2022-04-20 Nr. AB-9288-3-62-3-03340-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2009-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03340-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. M. (A. H. M.) apeliacinį apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. M. (A. H. M.) apeliacinį skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. H. M. (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis, Prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21S33977 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 6K-1952 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė tokius argumentus:

2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Jis privalėjo išvykti iš savo šalies ir prašyti prieglobsčio Lietuvoje, nes (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jo gyvybei, kadangi jis dalyvavo protestuose, taip pat dėl įrašų socialiniame tinkle Facebook, kur jis reiškė savo nuomonę apie politines (duomenys neskelbtini) problemas (žmogaus teisių padėtį, moterų teisių padėtį šalyje ir pan.), todėl (duomenys neskelbtini) milicija jį persekiojo, grasino mirtimi. Pareiškėjas sužinojo, kad Europos Sąjungoje yra užtikrinamos žmogaus teisės, taip pat sužinojo informaciją apie tai, kaip iš Baltarusijos pasiekti Lietuvos Respubliką, todėl nusprendė iš (duomenys neskelbtini) keliauti būtent šiuo keliu ir pasiekti Lietuvą.

2.2. Skundžiamuose atsakovo sprendimuose buvo nurodyta, jog tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės, tačiau pareiškėjas su tuo nesutiko, taip pat nesutiko su Migracijos departamento motyvais, kad pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nedetalus bei neįtikinamas. Pareiškėjas nurodė nuoširdžiai, atvirai ir išsamiai papasakojęs savo gyvenimo istoriją, kad yra persekiojamas, patiria diskriminaciją, išstūmimą, jam netgi gresia pavojus būti nužudytam. Jam kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, nes jis patenka į padidintos rizikos susidurti su persekiojimu asmenų grupe ir jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga. Migracijos departamentas neįvertino beatodairiško smurto grėsmės pareiškėjui, nors yra žinoma, kad (duomenys neskelbtini) vyksta ginkluotas konfliktas.

2.3. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo, rėmėsi Direktyvos 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimties sąlygų. Pareiškėjas savo elgesiu neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, geranoriškai bendradarbiavo su institucijomis, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus jam nepalankų sprendimą nesuteikti prieglobsčio. Draudimas pareiškėjui atvykti yra maksimalus ir visiškai neproporcingas jo lūkesčiui gauti prieglobstį.

2.4. Atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, surinkti naujausią informaciją apie kilmės valstybę, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo trūkumų. Komisija neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam, neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, neištaisė atsakovo priimto sprendimo trūkumų, todėl Komisijos sprendimas taip pat naikintinas kaip nepagrįstas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

3.2. Pareiškėjas savo išvykimą iš kilmės valstybės ir atvykimą į Lietuvą grindė tuo, jog kilmės valstybėje - (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jo gyvybei, kadangi jis dalyvavo protestuose, todėl (duomenys neskelbtini) milicija jį persekiojo, grasino mirtimi. Pareiškėjo pasakojimas dėl jam kylančios grėsmės nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, buvo bendro pobūdžio, neišsamus ir abstraktus.

3.3. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai nurodė, jog nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

3.4. Migracijos departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su priimtais sprendimais nesudaro pagrindo juos panaikinti. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33977 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33977 rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 6K-195 dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pasienio rinktinės pareigūnų kaip neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje.

5.2. 2021 m. rugpjūčio 25 d. ir 2021 m. spalio 21 d. buvo atlikta pirminė prieglobsčio prašytojo apklausa, kurios metu jis nurodė, kad palikti (duomenys neskelbtini) turėjo dėl tos priežasties, jog dalyvavo demonstracijose prieš valdžią (duomenys neskelbtini), todėl milicija pradėjo jį persekioti ir jam grasinti. Taip pat dėl įrašų socialiniame tinkle Facebook, kur jis reiškė savo nuomonę apie politines (duomenys neskelbtini) problemas (žmogaus teisių padėtį, moterų teisių padėtį šalyje ir pan.), jis buvo persekiojamas, jam buvo grasinama mirtimi, todėl, siekdamas apsaugoti savo gyvybę, nusprendė pabėgti iš (duomenys neskelbtini) į Europą.

5.3. Migracijos departamentas, įvertinęs visus pateiktus dokumentus, tyrimo metu surinktus duomenis, Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas vadovavosi 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 12 straipsnio 1 dalies, Įstatymo 86 straipsnio, 87 straipsnio 1 dalies, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 89, 99 punktų nuostatomis, aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde savo išvykimą iš kilmės valstybės ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje grindžia tuo, kad (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jo gyvybei, kadangi jis dalyvavo protestuose, todėl (duomenys neskelbtini) milicija jį persekiojo, grasino mirtimi.

8. Teismas iš pareiškėjo apklausos protokolo ir garso įrašo nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas dėl jam kylančios grėsmės nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, buvo neišsamus ir abstraktus. Pareiškėjas nepateikė konkrečios ir detalios informacijos apie protestus, kuriuose dalyvavo, nenurodė visų protestų, kuriuose dalyvavo, datų, apklausos eigoje keitė pasakojimo detales. Nors pareiškėjas nurodė, kad tariamai dirbo žurnalistu, tačiau nepateikė tai patvirtinančių duomenų ir net negalėjo įvardinti, kurioje televizijoje dirbo ir kiek laiko dirbo. Apklausos metu pareiškėjas nenurodė savo Facebook paskyros, kurioje kėlė įrašus, nukreiptus prieš šalies valdžią (nors sakė, kad joje turi minėtąsias žinutes), tyrimo metu prieglobsčio prašytojo Facebook paskyra taip pat nebuvo rasta.

9. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui pareiškėjas nepateikė jokių jo prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, todėl jo pasakojimo turinio patikimumą Migracijos departamentas vertino atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatų, kuriuose įtvirtinta, jog prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams.

10. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią, su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kuri patvirtina, kad pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą protestuose yra abstraktus, nedetalus, nenuoseklus, prieštaringas, bei iš dalies prieštarauja tyrimo metu surinktai kilmės valstybės informacijai dėl persekiojamų asmenų (žurnalistų, aktyvistų). Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nebuvo protestų organizatorius ar viešai valdžią ar karines grupuotes kritikuojantis asmuo, o duomenų, patvirtinančių, kad jis dirbo žurnalistu, nepateikė; pareiškėjas nebuvo sulaikytas dėl dalyvavimo protestuose ir jam nebuvo pareikšti kaltinimai. Teismas sutiko su Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta.

11. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir nustatė, jog įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes ir atsižvelgiant į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat prašytojo asmenines aplinkybes, jo deklaruojama baimė būti persekiojamam (duomenys neskelbtini) nelaikytina visiškai pagrįsta, kuri leido konstatuoti, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

12. Teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, jog pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėjo istorija nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta ir jam šiuo pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas, bei pažymėjo, kad atsakovas ginčijamais sprendimais pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą.

13. Teismas pažymėjo, kad 2001 m. Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) gairės, kuriomis vadovavosi Migracijos departamentas dėl aktualios situacijos išnagrinėjimo pareiškėjo kilmės šalyje, yra patikimas ir aktualus šaltinis, priimant 2021 m. sprendimus, juolab kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Teismas konstatavo, kad remiantis šiomis EPPB gairėmis ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, jog (duomenys neskelbtini) gubernijoje, kurioje gyveno pareiškėjas, beatodairiško smurto lygis yra žemas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje pareiškėjui galėtų kilti grėsmė patirti realią rimtą žalą. Šių aplinkybių pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė, taip pat nepateikė ir naujesnės informacijos, galinčios paneigti ginčijamame sprendime Migracijos departamento padarytas išvadas.

14. Teismas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo, konstatavo, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, teismui tokių įrodymų nepateikė.

15. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kalėjimas arba mirties bausmė, t. y. konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismo vertinimu, pareiškėjo atveju atsakovas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją jo kilmės valstybėje, o pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais ar / ir įrodymais priešingai neįrodė.

16. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl žodinio jo skundo nagrinėjimo Komisijoje, ir pažymėjo, kad pagal Tvarkos aprašo 222 punkto nuostatas pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas, o pareiškėjas savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, be to, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ir pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

17. Teismas, spręsdamas dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus, įvertino 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, atsižvelgdamas į pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė jį išsiųsti iš šalies.

18. Teismas, įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka), 5 punkto, 44 punkto nuostatas, nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad pagal Tvarkos dešimto skirsnio nuostatas ir jį detalizuojantį Tvarkos 44.4.1 papunktį, nustačius dvi ir daugiau aplinkybių, nurodytų Tvarkos 44.3 papunktyje, gali būti nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus; byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų., ar kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą, todėl Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

19. Teismas, vertindamas atsakovo sprendimą įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atsižvelgdamas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punkto, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnių nuostatas, pažymėjo, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, todėl yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Teismas nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento sprendimą ir Komisijos sprendimą, todėl atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo (padarytas aiškus rašymo apsirikimas – yra skundžiamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas) 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: (duomenys neskelbtini) piliečio A. H. M. skundą patenkinti visa apimtimi.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tokius argumentus:

22.1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

22.2. Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti įrodymus dėl savo prieglobsčio prašymo, o valstybės pareiga yra juos patvirtinti arba paneigti. Nagrinėjamu atveju atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

22.3. Teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais ir jo surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pasakojimu, jog jis dalyvavo demonstracijose, dėl to buvo persekiojamas, jam grasinama. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų tikrinęs pareiškėjo paskyrą socialiniame tinkle Facebook, kurioje buvo talpinami įrašai, pasisakantys prie valdžią ir tikrąją (duomenys neskelbtini) padėtį.

22.4. Pareiškėjas turėtų būti priskirtas pagal EPPB prie padidintos rizikos asmenų profilių. Jis ne tik dalyvavo demonstracijose, tačiau savo nuomonę reiškė ir viešai, socialiniame tinkle. Nuo 2019 m. (duomenys neskelbtini)nukentėjo tūkstančiai asmenų, dalyvavusių protesto akcijose ir tikrai ne visi nukentėję asmenys buvo, kaip nurodo teismas ir atsakovas, žinomi aktyvistai, organizatoriai ir protestuose pagrindinį vaidmenį atliekantys žmonės. Daugelis nukentėjusių žmonių buvo tokie patys kaip pareiškėjas, tiesiog išėję į gatves protestuoti. Nei teismas, nei atsakovas nepaneigė, jog pareiškėjo sveikatai, laisvei ir gyvybei negresia joks pavojus (duomenys neskelbtini).

22.5. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

22.6. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, todėl panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti Pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

23. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo skundą atmesti, bei pateikia tokius atsiliepimo argumentus:

23.1. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašyme nurodė, kad pagrindinė priežastis dėl kurios jis prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje yra tai, kad (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė jo gyvybei, kadangi jis dalyvavo protestuose, todėl (duomenys neskelbtini) milicija jį persekiojo, grasino mirtimi.

23.2. Priimant ginčijamą Sprendimą, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nėra laikytinas patikimu įrodymu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepagrindė savo baimės grįžti į (duomenys neskelbtini), todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

23.3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl to, kad jam gresia persekiojimas, nes pareiškėjas dalyvavo demonstracijose. Tačiau pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus, nenuoseklus, prieštaringas (pasakojimo eigoje pareiškėjas keitė anksčiau savo nurodytas įvykių detales) bei iš dalies prieštaravo tyrimo metu surinktai kilmės valstybės informacijai, kadangi (duomenys neskelbtini) dėl vykusių protestų buvo persekiojami žinomi aktyvistai, organizatoriai ir protestuose pagrindinį vaidmenį atliekantys žmonės, tačiau pareiškėjas nebuvo protestų organizatorius ar viešai valdžią ar karines grupuotes kritikuojantis asmuo. Nors pareiškėjas nurodė, kad tariamai dirbo žurnalistu, tačiau nepateikė tai patvirtinančių duomenų ir net negalėjo įvardinti, kurioje televizijoje dirbo ir kiek laiko dirbo. Taip pat pareiškėjas dėl dalyvavimo protestuose nebuvo sulaikytas ir jam nebuvo pareikšti kaltinimai. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, bei konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Šiuo atveju pareiškėjui nepateikus Migracijos departamento išvadas paneigiančių duomenų, nėra pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

23.4. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, nes jis patenka į padidintos rizikos susidurti su persekiojimu asmenų grupę ir jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga. Remiantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA, buvęs pavadinimas – Europos paramos prieglobsčiui biuras) 2021 m. ataskaita, protestuotojai ir politinės opozicijos aktyvistai priklauso padidintos rizikos grupei, kuri gali susidurti su persekiojimo grėsme, tačiau individualiai vertinant, ar yra pagrįsta tikimybė, kad pareiškėjas susidurs su persekiojimu, turėtų būti atsižvelgiama į rizikai turinčias įtakos aplinkybes, tokias kaip: veiklos pobūdis ir dalyvavimo laipsnis, lyderio vaidmuo, žinomumas valdžios institucijoms (pvz. buvęs areštas) ir pan. Vien fakto, kad praeityje dalyvavo proteste, gali nepakakti pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie dalyvavimą demonstracijose, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas demonstracijose dalyvavo ne kaip aktyvus jos organizatorius, ne kaip aršus valdžios kritikas, o kaip eilinis protestuotojas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad prieglobsčio prašytojas buvo protestų organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis, vaidinęs svarbų vaidmenį protestuose, todėl nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

23.5. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, t. y. kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl konstatuota, kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose; Remiantis ESPA 2021 m. gairėmis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33977, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, bei šį Sprendimą ikiteismine tvarka išnagrinėjusios Komisijos 2021 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 6K-1952 teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, todėl minėtą terminą bei terminą įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, skaičiuojamą nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpino iki dvejų metų.

26. Pareiškėjas, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neatliko tinkamo individualaus tyrimo, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių, todėl nepagrįstai teigė, kad pareiškėjo prašymas yra nekonkretus, abstraktus, ir jam kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

29. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, siekiant užtikrinti objektyvų pareiškėjos paaiškinimų vertinimą, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

31. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios, Be kita ko, šiomis nuostatomis įgyvendinama 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

32. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

35. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė patirti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimus. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad jis 2019–2020 m. dalyvavo protesto demonstracijose, išsakė savo antivyriausybinę poziciją socialiniuose tinkluose, todėl jam buvo grasinama ir jis nesijautė saugus. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pasakojimas buvo itin nedetalus ir bendro pobūdžio, pareiškėjas pateikė tik minimalią, neindividualizuotą, bendro pobūdžio informaciją, kuri nėra patvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Šios aplinkybės tik pagrindžia išvadą, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra hipotetinio pobūdžio, jo pasakojimas nepagrįstas konkrečiais ir detalizuotais teiginiais, aplinkybėmis, kurios leistų daryti išvadą, kad jis yra aiškiai žinomas valstybės pareigūnams ar karinėms grupuotėms, kurie gali jį persekioti. Šių argumentų kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas yra vyraujančios (duomenys neskelbtini) religijos išpažinėjas, visa laiką gyvenęs kilmės šalyje, yra likę daug jo socialinių ryšių. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas, vien fakto, kad pareiškėjas galbūt dalyvavo protestuose ar išsakė nuomonę dėl žmogaus teisių apsaugos lygio kilmės šalyje, nepakanka pagrįstai persekiojimo baimei nustatyti. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl to, kad jis ateityje gali patirti neigiamų pasekmių, kaip jos apibrėžiamos Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, atmetami. Departamentas surinko kilmės valstybės informaciją apie 2019–2020 m. vykusius protestus (demonstracijas), bei nenustatė, kad pareiškėjas priklauso asmenims, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidinta persekiojimo grėsme (prieglobsčio prašytojas nėra žurnalistas, viešai kritikuojantis valdžią ar karines grupuotes, nėra opozicijos lyderis ar protestų organizatorius).

37. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

38. Teisėjų kolegija dėl tų pačių vertinimų pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. H. M. (A. H. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius