2K-311/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-311/2012

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00149-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4.;2.4.2.1.;1.1.8.1.2.;1.2.18.2.;1.2.22.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. E. ir jos gynėjo advokato Nerijaus Strazdo bei nuteistojo D. G. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011m. birželio 1 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

V. E. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 213 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – laisvės atėmimu septyneriems metams;

D. G. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme dvejiems metams, pagal BK 213 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams.

Iš nuteistųjų D. E. , D. G. ir V. E. priteista po 327,44 Lt valstybei proceso išlaidoms padengti.

Be to, šiuo nuosprendžiu nuteistas D. E.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendis pakeistas. Iš nuosprendžio pašalinta D. E. , D. G. , V. E. pripažinta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe, pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe. Iš kaltinimo D. G. pašalinta veiką pagal BK 253 straipsnio 1 dalį kvalifikuojanti aplinkybė, kad jis, neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis; D. G. , nuteistam pagal BK 213 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki ketverių metų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. V. E. nuteistai pagal BK 213 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki trejų metų šešių mėnesių. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teismų sprendimai, priimti dėl nuteistojo D. E. kasacine tvarka neskundžiami.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą,

n u s t a t ė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. G. ir V. E. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m. spalio mėnesį, dalyvaudami D. E. suburtoje organizuotoje grupėje, kartu su šios organizuotos grupės vadovu D. E. bei šios organizuotos grupės ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu Masimo, tyčia, neteisėtai Italijos Respublikoje įgijo ir laikė didelį kiekį bei didelės vertės netikrų Europos Sąjungos apyvartoje esančių pinigų – eurų, turėdami tikslą juos realizuoti Lietuvos Respublikoje, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

2009 m. spalio 15-17 dienomis, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, D. E. nurodymu D. G. automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu V. P. , kartu su V. E. nuvyko į Italijos Respublikoje esantį Montichiari miestą, susitiko su D. E. nurodytu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu Masimo, iš kurio per kelis kartus už D. G. bei D. E. pinigus, t. y. 10 000 eurų įsigijo didelį kiekį ir didelės vertės netikrų Europos Sąjungos apyvartoje esančių pinigų – eurų. Tokiu būdu D. E. nurodymu organizuotos grupės nariai D. G. ir V. E. iš viso įgijo 1 164 vnt. 20, 50 ir 100 netikrų eurų banknotų, kurių bendra vertė – 394 931,26 Lt. D. G. įgytus netikrus 1 164 vnt. eurų banknotus paslėpė Italijos Respublikoje, avarijos metu jo paties sudaužyto automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salone, po priekiniu skydeliu, ir automobilio kairės pusės keleivio galinėse durelėse bei organizavo šio automobilio su jame paslėptais netikrais eurų banknotais atgabenimą į Lietuvos Respubliką. 2009 m. spalio 29 d. iš Italijos Respublikos automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame paslėptais netikrais eurais, L. R. vairuojamu vilkiku „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe (valst. Nr. CC 765) atgabeno į Lietuvos Respubliką, kurį D. G. ir D. E. pastatė automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Ateities pl. 50 B, Kaune, ir laikė iki 2009 m. spalio 30 d.

Šiuo nuosprendžiu D. G. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo įgijo, nešiojo, laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

D. G. 2009 m. rugpjūčio–spalio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ardydamas iš Jungtinių Amerikos Valstijų įsigytą automobilį „BMW 745“, stovintį jo gyvenamojo namo kieme, esančiame Bijūno g. 8, Gindulių kaime, Sendvario seniūnijoje, Klaipėdos rajone, automobilio bagažinėje po apmušalais surado, t. y. neturėdamas leidimo įgijo 40 (10 mm) kalibro „Beretta Px4 Storm“ modelio graižtvinį trumpavamzdį šaunamąjį ginklą, priskiriamą B kategorijos šaunamiesiems ginklams, skirtą šaudyti 40 SW kalibro (sinonimas 10x22) šoviniais, ir 15 vnt. 40 SW kalibro (sinonimas 10x22) šovinių – šaudmenų, skirtų graižtviniams šaunamiesiems ginklams, kuriuos neturėdamas leidimo nunešė į savo gyvenamojo namo, esančio Bijūno g. 8, Gindulių kaime, Sendvario seniūnijoje, Klaipėdos rajone, miegamojo kambarį, įdėjo į spintelės stalčių ir neturėdamas leidimo laikė iki 2009 m. spalio 30 d.

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą konstatavo, kad teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtų bausmių (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai), nes buvo padarytos neteisingos ir nepagrįstos išvados, kad D. G. , D. E. ir V. E. nusikalstamą veiką, numatytą BK 213 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdami organizuota grupe ir nepakankamai įvertinta nuteistųjų nusikalstamų veiksmų apimtis bei organizuotumo lygis, taip pat dėl to, kad D. G. neturėdamas leidimo įgijo 40 (10 mm) kalibro „Beretta Px4 Storm“ modelio graižtvinį trumpavamzdį šaunamąjį ginklą, priskiriamą B kategorijos šaunamiesiems ginklams, skirtą šaudyti 40 SW kalibro (sinonimas 10x22) šoviniais, ir 15 vnt. 40 SW kalibro (sinonimas 10x22) šovinių – šaudmenų. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas nustatė:

D. E. vadovavo bendrininkų grupės veiklai ir ją koordinavo, paskirstė D. G. ir V. E. užduotis, nurodė D. G. nuvykus į Italijos Respubliką kartu su V. E. , dirbančia ir gyvenančia Italijoje, susisiekti su nenustatytu asmeniu, vardu Masimo, ir rūpintis iš anksto jo užsakytų netikrų eurų įsigijimu bei jų atgabenimu iš Italijos Respublikos į Lietuvos Respubliką turint tikslą juos realizuoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

Teismas konstatavo, kad 2009 m. spalio 15-17 dienomis, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, D. E. nurodymu bendrininkų grupės nariai D. G. kartu su V. E. automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu V. P. , nuvyko į Italijos Respublikoje esantį Montichiari miestą, susitiko su D. E. nurodytu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu Masimo, iš kurio per kelis kartus už D. G. bei D. E. pinigus, t. y. 10 000 eurų, įsigijo didelį kiekį ir didelės vertės netikrų Europos Sąjungos apyvartoje esančių pinigų – eurų. Tokiu būdu D. E. nurodymu D. G. ir V. E. įgijo iš viso 1 164 vnt. 20, 50 ir 100 netikrų eurų banknotų, kurių bendra vertė – 394 931,26 Lt. D. G. įgytus netikrus 1 164 vnt. eurų banknotus paslėpė Italijos Respublikoje, avarijos metu jo paties sudaužyto automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salone, po priekiniu skydeliu ir automobilio kairės pusės keleivio galinėse durelėse bei organizavo šio automobilio su jame paslėptais netikrais eurų banknotais atgabenimą į Lietuvos Respubliką. 2009 m. spalio 29 d. iš Italijos Respublikos automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su jame paslėptais netikrais eurais L. R. vairuojamu vilkiku „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe (valst. Nr. duomenys neskelbtini) atgabeno į Lietuvos Respubliką, kurį D. G. ir D. E. pastatė automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Ateities pl. 50 B, Kaune, ir laikė iki 2009 m. spalio 30 d.

Taip pat šiuo nuosprendžiu nustatyta, kad D. G. neturėdamas leidimo nešiojo ir laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis: D. G. 2009 m. rugpjūčio–spalio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ardydamas iš Jungtinių Amerikos Valstijų įsigytą automobilį „BMW 745“, stovintį jo gyvenamojo namo kieme, esančiame Bijūno g. 8, Gindulių kaime, Sendvario seniūnijoje, Klaipėdos rajone, automobilio bagažinėje po apmušalais surado 40 (10 mm) kalibro „Beretta Px4 Storm“ modelio graižtvinį trumpavamzdį šaunamąjį ginklą, priskiriamą B kategorijos šaunamiesiems ginklams, skirtą šaudyti 40 SW kalibro (sinonimas 10x22) šoviniais, ir 15 vnt. 40 SW kalibro (sinonimas 10x22) šovinių – šaudmenų, skirtų graižtviniams šaunamiesiems ginklams, kuriuos neturėdamas leidimo nunešė į savo gyvenamojo namo, esančio Bijūno g. 8, Gindulių kaime, Sendvario seniūnijoje, Klaipėdos rajone, miegamojo kambarį, įdėjo į spintelės stalčių ir neturėdamas leidimo laikė iki 2009 m. spalio 30 d.

Kasaciniais skundais nuteistoji V. E. ir jos gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendžių dalis, susijusias su V. E. , ir jai baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatoriai teigia, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Esminiai kasatorių skundų argumentai yra tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai V. E. pripažino kalta pagal BK 213 straipsnio 2 dalį ir nuteisė labai griežta laisvės atėmimo bausme, nors ji šios nusikalstamos veikos nepadarė: netikrų eurų įsigijimo aplinkybių nežinojo, tik vertėjavo, nors labai blogai supranta italų kalbą; netikrų eurų nelietė; kokį kiekį netikrų eurų D. G. ketino įsigyti, kokį kiekį įgijo, laikė ir gabeno, ji negalėjo žinoti ir nežinojo; surinkti duomenys - užfiksuotų telefoninių pokalbių fragmentai kelia abejonių, jie neinformatyvūs, neištirti ir nepatikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271 - 292 straipsniuose nustatyta tvarka ir pan.

Kasatoriai skunduose nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs visų bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą, patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje V. E. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 213 straipsnio 2 dalyje, grindžiama tik duomenimis, kurie užfiksuoti telefoninių pokalbių tarp jos, D. E. ir G. G. . Teismas nuosprendyje nenurodė, jokių kitų duomenų, kuriuos pats būtų pripažinęs įrodymais, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 2 dalis.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat jokių kitų jos kaltės įrodymų nenustatė, o dėl duomenų, pateiktų telefoninių pokalbių išklotinėse, padarė prieštaringas išvadas. Atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ji buvo apklausta ne ikiteisminio tyrimo teisėjo, bet tyrėjo, o pirmosios instancijos teisme parodymų nedavė, todėl jos parodymai, duoti tyrėjui, nors ir yra teisingi, negali būti vertinami kaip įrodymai, nes, priešingai nei reikalauja BPK 242 straipsnis, nebuvo tiesiogiai ištirti pirmosios instancijos teisme.

Teigiama, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nevertino jos (V. E. ) italų kalbos žinių, nors jos prašymas iš naujo įvertinti bylos aplinkybes apima ir teismo pareigą šias aplinkybes visapusiškai ištirti, taip pat pažymėtina, jog dėl netinkamo apeliacinio skundo išnagrinėjimo buvo pažeista V. E. kaip kaltinamosios teisė į teisminę gynybą, kuri yra įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo 2 straipsnyje. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK XXIII skyriaus pagrindines nuostatas, teismas nustatydamas kitas nusikalstamos veikos aplinkybes, kitą bendrininkavimo formą, pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktu neišdėstė nusikalstamos veikos aplinkybių - padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitų svarbių aplinkybių, įvardijo tik V.

E. veikas, sudarančias jai inkriminuoto nusikaltimo (BK 213 straipsnio 2 dalies) sudėties objektyviąją pusę. Taip pat kasatoriai laiko, kad apkaltinamasis nuosprendis nepakankamai motyvuotas, pagrįstas prielaidomis ir abejones keliančiomis formuluotėmis, dėl to, jų manymu, šis procesinis dokumentas neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Gynėjo manymu, apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje surašydamas prieštaringus motyvus, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Nuteistosios V. E. gynėjo kasaciniame skunde tvirtinama, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta ir pažeista jo ginamosios teisė į gynybą, nes ji buvo tardoma penkias valandas be pertraukos, be to, jai nebuvo sudaryta galimybė pasisamdyti savo gynėją. Todėl, gynėjo manymu, jo ginamosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negalėjo būti pripažinti įrodymais, gautais tinkamu būdu. Kasatorė skunde teigia, kad nesant prokuroro apeliacinio skundo buvo pabloginta nuteistojo D. E. padėtis - jo veika papildomai kvalifikuota ne tik pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, bet ir pagal 24 straipsnio 4 dalį, kuo apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalį.

Kasatorių skunduose pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas neteisingai V. E. veiką kvalifikavo pagal BK 213 straipsnio 2 dalį nurodydami, kad šį nusikaltimą ji padarė tiesiogine tyčia. Be to, teismai savo nuosprendžiuose nepaminėjo nė vienos faktinės aplinkybės, iš kurios būtų galima padaryti išvadą, jog ji žinojo, kokį kiekį ir kokios vertės netikrų eurų D. G. įgis. Nesant įrodymų, kad asmuo apie tai žinojo, to asmens veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, bet pagal šio straipsnio 1 dalį; nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe. Nuteistosios V. E. gynėjas skunde teigia, kad V. E. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. G. gynėjas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendį, paskiriant D. G. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba sušvelninti paskirtą bausmę. Kasatorius mano, kad apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti pakeistas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino D. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), motyvuodamas, jog D. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nėra nuoseklūs, jis juos keitė, taip siekdamas padėti kitiems nuteistiesiems išvengti atsakomybės. Taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepripažino D. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimas padarytas dėl labai sunkios materialinės padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylos duomenimis, D. G. išlaikė du nepilnamečius vaikus, materialiai rėmė dukrą studentę, buvo paėmęs kreditą gyvenamojo namo statybai ir, neturėdamas darbo, nevykdė įsipareigojimų bankui. Pasak kasatoriaus, minėtos aplinkybės asmeniui, kuris įpratęs gyventi sąžiningai ir vykdyti savo pareigas šeimai ir kitoms institucijoms, neabejotinai turėtų atrodyti kaip labai sudėtingos ir gniuždinančios.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į bylos aplinkybes, žodžio „nešioti“ prasmę bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bausmių skyrimo praktiką, iš kaltinimo D. G. nepašalino nusikalstamos veikos - neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis - padarymo formos - neteisėto šaunamojo ginklo nešiojimo (BK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai) ir už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką D. G. paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę, kuri keistina areštu arba mažintina. Taip pat pažymima, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas neskyrė arešto tik dėl to, kad už kitą nusikaltimą D. G. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, tai toks sprendimas logiškas, tačiau neatitinka bausmės individualizavimo taisyklių bei bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 2 dalis), nes tai buvo pirmas D. G. padarytas nusikaltimas.

Nuteistojo gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad D. G. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą. Atsižvelgiant į tai, kad neteisėtai šaunamąjį ginklą jis laikė namuose trumpą laiką (nenurodyta, kad taip pat laikė ir 15 vienetų šaudmenų), galimai susijęs su pasiryžimo stygiumi nunešti ginklą policijai, į tai, kad šio ginklo jis nedemonstravo, nesinešiojo, netikrino ar jis yra veikiantis, duoda pakankamą pagrindą manyti, kad ši jo padaryta veika nesukėlė didesnio pavojaus visuomenei, yra visiškai kilos rūšies veika, nei netikrų pinigų įsigijimas, ir pavojingumo laipsniu yra žymiai mažesnė. Atsižvelgiant į šiuos motyvus, kasatoriaus nuomone, D. G. galutinė subendrinta bausmė turėtų būti paskirta ne dalinio sudėjimo, bet apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 2, 4 dalis).

Taip pat kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, bendrininkavimo formą, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, nors ir sumažino, tačiau D. G. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams, kuri neatitinka 54 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisingumo principo, todėl yra keistina į švelnesnę bausmės rūšį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė atsiliepime į nuteistosios V. E. ir jos gynėjo bei nuteistojo D. G. gynėjo kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad nuteistosios V. E. ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas atskirų įrodymų vertinimas ir pateikiamos savos faktų interpretacijos, paliktini nenagrinėti, nes pagal BPK 369 straipsnį kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai.

Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje gautus duomenis, nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Atmestinas kasatorių argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nes skunde nenurodyta, kurie V. E. apeliacinio skundo esminiai argumentai liko neišnagrinėti ar buvo išnagrinėti netinkamai. Nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje detaliai pasisakyta tiek dėl įrodymų (dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir telefoninių pokalbių garso įrašų teisėtumo, leistinumo ir kt.), kuriais grindžiamos išvados dėl V.

E. ir kitų nuteistųjų kaltumo įgyjant, laikant ir siekiant realizuoti netikrus eurus, tiek dėl jų priklausymo nusikalstamai grupei. Tai, kad teismas atmetė V. E. įvykių versiją, nereiškia, kad jos apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. E. gynėjo apeliaciniame skunde argumento apie tai, jog V. E. dėl nepakankamo italų kalbos žinojimo nesuprato, kad buvo aptariamos nusikaltimo aplinkybės, ir prašymo įvertinti jos italų kalbos žinias nebuvo, jo apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, todėl ir kasacine tvarka šis argumentas taip pat negali būti nagrinėjamas (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Taip pat atmestinas kasatorių teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK XXIII skyriaus pagrindines nuostatas, t. y. tai, kad nustatydamas kitas nusikalstamos veikos aplinkybes, kitą bendrininkavimo formą, pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas neišdėstė nusikalstamos veikos aplinkybių. Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Savo forma ir turiniu iš esmės atitinka BPK 302-307 straipsnių nuostatas.

Nuosprendžio sudėtinėse dalyse yra visi reikalingi rekvizitai. Aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė, išvados, bausmės skyrimo motyvai. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje aiškiai išdėstyta įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės. Nusikalstamų veikų aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atsispindi veikų sudėčių elementai ir visa, kas reikšminga kvalifikavimui.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nuosprendžio motyvai atitinka teisiamajame posėdyje išnagrinėtus bylos duomenis, jų vertinimą. Vertindama teismų sprendimus prokurorė nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, bylos aplinkybių ir įrodymų analizei teismai skyrė pakankamai dėmesio, išnagrinėjo tiek V. E. , tiek kitų nuteistųjų pateiktas gynybos versijas ir bylos aplinkybes bei duomenis, kuriuos nuteistoji nurodo kaip ją teisinančius. Kritiškas nuteistosios parodymų vertinimas, paneigiant jos poziciją nepadarius jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, nevertintinas kaip V.

E. teisės į gynybą ar nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Pažymėtina, kad nuteistosios V. E. teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo metu nebuvo suvaržyta, taip pat nėra objektyvių duomenų, jog jos parodymai išgauti naudojant psichologinį ar kitokį smurtą, t. y. gauti neteisėtu būdu. Priešingai nei nurodoma V. E. skunde, D. E. veika perkvalifikuota sušvelninant pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę.

Kasatorių argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, prokurorė laiko atmestinais kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad nuteistosios padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai. Nurodo, kad teismai nustatę faktines aplinkybes, pagrįstai kvalifikavo nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, ir toks nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas visiškai atitinka įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo sutikti ir su kasatorių argumentais dėl būtinumo perkvalifikuoti V. E. padarytą nusikaltimą iš BK 213 straipsnio 2 dalies į to paties straipsnio 1 dalį. Byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių iškeltą versiją, kad V. E. nežinojo, kokį kiekį ir kokios vertės netikrų eurų D. G. įgis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad visi nuteistieji buvo iš anksto susitarę, veikė bendrai, t. y. patvirtina išvadą, kad jų tarpusavyje suderinti veiksmai buvo nukreipti bendram tikslui, todėl vienų bendrininkų veiksmai pagrįstai inkriminuoti kitiems bendrininkams. Nuteistosios V. E. gynėjo skunde išdėstyti argumentai, kad V. E. paskirtoji bausmė prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka BK 54 straipsnio nuostatų, yra nepagrįsti. Iš teismų priimtų sprendimų turinio išplaukia, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nuteistajai V. E. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šioje byloje nenustatyta, be to, ir kasatoriai kasaciniuose skunduose, pagrįstų aplinkybių nenurodo.

Prokurorė kasatoriaus argumentus dėl D. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo laiko nepagrįstais, pažymėdama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai nenustatė nuteistojo D. G. nurodytą aplinkybę atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teigiama, kad teismas, įvertinęs visas D. G. atsakomybei reikšmingas bylos aplinkybes, motyvuotai ir pagrįstai nepripažino nuteistajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir kad nusikalstamą veiką padarė dėl sunkios materialinės padėties.

Pažymėtina, kad BPK 367 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. D. G. apeliaciniame skunde nenurodė prašymo pašalinti veiką kvalifikuojantį požymį - neteisėtą šaunamojo ginklo nešiojimą, šio argumento apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, todėl ir kasacine tvarka šis argumentas taip pat negali būti nagrinėjamas. Prokurorės nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose tinkamai ir išsamiai yra išdėstyti D.

G. skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės motyvai, bausmė jam paskirta vadovaujantis įstatymu, ją individualizuojant bei įvertinus D. G. atsakomybei reikšmingas bylos aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Šie argumentai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Atsižvelgiant į tai, prokurorės konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl nuteistojo D. G. paskirtos bausmės bei jos dydžio pasisakyta detaliai ir motyvuotai.

Manytina, kad bausmė paskirta tinkamai, todėl nėra pagrindo dar labiau švelninti D. G. paskirtos bausmės. Atmestinais laikytini ir kasatoriaus skundo teiginiai dėl neteisingo D. G. paskirtų bausmių subendrinimo. Taip pat atsiliepime pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas skirdamas bausmę D. G. vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis nuostatomis ir, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, šį sprendimą tinkamai motyvavo.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad kasaciniuose skunduose esantys teiginiai (argumentai) apie įstatymų taikymo pažeidimus nepagrįsti ir neduoda pagrindo naikinti ar keisti skundžiamus nuosprendžius.

Nuteistosios V. E. ir jos gynėjo kasaciniai skundai atmestini, nuteistojo D. G. gynėjo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl nuteistosios V. E. ir jos gynėjo kasacinių skundų

Iš kasacinių skundų turinio (kuriuose, iš esmės pakartojant esminius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei Baudžiamojo proceso kodekso atitinkamų straipsnių reikalavimus, kurių, kasatorių nuomone, nebuvo laikomasi) matyti, kad kasatoriai, teigdami, jog V. E. kaltumas padarius nusikaltimą, numatytą BK 213 straipsnio 2 dalyje, neįrodytas, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistosios gynybos teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė.

Kasatorių teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje.

Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.

Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis).

Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad iš tiesų teisiamoji V. E. pirmosios instancijos teisme parodymus atsisakė duoti, kalta neprisipažino, tačiau teismas, remdamasis minėta BPK 276 straipsnio 4 dalies, nuostata perskaitė įtariamosios V. E. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie, kasatorės teigimu, kaip pažymi kasaciniame skunde, yra teisingi. Taigi teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus duomenis ir tik tada juos vertino. Perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamosios V.

E. parodymai yra duomenys, kuriais patikrinami kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ir kurie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Taigi, kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje glaustai ir tiksliai išdėstė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą ir būdą.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Be to, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės apeliacinės instancijos teismo buvo pakeistos konstatavus, kad V.

E. , D. E. ir D. G. nusikaltimą, numatytą BK 213 straipsnio 2 dalyje, padarė ne organizuota, o bendrininkų grupe, ir kt. Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos apkaltinamasis nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Savo forma ir turiniu jis iš esmės atitinka BPK 302-307 straipsnių nuostatas. Nuosprendžio sudėtinėse dalyse yra visi reikalingi rekvizitai. Aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė, išvados, bausmės skyrimo motyvai.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 213 straipsnio 2 dalį išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, teismas neturi teisinio pagrindo, todėl kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Remiantis byloje esančia medžiaga, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtame nuosprendyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Kasatorių argumentai, dėl nuteistosios italų kalbos mokėjimo vertinimo palikti nenagrinėtini, remiantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi; V. E. argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo pabloginta jos vyro D. E. padėtis, atmestinas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis bylos duomenų. Priešingai nei teigiama skunde, apeliacinės instancijos teismas D. E. pašalindamas iš kaltinimo organizuotą grupę ir pripažinęs, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. G. ir V. E. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu Masimo, jo veiką iš BK 213 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) perkvalifikavo į BK 24 straipsnio 4 dalį, 213 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Atsižvelgdamas į tai, teismas D. E. paskyrė laisvės atėmimą septyneriems metams šešiems mėnesiams, t. y. sušvelnino pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo V. E.

V. E. pagal BK 213 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su D. E. , D. G. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu Masimo, 2009 m. spalio mėnesį dalyvavo D. E. suburtos bendrininkų grupės, skirtos daryti sunkų nusikaltimą – didelio kiekio ir didelės vertės netikrų Europos Sąjungos apyvartoje esančių pinigų – eurų – įgijimą Italijos Respublikoje ir laikymą, turint tikslą juos realizuoti Lietuvos Respublikoje, veikloje, dalyvavo rengiantis ir vykdant šią nusikalstamą veiką.

Bylos faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, kad D. E. , D. G. ir V. E. , bendrai veikdami, turėdami tiesioginę tyčią, Italijos Respublikoje įgijo, laikė ir, turėdami tikslą realizuoti, atgabeno į Lietuvos Respubliką didelį kiekį ir didelės vertės netikrų Europos Sąjungos apyvartoje esančių pinigų – eurų.

Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kasatoriai motyvuoja tuo, kad nuosprendžiuose nepaminėta nė viena faktinė aplinkybė, iš kurios būtų galima padaryti išvadą, jog V. E. žinojo, kokį kiekį ir kokios vertės netikrų eurų D. G. įgis, o nesant įrodymų, kad asmuo apie tai žinojo, to asmens veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, bet pagal šio straipsnio 1 dalį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad savo išvadas dėl nuteistosios kaltumo teismai pirmiausia grindė nuteistojo D. G. , iš dalies V. E. ikiteisminio tyrimo metu duotais, D. E. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, specialistų išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolais, techninių priemonių panaudojimo, atliekant operatyvinius veiksmus, protokolais su jų priedais, kitais įrodymais. Šie duomenys gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis, todėl tenkinti kasatorių prašymą panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti konstatuojant, kad V. E. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, kad ji nepagrįstai pripažinta atsakinga už šį nusikaltimą, ar, kad ji nežinojo, kokį kiekį ir kokios vertės netikrų eurų D. G. įgis, perkvalifikuojant veiką iš BK 213 straipsnio 2 dalies į 1 dalį, nėra teisinio pagrindo.

Kasatorių argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo neva nepagrįstu konstatavimu, kad nuteistieji veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, atmestini kaip nepagrįsti. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas - tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnis 1 dalis). Susitarimas elgtis nusikalstamai teismų praktikoje gali būti išreikštas bet kokia forma -žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais - ir bet kurioje stadijoje. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog visi nuteistieji buvo iš anksto susitarę, veikė bendrai, t. y. patvirtina išvadą, kad jų tarpusavyje suderinti veiksmai buvo nukreipti bendram tikslui – įvykdyti sunkų nusikaltimą, ir kiekvienas iš jų tiesiogiai dalyvavo darant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl vienų bendrininkų veiksmai pagrįstai inkriminuoti kitiems bendrininkams, tokiais atvejais kvalifikuojant bendrininkų veiksmus juridiškai nėra svarbu, kas konkrečiai atliko tam tikrus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nuteistiesiems nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis).

Dėl nuteistojo D. G. gynėjo kasacinio skundo

Kasacinis skundas paduotas BPK 369 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kasatoriaus manymu, nuteistajam D. G. teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktuose. Pažymėtina, kad tokie kasacinio skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra faktinės, jų teismai, spręsdami D. G. baudžiamosios atsakomybės klausimus, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nuteistojo D. G. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl jos nuoširdžiai gailisi ir kad nėra objektyvių duomenų, jog nusikalstama veika padaryta dėl sunkios materialinės padėties, kas galėtų būti laikoma atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, D. G. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teismuose nebuvo nuoseklūs, jis juos keitė, taip siekdamas padėti kitiems nuteistiesiems išvengti atsakomybės, parodymus davė ne savo noru, o dėl surinktų kitų įrodymų, taip pat konstatuota, kad byloje nėra nustatytos kitos D. G. ar kitų nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas skirdamas D. G. galutinę bausmę turėjo taikyti bausmių apėmimo būdą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu), nes veikos laibai skiriasi pagal pavojingumą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant teismas taiko bausmių apėmimą, t. y. kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir jos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ir kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Šioje byloje nustatyta, kad D. G. padarytos veikos yra nusikaltimai, priskiriami sunkių (BK 213 straipsnio 2 dalis) ir apysunkių (253 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Nusikalstamos veikos, kurios priskirtos greta esančioms nusikaltimų kategorijoms, pagal savo pavojingumą gali būti laikomos ir labai skirtingomis; sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina vadovautis ne tik nurodytu formaliuoju kriterijumi - kad nusikaltimai priskiriami ne tai pačiai kategorijai pagal BK 11 straipsnį, bet ir įvertinti konkrečių nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos gretimoms kategorijos, šių veikų pavojingumą kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Taigi ir šiuo atveju teismas gali nustatyti, kad šios veikos labai skiriasi savo pavojingumu ir paskirtas bausmes subendrinti, jas apimant. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas D. G. už apysunkį nusikaltimą paliko galioti pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimą dvejiems metams, o už sunkų nusikaltimą bausmę sumažino iki ketverių metų. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad teismas šiuo konkrečiu atveju nusprendė, jog D. G. veika, numatyta BK 253 straipsnio 1 dalyje, ne mažiau pavojinga už nusikalstamą veiką, numatytą BK 213 straipsnio 1 dalyje, t. y. veikos nesiskiria pagal pavojingumą.

Dėl nuteistojo D. G. gynėjo argumentų, susijusių su bausmės skyrimu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

Kasatorius nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į bylos aplinkybes, žodžio nešioti prasmę bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bausmių skyrimo praktiką, iš kaltinimo D. G. nepašalino nusikalstamos veikos - neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis - padarymo formos - neteisėto šaunamojo ginklo nešiojimo ir už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką D. G. paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę, kuri keistina areštu arba mažintina.

Įstatymo reikalavimai bei teismų praktika yra suformavusi aiškius kriterijus, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Šios nuostatos turi būti laikomasi ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje nurodomi keli alternatyvūs veiksmai, kurių kiekvieną padarius, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia keliais arba bent vienu iš nurodytų alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu neturint reikiamo leidimo.

Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų nešiojimas – tai jų turėjimas su savimi (pavyzdžiui, nešiojimas drabužiuose, portfelyje ir kt.) be leidimo namuose, darbovietėje, lauke ir kitose vietose. Baudžiamojoje byloje yra pagrįstai konstatuota D. G. nusikalstama veika – neteisėtas šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymas, tačiau šaunamojo ginklo ir šaudmenų neteisėtas nešiojimas nėra pagrįstas BPK nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Neteisėtas šio šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymas savaime nereiškia ir nesuformuoja įrodytu nusikalstamos veikos sudėties požymio – neteisėto nešiojimo, todėl negali būti preziumuojama, išvedama iš neteisėto laikymo, ir apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl tai šalintina iš nuosprendžio. Veikos kvalifikacija išlieka ta pati, bausmė rūšis ir dydis paskirta sankcijos ribose, pakankamai individualizuota, todėl paliekama nepakeista.

Dėl nuteistosios V. E. gynėjo ir nuteistojo D. G. gynėjo argumentų susijusių su 54 straipsnio 3 dalies taikymu

Nuteistosios V. E. gynėjo ir nuteistojo D. G. gynėjo argumentai, kad šiems nuteistiesiems paskirtos bausmės prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje sistemiškai taikant BK nuostatas, sprendžiama, jog, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė byla Nr. 2K-7-45/2007). Iš teismų šioje baudžiamojoje byloje priimtų sprendimų turinio išplaukia, kad aplinkybių, kurios leistų nuteistiesiems V. E. ar D. G. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatyta, be to, ir kasatoriai tiek apeliaciniame, tiek ir kasaciniame skunduose tokių aplinkybių nenurodo. Pažymėtina, kad D. G. nuteistas už du nusikaltimus, vienas iš jų sunkus, už kurio padarymą sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Apeliacinės instancijos teismas už šių dviejų nusikaltimų, numatytų, BK 213 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už sankcijos vidurkį, galutinę subendrintą bausmę paskirdamas laisvės atėmimą penkeriems metams. V. E. už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 213 straipsnio 2 dalyje, padarymą nuteista laisvės atėmimo bausme trejiems metams šešiems mėnesiams, tai praktiškai yra sankcijos minimumas. Iš paskirtų bausmių dydžio galima daryti išvadą, kad teismas įvertino aplinkybių, svarbių bausmės tinkamam individualizavimui, visumą, taip pat aplinkybes, kurios turėjo lemiamos reikšmės daug švelnesnių bausmių paskyrimui. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas V. E. ir D. G. bausmes, į kasatorių skunduose išvardytas aplinkybes atsižvelgė, tačiau vertindamas nustatytų aplinkybių (taip pat ir nusikalstamos veikos pavojingumą, jos pobūdį: V. E. , D. G. (padarė ir nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje) padarė sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymų leidėjas numato tik laisvės atėmimą, kad BK 213 straipsnyje numatytos veikos padarymas pažeidžia valstybės finansų sistemą, dėl to nukenčia ne atskira žmonių grupė, o visa visuomenė) visumą, pabrėžtina, kad kasatorių skunduose išvardytos aplinkybės nėra išimtinės, dėl kurių reikėtų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ar konstatuoti teisingumo principo pažeidimą skiriant bausmes.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios V. E. ir jos gynėjo kasacinius skundus.

Nuteistojo D. G. gynėjo kasacinį skundą tenkinti iš dalies. Klaipėdos apygardos teismo 2011m. birželio 1 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžių aplinkybę, kad D. G. nešiojo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Tomas Šeškauskas

Vytautas Greičius