. Pažymi, jog V. P. motina P. P. davė pareiškėjui sutikimą skleisti informaciją apie jos privatų gyvenimą. Tokį sutikimą davė ir velionis V. P. tėvas, kuris iki mirties skambino A. K. ir kvietė ją atvykti parengti siužeto apie šeimos narių konfliktą tęsinio. Daro išvadą, kad laidos rengėjai turėjo J. P. sutikimą skleisti laidos anonse paskleistą informaciją.

9. Atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei skundžiamame sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, V. P. neturi teisės ginti savo velionio tėvo interesų ginant asmens garbę ir orumą bei teisę į privatų gyvenimą. Taisyklė, kad mirusio asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą turi teisę ginti jo vaikai, netaikytina formaliai. Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį į mirusio asmens interesus ginančio asmens suinteresuotumą bei ryšį su velioniu, buvusį iki mirties. Šiuo konkrečiu atveju yra akivaizdu, kad V. P. ir jo tėvo santykiai nebuvo geri ir tuo remiantis galima daryti išvadą, kad V. P. neturi teisės ginti savo velionio tėvo teisių ir interesų. Be to, atsakovas, spręsdamas, kad laidos anonsu buvo pažeista ir J. P. teisė į privatų gyvenimą, peržengė V. P. skundo ribas, kadangi V. P. savo atsiliepime paneigė faktą, jog jis kreipėsi į atsakovą dėl savo mirusio tėvo teisių gynybos.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 146–153) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius pagrindinius argumentus:

1. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė argumento, jog jis, skelbdamas televizijos laidos „Prieš srovę“ anonsus, veikė kaip viešosios informacijos skleidėjas, bet ne viešosios informacijos rengėjas, kaip Sprendimo neteisėtumo pagrindo. Šis argumentas nebuvo pateiktas ir bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu. Teigia, kad pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia tomis aplinkybėmis, kurios, jam žinant, nebuvo nagrinėtos Vilniaus apygardos administraciniame teisme, jos nėra aptartos ir neturėjo būti aptartos teismo sprendime, todėl jos negali būti pagrindu ginčijant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

2. Remiasi VIĮ 51 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 76 dalimi ir teigia, jog viešosios informacijos skleidėjas atsakingas ne tik už informacijos techninę informacijos sklaidą, bet ir už informacijos, skleidžiamos per visuomenės informavimo priemonę, turinį, todėl atsakomybė už informacijos teisėtumą turėtų būti suprantama kaip atsakomybė už informacijos atitikimą įstatyme nustatytiems reikalavimams. Esant tokiai įstatymo nuostatai nėra reikšminga, kas ir kaip rengė informaciją, svarbus šios informacijos turinio teisėtumas. Kadangi VIĮ 10 straipsnis draudžia bet kokius veiksmus, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki jos paskelbimo, todėl sprendimo (kontrolės) teisė dėl informacijos skleidimo priklauso tik viešosios informacijos skleidėjui.

3. Akcentuoja, kad kiekvienu atveju viešosios informacijos skleidėjas, prieš viešai skelbdamas informaciją, turi įsitikinti, ar informacija buvo surinkta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, ir tik teisėtai surinktos informacijos pateikimas garantuoja teisėtą jos paskelbimą. Tai reiškia, kad viešosios informacijos skleidėjas, skelbdamas viešosios informacijos rengėjo surinktą informaciją, garantuoja, jog ji buvo surinkta naudojant teisėtas priemones ir metodus, todėl tam tikra prasme iš viešosios informacijos rengėjo perima atsakomybę dėl informacijos rinkimo teisėtumo ir šiuo pagrindu viešosios informacijos skleidėjui gali būti taikoma atsakomybė dėl VIĮ 14 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.

4. Pažymi, kad konkrečiu atveju tik nuo pareiškėjo, o ne nuo kitų asmenų (G. ir A. K.) veiksmų priklausė, kokia informacija apie V. P. ir kokiu būdu bus paskleista viešai. Akivaizdu, kad pagal atliktas funkcijas, paskelbiant televizijos laidos „Prieš srovę“ anonsus, pareiškėjas neabejotinai taip pat yra ir šios informacijos rengėjas. Atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybę, jog pareiškėjas dalyvavo minėtų anonsų rengime ir yra vienas iš jos rengėjų, patvirtina Sutarties 1.1, 2.1, 2.2, 3.7 nuostatos.

5. Teigia, kad viešosios informacijos skleidėjo atsakomybės už paskleistos informacijos teisėtumą negali panaikinti tai, jog televizijos laidų anonsus, kuriuose paskleista ginčo informacija, rengė žurnalistai, kurie nėra pareiškėjo darbuotojai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261 - 1293/2009. Nurodo, kad pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos skleidėju ir TV3 televizijos programos transliuotoju, savo veikloje naudodamasis trečiųjų asmenų (žurnalistų, korespondentų) paslaugomis, kurie veikia ne savo asmeniniais interesais, o jo naudai, jam perduoda sukurtų kūrinių autorių turtines teises, negali nusišalinti nuo šių asmenų darbo rezultatų kontrolės. Kadangi pareiškėjas neturėjo pareigos skleisti G. K. ir jo kūrybinės grupės parengtos informacijos, nusprendęs tai padaryti prisiėmė visišką atsakomybę už paskleistos informacijos teisėtumą, kuri apėmė ir pareigą atsakyti už pažeidimus, jei tokie nustatyti renkant (rengiant) paskleistą informaciją. Pareiškėjo sutartiniai teisiniai santykiai su kitais asmenimis neatleidžia jo nuo atsakomybės už paskleistą informaciją ir jos teisėtumą. Daro išvadą, kad pareiškėjas veikė tiek kaip viešosios informacijos rengėjas, tiek kaip viešosios informacijos skleidėjas.

6. Akcentuoja, kad teismo sprendime aptartai konkrečiai žiniai apie V. P. veiksmus ir jų pasekmes paskelbti pareiškėjas naudojo ne tik tam tikros žodinės informacijos pateikimą, bet ir atitinkamai ją iliustruojančią vaizdinę informaciją. Tiek žodinės, tiek vaizdinės informacijos visuma visuomenei perdavė konkrečią žinią apie V. P. ir tokios žinios paskelbimu nebuvo siekiama ar palikta galimybė visuomenei savarankiškai įvertinti, kitokia seka sudėlioti anonsuose paskelbtus faktus ir padaryti kitokias išvadas apie ginčo situaciją. Konkrečiu atveju anonsuose paskelbtos vaizdinės informacijos įtaiga ir poveikis buvo sustiprinti paskelbus teiginius „Dėl lentos kilęs kruvinas tėvo ir sūnaus konfliktas“, „Tėvas nesulaukė taikos – jau mirė“ ir tokiu būdu visuomenei pateikiant žinią, jog V. P. ir jo tėvo konfliktas, kurio metu neva V. P. dėl lentos užpuolė tėvą ir naudojo fizinę jėgą jo atžvilgiu, galėjo būti susijęs su tėvo mirtimi. Atsakovo nuomone, akivaizdu, kad, panaudojus minėtas vaizdines priemones ir paskelbus tokio pobūdžio informaciją, visuomenei buvo aiškiai nurodyta, kad konflikto kaltininkas yra V. P., o nukentėjusysis yra jo tėvas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo panaudotu informacijos pateikimo būdu buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, kuri V. P. nepagrįstai priskyrė nusikalstamą veiką, moralės normų pažeidimą bei negarbingą poelgį. Teismas taip pat tinkamai nustatė, kad anonsuose buvo paskelbti du pagal savo turinį skirtingi epizodai, t. y. 2008 m. gegužės 26 d. įvykęs V. P. ir jo tėvo konfliktas bei 2008 m. gruodžio 18 d. įvykęs V. P. ir jo tėvo ginčas. Pabrėžia, jog yra akivaizdu, kad pareiškėjo anonsuose paskelbta žinia, jog V. P. ir jo tėvo konfliktas, kai neva V. P. dėl lentos užpuolė tėvą ir naudojo fizinę jėgą jo atžvilgiu, galėjo būti susijęs su tėvo mirtimi, neatitinka tikrovės.

7. Akcentuoja, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai VIĮ numatytų viešai skelbiamos informacijos reikalavimų privalo laikytis nepriklausomai nuo skelbiamos informacijos žanro ar jos pateikimo būdo. Konkrečiu atveju informacijos paskelbimas anonse prilygsta informacijos paskelbimui bet kuriuo kitu būdu ar forma, todėl televizijos anonse informacija turi būti skelbiama nepažeidžiant nustatytų teisės aktų reikalavimų. Šiuo požiūriu pareiškėjo argumentai apie anonso paskirties svarbą, meninės raiškos priemonių naudojimą ir galimus informacijos netikslumus yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjas, paskelbęs net ir trumpos trukmės vaizdo kūrinį, privalėjo užtikrinti, jog jame skelbiama informacija atitiktų tikrovę ir nežemintų kitų asmenų garbės ir orumo.

8. Pažymi, jog pareiškėjo paskelbtuose anonsuose buvo parodyti tie patys siužetai, kurie buvo paskelbti televizijos laidoje „Srovės” (LNK, 2009 m. vasario 24 d.) ir jos anonsuose, tačiau šiuo atveju nei pareiškėjas, nei A. K. ar kuris kitas su pareiškėju sutartiniais teisiniais santykiais susijęs asmuo nesikreipė į V. P., norėdamas sužinoti jo nuomonę dėl anksčiau paskelbtos ir neteisėtai A. K. saugomos privataus pobūdžio informacijos skelbimo, ir negavo jo sutikimo skelbti ginčo objektu esančią informaciją pareiškėjo valdomoje visuomenės informavimo priemonėje. Daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai apie tai, kad V. P. sutikimas skelbti privačią informaciją nebuvo kvalifikuotas, yra visiškai nepagrįsti. Taip pat pažymi, kad V. P. ir jo žmonos A. K. siųstų kompaktinių diskų skaičius neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi šiuo atveju yra aišku, kad sutikimą skelbti privataus pobūdžio informaciją turėjo tik uždaroji akcinė bendrovė „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bet ne pareiškėjas, be to, svarbus yra tas faktas, jog pareiškėjas net apskritai nebandė tokio sutikimo gauti.

9. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz., civilinėse bylose Nr. 3K-3-294/2003, Nr. 3K-3-1000/2003, Nr. 3K-3-113/2007 ir kt.) ir pažymi, jog viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, ketindamas viešai skelbti privataus pobūdžio informaciją apie asmenį, visuomet privalo gauti to asmens sutikimą tokią informaciją paskelbti viešai. Akcentuoja, kad P. P. ir neva J. P., kuris buvo miręs prieš anonsų skelbimą, pareiškėjui duotas sutikimas viešai skelbti informaciją apie jų privatų gyvenimą neapima V. P. sutikimo, kadangi visuomet turi būti sudaryta galimybė kiekvienam asmeniui, apie kurį skelbiama informacija, išreikšti savo valią dėl sutikimo ar nesutikimo skelbti šią informaciją. Aplinkybės, jog V. P. anksčiau savo iniciatyva viešino tam tikrus privataus gyvenimo faktus ir iki šiol neva noriai bendrauja su žiniasklaida, neturi jokios reikšmės V. P. teisės į privatų gyvenimą apsaugai. Atsižvelgdamas į aplinkybę, jog žurnalistams atvykus susitikti su J. P. paaiškėjo, kad jis jau miręs, atsakovas daro išvadą, jog pareiškėjas, skelbdamas anonsus, neturėjo J. P. sutikimo skelbti privačios informacijos apie jį, kadangi neturėjo realios galimybės išklausyti jo pozicijos šiuo klausimu. Be to, J. P. pozicija dėl privačios informacijos skelbimo per tam tikrą laikotarpį galėjo būti pasikeitusi, todėl V. P. teisę ginti savo tėvo teisę į privataus gyvenimo apsaugą įgijo pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 144) nesutinka su skundu, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pažymi, jog pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad 2011 m. kovo 14 d., sužinojęs apie V. P. nesutikimą iš A. K., nedelsdamas nutraukė laidos anonsą. Teigia, kad jis ne tik paskambino A. K. 2011 m. kovo 12 d. telefonu ir pareikalavo tuoj pat nutraukti laidos „Prieš srovę“ anonsą, bet ir išsiuntė 2 elektroninius laiškus pareiškėjui 2011 m. kovo 13 d. 17.41 val. bei 2011 m. kovo 14 d. 10.18 val. Pabrėžia, jog anonsas buvo vis tiek transliuojamas iki 2011 m. kovo 14 d. 14.00 val. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas tvirtina, jog iš pokalbio įrašo nesimato, kad V. P. skambino A. K. 2011 m. kovo 12 d., tačiau tai yra netiesa, kadangi vaizdo įraše aiškiai matosi data mobiliojo telefono ekrane.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje yra kilęs dėl 2011 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. SPR-63 „Dėl televizijos laidos „Prieš srovę“ anonsuose (TV3, 2011-03-11–2011-03-13) paskelbtos informacijos“, kuriuo pareiškėjas buvo įspėtas dėl VIĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 14 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog laidos „Prieš srovę“ anonsuose skleisdamas informaciją, veikė ne kaip viešosios informacijos rengėjas, bet kaip viešosios informacijos skleidėjas, todėl nepažeidė VIĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 14 straipsnyje, 19 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkte, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytų įpareigojimų, kadangi, jo nuomone, šie įpareigojimai taikomi tik viešosios informacijos rengėjui. Pažymėtina, jog atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad argumentai dėl pareiškėjo priskyrimo viešosios informacijos skleidėjui ir (ar) rengėjui buvo pateikti tik apeliaciniam teismui, o skunde pirmosios instancijos teismui šis klausimas apskritai nekeltas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas grindžia savo apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios jam žinant nebuvo nagrinėtos Vilniaus apygardos administraciniame teisme, jos nėra aptartos ir neturėjo būti aptartos šio teismo sprendime, todėl jos negali būti pagrindu ginčijant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, vien to, kad aptartas klausimas iškeltas tik apeliaciniame skunde, nepakanka, jog šis klausimas būtų neanalizuojamas apeliacinės instancijos teisme. Tai, ar sankcija pritaikyta tinkamam atsakomybės subjektui, turėtų būti nustatyta teismo ex officio, nepriklausomai nuo to, ar bylos šalys tokį klausimą kelia, ar ne. Nors išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad ši aplinkybė turėjo būti įvertinta pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principus, manytina, kad nėra objektyvių procesinių kliūčių paminėtą klausimą išspręsti apeliacinės instancijos teisme ir nustatyti, ar skundžiamu sprendimu sankcija pritaikyta tinkamam atsakomybės subjektui Visuomenės informavimo įstatymo prasme.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, siekiant įvertinti, ar skundžiamu Sprendimu pareiškėjas pagrįstai įspėtas už VIĮ reikalavimų pažeidimus, visų pirma, būtina nustatyti, ar pareiškėjas, atsižvelgiant į bylos kontekstą, laikytinas tik viešosios informacijos skleidėju, ar taip pat – ir rengėju. VIĮ 2 straipsnio 75 punktas numato, jog viešosios informacijos rengėjas – tai visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos ar viešųjų ryšių agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, nepriklausomas kūrėjas, žurnalistas ar kitas asmuo, rengiantys ar pateikiantys skleisti viešąją informaciją. To paties straipsnio 76 punktas įtvirtina, jog viešosios informacijos skleidėjas – tai visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, retransliuotojas, radijo programų transliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantys viešąją informaciją visuomenei ir atsakantys už tos informacijos teisėtumą.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju vertinant pareiškėjo statusą – ar jis laikytinas tik viešosios informacijos skleidėju, ar taip pat ir viešosios informacijos rengėju – itin svarbu atsižvelgti į byloje pateiktą Sutartį tarp pareiškėjo ir G. K., kuria G. K. įsipareigojo sukurti netiesioginio eterio televizijos laidą „Prieš srovę“ ir perduoti pareiškėjui Sutartyje nurodytas autorių teises į ją. Pagal Sutarties 2.1 punkto (i) papunktį visi kūrybiniai sprendimai, susiję su laidos „Prieš srovę“ kūrimu, transliacija, reklamavimu ir anonsavimu, turi būti priimti tik iš anksto suderinus su užsakovu, t. y. UAB „TELE-3“. Sutartyje taip pat numatyta, kad UAB „TELE-3“ įsipareigoja transliuoti tinkamai ir laiku pateiktus laidos anonsus (Sutarties 5.11 p.), t. y. UAB „TELE-3“ turi teisę atsisakyti transliuoti netinkamus anonsus. Be to, nors ginčas byloje kyla ne dėl pačios laidos, o jos anonso transliavimo, atkreiptinas dėmesys, jog UAB „TELE-3“ yra įpareigota transliuoti tik tinkamai ir laiku pateiktą, kokybišką, atitinkančią visus Sutartyje numatytus reikalavimus laidą (Sutarties 5.10 p.) bei turi teisę atsisakyti transliuoti laidą ir nemokėti nustatyto autorinio atlyginimo, jei laida sukurta nesilaikant Sutartyje numatytų reikalavimų (Sutarties 5.14 p.). Sistemiškai vertinant nurodytas Sutarties nuostatas, darytina išvada, jog pareiškėjas turi visišką veiksmų laisvę, priimdamas sprendimą, ar transliuoti G. K. sukurtą produktą tais atvejais, kai jis neatitinka Sutarties reikalavimų, tarp kurių, be kita ko, yra įtrauktas ir įstatymuose nustatytų reikalavimų laikymasis. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad visi su laidos kūrimu, transliacija, reklamavimu ir anonsavimu susiję sprendimai priimami tik iš anksto suderinus su pareiškėju, vienareikšmiškai vertintina kaip pareiškėjo ir G. K. bendradarbiavimas rengiant laidą ir jos anonsus. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju UAB „TELE-3“ laikytina ne tik viešosios informacijos skleidėju, tačiau taip pat ir viešosios informacijos rengėju.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog toks Sutarties nuostatų vertinimas atitinka ir suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pagal faktines aplinkybes panašioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1357/2012) UAB „TELE-3“ buvo laikyta viešosios informacijos rengėju, atsižvelgus į tai, kokias funkcijas ji atliko paskelbiant televizijos laidą. Tai, kad sutartyje su laidą kūrusia bendrove šiai bendrovei buvo numatyta pareiga laidą kurti kartu su UAB „TELE-3“, kartu su ja bendru sutarimu priimti visus kūrybinius sprendimus, susijusius su laidos gamyba, geranoriškai bendradarbiauti kuriant, transliuojant ir reklamuojant laidą, taip pat įtvirtinta UAB „TELE-3“ teisė atsisakyti transliuoti laidą ir nemokėti atlygio, jei laida bus sukurta nesilaikant sutartyje numatytų reikalavimų, įvertinta kaip aplinkybės, leidžiančios UAB „TELE-3“ laikyti ir viešosios informacijos rengėju Visuomenės informavimo įstatymo prasme.

Pažymėtina, jog byloje ginčo dėl to, kad viešosios informacijos rengėjas atsako už VIĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 14 straipsnyje, 19 straipsnio 2 dalyje bei 22 straipsnio 8 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų nesilaikymą, nekyla. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, iš šių įstatymo nuostatų formuluočių akivaizdu, kad UAB „TELE-3“, kaip viešosios informacijos ir rengėjui, ir skleidėjui, gali būti taikoma atsakomybė už jų pažeidimus. VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje eksplicitiškai įtvirtinta, kad joje numatytų reikalavimų turi laikytis ir viešosios informacijos rengėjai, ir viešosios informacijos skleidėjai. Šio straipsnio 3 dalis, tiesiogiai nenumatanti subjektų, turinčių laikytis joje nurodytų reikalavimų, manytina, turėtų būti aiškinama sistemiškai su paminėta bendrus pagrindinius visuomenės informavimo principus įtvirtinančia straipsnio 2 dalimi, pripažįstant, kad už jos pažeidimus analogiškai atsako tiek viešosios informacijos rengėjai, tiek viešosios informacijos skleidėjai. VIĮ 22 straipsnio 8 dalis taip pat eksplicitiškai įtvirtina, jog viešosios informacijos rengėjai atsako už joje įtvirtintų reikalavimų laikymąsi. UAB „TELE-3“, esanti tiek viešosios informacijos skleidėjas, tiek jos rengėjas, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, yra tinkamas atsakomybės subjektas ir už VIĮ 14 straipsnio bei 19 straipsnio 2 dalies pažeidimus, nors šios įstatymo nuostatos tiesiogiai ir nenumato, kas privalo laikytis jose įtvirtintų reikalavimų. Atsižvelgiant į minėtų nuostatų lingvistinę formuluotę, t. y. į žodžius „rengiant ir platinant viešąją informaciją <...>“ (VIĮ 14 str. 1 d.), „draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją <...>“ (VIĮ 19 str. 2 d.), bei jau minėtus viešosios informacijos rengėjo ir viešosios informacijos skleidėjo sąvokų apibrėžimus, darytina išvada, jog UAB „TELE-3“, nagrinėjamu atveju pripažinta viešosios informacijos rengėju ir skleidėju, laikytina tinkamu atsakomybės už VIĮ 14 straipsnio bei 19 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus subjektu.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog už VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto, kuriame atitinkami reikalavimai expressis verbis numatyti tik žurnalistams, pažeidimus atsakomybė pareiškėjui negali būti taikoma. Pagal VIĮ žurnalistas – tai fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys (VIĮ 2 str. 87 d.). Taigi pareiškėjas UAB „TELE-3“, neatitinkantis žurnalisto apibrėžimo, negali atsakyti už žurnalistams taikomų reikalavimų nesilaikymą, kadangi atsakomybę nustatančios normos negali būti aiškinamos plečiamai – jose įtvirtinti reikalavimai taikytini tik įstatyme tiesiogiai numatytiems subjektams. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog ši nutartis vertintina kaip aiškios krypties dėl VIĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo suteikimas. Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, siekiant užtikrinti asmenų apsaugą nuo patraukimo atsakomybėn nesant tam aiškaus įstatyminio pagrindo. Taigi konstatuotina, jog skundžiamu Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendimu pareiškėjas buvo nepagrįstai įspėtas už VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą, kadangi jis apskritai nėra tinkamas atsakomybės už šios nuostatos laikymąsi subjektas.

Ginčijamame Sprendime Žurnalistų etikos inspektorius konstatavo, jog pareiškėjas, minėtuose anonsuose paskelbęs neteisingą V. P. ir jo tėvo konflikto priežastį bei nepagrįstai V. P. priskyręs nusikalstamos veikos atlikimą, pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Kaip jau minėta, pareiškėjas nelaikytinas tinkamu atsakomybės subjektu už VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų laikymąsi, todėl dėl jų pažeidimo konstatavimo teisėtumo išplėstinė teisėjų kolegija nepasisakys. VIĮ 3 straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, o 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas nustato, jog viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams.

Išplėstinė teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad UAB „TELE-3“ byloje kelia klausimą, ar ginčo anonsuose paskleistos žinios yra apie V. P. Nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju anonsuose nebuvo paskelbti V. P. vardas ir pavardė, gyvenamosios vietos adresas, neparodytas jo veidas, tačiau manytina, kad paskelbtų duomenų visuma (atvaizdas, suteikiantis informacijos apie išorės fiziologinius požymius, girdimas balsas, rodomi tėvų ir jam priklausančios privačios teritorijos atvaizdai, paskelbta informacija apie giminystės ryšius, įvykusį konfliktą bei jo aplinkybes, tėvo mirtį) leidžia atpažinti V. P. tapatybę. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu išdėstytiems argumentams ir jų nekartoja.

Pareiškėjas UAB „TELE-3“ apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad laidos anonsuose paskleista informacija neatitinka tikrovės. Žurnalistų etikos inspektorius kaip tikrovės neatitinkančią informaciją įvertino laidos anonse pateiktą vaizdo medžiagą bei jos komentarus. Pažymėtina, jog anonse buvo parodyti epizodai iš dviejų tarp tėvo ir sūnaus kilusių konfliktų, tačiau vienas po kito paskelbti teiginiai „Dėl lentos kilęs kruvinas tėvo ir sūnaus konfliktas“ bei „Tėvas nesulaukė taikos – jau mirė“ buvo iliustruoti ne to konflikto, kuris kilo būtent dėl lentų, vaizdais, bet kito konflikto filmuota vaizdo medžiaga. Remiantis byloje pateiktu Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendžiu, konfliktas, kurį rodant buvo pasakyti minėti teiginiai, iš tiesų kilo ne dėl lentos, o dėl kitų priežasčių. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad visuma (vaizdinės ir garsinės – teiginių pavidalu) ginčo informacijos, kuri buvo skleidžiama ginčo anonsu, faktiškai pateikė žinią, jog būtent pareiškėjas dėl lentos užpuolė savo tėvą, kuris po kurio laiko mirė. Tačiau Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendyje konstatuota, kad kruvinas V. P. ir jo tėvo konfliktas, kuris buvo rodomas pirmajame anonso epizode, kilo ne dėl lentos, jį inicijavo V. P. tėvas, V. P. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, o jo tėvas dėl šių veiksmų atlikimo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas anonsuose paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją ir V. P. nepagrįstai priskyrė nusikalstamos veiklos ir moralės normų pažeidimą bei negarbingą poelgį (tėvo užpuolimą dėl lentos). Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių konkrečių veiksmų, iš kurių būtų galima spręsti, kad V. P. buvo priskirta nusikalstama veika ar kitoks negarbingas poelgis. Priešingai, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų akivaizdu, jog teismas nustatė, kad informacijos pateikimo būdas šiuo konkrečiu atveju leidžia manyti, kad V. P. dėl lentos užpuolė savo tėvą.

Nurodytos neteisingos informacijos paskelbimas, remiantis teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1039/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2001), neabejotinai žemina V. P. garbę ir orumą, kadangi tokia informacija, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, teisės, moralės bei kitų visuomenėje pripažintų normų ir priimtinų elgesio taisyklių požiūriu akivaizdžiai rodo esant nepriimtiną, netoleruotiną asmens elgesį, vaizduoja asmenį neigiamu aspektu. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ir atsakovas taip pat teisingai vertino, kad šiuo konkrečiu atveju parinktas informacijos pateikimo būdas, be kita ko, pažeidė pagarbos žmogui principą, kuriuo savo veikloje turi vadovautis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai (VIĮ 3 str. 2 d.). Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas pareiškėją teisėtai ir pagrįstai įspėjo už VIĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies bei 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad paminėtų nuostatų reikalavimai taikytini nepriklausomai nuo skelbiamos informacijos žanro ar jos pateikimo būdo, t. y. pareiškėjas, paskelbęs net ir trumpos trukmės vaizdo kūrinį – anonsą, privalėjo užtikrinti, kad jame skelbiama informaciją atitiktų įstatymų reikalavimus.

Byloje taip pat kyla ginčas dėl to, ar apie V. P. privatų gyvenimą paskleista informacija buvo paskelbta su V. P. sutikimu. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje neginčijama, kad nagrinėjamu atveju apie pareiškėją buvo paskelbta tam tikra informacija, kuri pagal Visuomenės informavimo įstatymą laikytina privačia (VIĮ 2 str. 44 p.). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad jokių neginčijamų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių arba paneigiančių, jog šio asmens sutikimas paviešinti minėtą informaciją buvo gautas, byloje nėra pateikta. Svarstant įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimą, pažymėtina, jog pareiga įrodyti, kad buvo gautas asmens sutikimas skleisti apie jį privataus pobūdžio informaciją, tenka asmenims, kurie tokią informaciją rengia ar platina (VIĮ 14 str. 1 ir 2 d.), t. y. V. P. neturi įrodyti, jog tokio sutikimo nėra davęs.

UAB „TELE-3“ savo poziciją, jog buvo gautas V. P. sutikimas paviešinti anonsuose skleistą privataus pobūdžio informaciją, grindžia iš esmės vien tuo, kad pareiškėjas pats siuntė filmuotą vaizdo medžiagą, kuri buvo panaudota kuriant laidą bei anonsus, dėl kurių transliavimo kilo ginčas. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, vien tai dar savaime neįrodo, jog buvo gautas V. P. sutikimas paviešinti minėtą medžiagą, tuo labiau, kad ši buvo pateikta ne ginčo laidos, bet ankstesnės, 2009 m. vasario 24 d. transliuotos laidos „Srovės“ rengimui. Be to, V. P. teigia, jog jis buvo davęs sutikimą ankstesnėje laidoje panaudoti ne visą kompaktiniuose diskuose pateiktą medžiagą, o tik jos dalį. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad UAB „TELE-3“ nepateikė įrodymų, kurie pakankamai įtikinamai patvirtintų, jog V. P. sutiko, kad ginčo informacija apie jo privatų gyvenimą būtų skelbiama. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptartų anonsų transliavimu buvo pažeista V. P. teisė į privataus gyvenimo apsaugą, ir konstatuotina, jog pareiškėjas skundžiamu Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendimu pagrįstai įspėtas už VIĮ 14 straipsnio pažeidimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Sutartį laidos kūrėjas įsipareigoja pateikti įstatymų reikalavimus atitinkančią laidą, įskaitant ir tai, kad laida turi atitikti Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus, taip pat nepažeisti asmens garbės ir orumo, privataus gyvenimo ir jo slaptumo, teisės į atvaizdą, turi būti laiku gauti visi Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų nustatyti leidimai, licencijos, sutikimai ir (ar) kiti dokumentai, kurie būtini tam, kad laida būtų teisėtai ir nepažeidžiant asmens, valstybės ir visuomenės teisių bei teisėtų interesų kuriama, transliuojama, anonsuojama ir reklamuojama, o kilus ginčui laidos kūrėjas privalo nedelsiant pateikti UAB „TELE-3“ tokius leidimus, licencijas, sutikimus ir (ar) kitus būtinus dokumentus, patvirtinančius atitinkamus faktinius duomenis (Sutarties 2.1 punkto (v), (vii), (viii) papunkčiai). Visgi, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant nurodytų laidos kūrėjo įsipareigojimų, tai nepašalina UAB „TELE-3“ pareigos laikytis pirmiau paminėtų įstatymų reikalavimų, atsakomybė už kurių nesilaikymą aptariamu atveju gali pasireikšti ir neatsargumu, kai imamasi nepakankamų priemonių, kad būtų užtikrintas įstatymų reikalavimų laikymąsis tam tikru individualiu atveju. Aptartos Sutarties nuostatos vertintinos tik kaip bendro pobūdžio priemonė siekiant informacijos atitikimo teisės aktų reikalavimams užtikrinimo. Tačiau UAB „TELE-3“ nagrinėjamu atveju galėjo ir turėjo labiau rūpintis bei domėtis skleidžiamos informacijos atitiktimi įstatymų reikalavimams, o tokios pareigos neatlikimas vertintinas kaip neatsargumas, nulėmęs anksčiau aptartus Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog sūnus V. P. neturi teisės ginti savo velionio tėvo interesų ginant asmens garbę ir orumą bei teisę į privatų gyvenimą. Pažymėtina, jog skundžiamame Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendime yra tik nurodyta, kad V. P. turi teisę skųstis dėl jo tėvo teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo, tačiau jame nebuvo konstatuota, jog tėvo teisės yra pažeistos. Priešingai, Žurnalistų etikos inspektorius nusprendė, kad UAB „TELE-3“ anonsuose paskelbė tikrovės neatitinkančią, būtent V. P. garbę ir orumą žeminančią ir jo teisę į privataus gyvenimo apsaugą pažeidžiančią informaciją.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kurį motyvuoja tuo, jog, jo nuomone, Visuomenės informavimo įstatymas, įskaitant jo 50 straipsnio 18 dalį, ta apimtimi, pagal kurią Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai skundžiami administraciniam teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui (teisė į teisingą teismą) bei 111 straipsniui (teismų sistema Lietuvos Respublikoje). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas pateiktame prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nepagrindė, kad administraciniai teismai negali užtikrinti teisės į teisingą teismą. Pažymėtina, kad jie yra įsteigti vadovaujantis Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalimi, todėl yra sudėtinė teismų sistemos dalis, ir nagrinėjamos bylos kategorijos priskyrimas jiems, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Konstitucijos 111 straipsnio nepažeidžia. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal VIĮ 49 straipsnio 1 dalį Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog nėra pagrindo abejoti, kad nagrinėjamos bylos, kaip administracinės bylos, priskyrimas administracinių teismų kompetencijai atitinka pareiškėjo nurodytas Konstitucijos nuostatas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog jai abejonių dėl to, kad administraciniai teismai nagrinėjamu atveju gali užtikrinti tinkamą pareiškėjo ar kitų asmenų teisių gynybą, nekyla ir todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmestinas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Sprendimo atmestas, keistinas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir panaikinant Sprendimą toje dalyje, kuria pareiškėjas įspėtas už VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TELE-3“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo uždarosios akcinės „TELE-3“ skundą patenkinti iš dalies. Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. SPR-63 toje dalyje, kuria viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas uždaroji akcinė bendrovė „TELE-3“ įspėta dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo, panaikinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Laimė Baltrūnaitė Artūras Drigotas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė