2025-11-26 Nr. AB-22295-3-61-3-09860-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-777-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09860-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 31; 41

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Exchangelt“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Exchangelt“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Exchangelt“ (toliau – ir pareiškėjas, ir Įstaiga) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos banko (toliau – ir atsakovas) Finansų rinkos priežiūros komiteto 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 2023/(1.160.E-9004)-441-186 „Dėl poveikio priemonių taikymo UAB Exchangelt“ dalį dėl pažeidimų punktuose 3–5 (toliau – ir Sprendimas) arba pritaikyti švelnesnę poveikio priemonę – įspėjimą, arba paskirtą subendrintą 45 000 Eur piniginę baudą sumažinti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir tikrinamasis laikotarpis) buvo tinkamai nustatęs dalykinių santykių (operacijų) stebėseną, nes veikdamas kaip valiutos keitimo operatorius įprastai dalykinių santykių su klientais neužmezga, kadangi klientai atlieka vienkartinio pobūdžio operacijas grynaisiais be intencijų ir (ar) įsipareigojimų bendradarbiauti su pareiškėju verslo, profesiniais ar komerciniais tikslais tęstinį laikotarpį, todėl jis negali būti baudžiamas už netinkamą dalykinių santykių stebėsenos reglamentavimą. Nei Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas (toliau – ir PPTFPĮ), nei Lietuvos banko valdybos 2015 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 03-17 „Dėl Finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui, patvirtinimo“ patvirtinti Finansų rinkos dalyviams skirti nurodymai, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui (redakcija, galiojusi iki 2023 m. rugsėjo 1 d.) (toliau – ir Nurodymai), nenumato pareigos finansų įstaigų vadovams ar valdyboms tvirtinti dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos procedūrų. Be to, procedūrą gali parengti žemesnio lygio finansų įstaigos darbuotojai, pavyzdžiui, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos (toliau – ir PPTFP) pareigūnas. Nustatant, ar Įstaiga tinkamai vykdė PPTFPĮ, svarbu išsiaiškinti, ar Įstaiga turėjo procedūrą ir jų laikėsi, o koks Įstaigos organas ar darbuotojas parengė ir patvirtino stebėsenos procedūras, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant klausimą dėl Įstaigos atsakomybės. Administracinė atsakomybė už teisės aktuose nenustatytų pareigų nevykdymą yra negalima.

2.2. Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė pareigą pareiškėjo vadovui ar valdybai tinkamai patvirtinti dalykinių santykių ir operacijos stebėsenos procedūras, nepaisydamas to, kad ši pareiga pareiškėjui nenumatyta teisės aktuose. Pareiškėjas nurodytus dokumentus paruošė, su jais supažindino darbuotojus ir juos taikė praktikoje. Kadangi teisės aktai nenumato reikalavimų procedūrų, reglamentuojančių dalykinių santykių (operacijų) stebėseną, turiniui, pareiškėjas negali būti baudžiamas už jam nežinomų reikalavimų nesilaikymą. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu didžiąja dalimi atitiko operacijų stebėsenos reglamentavimui iškeltus reikalavimus, todėl Sprendime nustatyti reglamentavimo trūkumai yra nepagrįsti. Pareiškėjas vidinių tyrimų atlikimo tvarką ir kokiais kriterijais vadovaudamasis atlieka ir dokumentuoja vidinius tyrimus, numatė PPTFP priemonių vykdymo tvarkos apraše, kuriame nurodyta, kokiais atvejais atsakingi pareiškėjo darbuotojai atlieka ir raštu dokumentuoja vidinius tyrimus, o detalią tyrimų vykdymo eigą detalizavo Kliento veiklos tyrimo instrukcijoje. Be to, pareiškėjas momentinės ir retrospektyvios stebėsenos (kiekvienos atskirai) taisykles (atrankos kriterijai, scenarijai), įskaitant ir momentinę bei retrospektyvinę stebėseną vykdančio pareiškėjo darbuotojo veiksmus, numatė PPTFP priemonių vykdymo tvarkos apraše. Kadangi, kol nenustatytas skaidymo atvejis, valiutą keičiančio asmens tapatybė nėra nustatoma, pareiškėjas neturi galimybių įdiegti sisteminės stebėsenos, todėl momentinę stebėseną realiuoju laiku vykdo pareiškėjo darbuotojas, atliekantis valiutos keitimo operaciją ir vertinantis, ar šiuo metu atliekantis valiutos keitimo operaciją asmuo nekeitė tą pačią dieną kitos pinigų sumos.

2.3. Pareiškėjas, vykdydamas valiutos keityklos operatoriaus veiklą, tinkamai vykdė momentinę ir retrospektyvinę dalykinių santykių (operacijų) stebėseną, kai valiutos keitimo operacijos neviršijo 3 000 Eur, nes, kaip to reikalauja PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas, užtikrino, kad veikloje būtų nustatoma kliento tapatybė prieš keičiant valiutą grynaisiais pinigais, jei operacijos vertė lygi 3 000 Eur ar ją viršija.

2.4. Nors atsakovas teigė, kad pareiškėjas privalo nustatyti savo klientų tapatybę jiems atliekant bet kokios vertės sandorius, tam, kad pareiškėjas galėtų patikrinti, ar jo klientas per parą atliko kelias valiutos keitimo grynaisiais pinigais operacijas, kurių suma lygi arba viršija PPTFPĮ nustatytą ribą (3 000 Eur), nes priešingu atveju pareiškėjas negalėtų patikrinti, ar jo klientų operacijos per parą neviršija nustatytos ribos, tačiau, pareiškėjo nuomone, atsakovas tokią išvadą daro aiškindamas PPTFPĮ 9 straipsnio 11 dalies 5 punktą, o toks aiškinimas prieštarauja teisės aktams.

Pareiškėjas nenustatydavo klientų tapatybės, kurių vienkartiniai valiutos keitimo sandoriai grynaisiais pinigais neviršijo 3 000 Eur sumos ar ją atitinkančios sumos užsienio valiuta, nebent nustatydavo, kad atliekami keli susiję, o tokią teisę pareiškėjui suteikia PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Pasak pareiškėjo, atsakovo aiškinimas reiškia, kad valiutos keityklų operatoriai privalo tikrinti ir nustatyti savo klientų tapatybę vykdant bet kokios vertės sandorius (net nuo 1 cento), tačiau tai reikalautų daug papildomų, kai kuriais atvejais neproporcingai didelių resursų (papildomų darbuotojų, informacinių sistemų, komunikacijos priemonių ir t. t.), kadangi valiutos keitimo operacijos užtruktų ilgiau, reikėtų prašyti asmens dokumento, tapatybės duomenis vesti į sistemą, joje tikrinti, ar tas pats asmuo per paskutinę parą neatliko daugiau valiutos keitimo operacijų toje (o gal net ir kitoje) finansų įstaigoje ir t. t.

Pareiga atlikti tokius veiksmus dėl bet kokios vertės operacijos tokiam verslui kaip pareiškėjo, kurio didžiąją dalį valiutos keitimo operacijų (tikrinamuoju laikotarpiu – (duomenys neskelbtini)) sudarė operacijos iki 3 000 Eur, būtų nepakeliama administracinė našta. Pareiškėjui negali būti užkrauta perteklinė pareiga tikrinti, ar tas pats klientas, kuris viename pareiškėjo skyriuje atlieka vienkartinę operaciją, kurios suma neviršija 3 000 Eur, per paskutinę parą kitoje to paties pareiškėjo skyriaus kasoje, pareiškėjo skyriuje ar net kitoje finansų įstaigoje neatliko daugiau susijusių operacijų, kurių bendra suma per parą yra daugiau nei 3 000 Eur.

Pareiškėjas tikrina, kiek tai protingai įmanoma, ar tas pats asmuo neatlieka valiutos keitimo sandorio skaidymo, siekdamas dirbtinai išvengti tapatybės patikros, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini). Kaip numatyta pareiškėjo Pinigų plovimo prevencijos operacijų įvykdymo pagal PPTFP reikalavimus instrukcijoje ir PPTFP priemonių vykdymo tvarkos apraše, tą pastebėjęs kasininkas(-ė) patikrina tokio asmens tapatybę. Pareiškėjo PPTFP priemonių vykdymo tvarkos aprašas numato, kad pareiškėjo atsakingi darbuotojai stebi, ar klientas neskaido operacijų tikslu išvengti tapatybės nustatymo, ir pastebėtą (nustatytą) skaidymo atvejį laiko įtartina pinigine operacija.

Pareiškėjas nurodė, kad darbuotojų mokymų PPTFP srityje medžiaga apima operacijų skaidymo, siekiant išvengti tapatybės nustatymo, požymių aptarimą. Taigi, reikalavimas pareiškėjui kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, keičiantis valiutos už mažiau nei 3 000 Eur, per paskutinę parą neatliko daugiau susijusių operacijų, yra perteklinis, kadangi tai būtų įmanoma įgyvendinti tik nustatant bet kokio dydžio sandorį vykdančio asmens tapatybę ir suvedant jį į informacinę sistemą (renkant jo asmens duomenis).

2.5. Pareiškėjas pervertino savo veiklos modelį ir nuo 2023 m. gegužės 25 d. iki 2 000 Eur nuleido grynųjų pinigų keitimo operacijos vertės ribą, nuo kurios tikrintina kliento tapatybė. Nors atsakovas Sprendime nurodė, kad neva pareiškėjas „neidentifikavo potencialių operacijų skaidymo atvejų“, pareiškėjo nuomone, atsakovas darė prielaidą, kad jis turėjo atlikti papildomą šių operacijų stebėseną, analizę ir (ar) vykdyti vidinius tyrimus. Teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga finansų rinkos dalyviams atlikti operacijų stebėseną, analizę ir (ar) vykdyti vidinius tyrimus tais atvejais, kai tokios operacijos tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti turinčios potencialių skaidymo požymių, bet iš tiesų nėra susijusios, juo labiau – kaupti tokių stebėsenos / analizės / tyrimo įrodymus.

Pareiškėjas vykdo realią susijusių operacijų patikrą, o nustačius, kad kelių susijusių operacijų vertė siekia 3 000 Eur, yra atliekama detalesnė jos patikra. Atsakovas pateikė savo tariamai nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą, tačiau ne pačias faktines aplinkybes, nes atsakovo teiginys, kad pareiškėjas neidentifikavo potencialių operacijų skaidymo atvejų, yra nepagrįsta atsakovo prielaida. Pareiškėjas įrankį „(duomenys neskelbtini)“ naudojo momentinei stebėsenai (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas „(duomenys neskelbtini)“ sistemoje tikrindavo ne tik kliento vardą ir pavardę, bet ir asmens kodą, tačiau teisės aktai nenustato jokių veiksmingumo kriterijų, kuriuos pareiškėjo momentinei operacijų stebėsenai naudojama duomenų apsikeitimo sistema „(duomenys neskelbtini)“ (ar bet kokia kita sistema) turėtų atitikti, be kita ko, teisės aktai nenustato teisinių reikalavimų tokiai procedūrai, todėl atsakovas negali bausti už neegzistuojančių teisinių reikalavimų nesilaikymą.

Pareiškėjas akcentavo, kad teisės aktai nenustato jo vykdomos retrospektyvios operacijų stebėsenos efektyvumo kriterijų, todėl pareiškėjas negali įvertinti, kokį efektyvumo kriterijų turi atitikti. Pareiškėjas neturi pareigos pagal PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą nustatyti klientų, kurių vienkartinės operacijos neviršija 3 000 Eur, tapatybės prieš tokius sandorius (išskyrus susijusių operacijų, viršijančių šią ribą, atveju). Pareiškėjo verslo modelis yra orientuotas į klientus, keičiančius valiutą 3 000 Eur neviršijančiomis sumomis, tokios operacijos sudaro net (duomenys neskelbtini) proc. aptarnaujamų operacijų.

Pareiškėjas iš didžiosios dalies šių klientų nei pagal savo vidinius dokumentus, nei pagal teisės aktų reikalavimus neturėjo pareigos prieš jų aptariamas operacijas ar jų metu gauti lėšų kilmę pagrindžiančius dokumentus, neturėjo atlikti ir vidinio tyrimo dėl jų, kadangi didžioji dalis šių operacijų (17 iš ataskaitoje minimų 21) neviršijo 15 000 Eur, t. y. sumos, nuo kurios, pagal pareiškėjo vidinius dokumentus, turėtų prašyti kliento paaiškinimų dėl lėšų kilmės ir tai pagrindžiančių dokumentų. Pareiškėjas ėmėsi pakankamai veiksmų, siekdamas įvertinti klientų lėšų kilmei pagrįsti gautus dokumentus, o pavieniai ir atsitiktiniai veiklos trūkumai negali užtraukti poveikio priemonės, o ypač piniginės baudos.

2.6. Pareiškėjo įdiegta stebėjimo sistema buvo pritaikyta jo, veikiančio kaip elektroninių pinigų įstaiga, turinčios ribotos veiklos licenciją, veiklos pobūdžiui. Pareiškėjas buvo nubaustas už trūkumus, vykdant veiklą pagal elektroninių pinigų įstaigos licenciją, nepraėjus nė metams nuo veiklos pagal šią licenciją vykdymo pradžios, nors atsakovas yra įsipareigojęs pirmaisiais ūkio subjekto veiklos vykdymo metais aktyviai teikti konsultacijas bei pagalbą, padedant laikytis teisės aktų, o ne skubėti skirti baudas. Atsakovas (duomenys neskelbtini) pasirašė deklaraciją dėl pirmųjų verslo metų, o (duomenys neskelbtini) patvirtino savo įsipareigojimą minėtos deklaracijos toliau laikytis, t. y. atsakovas įsipareigojo pirmaisiais ūkio subjekto veiklos metais netaikyti šiam subjektui poveikio priemonių (baudų, veiklos ribojimo ir kitų), identifikavus pažeidimus, visų pirma nustatyti tinkamą terminą pažeidimams ištaisyti, kuris, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, gali būti pratęsiamas. Tačiau atsakovas nesuteikė tinkamo termino tariamiems pažeidimams ištaisyti, bet iš karto skyrė poveikio priemonę, tokiu būdu pažeisdamas savo deklaracijoje nurodytą įsipareigojimą ir teisėtų lūkesčių principą. Tikrinamuoju laikotarpiu galioję teisės aktai neapibrėžė tokios stebėsenos efektyvumo sąvokos ir matavimo būdo, todėl pareiškėjas negali suprasti, kokį efektyvumo kriterijų turi atitikti. Be to, tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas nevykdė aktyvios elektroninių pinigų įstaigos veiklos, todėl pareiškėjo taikomi scenarijai negalėjo sugeneruoti didelio skaičiaus įspėjimų. Patikrinimo metu pareiškėjas buvo pradėjęs vykdyti elektroninių pinigų įstaigos veiklą, todėl neturėjo nusistovėjusios nuolatinės reikšmingos klientų bazės. Esant tokioms aplinkybėms neįmanoma įvertinti stebėjimo sistemos pritaikomumo (efektyvumo), nes tinkamai įvertinti stebėsenos scenarijų efektyvumą galima tik įsigilinus į Įstaigos faktiškai vykdomą veiklą, tačiau atsakovas to nepadarė.

2.7. Pareiškėjas Sprendimo 3 punkte nurodyto pažeidimo nepadarė. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas tinkamai reglamentavo dalykinių santykių (operacijų) stebėseną, vykdydamas valiutos keityklos operatoriaus veiklą tinkamai vykdė momentinę ir retrospektyvinę operacijų (sandorių) stebėseną, kai valiutos keitimo operacijos neviršijo 3 000 Eur. Pareiškėjo įdiegta stebėjimo sistema buvo pritaikyta jo, veikiančios kaip elektroninių pinigų įstaiga, turinčios ribotos veiklos licenciją, veiklos pobūdžiui. Atsakovas padarė priešingas išvadas, pareiškėjui teikdamas teisės aktuose nenumatytus reikalavimus ir, priešingai teisės aktų raidei bei įstatymų leidėjo valiai, juos aiškindamas bei taikydamas, tinkamai neįsigilinęs į pareiškėjo veiklą.

2.8. Pareiškėja nesutiko su Sprendimo 4 punkte nurodytu pažeidimu ir nurodė, kad vykdydamas valiutos keityklos operatoriaus veiklą, laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, susijusių su vidaus kontrolės priemonėmis įgyvendinant tarptautines sankcijas, ribojamąsias priemones. Tikrinamuoju laikotarpiu tarptautinių sankcijų įgyvendinimas buvo reglamentuotas vidaus dokumentuose, nurodytuose 2023 m. birželio 16 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini): (duomenys neskelbtini) pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos apraše, Tarptautinių finansinių sankcijų įgyvendinimo procedūroje, Asmenų, kuriems galimai taikomos tarptautinės sankcijos, aptarnavimo instrukcijoje, PPTFP politikoje.

Tokie pareiškėjo vidaus dokumentai buvo parengti, atsižvelgiant į tuo metu galiojusias Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, be to, nurodyti vidaus dokumentai buvo pateikti atsakovui tikslinio neplaninio pareiškėjo patikrinimo metu. Pasak pareiškėjo, jo procedūros aiškiai ir išsamiai reglamentavo tarptautinių sankcijų įgyvendinimo procesą, o Nurodymai nenumatė reikalavimų finansų įstaigų vidaus politikoms ir procedūroms, kurios turi reglamentuoti finansų įstaigų vidaus procesus, susijusius su sankcijų įgyvendinimu.

Nesant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atsakovas negali skirti poveikio priemonės už neegzistuojančių reikalavimų nevykdymą, be to, pareiškėjas neturi pareigos tarptautinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimo tikslu nustatyti asmenų, keičiančių valiutą iki 3 000 Eur, tapatybės. Pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai tarptautinių sankcijų patikrą atlieka tik valiutos keitimo operacijoms esant lygioms ar viršijant 3 000 Eur, o tikrinamuoju laikotarpiu turėjo patvirtinęs vidaus taisykles ir procedūras, reglamentuojančias tarptautinių sankcijų patikrą tais atvejais, kai valiutos keitimo operacija yra lygi 3 000 Eur.

Pareiškėjo Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo procedūros 3.1. punkte numatyti atvejai, kada atliekamas pareiškėjo kliento duomenų patikrinimas sankcijų taikymo atžvilgiu, o 3.1.7. punkte nurodyta, kad toks kliento duomenų patikrinimas atliekamas atliekant valiutos keitimo operaciją grynais pinigais, įstatymo numatytais atvejais, kai privaloma identifikuoti asmenį. Pareiškėjo praktika netikrinti kliento tapatybės, jei pavienė ar susijusi valiutos keitimo operacija neviršijo 3 000 Eur ribos, atitiko PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Atsakovas plečiamai aiškina teisės aktus, Sprendime išdėstyta teisės aktų interpretacija yra nepagrįsta ir neatitinka PPTFPĮ bei Nurodymų, kuriuos atsakovas priėmė, vadovaudamasis PPTFPĮ 4 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę atsakovui patvirtinti valiutos keityklos operatoriams skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (toliau – ir PPTF). Taigi, atsakovo teisė patvirtinti Nurodymus kyla iš PPTFPĮ, todėl jis negali nustatyti reikalavimų, kurie prieštarautų PPTFPĮ.

Jei PPTFPĮ įtvirtina teisę valiutos keitimo operatoriams netikrinti kliento tapatybės atliekant valiutos keitimo operacijas iki 3 000 Eur, pareiškėjo nuomone, atsakovas neturi teisės nustatyti reikalavimo tikrinti kliento tapatybę visais atvejais, nesvarbu, kokia yra valiutos keitimo operacijos suma. Įvertinusi, kad pareiškėjas veikia (duomenys neskelbtini), aptarnauja (duomenys neskelbtini) esančius asmenis bei nevykdo tarptautinių valiutos keitimo operacijų, atsižvelgdama į vykdomą verslo modelį, Įstaiga sprendė, kad rizika dėl tarptautinių sankcijų pažeidimo, keičiant valiutą grynaisiais pinigais iki 3 000 Eur, nėra didelė, todėl buvo priimtas sprendimas, atliekant vienkartines ar susijusias valiutos keitimo operacijas iki 3000 Eur ribos, klientų tapatybės nenustatyti.

2.9. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimo 5 punkte nurodytu pažeidimu ir pažymėjo, kad nepaisant to, jog dalį tikrinamojo laikotarpio pareiškėjas neturėjo nustatęs reikiamų procedūrų, susijusių su tinkamų vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (ar) audito procedūromis PPTFPĮ nuostatoms užtikrinti, šį trūkumą ištaisė tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. neprasidėjus pareiškėjo tiksliniam neplaniniam patikrinimui. (duomenys neskelbtini) 2022 m. gruodžio 27 d. visuotinis akcininkų susirinkimas patvirtino su PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos vertinimu susijusias vidaus politikas ir procedūras, t. y.

Vidaus audito tvarką, Vidaus audito nuostatus, Ilgalaikį vidaus audito planą 2023–2025 m. bei Vidaus audito rizikos vertinimą. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo atlikęs PPTFP vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimo, tačiau tokį vertinimą buvo pradėjęs prieš pareiškėjo tikslinio neplaninio patikrinimo pradžią, apie kurį atsakovas pareiškėjo iš anksto neinformavo, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės veiklos susiplanuoti tokiu būdu, kad vertinimas būtų atliktas atsakovo pageidaujamu tikrinamuoju laikotarpiu.

Pareiškėjas veiklos auditą PPTFP srityje inicijavo (duomenys neskelbtini) rudenį, sutartį dėl audito atlikimo su auditoriumi sudarė (duomenys neskelbtini) mėnesį, o auditas buvo pradėtas (duomenys neskelbtini), tačiau dėl netikėto pareiškėjo tikslinio neplaninio patikrinimo nespėjo jo užbaigti iki tikslinio neplaninio patikrinimo. Pareiškėjas nebuvo nustatęs konkretaus periodo, kuriam pasibaigus turi būti atliekamas PPTFP auditas, kadangi vertino, jog audito cikliškumas yra susietas su kylančia rizika, o ne su automatiniu periodiškumu, todėl yra tinkamesnis būdas rizikai valdyti ir tuo pačiu nusako, kokiam įvykiui įvykus (rizikai pasireiškus), kokiu prioritetu bus inicijuojamas auditas.

Pareiškėjo pinigų plovimo prevencijos (toliau – ir PPP) audito metodika yra sudėtinė jo Vidaus audito tvarkos dalis, todėl PPP audito metodikos nuostatas reikia skaityti ir vertinti bendrai, be to, tvarka nenumato standartinio periodiškumo bet kuriai pareiškėjo sričiai. Priešingai, numato, jog skirtingų sričių audito atlikimas (dažnumas, periodiškumas) priklausys nuo srities keliamos rizikos, todėl atsakovo teiginys apie nenustatytą PPTFP audito periodiškumą yra neteisingas. Pareiškėjas vidaus audito tvarkoje turėjo nusistatęs kriterijus, pagal kuriuos galėjo nustatyti, kada turi būti atliekamas PPTFP auditas.

Iš PPP audito metodikos turinio akivaizdu, kad auditas apima ir teroristų finansavimo sritį. Be to, minėtos tvarkos 1.3 punktas numato, jog auditą atlieka vidaus auditorius. Nei PPTFPĮ, nei atsakovo valdybos patvirtinti teisės aktai nenumato pareigos finansų rinkos dalyviams paskirti konkretų už auditą atsakingą asmenį, todėl pareiškėjas neprivalėjo tokio paskirti. Taigi, pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu, iki žinios apie pareiškėjo tikslinį neplaninį patikrinimą, patvirtino reikiamas procedūras, kurios neturėjo esminių turinio trūkumų ir pareiškėjas tikslinio neplaninio patikrinimo metu buvo atliekantis PPTFP vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimą.

2.10. Baudos, t. y. vienos iš griežtesnių poveikio priemonių, skyrimas yra neproporcinga priemonė, nes nubaudimo tikslų galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis. Pareiškėjas manė, jog Sprendimo priėmimo faktas (įspėjimas) yra pakankama priemonė pasiekti sankcijos tikslus. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo, teikė visus reikalingus duomenis, atliko reikalingus pakeitimus, sumažino ribą, nuo kurios klientui atliekant valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais nustato kliento ir naudos gavėjo tapatybę, nuo 3 000 Eur iki 2 000 Eur, nors to daryti neprivalėjo, taip pat atsakovas neįvertino, kad pareiškėjas nuolat atlieka vidinių procedūrų atnaujinimą, stiprina PPTF prevencijos ir sankcijų kontrolės sistemas bei aktyviai ėmėsi tobulinti, atsakovo nuomone, tobulintinas pareiškėjo sistemos dalis.

Pareiškėjas dėjo ir toliau deda maksimalias pastangas, jog PPTFP bei sankcijų įgyvendinimo kontrolė būtų nuolat stiprinama, o atsižvelgiant į pareiškėjo teikiamų paslaugų apimtį, vien pažeidimo fakto nustatymas ir paskelbimas per se (savaime) yra pakankama priemonė įgyvendinti ir pasiekti baudų skyrimo tikslus. Sprendimą paskelbus viešai atsakovo tinklalapyje, pareiškėjas yra tiesiogiai ir per centralizuotus tokios informacijos šaltinius pasiekiamas kredito įstaigoms ir kitiems potencialiems partneriams, kurie vertina dalykinių santykių su pareiškėju užmezgimo riziką, nepriklausomai, ar Sprendimas yra teisėtas ir (ar) įsiteisėjęs. Toks viešas pranešimas informuoja rinką ir daro neigiamą įtaką pareiškėjo veiklai bei reputacijai.

Nepaisant to, kad atsakovas baudos dydį reikšmingai sumažino, tačiau 45 000 Eur yra didelė bauda, kuri reikšmingai paveiks pareiškėjo finansinę būklę, todėl tokio dydžio baudos skyrimas turėtų būti tinkamai motyvuotas, o ne paremtas vien teisės principais. Atsižvelgiant į pareiškėjo bendradarbiavimą, rekomendacijų įgyvendinimą, faktą, kad reali žala nebuvo padaryta, yra pagrįstas pagrindas vertinti, kad pakankama poveikio priemonė būtų buvęs įspėjimas. Pareiškėjas nurodė, kad bendra suma yra mažintina, kadangi atsakovas netinkamai pritaikė baudų skyrimo taisykles.

Be to, kai finansų įstaigos patikrinimo metu yra nustatomi keli pažeidimai, kurie atitinka šiurkštaus pažeidimo kriterijus, turi būti kvalifikuojama, kad atliktas vienas sistemingas pažeidimas, už kurį gali būti skiriama viena piniginė sankcija, o ne kelios atskiros, kurios po to sudedamos, kaip padarė atsakovas. Taigi, pareiškėjui, konstatavus, kad pažeidimai nustatyti pagrįstai, skirtina tik viena iš baudų, o ne visos trys.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

3.1. Atsakovas dėl pareiškėjo vykdytos dalykinių santykių ir (ar) operacijų stebėsenos nurodė, kad PPTFPĮ ir Nurodymuose yra įtvirtinta pareiga finansų įstaigoms vykdyti ne tik dalykinių santykių, bet ir (arba) operacijų stebėseną. Pareiškėjui, veikiančiam kaip valiutos keityklos operatoriui, kyla pareiga vykdyti operacijų stebėseną. Sprendime buvo išaiškinta, kad tais atvejais, kai dalykiniai santykiai su klientu nėra užmezgami, pareiškėjas įpareigojamas vykdyti operacijų stebėseną, be to, atsižvelgiant į pareiškėjo vykdomo verslo pobūdį, t. y. kad didžioji dalis pareiškėjo teikiamų paslaugų sudaro (duomenys neskelbtini), siekiant išvengti ir suvaldyti galinčią kilti PPTF riziką dėl operacijų skaidymo siekiant išvengti tapatybės nustatymo pagrindų, pareiškėjui svarbu nustatyti vidaus taisykles ir procedūras, reglamentuojančias jo atliekamos vienkartinių valiutos keitimo operacijų stebėsenos apimtį, nepriklausomai nuo operacijos vertės, t. y. nepriklausomai nuo slenkstinės piniginės ribos, nustatytos PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nors pareiškėjas teigė, kad jam nėra taikytini stebėsenos reikalavimai, tačiau jis, veikdamas kaip valiutos keityklos operatorius, turėjo (ir yra) parengęs vidaus taisykles ir procedūras, susijusias su dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsena, kuriomis vadovavosi praktikoje tikrinamuoju laikotarpiu, kuriose buvo įtvirtintas reikalavimas atlikti retrospektyvią stebėseną valiutos keitimo operacijoms grynaisiais pinigais, kurių metu kliento tapatybė nebuvo nustatyta, t. y. operacijoms, kurių vertė siekė iki 3 000 Eur.

3.2. Dėl dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos reikalavimų įgyvendinimo atsakovas pažymėjo, kad teisės aktų nuostatos (PPTFPĮ, Nurodymų) apibrėžia pagrindinius reikalavimus kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenai bei finansų įstaigoms palieka teisę nuspręsti, kokiais būdais ir priemonėmis, atsižvelgiant į konkrečios įstaigos veiklos mastą, pobūdį, klientų bazę, klientų keliamą PPTF riziką ir pan., bus vykdoma stebėsena. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad teisės aktai nenumato reikalavimų dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos priemonėms (įskaitant ir finansų įstaigoje privalomas patvirtinti vidaus tvarkas ir procedūras, susijusias su stebėsenos įgyvendinimu). Tinkamas stebėsenos reglamentavimas nėra formalus ir savitikslis reikalavimas. Finansų įstaigos, siekdamos tinkamai įgyvendinti PPTF prevenciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir laiku pastebėti įtartinas klientų operacijas, privalo užtikrinti, kad jų naudojamos priemonės stebėsenai vykdyti yra parinktos ne bet kaip, o pritaikytos konkrečiai įstaigai pagal jos veiklos mastą ir pobūdį bei koreliuoja su atliktu visos įstaigos veiklos PPTF rizikos vertinimu. Tokie reikalavimai turi būti vienodai įgyvendinami visų darbuotojų, o šiam tikslui pasiekti yra reikalingos tinkamai ir išsamiai parengtos vidaus tvarkos ir procedūros, įgyvendinančios teisės aktuose numatytus stebėsenos reikalavimus. Taigi, Sprendime pagrįstai nurodyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo vidaus tvarkos ir procedūros, reglamentuojančios dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėseną, turėjo trūkumų, t. y. neįtvirtino reikalavimo reguliariai peržiūrėti ir vertinti stebėsenai taikomus sprendimus, nedetalizavo retrospektyvios stebėsenos įgyvendinimo, neįtvirtino priemonių susijusioms operacijoms nustatyti.

3.3. Atsakovas dėl dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos, pareiškėjui vykdant valiutos keityklos operatoriaus veiklą, akcentavo, kad atsakovo išvadą dėl pareiškėjo vykdomos stebėsenos neefektyvumo ir nepakankamumo lėmė pareiškėjo vykdomos stebėsenos įgyvendinimo praktikoje vertinimas analizuojant atrinktų pareiškėjo klientų bylas, taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas nenustatė galimų valiutos keitimo operacijų skaidymo atvejų, siekdamas išvengti kliento tapatybės nustatymo pagrindų. Atsakovas nurodė, kad valiutos keitimo operacijų stebėsenos vykdymas yra itin svarbus siekiant tinkamai nustatyti, ar klientas nevykdo susijusių operacijų ir jų neskaido (siekiant išvengti PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto tapatybės nustatymo pagrindo).

Valiutos keitimo operacijoms skirtos stebėsenos priemonės taip pat turėtų padėti nustatyti, ar klientas per trumpą laiką neatlieka valiutos keitimo operacijų skirtinguose valiutos keityklos operatoriaus valdomuose padaliniuose, taip pat siekiant įvertinti sudėtingus ar neįprastai didelius sandorius, kurie neturi akivaizdaus ekonominio ar matomo teisėto tikslo. Sprendime nenurodyta, kad pareiškėjas, siekdamas nustatyti susijusias operacijas (operacijų skaidymo atvejus), visais atvejais, nepriklausomai nuo operacijos sumos, privalo nustatyti kliento tapatybę.

Sprendime pažymėta, kad pareiškėjas turi įgyvendinti stebėsenos procedūras, skirtas tokių atvejų identifikavimui. Be kita ko, Sprendime pažymėta, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo vidaus tvarkos ir procedūros nenustatė stebėsenos procedūrų galimiems operacijų skaidymo atvejams (susijusioms operacijoms) nustatyti, o tai galėjo lemti, kad pareiškėjas praktikoje tokių atvejų nenustatė. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo tikslinio neplaninio patikrinimo metu pateiktą informaciją apie atrinktas valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais, kurių vertė nesiekė 3 000 Eur, ir nustatęs, kad šios operacijos galėjo būti susijusios, Sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas, tinkamai neįgyvendindamas operacijų stebėsenos, nenustatė potencialių operacijų skaidymo atvejų.

Atsakovas pareiškėjo tikslinio neplaninio patikrinimo metu vertino, kad skirtinguose pareiškėjo skyriuose per trumpą laiko tarpą atliktos tos pačios valiutos ir tos pačios vertės valiutos keitimo operacijos atitinka 2014 m. gruodžio 5 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) direktoriaus įsakymo Nr. V-240 „Dėl Galimo pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įtartinų operacijų kriterijai) 2.2 papunktį, todėl Sprendime pagrįstai jas įvardijo kaip potencialius operacijų skaidymo atvejus ir konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 16 straipsnio 2 dalį.

Atsakovas, įvertinęs 30 klientų, atlikusių valiutos keitimo operacijas, bylų informaciją, 9 iš 30 klientų atvejų pagrįstai nustatė trūkumus, susijusius su stebėsenos įgyvendinimu ir pagrįstai Sprendime nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė teisės aktuose (Nurodymų 67 punkte) nustatyto reikalavimo dokumentuoti vidinius tyrimus, o pareiškėjo atliktas surinktų dokumentų vertinimas (tais atvejais, kai pareiškėja prašė klientų pateikti lėšų kilmę pagrindžiančius dokumentus) buvo atliekamas formaliai, nesiaiškinant, kokia yra tikroji kliento lėšų kilmė.

3.4. Dėl dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos pareiškėjui vykdant ribotos veiklos elektroninių pinigų įstaigos veiklą, atsakovas nurodė, kad tikrinamuoju laikotarpiu ne visi pareiškėjo naudojami stebėsenos scenarijai buvo tinkamai sureguliuoti sistemoje, nes pareiškėjo taikytos momentinės stebėsenos priemonės neatitiko pareiškėjo klientams individualaus PPTF rizikos vertinimo metu nustatytų limitų. Išvadą dėl pareiškėjo vykdomos stebėsenos neefektyvumo jam vykdant ribotos veiklos elektroninių pinigų įstaigos veiklą, lėmė ne tik pareiškėjo įdiegtų stebėsenos scenarijų vertinimas, bet ir tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo vykdytos stebėsenos praktinio įgyvendinimo trūkumai, nustatyti tikslinio neplaninio patikrinimo metu analizuojant atrinktų pareiškėjo klientų bylas. Įvertinus pareiškėjo klientų bylų informaciją, 3 iš 10 klientų bylų nustatyti trūkumai, susiję su dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos įgyvendinimu pareiškėjui vykdant ribotos veiklos elektroninių pinigų įstaigos veiklą. Visais trimis atvejais klientų vykdytos mokėjimo operacijos buvo sustabdytos dėl viršytų limitų, o pareiškėjo PPTF prevencijos vadovė, vertindama operacijas, visais atvejais nurodė, kad klientai turi atnaujinti kliento pažinimo anketą. Nors anketos atnaujintos nebuvo ir reikiamais atvejais pareiškėjas neprašė iš klientų paaiškinti lėšų kilmę bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus, tačiau įvykdė mokėjimus.

3.5. Sprendimo 3 punkte pagrįstai konstatuotas pažeidimas, nes pareiškėjui, veikiančiam kaip valiutos keityklos operatoriui, yra taikytinos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėseną. Pareiškėjo vykdyta stebėsena valiutos keitimo operacijų atžvilgiu turėjo trūkumų, nes jis, neturėjęs tinkamų vidaus tvarkų ir procedūrų, nenustatė potencialių operacijų skaidymo atvejų, taip pat nustatyti 9 atvejai iš 30 atrinktų ((duomenys neskelbtini)) ir 3 atvejai iš 10 ((duomenys neskelbtini)), kai pareiškėjas nesiėmė savo vidaus procedūrose nustatytų veiksmų kliento lėšų kilmei išsiaiškinti ir nevykdė pareigos dokumentuoti vidinius tyrimus, pareiškėjo tikslinio neplaninio patikrinimo metu nustatytais atvejais juos atliko formaliai, nesiaiškindamas tikrosios kliento lėšų kilmės, tokiu būdu pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 9 straipsnio 16 dalies ir 16 straipsnio 2 dalies ir Nurodymų 58 punkto reikalavimus.

3.6. Atsakovas dėl tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo reikalavimų pažymėjo, kad pareiškėjas klaidingai sieja tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių reikalavimų įgyvendinimą su PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu tapatybės nustatymo reikalavimu, nes tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių tinkamas įgyvendinimas nėra ir negali būti siejamas su kliento tapatybės nustatymo pagrindais. PPTFPĮ ir Nurodymų reikalavimai įpareigoja pareiškėją įdiegti vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, kurios leistų identifikuoti, ar finansų pareiškėjo klientai, jų vykdomi sandoriai ar operacijos nepatenka į tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių apimtį. Nei PPTFPĮ, nei Nurodymuose nenumatyta, kad finansų įstaigos klientų tikrinimas tarptautinių sankcijų atitikčiai priklauso nuo PPTFPĮ įtvirtintų tapatybės nustatymo pagrindų, be to, PPTFPĮ ir Nurodymai neįtvirtina tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių ir jų įgyvendinimo apimties, nes minėti teisės aktai numato tik finansų įstaigos pareigą sukurti vidaus kontrolės sistemą, kurios pagrindu būtų įgyvendinamos tarptautinės sankcijos ir ribojamosios priemonės. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas plečiamai aiškina teisės aktus. Nors tarptautinės sankcijos, ribojamosios priemonės privalo būti taikomos sankcijas įtvirtinančiuose teisės aktuose nustatyta apimtimi ir nepriklausomai nuo PPTFPĮ įtvirtintų kliento tapatybės nustatymo pagrindų, pareiškėjas, aiškindamas tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo reikalavimus, klaidingai pasirinko remtis PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu tapatybės nustatymo pagrindu, o ne tarptautinių sankcijų įgyvendinimą reglamentuojančiais teisės aktais.

3.7. Dėl pareiškėjo tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo tvarkos, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo sprendimas netikrinti klientų tarptautinių sankcijų atitikčiai, kai valiutos keitimo operacija neviršijo 3 000 Eur, nėra tinkamas, turėjo trūkumų ir neatitinka teisės aktų, įtvirtinančių tarptautines sankcijas, ribojamąsias priemones, tikslų, be to, pareiškėjo pasirinktos priemonės tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimui nėra tinkamos ir pakankamos. Tarptautines sankcijas nustatantys teisės aktai (pavyzdžiui, ES reglamentai) įtvirtina imperatyvius reikalavimus ir (ar) draudimus, kuriuos pareiškėjas privalo įgyvendinti net ir tais atvejais, kai, finansų įstaigos vertinimu, tarptautinių sankcijų rizika yra maža.

Pareiškėjui vertinant, kad tarptautinių sankcijų rizika Lietuvos Respublikoje yra maža, kyla grėsmė, kad pareiškėjas, neužtikrindamas tinkamo tarptautinių finansinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo savo veikloje, nenustatys sankcionuotų subjektų ar tarptautinių sankcijų draudžiamų operacijų (sandorių) ir neatliks tarptautines sankcijas, ribojamąsias priemones ir jų įgyvendinimą nustatančiuose teisės aktuose nustatytų veiksmų. Atsakovas akcentavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu galiojusios pareiškėjo vidaus tvarkos ir procedūros tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo srityje turėjo trūkumų.

Nors pareiškėjas teigė, kad nei PPTFPĮ, nei Nurodymai ar kiti PPTF prevenciją reglamentuojantys teisės aktai nenustatė, kokiu detalumu pareiškėjas turi reglamentuoti tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių reikalavimų įgyvendinimą vidaus procedūrose, tačiau akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos apraše nurodytos sankcijų įgyvendinimo taisyklės nėra tinkamos ir pakankamos, nes jos įtvirtino tik bendro pobūdžio reikalavimus tikrinti klientus tarptautinių sankcijų sąrašuose, tačiau nebuvo nurodyta, kokiu būdu pareiškėjo darbuotojai turėtų šiuos reikalavimus įgyvendinti praktikoje.

Pareiškėjui nereglamentavus jo darbuotojų veiksmų, aktualių tarptautinių sankcijų sąrašų atnaujinimo, tinkamas ir vieningas tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių reikalavimų įgyvendinimas iš esmės neįmanomas. Sprendime teisingai konstatuota, kad dalį tikrinamojo laikotarpio, t. y. (duomenys neskelbtini), kai įsigaliojo Sankcijų įgyvendinimo procedūra, pareiškėjas nebuvo tinkamai reglamentavęs tarptautinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimo. Be to, pareiškėjas visu tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo patvirtinęs vidaus taisyklių ir procedūrų, reglamentuojančių tarptautinių sankcijų patikrą tais atvejais, kai valiutos keitimo operacija neviršija 3 000 Eur, nors jam kyla pareiga tikrinti klientus, jų atliekamus sandorius (operacijas) tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių atitikčiai nepriklausomai nuo PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų tapatybės nustatymo pagrindų.

3.8. Sprendimo 4 punkte pagrįstai konstatuotas pažeidimas, nes dalį tikrinamojo laikotarpio galiojusios pareiškėjo vidaus tvarkos ir procedūros, skirtos tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimui, turėjo trūkumų, o pareiškėjas Tikrinamuoju laikotarpiu neatliko tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių patikros tais atvejais, kai valiutos keitimo operacija neviršijo 3 000 Eur, todėl pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei Nurodymų 70.1 papunkčio reikalavimus.

3.9. Atsakovas dėl PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų tinkamumo vertinimo teigė, kad pareiškėjas dalį tikrinamojo laikotarpio, t. y. (duomenys neskelbtini), kai (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo patvirtintos su PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos vertinimu susijusios vidaus politikos ir procedūros, pareiškėjas neturėjo nustatęs vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, skirtų atitikties ir (ar) audito procedūras reglamentuojančioms PPTFPĮ nuostatoms įgyvendinti. Nuo 2022 m. gruodžio 27 d.

įsigaliojusios pareiškėjo vidaus audito tvarkos ir procedūros tinkamai nereglamentavo PPTF prevencijos srities audito. Atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo 2022 m. gruodžio 27 d. nutarimu patvirtinta Vidaus audito tvarka, Vidaus audito nuostatai ir Ilgalaikis vidaus audito planas skirti vidaus audito organizavimui ir atlikimui, o ne PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimui. PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimas tik iš dalies yra reglamentuotas Vidaus audito tvarkos 1 priede PPP audito metodika.

Pareiškėjo vidaus auditą reglamentuojantys dokumentai skirti vidaus audito funkcijos finansų įstaigoje įdiegimui ir vykdymui, o juose nurodyta, kad vidaus audito organizavimui ir atlikimui yra taikomas Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas (toliau – FĮĮ) ir Elektroninių pinigų įstaigų ir mokėjimo įstaigų valdymo sistemos ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų aprašas, patvirtintas Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 247 „Dėl Elektroninių pinigų įstaigų ir mokėjimo įstaigų valdymo sistemos ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo.“ PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimo atlikimo pagrindas nustatytas PPTFPĮ 29 straipsnio 4 dalyje, o jo atlikimo tvarka buvo plačiau reglamentuojama Nurodymų 7 ir 8 punktuose.

Kadangi pareiškėjo vidaus procedūros, reglamentuojančios vidaus auditą, skirtos FĮĮ 23 straipsnio 1 dalies reikalavimui įgyvendinti, o ne PPTFPĮ 29 straipsnio 4 dalies reikalavimui, atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jo Vidaus audito tvarka ir PPP audito metodika turi būti vertinamos bendrai. Atsakovas tvirtino, kad Vidaus audito tvarką ir PPP audito metodiką skaitant ir vertinant bendrai, negalima nustatyti PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimo atlikimo periodiškumo, kokios, be deramo klientų tikrinimo (angl.

KYC), PPTF prevencijos sritys turi būti vertinamos. Be kita ko, tiek PPP audito metodikoje, tiek Vidaus audito atlikimo tvarkoje, be deramo klientų tikrinimo, nėra paminėta jokia kita audituojama PPTF prevencijos sritis, o Vidaus audito tvarkoje yra įtvirtinta tik bendro pobūdžio tvarka periodiškai atlikti vidaus auditą.

3.10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neneigė, jog tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo atlikęs PPTF prevencijos srities audito. Tikslinio neplaninio patikrinimo metu pareiškėjas pateikė informaciją atsakovui, kad nuo (duomenys neskelbtini) atlieka PPTF prevencijos srities auditą, tačiau audito ataskaita nebuvo pateikta iki tikrinamojo laikotarpio ((duomenys neskelbtini)) ir tikslinio neplaninio patikrinimo ((duomenys neskelbtini)) pabaigos. Nors pareiškėjas nurodė, kad negalėjo laiku užbaigti PPTF prevencijos srities audito dėl (duomenys neskelbtini) atsakovo pradėto pareiškėjo tikslinio neplaninio patikrinimo, atsakovas pažymėjo, kad nuo (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) įrašytos į valiutos keityklos operatorių sąrašą, o nuo (duomenys neskelbtini) išduota ribotos veiklos elektroninių pinigų įstaigos licencija. Taigi, Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas beveik 7 metus vertėsi valiutos keityklos operatoriaus veikla, o toks terminas yra pakankamas pasirengti ir atlikti PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodyto audito ataskaita nebuvo pateikta atsakovui nei kartu su 2023 m. liepos 13 d. rašytiniais paaiškinimais dėl Patikrinimo ataskaitos, nei su 2023 m. spalio 11 d. papildomais paaiškinimais. Nepaisant to, atsakovas 2023 m. spalio 11 d. pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose nurodytą sutikimą su tuo, kad tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo atlikęs PPTF prevencijos srities audito, vertino kaip gerinančią pareiškėjo padėtį aplinkybę ir, remdamasis gerąja praktika, priimdamas Sprendimą, sumažino taikomos poveikio priemonės – baudos dydį. Todėl nustačius, kad pareiškėjas visą tikrinamąjį laikotarpį nebuvo atlikęs PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimo, Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Nurodymų 8 punktą.

3.11. Sprendimo 5 punkte pagrįstai konstatuotas pažeidimas, nes pareiškėjas dalį tikrinamojo laikotarpio nebuvo nustatęs vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (ar) audito PPTF prevencijos srityje ir visu tikrinamuoju laikotarpiu neatliko PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos vertinimo.

3.12. Kadangi Sprendime pagrįstai konstatuoti pareiškėjo pažeidimai, jam pagrįstai paskirta poveikio priemonė – bauda. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjo padėtį gerinančias aplinkybes, Sprendime buvo konstatuoti iš viso 5 pažeidimai, už pažeidimą, nurodytą Sprendimo 1 punkte, atsakovas taikė švelniausią poveikio priemonę – įspėjimą, o pažeidimą, nurodytą Sprendimo 2 punkte, pripažino mažareikšmiu ir poveikio priemonės už jį neskyrė, be kita ko, už pažeidimus, nurodytus Sprendimo 3–5 punktuose, buvo skirta šiems pažeidimams proporcinga bauda.

Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad pareiškėjas ėmėsi priemonių pažeidimui ištaisyti, atsakovas tai laikė pareiškėjo padėtį gerinančia aplinkybe , todėl sumažino baudos dydį už pažeidimą, nurodytą Sprendimo 3 punkte. Atsakovas, skirdamas poveikio priemonę – baudą, už pažeidimo, nurodyto Sprendimo 5 punkte, padarymą, Sprendimo rezoliucinėje atsižvelgė į pareiškėjo padėtį gerinančią aplinkybę, kad pareiškėjas sutiko, jog nebuvo reglamentavęs PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų tinkamumo vertinimo ir jo atlikęs remiantis gerąja praktika, todėl sumažino baudos dydį.

Sprendimo priėmimo metu atsakovas nenustatė su pažeidimu, nurodytu Sprendimo 4 punkte, susijusių pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar jo padėtį gerinančių aplinkybių. Patikrinimų metu įprastas informacijos ir dokumentų teikimas atsakovo specialistams, atliekantiems patikrinimus priežiūros tikslais, yra finansų rinkos dalyvio pareiga, kurią jis privalo vykdyti ir be kurios neįmanoma būtų užtikrinti finansų rinkos dalyvių priežiūros. Atsakovas, spręsdamas dėl poveikio priemonių (ne)skyrimo už pareiškėjo padarytus teisės aktų pažeidimus, atsižvelgė ir įvertino visas jam Sprendimo priėmimo metu žinotas pareiškėjo padėtį gerinančias aplinkybes.

Atsakovas tvirtino, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, jog jis neatsižvelgė į pareiškėjo bendradarbiavimą, nuolatinį vidaus tvarkų ir procedūrų tobulinimą, atsakovui pateiktą Trūkumų pašalinimo planą. Sprendime atsakovas tokias aplinkybes pažymėjo ir jas vertino, spręsdamas dėl pareiškėjui taikytinos poveikio priemonės ir jos dydžio. Kadangi pareiškėjas neatliko pagrindinių PPTFPĮ nustatytų pareigų PPTF prevencijai užtikrinti, atsakovas konstatavo, kad Sprendimo 3–5 punktuose nustatyti pažeidimai negali būti laikomi mažareikšmiais, o poveikio priemonės netaikymas arba įspėjimo ar kitos švelnesnės poveikio priemonės taikymas neleistų pasiekti finansų rinkos priežiūros tikslo – užtikrinti pareiškėjo veiklos atitiktį PPTFPĮ ir kitų teisės aktų normoms, nustatančioms reikalavimus veiksmingam PPTF rizikos valdymui, taip pat užtikrinti pažeidimų prevenciją ateityje.

Be to, atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo padėtį gerinančias aplinkybes ir I etape apskaičiuotas baudas, skiriamas už pažeidimus, nurodytus Sprendimo 3 ir 5 punktuose, sumažino po 5 proc. Atsakovas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo (toliau – ir LBĮ) 434 straipsnyje nustatytas sąlygas ir atsižvelgęs į tai, kad buvo padaryti šiurkštūs, didelio masto ir ilgą laiką trukę trys skirtingi atskirų teisės aktų normų pažeidimai, nustatė, kad nebuvo pagrindo pareiškėjui netaikyti poveikio priemonės ar taikyti įspėjimą ar kitą švelnesnę poveikio priemonę.

3.13. Dėl baudos neproporcingumo ir jos poveikio pareiškėjo finansinei būklei, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui skirta 45 000 Eur bauda sudaro (duomenys neskelbtini) proc. pareiškėjo bendrųjų (duomenys neskelbtini) pajamų. Kadangi pareiškėjas nepagrindė, kaip Sprendimu paskirta bauda reikšmingai paveiks jo finansinę padėtį, 45 000 Eur bauda yra proporcinga pažeidimų padarymui, o jos dydis nepadarys didelio neigiamo poveikio pareiškėjo finansinei padėčiai ir jo veiklai. Atsakovas nurodė, kad atitinkami neigiami padariniai, atsiradę po poveikio priemonės paskyrimo, yra neatsiejama atsakomybės taikymo dalis. Finansų rinkos dalyviai, darydami finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, prisiima riziką, kad dėl to jiems gali būti taikomos poveikio priemonės, taip pat gali kilti neigiamų padarinių, todėl pareiškėjas negali turėti iliuzijų, kad dėl jo veiklos specifikos ar užimamos rinkos dalies, jo padaryti pažeidimai nebus įvertinti pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Be to, Sprendimo 3–5 punktuose konstatuoti ne tapatūs, o skirtingi, t. y. skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis grįsti, atskirų PPTFPĮ ir Nurodymų nuostatų pažeidimai, už kuriuos pareiškėjui, vadovaujantis, inter alia (be kita ko), PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, buvo paskirta 45 000 Eur bauda, kuri gauta susumavus už atskirus, Sprendime individualizuotus pažeidimus apskaičiuotas baudas, nes atsakovas neturėjo teisės pareiškėjui skirti vieną baudą. Pareiga individualizuoti baudą numatyta LBĮ 433 straipsnio 10 dalyje. Neindividualizavus pareiškėjui paskirtos baudos (neįvertinus kiekvieno konkretaus pažeidimo sunkumo, trukmės, kitų įstatymuose nustatytų aplinkybių bei nenurodžius konkrečios už atitinkamą pažeidimą skirtos baudos), tai galėtų būti vertinama kaip aplinkybė, bloginanti jo situaciją, t. y. galėtų apriboti pareiškėjo teisę kiekvienu atskiru atveju grįsti gynybą reikšmingomis atsakomybės taikymui aplinkybėmis, susietomis su konkrečiu pažeidimu. Pareiškėjui pagrįstai buvo skirtos atskiros baudos už skirtingus PPTF prevencijos reikalavimų pažeidimus.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir bylos medžiagą, darė išvadą, kad pareiškėjui, veikiančiam kaip valiutos keityklos operatoriui, yra taikytinos PPTFPĮ nuostatos, reglamentuojančios dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėseną, o ypač PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir Nurodymų 58 punktas. Taigi, PPTFPĮ ir Nurodymuose yra įtvirtinta pareiga finansų įstaigoms vykdyti ne tik dalykinių santykių, bet ir (arba) operacijų stebėseną. Teismas nurodė, kad vadovaujantis minėtomis PPTFPĮ ir Nurodymų nuostatomis, pareiškėjui, veikiančiam kaip valiutos keityklos operatoriui, kyla pareiga vykdyti operacijų stebėseną, o tais atvejais, kai dalykiniai santykiai su klientu nėra užmezgami, jis įpareigojamas vykdyti operacijų stebėseną.

Nors pareiškėjas teigė, kad jam nėra taikytini stebėsenos reikalavimai, tačiau teismas vertino, kad jis, veikdamas kaip valiutos keityklos operatorius, turėjo (ir yra) parengęs vidaus taisykles ir procedūras, susijusias su dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsena, kuriomis vadovavosi praktikoje tikrinamuoju laikotarpiu, kuriose buvo įtvirtintas reikalavimas atlikti retrospektyvią stebėseną valiutos keitimo operacijoms grynaisiais pinigais, kurių metu kliento tapatybė nebuvo nustatyta, t. y. operacijoms, kurių vertė siekė iki 3 000 Eur.

Pareiškėjas 2023 m. liepos 13 d. su raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė numatomų veiksmų, skirtų pašalinti Lietuvos banko patikrinimo ataskaitoje nurodytus trūkumus, planą, kuriame numatyta patikslinti pareiškėjo vidaus dokumentus, nustatant reikalavimus momentinei ir retrospektyviai valiutos keitimo operacijų grynaisiais pinigais, įskaitant valiutos keitimo operacijų, kurių vertė nesiekia 3 000 Eur, stebėsenai. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog jam netaikytinos PPTFPĮ nuostatos, reglamentuojančios dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėseną.

Pareiškėjas, taikydamas PPTFPĮ nuostatas, yra patvirtinęs stebėsenos procedūras, kuriomis vadovaujasi ir, atsižvelgdamas į tikslinio neplaninio patikrinimo metu nustatytus trūkumus, jas tikslina. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad atsakovas Sprendime pagrįstai nurodė, jog PPTF prevenciją reglamentuojantys teisės aktai neatleidžia pareiškėjo nuo dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos organizavimo ir Sprendime vertino atsakovo atlikto patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos įgyvendinimu šiuos klausimus reglamentuojančių PPTFPĮ nuostatų atitikčiai.

6. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nustatė trūkumų, susijusių su dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos reglamentavimu ((duomenys neskelbtini)). Teismas taip pat nustatė, kad Kliento veiklos tyrimo instrukcija nepatvirtinta pareiškėjo vadovo ar valdymo organo sprendimu, be to, pareiškėjo vidaus tvarkose ir procedūrose nenustatyta stebėsenos scenarijų ir (ar) kitų priemonių operacijų skaidymo atvejams identifikuoti. Teismas pažymėjo, kad tikslinio neplaninio patikrinimo metu 2023 m. liepos 13 d. pareiškėjas su raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė numatomų veiksmų, skirtų pašalinti Lietuvos banko patikrinimo ataskaitoje nurodytus trūkumus, planą, kuriame numatė patikslinti vidaus dokumentus nustatant priemones, skirtas identifikuoti valiutos keitimo operacijų skaidymo atvejus ir įtartinas operacijas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo vidaus tvarkose ir procedūrose taip pat (duomenys neskelbtini). Todėl teismas sprendė, kad atsakovas Sprendime pagrįstai nurodė, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo galiojusios vidaus tvarkos ir procedūros, reglamentuojančios dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėseną, turėjo trūkumų, t. y. (duomenys neskelbtini).

7. Teismas nurodė, kad teisės aktai reglamentuoja pagrindinius dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos reikalavimus, kuriais remiantis, taip pat atsižvelgus į atliktą rizikos vertinimą, finansų įstaigoje turėtų būti sukurta stebėsenos sistema. Kadangi teisės aktų nuostatos (PPTFPĮ, Nurodymų 62.1–62.4 papunkčiai, 64–67 punktai) apibrėžia pagrindinius reikalavimus kliento dalykinių santykių ir operacijų stebėsenai bei vertinant tai, kad finansų įstaigoms paliekama teisė nuspręsti, kokiais būdais ir priemonėmis, atsižvelgiant į konkrečios įstaigos veiklos mastą, pobūdį, klientų bazę, klientų keliamą PPTF riziką ir pan., bus vykdoma stebėsena, teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog teisės aktai nenumato reikalavimų dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos priemonėms (įskaitant ir finansų įstaigoje privalomas patvirtinti vidaus tvarkas ir procedūras, susijusias su stebėsenos įgyvendinimu).

8. Teismas akcentavo, kad Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas turi įgyvendinti stebėsenos procedūras, skirtas tokių atvejų identifikavimui, nes tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo galiojusios vidaus tvarkos ir procedūros nereglamentavo stebėsenos procedūrų galimiems operacijų skaidymo atvejams (susijusioms operacijoms) nustatyti. Kadangi pareiškėjas nerinko klientų duomenų (informacijos, susijusios su atliekamais valiutos keitimo sandoriais), todėl negalėjo nustatyti, ar dalies valiutos keitimo operacijų neįvykdė tie patys asmenys, kurie galėjo išskaidyti keičiamų valiutų sumas iki 3 000 Eur ir išvengti PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kliento tapatybės nustatymo reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nenurodyta, jog pareiškėjas, siekdamas nustatyti susijusias operacijas (operacijų skaidymo atvejus), visais atvejais, nepriklausomai nuo operacijos sumos, privalo nustatyti kliento tapatybę. Teismas sprendė, kad tikslinio neplaninio patikrinimo metu atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją apie atrinktas valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais, kurių vertė nesiekė 3 000 Eur, ir nustatęs, kad šios operacijos galėjo būti susijusios, Sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, tinkamai neįgyvendindamas operacijų stebėsenos, nenustatė potencialių operacijų skaidymo atvejų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo tikslinio neplaninio patikrinimo metu atsakovas vertino, jog skirtinguose pareiškėjo skyriuose atliktos tos pačios valiutos ir tos pačios vertės valiutos keitimo operacijos, atliktos per trumpą laiko tarpą, atitinka Įtartinų operacijų kriterijų 2.2 papunktį, todėl Sprendime pagrįstai jas įvardijo kaip potencialius operacijų skaidymo atvejus ir konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 16 straipsnio 2 dalį.

9. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nustatė, kad be PPTFPĮ įtvirtintų procedūrų, tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo galiojusiose vidaus tvarkose ir procedūrose ((duomenys neskelbtini)) buvo numatyta, jog valiutos keityklos operatoriaus darbuotojas imasi priemonių ir nustato kliento ir naudos gavėjo tapatybę:

1. prieš atlikdamas piniginę operaciją, kurios suma lygi arba viršija 15 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Tokiu atveju klientas turi užpildyti pareiškėjo nustatytos formos „Paaiškinimas dėl lėšų kilmės“ anketą apie keičiamų grynųjų pinigų kilmę bei pateikti pareiškėjui tai patvirtinančius dokumentus;

2. jei paaiškėja, kad klientas per 7 kalendorines dienas keičia iš vienos valiutos į kitą 25 000 Eur ar didesnę grynųjų pinigų sumą arba ją atitinkančią sumą kita valiuta. Tokiu atveju klientas turi užpildyti pareiškėjo nustatytos formos „Paaiškinimas dėl lėšų kilmės“ anketą apie keičiamų grynųjų pinigų kilmę bei pateikti pareiškėjui tai patvirtinančius dokumentus. Teismas taip pat nustatė, kad kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų atveju kliento tapatybė turi būti nustatyta iš karto po to, kai nustatoma, jog kelios piniginės operacijos yra tarpusavyje susijusios, o jeigu kelių tarpusavyje susijusių operacijų suma viršija 15 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, pareiškėjo darbuotojas turi nustatyti kliento lėšų kilmę bei pateikti klientui užpildyti nustatytos formos „Paaiškinimas dėl lėšų kilmės“ anketą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi vykdyti operacijų stebėseną nepriklausomai nuo to, ar valiutos keitimo operacijos atliekamos tuose pačiuose keityklos skyriuose, ar skirtinguose, tą pačią dieną, ar kelių dienų laikotarpiu, kad neįgyvendintų PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalies ir 2020 m. gruodžio 31 d. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos 2.2.1 reikalavimų. Atsižvelgiant į tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo galiojusias stebėsenos procedūras, teismas vertino, kad pareiškėjas turėjo gauti lėšų kilmę pagrindžiančius dokumentus iš Sprendime nurodytų klientų, todėl sprendė, jog atsakovas, įvertinęs pareiškėjo klientų bylų informaciją, aktualius PPTFPĮ reikalavimus ir tikrinamuoju laikotarpiu galiojusias pareiškėjo tvarkas ir procedūras, Sprendime pagrįstai konstatavo trūkumus, susijusius su stebėsenos įgyvendinimu bei konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalį.

10. Nors pareiškėjas nurodė, kad atliko Sprendime nurodytų klientų S. R., D. G. ir B. Š. lėšų kilmei pagrįsti gautų dokumentų vertinimą, tačiau teismas nustatė, jog tikslinio neplaninio patikrinimo metu pareiškėjas atsakovui nepateikė įrodymų, kad surinkti dokumentai buvo vertinami, jog buvo prašoma papildomų dokumentų, galinčių pagrįsti kliento keičiamų lėšų kilmę, nors remiantis Nurodymų 67 punktu turėjo pareigą dokumentuoti vidinį tyrimą. Įvertinęs, kad pareiškėjas S. R. pateiktus dokumentus (duomenys neskelbtini) kalba, D. G. pateiktą sutarties kopiją (duomenys neskelbtini) kalba, B. Š. turto deklaracijos kopiją vertino formaliai ir nesiaiškino, kokia yra tikroji šių klientų lėšų kilmė, teismas darė išvadą, kad atsakovas Sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nesilaikė teisės aktuose (Nurodymų 67 punkte) nustatyto reikalavimo dokumentuoti vidinius tyrimus, o pareiškėjo atliktas surinktų dokumentų vertinimas (tais atvejais, kai Įstaiga prašė klientų pateikti lėšų kilmę pagrindžiančius dokumentus) buvo atliekamas formaliai, nesiaiškinant, kokia yra tikroji kliento lėšų kilmė.

11. Teismas akcentavo, jog Sprendime nustatyta, kad įvertinus 10 klientų bylų informaciją, nustatyti du atvejai, kai automatizuota sistema klaidingai sustabdė fizinių asmenų J. G. ir A. K. vykdytas mokėjimo operacijas, nors jų veikla ir vykdytos operacijos atitiko pareiškėjo turimas žinias apie klientą ir dalykinių santykių pobūdį. Teismas nurodė, kad šiai informacijai sutampant, sistema neturėjo stabdyti operacijų pagal scenarijus, skirtus įtartinoms operacijoms indikuoti, be to, ši informacija rodo, kad tikrinamuoju laikotarpiu ne visi pareiškėjo naudojami stebėsenos scenarijai buvo tinkamai sureguliuoti sistemoje, nes pareiškėjo taikytos momentinės stebėsenos priemonės neatitiko jo klientams individualaus PPTF rizikos vertinimo metu nustatytų limitų. Teismas pažymėjo, kad atsakovui, įvertinus pareiškėjo klientų bylų informaciją, 3 iš 10 klientų bylų buvo nustatyti trūkumai, susiję su dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos įgyvendinimu pareiškėjui vykdant ribotos veiklos elektroninių pinigų įstaigos veiklą. Visais 3 atvejais klientų vykdytos mokėjimo operacijos buvo sustabdytos dėl viršytų limitų, o pareiškėjo PPTF prevencijos vadovė, vertindama operacijas, visais atvejais nurodė, kad klientai turi atnaujinti kliento pažinimo anketą. Teismas akcentavo, kad nors anketos atnaujintos nebuvo ir reikiamais atvejais pareiškėjas neprašė iš klientų paaiškinti lėšų kilmę ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus, tačiau įvykdė mokėjimus.

12. Teismas darė išvadą, kad atsakovas Sprendimo 3 punkte pagrįstai konstatavo pažeidimą, nes pareiškėjui, veikiančiam kaip valiutos keityklos operatoriui, yra taikytinos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėseną, tačiau pareiškėjo vykdyta stebėsena valiutos keitimo operacijų atžvilgiu turėjo trūkumų, kadangi pareiškėjas neparengė tinkamų vidaus tvarkų ir procedūrų, nenustatė potencialių operacijų skaidymo atvejų. Pareiškėjo tikslinio neplaninio patikrinimo metu atsakovas nustatė 9 atvejus iš 30 atrinktų ((duomenys neskelbtini)) ir 3 atvejus iš 10 ((duomenys neskelbtini)), kai pareiškėjas nesiėmė savo vidaus procedūrose nustatytų veiksmų kliento lėšų kilmei išsiaiškinti ir nevykdė pareigos dokumentuoti vidinius tyrimus, nustatytais atvejais juos atliko formaliai, nesiaiškindamas tikrosios kliento lėšų kilmės. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad Sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 9 straipsnio 16 dalies ir 16 straipsnio 2 dalies ir Nurodymų 58 punkto reikalavimus.

13. Teismas nurodė, kad PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Nurodymų 51.8 ir 70.1 papunkčių reikalavimai įpareigoja pareiškėją įdiegti vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, kurios leistų identifikuoti, ar pareiškėjo klientai, jo vykdomi sandoriai ar operacijos nepatenka į tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių apimtį. Nei PPTFPĮ, nei Nurodymuose nėra numatyta, kad pareiškėjo klientų tikrinimas tarptautinių sankcijų atitikčiai priklauso nuo PPTFPĮ įtvirtintų tapatybės nustatymo pagrindų, be kita ko, PPTFPĮ ir Nurodymai neįtvirtina tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių ir jų įgyvendinimo apimties, nes šie teisės aktai numato pareiškėjo pareigą sukurti vidaus kontrolės sistemą, kurios pagrindu būtų įgyvendinamos tarptautinės sankcijos ir ribojamosios priemonės. Teismas nurodė, kad TSĮ nedetalizuoja, kokiais atvejais įgyvendinant tarptautines finansines sankcijas privalu nustatyti kliento tapatybę, taip pat akcentavo, jog TSĮ negali įtvirtinti tapatybės nustatymo reikalavimų įgyvendinant tarptautines sankcijas, nes jos privalo būti įgyvendinamos vienoda ir visa apimtimi visų Lietuvoje esančių fizinių ir juridinių asmenų, kaip yra nurodyta TSĮ 4 straipsnio 1 dalyje, tačiau TSĮ, PPTFPĮ ir (ar) kiti teisės aktai nenustato minimalios operacijos ar sandorio vertės, kurią viršijus turėtų būti įgyvendinamos tarptautinės sankcijos.

Teismas akcentavo, kad TSĮ, PPTFPĮ ar kiti PPTF prevenciją ir (ar) tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato išimčių dėl tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo, t. y. neatleidžia valiutos keitimo paslaugas teikiančių finansų įstaigų nuo pareigos įgyvendinti tarptautines sankcijas, ribojamąsias priemones, kai valiutos keitimo operacija neviršija PPTFPĮ nustatytos piniginės ribos, kuriai esant finansų įstaigai kyla pareiga nustatyti kliento tapatybę.

Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas, aiškindamas tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo reikalavimus, turėtų remtis ne PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu tapatybės nustatymo pagrindu, o ne tarptautinių sankcijų įgyvendinimą reglamentuojančiais teisės aktais. Apžvelgęs aktualų teisinį reguliavimą, teismas nurodė, kad pareiškėjo sprendimas atlikti klientų patikrą tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių atitikčiai tik tais atvejais, kai jam kyla PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte pareiga nustatyti kliento, naudos gavėjo tapatybę, neatitinka teisės aktų, įtvirtinančių tarptautines sankcijas, ribojamąsias priemones, tikslų, yra netinkamas ir nepakankamas, nes gali sukelti sankcijų pažeidimo, apėjimo ir (ar) vengimo riziką, o tai sukeltų dideles neigiamas pasekmes visos finansų rinkos patikimumui bei sankcijomis siekiamiems tikslams.

14. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu galiojusios pareiškėjo vidaus tvarkos ir procedūros tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo srityje turėjo trūkumų. Teismas nurodė, kad dalį tikrinamojo laikotarpio, t. y. (duomenys neskelbtini) galiojusiame 2020 m. gruodžio 31 d. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos apraše buvo įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas tikrinti klientus tarptautinių sankcijų sąrašuose (JT, ES, OFAC), tačiau nenurodyta, kokiu būdu pareiškėjo darbuotojai turėtų šiuos reikalavimus įgyvendinti praktikoje.

Teismas pažymėjo, kad 2020 m. gruodžio 31 d. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos aprašo 6.1.2.4, 6.1.2.5 papunkčiuose numatyta, jog pareiškėjas, vykdydamas nuolatinę kliento dalykinių santykių ir valiutos keitimo operacijų stebėseną, ypatingai atkreipia dėmesį į tai, ar klientas neįtrauktas į konsoliduotą asmenų, jų grupių bei įmonių ir įstaigų, kurioms taikomos ES finansinės sankcijos, sąrašą; ar klientas neturi sąsajų su šalimis, kurioms taikomos ES sankcijos, su šalimis, kurios FATF priskiriamos prie didelės rizikos ar nebendradarbiaujančių šalių; 7.2.2. papunktyje numatyta, kad valiutos keitimas grynaisiais pinigais yra laikomas įtartinu, jeigu klientui ar kliento atstovui taikomos finansinės sankcijos pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymą.

Šis kriterijus taikomas, kai klientas ar kliento atstovas įtrauktas į sąrašą asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės pagal Jungtinių tautų ir ES teisės aktus. Teismas akcentavo, kad 2022 m. birželio 28 d. įsakyme dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo atkartotos anksčiau galiojusios 2020 m. gruodžio 31 d. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos aprašo nuostatos, o 2020 m. gruodžio 31 d. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos apraše, 2022 m. birželio 28 d.

įsakyme dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo nebuvo instrukcijų, kaip ir kada pareiškėjo darbuotojai turi tikrinti, ar klientas (ne)patenka į tarptautinių sankcijų sąrašus, nebuvo aprašyti darbuotojų veiksmai nustačius, kad klientas yra įtrauktas į tarptautinių sankcijų sąrašą(-us), taip pat nenurodyta, kaip dažnai ir kokiu būdu pareiškėjo vidinėse sistemose yra atnaujinami sankcijų sąrašai tam, kad būtų užtikrinta, jog pareiškėjo naudojamose sistemose būtų įdiegta naujausia ir aktualiausia informacija apie sankcijas.

Teismas nurodė, kad pirminę tarptautinių sankcijų patikrą atlieka ne kvalifikuoti PPTF prevencijos specialistai ir (ar) tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių ekspertai, o pareiškėjo darbuotojai, dirbantys klientų aptarnavimo srityje, todėl svarbu nustatyti aiškias procedūras (veiksmų sekas, patikrinimo sąrašuose instrukcijas ir kt.), nes pareiškėjui nereglamentavus jo darbuotojų veiksmų, aktualių tarptautinių sankcijų sąrašų atnaujinimo, tinkamas ir vieningas tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių reikalavimų įgyvendinimas neįmanomas.

Teismas akcentavo, kad Sprendime nustatyta, jog nepakankamas tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių reikalavimų įgyvendinimo reglamentavimas truko iki (duomenys neskelbtini), kai įsigaliojo pareiškėjo direktoriaus 2022 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. DV-22/007 patvirtinta Tarptautinių finansinių sankcijų įgyvendinimo procedūra, pareiškėjo direktoriaus 2022 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. DV-22/016 patvirtinta Asmenų, kuriems galimai taikomos tarptautinės sankcijos, aptarnavimo instrukcija, kuriose buvo detaliau reglamentuotas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo procesas.

Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad dalį tikrinamojo laikotarpio, t. y. (duomenys neskelbtini), kai įsigaliojo Tarptautinių finansinių sankcijų įgyvendinimo procedūra, pareiškėjas nebuvo tinkamai reglamentavęs tarptautinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui kyla pareiga tikrinti klientus, jų atliekamus sandorius (operacijas) tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių atitikčiai nepriklausomai nuo PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų tapatybės nustatymo pagrindų.

Todėl teismas sprendė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu neatliko klientų patikros tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių atitikčiai, pagrindžia nustatytą pažeidimą, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo sukūręs tinkamos vidaus kontrolės sistemos, skirtos tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimui.

15. Teismas vertino, kad atsakovas Sprendimo 4 punkte pagrįstai konstatavo pažeidimą, nes dalį tikrinamojo laikotarpio galiojusios pareiškėjo vidaus tvarkos ir procedūros, skirtos tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimui, turėjo trūkumų, o pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu neatliko tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių patikros tais atvejais, kai valiutos keitimo operacija neviršijo 3 000 Eur, todėl pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei Nurodymų 70.1 papunkčio reikalavimus.

16. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas sutinka, jog dalį tikrinamojo laikotarpio, t. y. (duomenys neskelbtini), kai (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo patvirtintos su PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos vertinimu susijusios vidaus politikos ir procedūros, pareiškėjas neturėjo nustatęs vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, skirtų atitikties ir (ar) audito procedūras reglamentuojančioms PPTFPĮ nuostatoms įgyvendinti. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nesilaikė PPTFPĮ 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pareigos finansų įstaigoms nustatyti tinkamas vidaus politikos ir vidaus kontrolės 20 procedūrų atitikties ir (ar) audito procedūras PPTFPĮ nuostatoms užtikrinti, o nuo 2022 m. gruodžio 27 d. įsigaliojusios pareiškėjo vidaus audito tvarkos ir procedūros tinkamai nereglamentavo PPTF prevencijos srities audito.

17. Teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus, kuriuose nurodyta, kad vidaus audito organizavimui ir atlikimui yra taikomas FĮĮ ir Elektroninių pinigų įstaigų ir mokėjimo įstaigų valdymo sistemos ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų aprašas, patvirtintas Lietuvos banko valdybos 2009 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 247 „Dėl Elektroninių pinigų įstaigų ir mokėjimo įstaigų valdymo sistemos ir gautų lėšų apsaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“, darė išvadą, kad jie skirti pareiškėjo, turinčios ribotos veiklos elektroninių pinigų įstaigos licenciją, vidaus auditui organizuoti ir atlikti, bet ne PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimui.

Teismas pažymėjo, kad PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimas iš dalies yra reglamentuotas Vidaus audito tvarkos 1 priede PPP audito metodika. PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimo atlikimo pagrindas nustatytas pirmiau nurodytoje PPTFPĮ 29 straipsnio 4 dalyje, o jo atlikimo tvarka buvo plačiau reglamentuojama Nurodymų 7 ir 8 punktuose. Teismas nurodė, kad PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimas yra orientuotas išimtinai į PPTF prevencijos sistemą sudarančių elementų finansų įstaigoje vertinimą, tai yra galimybė finansų įstaigai vertinti savo nustatytas PPTF prevencijos kontrolės priemones, tikrinti, kaip PPTF prevencijos sistema veikia praktikoje bei nuolat tobulinti savo PPTF prevencijos sistemą.

Kadangi pareiškėjo vidaus procedūros, reglamentuojančios vidaus auditą, skirtos FĮĮ 23 straipsnio 1 dalies reikalavimui įgyvendinti, o ne PPTFPĮ 29 straipsnio 4 dalies reikalavimui, teismas vertino, kad pareiškėjo argumentas, jog Vidaus audito tvarka ir PPP audito metodika turi būti vertinamos bendrai, nepagrįstas, nes vertinant Vidaus audito tvarką ir PPP audito metodiką bendrai, negalima nustatyti PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimo atlikimo periodiškumo, kokios, be deramo klientų tikrinimo (angl. KYC), PPTF prevencijos sritys turi būti vertinamos, kadangi nei Vidaus audito atlikimo tvarkoje, nei PPP audito metodikoje, be deramo klientų tikrinimo, neminima kita audituojama PPTF prevencijos sritis, o Vidaus audito tvarkoje yra įtvirtinta bendro pobūdžio tvarka periodiškai atlikti vidaus auditą.

Nors Ilgalaikiame vidaus audito plane pareiškėjas 2023 m. numatė atlikti PPTF prevencijos auditą (Ilgalaikio vidaus audito plano 8 punktas), teismas vertino, kad PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimo atlikimas plačiau nebuvo reglamentuojamas nei viename pareiškėjo vidaus audito tvarką reglamentuojančiame dokumente. PPP audito metodikoje trumpai aprašyti PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimo principai ir vertinimo, susijusio su deramo klientų tikrinimo (angl. Know Your Customer, KYC) sritimi, tvarka, kuri, kaip nurodyta Sprendime, turėjo trūkumų.

Teismas akcentavo, kad PPP audito metodikoje nenurodytas PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimo periodiškumas, neaišku, ar atliekamas tik pinigų plovimo, ar ir teroristų finansavimo prevencijos srities auditas, ar vertinamos kitos sritys be deramo klientų tikrinimo srities (tvarkoje nurodyto angl. kaip KYC), nes PPP audito metodikoje aprašytas deramo klientų tikrinimo srities vertinimas, neaprašyta, kas atsakingas už atliekamą vertinimą, neaprašyti darbuotojų veiksmai ir detalus procesas. Nors pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) vykdo valiutos keityklos operatoriaus veiklą, tačiau teismas nurodė, kad ši sritis ir PPTF rizikos, susijusios su šia sritimi, į vertinimą neįtrauktos ir neminimos pareiškėjo vidaus audito tvarką reglamentuojančiuose dokumentuose.

Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog PPTF prevencijos srities audito reglamentavimas jo tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo trūkumų.

18. Teismas nurodė, kad tikslinio neplaninio patikrinimo metu pareiškėjas pateikė atsakovui informaciją, jog nuo (duomenys neskelbtini) atlieka PPTF prevencijos srities auditą, tačiau audito ataskaita nebuvo pateikta iki tikrinamojo laikotarpio ((duomenys neskelbtini)) ir tikslinio neplaninio patikrinimo ((duomenys neskelbtini)) pabaigos. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teigė, kad negalėjo laiku užbaigti PPTF prevencijos srities audito dėl (duomenys neskelbtini) atsakovo pradėto jos tikslinio neplaninio patikrinimo, tačiau nuo (duomenys neskelbtini) ir nuo (duomenys neskelbtini) yra įrašytos į valiutos keityklos operatorių sąrašą, o nuo (duomenys neskelbtini) išduota ribotos veiklos elektroninių pinigų įstaigos licencija, taigi, tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas beveik 7 metus vertėsi valiutos keityklos operatoriaus veikla, o toks terminas pakankamas pasirengti ir atlikti PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimą. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyto audito ataskaita nebuvo pateikta atsakovui nei kartu su 2023 m. liepos 13 d. pareiškėjo raštu Nr. (duomenys neskelbtini), nei su 2023 m. spalio 11 d. pareiškėjo raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, 2023 m. spalio 11 d. pareiškėjo rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą aplinkybę, jog jis sutiko, kad tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo atlikęs PPTF prevencijos srities audito, vertino kaip gerinančią pareiškėjo padėtį ir dėl to sumažino taikomos poveikio priemonės – baudos dydį. Todėl nustačius, kad pareiškėjas visą tikrinamąjį laikotarpį nebuvo atlikęs PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų vertinimo, teismas sprendė, jog Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Nurodymų 8 punktą. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas Sprendimo 5 punkte pagrįstai konstatavo pažeidimą, nes pareiškėjas dalį tikrinamojo laikotarpio nebuvo nustatęs vidaus kontrolės procedūrų atitikties ir (ar) audito PPTF prevencijos srityje ir visu tikrinamuoju laikotarpiu neatliko PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos vertinimo.

19. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjo pažeidimai konstatuoti pagrįstai, sprendė, kad jam taikytina poveikio priemonė. Apžvelgęs teisinį reguliavimą, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad buvo padaryti šiurkštūs, didelio masto ir ilgą laiką trukę trys skirtingi atskirų teisės aktų normų pažeidimai, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pareiškėjui taikyti įspėjimą ar sumažinti baudą, nes nebūtų pasiekti finansų rinkos priežiūros tikslai – užtikrinti pareiškėjo veiklos atitiktį PPTFPĮ ir kitų teisės aktų normoms, nustatančioms reikalavimus veiksmingam PPTF rizikos valdymui, užtikrinti pažeidimų prevenciją ateityje. Teismas pažymėjo, kad iš Sprendimo nustatyta, jog atsakovas, apskaičiuodamas skiriamas baudas, atsižvelgė į pareiškėjo padėtį gerinančias aplinkybes ir I etape apskaičiuotas baudas, skiriamas už pažeidimus, nustatytus Sprendimo 3 ir 5 punktuose, sumažino po 5 proc. Teismas nurodė, kad pareiškėjui skirta 45 000 Eur bauda sudaro vos (duomenys neskelbtini) proc. pareiškėjo bendrųjų (duomenys neskelbtini) pajamų. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kaip Sprendimu paskirta bauda reikšmingai paveiks jo finansinę padėtį, o Sprendimo priėmimo metu atsakovas neturėjo duomenų apie tai, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra prasta ir 45 000 Eur dydžio baudos skyrimas gali ženkliai neigiamai paveikti pareiškėjo veiklą. Todėl teismas konstatavo, kad 45 000 Eur bauda yra proporcinga pareiškėjo padarytiems pažeidimams, o baudos dydis nepadarys didelio neigiamo poveikio jo finansinei padėčiai ir veiklai. Teismas taip pat akcentavo, kad Sprendimo 3–5 punktuose konstatuoti ne tapatūs, o skirtingi, t. y. skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis grįsti, atskirų PPTFPĮ ir Nurodymų nuostatų pažeidimai, už kuriuos pareiškėjui, vadovaujantis, inter alia, PPTFPĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, buvo paskirta 45 000 Eur bauda, kuri gauta susumavus už atskirus, Sprendime individualizuotus pažeidimus apskaičiuotas baudas, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui paskirti vieną baudą, jog pareiškėjui pagrįstai buvo skirtos atskiros baudos už skirtingus PPTF prevencijos reikalavimų pažeidimus, kurias susumavus jam paskirta galutinė 45 000 Eur bauda.

20. Teismas, konstatavęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendė, kad jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo, dėl to pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas atmetė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jeigu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kiltų klausimų, susijusių su ES teisės aktų aiškinimu, prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atsakant į klausimą: „ar 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB Direktyvos, 11 (b) (i) str. suteikia teisę įpareigotiesiems subjektams netaikyti deramo kliento pažinimo priemonių, jei su klientu sudaromas sandoris neviršijantis šioje Direktyvoje nustatytos vertės ir jei toks sprendimas netaikyti deramo kliento pažinimo priemonių yra pagrįstas ES reglamentuose įtvirtintų ribojamųjų priemonių pažeidimo rizikos įvertinimu.“.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

23.1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka esminių teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turiniui keliamų reikalavimų, įtvirtintų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje. Skundžiamas sprendimas yra be motyvų, teismas nevertino pareiškėjo argumentų, o tik pakartojo atsakovo argumentus, todėl skundžiamas sprendimas negali būti teisingas ir teisėtas.

23.2. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo argumentus, todėl skundžiamame sprendime atsakinėjo į klaidingas savo paties sugalvotas pareiškėjo argumentų interpretacijas. Pirmosios instancijos teismas nesuprato pareiškėjo argumento (žr. šios nutarties 2.1 p.), kadangi skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjas teigia, kad jam nėra taikytini stebėsenos reikalavimai. Tačiau tokio teiginio pareiškėjas nenurodė, nes jam operacijų stebėsenos reikalavimai, kurie nesutampa su dalykinių santykių stebėsenos reikalavimais, yra taikytini. Pareiškėjas tvirtino, kad jam nėra taikytini dalykinių santykių stebėsenos reikalavimai, todėl atsakovas Sprendimu negalėjo jo bausti už šių reikalavimų pažeidimus. Dalykinių santykių stebėsena, kurią įpareigoja vykdyti PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalis, yra privaloma tais atvejais, kai yra užmezgami dalykiniai santykiai – tokie, kaip jie apibrėžti PPTFPĮ 2 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas dalykinių santykių su klientais neužmezga, nes vykdo vienkartines valiutos keitimo operacijas, kurios neturi tęstinumo požymių, todėl pareiškėjas neturi tokios apimties informacijos apie klientus, kokią turi finansų įstaigos, užmezgančios dalykinius santykius su klientu. Pareiškėjas informaciją apie klientą renka tik PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu atveju. Klientui atliekant tokią operaciją (operacijas), pareiškėjas surenka ir patikrina duomenis apie kliento tapatybę. Pareiškėjas yra atsakingas ir vykdo atskirų ir tarpusavyje susijusių valiutos keitimo operacijų stebėseną.

23.3. Pirmosios instancijos teismas dėl dalies esminių pareiškėjo argumentų pasisakė formaliai, pakartodamas atsakovo Sprendimo išvadas:

23.3.1. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl Sprendimo 3 punkte konstatuoto pažeidimo, teigia, kad išdėstė argumentus, kodėl atsakovo priekaištai yra nepagrįsti, nurodydamas, jog teisės aktai nenumato reikalavimų procedūrų, reglamentuojančių dalykinių santykių stebėseną, turiniui; kad pateikė informaciją, kurie pareiškėjo vidaus dokumentai reglamentuoja vidinių tyrimų atlikimo atvejus ir eigą, darbuotojų, vykdančių momentinę ir retrospektyvią stebėseną, veiksmus, kaip reglamentuota valiutos keitimo operacijų skaidymo atvejų identifikavimas.

Pareiškėjas išdėstė teisinę argumentaciją bei paaiškino, kurie jo vidaus dokumentai reglamentavo tarpusavyje susijusių, mažesnių nei 3 000 Eur, keičiamų valiutų operacijų stebėseną, taip pat pateikė pavyzdžių, kai tarpusavyje susiję valiutos keitimai buvo identifikuoti ir valiutą keitusių asmenų tapatybė buvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo Sprendimu formuojamos perteklinės (ultra vires), teisės aktais nenumatytos naštos ne tik pareiškėjo verslui, bet ir kitiems rinkos dalyviams. Nors atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas neidentifikavo potencialių operacijų skaidymo atvejų, tačiau pareiškėjas išdėstė argumentus, patvirtinančius nesutikimą su tokiais atsakovo teiginiais ir kad Sprendime pateiktas vertinimas paremtas prielaidomis, o ne faktais.

Pasak pareiškėjo, jei teismas būtų išsamiai įvertinęs jo argumentus, būtų konstatavęs, kad atsakovas savo pozicijos nepagrindė faktais, todėl negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjas neidentifikavo potencialių skaidymo atvejų. Pareiškėjas pateikė paaiškinančius argumentus ir informaciją, kaip atskirų klientų atveju aiškinosi lėšų kilmę ir atliko tyrimus apie jų atliktas valiutos keitimo operacijas, kurie paneigia atsakovo teiginius, jog pareiškėjas klientų operacijų tyrimus atliko netinkamai. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo argumentais, kad Įstaigai vykdant elektroninių pinigų įstaigos, turinčios ribotos veiklos licenciją, veiklą „[...] (duomenys neskelbtini)“, taip pat pateikė paaiškinimus ir argumentus, pavyzdžiui, kad tikrinamuoju laikotarpiu galioję teisės aktai neapibrėžė tokios stebėsenos efektyvumo sąvokos ir matavimo būdo; jog Įstaiga pabrėžia, kad aptartas operacijas Įstaigos stebėsenos sistema stabdė visiškai pagrįstai, indikuodama galimą apgaulingų mokėjimų (t. y. sukčiavimo) ir sankcijų pažeidimų riziką, pagal Įstaigoje įdiegtus specialius momentinės stebėsenos scenarijus ir kt.

23.3.2. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl Sprendimo 5 punkte konstatuoto pažeidimo, tvirtina, kad pateikė paaiškinančius argumentus, kodėl vertina, jog pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu paruošti ir patvirtinti vidaus auditą ir PPTF prevencijos priemonių efektyvumo ir veiksmingumo vertinimą reglamentuojantys vidaus dokumentai atsakovo identifikuotų trūkumų neturėjo. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamame sprendime padarytomis teismo išvadomis (žr. šios nutarties 18 p.), mano, kad PPTFP priemonės yra sudėtinė vidaus kontrolės sistemos dalis, o visos vidaus kontrolės sistemos veiksmingumo ir efektyvumo patikrinimą per audito veiklą numato FĮĮ 23 straipsnis. Todėl, pareiškėjo nuomone, jo Vidaus audito tvarka, skirta FĮĮ 23 straipsnio 1 dalies reikalavimui įgyvendinti, ir PPP audito metodika, skirta PPTFPĮ 29 straipsnio 4 dalies reikalavimui, turi būti vertinamos bendrai, be to, pareiškėjas vadovaujasi abiem šiais dokumentais planuojant ir vykdant vidaus auditą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje.

23.4. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo pozicijos dėl pažeidimų Sprendimo 3 ir 5 punkte pasisakydamas formaliai (beveik nevertindamas esminių pareiškėjo argumentų) iš esmės palaikė atsakovo išdėstytą poziciją, kurią tik perrašė į skundžiamą sprendimą, o tai, vadovaujantis teismų praktika, yra procesinis pažeidimas. Pasak pareiškėjo, tokia situacija, kai teismas skundžiamą sprendimą grindžia tik vienos šalies argumentais, ignoruodamas kitos šalies argumentus ir pateiktus įrodymus, yra nesuderinama nei su teisės kreiptis į teismą principu, nei principu, kad teisingumą vykdo tik teismas, todėl toks skundžiamo sprendimo esminis trūkumas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti. Be to, pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamo sprendimo surašymo technika neįtikina.

23.5. Pirmosios instancijos teismas dalį esminių pareiškėjo argumentų ignoravo ir dėl jų nepasisakė:

23.5.1. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl atsakovo Sprendimo 3 punkte konstatuoto pažeidimo, nurodė, kad pateikė paaiškinimus ir argumentus, tačiau teismas juos iš esmės ignoravo ir dėl jų skundžiamame Sprendime nepasisakė, išskyrus tai, kad pareiškėjas turi vykdyti operacijų stebėseną nepriklausomai nuo to, ar valiutos keitimo operacijos atliekamos tuose pačiuose keityklos skyriuose, ar skirtinguose, tą pačią dieną, ar kelių dienų laikotarpiu, kad neįgyvendintų PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalies ir 2020 m. gruodžio 31 d. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos 2.2.1 reikalavimus. Tačiau toks teismo pasisakymas Sprendime nėra suprantamas dėl galbūt padarytos klaidos. Pareiškėjo nuomone, valiutos keitimo operacijų stebėsenai (momentinei ir retrospektyviai) naudotos sistemos buvo efektyvios.

23.5.2. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl atsakovo Sprendimo 4 punkte konstatuoto pažeidimo, nurodo, kad išdėstė informaciją ir argumentus apie tai, kokį savo verslo modelio sankcijų rizikos įsivertinimą (įskaitant ir paklausimus FNTT, Migracijos tarnybai bei Europos Komisijos atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus) prieš priimdamas sprendimą sankcijų sąrašuose tikrinti tik klientus, kurių tapatybė yra nustatyta, jis atliko. Pareiškėjo vertinimu, sankcijų įgyvendinimui skirtos kontrolės priemonės gali / turi būti įdiegtos atsižvelgiant į verslo ypatumus, kaip pasisakė Europos Komisija.

23.6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės ignoruoja visus pareiškėjo argumentus, pateiktus teismo posėdyje, prieš tai nepagrįstai suvaržęs pareiškėjo teisę teismo posėdžio metu įrodinėti taip, kaip pareiškėjas mano esant būtina, t. y. uždraudė teikti paaiškinimus žodžiu, naudojant skaidres (posėdis vyko nuotoliniu būdu), be to, nuolat ragino pareiškėjo atstovus įrodinėti sparčiau, nesikartoti ir t. t.

23.7. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir jį motyvuodamas, šiurkščiai pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas bei nuosekliai suformuotą teismų praktiką, tokiu būdu pareiškėjo teisė į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrinta, o susiklosčiusi situacija de jure (teisiškai) pažeidžia pareiškėjo teisę į apeliaciją.

23.8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai aiškina ir taiko byloje aktualias ir esmines teisės normas, susijusias su tarptautinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimu. Nors pareiškėjas išdėstė argumentus, pagrindžiančius teiginius, jog pareiškėjas Sprendimo 4 punkte nurodyto pažeidimo nepadarė, tačiau teismas neįsigilino į pareiškėjo pateiktus argumentus ir Skundžiamame sprendime iš esmės pakartojo atsakovo Sprendimo tezes apie Įstaigos tariamai padarytus pažeidimus, susijusius su tarptautinių sankcijų įgyvendinimu, t. y. kad dalį tikrinamojo laikotarpio galiojusios pareiškėjo vidaus tvarkos ir procedūros, skirtos tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimui, turėjo trūkumų; kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu neatliko tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių patikros tais atvejais, kai valiutos keitimo operacija neviršijo 3 000 Eur. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, mano, kad išvados, kuriomis pritarta atsakovo Sprendimui, jog pareiškėjas atlikdamas valiutos keitimo operacijas iki 3 000 Eur privalo atlikti tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių patikras, prieštarauja teisės normoms, įtvirtintoms PPTFPĮ bei Nurodymuose.

23.9. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl tariamos pareiškėjo pareigos rinkti kliento duomenis tais atvejais, kai kliento valiutos keitimo operacija neviršija 3 000 Eur ir nėra dirbtinio operacijų skaitymo požymių, yra teisiškai klaidinga. Pareiškėjo nuomone, tokia teismo išvada reiškia, jog pareiškėjas turėtų nustatyti kliento tapatybę net ir tais atvejais, kai pagal PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą tokios pareigos neturi, t. y. klientui atliekant bet kurią valiutos keitimo operaciją grynaisiais pinigais, nepriklausomai nuo operacijos sumos (de facto (faktiškai) nuo 1 (vieno) euro cento). Taigi, teismas netinkamai išaiškino PPTFPĮ reikalavimus, todėl padarė neteisingą išvadą. Pareiškėjo įsitikinimu, teismui pritarus atsakovo Sprendimo išvadomis, susiklostė paradoksali situacija, kai pareiškėjas, pasinaudojęs PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvia nuostata, leidžiančia netikrinti kliento tapatybės atliekant valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais iki 3 000 Eur, yra pripažintas padaręs to paties įstatymo kito straipsnio – 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimą. Tačiau tokia situacija teisinėje valstybės negali kilti.

23.10. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl kliento tapatybės nustatymo ir kliento tikrinimo tarptautinių sankcijų atitikčiai sąsajų yra teisiškai klaidinga. Skundžiamo sprendimo teiginys, kad tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo apimtis nėra nustatyta PPTFPĮ ir Nurodymuose, nes tai atlikti pavesta pareiškėjui, sukuriant vidaus kontrolės sistemą, yra nepagrįstas, nes pareiškėjas, kurdamas vidaus kontrolės sistemą tarptautinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimui, yra saistomas to paties teisės akto, kuris pavedė sukurti tokią sistemą, t. y. PPTFPĮ, įskaitant PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įtvirtinantį tapatybės nustatymo reikalavimus, atliekant valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais. Teismas taip pat padarė klaidingą išvadą, nurodydamas, jog teisės aktuose nėra numatyta, kad klientų tikrinimas tarptautinių sankcijų atitikčiai priklauso nuo PPTFPĮ įtvirtintų tapatybės nustatymo pagrindų. Priešingai, Nurodymuose yra tiesiogiai įtvirtinta, kad tikrinimas, ar klientas nėra asmuo, dėl kurio įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, ribojamosios priemonės, turi būti atliekamas nustatant kliento tapatybę. Pareiškėjo įsitikinimu, jis nepažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Nurodymų 70.1 papunkčio reikalavimų, todėl teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo skundo šioje dalyje.

23.11. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstaigos sprendimas atlikti klientų patikrą tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių atitikčiai tik tais atvejais, kai pareiškėjui kyla PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta pareiga nustatyti kliento, naudos gavėjo tapatybę, neatitinka teisės aktų, įtvirtinančių tarptautines sankcijas, ribojamąsias priemones, tikslų, netinkamas ir nepakankamas, nes gali sukelti sankcijų pažeidimo, apėjimo ir (ar) vengimo riziką, yra teisiškai klaidinga. Nei atsakovas, nei teismas negalėjo konstatuoti, kad pareiškėjas, savo vidaus procesuose pasirinkęs vykdyti tarptautinių sankcijų patikras PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais atvejais, į kuriuos nukreipiama Nurodymų 51.8 papunkčiu, pažeidė teisės aktų, įtvirtinančių tarptautines sankcijas, ribojamąsias priemones, tikslus. Pareiškėjui negali kilti atsakomybė dėl to, kad, atsakovo ir teismo vertinimu, PPTFPĮ, Nurodymų nuostatos, kurias įgyvendino pareiškėjas, neatitinka tarptautines sankcijas įtvirtinančių teisės aktų tikslų. Pareiškėjo vykdoma klientų patikra tarptautinių sankcijų atitikčiai PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytais atvejais ne tik yra teisėta, bet ir negali sukelti didelių neigiamų pasekmių visos finansų rinkos patikimumui bei sankcijomis siekiamiems tikslams. Atsižvelgus į ES teisinį reguliavimą, TSĮ reikalavimus bei atsakymus, gautus iš valstybės institucijų, taip pat atsižvelgus į Europos Komisijos atsakymus dėl deramo klientų patikrinimo bei į Įstaigos vykdomos veiklos specifiką, pareiškėjas teisėtai klientų patikrą tarptautinių sankcijų atitikčiai vykdė 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais atvejais.

23.12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu galiojusios pareiškėjo vidaus tvarkos ir procedūros tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo srityje turėjo trūkumų. Pareiškėjas nesutinka su tokia teismo išvada. Pareiškėjas pažymi, kad atskirus nurodymus finansų rinkos dalyviams dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 03-98 patvirtino tik 2023 m. gegužės 30 d. Nauji nurodymai įsigaliojo 2023 m. rugsėjo 1 d., t. y. jau Įstaigoje pasibaigus Lietuvos banko inspektavimui. Naujų nurodymų IV dalis nustatė išsamius reikalavimus, susijusius su finansų rinkos dalyvių tarptautinių sankcijų įgyvendinimo politika ir procedūromis. Taigi, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad tikrinamuoju laikotarpiu galioję Nurodymai išsamių reikalavimų finansų rinkos dalyvių procedūroms nenustatė, o pareiškėjo procedūros buvo pakankami detalios, kad pareiškėjo darbuotojai galėtų suprasti ir įgyvendinti tarptautinių sankcijų reikalavimus. Atitinkamai teismo išvada dėl pareiškėjo procedūrų netinkamumo yra nepagrįsta.

23.13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai vertino ir kitus įrodymus. Teismas be pagrindo Įstaigos paaiškinimuose išdėstytą pažadą pakoreguoti / ištaisyti tam tikrus savo veiklos trūkumus / netikslumus vertino kaip pažeidimo įrodymą. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas skundžiamame sprendime formuoja itin pavojingą precedentą, kuris savo esme reiškia, kad skundžiamo subjekto siekis patikrinimo metu kooperuotis su Lietuvos banku bei noras nedelsiant tobulinti savo procedūras automatiškai yra vertinamas tokiam rinkos subjektui maksimaliai nenaudingai. Toks aiškinimas yra ne tik neproduktyvus, prieštaraujantis lygybės prieš įstatymą, šalių procesinės lygybės, gero viešojo administravimo principams, bet ir savo esme yra destruktyvus ir neskatinantis progreso.

23.14. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į ESTT, pažymi, kad atsižvelgiant į Europos Komisijos išaiškinimus, 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (toliau – ir Direktyva) 11 straipsnio b punkto i papunkčio nuostatos neprieštarauja ribojamąsias priemones (tarptautines sankcijas) nustatantiems ES reglamentams. Pareiškėjo nuomone, įpareigotieji subjektai turi teisę Direktyvos 11 straipsnio b punkto i papunkčio nustatytais atvejais netaikyti deramo kliento pažinimo priemonių, jei toks sprendimas netaikyti deramo kliento pažinimo priemonių yra pagrįstas ES reglamentuose įtvirtintų ribojamųjų priemonių pažeidimo rizikos įvertinimu. Todėl, jei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kiltų abejonių dėl Direktyvos 11 straipsnio b punkto i papunkčio straipsnio nuostatų aiškinimo sąryšyje su ES reglamentais, kurie nustato ribojamąsias priemones, pareiškėjas siūlytų apsvarstyti galimybę kreiptis į ESTT.

24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

24.1. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, mano, kad jis klaidingai interpretuoja Sprendimo dalį ir jam privalomus teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiami klaidingais teiginiais apie tai, kad atsakovas Sprendimu ir teismas skundžiamu sprendimu neva įpareigojo Įstaigą nustatyti klientų tapatybę nepriklausomai nuo PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos 3 000 Eur ribos. Pasak atsakovo, operacijų stebėsena ir tarptautinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimas finansų įstaigoje gali būti atliktas ne tik kliento pažinimo proceso, bet ir kitų priemonių pagrindu. Kliento pažinimo procesas nėra išimtinis pagrindas, kurio metu gali būti įvertinta, ar Įstaigoje atliekamos operacijos nėra įtartinos, o jas atliekantys asmenys nepatenka į tarptautinių sankcijų sąrašus, nes tai yra atskira PPTFPĮ reikalavimų dalis, kurią įgyvendinant renkama žymiai daugiau informacijos nei esminiai asmens duomenys apie klientą ir (ar) jo atliekamas operacijas. Todėl atsakovas sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovo nuomone, operacijų stebėsenos ir tarptautinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimas Įstaigoje yra susijęs, nes abiem atvejais pareiškėjas, nenustatęs klientų tapatybės, turi taikyti ir įgyvendinti priemones, skirtas atpažinti ir reaguoti į įtartinas operacijas, kurios nesiekia 3 000 Eur sumos. Tinkamas šių reikalavimų įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo patikimos ir stabilios Įstaigos, kaip finansų įstaigos, veiklos. Be to, atsakovas nesutinka, kad pareiškėjas tinkamai reglamentavo PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų tinkamumo vertinimą, nes nuo 2022 m. liepos 27 d. Įstaigoje įsigalioję vidaus audito dokumentai aprašė tik vieną vertinamą PPTF prevencijos sritį – deramo klientų tikrinimo, o likusi vidaus audito dokumentų dalis buvo skirta FĮĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai bendrai vidaus audito funkcijai užtikrinti.

24.2. Atsakovas dėl Įstaigai taikytinų dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos reikalavimų nesutiko su pareiškėjo argumentais ir mano, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Pasak atsakovo, pats pareiškėjas pripažįsta, kad tais atvejais, kai Įstaiga neužmezga dalykinių santykių su klientais, jis turi vykdyti operacijų stebėseną, taip pat sutinka, jog Įstaiga turi pareigą vykdyti operacijų, kurių vertė nesiekia 3 000 Eur, stebėseną, su tikslu nustatyti, ar operacijos nėra dirbtinai skaidomos siekiant išvengti PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto tapatybės nustatymo pagrindo.

Tam, kad pareiškėjas galėtų tinkamai vykdyti operacijų stebėseną, jis turi įgyvendinti stebėseną reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Nurodymų 58 punkto nuostatos įpareigojo Įstaigą įdiegti vidaus kontrolės procedūras, susijusias su dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos įgyvendinimu ir praktikoje įgyvendinti stebėseną laikantis PPTFPĮ ir Nurodymų reikalavimų. Be to, pareiškėjas buvo patvirtinęs vidaus tvarkas ir procedūras, reglamentuojančias dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos procesą ir stebėsenos praktinį įgyvendinimą.

Atsakovas, atlikdamas Patikrinimą, vertino, kaip Įstaiga įgyvendina PPTFPĮ ir Nurodymų nuostatas, reglamentuojančias dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėseną, t. y. tikrinamuoju laikotarpiu galiojusias Įstaigos vidaus tvarkas ir procedūras, reglamentuojančias stebėseną, stebėsenos praktinį įgyvendinimą Įstaigai vykdant valiutos keityklos operatoriaus veiklą (atsakovas vertino, kaip Įstaiga atliko operacijų, nesiekiančių 3 000 Eur, stebėseną, siekdamas įvertinti, ar jis nustatė potencialiai susijusias operacijas, taip pat atliko atrinktų Įstaigos klientų, kurių tapatybė buvo nustatyta, bylų analizę), stebėsenos praktinį įgyvendinimą Įstaigai vykdant ribotos veiklos elektroninių pinigų įstaigos veiklą, kurio metu atliko atrinktų Įstaigos klientų, su kuriais dalykiniai santykiai buvo užmegzti, bylų analizę.

Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam nėra taikytini PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalies reikalavimai, kurie yra sudėtinė dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos dalis, o pareiškėjo veiksmai prieštarauja šiems teiginiams, nes Įstaiga turi patvirtinusi stebėsenos procedūras, jomis vadovaujasi ir, atsižvelgdama į Patikrinimo metu nustatytus trūkumus, jas tikslino.

24.3. Dėl dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos reikalavimų įgyvendinimo Įstaigoje, atsakovas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiškėjas turėjo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, mano, jog pareiškėjo argumentai ir byloje esantys įrodymai nepatvirtina apeliacinio skundo pagrindo, t. y. kad Sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės yra klaidingos, o pažeidimai buvo konstatuoti nepagrįstai. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino visus byloje esančius įrodymus, šalių pasisakymus ir argumentus ir suformulavo pagrįstas išvadas, taip pat įvertino visus esminius pareiškėjo teiginius, argumentus ir ištyrė įrodymus, kuriais jis rėmėsi:

24.3.1. Skundžiamame sprendime teismas analizavo ir vertino tikrinamuoju laikotarpiu galiojusias Įstaigos vidaus tvarkas ir procedūras, reglamentavusias dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėseną ir nustatė, kad jos turėjo trūkumų, kurie buvo konstatuoti Sprendime. Pareiškėjas neįrodė, kad tikrinamuoju laikotarpiu Įstaigoje galiojusios vidaus tvarkos ir procedūros, reglamentavusios stebėseną, neturėjo Sprendime nustatytų trūkumų, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo tinkamai reglamentavęs vidinių tyrimų atlikimo tvarką. Pareiškėjo argumentai ir byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtino, kad tikrinamuoju laikotarpiu Įstaigoje galiojusiose Aprašo redakcijose, patvirtintose 2020 m. ir 2022 m. direktoriaus įsakymu, buvo įtvirtintas reikalavimas reguliariai peržiūrėti ir vertinti taikomus stebėsenos sprendimus (angl. backtesting) ir nenustatytas reikalavimas reguliariai peržiūrėti stebėsenos scenarijų tinkamumą, siekiant užtikrinti, kad Įstaigos naudojami stebėsenos sprendimai yra aktualūs ir veiksmingi Įstaigos patiriamai PPTF rizikai, nors Nurodymų 65 punktas įtvirtina tokią pareigą. Todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas neįvertino argumentų, susijusių su tikrinamuoju laikotarpiu Įstaigoje galiojusiu stebėsenos reglamentavimu ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

24.3.2. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo teiginį, kad PPTF prevenciją reglamentuojantys teisės aktai nenustato jokių reikalavimų finansų įstaigos vidaus dokumentų ir procedūrų turiniui, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad sprendime teismas nevertino argumentų, susijusių su teisės aktų reikalavimais stebėsenos reglamentavimui.

24.3.3. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino argumentų, susijusių su Sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie potencialius operacijų skaidymo atvejus, atliktus siekiant išvengti PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto tapatybės nustatymo pagrindo, atsakovas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka, nes teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, atsižvelgė į galiojantį teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis Įstaigai kyla pareiga nustatyti susijusias operacijas. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pripažįsta, kad turi pareigą vykdyti operacijų stebėseną siekiant nustatyti, ar operacijos nėra dirbtinai skaidomos siekiant išvengti PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto tapatybės nustatymo pagrindo. Teismas taip pat įvertino pareiškėjo argumentus, kuriais remiantis teigiama, kad atsakovas įpareigojo Įstaigą nustatyti kliento tapatybę nepriklausomai nuo valiutos keitimo operacijos sumos, nes atsakovas Sprendime konstatavo, kad Įstaiga tinkamai neatliko operacijų stebėsenos, todėl nenustatė potencialių operacijų skaidymo atvejų. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino argumentų, susijusių su Sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie potencialius operacijų skaidymo atvejus, atliktus siekiant išvengti PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto tapatybės nustatymo pagrindo ir sprendime suformulavo neteisingas išvadas.

24.3.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad teismas nevertino jo paaiškinimų ir pateiktų įrodymų apie tai, kad Įstaiga rinko lėšų kilmę patvirtinančius dokumentus iš atsakovo Sprendime nurodytų klientų ir atliko vidinius tyrimus dėl įtartinų valiutos keitimo operacijų. Pasak atsakovo, pareiškėjas nesutiko, kad jis turėjo pareigą gauti lėšų kilmę patvirtinančius dokumentus iš Sprendime nurodytų klientų K. C., N. U., A. S. ir S. K., be to, pareiškėjas nurodė, kad jis ėmėsi veiksmų, siekdamas įvertinti klientų S. R., D.

G. ir B. Š. lėšų kilmei pagrįsti pateiktus dokumentus ir atliko vidinius tyrimus. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas vertino argumentus, susijusius su Sprendimo išvadomis, padarytomis įvertinus klientų K. C., N. U., A. S. ir S. K. bylas. Teismas padarė sprendimo išvadas, be kita ko, įvertinęs, kad tikrinamuoju laikotarpiu Įstaigoje galiojusiose Aprašo redakcijose (2020 m. ir 2022 m.) buvo nustatyta, kad valiutos keityklos operatoriaus darbuotojas imasi priemonių ir nustato kliento ir naudos gavėjo tapatybę, taip pat teismas pažymėjo, kad sprendimo išvada buvo suformuluota atsižvelgiant į Įstaigos klientų bylų informaciją, kurią Patikrinimo metu įvertino atsakovas.

Analogiškos situacijos buvo susiklosčiusios ir klientų A. S., S. K. atvejais. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų ir nurodęs argumentų, kurie patvirtintų, kad pirmiau nurodytų klientų atvejais jam nekilo pareiga surinkti iš klientų keičiamų lėšų kilmę patvirtinančius dokumentus ar pradėti vidinius tyrimus dėl įtartinų operacijų. Todėl atsakovas nesutinka su pareiškėju, kad sprendime teismas nevertino argumentų, susijusių su pirmiau aptartais klientais, netinkamai analizavo bylos medžiagą ir suformulavo nepagrįstas išvadas.

Teismas taip pat vertino pareiškėjo argumentus, susijusius su Sprendimo išvadomis, padarytomis įvertinus klientų S. R., D. G. ir B. Š. bylų informaciją. Nors pareiškėjas teigė, kad atliko vidinius tyrimus šių klientų atliktų operacijų atžvilgiu, laikė, kad šiose klientų bylose negalėjo būti nustatyta trūkumų, tačiau tokia teiginiai nepagrindė, kad pareiškėjas atliko arba tinkamai atliko vidinius tyrimus Sprendime nurodytais atvejais, byloje esantys įrodymai dėl nurodytų klientų lėšų kilmės buvo įvertinti atsakovo atlikto Patikrinimo metu, kurio rezultatų pagrindu buvo priimtas Sprendimas ir kuriame buvo konstatuota, kad pareiškėjas tinkamai nevertino arba apskritai nevertino iš klientų S. R., D.

G. ir B. Š. gautų dokumentų. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad skundžiamame sprendime teismas nevertino jo nurodytų aplinkybių ir argumentų apie atliktus vidinius tyrimus ir veiksmus, kurių jis ėmėsi aiškindamasi klientų lėšų šaltinį, atmestini kaip nepagrįsti.

24.3.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino pareiškėjo argumentus, susijusius su Sprendime konstatuotais dalykinių santykių ir (ar) operacijų stebėsenos trūkumais Įstaigai vykdant ribotos veiklos elektroninių pinigų įstaigos veiklą ir priimdamas sprendimą rėmėsi byloje esančiais įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad Įstaiga tinkamai ir laiku paprašė klientų atnaujinti anketas ir pateikti paaiškinimus dėl lėšų kilmės ir tai patvirtinančius dokumentus. Taigi, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą

24.4. Atsakovas dėl tarptautinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog pareiškėjo sprendimas atlikti klientų patikrą tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių atitikčiai tik tais atvejais, kai pareiškėjui kyla PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte pareiga nustatyti kliento, naudos gavėjo tapatybę, neatitinka teisės aktų, įtvirtinančių tarptautines sankcijas, ribojamąsias priemones, tikslų, netinkamas ir nepakankamas, nes gali sukelti sankcijų pažeidimo, apėjimo ir (ar) vengimo riziką, o tai sukeltų dideles neigiamas pasekmes visos finansų rinkos patikimumui bei sankcijomis siekiamiems tikslams. Pasak atsakovo, pareiškėjas klaidingai interpretuoja tokią teismo išvadą nurodydamas, kad pagal jį Įstaiga yra įpareigojama nustatyti klientų tapatybę net ir tais atvejais, kai valiutos keitimo operacijos suma neviršija 3 000 Eur, nors nei Sprendime, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nėra nurodęs, kad pareiškėjas turi pareigą nustatyti kliento tapatybę ir tais atvejais, kai nėra PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto tapatybės nustatymo pagrindo.

24.4.1. Atsakovo teigimu, Įstaiga, įgyvendindama PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Nurodymų 70.1 papunkčio reikalavimus, turi įdiegti procedūras, skirtas tarptautinių sankcijų įgyvendinimui, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, tokia procedūra neprivalo būti kliento tapatybės nustatymas. Nors pareiškėjas turi įgyvendinti tarptautinių sankcijų reikalavimus pagal TSĮ, tačiau teigia, kad tarptautinių sankcijų įgyvendinimo vidaus kontrolės sistemą, be kita ko, jis sukūrė atsižvelgęs į PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą tapatybės nustatymo pagrindą. Tačiau tai, kad tarptautinių sankcijų įgyvendinimas nepriklauso nuo PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto tapatybės nustatymo pagrindo patvirtina tiek teisės aktų nuostatos (TSĮ 4 straipsnio 1 dalis, PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir Nurodymų 701. papunktis), tiek informacija, pateikta FNTT ir Europos Komisijos atsakymuose, kuriais remiasi pareiškėjas. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad atsakovas pritaikė jam poveikio priemonę už TSĮ reikalavimų nevykdymą. Patikrinimo metu atsakovas vertino kaip tikrinamuoju laikotarpiu Įstaiga įgyvendino PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Nurodymų 70.1 papunkčio reikalavimus, todėl konstatavo ne TSĮ, o PPTFĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Nurodymų 70.1 papunkčio pažeidimus, nes Įstaigos vidaus kontrolės sistema nebuvo sukurta tokiu būdu, kad nepažeistų teisės aktų, įtvirtinančių tarptautines sankcijas, tikslų.

24.4.2. Atsakovas akcentuoja, kad skundo dalyje dėl Sprendimo 4 punkte konstatuoto pažeidimo pareiškėjas, teigdamas, kad neprivalo tikrinti klientų tarptautinių sankcijų atitikčiai nepriklausomai nuo operacijos sumos, iš esmės rėmėsi PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, o apeliaciniame skunde remiasi Nurodymų 51.8, 70.2 ir 70.3 papunkčių nuostatomis, reglamentuojančiomis tarptautinių sankcijų reikalavimų įgyvendiną. Pasak atsakovo, daugelis finansų įstaigų, priešingai nei valiutos keitimo operatoriai, taiko kliento pažinimo procedūrą prieš užmegzdami dalykinius santykius, t. y. nepriklausomai nuo operacijos ar sandorio sumos (PPTFPĮ 9 straipsnio 1 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, finansų įstaigos, taikydamos klientų pažinimo procedūrą, atlieka kliento, jo atliekamos operacijos ar sandorio patikrą tarptautinių sankcijų atitikčiai (Nurodymų 51.8 papunktis). Tokia patikra finansų įstaigoje turi būti atliekama ne tik kliento pažinimo, bet ir tolesnių dalykinių santykių metu (Nurodymų dėl tarptautinių sankcijų 25.1 papunktis). Finansų įstaigos turėtų užtikrinti, kad tokios patikros būtų atliekamos bent jau pasikeitus tarptautinių sankcijų sąrašams ar pasikeitus kliento duomenims.

Finansų įstaigos, kliento pažinimo ar dalykinių santykių metu tikrindamos, ar klientai, jų atliekamos operacijos ar sandoriai nepatenka į galiojančių tarptautinių sankcijų apimtį, turi naudoti kliento duomenis. Valiutos keityklos operatorius neturi taikyti PPTFPĮ įtvirtintų kliento pažinimo procedūrų tam, kad surinktų kliento duomenis (vardą, pavardę, gimimo datą ir kt.), pagal kuriuos galėtų atlikti kliento patikrą tarptautinių sankcijų atitikčiai, nes kliento pažinimo procedūra yra žymiai platesnė už asmeninių kliento duomenų surinkimą.

Nurodyti kliento duomenys gali būti surinkti kitais būdais, netaikant kliento pažinimo procedūros. Pareiškėja taip pat teigia, kad bet kurie verslo subjektai, siekdami įgyvendindami tarptautines sankcijas, turėtų nustatyti visų klientų tapatybę nepriklausomai nuo sandorio sumos, tačiau atsakovas nesutinka su pareiškėju, nes PPTFPĮ ir Nurodymuose reglamentuoti kliento pažinimo reikalavimai taikomi finansų įstaigoms, o ne visiems Lietuvoje veikiantiems verslo subjektams. Be to, teismo sprendime nėra konstatuota, kad klientų patikra tarptautinių sankcijų atitikčiai gali būti atlikta tik atlikus visą kliento tapatybės nustatymo procesą.

24.5. Dėl tarptautinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimo srityje priimtų Įstaigos vidaus tvarkų ir procedūrų, atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas teigia, jog sprendime teismas neįvertino argumentų, kurių pagrindu buvo teigiama, kad tikrinamuoju laikotarpiu Įstaigoje galiojusios vidaus tvarkos ir procedūros, reglamentavusios tarptautinių sankcijų įgyvendinimą, buvo pakankamai detalios, atsakovas su tuo nesutinka, nes teismo sprendimas buvo priimtas įvertinus tikrinamuoju laikotarpiu galiojusių Įstaigos vidaus tvarkų ir procedūrų, reglamentavusių tarptautinių sankcijų įgyvendinimą, turinį, o pareiškėjas neįrodė, kad visu tikrinamuoju laikotarpiu Įstaigoje galiojusios vidaus tvarkos ir procedūros buvo pakankamai detalios, t. y. neturėjo Sprendime konstatuotų trūkumų. Pareiškėjos nurodytos Įstaigos vidaus tvarkos ir procedūros, reglamentuojančios tarptautinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimą, galiojo tik dalį tikrinamojo laikotarpio ((duomenys neskelbtini)), be to, atsakovas nenustatė Sankcijų įgyvendinimo procedūroje ir Klientų aptarnavimo instrukcijoje reglamentuotos tarptautinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimo tvarkos trūkumų, tačiau nustatė, kad dalį tikrinamojo laikotarpio, t. y. (duomenys neskelbtini), kai įsigaliojo Sankcijų įgyvendinimo procedūra, Įstaigoje nebuvo tinkamai reglamentuotas tarptautinių sankcijų įgyvendinimas. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas neįrodė, jog dalį tikrinamojo laikotarpio, t. y. (duomenys neskelbtini) Įstaiga buvo tinkamai reglamentavusi tarptautinių sankcijų įgyvendinimą. Apeliacinio skundo teiginiai, kad Nurodymai dėl tarptautinių sankcijų įsigaliojo tik 2023 m. rugsėjo 1 d., t. y. po Įstaigoje atlikto Patikrinimo, neatleido Įstaigos nuo pareigos tinkamai reglamentuoti tarptautinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimą. Bendro pobūdžio teiginiai dėl tarptautinių sankcijų reikalavimų įgyvendinimo negali būti laikomi tinkamai ir pakankamais. Pareiškėjas nepateikė kitų argumentų ir (ar) įrodymų, kurie patvirtintų, kad dalį tikrinamojo laikotarpio, t. y. (duomenys neskelbtini), jis buvo detaliai reglamentavęs tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Įstaigoje.

24.6. Atsakovas dėl Sprendimo 5 punkte konstatuoto pažeidimo akcentuoja, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo argumentus, susijusius su PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų tinkamumo vertinimu, šios srities reglamentavimu. Konstatuodamas Sprendimo išvadas teismas taip pat aptarė minėtam pažeidimui aktualų teisinį reguliavimą ir analizavo byloje esančius įrodymus. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas iš esmės teigia, jog visi nurodyti dokumentai turi būti vertinami bendrai, nes pareiškėjas jais vadovaujasi planuodamas ir vykdydamas vidaus auditą PPTF prevencijos srityje, taip pat remiasi Europos Bankininkystės Institucijos Vidaus valdymo gairėmis ir Nurodymų 10 punkto nuostata, mano, kad PPTF prevencijos priemonės yra sudėtinė vidaus kontrolės sistemos dalis, kurios veiksmingumas ir efektyvumas vertinamas per vidaus auditą (FĮĮ 23 straipsnis). Tačiau atsakovo nuomone, pareiškėjo cituojamos Vidaus valdymo gairės ir Nurodymų 10 punkto nuostata nepatvirtina, kad aptariamuose Įstaigos vidaus audito dokumentuose buvo išsamiai aprašytas PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų tinkamumo vertinimas. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nepateikė argumentų ir (arba) įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuo 2022 m. gruodžio 27 d. Įstaigoje įsigalioję vidaus audito dokumentai tinkamai reglamentavo PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų tinkamumo vertinimą, taip pat nenurodė, kokias PPTF prevencijos vidaus kontrolės sritis, be kliento pažinimo srities, jis ketina vertinti, ar jis ketina atlikti tik pinigų plovimo ar ir teroristų finansavimo srities vertinimą, ar jis ketina atlikti vertinimą tik vykdant ribotos veiklos elektroninių pinigų įstaigos veiklą, ar ir valiutos keitimo operatorės veiklą ir pan.

24.7. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT atsakovas laikosi pozicijos, kad tarptautines sankcijas nustatančių teisės aktų įgyvendinimas finansų įstaigose nepriklauso nuo PPTFPĮ 9 straipsnio reikalavimų patikrinti kliento, naudos gavėjo tapatybę. Pareiškėja klaidingai interpretuoja teismo sprendimo išvadą nurodydamas, kad neva pagal jį Direktyvos 11 straipsnio b punkto i papunkčio nuostatos, įtvirtinančios slenkstinę piniginę ribą, nuo kurios finansų įstaigoms kyla pareiga atlikti deramo kliento tikrinimo priemones (nuostatos perkeltos į PPTFPĮ 9 straipsnį), prieštarauja tarptautines sankcijas įtvirtinantiems teisės aktams. Tačiau skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nekonstatavo ir nenurodė, kad tarptautinės sankcijos turi būti įgyvendinamos tik tais atvejais, kai kliento tapatybė yra nustatyta. Atsižvelgiant į tai, galimas prejudicinis klausimas yra paremtas tik paties pareiškėjo pateikta teismo sprendimo interpretacija, todėl atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į ESTT.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui Lietuvos banko Sprendimu paskirtos 45 000 Eur piniginės baudos už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus, teisėtumo bei pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus visas PPTFPĮ nustatytas aplinkybes, motyvuotas remiantis patikrinimo metu surinktais duomenimis, PPTFPĮ reikalavimų pažeidimai tinkamai kvalifikuoti ir galutinis baudos dydis apskaičiuotas remiantis atitinkamomis PPTFPĮ bei Baudų apskaičiavimo aprašo nuostatomis, konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir aiškinimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti ir arba grąžinti administracinę bylą nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti pareiškėjo skundą. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas, visų pirma, nevertino pareiškėjo argumentų, tinkamai nemotyvavo sprendimo, rėmėsi tik atsakovo nurodytais argumentais. Be to, pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, nepasisakė dėl skirtos poveikio priemonės proporcingumo.

28. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas suvaržė jo atstovų teisę teikti įrodymus ir paaiškinimus, tuo neužtikrindamas jo teisės į teisingą teismą. Susipažinusi su teismo posėdžio garso įrašu bei kita bylos medžiaga, teisėjų kolegija nemato pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atstovų procesinės teisės buvo nepagrįstai suvaržytos. Pareiškėjo atstovai dalyvavo žodiniame teismo posėdyje, jiems buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, reikšti prieštaravimus ir užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo atstovų buvo prašoma kalbėti glausčiau ar nesikartoti, nesuponuoja esminių administracinio proceso teisės pažeidimo. Apeliantas nėra konkrečiai nurodęs, kokių įrodymų jis negalėjo pateikti ar kokius papildomus paaiškinimus, kurie galėjo lemti kitokio sprendimo priėmimą, jis būtų teikęs.

30. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą, jame nėra atsakyta į eilę pareiškėjo argumentų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį byloje Nr. A-421-552/2015,kt.).

31. ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Šiuo esminius teismo sprendimui keliamus reikalavimus pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka. Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsakė į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus ir byloje yra aišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie teismo išvadų. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

32. Remdamasis Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 3 punktu, Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę atlikti prižiūrimų finansų rinkos dalyvių patikrinimus, o esant pagrindui įtarti finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus arba kitais finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytais atvejais – ir kitų asmenų patikrinimus. Pagal Lietuvos banko finansų rinkos priežiūros tikslais atliekamų patikrinimų nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2021 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 03-188 6, 7.5 punktų nuostatas, Lietuvos bankas organizuoja ir atlieka patikrinimus, kad nustatytų, kaip laikomasi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. PPTFPĮ (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. lapkričio 10 d., t. y. ginčijamo akto priėmimo metu) 29 straipsnis reglamentuoja finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų vidaus kontrolės procedūras. Minėto straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodo, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su tarptautinių sankcijų, ribojamų priemonių įgyvendinimu.

33. Ginčijamas sprendimas priimtas ir vadovaujantis LBĮ 421 straipsniu, pagal kurį Lietuvos bankas organizuoja ir atlieka patikrinimus, kad nustatytų, kaip laikomasi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos bankas taip pat turi teisę atlikti patikrinimus paaiškėjus aplinkybėms, susijusioms su galimais finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimais arba kitais finansų rinką reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytais atvejais.

34. Pareiškėjas yra valiutos keityklos operatorius ir elektroninių pinigų įstaiga, turinti ribotos veiklos licenciją, todėl priskirtinas prie finansų įstaigų PPTFPĮ prasme ir prie finansų rinkos dalyvių LBĮ prasme.

Dėl dalykinių santykių (operacijų) stebėsenos reglamentavimo ir vykdymo.

35. Lietuvos bankas pripažino, jog tikrinamuoju laikotarpiu Įstaigoje nebuvo tinkamai reglamentuota dalykinių santykių (operacijų) stebėsena, savo veikloje įstaiga tinkamai nevykdė momentinės ir retrospektyviosios stebėsenos, kai atliekamos valiutos keitimo operacijos neviršijo 3000 Eur. Be to, vykdyta stebėsena neveikė tinkamai, buvo neefektyvi.

36. Pareiškėjas manė, kad veikdamas kaip valiutos keitimo operatorius įprastai dalykinių santykių su klientais neužmezga, todėl jis negali būti baudžiamas už netinkamą dalykinių santykių stebėsenos reglamentavimą. Pareiškėjo teigimu, teisės aktai nenumatė pareigos finansų įstaigų vadovams ar valdyboms tvirtinti dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos procedūrų. Tokios procedūros buvo parengtos žemesnio lygio finansų įstaigos darbuotojo, taikomos praktikoje, todėl pažeidimas konstatuotas nepagrįstai.

37. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjui, veikiančiam kaip valiutos keityklos operatoriui tais atvejais, kai dalykiniai santykiai su klientu nėra užmezgami, tenka pareiga reglamentuoti ir vykdyti operacijų stebėseną. Tokia stebėsena buvo su trūkumais.

38. Apeliaciniame skunde pakartojama pareiškėjo pozicija, jog Įstaigai nėra taikytini dalykinių santykių stebėsenos reikalavimai, todėl atsakovas Sprendimu negalėjo jo bausti už šių reikalavimų pažeidimus. Dalykinių santykių stebėsena, kurią įpareigoja vykdyti PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalis, yra privaloma tais atvejais, kai yra užmezgami dalykiniai santykiai – tokie, kaip jie apibrėžti PPTFPĮ 2 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas dalykinių santykių su klientais neužmezga, nes vykdo vienkartines valiutos keitimo operacijas, kurios neturi tęstinumo požymių, todėl pareiškėjas neturi tokios apimties informacijos apie klientus, kokią turi finansų įstaigos, užmezgančios dalykinius santykius su klientu.

39. PPTFPĮ 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia dalykinius santykius kaip verslo, profesinius arba komercinius kliento ir finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų santykius, susijusius su jų profesine veikla, kuriuos ryšių užmezgimo momentu buvo numatyta tęsti tam tikrą laikotarpį. Ši teisės norma aiškintina taip, kad dalykiniai santykiai apima ir atskiras finansines operacijas tarp kliento ir finansų įstaigos, kurios trunka trumpą laikotarpį, pvz. valiutos keitimo operacijas. Atsižvelgiant į tokių vienkartinių dalykinių santykių specifiką, nebūtų pagrįsta kelti pareiškėjui tokius pačius reikalavimus, kaip kitoms finansų įstaigoms, kurių veikla susijusi su ilgalaikių dalykinių santykių palaikymu, pvz., taikyti PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą, reikalaujantį visada nustatyti ir patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradedant dalykinius santykius. Tačiau toks teisės normos aiškinimas neeliminuoja valiutos keitimo operatoriaus pareigos vykdyti atliekamų operacijų stebėseną ir ją tinkamai reglamentuoti, todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais.

40. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pakartojo atsakovo Sprendimo išvadas, nepasisakęs dėl pareiškėjo argumentų susijusių su konkrečiais tinkamo operacijų stebėsenos veikimo atvejais. Šie argumentai pripažintini iš dalies pagrįstais, nes pirmosios instancijos teismas tikriname sprendime detaliai neaptarinėjo kiekvieno pareiškėjo argumento, tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas nėra nubaustas už tai, jog jo atliekama operacijų stebėsena visiškai neveikė. Atsakovo Sprendime yra nurodyti konkretūs atvejai , kai tiek momentinė, tiek retrospektyvi operacijų stebėsena veikė netinkamai arba neefektyviai. Šie atvejai, sugretinus juos su pareiškėjo parengtu operacijų stebėseną reglamentuojančiais vidaus teisės aktais, įrodo, kad pareiškėjas netinkamai vykdė šioje srityje jam pavestas pareigas. Be to, įvertinus pareiškėjo praktikoje vykdytos stebėsenos apimtis, akivaizdu, kad ji buvo atliekama tik pavieniais atvejais ir negalėjo užtikrinti pakankamos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos.

41. Sprendimo 3 punkte, be kita ko konstatuoti pareiškėjo vidinių teisės aktų, reglamentuojančių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarką trūkumai. Šių trūkumų egzistavimo pareiškėjas nepaneigė, ir nepateikė įrodymų, kad šiuose vidiniuose teisės aktuose buvo numatytas reguliarus stebėsenos sprendimų ir scenarijų atnaujinimas, kad su šiais teisės aktais buvo tinkamai supažindinti pareiškėjo darbuotojai ir kad pastarieji praktikoje tinkamai taikė vidines tvarkas ir procedūras. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu buvo netinkamai reglamentavęs operacijų stebėseną.

42. Sprendime, be kita ko , nustatyta, kad kai kuriais atvejais ( 9 iš 30 atrinktų ir patikrintų) pareiškėjas netinkamai įgyvendino turimas operacijų stebėsenos vidaus tvarkas ir procedūras, nerinko dokumentų, pagrindžiančių lėšų kilmę arba tinkamai nevertino gautųjų dokumentų, apsiribodamas formalių veiksmų atlikimu. Šių faktinių aplinkybių apeliantas taip pat nepaneigė.

43. Atkreiptinas dėmesys, jog patikrinimo metu buvo nustatyti ir pareiškėjo, kaip elektroninių pinigų įstaigos, turinčios ribotą licenciją, dalykinių santykių stebėsenos įgyvendinimo trūkumai. Trimis atvejais dėl limitų viršijimo buvo sustabdytos mokėjimų operacijos ir klientams buvo nurodyta atnaujinti kliento pažinimo anketas, tačiau vėliau, klientams to nepadarius ir pareiškėjui neatlikus papildomų prevencinių veiksmų, mokėjimai buvo įvykdyti. Šie pareiškėjo veiksmai buvo pagrįstai įvertinti kaip PPTFPĮ 9 straipsnio 16 dalies pažeidimas, todėl apeliaciniame skunde išreikšta nuomonė, kad pareiškėjas negalėjo būti pripažintas pažeidęs šią teisės normą, nėra teisinga.

Dėl reikalavimų, susijusių su tarptautinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimu

44. Sprendimo 4 punkte konstatuota, jog Įstaiga nebuvo nustačiusi tinkamos vidaus politikos ir įdiegusi vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimu, negalėjo identifikuoti klientų, naudos gavėjų ar kliento atstovų, patenkančių į tarptautinių sankcijų apimtį bei įsitikinti ar vykdomi sandoriai bei operacijos nepatenka į sankcijų bei ribojamųjų priemonių apimtį, todėl pažeidė PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir Nurodymų 70.1 papunktį. Dalį tikrinamo laikotarpiu, t.y. iki (duomenys neskelbtini), Įstaigoje nebuvo tinkamai reglamentuotas tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimas, jis buvo su trūkumais, nepakankamai išsamus, o visu tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo nustatyta jokių procedūrų, užtikrinančių tarptautinių sankcijų patikrą, kai valiutos keitimo operacija neviršydavo 3000 Eurų sumos.

45. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog tikrinamuoju laikotarpiu galiojusios pareiškėjo vidaus tvarkos ir procedūros tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių įgyvendinimo srityje turėjo trūkumų, dalį tikrinamojo laikotarpio, t. y. (duomenys neskelbtini) galiojusiame 2020 m. gruodžio 31 d. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos apraše buvo įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas tikrinti klientus tarptautinių sankcijų sąrašuose (JT, ES, OFAC), tačiau nenurodyta, kokiu būdu pareiškėjo darbuotojai turėtų šiuos reikalavimus įgyvendinti praktikoje, nenumatytos aiškios instrukcijos kaip ir kada pareiškėjo darbuotojai turi tikrinti, ar klientas (ne)patenka į tarptautinių sankcijų sąrašus, nebuvo aprašyti darbuotojų veiksmai nustačius, kad klientas yra įtrauktas į tarptautinių sankcijų sąrašą(-us), taip pat nenurodyta, kaip dažnai ir kokiu būdu pareiškėjo vidinėse sistemose yra atnaujinami sankcijų sąrašai tam, kad būtų užtikrinta, jog pareiškėjo naudojamose sistemose būtų įdiegta naujausia ir aktualiausia informacija apie sankcijas. Be to, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjui kyla pareiga tikrinti klientus, jų atliekamus sandorius (operacijas) tarptautinių sankcijų, ribojamųjų priemonių atitikčiai nepriklausomai nuo PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų tapatybės nustatymo pagrindų.

46. Apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad pastarasis neatsižvelgė į jo argumentus, kokį savo verslo modelio sankcijų rizikos įsivertinimą, atsižvelgdamas į savo verslo ypatumus, jis atliko. Pareiškėjo vertinimu, sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimui skirtos kontrolės priemonės buvo pakankamos, nes asmenys, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, nėra jo klientai. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareigą Įstaigai nustatinėti klientų tapatybę, net jei operacijos suma nesiekia 3000 Eurų.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Sprendimo 4 punktu iš esmės pripažintas pažeidęs PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punktą ne vien dėl to, kad savo veikloje praktiškai netaikė tarptautinių sankcijų patikros tais atvejais, kai operacijų suma nesiekdavo 3000 Eurų, tačiau dėl to, kad nebuvo tinkamai reglamentavęs ir įdiegęs vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimu. Pats pareiškėjas neginčija, kad iki 2022 m. birželio 28 d. Įstaigoje galiojo 2020 m. gruodžio 31 d. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių vykdymo tvarkos aprašas, kuris tik bendrais bruožais įpareigojo darbuotojus tikrinti klientus tarptautinių sankcijų sąrašuose, tačiau nenumatė detalių procedūrų ir algoritmo, kas ir kaip tai turėtų daryti. Tokie šios srities vidaus teisės aktų trūkumai buvo pagrįstai įvertinti kaip PPTFPĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Nurodymų 70 punkto pažeidimas. Vėliau, nuo 2022 m. liepos 25 d., kai buvo priimta Asmenų, kuriems galimai taikomos tarptautinės sankcijos, aptarnavimo instrukcija, dauguma trūkumų buvo ištaisyta, tačiau tai nepaneigia iki tol padaryto pažeidimo.

48. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tarptautinių sankcijų patikra, kai operacijų suma nesiekia 3000 Eurų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nei Lietuvos Respublikos Tarptautinių sankcijų įstatymas, nei tarptautiniai teisės aktai nesieja šių sankcijų taikymo su kokia nors vertės riba, priešingai, draudžia bet kokius verslo sandorius, įskaitant ir bet kuria valstybės narės valiuta denominuotų banknotų perdavimą, pvz. naudojimui Rusijoje. Iš kitos pusės, kaip teisingai pažymėjo Europos Komisija, kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo pats turi spręsti kokia apimtimi bei kokių kontrolės priemonių imtis, kad nepažeistų galiojančių tarptautinių sankcijų ir tinkamai jas įgyvendintų. Nagrinėjamu atveju atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neįpareigojo pareiškėjo tikrinti klientų tapatybę ir tikrinti ją tarptautinių sankcijų sąrašuose kiekvienos operacijos atveju, tačiau konstatavo, jog pareiškėjo vidaus kontrolės procedūrose iš viso nėra numatyta, kokios galimos kontrolės priemonės ir kaip bus užtikrintas tarptautinių sankcijų įgyvendinimas tais atvejais, kai operacijų suma nesiekia 3000 Eurų. Pareiškėjo argumentai, kad sankcijų sąrašuose esantys asmenys nėra Lietuvos Respublikoje ir nesinaudoja jo paslaugomis, neišlaiko kritikos, nes tokiems asmenims nėra ribojama judėjimo laisvė, be to, pareiškėįo paslaugomis gali naudotis juridinių asmenų, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos ar ribojamosios priemonės, atstovai. Taigi pareiškėjui, net ir atsižvelgus į jo verslo specifiką, neabejotinai tenka atsakomybė numatyti tokias kontrolės priemones, nebūtinai betarpiškai susijusias su kliento tapatybės nustatymu.

49. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės susiję su PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto subjektyviu aiškinimu ir taikymu, nors pareiškėjas pagal šį Sprendimo punktą nebuvo nubaustas už tai, jog netinkamai nustatinėjo klientų tapatybę. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai valiutos keitimo operacijos ar susijusių operacijų suma viršija 3000 Eurų, Įstaiga tiek pagal PPTFPĮ, tiek pagal TSĮ nuostatas privalėjo nustatyti kliento tapatybę ir atlikti jo patikrą tarptautinių sankcijų požiūriu. Tačiau tais atvejais, kai operacijos suma nesiekdavo 3000 Eurų, tačiau tam tikros indikacijos (valiutos rūšis, kliento vartojama kalba, kiti požymiai) galėjo kelti abejones, ar klientas nėra įtrauktas į tarptautinių sankcijų sąrašą, įmonėje nebuvo nustatyta jokių tinkamų procedūrų, leidžiančių užtikrinti, kad nebus pažeistos galiojančios tarptautinės sankcijos ir jos tinkamai įgyvendintos. Būtent toks pažeidimas visu tikrinamuoju laikotarpiu buvo nustatytas.

Dėl PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos vertinimo

50. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijamas Sprendimo 5 punkte nurodytas pažeidimas, kad laikotarpiu (duomenys neskelbtini), kai (duomenys neskelbtini) visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo patvirtintos su PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos vertinimu susijusios vidaus politikos ir procedūros, pareiškėjas neturėjo nustatęs vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, skirtų atitikties ir (ar) audito procedūras reglamentuojančioms PPTFPĮ nuostatoms įgyvendinti, o vėlesniu laikotarpiu tokios PPTF prevencijos vidaus politikos ir procedūros turėjo trūkumų. Apeliantas iš esmės tik laikosi pozicijos, jog Sprendimo 5 punkte nurodytas pažeidimas buvo formalus, nesukėlęs neigiamų pasekmių, todėl už jį neturėtų būti skiriama piniginė bauda.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vertino pareiškėjo argumentus, susijusius su PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų tinkamumo vertinimu ir šios srities teisiniu reglamentavimu. Kartu pirmosios instancijos teismas išsakė nuomonę, kuo skiriasi vidaus audito procedūros, skirtos FĮĮ 23 straipsnio 1 dalies įgyvendinimui, nuo procedūrų, skirtų įgyvendinti PPTFPĮ 29 straipsnio 4 dalies reikalavimus bei vertino tas aplinkybes, jog iki patikrinimo PPTF prevencijos sritis audituojama nebuvo. Pripažintina, jog pareiškėjo argumentai dėl to, kad jo turimos Vidaus audito tvarka, skirta FĮĮ 23 straipsnio 1 dalies reikalavimui įgyvendinti, ir PPP audito metodika, skirta PPTFPĮ 29 straipsnio 4 dalies reikalavimui, turi būti vertinamos bendrai, nėra pagrįsti. Įvertinus Įstaigos vidaus audito dokumentus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad juose buvo išsamiai aprašytas PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų tinkamumo vertinimas. Kartu nustatyta, kad nuo pareiškėjo veiklos pradžios iki Lietuvos banko Sprendimo priėmimo Įstaigoje vidaus auditas, apimantis ir PPTF prevencijos sritį, atliktas ir užbaigtas nebuvo. Taigi pripažintina, kad Sprendimo 5 punkte nurodytas pažeidimas nustatytas pagrįstai, jis nėra laikomas formaliu.

Dėl kreipimosi į ESTT

52. Apeliantas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atsakant į klausimą: „ar 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB Direktyvos, 11 (b) (i) str. suteikia teisę įpareigotiesiems subjektams netaikyti deramo kliento pažinimo priemonių, jei su klientu sudaromas sandoris neviršijantis šioje Direktyvoje nustatytos vertės ir jei toks sprendimas netaikyti deramo kliento pažinimo priemonių yra pagrįstas ES reglamentuose įtvirtintų ribojamųjų priemonių pažeidimo rizikos įvertinimu.“

53. Atsakovas , pasisakydamas dėl šio prašymo nurodo, jog jis neturėtų būti tenkinamas, nes tarptautines sankcijas nustatančių teisės aktų įgyvendinimas finansų įstaigose nepriklauso nuo PPTFPĮ 9 straipsnio reikalavimų patikrinti kliento, naudos gavėjo tapatybę. Atsakovas mano, jog apeliantas klaidingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą nurodydamas, kad neva pagal ją Direktyvos (ES) 2015/849 11 (b) (i) str. nuostatos, įtvirtinančios slenkstinę piniginę ribą, nuo kurios finansų įstaigoms kyla pareiga atlikti deramo kliento tikrinimo priemones (nuostatos perkeltos į PPTFPĮ 9 straipsnį), prieštarauja tarptautines sankcijas įtvirtinantiems teisės aktams.

54. Teisėjų kolegija šiuo aspektu visų pirma pažymi, kad vien tai, jog nėra priimta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų dėl tapačių faktinių aplinkybių, savaime nelemia būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą.

To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, jog kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-215-552/2017).

Nurodytos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą privalo kreiptis tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-653-520/2020, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2021-556/2023). Pagal ESTT praktiką būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.).

Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.).

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo netenkinamas.

Dėl paskirtos poveikio priemonės pagrįstumo ir proporcingumo.

56. Lietuvos bankas pagal PPTFĮĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi teisę finansų įstaigai už šio įstatymo pažeidimus, kai finansų įstaiga ar užsienio finansų įstaigos filialas sistemingai pažeidžia šį įstatymą arba padaro vieną šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, arba šį įstatymą pažeidžia pakartotinai per vienus metus nuo poveikio priemonės už šio įstatymo pažeidimą paskyrimo skirti baudą nuo 0,5 iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų (jeigu 10 procentų bendrųjų metinių pajamų yra daugiau kaip 5 100 000 eurų), arba nuo 2 000 iki 5 100 000 eurų (jeigu 10 procentų bendrųjų metinių pajamų yra mažiau kaip 5 100 000 eurų).

57. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui už Sprendimo 3-5 punktuose nurodytus pažeidimus buvo paskirta subendrinta 45 000 Eurų bauda.

58. Pareiškėjas su pritaikyta poveikio priemone nesutiko dviem aspektais: visų pirma, pareiškėjas manė, kad už Lietuvos banko konstatuotus pažeidimus būtų proporcinga jam skirti įspėjimus; antra, pareiškėjo nuomone, nustatyti pažeidimai turėjo būti vertinami kaip vienas sistemingas pažeidimas ir skiriama tik viena piniginė bauda.

59. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, akcentavo aplinkybes, jog pareiškėjas padarė tris skirtingų teisės normų šiurkščius, didelio masto ir ilgą laiką trukusius pažeidimus, todėl nematė pagrindo mažinti piniginės baudos dydžio ar skirti įspėjimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pripažino atitinkančiu teisės aktų reikalavimus bei bausmės individualizavimo principą už atskirus pažeidimus paskirtų piniginių baudų susumavimą.

60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog už PPTFPĮ pažeidimus juridiniams asmenims paprastai skiriamos baudos, t. y. antros pagal griežtumą poveikio priemonės, numatytos PPTFPĮ 36 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA444-1188/2023, 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-933-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1012-415/2023, 2023 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1535-1047/2023, 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-430-662/2024 ir kt.), Papildomai pažymėtina, jog Sprendime buvo konstatuoti dar du pareiškėjo padaryti PPTFPĮ pažeidimai, už vieną kurių skirtas įspėjimas, o kitas – pripažintas mažareikšmiu. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nepritaria pareiškėjo argumentams, kad finansų rinkos priežiūros tikslai galėjo būti pasiekti netaikant poveikio priemonių arba skiriant įspėjimą.

61. PPTFPĮ 37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priežiūros institucija, priimdama sprendimą dėl poveikio priemonės (priemonių) taikymo, parinkdama konkrečią poveikio priemonę (priemones) ir jos (jų) dydį, atsižvelgia į: 1) nustatytų pažeidimų sunkumą ir trukmę; 2) dėl pažeidimų finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto gautų pajamų, kitokios turtinės naudos, išvengtų nuostolių ar padarytos žalos dydį, jeigu jį įmanoma nustatyti; 3) asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė (priemonės), kaltę ir finansinį pajėgumą; 4) asmens, kuriam taikoma poveikio priemonė (priemonės), padarytus ankstesnius pažeidimus ir jam taikytas poveikio priemones, taip pat jo bendradarbiavimą su priežiūros institucija; 5) šiame įstatyme nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes; 6) nustatytų pažeidimų ir numatomos taikyti poveikio priemonės (priemonių) pasekmes rinkos stabilumui ir patikimumui; 7) kitas įstatymuose nustatytas arba kitas svarbias aplinkybes. Panašus teisinis reguliavimas, liečiantis taikomas poveikio priemones įtvirtintas ir Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 7 dalyje

62. Pagal PPTFPĮ 37 straipsnio 4 dalį atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas savo noru užkerta kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, atlygina nuostolius arba ištaiso padarytą žalą. Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, įtariamas teisės akto pažeidimo padarymu, savo noru užkerta kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms, atlygina nuostolius arba ištaiso padarytą žalą, bendradarbiauja su Lietuvos banku, aktyviai padeda išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes. Lietuvos bankas gali nutarti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikyti ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes.

63. Nagrinėjamu atveju Lietuvos bankas, parinkdamas poveikio priemonę ir apskaičiuodamas piniginės baudos dydžius, atsižvelgė į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, jog pareiškėjas ėmėsi priemonių pažeidimams ištaisyti, jog pareiškėjas sutiko, kad nebuvo reglamentavęs PPTF prevencijos vidaus kontrolės sistemos elementų tinkamumo vertinimo ir jo atlikęs remiantis gerąja praktika – ir atitinkamai sumažino už sprendimo 3 ir 5 punktuose nurodytus pažeidimus skirtas baudas. Nors pareiškėjas tvirtina, jog Lietuvos bankas turėjo papildomai atsižvelgti į jo bendradarbiavimą, pastovų vidinių teisės aktų ir procedūrų tobulinimą, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad tokia situacija, kai ūkio subjektas vykdė priežiūros institucijos nurodymus, tačiau papildomos informacijos ar veiksmų, kurie turėjo ar galėjo padėti priežiūros institucijos atliekamo tyrimo metu, nepateikė ir neatliko, nesudaro pagrindo vertinti, kad egzistuoja atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir mažinti paskirtos baudos dydį . (2019 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-240-822/2019). Nenustačius, kad ūkio subjekto veiksmai viršijo įprastą priežiūros institucijos nurodymų vykdymą, nėra pagrindo konstatuoti lengvinančią aplinkybę, kad ūkio subjektas bendradarbiauja su priežiūros institucija, aktyviai padeda išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes (2021 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2503-629/2021, Administracinė jurisprudencija, 2021, 42, p. 469-508). Šioje administracinėje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurie viršytų įprastų priežiūros institucijos nurodymų vykdymą, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog Lietuvos bankas privalėjo konstatuoti papildomas pareiškėjo padėtį gerinančias aplinkybes.

64. Šioje nutartyje konstatuota, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas padaręs tris PPTFPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų pažeidimus, kurie skiriasi savo sudėtimi ir padaryti skirtingais veiksmais. Teisės aktai, reglamentuojantys baudų skyrimą nenumato, kad baudos už atskirus pažeidimus būtų subendrinamos taikant visiško ar dalinio apėmimo principą. Įvertinus pažeidimų padarymo aplinkybes, nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo argumentais, jog šie pažeidimai turėjo būti vertinami kaip vienas sistemingas pažeidimas.

65. Pareiškėjas kvestionavo jam paskirtos piniginės baudos dydį, tvirtindamas, jog tokia piniginė bauda reikšmingai paveiks jo finansinę padėtį. Pažymėtina, jog taikomos poveikio priemonės turi būti ne tik proporcingos, tačiau ir veiksmingos bei atgrasančios. Tai, kad taikomos poveikio priemonės turi būti veiksmingos ir atgrasančios, numatyta Direktyvoje 2015/849 (preambulės 59 punktas, 58 straipsnio 1 dalis), tokį principą yra ne kartą pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Poveikio priemonių (įskaitant baudą) tikslai - veiksmingumas, proporcingumas ir atgrasomoji galia - yra ypač svarbūs finansų sektoriuje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 24 d. nutarime pažymėjo, kad: „finansų sistemos stabilumas ir efektyvumas yra reikšmingas viešasis interesas, esminė rinkos veikimo sąlyga, lemianti šalies ūkio augimą". Pagal byloje esančius duomenis, paskirtoji piniginė bauda sudaro apie (duomenys neskelbtini) pareiškėjo bendrųjų pajamų (duomenys neskelbtini) ir neviršija (duomenys neskelbtini) tų pačių finansinių metų grynojo pelno. Pareiškėjas nėra pateikęs objektyvių įrodymų, kad jo finansinė padėtis iki šiol ženkliai pablogėjo ar kad tokios piniginės baudos sumokėjimas turės itin neigiamą poveikį jo veiklai.

66. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas reikšmingas faktines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, jo individualią situaciją, padarytų pažeidimų įtaką finansų rinkos skaidrumui ir patikimumui ir kitus šioje nutartyje įvardytus veiksnius, yra pagrindas Lietuvos banko pareiškėjui paskirtą piniginę baudą pripažinti pagrįsta ir proporcinga padarytiems pažeidimams, atitinkančia pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų pobūdį, jų mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, paskirtą pagal Lietuvos banko įstatymo 433 straipsnio 7 dalies ir PPTFPĮ 37 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, švelnesnės poveikio priemonės taikymas neleistų pasiekti finansų rinkos priežiūros tikslų, veiksmingai neužtikrintų finansų rinkos skaidrumo ir stabilumo, neturėtų atgrasomojo poveikio.

67. Apibendrindama aptartas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, nesutikdama su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais ir pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, priėmė motyvuotą ir teisingą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

68. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Exchangelt“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius